ruvi

Ar verta kreiptis psichologinės pagalbos? Kad suprastume, kas yra psichologinė pagalba, išsiaiškinkime, kas yra psichika. Psichika (gr. psyche – siela) įgimtų ir įgytų psichinių reiškinių visuma, įtakojanti žmogaus elgesį – tai mąstymas, jutimas, suvokimas, emocijos, atmintis. Siela, arba psichika vienija ir išreiškia mūsų vidinius psichinius procesus, tai mūsų vidinis pasaulis. Sutrikus šiems psichiniams procesams, gali būti teikiama įvairi psichologinė pagalba.

Supaprastintai galime pasakyti, kad psichologija yra sielos pažinimas, psichoterapija – sielos gydymas, o psichoanalizė – sielos analizė. Priklausomai nuo sutrikimo, šių sričių specialistai padeda grąžinti arba pasiekti žmogui gyvenimo vientisumą ir dvasinę pusiausvyrą. Specialistas yra tarpininkas, laikinas padėjėjas, atliekantis savo darbo pusę (atrandantis sutrikimą, jo priežastis ir nurodantis galimus sprendimo būdus), kitą pusę turi atlikti pats žmogus, kitaip rezultatai bus laikini arba jų apskritai nebus.

Kaip atsiranda psichikos sutrikimai? Jie prasideda dėl neharmoningų būsenų, kurios veikia mūsų mąstymą, emocijas, įsitikinimus, elgesį, jausmus, reakcijas ir suvokimą. Tokios neharmoningos būsenos atsiranda dėl gyvenimo būdo: retas šiuolaikinis žmogus gyvena įvairiapusišką gyvenimą, dažniausiai viena ar kelios gyvenimo sferos yra apribotos, o kitos išpūstos ir sureikšmintos. Kai nėra lygsvaros, žmogus pasidaro vienpusiškas ir atsiranda įvairios įtampos būsenos.

Žmogaus gyvenime yra keturios pagrindinės raiškos sferos:
1. Fizinė – kūniškos ir materialios būties;
2. Socialinė – visuomeninių ir viešųjų santykių;
3. Psichologinė – artimų santykių ir vidinio pasaulio erdvės sfera;
4. Dvasinė – pasaulėžiūros, vertybių ir prasmių, transcendentinės (intuicija, aukštesnė sąmonė) realybės sfera.
Dvasinė sfera žmogui pati svarbiausia, tai tobulėjimo potencialas ir aukščiausias gyvenimo tikslas. Per dvasinį augimą teigiamai veikiamos ir visos kitos gyvenimo sferos.

Gydytojas psichoterapeutas A. Alekseičikas savo knygoje “Gydyti gyvenimu“ rašo: “Daugelį bauginančių psichiatrijos diagnozių galima apibūdinti paprastesniais žodžiais: didesnis jautrumas, nepastovumas, jaudrumas, slopinimas, išsekimas, silpnadvasiškumas, pasimetimas, pusiausvyros stoka“. Jei atsidūrėme kritinėje situacijoje ar nesėkmių virtinėje, reiškia, mus pradėjo valdyti štai tokios neharmoningos būsenos.

Specialistas padeda pamatyti mūsų situaciją tarsi iš šalies, o kartais ir iš netikėtos pozicijos, kuri priverčia susimąstyti. Pavyzdžiui, jūs galite jam smulkiai papasakoti apie savo pasiaukojimą namiškiams, apie tai, kaip jie nevertina jūsų pastangų, ir sulaukti netikėtų klausimų: “O kodėl jūs manote, kad tai, ką jūs dėl jų darote, yra jiems tikrai reikalinga? Ką jūs darote dėl savęs? Ir kodėl jūs tikitės, kad jie reaguos taip, kaip jūs norite?.“

Arba po sunkaus pasakojimo apie nelaimingas meiles ir niekam tikusius mylimuosius galite būti paklausti, kas yra meilė, ką reiškia mylėti. Ir kai tik pradėsite vardinti meilės požymius, galite išgirsti: “Jūs norite, kad jus mylėtų taip, kaip norite jūs. Kaip manote, ar gali būti meilė su sąlygomis? Ar yra žmogus, kuris bus laimingas, vykdydamas jūsų iškeltas sąlygas?“

Kalbėdami apie gyvenimo beprasmybę, galite išgirsti klausimą, kuris daugelį išmuša iš vėžių: “O koks jūsų gyvenimo tikslas?“ Jei sutriksite ir atsakysite kažką panašaus: “Nežinau.. velnias žino..“, tai galite išgirsti netikėtą: “O ar suvokiate, kad jūsų atsakymas – “nežinau, velnias žino“ – ir yra jūsų gyvenimo programa šiai minutei? Gal pagalvokite apie tai giliau, ar paliksite šitą gyvenimo programą, dėl kurios ir jaučiate beprasmybę?.“ Ir t.t., ir t.t..

Toks požiūris iš šalies ir tokie netikėti klausimai labai vertingi todėl, kad patys sau jų paprastai neužduodame (na, nebent jau esame pažengę saviugdoje 😉 ).. Žinote, kodėl? Dėl mūsų smegenų veiklos ypatumų, prisimenate Galvojantį ir Įrodinėjantį? Todėl mes linkę pateisinti save, o kritinėse situacijose dar ir emocijos nuveda į lankas – mes pradedame gintis ir kaltinti. Tokia pozicija ydinga, nes mes negalime suprasti savo patirties ir negalime pakeisti savo gyvenimo.

Gyvenimo sunkumai tikrai neveda į augimą, jei mes nedarome išvadų ir nekeičiame savo elgesio. O štai sustojimas augime ar augimo nebuvimas gali atvesti į traumuojančią patirtį. Todėl nuolat pabrėžiama, kad svarbiausias gyvenime yra dvasinis augimas. Siela (psichika) yra mūsų vidinis pasaulis, mūsų vidinės išraiškos būdai ir priemonės. Dvasingumas vienija visas mūsų gyvenimo sferas ir jungia mus su pasauliu. Tai nuolatinis augimas ir kūrybinio potencialo išraiška.

Jei sustojame augime ar užstringame (prasideda nesėkmės), požiūris iš šalies kartais reikalingas. Gali pakakti ir emocinio palaikymo – kai išklausoma, o išsipasakojęs savo sunkumus žmogus jau be emocijų, visai kitaip pamato savo situaciją ir galimus naujus sprendimus. Mes galime ne iš karto suprasti, kodėl sukūrėme sunkią situaciją savo gyvenime ir kodėl ją išgyvename, bet turime aiškiai suvokti, kak tai mūsų “darbas“, kad tai negatyvių minčių ir žemų būsenų rezultatas, ir kad ištaisyti ją – su pagalba ar be – galime tik mes patys.

Jei nusprendėme kreiptis psichologinės pagalbos – atidžiai pasirinkime specialistą, pasidomėkime, kokiu metodu jis dirba. Specialistas gali padėti suprasti klaidas, parodyti galimus sprendimus, bet tolimesnis kelias – mūsų pačių konkretūs žingsniai, nes niekas negali už kitą žmogų nugyventi jo gyvenimo. Svarbiausia – ne kentėti, o veikti, keisti ir spręsti, kitaip vis rezonuosime, auginsime bei didinsime negatyvumą savo gyvenime.

Ar sutinkate?

Žmogus yra biologinė-energetinė-informacinė sistema, ir jo veikla grįsta energetine-informacine apykaita. Tai natūrali žmogaus būsena – aplinkos, žmonių, visuomenės ir visatos atžvilgiu – viskam, ką žmogus vadina išoriniu pasauliu. Bet koks pažinimo ar energijos gavimo procesas yra energetinė-informacinė apykaita. Pavyzdžiui, ir valgymas, ir skaitymas yra energijos ir informacijos gavimas, tačiau valgydami gauname energijos daugiau, o informacijos mažiau, o skaitydami – atvirkščiai.

Energija ir informacija yra neatsiejamos, todėl vis dažniau naudojamas terminas energoinfomacija (S.Volkov). Mintis, jausmas ar veiksmas taip pat yra energoinformaciniai procesai, kuriuose energija ir informacija sąveikauja skirtingomis proporcijomis ir turi skirtingas charakteristikas. Pvz., neapykanta turi vienokią informaciją ir energiją (poveikį) žmogui, į kurį ji nukreipta, o meilė turi jau visai kitokius parametrus ir kokybę. Kiekvienas iš mūsų aiškiai suvokia ir jaučia šių jausmų skirtumą.

Kad aiškiau suprastume energijų apykaitos veikimą, mes galime pritaikyti dažnių rezonanso teoriją, kuri aiškina, kad du procesai su vienodais parametrais stiprina vienas kitą. Rezonuoti (lot. resonare – duoti atgarsį) – kai išorinės jėgos dažnis lygus sistemos virpesių dažniui. Šiuo efektu grįsta ir energoinformacinė apykaita tarp žmonių. Bendraudami žmonės stengiasi pasiekti rezonansą: jei nepavyksta, tai sąveika nežymi arba apskritai neįvyksta.

Tai geriausiai iliustruoja ginčas, kai vienas iš dalyvių provokuoja kitą, kad pasiektų rezonansą ir tam naudoja įžeidimus ar grasinimus. Kai tik kita pusė “susiderina“ su provokatoriaus energijomis, įvyksta stiprus dažnių rezonansas ir jo įtakota reakcija. Tai gali būti agresyvus atsakas, arba, jei rezonansas nepakankamas, barnis užgesinamas. Kuo stipresnis rezonansas, tuo greičiau jis tampa nekontroliuojamas. Dėl šios priežasties kartais paprastas ginčas gali turėti nenuspėjamas pasekmes.

Mūsų protas yra tarsi filtras tam, kad neįvyktų stiprus rezonansas, tačiau stiprus poveikis daro žmogų neadekvačiu. Tai ypač ryšku masiniuose renginiuose: mitinguose, koncertuose ar sporto varžybose. Kuo daugiau dalyvių yra vienodose energijų virpesių dažniuose, tuo stipresnis rezonansas. Šį principą galime pastebėti ir bendravime pagal žmonių interesus, pomėgius ar polinkius – “toks tokį pritraukia“.

Dar vienas ryškus energetinio-informacinio rezonanso pavyzdys – vadinamas energetinis vampyrizmas. Tokiam žmogui trūksta energijos, ir jis pasiekia rezonansą išprovokuodamas energijos blykstelėjimą: kuo stipriau, tuo geriau. Tam stengiamasi supykdyti, sukelti gailestį ar kaltės jausmą. Geriausias atsiribojimas nuo tokių veiksmų – rezonanso nebuvimas. Jei rezonanso nėra, žmogus laisvas nuo svetimų energijų poveikio.

Tokių pavyzdžių gyvenime apstu, jie patvirtinami senomis patarlėmis: “ką pasėsi, tą ir pjausi“, “kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, taip elkis su kitais“, “jei nori, kad tau šypsotųsi – šypsokis pats“, “kaip šauksi, taip atsišauks“, “mes pritraukiame tai, apie ką galvojame“. Taigi, visi procesai, kuriuos žmogus laiko problemomis, yra jo asmeninių vibracijų ir išorinių procesų rezonansas.

Mūsų valioje ir galioje atsikratyti baimių, problemų ar kompleksų – tam turime keisti savo mintis ir emocijas, kurios pakeis ir rezonansą su aplinka. Tai ne tušti žodžiai ar mistika, tai mūsų dienomis įrodytas ir iki smulkiausių detalių aprašytas dėsnis. Bet daugelis pasakys: tai neveikia, bandėme. Žinote, kodėl? Tam yra tik dvi priežastys. Nepatikėsite, bet: a) žmonės tiksliai nežino, ko jie nori iš gyvenimo ir kokiais jie nori tapti; b) jie nesugeba bent dvi savaites pozityviai ir kryptingai mąstyti..

Kaip gi prisitraukti tą taip trokštamą teigiamą rezonansą? Paprastai: pirmiausiai – valios pastangomis. Jau įrodyta, kad žmogaus valia yra pritaikyta tikslų siekimui, o ne kažko slopinimui. Todėl jei turime neigiamų savybių ar minčių – neslopinkime jų, o pripažinkime, kad jos yra ir tiesiog keiskime jas naujomis ir pozityviomis. Jų neįtvirtinsime per akimirką, bet valios pastangomis to pasieksime tikrai (na, pabandykime bent dvi savaites..). Kai pradeda veikti naujos programos, nepalaikomos senosios tiesiog “išsitrina“.

Antra: sekime savo mintis ir kartas nuo karto atlikime minčių, jausmų, emocijų ir poelgių “inventorizaciją“. Aptikę negatyvias destrukcines mintis, keiskime jas pozityviomis ir kuriančiomis – tuo pačiu keisimės ir mes patys, ir, žinoma rezonansas su aplinka. Trečia: panaudokime dažnių rezonanso dėsnį bendraudami su žmonėmis, t.y., pasirinkime sektiną žmogaus pavyzdį ir lygiuokimės į jį, bendraukime su juo dažniau. Ne veltui sakoma, kad geras pavyzdys užkrečia (nepamirškime, blogas taip pat..).

Išvada ir vėl ta pati: viskas mūsų rankose – veikime! Linkiu visiems kurti savo gyvenime tik teigiamus rezonansus 🙂 ..

Šiandien dauguma žmonių linkę į analizę, tai dažniausiai skaitoma vertingu bruožu. Ar susimąstėte, kodėl? Žodyne analizė (gr. analysis – skaidymas) apibrėžiama kaip mokslinis metodas, pagrįstas mintiniu ir faktiniu skaidymu į dalis ir tų dalių nagrinėjimu. Taigi, jei norime kažką išanalizuoti, mes turime tai padalinti į dalis, kad galėtume išnagrinėti.

Daugumą specialistų galime pavadinti jų pasirinktos srities analitikais. Mokslas taip pat veikia analitiniu būdu: skirsto, dalina ir atveria vis smulkesnes materijos daleles. Tokiu pačiu būdu siekiama pažinti ir žmogų – jau ir sveikatos priežiūros specialistai “pasidalino“ žmogų į atskiras dalis ir jas gydo. Specializacija reikalinga, nes taip lengviau parengiami specialistai, gerai išmanantys tam tikras sritis.

Toks būdas viską dalinti ir skaidyti taip įsitvirtino visuose moksluose, kad neišvengiamai paveikė ir žmogaus dvasinį gyvenimą. Šiuolaikinis žmogus dažnai taip įnikęs į analizę, kad negali be jos apsieiti. Per analizę mes mokomės, bet retai žengiame sekantį žingsnį – link sintezės. Ir jei šiandien žmonės yra nejautrūs ir šalti, tai ir dėl to, kad pernelyg pasinėrė į analizę. Pasirodo, vien analizuodami mes nustojame matyti visumą.

Žvilgtelėkime, kaip apibrėžiama sintezė. Tai (gr. synthezis – sujungimas, sudarymas, derinimas) įvairių elementų, objekto dalių jungimas į visumą; apibendrinimas, sujungimas. Sintezės dėka galime pamatyti bendrą vaizdą, todėl kad atveriame ryšį tarp daiktų ir reiškinių. Analizė be sintezės yra vienpusis veiksmas, nes išskaido ir išskirsto, bet visumos neparodo.

Pavyzdžiui, išskirstykime kažką gyvą į elementus, ir gyvenimo nebus, nors gal ir sužinosime kažką vertingo apie atskirą elementą. Be to, tam, kad sužinotume to elemento savybes pilnai, mes turime pažinti jį visumoje, veikime. Kai sujungiame visus nagrinėjamus elementus į visumą, jie įgauna visai kitą prasmę ir savybes. Analizė moko nagrinėti, bet neleidžia sujungti ir pajusti, o sintezė nemoko nagrinėti, bet plečia sąmonę, nes moko sujungti ir pajusti.

Jos papildo viena kitą ir negali viena be kitos. Analizės ir sintezės dėka mes galime eiti link tikro žinojimo. Žinoti – reiškia žiūrėti iš pačio aukščiausio požiūrio taško. Tuomet matome bet kokį reiškinį ar daiktą pilnai – išnyksta detalės ir išryškėja visuma, ir mes pradedame daugiau suprasti. Tai svarbu, ir kad būtų dar aiškiau, pažiūrėkime, kaip polinkis į analizę be sintezės veikia mūsų kasdieninį gyvenimą.

Dažnai jau tą pačią akimirką, kai sutinkame naują žmogų, mes puolame jį analizuoti: išvaizdą, privalumus ir trūkumus, profesiją, padėtį visuomenėje, uždarbį ir t.t. Analizė fiksuoja dėmesį į smulkmenas, žiūri į jas tarsi pro didinamąjį stiklą, ir už mažiausią trūkumą gali pažeminti, nes per detales nematome visumos. Net šeimose visi tapo tikrais analitikais, nes pasiruošę nuolat kabinėtis prie smulkmenų.

Jei supykstame, tai tuoj pat jungiame analizę didžiausiu pajėgumu – išnarstome savo skriaudėją po kauliuką. Ir.. kai baigiame analizuoti ir sugrįžta meilė, mes atleidžiame, nes matome visumą, o smulkmenas pamirštame. Juk mylėdami mes jaučiame žmogų, jis mums svarbus, mes mylime jį tokį, koks jis yra. Vienybei reikalinga sintezė, o šeimoje tai yra meilė, supratimas, ramybė.

Arba begalinis praeities įvykių analizavimas, kuris be sintezės tampa kamuojančia savigrauža. Daugelis žavimės psichoanalize, bet pamirštame, kad po analizės turime daryti išvadas, sprendimus ir keistis arba keisti situaciją, jei to reikia. Įvykių analizė naudinga tuomet, kai aiškiai suvokiame priežastis, kurios trukdo laimingai gyventi, ir vykdome sintezę, t.y., panaudojame praeities patirtį savo dabartiniam gyvenimui gerinti.

Analizė plačiąja prasme, be jokios abejonės, pastūmėjo žmonijos vystymąsi į priekį. Tačiau be sintezės – veikimo visų labui, vienybės, informacijos ir įvairių pasiekimų panaudojimo visų klestėjimui, mokslo ir dvasinių vertybių vieningumo – žmonės tampa egoistiški, priešiški ir svetimėjantys. Vienybė nereiškia visų suvienodinimo, tai pirmiausiai yra visų darbas kiekvieno, visų žmonių ir Žemės labui.

Tai dvasinis principas, štai kodėl vienybėje yra didelė jėga. Žmonės nesiremia vienybės filosofija ir sinteze todėl, kad pasuko materializmo keliu. Todėl sakoma, kad analizė yra nusileidimas į materiją, o sintezė – dvasinis kilimas. Tik jų abiejų dėka galime pasiekti harmoniją, nes tuomet tos jėgos veikia kartu, viena kitos ir visų mūsų labui.

O ką jūs apie tai manote?