ruvi

Žmogaus smegenys veikia pagal principą, kuris susideda iš dviejų veiklos etapų: galvojimo ir įrodinėjimo. Aiškumo dėlei pavadinkime šiuos smegenų veiklos etapus Galvojančiu ir Įrodinėjančiu. Ką begalvotų Galvojantis, Įrodinėjantis tai būtinai įrodys (L. Orras). Apie ką daugiausiai galvojame, kuo įtikime, tas ir tampa mūsų pasaulėžiūros dalimi, kuri veikia mūsų gyvenimą.

Galvojantis gali galvoti praktiškai apie viską, pvz., kad gyvena krikščioniškame, materialiame, iliuzijų ar kitokiame pasaulyje. Jis gali laikyti save realistu, mistiku, marksistu, budistu, idealistu – pasirinkimo variantų daugybė. Įrodinėjantis veikia paprastesniu principu: ką begalvotų Galvojantis, Įrodinėjantis tai įrodo (patvirtina, randa įrodymų). Pavyzdžiui, feministės visuomet atras įrodymų, kad vyrai eksploatuoja moteris, o nemėgstantys blondinių vyrai visuomet įžvelgs jų “kvailumo“ požymių.

Psichiatrai teigia, kad žmogus net gali susigalvoti sau ligą, priderinęs girdėtus simptomus, arba, atvirkščiai – stebuklingai išgyti, įtikėjus pasveikimu. Taip veikia plačiai žinomas placebo efektas, pvz., jei Galvojantis tvirtai tiki, kad šventas vanduo iš tam tikros vietovės išgydys jo negalias, tai Įrodinėjantis meistriškai diriguos signalams iš įvairių kūno organų ir sistemų, kol organizmas iš tiesų pradės sveikti.

O jei Galvojantis mąsto impulsyviai, su užsidegimu, tai Įrodinėjantis tą mintį taip nuosekliai įrodys, kad tokį žmogų jau bus neįmanoma perkalbėti priešingai. Tuo tarpu jei keičiame savo nuomonę laisvai pasirinkdami naują mąstymo versiją, tai Įrodinėjantis tuoj pat paslaugiai suras naujų patvirtinimų – taip veikia mūsų smegenys, be įrodymų mes negalime kažkuo nepagrįstai tikėti. Kiekvienu atveju Įrodinėjantis įrodo tai, apie ką galvoja Galvojantis.

Tačiau kiek toks galvojimas-įrodinėjimas atitinka realybę? Juk šiandien galime įtikėti vienu, rytoj – visai priešingu dalyku. Todėl ir teigiama, kad yra objektyvi ir subjektyvi realybės. Objektyvi realybė egzistuoja nepriklausomai nuo vertinimų, o subjektyvi visuomet tvirtinama tam momentui suvokiamais ir turimais įrodymais. Taip iš amžiaus į amžių mes vis artėjame prie objektyvios realybės.

Dauguma mūsų objektyviausiais skaitome mokslininkus, tačiau istorija parodo priešingą vaizdą. Kartais mokslininkai taip stipriai laikosi tarpinių subjektyvių rezultatų, kad tokiu būdu nesąmoningai stabdo progresą. Istorijoje tokių pavyzdžių apstu: juk ne kas kitas, o kolegos astronomai apkaltino Galilėjų. Taip pat pradžioje įvyko ir su Einšteino reliatyvumo teorija – dauguma to meto fizikų ją paneigė.

Tuo tarpu pats Einšteinas ilgai negalėjo priimti kvantinės teorijos, nors eksperimentais ji jau buvo įrodyta, ir t.t., ir t.t.. Mokslas prie objektyvios realybės priartėja tuomet, kai kolektyvinis darbas persveria individualius įsitikinimus, kai daugybiniai eksperimentai, atlikti tarpusavyje nesusijusių tyrėjų visame pasaulyje, patvirtina objektyvią tiesą.

Kodėl svarbu tai žinoti? Pirmiausiai tam, kad supratę šį smegenų veikimo principą, nesileistume į negatyvų mąstymą, nes Įrodinėjantis tuoj pat “pasirūpins“ tokių minčių įrodymu, ir tai gali tapti niūria pasaulėžiūra. Be to, šis suvokimas padės suprasti ginčų beprasmiškumą – būtent dėl tokios mūsų smegenų veiklos bet kokiai nuomonei, net jei jos prieštarauja viena kitai, atrandami įrodymai.

Ir dar.. nedarykime skubotų išvadų, neribokime savo mąstymo, nesprauskime minčių į rėmus ir šablonus. Supraskime, kad visą savo gyvenimą mes vystomės, augame dvasiškai, kad nuolat keičiasi pasaulio ir žmogaus pasaulyje suvokimas. Visada turėkime erdvę augimui – tegul vienos žinios tampa laipteliais kitoms žinioms, ir taip be galo.

Kitaip.. dar ir šiandien tvirtai tebetikėtume, kad Žemė laikosi ant banginių ar dramblių 🙂 ..

Išorinės kontrolės spąstai. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad viskas, kas vyksta jų gyvenime, priklauso tik nuo išorinių jėgų – atsitiktinumų, likimo, aplinkybių, kitų žmonių elgesio, karmos ir pan. Tokie žmonės vadinami eksternalais – jie įsitikinę, kad gyvenime nuo jų nieko arba beveik nieko nepriklauso. Todėl jie pasyviai priima visus gyvenimo įvykius ir nerodo iniciatyvos, kad pasiektų kažko trokštamo ar pakeistų savo gyvenimą. Kaltę dėl nesėkmių jie verčia aplinkybėms, gabumų ar valios trūkumui, “blogai karmai“, “nužiūrėjimui“, “tokiam likimui“.

Kaip tai įveikti? Žinoma, tam tikrais atvejais mes priklausome nuo aplinkybių, tačiau savo gyvenimą galime valdyti žymiai daugiau, nei manome. Pagalvokime apie tai, ko norėtume gyvenime ir pradėkime siekti savo tikslų. Pradėkime nuo smulkių ir mažų tikslų – tai suteiks pasitikėjimo savimi, o vėliau siekime ir didesnių.

Vidinės kontrolės spąstai. Priešingybė eksternalams yra žmonės, kurie įsitikinę, kad visiškai kontroliuoja savo gyvenimą ir valdo jį tik savo pastangomis. Jie vadinami internalais: paprastai sėkmingi gyvenime, nes yra kryptingi. Nesėkmę laiko atsitiktinumu ir siekia savo toliau kitais būdais. Atrodytų – puiku, bet perdėta gyvenimo kontrolė ir pernelyg didelis pasitikėjimas tik savimi gali būti net pavojingi. Toks žmogus pervertina savo galimybes ir gali nepagrįstai rizikuoti – tokiu pavyzdžių apstu, kai vykdomi pavojingi manevrai ar rizikuojama gyvybe.

Kitas vidinės kontrolės pavojus – “magiškų“ galių ar “nežemiškos“ jėgos pojūčiai, kai žmogus įsitikinęs, kad šių galių pagalba gali kontroliuoti žmones ir įvykius. Tokios būsenos pavojingos ne tik pačio žmogaus psichikai ir sveikatai, bet ir aplinkiniams. Be to, patyrę fiasko, tokie asmenys greitai palūžta ir nusivilia savimi.

Išeitis – suprasti, kad be asmeninės vidinės jėgos, kuri leidžia valdyti savo gyvenimą, yra ir kitų žmonių valdomi gyvenimai, taip pat aplinkybės ir jėgos, kurios ne visada priklauso nuo žmogaus (pvz., gamtos stichijos).

Etikečių kabinimo spąstai. Tai šabloniškų įsitikinimų apie kažką taikymas – žmonėms ar įvykiams. Įsivaizduokite, kad pamatę pirmą kartą žmogų ir trumpai su juo pabendravę, jūs nusprendžiate, kad jis kvailas ir neįdomus. Toks skubotas etiketės užkabinimas riboja platesnį šio žmogaus pažinimą, nes jūs viską vertinate per savo užkabintos etiketės prizmę.

Visuomenėje sklando daug tokių etikečių, pvz.: visos moterys kvailos, visi vyrai niekšai, jaunimas neatsakingas, visos nelaimės – iš tokios tai tautos, ir t.t.. Kabindami tokias etiketes, mes matome reiškinį paviršutiniškai, tam tikrose etiketės ribose, todėl jo iki galo suprasti negalime. Mes ieškome toms etiketėms patvirtinimų, ir menkiausias “atitikimas“ fiksuojamas kaip absoliuti tiesa. Pažinimas ties tuo ir pasibaigia.

Įveikti šiuos etikečių kabinimo spąstus galime, pabandę į reiškinius ir žmones pažiūrėti plačiau, iš įvairių pusių, iš įvairių informacijos šaltinių. Taip pat naudinga bandyti suprasti žmones, turinčius kitokią, nei jūsų nuomonę ir mokytis matyti esmę.

“Minčių skaitymo“ arba analogijų spąstai. Labai paplitę, nes žmonės mano, kad kiti galvoja ir elgiasi lygiai taip pat, kaip ir jie. O iš tiesų žmonių mąstymas skiriasi labiau, nei pirštų antspaudai.. Net tą patį sakinį kiekvienas žmogus gali suprasti savaip.

Į šiuos spąstus pakliūname dviem būdais:
1. Galvojant (pagal savo analogiją), kad žinome, apie ką galvoja, ką jaučia ir kodėl vienaip ar kitaip elgiasi kitas žmogus. Kitaip tariant, esame įsitikinę, kad žinome jo minčių ir elgesio motyvus. Todėl tikimės, kad jis elgsis taip, kaip mums atrodo teisingai.
2. Manant, kad kitas žmogus turi “skaityti“ mūsų mintis, t.y., atspėti mūsų neišsakytus norus, priekaištus, poreikius ir elgtis taip, kaip mes tikimės.

Į tokius spąstus dažniausiai įkliūna artimi žmonės arba šeimos nariai. Tokiu atveju jaučiama nuolatinė įtampa dėl neišsipildžiusių lūkesčių, nes savaime suprantama, kad žmonės neskaito minčių, o ir elgesio motyvai visų skirtingi. Tam, kad laimingai gyventume, turime mokytis atvirai kalbėtis ir susitarti.

Kaip tai įveikti? Paprasčiausiai suvokti, kad kiekvienas žmogus mąsto savaip. Mokytis aiškiai išreikšti savo norus ir lūkesčius, išmokti su žmonėmis kalbėtis atvirai. Nesierzinti, jei kiti galvoja kitaip, stengtis juos suprasti.

Vengimo spąstai. Išvengti gąsdinančios situacijos atrodo taip viliojančiai, kad žmogus nesusimąsto apie tai, kad tokio vengimo pasekmės dažnai būna sunkesnės, nei situacija, kurios vengė. Vengimas dažnai virsta įpročiu, kuris pastiprinamas iliuziniu palengvėjimu, kai pavyksta išvengti kažko nemalonaus. Tačiau šis įprotis anksčiau ar vėliau atsisuka prieš patį žmogų, pvz., vengimas laiku kreiptis į stomatologą.. Dauguma mūsų baimių dėl galimų kažkokios situacijos pasekmių yra išgalvotos dėka negatyvaus prognozavimo.

Išeitis? Pirmiausiai – neapgaudinėti savęs ir išmokti adekvačiai žiūrėti į realybę. Nevenkime, neišsisukinėkime, o atlikime viską, kas reikalinga. Išmokime spręsti problemas, tuomet pajusime ne iliuzinį, o tikrą palengvėjimą ir džiaugsmą. Ir niekada nepamirškime gyvenimo patvirtintų dėsningumų:
– vengdami mažų pavojų, galime išprovokuoti didelius;
– vengdami mažų nemalonumų, galime sulaukti didelių nemalonumų;
– vengdami mažų skausmų, rizikuojame sulaukti didelių.

Kaltės spąstai. Slegiantis kaltės jausmas pažįstamas kiekvienam iš mūsų. Jei tai pelnyta, suprasta ir situacija ištaisyta, o netinkamas elgesys nekartojamas – viskas gerai. Tačiau būna atvejų, kai žmonės ilgą laiką kenčia dėl kaltės, o kodėl – aiškiai suprasti negali. Tokia graužatis gali kilti dėl įvairių priežasčių, pvz., jei žmogus mano, kad neatitinka savo įsivaizduojamo idealo, arba jei kažkas kitas mano, kad žmogus neatitinka jo lūkesčių, ir dėl to yra kaltas, ir pan. Iš tikrųjų eskaluojamas kaltės jausmas yra beprasmiška graužatis, kuri gali išsivystyti į gilią depresiją.

Kaip tai išspręsti? Būtina išsiaiškinti, dėl ko jaučiame kaltę, ir, jei įmanoma – ištaisyti klaidą, o jei ne – pasimokyti iš jos ir daugiau nebekartoti. Mokytis priimti save tokį, koks yra ir taisyti savo ydas, tobulėti, o ne graužtis. Aiškiai suprasti, kad praeities grąžinti neįmanoma, kad visada turime galimybę keistis.

Formos spąstai. Gražiai formai žmonės automatiškai priskiria geras savybes. Psichologų tyrimai patvirtino, kad žmonės nuoširdžiai tiki, jog gražus žmogus būtinai yra gero charakterio, yra laimingesnis, komunikabilesnis, protingesnis ir sėkmingesnis už kitus. Tai ypač ryšku žmonių santykiuose: sužavėti išorinio grožio ir priskirdami žmogui savybes, kurių jis gal ir neturi, dažnas skaudžiai nusivilia.

Tas pats ir su daiktais: graži pakuotė, graži etiketė pritraukia daugiau pirkėjų. Žmogus, pakliūnantis į formos spąstus, apie turinį sprendžia iš formos, net nesigilindamas į esmę, ir dėl to dažnai daro klaidas..

Išeitis? Dažniau prisiminti patarlę: “ Ne viskas auksas, kas auksu žiba“.. Mokytis nepasiduoti pirmam įspūdžiui, nurimti ir pasigilinti į esmę – tai apsaugos nuo daugelio nusivylimų 😉 ..

Štai taip.. O ką jūs apie tai manote?

(Pagal A. N. Medvedevo knygą “ 40 pagrindinių psichologinių spąstų ir būdai jiems išvengti“)

Ar žinote, kad tikrai probleminių situacijų žmogaus gyvenime tėra vos apie penkis procentus? Visi kiti sunkumai daugiau-mažiau yra susiję su mūsų įsitikinimais, elgesio stereotipais ir kitų žmonių reakcijomis į juos. Jei keičiame probleminį mąstymą ir elgesį, keičiasi ir gyvenimas. Tačiau dažnai įkliūname į savo pačių paspęstus psichologinius spąstus, kurių nesuvokiame arba nenorime atsisakyti, nes jie savi ir įprasti.

A. N. Medvedevas savo knygoje tokių psichologinių spąstų išskyrė net 40! Aš paminėsiu dažniausiai pasitaikančius, nes dalį jų aprašiau anksčiau kitose saviugdos temose. Sąlygos, norint keisti ydingus įpročius ar nuostatas, kurias tikrai galima pavadinti spąstais, nes atveda į kančias, yra paprastos – mes turime pripažinti, kad turime ydingų nuostatų ir turime norėti jas keisti. Tik tiek. O dabar dažniausiai pasitaikantys psichologiniai spąstai.

Pozityvios praeities spąstai. Į juos paprastai pakliūna žmonės, kuriems virš 30. Jie nostalgiškai ilgisi saulėtos vaikystės, pirmos meilės, seno draugo, kažko.., kas teikė lengvumo ir nerūpestingumo. Tokio ilgesio rezultatas – pojūtis, kad viskas, kas gali būti gero gyvenime, jau praeityje, kad viskas gera jau patirta, kad laimės nėra ir pan. Gyvendamas rožine praeitimi žmogus ne tik išeikvoja savo emocinę energiją nostalgiškiems prisiminimams, bet ir programuoja save tam, “kad jau niekada nebus taip gerai, kaip buvo“. Nenuostabu, kad su tokiomis nuostatomis nelieka nei jėgų, nei noro džiaugtis realiu gyvenimu.

Kaip tai įveikti? Pirmiausiai suprasti, kad idealizuojame praeitį, kad joje, kaip ir dabartiniame gyvenime, buvo visko: ne tik gero, bet ir problematiško. Tai supratę padarome išvadą, kad praeitis nei geresnė, nei blogesnė, negu dabartis, ir kad tik nostalgiškas idealizavimas mus verčia manyti, kad geriausia – praeityje. Supratę savo idealizaciją, galime savo dabartį kurti tokią, kokios norime, taip pat pastebėti joje daugiau džiaugsmo ir galimybių.

Negatyvios praeities spąstai. Įkliuvęs į juos žmogus fiksuojasi į negatyvią patirtį iš praeities. Jis naudoja savo emocinę energiją nuolatiniam negatyvios praeities pergyvenimui ir pagal praeities analogiją daro išvadą, kad toliau bus tik blogiau. Tokio savo požiūrio patvirtinimui dabartyje jis pirmiausiai pastebi tai, kas negatyvu. Dėl tokio įsitikinimo jis kenčia praeityje, dabartyje ir.. ateityje, programuodamas save būsimoms nesekmėms.

Įveikti tokias nuostatas galima suvokiant, kad praeityje buvo ir pozityvių momentų: naudinga periodiškai juos prisiminti, taip pat mokytis pastebėti gera ir savo dabartyje. Sunkesniais atvejais patariama sugalvoti sau “nuobaudas“ už pasinėrimą į negatyvią praeitį, pvz., atlikti 20 pritūpimų arba užsiimti kažkuo, kas pilnai perjungtų dėmesį nuo negatyvios praeities gromulavimo. Pastebėjus pažangą mąstyme, patariama save paskatinti – pasidžiaugti pokyčiu arba pasižiūrėti mėgiamą komediją, kuri padovanos pozityvumo užtaisą.

Negatyvaus prognozavimo spąstai. Į juos pakliūna labai daug žmonių dėl masinės informacijos priemonių – pradedant žiniomis, pasakojančiomis apie gyvenimo baisybes ir įvairiomis gąsdinančiomis prognozėmis, baigiant muilo operomis, koviniais ir siaubo filmais. Taip žmonės įtraukiami į nuolatinius negatyvius pergyvenimus, negatyvius lūkesčius ir negatyvias fantazijas.

Kodėl taip lengvai tam pasiduodame? Teigiama, kad taip įvyksta dėl mūsų savisaugos instinkto – civilizacijos dėka žmogus išsivadavo nuo daugumos jam realiai gresiančių pavojų: šalčio, alkio, troškulio, plėšrūnų ir daugelio ligų. Todėl savisaugos instinktas ir jungiasi nuo realių grėsmių į įsivaizduojamas, kurias taip paslaugiai eskaluoja informacinė aplinka.

Kaip to išvengti? Pirmiausiai riboti negatyvios informacijos šaltinius ir stebėti savo mąstymą – kai tik atsiranda negatyvios fantazijos, kurios gimdo nerimą ir baimę, tuoj pat jungtis į realybę. Tiksliai nuspėti ateitį neįmanoma, tai jau įrodė daugybė neišsipildžiusių pranašysčių. Taigi, jaudintis dėl to, ko nežinome, yra beprasmiška. Todėl naudingiau savo energiją skirti kažkam prasmingam.

Dramatizavimo spąstai. Tai polinkis “iš musės daryti dramblį“ – pergyventi dėl mažiausių smulkmenų, daryti iš visko tragedijas ir dėl to kentėti. Linkę dramatizuoti žmonės paprastai dėl savo dramų kaltina aplinkybes arba kitus žmones ir tokiu būdu tarsi nusimeta atsakomybę dėl savo neveiklumo. Jie mėgsta sakyti: jeigu turėčiau pinigų, tai padaryčiau karjerą, arba: jeigu ne mano išvaizda, būčiau aktorė, ir pan. Kankinių paprastai gailimasi, todėl jie mėgaujasi savo vaidmeniu ir nieko nekeičia savo gyvenime, nes užimti.. savo kančia.

Kaip tai įveikti? Reikia aiškiai įsisąmoninti: kaip mes reiškinį pavadiname, tokiu jis mums ir tampa. Pavadinsime tragedija – taps tragedija, pavadinsime problema – taps problema, ir t.t.. Reikia išmokti adekvačiai vertinti situaciją, ir jei tai iš tiesų problema – ją spręsti, o ne mėgautis drama ir kančia.

Realybės pakeitimo svajonėmis spąstai. Juose atsiduria žmonės, kurie dėl kažkokių priežasčių yra nepatenkinti gyvenimu arba savimi, todėl nuo realybės bėga į fantazijų pasaulį. Jame jie įsivaizduoja viską taip, kaip jiems atrodo idealu ir geriausia. Kai kurie jų slaptai svajoja, kiti tiek įsijaučia, kad neskiria realybės nuo savo fantazijų, ir pasakoja apie tai kaip apie realiai vykstančius dalykus.

Svajoti yra gerai, bet kai svajonėmis pakeičiamas realus gyvenimas, tuomet žmogus tikrąja ta prasme savo gyvenime sapnuoja. Paskendę fantazijose žmonės praleidžia daug realių galimybių gyvenime, nes jų tiesiog nepastebi – taip jie praleidžia progas pagerinti ir pakeisti savo gyvenimą realybėje.

Įveikti tai galima sąmoningai ribojant laiką fantazijoms ir skiriant daugiau laiko realiam gyvenimui. Taip pat reikia stiprinti pasitikėjimą savimi ir žengti konkrečius žingsnius savo svajonių įgyvendinimui. Daugiau matyti pozityvaus aplink, daugiau teigiamų realių emocijų.

Pradžiai tiek, pratęsiu sekantį kartą. Labai būtų įdomi jūsų nuomonė apie tai, ką perskaitėte 🙂 ..