Senieji mokymai apie dorovę

Žmogaus evoliuciją galime įvardinti pirmiausiai kaip jo sąmonės evoliuciją ir kelią nuo fizinio (instinktų) į dvasinį (dorovė, kūryba, vienybė) lygmenį. Tačiau šiuolaikinė realybė Žemėje vis labiau ryškėja kaip kolektyvinė deformuoto “ego“ projekcija. Tokia projekcija dezorientuoja, sėja įtampą ir baimę. Todėl sunku išlikti savimi, sunku išlikti dorovingu, kai skleidžiama tiek melagingų stereotipų. Mūsų civilizacija kartais vadinama apverstų vertybių sistema, nes dėl egoistinių tikslų paminamos ir amžinos vertybės.

Kokia gi pagrindinė amžinoji vertybė, dėka kurios žmogus išlieka žmogumi? Tai dorovė. Doros principai nuo seniausių laikų visose tautose buvo perduodami iš kartos į kartą. Dorovė buvo viena iš svarbiausių lietuvių gyvenimo sampratų. Dora lietuviui buvo daugiau nei moralinė vertybė. Doros laikėsi ne todėl, kad kažkas prisakė, nurodė, o savo labui. Gamtos dėsniai išreiškia būties dėsnius, todėl nuodėmė buvo laikoma ne nusižengimu, o priešprieša gyvybės dėsniams, o tuo pačiu ir kenkimu pačiam sau. Mūsų protėviai suvokė, kad žmogus, turėdamas laisvą valią, gali tą valią panaudoti ir savęs griovimui (A. Patackas, A.Žarskus “Virsmų knyga“).

Aiškus dorovės aprašymas yra ir senojoje Mahabharatoje, stambiausioje indų poemoje-epe. Joje dorovė apibūdinama kaip vienintelis kelias į laimę. Teigiama, kad pradėti ugdyti dorovę reikia nuo mūsų kalbos ir bendravimo, ir kartais geriau nutylėti, nei pasakyti. Yra trys teisingos kalbos panaudojimo taisyklės:
1. Kalbėti tiesą;
2. Jei visa tiesa pasakyta, kalbėti apie pozityvius dalykus;
3. Jei pasakyta tiesa, pakalbėta apie pozityvius dalykus, reikia kalbėti apie praktinį dorovės pritaikymą gyvenime.

Argi tai neaktualu ir mūsų dienomis? Sutikite, kad dabar labai daug tuščio kalbėjimo. Kalba tapo ir kovos įrankiu: mes baramės, ginčijamės, keliame balso intonacijas pykčiui išreikšti. Kalbėdami manipuliuojame, meluojame, darome įtaką. Ir seniai pamiršome posakį: žodis – sidabras, tylėjimas – auksas. Tylėjimas vertingesnis ne dėl paslapčių, o todėl, kad žodžiu neįžeistume, nesužeistume, nepakenktume, nesuklaidintume.

Aprašomi ir dorovingų žmonių darbai, tokie žmonės vadinami visuomenės šviesuomene. Ji atpažįstama pagal šią veiklą:
1. Gerus darbus, kurie atliekami nuoširdžiai ir nesivaikant naudos;
2. Saviugdą, dorovingą elgesį;
3. Tobulėjimą ir mokymąsi;
4. Dorovingas santuokas;
5. Dosnumą, dalijimąsi su tais, kam to reikia.

Pabrėžiamas ir sąžiningumo principas: tai kas blogai tau, nedaryk kitam. Dorovingas elgesys suteikia žmogui didybę, ilgaamžiškumą, pagarbą, jėgą ir žinias. Tuo tarpu nesilaikančius dorovės žmones pradeda valdyti žemos būsenos – pykčio, godumo, liūdesio, pavydo, baimės ir t.t. Šios žemos žmogaus būsenos naikina jėgą, grožį, supratimą ir sveikatą. Gyvenimą trumpina ir plepėjimas, išdidumas, per dideli troškimai ir išdavystė.

Visos žemos žmogaus būsenos veda ir į skurdą – dvasinį ir fizinį. Pagrindinė tokio skurdo priežastis – godumas. Jam niekada negana, todėl jis gesina sąžinę. Kai neturime sąžinės, palengva užgesinama ir dorovė. Be dorovės žmogus tampa instinktų ir iškreipto egoizmo vergas. Jis paskęsta iliuzijose, nes tampa reaguojančiu, bet ne kuriančiu. Toks žmogus atiduoda savo kūrybinę energiją tam, kas jį valdo.

Taip gimsta nesubalansuotos būsenos:
1. Fiziniame lygmenyje pasireiškia kaip skausmas kažkurioje kūno dalyje;
2. Emociniame lygmenyje – kaip sielos skausmas;
3. Minčių (mentaliniame) lygmenyje – kaip nevaldomų minčių ir įsitikinimų negatyvus srautas;
4. Dvasiniame lygmenyje jaučiama kaip sunki energetinė substancija, pasiklydusi dvasia, kuri jau negali atskirti gėrio ir blogio.

Atrodytų, tik viena gyvenimo samprata, bet kai jos nėra, jos ne tik trūksta, bet viskas įgauna kitokią, priešingą kokybę. Todėl keista, kad prakalbus apie dorovę, žmonės gūžčioja pečiais arba svarsto apie ją kaip apie atgyvenusią, varžiusią protėvių gyvenimą abejotiną vertybę. Bet ar įmanomas žmonijos tobulėjimas be dorovės?.. Vargu. Matyt, ne šiaip sau visuose senuose mokymuose dorovė, dora, dorybės buvo aprašomos kaip didžiausios žmonijos vertybės. Tai iš tiesų pagrindas žmogaus tobulėjimui.

Ką jūs apie tai galvojate?

Reklama

21 mintis apie „Senieji mokymai apie dorovę“

  1. Labas 🙂 . Netikėta mintis kad dorovė prasideda nuo kalbos, net nuo tylėjimo. Kai pasigilinau, ir tikrai kiek gyvenime problemų pasidarai būtent dėl kalbų! Jei atsuktų mano filmuką atgal tai labai daug ko dabar nepasakyčiau. Hmm… yra apie ką pagalvoti.

    Patinka

  2. Labas, Daivute 🙂

    seniai matyta 🙂 .. Na taip, kalba, kalbėjimo maniera – sritys, ties kuriomis praktiškai kiekvienas turėtume padirbėti, bent jau atkreipti į tai dėmesį..

    Dažnai kalbamės iš “viršininko“ pozicijų, pertraukinėjame pokalbio metu, o kur dar apkalbos.. Ir aš daug ką ištaisyčiau, bet laikas atgal nesisuka, todėl turime mokytis iš savo klaidų 😉 .

    Patinka

  3. Sveiki,

    Esminė įžvalga – cituoju: „Gamtos dėsniai išreiškia būties dėsnius, todėl nuodėmė buvo laikoma ne nusižengimu, o priešprieša gyvybės dėsniams, o tuo pačiu ir kenkimu pačiam sau.“

    Esame biologinės būtybės, gyvybiškai susietos su gamta, gamtos dalis. Jeigu norime patirti būties džiaugsmus turime gyventi pagal gamtos dėsnius.

    Linkėjimai,
    Saulius

    Patinka

  4. Labas, Sauliau 🙂

    Smagu matyti 🙂

    Dar pabrėžčiau ir psichinę jėgą: mūsų protėviai suvokė, kad žmogus, turėdamas laisvą valią, gali tą valią panaudoti ir savęs griovimui.

    Manau, A. Patacko ir A. Žarskaus “Virsmų knyga“ turėtų būti vadovėliu mokyklose. Unikalūs žmonės, atlikę neįtikėtinos apimties darbą lietuvių tradicijų ir tautiškos savimonės išsaugojimui.

    Nustebino, kad šioje knygoje taip paprastai išaiškinta doros samprata. Kad tai buvo ne prievarta, o pasirinkimas.

    Ačiū už linkėjimus ir tau saulėtos nuotaikos 🙂 !

    Patinka

  5. Man tai įdomu, kas tokie rengia mokymosi programas, kokie programų tikslai ir kokie rezultatai. Norėtųsi, kad nušviestų kuriuo pažinimo keliu einame. 🙂

    Beje, A. Patacko ir A. Žarskaus knygą galima rasti šiuo adresu: http://www.vydija.lt/Virsmu_knyga.pdf

    P.s. Senokai čia buvau, laikas apsižvalgyti. 🙂

    Patinka

  6. “Tvirta dora, rankoj ranka, visi už Lietuvą, tėvynę Lietuvą“(nuostabi Lietuvių giesmė)- Vydūnas.
    Tikrai dora buvo laikoma svarbesne vertybe nei dabar, galbūt todėl tarpukario periodu yra taip žavimasi.
    Ačiū už įrašą, Vladas

    Patinka

  7. Labas rytas 🙂

    Vladai, iš tiesų mes intuityviai ilgimės tikrų dvasinių vertybių.. Ačiū už Vydūno žodžius 🙂 .

    Matai, tau visuomet tokie teisingi klausimai iškyla! Aš taip pat apie tai galvojau. Aš supratau, kad vertinti – kaip anksčiau buvo, geriau ar blogiau – sunku. Ne per tokią skalę reikėtų žiūrėti.

    Žinios apie dvasines vertybes, apie tai, kas tikra buvo visada, nes žmonės jautė, kas padeda jiems gyventi. Mūsų dienomis mes tiesiog labai labai nutolome nuo dorovės, nuo amžinų vertybių, ir, matyt, atėjo laikas jas vėl grąžinti į gyvenimą.

    Kas įvyksta, kai nutolstame nuo tikrųjų vertybių? Mes pradedame gyventi netikromis “vertybėmis“, pvz., laisvę keičiame palaidumu, meilę – kūniškais malonumais, dvasines vertybes keičiame materialiais daiktais, tiesą – manipuliacijomis ir t.t..

    Rezultatas – nutolstame nuo savo “aš“, gyvename dezorientuotai ir nenatūraliai, primestais šablonais, iliuzijose. Manau, daugelis pavargo nuo tokio gyvenimo ir dėl to intuityviai ieško to, kas Tikra, nes tik tikros vertybės padaro mus tikrai laimingais 🙂 . Todėl ir ieškome žinių senuosiuose mokymuose ir tradicijose.

    Ačiū, Matai, už puikų klausimą! 🙂

    Patinka

  8. Man šis klausimas iškilo todėl, nes iš šio straipsnio susidarė nuomonė, kad seniau žmonės buvo dorovingesni – reiškias ir laimingesni.

    Ir beskaitant tavo komentarą kyla kitas klausimas. Jai seniau žmonės sugebėjo gyventi dorovingai ir tai teikė jiems gyvenimo pilnatvę, tai kodėl tuomet mes nutolstame nuo to?

    Patinka

  9. Todėl, kad iš žmonių silpnybių lengviausia daryti biznį.. Liūdnai skamba, bet taip yra. Tai ir alkoholis bei tabakas, visokios pramogos, aistrų tenkinimo industrija.

    Kai žmonės tame gyvena, jiems dorovė tik juokinga atgyvena. Išbristi iš tokio gyvenimo būdo galima tik tapus sąmoningu ir darant pačiam savo gyvenimo sprendimus.

    Čia ilga tema.. Gal atskirai artimiausiu metu parašysiu 🙂 .

    Patinka

  10. Ruvi supratau, ką nori pasakyti, bet mano klausimas buvo šiėktiek su kitokia potekste.

    Tarkim seniau žmonės buvo dorovingesni, o dabar nebesame tokie dorovingi. Iš straipsnio ir komentarų darau tokia išvadą, galim sakyti ir aš pats turiu tokią nuomonę susidaręs iš to ką kasdien perskaitau ir girdžiu, bet prieš 60 ar daugiau metų aš negyvenau ir nežinau, ar tikrai buvo daugiau žmonių dorovingesnių, bet tarkim, kad buvo.

    Tuomet kodėl žmonės kartoja tas pačias klaidas? 🙂

    Patinka

  11. Labas, Matai 🙂

    Tos pačios klaidos todėl, kad Tiesa yra viena – tai harmonijos principas. Kai jį pažeidžiame, tai kuriame neharmoningas būsenas ir situacijas.

    Todėl klaidomis galime pavadinti neharmoningas, negatyvias, žemas būsenas, kurios kuria tokias pat situacijas.

    Dorovė veda į harmoningas būsenas, kai esame taikoje su savimi, aplinkiniais ir aplinka – mes esame tiesiog laimingi.

    Senuosiuose mokymuose išliko daugiau Tiesos, nes dabar prikurta daugybė mitų, pseudožinių, pusiau tiesos ir atviro melo, pateikiamo kaip tiesa su vieninteliu tikslu – masių valdymui.

    Tai labai blaško ir atitraukia nuo harmonijos, nes dažnai žmonės patiki tais mitais ir vadovaujasi gyvenime melagingais principais, t.y., daro kaip visi, net jeigu tai jiems kenkia.

    Kaip pavyzdį galime paimti rūkymą, alkoholį ar kitus narkotikus – juk akivaizdu, kad tai nuodai, bet žmonės svaiginasi, nes taip daro dauguma, net paskleista mitų, kad, pvz., vynas ar geras konjakas – “sveika“. Arba kad yra kažkokios “saikingos“ dozės, kurios nekenkia..

    Taip palengva ir atitrūkstame nuo Tiesos, ir darome vis daugiau klaidų. Todėl sakyti – geresni ar blogesni žmonės buvo sunku, bet kad dabar daugiau melo, kuriuo vadovaujamės gyvenime – faktas. Iš čia ir klaidos.

    Patinka

  12. Bet ar tie žmonės, kurie valdo alkoholio ir tabako industrijas, ar jie patys rūko ir geria? Ar jie suvokia tai, kaip gerai, ar blogai? Ar jie yra laimingi, nuodydami kitų gvvenimus? Man atrodo jie negalės būti visiškai laimingi, kol leis ir net padės tam vykti. Ką manai, Ruvi?

    Patinka

  13. Turėjau omenyje, kad bet kokia mūsų veikla (nesvarbu, kuo grįsta – melu ar tiesa) visuomet sugrįžta atgal (rezonanso principas arba priežasties-pasekmės dėsnis).

    Patinka

  14. Niekas pasaulyje dar nėra matęs tokio dalyko, kaip dorovė be pagrindo… Niekas dar nėra regėjęs papilstymus iš tuščio į kiaurą kaip gyvenimo pamatą… Niekas dar nematė vertybių be Dievo… Niekas dar nėra pastatęs (ir neįmanoma pastatyt) kito pagrindo nei Jėzus Kristus… Niekas nėra toks kaip Kristus… Nerasime nei vieno panašaus ar bent dalelę Jam prilygstančio… Niekas nesugeba to ką atliko Kristus ant kryžiaus- atpirkti ir atleisti nuodėmes. Visos pasaulio filosofijos ir tušti mokymai to nesugeba…

    Patinka

    1. Sveiki, Alanai 🙂

      Yra daug dorovės pavyzdžių, ir be abejo, pripažinti autoritetai smarkiai veikia žmogų.. Kuo sekti – kiekvienas pats pasirenka, manau, svarbiausia – kad būtų rezultatas – doras žmogus.

      Ačiū už jūsų mintis.

      Patinka

  15. Atgalinis pranešimas: Vaikų pavydas – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s