ruvi

Pastaruoju metu gavau keletą labai įdomių laiškų, kuriuose žmonės pasakoja apie sąmonės pokyčius ir su tuo susijusias keistas būsenas. Klausimai visuose laiškuose panašūs, todėl nusprendžiau visiems atsakyti tinklapyje – galbūt, kažkam ši tema taip pat įdomi ir žmonės pasidalins savo potyriais?

Laiškuose žmonės aprašo neįprastas būsenas – intuicijos arba aiškiaregystės blykstelėjimus, pastebėtą ryškų poveikį kitiems žmonėms, kitokį (dažnai kardinaliai priešingą, nei iki tol) realybės matymą ir suvokimą, ir pan. Išgyvenimai tokie ryškūs, kad įvardinami kaip sąmonės nušvitimas.

Atsakyti galiu remdamasi savo patirtimi ir stebėjimais. Kad būtų aiškiau, pradėkime nuo pradžių – mūsų sąmonės būsenų – kad suprastume: kokia sąmonė yra užtemdyta (mieganti), o kokia – bundanti arba nušvitusi.

Taip pat svarbu suprasti, kad visi žmonės yra kūrėjai, skirtumas tik tame – sąmoningai jie kuria ar automatiškai (nesąmoningai) pagal įdiegtus iš išorės šablonus. Todėl sąmoningumas skirstomas į kelias pakopas.

Pirmoji – vadinamos “miegančios“ sąmonės žmonės, kurie nesusimąstydami gyvena pagal įdiegtus šablonus ir taisykles – “kaip visi“.

Sekanti pakopa – joje žmonės jau įžvelgia kažkokius manipuliavimo bei poveikio principus ir naudoja juos savo (egoistiniams) tikslams.

Trečiojoje pakopoje jau vyksta sąmonės prabudimo ir prašviesėjimo blykstelėjimai – jie labai ryškūs, tikri praregėjimai, verčiantys “aukštyn kojom“ bet kokį šabloninį mąstymą. Kontrastas tarp miegojusios ir bundančios sąmonės toks didelis, kad dažnas tai skaito nušvitimu.

Ta proga priminsiu ir šios pakopos etapus, kuriuos jau esu surašiusi komentaruose – tai padės suprasti, kaip be didelių kliūčių ir sustojimų pasiekti kitas sąmonės augimo pakopas. Nes dažniausiai čia ir “užstringame“ – susireikšminame, pasijuntame “ypatingais“ ir gudresniais už kitus, arba pradedame demonstruoti kažkokius gebėjimus-fokusus, arba tiesiog pritrūkstame kantrybės ir nuoseklumo. Žodžiu – sustojame, ir kartais – ilgam..

Taigi – yra keli trečiosios pakopos etapai: pirmasis – kai pamatome realybę (faktus) tokią, kokia ji yra; antrasis – suvokiame tokios realybės priežastis; toliau – darome vidinę “inventorizaciją”, valomės nuo visų įdiegtų klaidingų įsitikinimų ir negatyvių nuostatų; sekantis – atsakome sau į svarbiausius gyvenimo klausimus: “kas aš esu, kokie mano tikrieji norai ir talentai, kokiame pasaulyje gyvenu, koks turi būti harmoningas ir vieningas pasaulis, ką aš galiu padaryti visų labui” ir pan.; ir paskutinis – pradedame gyventi ir mąstyti pagal harmonijos principus ir pagal savo vidines nuostatas, elgiamės pozityviai.

Ketvirtoji pakopa – prabudusi ir vis auganti link nušvitimo sąmonė. Žmogus jau pasijunta didingos visumos dalimi – tai vienybės su žmonija, gamta ir visa gyvybe pojūtis. Auga atsakingumas, gebėjimas atskirti tiesą, noras kurti ir būti naudingu visiems, gebėjimas besąlygiškai mylėti. Tai jau sąmoningas Kūrėjas, kuris vadovaujasi širdimi – jis harmonijos ir išminties skleidėjas, gyvenantis pagal gamtos ir harmoningos sąveikos dėsnius.

Visos sekančios sąmonės pakopos – tyros, arba aukščiausios (dieviškos) sąmonės laukas (kur nėra dualumo), kurį pasiekę ir vadinami nušvitusiais. Kuo jie ypatingi? Pirmiausia – savo vidine būsena (ne kalbėjimu ir ne fokusais), nes tyros sąmonės lauką gali pasiekti tie, kurie neturi nė lašo egoizmo ir visada veikia aukščiausiam visų labui, evoliucijos vystymui. Jie jaučia vienybę ne tik su žmonija, bet ir su Visata. Tokioje būsenoje galima pilnai valdyti sąmonę ir materiją.

Kaip galima to pasiekti? Tik asmeninėmis pastangomis. Patvirtinimu, kad pasiekė nušvitimą, gali būti tik pačio žmogaus gyvenimas: kai pamatome tokį žmogų, mes pajuntame būtent jo būseną, ir mums nereikia jokių įrodymų ar žodžių, kad jis nušvitęs. Paradoksas, bet dažniausiai mes nepastebime tokių žmonių dėl jų kuklumo ir paprastumo – jie tyliai vykdo savo didingą misiją ir tikrai nerodo jokių “išskirtinių“ gebėjimų. Jiems to tiesiog nereikia – jie užimti svarbesniais, visiems reikšmingais darbais..

Sąmonės prabudimas, išsilaisvinimas iš iliuzijų ir nušvitimas yra gilūs vidinės dvasinės transformacijos procesai. Tik pasikeitę iš vidaus ir harmonizavę savo vidinį pasaulį, galime paveikti, keisti, kurti (savo mąstymu, savo elgesiu – t.y., savo vidine būsena) ir išorinį pasaulį.

Ką apie tai manote jūs? Gal galėtumėte pasidalinti savo mintimis?

Kaip manote – ar gali šiuolaikinis žmogus laisvai pasirinkti jam labiausiai priimtiną gyvenimo būdą, specialybę, darbą? Daug kas atsakytų: “Žinoma, aš pats viską renkuosi, pats užsibrėžiu tikslus ir pats jų siekiu!“

Taip, žmogui atrodo, kad jis viską pats sprendžia, pats renkasi bet.. renkasi jis visada būtent tai, ir tik tai, ką jam siūlo visuomenė. Susimąstome apie tai ar ne – tačiau gyvenimo standartai yra, ir norime to ar ne – dauguma pagal juos gyvename.

Ir – deja, deja, bet standartai nėra laisvės sinonimas, todėl nesuteikia žmogui laisvės savarankiškai rinktis: čia viskas jau surašyta nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos, viskas nutiesta, surikiuota, o žmogus, lyg koks traukinukas, keliauja nubrėžtu maršrutu nuo vienos stotelės iki kitos..

Ar teikia gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę tokia “kelionė“? Žinoma, ne. Maža to, gyvenimo standartizacija visose gyvenimo sferose ne tik neskatina mąstyti apie savo gyvenimą, bet ir gena bėgti kuo greičiau pirmyn, vis nukreipia žmogų tam tikra linkme – kad tik atitiktų sistemos normas ir būtų “sėkmingas“!

Žmogui nuolat nurodo – ką daryti, o ko – ne; ką galima, o ko negalima; kas gerai, o kas – ne ir t.t.. Visi atsakymai ir nurodymai duodami iš išorės – ruošiniais iš standartų, ir kiekvienas čia atlieka jau paruoštą vaidmenį.

Šiandien žmogus nėra nei laisvas, nei savo gyvenimo šeimininkas – jis “priklauso“ visuomenei, jis lenkiamas besąlygiškai paklusti. Nuo mažens standartais formuojamas “mažas žmogus“ – išmokytas nemąstyti, paklusti, vykdyti nurodymus, negebantis kurti, neatsakingas..

Gyvenantys pagal primestas idėjas žmonės tampa priklausomi, jie praranda gebėjimą savarankiškai mąstyti ir pajusti tai, ką išgyvena.. Juk apie tai jiems savo vertinimais “praneša“ sistema, ir tie vertinimai daugeliui tampa gyvenimo orientyrais.

Suformuoti įsitikinimai iškreipia žmogaus suvokimą apie save, savo tikslus gyvenime, savo poelgius ir klaidas, savo tikruosius norus. Žmogus praranda ryšį su savimi, o vienintelė ryški jėga, kurią jis realiai suvokia – baimė.

Baimė ir gena žmogų kovoti už būvį, konkuruoti, bandyti atitikti primetamus sėkmės standartus. Tokia būsena atima gyvenimo energiją, kuri galėtų būti skirta ramiam ir taikiam gyvenimui, kūrybai, nuoširdžiam bendravimui, džiaugsmui.

To tikro, vidinio džiaugsmo gyvenime nėra – jis iškeltas į išorę: tai įvairios pramogos, svaigalai, varžybos, daiktai, kelionės. Ir kad patirtų bent džiaugsmo prošvaistes, žmogus pasidarė priklausomas nuo visų šių išorinių atributų..

Beveik visi esame tokios standartizuotos “laisvės“ aukos, ir dažnas to nepastebime. Juk tam, kad prieitume tų standartų-rėmų ribas, reikia laiko, reikia patirties, galiausiai – reikia pamatyti tuos ribojančius rėmus! Kitaip.. galime be galo vaikštinėti ratu skėsčiodami rankomis: “toks jau gyvenimas..“

O iš tiesų – koks mūsų gyvenimas? Tiesiog pagalvokime apie tai.. Pažvelkime atidžiai į savo gyvenimą.. Ar esame laisvi?..

Gyvename visuomenėje, todėl visi esame visuomenės veikiami – kaip gi ištrūkti iš tokios “laisvės“ nelaisvės? Akivaizdu, kad kartodami tą patį veiksmą, gausime tokį patį rezultatą: jei šiandien elgsimės taip, kaip vakar, rytoj gyvensime taip, kaip šiandien..

Turime atminti, kad visuomenė esame mes visi. Visuomenė veikia mus, bet ir mes veikiame visuomenę, t.y., kokia ji yra – priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Keiskimės, pradėkime galvoti, jaustis ir elgtis kitaip, ženkime už rėmų ribų.

Tik naujos sąmonės žmonės gali kurti naują realybę, kitokią visuomenę. Laisvą. Kur laisvė – pačio gyvenimo išraiška: tiesa, meilė, kūryba, įvairovės vienybė, skaidrumas, atsakomybė, bendradarbiavimas, harmonija :)..