Pastaruoju metu gavau keletą labai įdomių laiškų, kuriuose žmonės pasakoja apie sąmonės pokyčius ir su tuo susijusias keistas būsenas. Klausimai visuose laiškuose panašūs, todėl nusprendžiau visiems atsakyti tinklapyje – galbūt, kažkam ši tema taip pat įdomi ir žmonės pasidalins savo potyriais?
Laiškuose žmonės aprašo neįprastas būsenas – intuicijos arba aiškiaregystės blykstelėjimus, pastebėtą ryškų poveikį kitiems žmonėms, kitokį (dažnai kardinaliai priešingą, nei iki tol) realybės matymą ir suvokimą, ir pan. Išgyvenimai tokie ryškūs, kad įvardinami kaip sąmonės nušvitimas.
Atsakyti galiu remdamasi savo patirtimi ir stebėjimais. Kad būtų aiškiau, pradėkime nuo pradžių – mūsų sąmonės būsenų – kad suprastume: kokia sąmonė yra užtemdyta (mieganti), o kokia – bundanti arba nušvitusi.
Taip pat svarbu suprasti, kad visi žmonės yra kūrėjai, skirtumas tik tame – sąmoningai jie kuria ar automatiškai (nesąmoningai) pagal įdiegtus iš išorės šablonus. Todėl sąmoningumas skirstomas į kelias pakopas.
Pirmoji – vadinamos “miegančios“ sąmonės žmonės, kurie nesusimąstydami gyvena pagal įdiegtus šablonus ir taisykles – “kaip visi“.
Sekanti pakopa – joje žmonės jau įžvelgia kažkokius manipuliavimo bei poveikio principus ir naudoja juos savo (egoistiniams) tikslams.
Trečiojoje pakopoje jau vyksta sąmonės prabudimo ir prašviesėjimo blykstelėjimai – jie labai ryškūs, tikri praregėjimai, verčiantys “aukštyn kojom“ bet kokį šabloninį mąstymą. Kontrastas tarp miegojusios ir bundančios sąmonės toks didelis, kad dažnas tai skaito nušvitimu.
Ta proga priminsiu ir šios pakopos etapus, kuriuos jau esu surašiusi komentaruose – tai padės suprasti, kaip be didelių kliūčių ir sustojimų pasiekti kitas sąmonės augimo pakopas. Nes dažniausiai čia ir “užstringame“ – susireikšminame, pasijuntame “ypatingais“ ir gudresniais už kitus, arba pradedame demonstruoti kažkokius gebėjimus-fokusus, arba tiesiog pritrūkstame kantrybės ir nuoseklumo. Žodžiu – sustojame, ir kartais – ilgam..
Taigi – yra keli trečiosios pakopos etapai: pirmasis – kai pamatome realybę (faktus) tokią, kokia ji yra; antrasis – suvokiame tokios realybės priežastis; toliau – darome vidinę “inventorizaciją”, valomės nuo visų įdiegtų klaidingų įsitikinimų ir negatyvių nuostatų; sekantis – atsakome sau į svarbiausius gyvenimo klausimus: “kas aš esu, kokie mano tikrieji norai ir talentai, kokiame pasaulyje gyvenu, koks turi būti harmoningas ir vieningas pasaulis, ką aš galiu padaryti visų labui” ir pan.; ir paskutinis – pradedame gyventi ir mąstyti pagal harmonijos principus ir pagal savo vidines nuostatas, elgiamės pozityviai.
Ketvirtoji pakopa – prabudusi ir vis auganti link nušvitimo sąmonė. Žmogus jau pasijunta didingos visumos dalimi – tai vienybės su žmonija, gamta ir visa gyvybe pojūtis. Auga atsakingumas, gebėjimas atskirti tiesą, noras kurti ir būti naudingu visiems, gebėjimas besąlygiškai mylėti. Tai jau sąmoningas Kūrėjas, kuris vadovaujasi širdimi – jis harmonijos ir išminties skleidėjas, gyvenantis pagal gamtos ir harmoningos sąveikos dėsnius.
Visos sekančios sąmonės pakopos – tyros, arba aukščiausios (dieviškos) sąmonės laukas (kur nėra dualumo), kurį pasiekę ir vadinami nušvitusiais. Kuo jie ypatingi? Pirmiausia – savo vidine būsena (ne kalbėjimu ir ne fokusais), nes tyros sąmonės lauką gali pasiekti tie, kurie neturi nė lašo egoizmo ir visada veikia aukščiausiam visų labui, evoliucijos vystymui. Jie jaučia vienybę ne tik su žmonija, bet ir su Visata. Tokioje būsenoje galima pilnai valdyti sąmonę ir materiją.
Kaip galima to pasiekti? Tik asmeninėmis pastangomis. Patvirtinimu, kad pasiekė nušvitimą, gali būti tik pačio žmogaus gyvenimas: kai pamatome tokį žmogų, mes pajuntame būtent jo būseną, ir mums nereikia jokių įrodymų ar žodžių, kad jis nušvitęs. Paradoksas, bet dažniausiai mes nepastebime tokių žmonių dėl jų kuklumo ir paprastumo – jie tyliai vykdo savo didingą misiją ir tikrai nerodo jokių “išskirtinių“ gebėjimų. Jiems to tiesiog nereikia – jie užimti svarbesniais, visiems reikšmingais darbais..
Sąmonės prabudimas, išsilaisvinimas iš iliuzijų ir nušvitimas yra gilūs vidinės dvasinės transformacijos procesai. Tik pasikeitę iš vidaus ir harmonizavę savo vidinį pasaulį, galime paveikti, keisti, kurti (savo mąstymu, savo elgesiu – t.y., savo vidine būsena) ir išorinį pasaulį.
Ką apie tai manote jūs? Gal galėtumėte pasidalinti savo mintimis?
ruvi 
Man juokingi tie a-lia nušvitę. Visi iškart pasidaro guru, visus moko. Su kuo pilnai sutinku- tikras šviesuolis toks kuklus, kad jo net nepastebėsi. Kaip sako- vieni kalba, kiti daro. 😉
PatinkaPatinka
Labas, Audrone!
Iš tiesų, dabar nemažai žmonių, kurie laiko save nušvitusiais. Aš manau, kad tai geras ženklas, nes žmonės vis plačiau domisi dvasiniais klausimais.
Be abejo, klaida tame, kad paplito nuomonė, jog nušvitimas – kažkoks vienkartinis, momentinis įvykis, ir daugiau nieko nereikia daryti. O iš tikrųjų tai, ką žmonės vadina nušvitimu – yra praregėjimas, sąmonės nubudimas ir tėra pirmas žingsnis link nušvitimo.
Ką darysi – ne visi tai žino, todėl vadina taip savo būsenas, kaip išmano. Nieko blogo tame nėra – tegul tik bunda :)..
PatinkaPatinka
Nušvitimas 🙂 Apie tai galima kalbėti tiek daug..Bet trumpai apibūdinant, tai tiesiog ego nebuvimas, jokios identifikacijos su formomis. Tai ne būsena(žemas/aukštas sąmoningumas), kurią turime pasiekti.Tikrasis Aš yra anapus formų. Ir tuo pačiu apima visas formas. Tiesa nėra tiesa, jei neapima priešingybės. Taip, tikrasis Aš,Dievas, yra viskas, ir geras ir blogas. Nušvitimo negalime pasiekti jokiomis pastangomis, tai malonės aktas. Viskas ką galime tai nutraukti susitapatinimą su formomis(aš vyras/moteris, geras/blogas, kvailas/protingas, gabus/negabus ir t..t.) Priimkime tuom kuom esame, tikrasis Aš,besąlyginė meilė priima viską kaip yra,nes tai būdas pažinti save. Turime priimti visas savo neigiamas puses, susitaikyti su jomis ir judėti pirmyn. Kitu atveju liksime užstrigę savo asmenybėje, ir vis didinsime neigiamus poveikius. Pasipriešinimas tik rodo, kad mes per daug puoselėjame,skiriame daug dėmesio sau(ego) ir tokiu atveju užkertam kelią pasireikšti tikrąjai esybei.Ir kai žmonės patiria aukštesnes sąmonės būsenas, jie iškarto susitapatina su jomis, ir laiko save aukštesniais už kitus.Bet aukštesnė sąmonės būsena tai tik Tikrojo Aš,Visatos,Buvimo pasireiškimas,manifestacija. Ir tai laikina, viskas keičiasi..tik vienas dalykas išlieka amžiams,kurio niekaip negalime prarasti-tai tikrasis Aš.. Viskas apie ką kalbu, tai iš mano patirties. Aš daug metų buvau dvasinė ieškotoja, “kelyje“ kaip sakant,bandydavau išlikti sąmoninga..Bet viskas tiesiog griuvo,ir griuvo..Gyvenimas tiesiog rodė,kad turiu nutraukti identifikaciją,bet tuo metu nesupratau..Pirmasis sąmonės blyksnis nutiko prieš kokius 2 metus, kai skaičiau E.Tolle “Naująją žemę“.Kažkas manyje jautė,kad tai taip tikra, nors daug ko nesupratau apie ką kalbama..Kažkiek padėjo nutraukti identifikaciją,bet vis tiek buvau užstrigus ties savo asmenybe..Bet labai pagelbėjo Adyashanti mokymai..Jis kalba taip aiškiai ir suprantamai. Anksčiau visi mokymai buvo kažkur toli,nepasiekiami..O dabar suvokiau,kad viskas ko ieškojau yra čia ir dabar..Tikroji pilnatvė tai savęs suvokimas..Nesakau,kad tapau nušvitus, bet vis labiau pastebiu kaip esu susitapatinus su formom, ir nesipriešinu,leidžiu jom būti ir tiesiog stebiu,klausiu savęs kas tikra, o kas ne..Ir grįžtu į save.. Na ir prasitęsiau..Tikėjaus tik kelius sakinius parašyti 🙂
PatinkaPatinka
Labas, Vilija 🙂
Kaip smagu skaityti tokius išsamius pamąstymus! Visuomet įdomu stebėti, kokiais keliais žmonės pasiekia tą patį tikslą :).
Parašysiu ir aš savo pastebėjimus iš savo požiūrio taško.
Apie tikrąjį “Aš“ – žinoma, tai yra ne forma ir ne ego – tai ir yra tyros sąmonės laukas be jokių identifikacijų, kur nėra dualumo, priešingybių, o yra Meilė, Harmonija, Palaima. Žemišku protu tai sunku suprasti, nes esame apriboti formomis ir todėl su jomis nori-nenori tapatinamės – ir tai yra normalu šioje plotmėjė (dualiame pasaulyje). Ir nutraukti tokio susitapatinimo visiškai negalime, kol esame kūne – to nedaro net dvasiniai Mokytojai, pasiekę nušvitimą. Kūnas šioje Žemėje yra mūsų pažinimo “priemonė“, ir kol esame čia – turime ir jį prižiūrėti, kitaip – tiesiog negyvensime..
Aš manau, klaidinga skaityti save TIK kūnu – taip dauguma žmonių ir daro, nes esame taip ugdomi: kas matoma ir apčiuopiama, tas ir “tikra“. Tokiu atveju esame valdomi kūno instinktų ir poreikių, nes tai “tikra“, o dvasiniai klausimai lieka nuošalėje ir suvokiami, geriausiu atveju kaip menas ar grožinė literatūra. Turime pasiekti harmoniją tarp kūno sielos ir dvasios – tai yra ta pusiausvyra, kurioje galime augti ir vystytis visapusiškai.
Vilija, negaliu sutikti, kad Dievas yra ir geras, ir blogas – tai žmonių suteiktos jam savybės ir personifikacijos (mes norime manyti, kad Dievas “toks pats žmogus“, tik – žymiai galingesnis, todėl dėl visa ko reikia jo prisibijoti…) Dievas yra MEILĖ, Absoliutas, ir jam netaikomos dualaus pasaulio savybės – jis yra virš jo, todėl ir yra šio pasaulio Kūrėjas :). Ir atkreipiu dėmesį, kad ne žmonių sukurtos gyvenimo sistemos Kūrėjas, o Žemės, Gamtos, Visatos..
Dar su vienu tavo teiginiu negaliu sutikti, kad nušvitimo negalima pasiekti jokiomis pastangomis, kad tai malonės aktas. Su tokiu suvokimu tikrai toli nenukeliausime, o sėdėsime ir lauksime, kol ši malonė nukris.. arba ne. Bet koks dvasinis žmogaus darbas visada yra asmeninių pastangų rezultatas – ir niekaip kitaip. Tai patvirtins bet kuris dvasinis Mokytojas, tai patvirtina pats gyvenimas. Visos dvasinio augimo galimybės šioje Žemėje yra ne malonė, o suteiktos sąlygos kiekvienam žmogui augti dvasiškai ir pasiekti pilnatvę.
Kiekvieno iš mūsų dvasinio augimo kelias yra skirtingas. Mokysimės spontaniškai, nesąmoningai – per klaidas, ar – sąmoningai, įvairiausių metodikų, informacijos ir praktikų pagalba – galiausiai pasieksime tą patį tikslą. Kai žmogus pradeda sąmoningai ieškoti – tai jau ženklas, kad bunda vidinis, tikrasis “aš“. Nėra lengva augti dvasiškai, kai iš išorės blaško dualaus pasaulio pagundos.. Todėl nušvitimu dažnai laikome tą pradinį praregėjimą, kuris ir yra ženklas, kad tolimesnis dvasinis augimas bus sąmoningas ir motyvuotas :). Reikia kantrybės, nuoseklumo – tik tokiu atveju palengva ir be didelių blaškymų viską pasieksime.
Labai dėkoju tau, Vilija, už nuoširdumą! Manau, daug kam bus naudingi tavo pamąstymai. Nesustok, viskas yra ir bus gerai :)! Matai, ir aš išsiplėčiau :D..
PatinkaPatinka
O ne, ir kam aš pradėjau šią diskusiją 🙂 Dažnai tiesiog apie tai nekalbu,per daug aiškinti. Kai žmonės tai patiria tai tampa akivaizdu. Tai tiesiog ramybė,tyla anapus visko. Grįžtame iš kur atėjome.
Mes galime nutraukti indentifikaciją su kūnu bei protu..Tai sakydama tiesiog kviečiu nustoti tikėti kuom esi (vyras/moteris, geras/blogas). Mintys,emocijos, kūnas išlieka,bet nebekuriamas savęs jausmas(ego) iš šių formų.Mes praleidžiame visą savo gyvenimą ieškodami teisingo tikėjimo,o tiesa ta,kad nėra vienos tiesos. Čia gan sunku paaiškinti, nes Tiesa apima dualumą ir nedualumą. Taip, rūpinamės tiek kūnu,tiek protu, juos apleisti būtų tiesiog neišmintinga. Bet nebėra to stipraus Aš jausmo.Pvz, jei ką nors praradai,liūdesys yra,bet jis tarsi atraeilis dalykas. Taip pat ir su džiaugsmu. Mes esame tarsi fonas(dangus),kuriame atsiranda pavidalai(debesys),kurie pasirodo ir išnyksta,o už jų slypi amžina ramybė.
Esmė ta,kad harmonija pasiekiama tik nustojus kovoti su gyvenimu. “Tai neturėjo nutikti; kaip jis drįso mane įžeisti,“aš esu negeras ir t.t“ Visas “blogis“ tai tiesiog šviesos aptemdymas(bet ne nebuvimas). Kai įžiebi šviesą, matai tiesą ir visas blogis savaime išnyksta,nes tai netikra. Su tamsa nepakovosi. Gyvenimo opozicija: Viskas yra tobula taip kaip yra, ir tuo pačiu vyksta vystymąsis,augimas,tobulėjimas. Kai suvoki save, tuomet nesvarbu ar tu esi įklimpęs sunkioje situacijoje,ar laimingai gyveni. Svarbiasia nekurti (ne)laimingo žmogaus istorijos, ir ja netikėti. Viskas laikina,viskas keičiasi. Geriausia ką galime padaryti,tai nutraukti tą iliuziją,sukurtą minčių,ir netikėti.Mintys savaime nėra blogos,ar geros,Jos tiesiog yra, problema nutinka kai susitapatiname su jomis. Aš ir pati ties tuom dirbu, kai jaučiuos prislėgta,nelaiminga, naudoju savęs tyrinėjimą(inquire).Vis klausiu savęs ar tai tiesa?kas būčiau jei netikėčiau savo mintimis ir t.t. Ir taip grįžtu atgal namo..Šia tema galėčiau rekomenduoti Byron Katie Work metodiką. Tai tiesiog klausinėjimas savęs kas tikra,o kas ne..Veiksminga kai pritaikai praktiškai.
Aš suvokiu Dievą, kaip prieš tai jau minėjau,kad tai apima absoliučiai viską, ir dualumą ir nedualumą. Jie tarsi kartu koja kojon veikia. Bet netgi ir šią idėją reikia mesti šalin,nes tai tik idėja. Mes nieko negalime absoliučiai žinoti,nes nėra absoliučios tiesos. Paprasta gyvenimiška situacija, jei sakau,kad ką nors tikrai gerai moku,tai imsiu ir padarysiu tuomet blogai,nors šiaip reguliariai tai gerai darau. Taip įvyko,nes tuo metu tuom tikėjau,ir Gyvenimas rodo,kad tai ne tiesa,ir su klydimu tai įrodo.
Daugelis žmonių turi idėją,kad Dievas tik geras,visus mylintis ir t.t. Ir tuo pačiu tikisi,kad kiekvienas bus geras bei nuostabus. Bet tai taip kvaila tikėti šia pasaka. Bet geras,tai tik mūsų sukurta koncepsija,kaip geras žmogus turi atrodyti,ir mes nesąmoningai stengiamės pasiekti tą idealą. Dievas apima viską. Kas mes esame,kad galime teigti,kas mūsų nuomone blogas žmogus yra nevertingas? Kad jis turėtų išnykti ir tt. Ar tai tiesa? Kas šią tiesą skelbia?
Nušvitimas dažniausiai yra destruktyvus procesas. Tai nieko neturi bendro su tapimu geresniu ar laimingesniu. Nušvitimas tai netiesos,iliuzijos sugriovimas. Tai matymas per apsimetinėjimo fasadus. Tai visiškas išnaikinimas to,kas mes manėme yra tiesa.
Būtų gerai,kad tai galėtume pasiekti savo jėgomis. Bet matai,kas ieško nušvitimo?Kas jau jau yra atsiskyręs? Kas auga ir kas žemėja? Visos pastangos pasiekti nušvitimą yra skirtos tik išvarginti dvasinį ieškotoją ir pasiduoti. Nieko nereikia ieškoti,nes mes jau esame čia. Tiesiog tarsi kaip svogūnas,nusiimame sluoksnius,kuriuos susikūrėme, ir pamatome,kad visko ko ieškojome,stengiamės pasiekti, yra jau čia. Tai žengimas atgal, o ne pirmyn.
Žmonės,siekiantys nubusti, dažniausiai elgiasi labai smurtingai, ypač su savimi. Jie įnirtingai bando kontroliuoti savo protus,emocijas ir kūnus. Jie tampa nusivylę savimi ir elgiasi žiauriai jei nepasiekia sąlyginio proto idėjos kaip nušvitimas turi atrodyti! Niekas negali pasiekti laisvės taip elgiantis. Kodėl yra tiek mažai laisvų žmonių? Nes jie bando pritaikyti,įrodyti idėjas,sąvokas ir tikėjimus savo mintyse ir bando tai įrodyti kitiems. Jie bando sukurti jų kelią į dangų. Bet laisvė tai natūrali būsena,spontaniškumas ir nesuvaržyta Būties išraiška. Jeigu nori atrasti laisvę, stebėk mintis,kurios kviečia viską kontroliuoti,ir pamatysi,kad tai tik sąlygoto proto sukurta idėja.
Tačiau nesakau,kad praktikos nėra reikalingos. Tokios praktikos kaip meditacija(natūrali būsena,ne kontroliavimas), savęs tyrinėjimas(klausinėjimas), gali būti palankios nuiimti ego kiautą. Tačiau šių praktika intecija yra kitokia, ne siekti daugiau, o grįžti atgal. Joga yra palanku,kai nori nuraminti protą. Bet reikia atminti,kad mes nesame protas,kuris nuolat keičiasi.Ir tiesiog kvaila tikėtis,kad mes jį kažkaip visiškai suvaldysime. Juk kiekviena kartą būsena keičiasi,kai klausomės klasikinės muzikos ar roko. Taigi natūralu,kad protas yra nepastovus.Visa gamta yra nepastovi.
Ir kodėl tiek daug skausmo,nusivylimo,pykčio mūsų gyvenime? Nes mes negalime jo kontroliuoti! Ir tai tiesa, Gyvenimas teka savaime. Todėl ir tiek daug dvasinių mokytojų kviečia pasiduoti Nežinomybei, ir atverti naujus kelius.. Bet vis tiek yra baimė,kad jei prararisime kontrolę, tai kaip tada? Nugarmėsime į pragarą? Patarimas tiesiog nemėginti sulaikyti, išlaikyti kažką, ir nestumti šalin. Atrasti vidurinį kelią. Ir klausti nuolat savęs- ar tai tiesa? Tik Tiesa parodo kas tikra,o kas ne, ir taip mus išlaisvina iš iliuzijų..Ir galų gale ar mes tikrai žinome,kad neturėtume susidurti su “blogais“ dalykais? Ir aplamai ką mes tikrai žinome?
Apie tai galima kalbėti ir kalbėti..Bet naudingiausia tiesiog būti natūraliems, atsipalaiduoti,būti ramybėje…Tai tikra, o ne žodžiai,kuriuos parašiau. Kaip sako zen budistai: “Pirštas,rodantis į mėnulį, nėra mėnulis“.
Ačiū Ruvi, visad malonu skaityti tavo blogą 🙂
PatinkaPatinka
Labas, Vilija 🙂
Sutinku, kad perteikti žodžiais dvasinius išgyvenimus yra itin sudėtinga :).. Todėl labai dėkoju tau už šią diskusiją :)!
Labai puiki mintis, kad nušvitimas yra sugrįžimas į save- taip! Ir visi mes tame Kelyje..
Tiesiog turime suprasti – kokiame pasaulyje gimstame ir užduoti sau teisingus klausimus – tuomet ir atsakymai ateina. Ir čia vėl pilnai tau pritariu – viskas JAU yra mumyse, tereikia tai atverti. O atsiveria vidinis žinojimas per išorinius “atpažinimo kodus“ – įvairią informaciją, stebėjimus ar praktikas ir, žinoma, per pojūčius. Ir tai visada asmeninis kiekvieno žmogaus dvasinis darbas.
Ir iš tiesų – reikia išmokti valdyti savo protą, nes nevaldomas protas ir augina visus negatyvius jausmus be mūsų žinios, automatiškai.. Šiuo klausimu man labai padėjo budizmas, kur perskaičiau paprastą dalyką: protas yra įrankis, o ne šeimininkas. Jei jo nevaldome – jis valdo mus. Dvasingas, sąmoningas žmogus vadovaujasi širdimi, o ne protu. Ir vadovautis širdimi galime tuomet, kai mokame besąlygiškai mylėti – tada protas tampa ramus ir išmintingas. Todėl man labai patinka posakis: “Išmokite mylėti – tuomet daugiau nieko nereikės mokytis“..
Ir dar kartą dėkoju tau, Vilija – bendrauti su dvasingu žmogumi man prilygsta žiūrėjimui į besiskleidžiantį gėlės žiedą – ir akių negali atitraukti, ir ir suvoki, kad matai nepakartojamą išsiskleidimo stebuklą :). Labai džiaugiuosi tokiu bendravimu – tai labai praturtina. AČIŪ :)..
PatinkaPatinka
Apie nubudima ir didinga misija… Nusisypsojau : ) Jei nubudusi samone mano, kad atlieka didinga misija, ji nera visiskai atsibudusi : ) Cia tik mums, miegantiems gali atrodyti tos misijos didingos. Tiesiog viena nubudusi samone turi poreiki padeti kenciantiems, o kita – ne.
PatinkaPatinka
Vilija raso, kad mes nesame protas. Hm. Kazkada atrode, kad as esu kunas. Veliau, kad protas ir kunas. Dar veliau, kad esu kazkas, kas yra amzina , ir tam kazkam protas paklūsta arba ne. Bet gal teisus tie isminciai, kurie sake, kad nera nieko atskirta, tik mes patys dalinam save ir suteikiam pavadinimus.
PatinkaPatinka
Labas rytas, Rolandai 🙂 !
Manau, kad palyginus su tuo, ką daro žmonės su miegančia sąmone –
sąmoningų, dvasiška augančių žmonių darbai yra tikrai didinga misija. Tai aš, Rolandai, taip įvardinau, manau, kad jiems tai joks didingumas, o tiesiog įprastas dalykas (jie kitaip negali).
O dėl pagalbos kenčiantiems – pritariu pilnai. Ir aš manau, kad poreikis padėti kitiems – ryškiausias dvasingo žmogaus bruožas.
Puiki mintis – “nėra nieko atskirta, tik mes patys dalinam save ir suteikiam pavadinimus“.
Už Viliją negaliu atsakyti, gal ji kada nors čia užsuks ir parašys 🙂 .
Gražios dienos! 🙂
PatinkaPatinka
Ah taip! Laba diena : )
PatinkaPatinka
Sveiki. Mano sąmonės pabudimas buvo labai skausmingas. Vieną dieną tai tiesiog įkrito man. Skaudėjo širdį fiziniu skausmu, bet jaučiau, kad tai siela daro. Skaudėjo mėnesį laiko, beveik nemiegojau, nusilupo visa oda nuo padų milžiniškais gabalais. Pradėjau suvokti dalykus supančius mane. Trumpai tariant pamačiau realybę aplink save. Jį mane taip nuvylė. Aš netikėjau, tada man įrodė. Aš jums atvirai pasakysiu. Skausmas, depresija, nusivylimas, ašaros. Va kas būna sąmonės pabudimo metu. Į mano mažą stiklinę vienu metu įmetė jūrą informacijos. Galvojau išprotėsiu. Bet po to, palengva viską rodė ir dėliojo. Ir labai tvarkingai, parodė situaciją, kodėl taip yra ir ką reikia keisti. Neapsakomas jausmas. Db esu atsikratęs daugelio negatyvių dalykų, paleidęs blokus. Bandau gyventi čia ir dabar. Pradėjau medituoti kiekvieną rytą. Meditacija man leido save pažinti iš naujo. Ką teko pereiti nenoriu net prisiminti, bet tai nauja patirtis. Dabar suvokiu, kad kiekvienas savo viduje turime tiek daug, tik nemokame to sukontroliuoti. Tad kiekvieną kartą meditacijų metu prašau Dievo ir Visatos sąmoningumo, balanso ir mokėjimo sukontroliuoti turimas dovanas. Labai norėčiau pamatyti Pasaulį einanti į gėrį, todėl pradedu nuo savęs.
PatinkaPatinka
Sveiki, Anthony 🙂 !
Labai dėkoju, kad dalinatės savo vidinių dvasinių transformacijų patirtimi – tai gali būti daug kam labai naudinga.
Jūs labai teisingai pabrėžėte pabudimo skausmingumą. Kai gyvename miegančia sąmone ir elgesio šablonais bei automatizmais, tai atrodo, kad sąmonės pabudimas – tai automatiškai visapusiškas gėris ir klestėjimas, nuo kurio prasideda rojus žemėje.. Deja, taip nėra, nes gyvename dualiame pasaulyje, kur įsikerojęs egoizmas ir visa iš to išplaukianti negatyvumo skalė, o tai reiškia, kad esame labai toli nuklydę nuo savo tyrumo ir dvasingumo. Todėl ir pabudimas – skausmingas, ir su pabudimu susiję praregėjimai skausmingi, nes, kaip jūs rašote – pamatome realybę tokią, kokia ji yra..
Taigi, pabudus apsivalyti yra nuo ko, ir tai tikrai nelengvas etapas. Reikia adekvataus žvilgsnio ne tik į realybę, bet ir į save. Be to, su miegančia sąmone žmonės prisistvarsto visokių iškreiptų vertybių, šablonų, negatyvių įpročių kurie jau tampa natūralia jų gyvenimo dalimi. O atsikratyti viso to taip pat nelengva, be to, atsikračius reikia suvokti, kuo visa tai pakeisti ir kaip toliau gyventi.. Juk nubudę žmonės tampa svetimi dualiai matricai, tampa lyg baltos varnos sociume..
Nežiūrint į tuos visus pradinius sąmonės pabudimo etapus, galiausiai žmonės pasiekia vidinį stabilumą ir harmoniją, atgauna sąmonės tyrumą, o tai yra labai svarbu, nes tik tokie žmonės ir gali keisti šią realybę, tik per juos vyksta visi geri pokyčiai pasaulyje. Ir tam nereikia daryti kažką ypatingo, tiesiog savo būsena, savo harmoningomis mintimis ir kasdieniais darbais ir veiksmais, savo pavyzdžiu tokie žmonės jau keičia realybę, ją harmonizuoja. Labai džiugina, kad tokių žmonių vis daugėja – juk mes visi gimėme šioje Žemėje tam, kad padarytume pasaulį geresniu, bet pasinėrę į dualumą, tai pamirštame.
Štai čia straipsnelis šia tema: https://ruvi.lt/2016/09/19/praktinis-dvasingumas/
Dar kartą dėkui jums, kad pasidalinote savo patirtimi 🙂 ! Geriausios kloties jums!
PatinkaPatinka