Apie vyrišką ir moterišką pradą

* Žmogų žmogumi padaro dvasinių savybių vystymas, o ne kūno poreikių tenkinimas ar primetamų socialinių vaidmenų atlikimas. Kai kalbame apie vyrišką arba moterišką prigimtį, turime omenyje ne fizines savybes, o tam tikros energijos specifinę dvasinę išraišką.

* Jei sulygintume dabartinius žmones su pirmapradėmis, Gamtos dovanotomis prigimtinėmis savybėmis – gautume graudžią karikatūrą.. Ir vyrai, ir moterys šiandien taip atitolo nuo savo prigimtinių savybių, kad sunku jas beįžvelgti.

* Gamta viską sukūrė harmoningai: kad šeima būtų laiminga, būtina skirtingų energijų vienybė, papildymas skirtingomis savybėmis, jų sąveika ir bendra kūryba.

* Moteris pagimdo kūdikį, jį maitina ir visomis prasmėmis vaikui yra artimiausia pirmaisiais gyvenimo metais, todėl pagrindinė jos veiklos sfera pagal prigimtį – motinystė, vaikų auginimas. Vyras – stiprus fiziškai ir dvasiškai, todėl jo sfera – šeimos aprūpinimas ir saugumas.

* Kai šeimoje gimsta vaikai, tėvų prigimtinės savybės pilnai atitinka jų poreikius, tuo tarpu tėvų socialiniai vaidmenys vaikams neturi jokios reikšmės.

* Vietoje to, kad būtų tiesiog vyru arba moterimi, žmonės (kartais su geriausiais ketinimais) imasi atsakomybės už tai, kas pagal prigimtį priklauso kitam.

* Pagalba vienas kitam šeimoje reikalinga, tačiau tai neturi keisti žmogaus prigimties. Propaguojama lygybė, o jei tiksliau – suvienodinimas – ne tokia jau nekalta idėja, nes paverčia žmones beveidžiais: kai vyras jau nesijaučia vyru, o moteris – moterimi.

* Vyras gali imtis atsakomybės už vaikus, namų tvarką, maisto gaminimą, o tuo tarpu jo prigimtinė funkcija (aprūpinti ir saugoti šeimą) gęsta, nes jai tiesiog neužtenka jėgų, todėl jis pradeda jausti susierzinimą ir įtampą.

* Moteris, kuri tempia šeimos aprūpinimo naštą, taip pat išgyvena nuolatinį stresą ir nuovargį. Ji grubėja, vyriškėja ir.. nesijaučia laiminga, nes eina prieš savo prigimtį. Juk širdyje ji – gerumo, švelnumo ir meilės skleidėja..

* Svarbu suprasti, kad tuomet, kai imatės atsakomybės už kito žmogaus veiklos sferą – atsakomybės už jūsų veiklos sferą jums niekas nenuims. Jūs galite padėti sutuoktiniui, bet.. tik tuomet, kai susitvarkysite su savo atsakomybės sfera.

* Taip, žmogus gali daug ką: vyras gali tvarkytis namuose, o moteris – uždirbti pinigus, bet visa tai bus atliekama per psichikos deformacijas ir dideles pastangas. O žmogaus polinkis teisinti savo elgesį vers jį ieškoti argumentų pasidžiaugti tokiu savo “universalumu“.

* Tačiau giliai širdyje jis jaus nepaaiškinamą kartėlį, nes.. pilnatvę ir harmoniją žmogus jaučia tuomet, kai seka savo prigimtimi, kai atlieka tai, ką geriausiai sugeba pagal savo prigimtį.

* Tokiu atveju ir vaikai auga matydami gerą pavyzdį (laimingi tėvai!), su teisingu pareigų šeimoje paskirstymo supratimu ir prigimtinių vyriškų ir moteriškų savybių suvokimu. Tai didelė tėvų dovana savo vaikams – harmoninga šeima..

* Laimė – tai harmonija, kuri kuriama harmoningais veiksmais. Harmoniją galime kurti, kai patys esme harmoningi. Jei einame prieš savo prigimtį – sėjame aplink chaosą ir nuopolį.

* Vyriška arba moteriška prigimtis yra kiekvieno iš mūsų duotybė. Jos niekas negali suteikti arba pakeisti. Vyras, kuris realizuoja savo prigimtines savybes – dvasiškai stiprus ir vyriškas. Moteris – išmintinga ir moteriška.

* Vyriška ir moteriška prigimtis – tai du skirtingi pradai, kurie papildo vienas kitą, įžiebia Meilę ir kuria Vienybės Harmoniją.

(mintys iš paskaitų apie Vedas)

Jie kalba, Tu darai

Sveiki!

Jie sako: tu nesugebėsi!

Bet tu imi ir darai!

Jie kalba.

Tu darai.

Jie sako: tu nespėsi!

Bet tu vis vien pasieki savo!

Jie kalba.

Tu darai.

Jie sako: tai neįmanoma!

– Ką gi, – sakai tu, – tuo geriau, reiškia, aš būsiu pirmas, kas tai padarys.

Jie sako: kam tau to reikia, yra paprastesni keliai…

O tu žiūri į juos ir supranti, kad niekada nesugebėsi išaiškinti jiems pačio svarbiausio dalyko: TAU NEREIKALINGAS “PAPRASTAS“ KELIAS, TU NORI EITI S-A-V-O KELIU! SAVO! Net jei jis bus sudėtingas.

Ir net jei tame kelyje tavęs laukia sunkumai, melas, išdavystė, skurdas ir skausmas.

Tai TAVO KELIAS. Ir tu nueisi jį iki pat galo, koks sunkus jis bebūtų.

Juk geriau eiti SAVO KELIU, eiti nepramintais takais, padaryti atradimus, kurie laukia būtent tavęs, aptikti vertybes, kurias galima surasti tik neištirtose erdvėse ir galiausiai patirti SAVO PERGALĘ, nei nuobodžiai slinkti steriliu, asfaltuotu, monotonišku ir nykiai-tuščiu keliu, kuriuo kartu su tavimi paskui svetimas svajones ritmingai slenka dar milijonai tokių pačių beveidžių zombių-vergų.

TU BŪTINAI PASIEKSI SAVO! Bet kokia kaina.

Tu negali pasukti į šalį, tu neišduosi savęs.

Kelio pabaigoje tavęs laukia TAVO PERGALĖ.

Ji VERTA VISŲ TŲ PASTANGŲ, kurias dėl jos įdėsi, JI VERTA VISŲ NETEKČIŲ, kurias dėl jos patirsi.

Taigi, nusišluostyk ašaras, susiimk, susikaupk – ir pirmyn!

Ir neliūdėk – jie dar nežino, kuo tu tapsi! 😉

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis :),
Kūrinija

Dėkoju už leidimą išversti šį nuostabų laišką :)!

Visiems linkiu saulėtos pavasarinės nuotaikos :)!

Apie laisvę standartų rėmuose

Kaip manote – ar gali šiuolaikinis žmogus laisvai pasirinkti jam labiausiai priimtiną gyvenimo būdą, specialybę, darbą? Daug kas atsakytų: “Žinoma, aš pats viską renkuosi, pats užsibrėžiu tikslus ir pats jų siekiu!“

Taip, žmogui atrodo, kad jis viską pats sprendžia, pats renkasi bet.. renkasi jis visada būtent tai, ir tik tai, ką jam siūlo visuomenė. Susimąstome apie tai ar ne – tačiau gyvenimo standartai yra, ir norime to ar ne – dauguma pagal juos gyvename.

Ir – deja, deja, bet standartai nėra laisvės sinonimas, todėl nesuteikia žmogui laisvės savarankiškai rinktis: čia viskas jau surašyta nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos, viskas nutiesta, surikiuota, o žmogus, lyg koks traukinukas, keliauja nubrėžtu maršrutu nuo vienos stotelės iki kitos..

Ar teikia gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę tokia “kelionė“? Žinoma, ne. Maža to, gyvenimo standartizacija visose gyvenimo sferose ne tik neskatina mąstyti apie savo gyvenimą, bet ir gena bėgti kuo greičiau pirmyn, vis nukreipia žmogų tam tikra linkme – kad tik atitiktų sistemos normas ir būtų “sėkmingas“!

Žmogui nuolat nurodo – ką daryti, o ko – ne; ką galima, o ko negalima; kas gerai, o kas – ne ir t.t.. Visi atsakymai ir nurodymai duodami iš išorės – ruošiniais iš standartų, ir kiekvienas čia atlieka jau paruoštą vaidmenį.

Šiandien žmogus nėra nei laisvas, nei savo gyvenimo šeimininkas – jis “priklauso“ visuomenei, jis lenkiamas besąlygiškai paklusti. Nuo mažens standartais formuojamas “mažas žmogus“ – išmokytas nemąstyti, paklusti, vykdyti nurodymus, negebantis kurti, neatsakingas..

Gyvenantys pagal primestas idėjas žmonės tampa priklausomi, jie praranda gebėjimą savarankiškai mąstyti ir pajusti tai, ką išgyvena.. Juk apie tai jiems savo vertinimais “praneša“ sistema, ir tie vertinimai daugeliui tampa gyvenimo orientyrais.

Suformuoti įsitikinimai iškreipia žmogaus suvokimą apie save, savo tikslus gyvenime, savo poelgius ir klaidas, savo tikruosius norus. Žmogus praranda ryšį su savimi, o vienintelė ryški jėga, kurią jis realiai suvokia – baimė.

Baimė ir gena žmogų kovoti už būvį, konkuruoti, bandyti atitikti primetamus sėkmės standartus. Tokia būsena atima gyvenimo energiją, kuri galėtų būti skirta ramiam ir taikiam gyvenimui, kūrybai, nuoširdžiam bendravimui, džiaugsmui.

To tikro, vidinio džiaugsmo gyvenime nėra – jis iškeltas į išorę: tai įvairios pramogos, svaigalai, varžybos, daiktai, kelionės. Ir kad patirtų bent džiaugsmo prošvaistes, žmogus pasidarė priklausomas nuo visų šių išorinių atributų..

Beveik visi esame tokios standartizuotos “laisvės“ aukos, ir dažnas to nepastebime. Juk tam, kad prieitume tų standartų-rėmų ribas, reikia laiko, reikia patirties, galiausiai – reikia pamatyti tuos ribojančius rėmus! Kitaip.. galime be galo vaikštinėti ratu skėsčiodami rankomis: “toks jau gyvenimas..“

O iš tiesų – koks mūsų gyvenimas? Tiesiog pagalvokime apie tai.. Pažvelkime atidžiai į savo gyvenimą.. Ar esame laisvi?..

Gyvename visuomenėje, todėl visi esame visuomenės veikiami – kaip gi ištrūkti iš tokios “laisvės“ nelaisvės? Akivaizdu, kad kartodami tą patį veiksmą, gausime tokį patį rezultatą: jei šiandien elgsimės taip, kaip vakar, rytoj gyvensime taip, kaip šiandien..

Turime atminti, kad visuomenė esame mes visi. Visuomenė veikia mus, bet ir mes veikiame visuomenę, t.y., kokia ji yra – priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Keiskimės, pradėkime galvoti, jaustis ir elgtis kitaip, ženkime už rėmų ribų.

Tik naujos sąmonės žmonės gali kurti naują realybę, kitokią visuomenę. Laisvą. Kur laisvė – pačio gyvenimo išraiška: tiesa, meilė, kūryba, įvairovės vienybė, skaidrumas, atsakomybė, bendradarbiavimas, harmonija :)..

Puokštė šypsenėlių :)

* Tik vyrui moteris – paslaptis.. Moteris moterį mato kiaurai :).

* Pavasaris – ne tik sniego, bet ir širdžių tirpimo metas.

* Ko nori moterys? Moterys nori, kad viskas būtų taip, kaip jos nori!

* Keistos tos moterys.. Vadina savo mylimuosius zuikiais, kačiukais, meškiukais.. o paskui reikalauja, kad jie būtų tikrais vyrais!

* Vyrams paprasčiau gyventi – juos myli uošvienės :)..

* Jei myli žmogų tokį, koks jis yra – myli iš tikrųjų. Jei stengiesi pakeisti jį iš pagrindų – myli tik save.

* Meilė per atstumą – tas pats, kas pietūs per televizorių.

* Pavasaris parodo – kiek valgei žiemą ;)..

* Geriausios sąlygos lieknėjimui: tuščias šaldytuvas, pustuštė piniginė, o iki atlyginimo – dar dvi savaitės.

* Moterys pradeda laikytis dietos dėl trijų priežasčių: jei išsiskyrė su mylimuoju, jei įsimylėjo, arba – jei rytoj pirmadienis.

* Norite sustabdyti laiką? Tai paprasta: tolimiausias “rytoj“ prasideda tuomet, kai planuojame pradėti laikytis dietos.

* Vaikystė – kai miegas pareiga, o ne svajonė..

* Anksčiau vaikams didžiausia bausmė buvo – “neisi į kiemą“, dabar – “išjunk kompiuterį ir eik į kiemą“.

* Gerbkite savo tėvus – jie baigė mokslus be Google ir Wikipedijos!

* Paradoksas: be kompiuterio mes nieko negalime padaryti, o su kompiuteriu tuo labiau nieko nepadarome ;)..

* Meilė ir pavydas niekada negyvena kartu: arba meilė ištirpdo pavydą, arba pavydas sugriauna meilę.

* Pavydas – kai: tiksliai nieko nežinai, turi ypatingai lakią vaizduotę ir visko bijai.

* Neskubinkite moters, kai ji ruošiasi kažkur eiti: ji ne “sukinėjasi prieš veidrodį“, bet kuria nuotaiką!

* Moters svajonė – būti savo vyro svajonių moterimi :)..

* Kai moteris gerai atrodo – visi tyli.. Bet pakanka priaugti svorio ar atsirasti ratilams po akimis – tuoj visi pradeda domėtis, kaip ji gyvena.

* Moterys pavasarį – lyg snieguolės: dar sniegas nenutirpo, o jos jau žydi!

* Žydinti moteris nesukelia alergijos..

* Graži moteris patinka akims, gera – sušildo širdį :).

* Kiekviena moteris savo namuose ir ponia, ir tarnaitė..

* Pats sunkiausias ir nedėkingiausias – namų šeimininkės darbas: atlyginimo nėra, išeiginių nėra, atostogų nėra, o darbai niekada nesibaigia!..

* Nebūtinai žmogus, kuris užaugino sūnų, pastatė namą ir pasodino medį – tikras vyras. Labai dažnai tai – tiesiog moteris :).

* Na ir gyvenimas: turi užmigti kai nenori, keltis kai nenori – kad suspėtum ten, kur nenori būti!..

* Pinigais labai lengva patikrinti žmogaus padorumą: moterį – pinigų stygiumi, vyrą – pinigų pertekliumi.

* Dviguba grėsmė: moteris, kuri moko kitą moterį vairuoti.

* Dievas negali visur vienu metu suspėti – todėl sukūrė Motinas :).

* Pavasaris – kaip meilė: labai lauki, bet visada ateina netikėtai..

* Bučinys – vienas iš mieliausių būdų atrasti bendrą kalbą :).

* Šviesu tam, kas turi širdyje saulę.. šilta tam, kas skleidžia šilumą :)!

Saulėtos nuotaikos visiems :)! Moterims – šilčiausi sveikinimai artėjančios pavasarinės šventės proga :)!

Sąmonės virsmas

Kiekviena idėja, išradimas ar kūrinys pirmiausiai buvo tiesiog mintis žmogaus sąmonėje. Mintis yra pirminė, nuo jos viskas prasideda. O išorinis pasaulis yra minties-sąmonės srauto išraiška, tęsinys.

Sąmonė ir išorinis pasaulis yra tampriai susieti. Todėl jei išoriniame pasaulyje kažkas ne taip – priežasčių reikia ieškoti sąmonėje, mintyse, nes jos pirminės.

Ką reiškia besikartojančios krizės pasaulyje? Tai sisteminių pažeidimų rezultatas. Senoji valdymo sistema išsigimė ir išsikvėpė, ji neturi nei orientyrų, nei sprendimų, nei atsakymų į svarbiausius žmonijos klausimus.

Mes gyvename pereinamuoju laikotarpiu, kai keičiasi epochos, kai visoje Planetoje žmonės jaučia, kad būtini esminiai pokyčiai, nes šiuolaikinis pasaulis šalia visų įmanomų krizių išgyvena svarbiausią – dvasinę krizę.

Juk jei dauguma žmonių deda daugybę pastangų, kad išgyventų, o gyvenimas ne tik sunkus, bet darosi vis sunkesnis, ir prošvaisčių nė nesimato – tai negali būti nei teisinga, nei logiška, nei sveika – tai nesveikos visuomenės požymiai. Kai viskas gerai ir teisinga – nei aukos, nei kančia nereikalingos.

Pagrindinis visuomenei įdiegtas “virusas“ – baimė. Žmonės tiesiog paskandinti išoriniame negatyvumo sraute – per žinias, nerimą dėl rytojaus, nuolat primetamas neadekvačias prievoles. Žmonių aktyvumas žadinamas per baimes, nepastebimai paverčiant gyvenimą į mechaninį bėgimą ratu su vieninteliu tikslu – kaip nors išgyventi..

Psichologai žino, kad labiausiai paplitusios baimės – sociofobijos. Jos yra dirbtinos, visiškai nesusietos su žmogaus prigimtimi, kaip, tarkim, natūralūs instinkto signalai, kurie perspėja apie realų pavojų. Sociofobijos yra įdiegiamos į pasąmonę per klaidingus įsitikinimus, per kuriuos žmogus yra lengvai kontroliuojamas ir valdomas.

Negatyvume paskendusi žmonija net nepastebi, kad negatyvumas jau priimamas kaip norma: mes manome, kad konfliktai bendravime neišvengiami, kad kažko reikalauti iš kito žmogaus yra teisinga, kad karine jėga – tarptautinių problemų sprendimo būdas, kad dėl asmeninių ambicijų galima lipti per galvas, kad lyderis – agresyvus ir visada teisus, kad prievarta ir kitų žeminimas – normalu, kad laisvę ir ramybę turime užsidirbti sekinančiu darbu ir t.t.

Mes jau nepastebime, kaip sąmoningai skleidžiamas negatyvumas daro mums įtaką ir kaip galiausiai patys tampame to negatyvumo skleidimo įrankiais: kažkam sumelavome, nuo kažko nelaimėje nusisukome, kažką išdavėme, kažką apkalbėjome, kažkuo pasinaudojome..

Ką gi daryti? Atkreipti dėmesį į savo minčių šaltinį – sąmonę: iš kur jos, kodėl taip galvojate, kaip mintys veikia jūsų nuotaiką ir emocijas? Tokiu būdu galima atsekti visas šablonines įdiegtas mintis, kurios sukelia standartines reakcijas.

Sekantis žingsnis – būti sąmoningu, mokytis savarankiškai ir pozityviai mąstyti. Tai reiškia – paveikti, pakeisti priežastį, o ne kovoti su pasekmėmis. Apie tai yra taiklus posakis: “Harmonija ateina ne tuomet, kai kauniesi su priešais ar pakabini pasagą ant sienos, o tuomet, kai nusiimi pančius nuo savo sąmonės“.

Niekas neatneš mums gerų pokyčių, kiekvienas turime pasikeisti, ir tai individualus darbas, ir visi turime pradėti nuo savo minčių, kurios keis ir mūsų elgesį – tik tokiu atveju vyksta ir kolektyvinės sąmonės virsmas: kuo daugiau žmonių bunda, tuo greičiau ir sklandžiau jis vyksta.

Vienas žmogus gali labai daug! Juk sąmonės nušvitimas ir virsmas gali įvykti dviem būdais: kai žmogus pats renkasi dvasingumo kelią per savišvietą ir saviugdą, arba – kai pamato kitų žmonių dvasinį augimą, kuris įkvepia sekti jų pavyzdžiu. Taigi – galite tapti ir pokyčiu, ir pavyzdžiu kitiems!

Žmogus turi tris sąlyčio taškus su Absoliučia realybe, su Amžina Pradžia – tai Meilė, Tiesa, Išmintis. Tiesa amžina ir nekintanti, todėl negali būti sunaikinta melu, klaidingais įsitikinimais, formuojamomis nuomonėmis ar kitokiais veiksmais. Būna tik tamsos – Tiesos užtemdymo laikotarpiai, kurie visuomet laikini.

Visada ateina laikas, kai poreikis Tiesai auga, kai ji tampa būtina lyg oras – štai tuomet ji nušvinta taip aiškiai ir ryškiai per visus melo griuvėsius, kad atkreipia visų dėmesį ir pažadina net kiečiausiai miegančią sąmonę.

Kai ryškėja Tiesa, gali pasirodyti, kad situacija vis blogėja, nes iškyla į paviršių (apšviečiama) vis daugiau ilgai slėpto melo, apgaulės, slaptų intrigų. Tai sunkus, bet laikinas – išlaisvinantis nuo melo, susitikimo akis į akį su realybe – periodas.

Tai virsmas iš kraštutinio negatyvumo į aukštesnį sąmoningumą: kai mokomės iš skaudžių klaidų, darome išvadas ir sąmoningai renkamės harmoniją. Kai aiškiai suvokiame: žemos sąmonės apraiškos gali būti harmonizuotos TIK aukštesniu sąmoningumu.

Išmokyti svarbiausio…

Mokykite savo vaikus..

* Kad norint Būti Laimingu, nereikia turėti nieko papildomo: nei žmogaus.. nei vietos.. nei kažkokio daikto.. Kad Tikra Laimė yra jų pačių Viduje..

* Kad jie yra pilnaverčiai.

* Kad pralaimėjimas tėra prasimanymas.. kad kiekvienas bandymas – tai sėkmė.. ir kad kiekvienas pasiekimas veda į pergalę.. ir kad pirmoji pergalė ne mažiau garbinga, nei paskutinė..

* Kad visi jie susieti su Visa Gyvybe.. kad jie susieti su Visais Žmonėmis..

* Kad jie gyvena neįtikėtinos gausos pasaulyje.. Kad visko šiame pasaulyje visiems pakanka, ir kad visko turi būti visiems po lygiai, o ne sukaupta mažumos rankose, kuri ir pasiima didžiąją dalį.

* Kad viskas, ką vaikai besugalvotų – įvykdoma.. ir kad jiems nereikia su niekuo dėl nieko varžytis..

* Kad jų niekada nesmerks.. kad jiems nereikia visada stengtis būti teisiais..

* Kad pasekmė ir bausmė – ne tas pats.

* Kad Meilei neturi būti sąlygų.. ir kad jų Meilė, padovanota be jokių sąlygų – pati didžiausia Dovana, kokią jie gali Padovanoti Pasauliui.

* Kad būti ypatingu nereiškia būti geresniu.. tai reiškia tiesiog Būti kitokiu.

* Kad vienintelis dalykas, kurį būtina sugrąžinti Visiems Planetos Žmonėms – tai priminimas apie tai, Kas Jie Yra iš tikrųjų.

* Mokykite savo vaikus ne žodžiais, o veiksmais. Ne kalbomis, o darbais.

* Ir tai, ką jūs darote – jūsų vaikai atkartos. Ir kaip jūs gyvenate – taip ir jie gyvens.

* Ir atminkite: Visi Mes esame Viena..

Autorius – N. D. Walsch

Visiems pavasarinės nuotaikos ir puikaus savaitgalio :)!!

Tibetiečių požiūris į auklėjimą

Žmogui, kuris gali mokyti – Mokytojui – Tibete ypatinga pagarba. Žmogus gali mokėti kažką tobulai, tačiau išmokyti kitus – ne formaliai, bet sudominant, išskleidžiant pačio žmogaus unikalius gebėjimus – yra išskirtinis talentas.

Visi tėvai tampa pirmaisiais mokytojais savo vaiko gyvenime. Jie moko svarbiausio dalyko – pažinti save ir gyvenimą. Kiekvienas vaikas gimsta unikalus, turintis kažkokį talentą, todėl svarbiausia tėvų užduotis – išskleisti vaiko unikalius gebėjimus.

Kad vaikas būtų teisingai ugdomas, reikia žinoti tam tikrus vaiko vystymosi etapus ir vaiko galimybes pagal amžių. Todėl vaikų auklėjimas Tibete skiriamas į kelis – vienas į kitą pereinančius – etapus.

Pirmasis – nuo gimimo iki 5 metų. Šiuo metu vaikas gležnas, lyg pirmieji augalo daigeliai. Reikalingas ypatingas rūpestis ir kantrybė, o bet koks nemokšiškas ar neatsargus elgesys (grubumas, emocinis šaltumas, pyktis..) gali nepataisomai pakenkti augančiam vaikui. Tai adaptacijos, prisitaikymo ir pažinimo laikotarpis. Reikia daug kalbėtis su vaiku – ramiai, aiškiai, suprantamai; supažindinti su supančiu pasauliu, žaisti.

Vaikas dar nesupranta ilgų loginių aiškinimų, todėl naudingiau ne kažką drausti, bet nukreipti vaiko dėmesį, t.y., sudominti kažkuo kitu. Jei vaikas daro kažką neleistino, pakanka parodyti išgąsčio mimiką arba ramiai pasakyti “negalima“. Bausmę ar rėkimą jis suvoks kaip spaudimą jėga, kuriai reikia paklusti.

Vaikas dar nesupranta nei daiktų vertingumo, nei kai kurių daiktų ar prietaisų pavojaus. Todėl reikėtų jo gyvenamą erdvę organizuoti taip, kad ji būtų saugi: išnešti dūžtančius daiktus ir pasirūpinti, kad jis nepasiektų vaistų ar kitų pavojingų daiktų.

Šiuo laikotarpiu vaikai ypač aktyvūs, judrūs, smalsūs. Jei vaikas bus slopinamas ar spaudžiamas – bus ne tik nuslopintas jo gyvenimiškas aktyvumas ir žingeidumas, bet ir įskiepytas aukos sindromas.

Antrasis periodas – nuo 5 iki 10 metų. Tai aktyvus intelekto vystymosi metas. Aktuali visapusiška pažintinė informacija, kuri reikalinga ir naudinga vaikui. Todėl – daug skaitymo, pokalbių, kūrybos, ugdančių žaidimų.

Vaikas pradeda suprasti savo veiksmų pasekmes, suaugusiųjų ir kitų vaikų reakcijas į savo veiksmus. Vaikui jau reikia iškelti užduotis, kurias jis gali įvykdyti. Už atliktus darbus pagirti ir būtinai skatinti iniciatyvą.

Jei vaiko iniciatyva, žingeidumas ir kūrybingumas šiame etape bus slopinami – vaikas užaugs infantilus, dvasiškai silpnas, tingus.

Trečiasis periodas – nuo 10 iki 15 metų. Šiuo laikotarpiu svarbu elgtis su vaiku kaip su lygiu: gerbti jį, tartis svarbiais klausimais, klausti nuomonės, leisti pasirinkti. Ir nors suaugęs turi didesnę patirtį, sprendimus reikėtų siūlyti be spaudimo – draugiškai patariant ar pasiūlant pasirinkti sprendimo būdą.

Jei vaikas elgiasi negatyviai, netinkamai – geranoriškai kalbėkitės apie tai ir kantriai bei pagrįstai aiškinkite negatyvaus elgesio pasekmes, nes kategoriški draudimai tik skatina elgtis priešingai.

Svarbu skatinti savarankiškumą, atsakomybę ir nepriklausomą mąstymą. Jei šiuo laikotarpiu su vaiku bus elgiamasi kaip su mažu, o ne kaip su lygiu – jis užaugs nepasitikintis savimi, priklausantis nuo labiau savimi pasitikinčių žmonių.

Ketvirtasis periodas – nuo 15 metų. Tai jau ne vaikas, o susiformavusi asmenybė. Auklėti jau vėlu, belieka skinti savo auklėjimo vaisius.. Šiame etape itin svarbi pagarba. Jei jos nėra, vaikas turės nuoskaudą visam gyvenimui ir pasitaikius pirmai progai, atramos ieškos už šeimos ribų.

Tibetiečiai pabrėžia: auklėjant vaikus – jokių žeminimų ir fizinių bausmių! Vienintelė priežastis, kodėl mušami vaikai – jie negali atsakyti tuo pačiu. Žeminantis silpnesnį – silpnesnis už silpną, tai – vargšas bedvasis despotas.

Tikrasis Mokytojas (auklėtojas, mama, tėtis) – stiprus, o stiprus visada padeda silpnesniam sustiprėti. Jo stiprybė – dvasinė, o stiprybės išraiška – besąlygiška meilė: geranoriškumas, supratingumas, kantrybė, palaikymas, nuoseklumas, padrąsinimas, širdies šiluma.. Visa tai padeda augti! 🙂

Tik asmeniniu pavyzdžiu..

* Kokie bus auklėjimo rezultatai – priklauso tik nuo auklėtojų (tėvų, mokytojų) savybių. Visos metodikos bevertės, jei jos neparemtos asmeniniu auklėtojo pavyzdžiu. Auklėtojas negali reikalauti gero elgesio, jei pats elgiasi nederamai.

* Levas Tolstojus rašė: “ .. Auklėjimo esmė tame, kad pačiam auklėtojui reikia gyventi teisingai.. Pedagogika gi yra mokslas apie tai, kokiu būdu, pačiam gyvenant neteisingai, galima turėti gerą įtaką vaikams.. Todėl tušti ir melagingi mokslai niekada nepasiekia savo tikslų. Visos auklėjimo sunkumų ištakos tame, kad tėvai ne tik netaiso savo ydų, bet ir teisina jas, tačiau nenori tų ydų matyti savo vaikuose.“

* Ugdome tik asmeniniu pavyzdžiu: tarkim, jei tėvai sako vaikui, kad muštis negalima, bet patys gali jam suduoti – vaikas padarys išvadą, kad mušti kitą galima, nes didžiausi vaiko autoritetai – tėvai – taip daro.

* Agresyvūs vaikai savaime neužauga – agresyvumas gimsta iš suaugusiųjų negatyvaus elgesio: nuolatinio barimo, žeminimo, kritikos, pašaipų, mušimo. Tai itin nesąžiningas elgesys, kai stipresnis (suaugęs) spaudžia silpnesnį (vaiką), iš anksto žinodamas, kad šis negali atsakyti tuo pačiu.

* Vaikas neturi patirties ir kritinio mąstymo, todėl renkasi ir atkartoja tai, ką mato jį supančių suaugusių žmonių elgesyje.

* Auklėtojas gali sakyti labai gražius, labai teisingus žodžius, tačiau jie tebus tuščias garsas – “žirniai į sieną“, jei nebus paremti pačio auklėtojo elgesiu.

* Kaip ir visose kitose gyvenimo srityse, taip ir auklėjime, galioja taisyklė: negatyviais veiksmais negalima pasiekti pozityvių rezultatų. Arba: ką pasėsi, tą ir pjausi..

* Pozityvumo pamatai auklėjime – dvasinės vertybės: meilė, dėmesys, pagarba, rūpestis, geranoriškumas, nuoširdumas. Remdamiesi jomis, galime sukurti vaikams palankiausią ugdymo atmosferą. Ir ji – pirminė ir svarbiausia, svarbesnė už visas materialias gėrybes. Jokie žaislai, patogumai ar madingos metodikos nepakeis vaikui pamatinių dvasinių vertybių.

* Vaikai – lyg pirmieji pavasariniai daigeliai, kuriems reikalinga rūpestinga priežiūra, nes jie dar gležni ir silpnučiai. Kad užsimegztų ir išsiskleistų gražus žiedas – reikia meilės, dėmesio ir kantrybės. Reikia tam skirti laiką ir suprasti, kad tai ilgalaikis, palaipsninis procesas.

* Kantrybė – tėvų brandumo požymis ir geranoriškumo išraiška: tėvai turi suprasti, kad vaikai visko mokosi pirmą kartą, todėl visiems veiksmams skiria daugiau laiko, nei suaugusieji. Jei tėvai nori išmokyti vaiką savarankiškumo, turi kantriai laukti, kol vaikas išmoks kiekvieną veiksmą atlikti pats.

* Vaikui itin svarbus saugumo jausmas. Jis saugus, jei jaučiasi mylimas ir reikalingas savo šeimoje. Jis turi tai nuolat jausti – ir tai ne žodžiai, o veiksmai, palaikantys vaiko saugumo jausmą.

* Auklėtojas turi pats turėti tas savybes, kurias siekia išugdyti – tik tokiu atveju jis gali tikėtis gero rezultato. Mylėdami išmokysime mylėti, būdami geranoriški – geranoriškumo, dėmesingi – dėmesingumo kitiems, gerbdami – pagarbos, būdami kūrybingi – kūrybingumo, gyvendami sveikai – sveikos gyvensenos ir t.t.. Svarbiausia – kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų.

* Ir nepamirškime: mes auklėjame ateities žmones. I. Kantas rašė: “Auklėjant vaikus reikia prisiminti, kad auklėjame juos ne gyvenimui dabartyje, bet ateičiai, aukštesnei žmonių sąmonės būsenai.. Auklėdami vaikus ateičiai, geresniam pasauliui, mes tuo pačiu geriname ir būsimo pasaulio sandarą“.

* Išmokyti, išugdyti geriausias vaiko savybes gali tik nuolat tobulėjantis, atviras vis platesniam pažinimui žmogus. Todėl – aukime kartu su savo vaikais, švieskimės – rodykime jiems nuolatinio tobulėjimo pavyzdį.

(iš paskaitų apie vaikų auklėjimą)