ruvi

Sąvoka dvasingumas visada reiškia sąžiningumą, tyrumą, minčių ir veiksmų vientisumą. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kur garbinami pinigai, valdžia ir šlovė, visi gražūs ketinimai labai dažnai apauga mus supančios aplinkos ydomis.

Dažniausia mūsų visų klaida dvasiniame augime – mes bandome sumaišyti nesijungiančius tarpusavyje dalykus, todėl ir pakliūname į savotiškus spąstus. Gerai, jei suprantame, kad tai spąstai, o jei ne – galime ne tik juose užstrigti, bet ir nuklysti į priešingą pusę.

Mariana Kepler savo knygoje “Prašviesėjimo spąstai. Revoliucinis žvilgsnis į dvasingumą šiuolaikiniame pasaulyje“ įvardino dažniausiai pasitaikančius dvasinio augimo spąstus. Manau, daugeliui jie pažįstami.. Trumpai peržvelkime juos.

Dvasinis “greitasis maistas“. Kai dvasingumas sumaišomas su šiuolaikiniu gyvenimo būdu – greičiu, kaita, žaibišku norų tenkinimu – gauname “greitąjį dvasinį maistą“. Tai paremta plačiai skleidžiamomis fantazijomis, kad nuo visų bėdų ir problemų galima išsivaduoti lengvai ir greitai. Tačiau turime aiškiai suprasti, kad prišokomis dvasinių transformacijų pasiekti neįmanoma.

Dirbtinis dvasingumas. Tai imituojantis elgesys, įvaizdis: kai žmogus kalba, elgiasi ir rengiasi taip, kaip jo manymu elgiasi dvasingas žmogus. Iš tiesų reikia ne stengtis atrodyti dvasingu, o būti dvasingu.

Paini motyvacija. Nors mūsų noras augti dvasiškai visada nuoširdus ir tyras, tačiau jis dažnai ir nepastebimai persipina su žemesniais motyvais: noru būti pripažintu, pasipelnyti, patenkinti savo ambicijas, būti ypatingu ir išskirtiniu, geriausiu, žymiu..

Susitapatinimas su dvasine patirtimi. Kai egoizmas susitapatina su dvasine patirtimi ir žmogus įtiki, kad jis “nušvitęs“, “dangaus atstovas“, “guru“.. Tokios būsenos pasitaiko gana dažnai, bet jei žmogus toliau auga dvasiškai – egoizmo apraiškos palengva išnyksta, o su jomis ir tokie susitapatinimai.

Egoizmo sudvasinimas. Taip nutinka, kai dvasines idėjos ir koncepcijos sutapatinamos su egoistine asmenybe. Rezultatas – nepajudinama egoistinė struktūra, kai žmogus jaučiasi išskirtinis, todėl uždaras naujai informacijai, dvasiniam augimui ir konstruktyviam bendravimui.

Masinė guru “gamyba“. Yra kelios plačiai reklamuojamos dvasinės kryptys, kurios nuolat ruošia žmones, kurie save skaito nušvitusiais, guru, meistrais, mokytojais.. Tai tarsi savotiškas konvejeris, kai už nedidelį (arba didelį) mokestį ruošiami “nušvitę“, kurie pasiryžę “šviesti“ kitus. Ir esmė ne tame – kiek jų ruošia, o atsakomybėje: juk jie veikia žmonių sąmonę ir gyvenimus.

Dvasinė puikybė. Ji pasireiškia, kai žmogus po daugybės metų dvasinių praktikų pasiekia tam tikrą išmintį ir pasijunta išskirtiniu, aukštesniu už visus kitus: “aš einu dvasiniu keliu, todėl esu pranašesnis už kitus“.. Mažas priminimas: dvasingi žmonės kuklūs, jie neskirsto žmonių į jokius lygius.

Kulto psichologija. Turimas omenyje grupinis mąstymas, panašus į tarpusavio priklausomybę. Grupės narius vienija susitarimas: kaip teisingai mąstyti, kalbėti, elgtis, rengtis. Išskirtinis tokių grupių bruožas – jie neigia asmenis, vertybes ar sąlygas, kurie neatitinka grupės taisyklių.

“Išrinktųjų“ kompleksas. Įsitikinimas, kad “mūsų grupė daugiau dvasiškai prašviesėjusi, geriausia ir vienintelė teisinga“.

Susireikšminimas: “Aš jau pasiekiau“. Kai tik ateina tokia mintis – dvasinis progresas sustoja, o kartais ir pasibaigia. Mintis, kad pasiekta kelio pabaiga, padaro tolimesnį augimą neįmanomu.

Kaip atpažinti – ar vyksta augimas, ar nepakliuvome į spąstus? Kai dvasiškai augame – didiname savo energiją ir gėrį: savo gyvenime ir visuotinį. Kai sustojame – prarandame savo energiją ir didiname blogį: savo gyvenime ir visuotinį.

Dvasinis augimas neturi nieko bendro su egoizmo apraiškomis. Neturi nieko bendro ir su pelno siekimu: dvasingumo nei parduoti, nei nusipirkti neįmanoma.

Tai labai subtilus, individualus ir asmeninis procesas: nuolatinis, pereinantis tam tikrus etapus, paremtas suvokimu ir patirtimi, nuoseklus, būtinai išaugantis į veiklą visų labui ir begalinis. Juk tobulumui nėra ribų :)..

Kiekvienas užduodame sau klausimą apie gyvenimo prasmę. Tai labai žmogiška: iš visų gyvų būtybių Žemėje tik žmogui iškyla šis klausimas. Žmogui nepakanka tik valgyti, miegoti ir daugintis – tai nesuteikia gyvenimo pilnatvės. Jos nesuteikia ir siauri egoistiški siekiai, daiktai ar malonumų vaikymasis.

Prasmė – tarsi įkvepiantis orientyras gyvenime, nurodantis, kas iš tiesų yra svarbu, vertinga ir teisinga. Ji stiprina mūsų ryšį su gyvenimu ir apsaugo nuo nusivylimų. Net negatyvios situacijos turi prasmę – žmogus išmoksta jas įveikti, sustiprėja dvasiškai, suvokia negatyvių veiksmų pasekmes. Ar mūsų veiksmai prasmingi – aiškiausiai parodo mūsų veiklos rezultatai.

Be prasmės suvokimo žmogus klaidžioja gyvenimo klystkeliais, atsiduria aklavietėse ir jaučia vidinę tuštumą. Toks žmogus neturi gilios vidinės motyvacijos. Jis dvasiškai silpnas, todėl yra lengvai valdomas, pasiduoda įtakai, neturi gyvenimo kriterijų, lygiuojasi į kitų gyvenimus, blaškosi.

Prasmės neturėjimas – įvairių psichinių sutrikimų (depresijų, neurozių..), priklausomybių ir ligų priežastis. Todėl prasmės atradimas – vienas iš svarbiausių gyvenimo uždavinių. Ir atrasti ją gali tik pats žmogus: prasmės niekas kitas negali suteikti ar diktuoti, jos negalima nusižiūrėti ar išsigalvoti.

Būtent prasmė suteikia visiems tikslams polėkį ir norą jų siekti. O be jos bet koks tikslas bus slegianti, o kartais ir nepakeliama našta.. Prasmė viską išgrynina – tuomet kiekvienoje situacijoje atrandame tai, kas vertingiausia ir tuo pačiu kuriame geriausias sąlygas sekančioms gyvenimo situacijoms.

Dažniausiai daromos klaidos – mes stengiamės nusibrėžti kažkokią vieną didingą abstrakčią prasmę visam gyvenimui, arba – suteikiame prasmę nereikšmingiems dalykams. Vienu sakiniu prasmės neapibrėšime: gyvenimas nuolat keičiasi, jame nėra ribų, kurias žmogus privalo pasiekti. O ir sureikšminti nereikšmingi dalykai atneša tik tuštumos pojūtį ir nusivylimą..

Tai kaip gi atrasti prasmę gyvenime? Manau, geriausiai į šį klausimą atsako logoterapija – psichoterapijos sistema, kuri moko atrasti prasmę gyvenime. Jos kūrėjas – austras psichoterapeutas Viktoras Emilis Franklis, jo terapija paremta nelengva asmenine patirtimi.

Prasmę gyvenime gali atrasti kiekvienas žmogus bet kuriuo gyvenimo momentu. Ji visuomet atitinka konkrečią gyvenimo situaciją, todėl keičiasi, besikeičiant gyvenimo situacijoms. Kitaip tariant – tai veiklos kryptis tam tikrame gyvenimo etape, kuriai mes patys suteikiame prasmę. Tai visada konkretus atsakymas į konkretų gyvenimo klausimą.

Ir nuo to, ar suteikiame, ar matome prasmę, tiesiogiai priklausys mūsų veiklos rezultatai. Negalima priversti žmogaus matyti prasmę ten, kur jis jos neįžvelgia. Tačiau jei žmogus kažkokioje veikloje atranda prasmę – jo sustabdyti jau neįmanoma.

Ir nepamirškime, kad dideli gyvenimo projektai turi dėsningus etapus, kur labiausiai įkvepiantis – pirmasis, nes juntamas pradinis susidomėjimas, o vėliau galimi etapai, kuriuos būtina įveikti – kai rezultato dar nesimato, bet prasideda tam tikri sunkumai. Užtat pasiektas rezultatas tikrai įkvėps tolimesniems prasmingiems darbams!

Pabaigai – trumpas alegorinis pasakojimas apie gyvenimo prasmę. Jame į mokinio klausimą – kame gyvenimo prasmė, mokytojas taip atsako: “Yra trys žmonių tipai. Pirmasis – gyvena, ir tiek.. Jie gyvena nesusimąstydami, vengdami sunkumų ir ieškodami kuo daugiau malonumų.

Antrasis – gyvena, kad gyventų geriau.. Tokie žmonės siekia kuo skaniau pavalgyti, kuo gražiau rengtis ir turėti vis daugiau naujų daiktų. Trečiasis – gyvena, kad taptų geresni.. Jie auga dvasiškai, tobulėja, o tobulėdami visapusiškai gerina savo ir kitų žmonių gyvenimą. Jų gyvenimas yra prasmingas..“

Žmonės gavo didžiulę dovaną – įžvelgti gyvenimo prasmę. Prasmės ieškojimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo sudėtingas. Mūsų veikla prasminga tuomet, kai ji nukreipta į tobulėjimą ir harmoniją..

Pradėkime nuo savo kasdieninių darbų ir poelgių: juk jei atliekame juos kaip galėdami geriau – mes daromės geresni ir didiname gėrį šioje Žemėje :)..

Kaip manote, kokie žmonės dažniausiai naudoja psichologinį spaudimą? Atrodytų – taip elgiasi tik stiprūs ir įtakingi žmonės?.. Toli gražu. Taip, jie gali būti ir stiprūs, ir įtakingi, tačiau viduje – tai dvasiškai silpni ir nepasitikintys savimi žmonės.. Juk dvasiškai brandus ir pasitikintis savimi žmogus kalba ir veikia atvirai, o ne ieško slaptų būdų kažkam daryti įtaką.

Ko gi siekiama psichologiniu spaudimu? Priversti žmogų elgtis tam tikra linkme: pakeisti psichologines nuostatas, nuomonę, vertinimus, sprendimus ar elgesį. Ir tai gan paplitęs elgesys ne tik tarp viršininkų-pavaldinių, bet ir tarp šeimos narių, giminaičių ar draugų.

Ir ne visada paprasta tokį spaudimą atpažinti. O dėl to, kad toks elgesys paplitęs – neretai ir patys taip pasielgiame.. Todėl pažiūrėkime – kokius psichologinio spaudimo būdus išskiria psichologai. Ne tik tam, kad atpažintume, bet ir kad patys to nedarytume. Juk vieni būdai – atviri, agresyvūs, kiti – užslėpti, todėl sunkiau pastebimi..

Prievarta – atviras, tiesioginis spaudimas kitam žmogui. Ją naudoja žmonės, turintys tam tikras poveikio priemones: fizines ar psichologines savybes, pinigus, valdžią, informaciją. Skirtingai nei manipuliacijos atveju, žmogus, kuriam daro tokį spaudimą, viską žino apie jo atžvilgiu atliekamus veiksmus. Atsilaikyti prieš tokį spaudimą labai sudėtinga.

Žeminimas – dar vienas psichologinio spaudimo būdas, kuriuo agresorius siekia morališkai sugniuždyti savo auką. Šiuo atveju visais būdais žeminamas žmogaus orumas, menkinamos jo savybės ir elgesys. Stipriausiai tai paveikia nepasitikinčius savimi žmones.

Tiesioginiai grasinimai – toks spaudimas dažniausiai reiškia, kad su žmogumi dar norima susitarti, nes jei yra būdas ryžtingai išspręsti situaciją – žmonės veiks, o ne grasins.

Masyvi psichologinė ataka – dažniausiai daromas grupės žmonių (ir ilgą laiką) psichologinis spaudimas, kol pasiekiamas norimas rezultatas. Prieš ją atsilaikyti itin sudėtinga.

Spaudimas, sukeliant kaltės jausmą – tai gali būti pretenzijos (“tu man privalai“, “tu mane nuvylei“), priekaištai (“tu manęs nemyli“, “tu man nepadedi“), nuolatiniai neadekvatūs nusiskundimai, palyginimai su kažkuo “geresniu“ ir pan.

Ignoravimas – demonstratyvus atsisakymas bendrauti, kalbėtis. Atrodytų – “nekaltas“ būdas, bet psichologiškai veikia žmogų labai stipriai neigiamai.

Nukreipimas į šalį – kitaip tariant, jūs matote, kad jums daromas psichologinis spaudimas, tačiau kai apie tai pasakote spaudimą darančiam žmogui – jis nukreipia pokalbį kita tema arba užduoda klausimus ne į temą ir kitaip išsisukinėja, siekdamas išvesti iš kantrybės.

Įteigimas – psichologinis poveikis, po kurio žmogus pradeda be pasipriešinimo ir kritinio mąstymo priimti jam įteigiamą informaciją. Darantis tokį poveikį žmogus turi būti autoritetu savo aukai, kitaip tai nesuveiks. Čia galima priskirti ir hipnozės triukus, kai pvz., keičiama balso intonacija, norint kažką įteigti.

Įtikinėjimas – pats “racionaliausias“ psichologinio spaudimo būdas, nes apeliuoja į logiką ir sumanumą. Jam pasiduoda žmonės, mėgstantys intelektualias diskusijas. “Įtikinėtojai“ paprastai remiasi nuoseklumu ir įrodymais. Tačiau jei tik atrandamas menkiausias neatitikimas – visa įtikinėtojo tirada tuoj pat subyra.

Spaudimas užduodant retorinius klausimus – pakeltu tonu, kai pats klausimas jau yra tarsi “neginčijamas“ teiginys, pvz.: “ar kada nors galvoji, ką darai?“, “kaip galima būti tokiu idiotu?!“, “ko tu amžinai tyli?“ ir pan.

Taigi, psichologinio spaudimo būdų yra nemažai, todėl svarbus klausimas – kaip prieš juos atsilaikyti? Pirmiausia – suprasti, kad jums daromas toks spaudimas. Atpažinti tai nesunku, nes po tokio “bendravimo“ dažniausiai pajuntama visa gama negatyvių jausmų ir emocijų: sąmyšis, nuotaikų svyravimas, kaltės jausmas, abejonės ir t.t., – tai ir yra ta būsena, kurios siekė pašnekovas.

Todėl reikėtų nusiraminti. Žinoma, tuo momentu, kai daromas spaudimas, sunku išlikti ramiam, mąstyti ar valdyti pokalbį. Tam, kad kiek įmanoma išliktume ramūs, mes galime: šiek tiek atsitraukti nuo pašnekovo, jei sėdime – sukryžiuoti rankas ar kojas, mintimis “pastatyti“ sieną nuo pašnekovo arba įsivaizduoti jį su juokingais rūbais arba su vienais apatiniais (kad daromas spaudimas neatrodytų toks rūstus), perjungti kažkur trumpam dėmesį nuo sakomų žodžių.

Kai aprimome – reikėtų tiesiai pasakyti pašnekovui, kad supratome jo ketinimus. Toliau – ramiu tonu, geranoriškai pasiūlyti ieškoti bendrų sprendimų, sąlyčio taškų, būdų susitarti ir bendradarbiauti. Tokie veiksmai visada keičia situaciją į gera, svarbiausia – išlaikyti orumą ir pozityvumą.

Ir netaikykime jokiomis aplinkybėmis psichologinio spaudimo savo gyvenime! Bet koks spaudimas sukelia pasipriešinimą, norą gintis, nesibaigiančius ginčus, intrigas ir kovas.. Tai destruktyvus elgesys su garantuotomis neigiamomis pasekmėmis.

Būkime atviro, geranoriško ir nuoširdaus elgesio pavyzdžiu visiems :).