Tarsi oras..

Tiesiog dabar pabandykite įkvėpti ir pajusti gaivų, deguonies prisotintą orą.. Jūs negalite pamatyti oro, bet jis visada jus supa ir visada yra jums prieinamas.

O juk Meilė truputį panaši į orą. Ją, galbūt, sunku pastebėti, bet ji visada yra mumyse ir visada mus supa..

Patirdami spaudimą gyvenime – asmeniniuose santykiuose arba klausydamiesi žinių srauto, perpildyto konfliktais ir negatyvumu – galime nepastebimai išstumti Meilę ir pajusti, kad jai jau nebeliko vietos mūsų Širdyje..

Tačiau Meilė įpinta į mūsų gyvenimą, į mūsų prigimtį. Iš esmės, Meilė yra varomoji jėga žmonijos evoliucijoje.

Šiame dualiame pasaulyje mūsų protėviai skaldėsi į grupes ir varžėsi tarpusavyje: tie, kurie mylėjo ir buvo nusiteikę rūpintis vieni kitais, ir tie, kurie elgėsi priešingai.

Bet nežiūrint į jokias kliūtis, iš kartos į kartą žmonėms buvo perduodami draugystės, altruizmo, atjautos, gerumo ir vienybės genai. Meilės dėka.

Juk kai esame kupini Meilės – mes jaučiamės lyg namie: tai palaimos, ramaus proto ir kūrybingumo būsena..

Tačiau labai lengva išvaryti mus iš šių jaukių “namų“ kritine pastaba, niūriu žvilgsniu, nusivylimu.. Tuomet mes tampame “benamiais“ ir papuolame į baimės ir pykčio glėbį, šalia kurių Meilė tiesiog negali gyventi.

Ilgainiui tokia “benamystė“ gali tapti norma.. Tai primena paviršutinišką kvėpavimą: kai aplink pilna oro, bet mes pamirštame, kad galime įkvėpti pilna krūtine, pamirštame, koks gaivus yra oras.

Meilė labai panaši į mus supantį orą: gyventi Meilėje taip pat natūralu, kaip ir kvėpuoti. Meilė, kaip ir oras, mums gyvybiškai reikalinga..

Taigi, mums būtina sugrįžti į mūsų Meilės namus – į mūsų Širdį. Tik Meilė gali padėti įveikti visus sunkumus, tik Meilė leidžia pamatyti kitų žmonių mylinčią prigimtį.

Sugrįžkime į mūsų Meilės namus – užkurkime Širdyje Meilės židinį..

(pagal R. Hansen alegoriją “Budos protas“)

Visiems linkiu gražaus ir šilto savaitgalio :)!