Apie laisvę standartų rėmuose

Kaip manote – ar gali šiuolaikinis žmogus laisvai pasirinkti jam labiausiai priimtiną gyvenimo būdą, specialybę, darbą? Daug kas atsakytų: “Žinoma, aš pats viską renkuosi, pats užsibrėžiu tikslus ir pats jų siekiu!”

Taip, žmogui atrodo, kad jis viską pats sprendžia, pats renkasi bet.. renkasi jis visada būtent tai, ir tik tai, ką jam siūlo visuomenė. Susimąstome apie tai ar ne – tačiau gyvenimo standartai yra, ir norime to ar ne – dauguma pagal juos gyvename.

Ir – deja, deja, bet standartai nėra laisvės sinonimas, todėl nesuteikia žmogui laisvės savarankiškai rinktis: čia viskas jau surašyta nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos, viskas nutiesta, surikiuota, o žmogus, lyg koks traukinukas, keliauja nubrėžtu maršrutu nuo vienos stotelės iki kitos..

Ar teikia gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę tokia “kelionė”? Žinoma, ne. Maža to, gyvenimo standartizacija visose gyvenimo sferose ne tik neskatina mąstyti apie savo gyvenimą, bet ir gena bėgti kuo greičiau pirmyn, vis nukreipia žmogų tam tikra linkme – kad tik atitiktų sistemos normas ir būtų “sėkmingas”!

Žmogui nuolat nurodo – ką daryti, o ko – ne; ką galima, o ko negalima; kas gerai, o kas – ne ir t.t.. Visi atsakymai ir nurodymai duodami iš išorės – ruošiniais iš standartų, ir kiekvienas čia atlieka jau paruoštą vaidmenį.

Šiandien žmogus nėra nei laisvas, nei savo gyvenimo šeimininkas – jis “priklauso” visuomenei, jis lenkiamas besąlygiškai paklusti. Nuo mažens standartais formuojamas “mažas žmogus” – išmokytas nemąstyti, paklusti, vykdyti nurodymus, negebantis kurti, neatsakingas..

Gyvenantys pagal primestas idėjas žmonės tampa priklausomi, jie praranda gebėjimą savarankiškai mąstyti ir pajusti tai, ką išgyvena.. Juk apie tai jiems savo vertinimais “praneša” sistema, ir tie vertinimai daugeliui tampa gyvenimo orientyrais.

Suformuoti įsitikinimai iškreipia žmogaus suvokimą apie save, savo tikslus gyvenime, savo poelgius ir klaidas, savo tikruosius norus. Žmogus praranda ryšį su savimi, o vienintelė ryški jėga, kurią jis realiai suvokia – baimė.

Baimė ir gena žmogų kovoti už būvį, konkuruoti, bandyti atitikti primetamus sėkmės standartus. Tokia būsena atima gyvenimo energiją, kuri galėtų būti skirta ramiam ir taikiam gyvenimui, kūrybai, nuoširdžiam bendravimui, džiaugsmui.

To tikro, vidinio džiaugsmo gyvenime nėra – jis iškeltas į išorę: tai įvairios pramogos, svaigalai, varžybos, daiktai, kelionės. Ir kad patirtų bent džiaugsmo prošvaistes, žmogus pasidarė priklausomas nuo visų šių išorinių atributų..

Beveik visi esame tokios standartizuotos “laisvės” aukos, ir dažnas to nepastebime. Juk tam, kad prieitume tų standartų-rėmų ribas, reikia laiko, reikia patirties, galiausiai – reikia pamatyti tuos ribojančius rėmus! Kitaip.. galime be galo vaikštinėti ratu skėsčiodami rankomis: “toks jau gyvenimas..”

O iš tiesų – koks mūsų gyvenimas? Tiesiog pagalvokime apie tai.. Pažvelkime atidžiai į savo gyvenimą.. Ar esame laisvi?..

Gyvename visuomenėje, todėl visi esame visuomenės veikiami – kaip gi ištrūkti iš tokios “laisvės” nelaisvės? Akivaizdu, kad kartodami tą patį veiksmą, gausime tokį patį rezultatą: jei šiandien elgsimės taip, kaip vakar, rytoj gyvensime taip, kaip šiandien..

Turime atminti, kad visuomenė esame mes visi. Visuomenė veikia mus, bet ir mes veikiame visuomenę, t.y., kokia ji yra – priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Keiskimės, pradėkime galvoti, jaustis ir elgtis kitaip, ženkime už rėmų ribų.

Tik naujos sąmonės žmonės gali kurti naują realybę, kitokią visuomenę. Laisvą. Kur laisvė – pačio gyvenimo išraiška: tiesa, meilė, kūryba, įvairovės vienybė, skaidrumas, atsakomybė, bendradarbiavimas, harmonija :)..

Reklama

19 minčių apie „Apie laisvę standartų rėmuose“

  1. Sita pastraipa, kaip pirstu i aki:

    Baimė ir gena žmogų kovoti už būvį, konkuruoti, bandyti atitikti primetamus sėkmės standartus. Tokia būsena atima gyvenimo energiją, kuri galėtų būti skirta ramiam ir taikiam gyvenimui, kūrybai, nuoširdžiam bendravimui, džiaugsmui.

    As iki siol bandau nekonkuruoti, nebandyti atitikti sekmes standartu… ne taip lengva… ar tai is baimes? Baime vienas is faktoriu. Bet mano atveju daugiausiai prisideda nezinojimas, ka istikruju noriu veikt gyvenime, todel ir eini pagal bendrus modelius. Nezinau srities, kurioje galeciau save realizuoti…panasu, kad esu taip smarkiai apsibrezus ribomis, kad lengviau daryti tai, ka dauguma daro ir is ko dauguma gyvena (darbas ofise nuo ryto iki vakaro – be jokio entuziasmo). Nors Franklis sake, kad gyvenimo tikslas yra jo prasmes ieskojimas… tai guodziuosi tuo, jog bent jau bandau analizuoti to ko noriu ir gal viena diena pribres… bet gali ir nepribrest…. tai negi visa gyvenima kankintis nezinojimo kanciose… va cia panasu ir atsiranda baime…

    Ruvi, jeigu ikeltum straipsneli apie saves ieskojima ir atradima buciau dekinga 🙂 esu pastovi tavo blog’o skaitytoja ir aciu tau uz straipsnius 🙂

    Patinka

  2. Labas, Kristina 🙂

    Labai dėkoju, kad pasisakei, – ši tema nelengva, sunku atsiriboti nuo negatyvių emocijų svarstant apie tai. Nes kol negalvoji apie sistemos rėmus ir žiūri į kitus – viskas atrodo normalu: esi kaip visi.. Bet kai pradedi gilintis ir pajunti, kad primesti standartai visai neteikia nei laimės, nei pilnatvės, kyla daug klausimų, į kuriuos atsakyti gaunasi ne iš karto – reikia laiko, savarankiško mąstymo ir drąsos pažvelgti į realybę.

    Taikliai pastebėjai – kai nežinai, ką veikti gyvenime – renkiesi bendrus modelius.. Svarbu suprasti – KODĖL mes nežinome, ką galime veikti gyvenime. O priežastis paprasta: nuo gimimo mus (kartais su geriausiais norais..) visa aplinka taip uoliai kreipia į rėmus, su tokiu entuziazmu presuoja, kad paauglystėje dažnas jau nežino nei savo talentų, nei savo tikrų ketinimų.

    Tada ir “renkasi” tai, kas lengviau ar kas prestižiška, ar kas daug pelno neša.. Iš pradžių gal ir įdomu, nes juntama pasirinkimo iliuzija, savarankiškumo ir laisvės pojūčiai.. bet tik pradžioje, o vėliau ateina rutina, nusivylimai, tuštumos ir beprasmybės jausmas. Nes žmogus “ne savo lėkštėje”, nes rėmai pradeda spausti ir atsiranda ilgesys – tam, kažkam, nerealizuotam, tebeglūdinčiam kažkur giliai giliai..

    Bet žmonės stumia šalin tą ilgesį, nes tuoj kyla klausimai – “gal su manimi kažkas ne taip, jei man blogai būti tokiu, kaip visi?.. Gal aš kažko nesuprantu ar kažkoks negabus, jei nieko nepasiekiu ir nedžiugina tai, kas džiugina visus?..” Retas suvokia, kad standartų tikslas ir yra vidutinybė, “varžtelis”, “eilinis”, “mažas” žmogus.. Tokie yra lengvai valdomi, nuspėjami ir nukreipiami. Jie tiesiog “patogūs”.

    Žinoma, tas savęs nerealizavimo jausmas labai stiprus, ir galiausiai žmonės išgirsta, pajunta, atranda save – todėl matome įvairaus amžiaus žmonių, kurie išgrįsta peržengti tuos rėmus ir pradeda KURTI. Nesvarbu, ką, nes kūryba – plati sąvoka: tai gali būti įvairūs menai, o gali būti ir visai “žemiški” darbai, kuriuos žmogus atlieka kūrybingai, su meile :).. Tai gali būti daug kas – juk kūryba visada harmonizuoja, išaukština, įkvepia.. Visi mes skirtingi, ir talentai mūsų skirtingi, ir tai puiku: tame ir yra įvairovės vienybė, kai kiekvienas svarbus ir reikalingas.

    Kaip atrasti save? Ieškoti, stebėti – būtinai pastebėsi sritį, kuri itin įdomi, išskirtinė, teikianti džiaugsmą ir pilnatvę. Tai gali tapti pradžioje pomėgiu, ir labai svarbu jį vystyti, nes ta būsena, kurioje kuriame, visada atveria tą polėkį ir džiaugsmą, su kuriuo kūrėme vaikystėje, savo tikrąjį “aš” :). Ir net negalima nuspėti – kur visa tai nuves ;).. Ir labai dažnai žmogus atveria savyje ne vieną talentą, ir kartais tokį, apie kurį nė neįtarė :).. Svarbu vystyti tą drąsą – bandyti, ieškoti – kaip vaikystėje.

    Žinau pagal save, mačiau ir gyvenime pavyzdžių, kai žmonės atveria tai, ko nesitikėjo, nes.. nedrįso net bandyti. Pavyzdžiui, man visada patiko dekoravimas, bet aplinkiniai sakė, kad būtina baigti kursus, būtina mokytis (vėl standartai!!). Bet va taip nutiko, kad turėjau po avarijos laiko, turėjau reikalingas medžiagas ir.. surizikavau pabandyti. Ir atvėriau: pasirodo, galiu piešti, galiu dekoruoti.. tiesa, savaip, nestandartiškai, bet taip tik originaliau! Ir kaip smagu paskui tuos darbus dovanoti, džiuginti žmones, gražinti savo namus :).

    Pažįstu žmonių, kurie netikėtai atrado save sodininkystėje, pradėjo groti kažkokiu instrumentu, rašyti eilėraščius, kažką meistrauti.. Svarbiausia – nebijoti bandyti. Ir dar: nereikia tikėtis iš to pelno, tai užgesina bet kokius polėkius. Lai būna tai laisva, besąlygiška kūryba. Gal būt, tai taps ir pragyvenimo šaltiniu, o gal gyvenimas suteiks kitą būdą užsidirbti būtinoms reikmėms. Kūrybinis polėkis tuo ir nuostabus, kad yra neribotas, laisvas, nuolat augantis, atveriantis naujas erdves – niekada nežinai, kur jis tave nuneš :)..

    Na va, kaip išsiplėčiau :).. Žinoma, Kristina, būtinai apie tai dar rašysiu ir diskutuosime. Būtų įdomu, jei kažkas dar apie savo ieškojimus papasakotų. Dėkoju tau, kad parašei savo požiūrį! Jaukaus vakaro :)!!

    Patinka

  3. Dažnai bandau išsiveržti, ar bent jau man taip atrodo, už rėmų. Gaunu per stogą ir turiu paklusti. Tiesiog dauguma nemėgsta išsišokėlių. Turi mąstyti kaip dauguma, elgtis kaip dauguma. Džiaugiuosi, kad dar turiu laisvę bendrauti su tais žmonėmis, su kuriais noriu, o ne su tais, kuriais reikia. Tik ar tai ne per maža laisvė žmogui?

    Patinka

  4. Labas, Erodese :)!

    Kiekvienam sveikos nuovokos žmogui atgrasūs bet kokie rėmai, ribojantys jo laisvę. Juk laisvė – ne darymas ką noriu, bet pirmiausia – pasirinkimo laisvė. Iš tikrųjų laisvas žmogus yra atsakingas už savo veiksmus, todėl jam nekils net minčių elgtis kažkaip destruktyviai. Nelaisvi gi žmonės linkę atsakomybę perkelti kitiems. Ir apskritai šabloniškai mąstančių ir besielgiančių žmonių išskirtinis bruožas – neatsakingumas: jiems visada kažkas kitas kaltas..

    Kaip tai pažįstama – kai elgesys ne pagal daugumą sukelia vos ne agresiją. Dauguma elgiasi taip, kaip visi, ir nors tai gal ir nelabai patinka, bet taip įprasta.. Todėl kitokie juos ir erzina, nes ardo pramintus takelius 😉 ir kelia sąmyšį, sujaukia jų ramybę.

    Tiesiog reikia prisiminti, kad dauguma nereiškia automatiškai teisingai, dauguma taip pat gali klysti. Ir tai nereiškia, kad jie blogi, tiesiog jie suklaidinti arba jų sąmonė miega. Ir pažadinti per jėgą jų neįmanoma, galima tik sudominti arba įkvėpti asmeniniu pavyzdžiu.

    Kaip elgtis teisingai – visada patars širdis per intuiciją, reikia mokėti ją išgirsti. Kiekvienas žmogus gimsta tyras ir geras, kol sistema nesuformuoja šabloninio mąstymo. Tačiau visi žmonės turi įgimtą teisingumo jausmą (per sąžinės balsą), laisvės troškimą, gebėjimą kurti ir vienybės poreikį (bendravimas). Mums niekas negali nei suteikti, nei atimti laisvės – mes gimstame laisvi, tai mūsų prigimtinė teisė.

    Visiškai sutinku – net jei ir esame apriboti kažkokiomis primestomis taisyklėmis, bet laisvai mąstyti ir bendrauti su bendraminčiais visada galime. Žinoma, to žmogui per mažai, bet juk viskas prasideda nuo minčių, ir laisvamaniai visada yra didelių pokyčių pradininkai :).

    Patinka

  5. Būti kitokiu reikia labai daug drąsos. Aš nenoriu tos daugumos reakcijų, aš jų bijau. Laisvė mūsų laikais drąsių privilegija. Net suaugę bijo, o ką kalbėti apie paauglius arba jaunus žmones? Blogiausia -kad dauguma moko blogų dalykų, o jeigu tu elgiesi gerai ir teisingai, tai esi jiems blogas arba kvailas. O kas nori būti kvailas??

    Patinka

  6. Labas, Egle 🙂

    Štai matote, koks paradoksas: būti laisvu, būti savimi reikia drąsos!.. Jei žiūrime į laisvę kaip į privilegiją, o ne kaip į prigimtinę teisę, tuomet ir bijome laisvės.

    Reikėtų keisti požiūrį tokiu atveju: juk būti laisvu nereiškia priešpastatyti save visiems, tai tiesiog vienintelis BŪDAS būti savimi ir išlaikyti orumą. Ir gerbti kitų pasirinkimą – tuomet išnyksta priešiškumas. Teisingai Erodesė rašė, kad ieškoti ir bendrauti su bendraminčiais mums niekas negali uždrausti.

    Labai teisingas jūsų pastebėjimas, kad dauguma moko blogų dalykų. Ir kitoks – doras ir teisingas elgesys juos erzina. Bet juk turi kažkas pradėti elgtis kitaip ir savo gyvenimu rodyti KITOKĮ elgesį. Žinokite, širdies gilumoje kiekvienas jaučia – kas teisinga, o kas ne, todėl pradžioje gal ir pasišaipys, bet anksčiau ar vėliau tikrai susimąstys..

    Dabar pabudusių ir bundančių – šviesių žmonių daug, ir jų vis daugėja, todėl ir bendraminčių atrasti lengviau. Tarp jų pasijusite puikiai, su jais didinsite GĖRĮ šioje Žemėje :).

    Nebijokite. Baisu tol, kol nepabandome gyventi kitaip. O kai žengiame pirmą žingsnį ir pradedame kitaip gyventi, visos baimės išsilaksto, nes sustiprėjame dvasiškai ir atgauname orumą :).

    Patinka

  7. Sveiki 🙂

    Sutinku – bet kokie rėmai – geriausiu atveju yra apribojimai, o iš esmės – vergovė. Taip, laisvamanis – puikus laisvai mąstančio žmogaus įvardinimas 🙂

    Patinka

  8. Labas, Ruvi,

    Aciu uz atsakyma, kuri manau galima drasiai butu perkelti is komentaru i pamastymu skilti 🙂
    Galvojau apie laisve… senoveje zmones buvo per pervarta verciami vergais, o siais laikais mes patys jais tampame. Esame aplinkybiu ir sistemu vergai, nors musu salygos pakeisti situacija palankesnes. mes nesame surankinti grandinemis. Gal tame ir problema, kad esame tokioje gan patogioje situacijoje. Dazniausiai stebuklai ivyksta tada, kai zmogus atsiduria itin sunkioje situacijoje ir yra priverstas kazka keisti.

    Patinka

  9. Labas, Kristina 🙂

    O aš labai tau dėkinga, kad pradėjai šią diskusiją. Labai naudinga sužinoti – ką galvoja kiti žmonės, pamatyti tai, ko nematau iš savo pozicijos. Man tai visada labai įdomu ir naudinga.

    Taiklus tavo pastebėjimas apie užslėptą vergovę. Kai yra grandinės, jas matai, o kai apribojimai užmetami nepastebimai per informaciją, kitus žmones – pastebėti juos nelengva. Aišku, kritinėse situacijose pamatai daugiau, nes jose susiduri asmeniškai su tuo, ko nematai kasdienybėje, ir kai jau neveikia formulė “kaip visi”.

    Sakoma, kad šių laikų paradoksas – laisvas vergas, t.y., jis tiki, kad jo laisvė yra būtent tai, ką jam leidžia, ir ne daugiau. O juk pati svarbiausia žmogui yra laisvė, nes be jos neįmanoma nei savirealizacija, nei bendradarbiavimas, nei kūryba, nei apskritai – normalus, džiaugsmingas, taikus gyvenimas.

    Vienas iš skaudžiausių dalykų gyvenime yra išdavystė. Bet mes net nesusimąstome, kad pasiduodami įtakai, mes kasdien išduodame save. Teisingai rašė Eglė – pasiduodame blogai įtakai, bet kadangi taip daro dauguma, mums galiausiai tai pradeda atrodyti “normalu”.

    Bet evoliucija vyksta, norime to ar ne, ir niekas jos nesustabdys. Todėl kaip rašei, Kristina – jau niekas nededa tų akivaizdžių grandinių, poveikis daromas vis įmantriau. Bet žmonės bunda, ir jau pastebi įmantriausią poveikį, nes laisvės ilgesys stipresnis.

    Labai ačiū visiems už įdomią diskusiją :)!

    Patinka

  10. Nesutinku, kad žmonės bunda. Daugeliui yra lengviau prisitaikyti. O kas būtų, jeigu visi sugalvotų išsiveržti iš rėmų? Ar nepažeistumėm vieni kitų laisvių? Ar nebūtų dar blogiau?
    Matau, kas vyksta mano darbe. Visiškas prisitaikėliškumas, baimė išsakyti savo nuomonę. Matau sėdinčią ir dūsaujančią bendradarbę. Žinau, kad paklusdama vadovui eina prieš save, prieš savo vertybes. Matau, kokią moralinę kančią patiria. Sakau, kodėl nesugebi pasipriešinti? Atsako, aš vieniša, man gyventi reikia, man reikia darbo, reikia išlaikyti namą. Kiekvienas rastų panašių pasiteisinimų.

    Patinka

  11. Labas, Erodese!

    Įdomus jūsų pastebėjimas: “O kas būtų, jeigu visi sugalvotų išsiveržti iš rėmų? Ar nepažeistumėm vieni kitų laisvių? Ar nebūtų dar blogiau?” Erodese, tai ir yra baimė, kuri verčia prisitaikyti: nors ir blogai, bet.. įprasta.. O ar gali būti apskritai kažkas blogesnio, nei gyvenimas nuolatinėje įtampoje ir su nuolat primetamais vis naujais rėmais? Kita vertus – juk mes niekada negyvenome be rėmų, laisvi – kodėl būtinai turi būti dar blogiau, nei dabar?

    Dažniausia mūsų klaida tame, kad buvimą savimi ir vidinės laisvės išraišką įsivaizduojame kaip pasipriešinimą ir kovą. Kovoti su pasekmėmis – reiškia kovoti su vėjo malūnais, nes nepašalinama ir neištaisoma blogio priežastis, todėl tokia kova bus be galo.. Be to, pasipriešinimas ir kova gimdo daugybę negatyvių emocijų ir būsenų, todėl tik dar labiau didina blogį.

    Pabudimas ir išsilaisvinimas iš iliuzijų pirmiausiai yra gilus vidinis dvasinis procesas. Ir jis nėra nei greitas, nei agresyvus. Yra keli pabudimo etapai: pirmasis – kai pamatome realybę (faktus) tokią, kokia ji yra; antrasis – suvokiame tokios realybės priežastis; toliau – darome vidinę “inventorizaciją”, valomės nuo visų įdiegtų klaidingų įsitikinimų ir negatyvių nuostatų; sekantis – atsakome sau į svarbiausius gyvenimo klausimus: “kas aš esu, kokie mano tikrieji norai ir talentai, koks turi būti harmoningas ir vieningas pasaulis, ką aš galiu padaryti visų labui” ir pan.; ir paskutinis – pradedame gyventi ir mąstyti pagal harmonijos principus ir pagal savo vidines nuostatas, elgiamės pozityviai.

    Tik pasikeitę iš vidaus ir harmonizavę savo vidinį pasaulį, galime keisti (savo mąstymu, savo elgesiu) ir išorinį pasaulį. Labai daug žmonių užstringa ties kažkuriuo tokios vidinės transformacijos etapu, pvz., – ties negatyvių faktų konstatavimu ir net pradeda kovoti su jais, arba pritrūksta kantrybės, nes nori greitų rezultatų, arba pritrūksta nuoseklumo gyventi pagal savo vidines nuostatas ir harmonijos principus..

    Todėl tai nėra taip jau paprasta.. Bet – jei turime noro ir ryžto – viskas įmanoma :). Keisti šį pasaulį galime vieninteliu būdu – keisdamiesi patys :).

    Ačiū, Erodese! Jaukaus vakaro 🙂

    Patinka

  12. Labas rytas, Erodese 🙂

    Aš dėkinga kiekvienam pasisakiusiam savo požiūrį. Taip parodomos visos aptarinėjamos temos pusės, kurių kartais nepastebiu, kyla naujų minčių. Ir apskritai – visada įdomu diskutuoti su ieškančiais, mąstančiais žmonėmis :).

    Saulėtos pavasarinės nuotaikos :)!

    Patinka

  13. Sveiki, Ramzi 🙂

    Žinoma, dalinkitės, juk ir aš dalinuosi savo pamąstymais. Smagu, kad atsiklausėte – jei įdedate nuorodą į šį tinklapį, viskas gerai 😉 .

    Gražios dienos! 🙂

    Patinka

  14. Atgalinis pranešimas: Bėgimas nuo realybės – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s