ruvi

Beveik kiekvienas žmogus turi atidėtų darbų sąrašėlį, prie kurio vis sugrįžta, ir – vėl ir vėl jį atideda: rytojui, kitai savaitei, sekančiam mėnesiui, nuo Naujų metų..

Kodėl taip nutinka? Juk dažniausiai tie darbai yra svarbūs ar net būtini žmogui. Priežasčių gali būti daug: reikia išskirti tam laiką (o jo nuolat bėgantis “civilizuotas“ žmogus niekada neturi), reikia papildomų pastangų, nėra stabilaus įpročio ir pan.

O jei ryžtamės kažką iš atidėtų darbų daryti – labai dažnai metame pusiaukelėje, nes tai papildomas krūvis, o todėl greitai nuvargina ir atsibosta. Be to, dažnai nemokame paskirstyti jėgų ir puolame daryti viską ir iš karto.

Žinoma, mus visada veda į priekį asmeninė motyvacija (gera sveikata, noras tobulėti ir t.t.), tačiau vien jos nepakanka: kad atsirastų poreikis kažką daryti, turi būti išugdytas stabilus įprotis. O tam reikia laiko, ir, aišku, pastangų.

Išsiugdyti stabilų naują įprotį gali padėti puiki japoniška metodika “Kai-dzen“ (“kai“ – permaina, “dzen“ – išmintis), kuri dar vadinama “Vienos minutės“ principu. Ši metodika kartais vadinama ir vaistu prieš tinginystę 🙂 .

Jos esmė paprasta: kiekvieną dieną, pageidautina tuo pačiu metu, vieną minutę atlikti kažkokį veiksmą, kurį vis atidėliojome ar kuriam vis nerasdavome laiko.

Išbandyta – tai tikrai veikia! Juk viena minutė – labai nedaug, o tai reiškia, kad nenuvargina ir neatsibosta. Ir tai tikrai gali lengvai atlikti kiekvienas žmogus.

Tuos pačius veiksmus, kurių žmogus nenorėjo atlikti per pusvalandį ar valandą, sugalvodamas vis naujus atsikalbinėjimus ir pasiteisinimus – jis lengvai atliks kiekvieną dieną po vieną minutę!

Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad viena minutė – per mažai, bet to pilnai pakanka, kad išsiugdytume stabilų įprotį: lašas po lašo ir akmenį pratašo.. Viskas, kas genialu – visada paprasta..

Ką galima nuveikti per minutę į dieną? Labai daug ką: pradėti mankštintis, daryti kvėpavimo ar atsipalaidavimo pratimus, daryti akių gimnastiką, groti muzikiniu instrumentu, mokytis užsienio kalbos žodžių ir t.t..

Svarbiausia – tai ne tik nenuvargina ir nenusibosta, bet ir padeda įveikti nepasitikėjimą savimi, išjudėti iš sąstingio, įveikti kaltės ir bejėgiškumo jausmus.

Taikydamas šią paprastą metodiką, žmogus atgauna pasitikėjimą savimi ir entuziazmą – juk jis pradeda matyti ir rezultatus, kurie džiugina 🙂 .

Dar viena gera šios metodikos pusė – labai greitai ateina noras ilginti pradėtos veiklos laiką. Tai reikėtų daryti palaipsniui – nuo kelių minučių iki tiek, kiek žmogui norisi.

Vakariečiams, kuriems įdiegta, kad rezultatų reikia siekti didžiulėmis valios pastangomis ir per jėgą, ši rytietiška metodika gali pasirodyti silpnoka ir neefektyvi.

Tačiau atidžiai pažiūrėję į savo gyvenimą pamatysime, kad būtent visos ribinės pastangos atima daug jėgų, gesina entuziazmą ir gali net palaužti žmogų. O vietoje siektų rezultatų gali atnešti nusivylimą..

Tuo tarpu išmintingas jėgų paskirstymas ir nuoseklumas įkvepia ir veda tiesiu keliu į trokštamą rezultatą.

Štai taip – darydami mažus žingsnelius, galime tobulėti ir siekti didelių tikslų. Pabandykite – ir patys įsitikinsite 🙂 ..

Įvairūs senieji mokymai teigia, kad tiek negatyvumas, tiek ir per didelis džiaugsmas (euforija) yra pavojingos žmogui būsenos, nes blaško jį ir atitraukia nuo prigimtinės – natūralios, arba – “auksinio vidurio“ vidinės būsenos.

Psichologija taip pat teigia, kad bazinė psichikos būsena – natūrali ir optimali, kad žmogus joje visada turėtų būti, o visos kitos būsenos – sukeltos (įtakotos), todėl yra pakeistos sąmonės būsenos, kuriose neturėtume ilgai “užsibūti“.

Kas tai per būsena ir kodėl ji tokia svarbi? Bazinė žmogaus psichikos būsena – prigimtinė, todėl, kad būtų aiškiau – pažvelkime į vaikus. Jie tokioje būsenoje būna nuolat! O jei koks įvykis juos ir sudrumsčia – neužilgo į ją vėl sugrįžta..

Galime daryti išvadą, kad bazinė psichikos būsena – tai harmoninga, stabili psichikos būsena: ji tarsi vidinė “ašis“ ir “raktas“ į švarią sąmonę, kūrybingumą, dvasinį potencialą, minties tyrumą, tiesą, vidinę stiprybę..

Tokia būsena – tai visapusiška pusiausvyra, idealus balansas, kuris daro įtaką ir visam organizmui bei jo sistemoms, įskaitant ir imuninę. Taigi, ji veikia ne tik psichiką, bet ir mūsų kūno sveikatą.

Todėl darosi aišku, kodėl gydytojai rekomenduoja gulėti, kai susergame – tik ramybėje galime pasiekti tą bazinę būseną, kurioje įmanoma mobilizuoti vidines jėgas ir normalizuoti viso organizmo veiklą.

Prisiminkime ir dar vieną patarimą, kurį mini ir dvasiniai mokymai: stresinėje situacijoje nusiraminti, o tik po to ieškoti sprendimų. Tai taip pat grįžimas į bazinę psichikos būseną – tik joje galime elgtis adekvačiai ir konstruktyviai.

Kyla kitas klausimas – kodėl mes prarandame tokį svarbų prigimtinį vidinės pusiausvyros pojūtį? Atsakymą rasime vėl pažvelgę į vaikystę: visuomenės gyvenimo sistema padaro tokią įtaką, kad užaugęs dažnas net nežino apie tokią būseną, arba sugrįžta į ją itin retai, nesąmoningai.

Žmonės jau įtikėjo, kad normali žmogaus būsena – nuolatinis stresas, įtampa, kova, arba – malonumai ir linksmybės.. tarp jų ir blaškosi. Maža to – šiuolaikinėje visuomenėje psichiškai stabilus, dvasingas žmogus – retenybė, todėl laikomas keistuoliu arba – šventuoju, nušvitusiu.

Paradoksas, bet daugybė metodikų ir technikų skirtos būtent bazinei psichikos būsenai pasiekti: vidinei harmonijai, ramybei ir pusiausvyrai, vienybei su savimi ir pasauliu, besąlygiškai meilei.

T.y., mes siekiame to, kas mums buvo įgimta ir – prarasta: pažiūrėti į pasaulį vaiko akimis.. Nes tai pagrindas, be kurio negalime normaliai gyventi, vystytis, tobulėti. Tai sugrįžimas į save.

Ir labai dažnai tos metodikos painios, sudėtingos, o todėl – dažnai atmetamos vos pabandžius. Tačiau verta vėl ir vėl bandyti, stebėti savo pojūčius ir atrasti savo kelią į tą prarastą harmonijos būseną.

Yra keli pagrindiniai žingsniai, kuriais galima pasiekti bazinę psichikos būseną:

– Kūno atpalaidavimas: gulint ant lygaus pagrindo arba sėdint tiesia nugara;

– Kvėpavimas: tik per nosį, labai lėtas, diafragminis, iki 7 gilių įkvėpimų-iškvėpimų;

– Minčių harmonizavimas, arba mentalinis atsipalaidavimas: tiesiog ramiai stebėti savo minčių tėkmę, neužsikabinant emociškai už jokios minties;

– Sugrįžimas mintimis į šviesų gyvenimo epizodą: kažkas prisimena vaikystę, kažkas ryškiausius įsimintinus įspūdžius – reikia panirti į šiuos prisiminimus maksimaliai;

– Įėjimas į bazinę psichikos būseną: ją iš karto “atpažinsite“ pagal tyrus, pozityvius jausmus, lengvumo ir laisvės pojūtį..

Jei nors kartą sugrįšite į šią būseną – ją tuoj pat atsiminsite, nes kiekvienas žmogus ją išgyveno vaikystėje. Ir – tuomet galėsite joje būti be jokių metodikų – juk sugrįšite į savo natūralią būseną, į save tikrąjį 🙂 ..