Vieną dieną Mokytojas atvedė savo mokinį prie kalno, kurio papėdėje buvo pastatytas labirintas.
Jis buvo be stogo, o sienos buvo labai aukštos ir tokios lygios, kad perlipti per jas buvo neįmanoma.
Mokytojas palydėjo savo mokinį prie labirinto įėjimo ir paprašė užeiti ir surasti išėjimą iš jo.
Mokinys ilgai klaidžiojo – visą dieną ir naktį, bet vis atsidurdavo aklavietėje. Galiausiai jis neteko vilties ir taip pavargo, kad krito ant žemės ir užmigo..
Jis pabudo, kai kažkas papurtė jo petį. Jis atsimerkė ir pamatė savo Mokytoją. Mokinys labai sielojosi, kad neįvykdė užduoties..
– Kelkis ir eik paskui mane, – tarė Mokytojas.
Jis išvedė savo mokinį iš labirinto ir ėmė kilti į kalną.
Kai jie abu pasiekė viršūnę, Mokytojas tarė:
– O dabar pažvelk žemyn.
Labirintas nuo kalno viršūnės matėsi lyg ant delno!
– Pagalvok, žvelgdamas iš čia į labirintą – ar galėsi surasti kelią į išėjimą? – paklausė jis.
– Manau, kad taip! – pralinksmėjo mokinys. – Tereikia atidžiai įsižiūrėti..
– Gerai pažiūrėk ir įsimink jį – paprašė Mokytojas.
Mokinys taip ir padarė. Vėliau jie nusileido nuo kalno, mokinys drąsiai įėjo į labirintą ir.. be jokių klaidžiojimų surado išėjimą!
Ten jo jau laukė Mokytojas, ir abiejų džiaugsmui nebuvo ribų..
– Šiandien išmokai labai svarbią pamoką, – nusišypsojo Mokytojas. – Kuo labiau emociškai atsiriboji nuo situacijos, tuo aukščiau tarsi pakyli virš jos ir gali aiškiai pamatyti teisingą sprendimą. Tuomet ir painiausioje situacijoje atrandi geriausią išeitį. Tai viena iš svarbiausių Gyvenimo Meno paslapčių 🙂 ..
(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)
Visiems saulėtos nuotaikos! 🙂
ruvi 