Į ateitį – tik su pozityvia kūrybine motyvacija

* Nors dauguma iš mūsų laiko save progresyviais mąstytojais, tačiau mes vis dar uoliai kabinamės už senosios finansinės sistemos principų. Kitais žodžiais – mes pritariame sistemai, kuri įtakoja neefektyvumą ir deficitą.

* Žvelgdami į naują tūkstantmetį ir į žmonijos praeitį mes suprantame, kad visos žmonių idėjos, svajonės ir vizijos yra apribotos stygiaus filosofija. Mes esame deficito kultūros produktai.

* Mums giliai įskiepytos kultūrinės normos, pagal kurias kažkas turi pralaimėti, kad kažkas laimėtų (nes visiems visko “neužtenka“), ir tai iki šiol įtakoja mūsų pasirenkamus sprendimus.

* Dominuojančios šiuolaikinės visuomenės vertybės, šlovinančios konkurenciją ir deficitą, stabdo tolimesnį progresą. Mes turime pereiti iš statiškos visuomenės į dinamiško vystymosi sistemą.

* Pagrindinė dabartinės sistemos varomoji jėga – pelnas. O kai pelnas – pagrindinis tikslas, tuomet sprendimai visose gyvenimo sferose priimami ne žmonių ar aplinkosaugos naudai, o kapitalo kaupimui, grynojo pelno augimui. Jei pelnas nereikšmingas, nors socialine prasme veikla reikalinga – paslauga naikinama.

* Žmones visada domino klausimas – kodėl politikai nedirba žmonių labui. Priežastis akivaizdi, jei suprantame, kad šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje lyderiai renkami ne tam, kad gerintų visos tautos gyvenimą. Jų užduotis – saugoti visuomenės viršūnėlių ir finansinių korporacijų privilegijuotą padėtį.

* Karas – ne vienintelė prievartos forma, kurią primeta neadekvati socialinė santvarka. Yra dar ir badas, nelygybė, skurdas, stygius, skolos. Piniginėje-kreditinėje sistemoje demokratija yra iliuzija, kuri palaikoma tam, kad žmonėms atsirastų pojūtis, jog jie dalyvauja taip vadinamajame demokratiniame procese.

* Bet mes ir toliau tvirtiname, kad demokratija – geriausia valdymo forma. O realybėje mes laisvi tiek, kiek leidžia mūsų perkamoji galia. O kadangi pinigai sukaupti nedidelės žmonių grupės rankose, tai net ir ši laisvė yra iliuzinė.

* Šiuolaikiniam žmogui įteigta, kad pinigai ir konkurencija kuria motyvaciją. Tačiau niekas neužsimena, kad pinigai ir konkurencija kursto godumą, korupciją, konfliktus, nusikaltimus, ekonomines krizes, karus.

* Visur, kur dominuoja pinigai, yra ir nelygybė. Tuo tarpu sėkminga visuomeninė sistema turi tenkinti visų piliečių poreikius.

* Jei dabartinėje sistemoje viskas, įskaitant socialines ir ekologines problemas, liks nepakeista – galiausiai mes prieisime šios atgyvenusios piniginės-kreditinės sistemos ekonominį ir socialinį kolapsą.

* Mūsų nuolat kintančiame pasaulyje turime galvoti ne apie tai, ar ryšimės būtiniems pokyčiams, o apie tai, kad tokie pokyčiai – vienintelė priemonė mums visiems išgyventi.

* Mes turime pakankamai žinių ir įgūdžių, kad suburtume daugiaprofilines brigadas įvairių problemų sprendimui. Tačiau tai darome tik karo ar ypatingų situacijų atvejais. Jei mobilizuosime tokias pajėgas visuomenės problemų sprendimui – teigiamų rezultatų galime pasiekti labai greitai.

* Mūsų vienintelis deficitas – kūrybinės minties trūkumas. Pats vertingiausias nenaudojamas resursas šiandien – žmonių išradingumas.

* Visuomenės tobulėjimas įmanomas tuomet, kai skurdas, badas, skolos, karai, ekologinė degradacija ir beprasmiška žmonių kančia traktuojamos ne tik kaip įveikiamos, bet ir kaip absoliučiai nepriimtinos.

* Ateities žmonės, galbūt, įvertins mūsų vystymosi etapą kaip intelektualinį ir ekonominį neįgalumą. Jiems bus sunku suprasti, kodėl agresiją ir konkurenciją mes vertinome kaip normą.

* Naujoji visuomeninė sistema turi būti nukreipta į mūsų problemų priežasčių panaikinimą, bet tai neįmanoma dabartinėje finansinėje ir politinėje sistemoje. O paviršutiniški pokyčiai tik pagilina šiandienines problemas.

* Senieji mąstymo šablonai kelia abejones ir palengva keičiasi pasaulinio informacinio tinklo – interneto – dėka. Gimsta poreikis tyrinėti alternatyvas, kurios tobulintų mūsų visuomenės gyvenimą ir garantuotų visiems ir kiekvienam orią ateitį.

* Naujoji sistema turi būti orientuota į resursus, kurie yra visos žmonijos paveldas, o ne grupės žmonių nuosavybė. Tokia sistema kuria visiškai naują, pozityvią motyvacinę sistemą, kuri nukreipta į žmonių kūrybinio potencialo išskleidimą, bendradarbiavimą visų labui, rūpestį žmonėmis ir gamta, nuolatinį augimo ir tobulėjimo procesą.

* Didžiausia dovana, kurią patirsime gyvendami naujoje visuomenėje – laisvi nuo skolų, prievolių, nesaugumo jausmo ir baimės žmonės taps geranoriški ir taikūs. Naujojoje visuomenėje tiesiog nebus priežasčių nesveikai agresijai.

Mintys iš Žako Fresko knygos “Geriausi dalykai, kurių nenusipirksi už pinigus“, parinko ir išvertė – ruvi.lt

Labirintas

Vieną dieną Mokytojas atvedė savo mokinį prie kalno, kurio papėdėje buvo pastatytas labirintas.

Jis buvo be stogo, o sienos buvo labai aukštos ir tokios lygios, kad perlipti per jas buvo neįmanoma.

Mokytojas palydėjo savo mokinį prie labirinto įėjimo ir paprašė užeiti ir surasti išėjimą iš jo.

Mokinys ilgai klaidžiojo – visą dieną ir naktį, bet vis atsidurdavo aklavietėje. Galiausiai jis neteko vilties ir taip pavargo, kad krito ant žemės ir užmigo..

Jis pabudo, kai kažkas papurtė jo petį. Jis atsimerkė ir pamatė savo Mokytoją. Mokinys labai sielojosi, kad neįvykdė užduoties..

– Kelkis ir eik paskui mane, – tarė Mokytojas.

Jis išvedė savo mokinį iš labirinto ir ėmė kilti į kalną.

Kai jie abu pasiekė viršūnę, Mokytojas tarė:

– O dabar pažvelk žemyn.

Labirintas nuo kalno viršūnės matėsi lyg ant delno!

– Pagalvok, žvelgdamas iš čia į labirintą – ar galėsi surasti kelią į išėjimą? – paklausė jis.

– Manau, kad taip! – pralinksmėjo mokinys. – Tereikia atidžiai įsižiūrėti..

– Gerai pažiūrėk ir įsimink jį – paprašė Mokytojas.

Mokinys taip ir padarė. Vėliau jie nusileido nuo kalno, mokinys drąsiai įėjo į labirintą ir.. be jokių klaidžiojimų surado išėjimą!

Ten jo jau laukė Mokytojas, ir abiejų džiaugsmui nebuvo ribų..

– Šiandien išmokai labai svarbią pamoką, – nusišypsojo Mokytojas. – Kuo labiau emociškai atsiriboji nuo situacijos, tuo aukščiau tarsi pakyli virš jos ir gali aiškiai pamatyti teisingą sprendimą. Tuomet ir painiausioje situacijoje atrandi geriausią išeitį. Tai viena iš svarbiausių Gyvenimo Meno paslapčių 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos! 🙂

Šiandieninės realybės grimasos

* Kapitalizmas, nors ir dangstomas demokratijos idėjomis, yra viena atgrasiausių santvarkų, nes patys blogiausi žmogaus bruožai daro jį sėkmingu tokioje visuomenėje.

* Žmonėms teigiama, kad viskas reguliuojama įstatymais. Jei taip – visi prieš įstatymą turėtų būti lygūs. Tačiau realybė kitokia: yra “lygesnių“, kurių naudai įstatymai gali būti įvairiai interpretuojami. Ten, kur įteisinta nelygybė ir pinigų valdžia – teisingumo negali būti.

* Vienintelė valdžios teisė – kurti įvairių tarnybų normatyvinius aktus, kurie sudarytų sąlygas visiems žmonėms gyventi laisvai ir laimingai. Dabar gi viskas atvirkščiai: valdžia vis sunkina žmonių gyvenimą vis naujais mokesčiais ir prievolėmis.

* Žmonėms sakoma, kad jie išsirenka valdžią, bet.. Ypatingai retai balsuoti susirenka visi gyventojai (rinkėjai). Daugiausiai – apie 70 %, bet ir tarp jų nėra vienybės, nes kiekvienas “kovoja“ už “savo“ kandidatą. Pridėkite čia dar ir įvairių partinių balsus (kurie balsuoja taip, kaip reikia partijai), ir – geriausiu atveju valdžią visiems “išrenka“ penktadalis gyventojų.

* Sistema sutvarkyta taip, kad pasiimtų iš daugumos žmonių tiek pinigų, kad skatintų dirbti juos vis daugiau. Tai įvairūs mokesčiai, rinkliavos, draudimas, kreditai ir skatinimas vartoti vis daugiau.

* Daugumą profesijų priverčia rinktis būtinybė išgyventi, o ne saviraiška ar kūryba. Nuolatinis pinigų stygius – galingas instrumentas, verčiantis dirbti nemėgiamą darbą.

* Bet kokioje šalyje visada yra “šeimininkai“ (vadinamasis “elitas“) ir “vergai“ (visi kiti gyventojai), o didžioji turto dalis visada kaupiama nedidelės “šeimininkų“ grupės rankose.

* Visos valstybės yra prasiskolinusios liaudies vardu, todėl kiekvienam gimusiam piliečiui “solidariai“ padalinama valstybės skolos dalis (nors jis nieko nesiskolino ir net nežino, kas yra ta skola)..

* Dauguma žmonių skursta ne todėl, kad yra “nepakankamai protingi“, o todėl, kad yra sąžiningi – dėl to jiems nepakanka gudrumo ir įžūlumo brautis arčiau valdžios.

* Žiauri statistika: kasmet beveik trečdalis viso maisto pasaulyje yra išmetama, o šalia – milijardas žmonių badauja (ir šis skaičius kasmet auga)..

* Padorus, sąžiningas, principingas ir galvojantis apie kitų žmonių gerovę žmogus tampa “balta varna“ visuomenėje, kur viskas matuojama pinigais, pelnu, nauda.

* Kapitalizmas pavertė žmogų monstru be idealų, tikėjimo, meilės, sąžinės, garbės ir orumo. Vienintelis “vertingumo“ kriterijus – pinigų kiekis, nes “viskas perkama ir parduodama“.

* Kai besąlygišką, tyrą meilę pakeičia meilė pinigams – žmogus tampa parazitu, savo godumo vergu ir pradeda sėti aplink kančią ir nelaimes.

* Šiuolaikiniai didmiesčiai dažnai užima teritorijas, kurios didesnės už kai kurias valstybes. Juose gyvena milijonai žmonių, paversti vartojimo ir pramogų vergais. Jie gyvena uždarame rate, kuriame besivydami laimę, “apauga“ daiktais.. Ir – paradoksas – būtent tokiuose didmiesčiuose gyvena daugybė vienišų žmonių.

* Visame pasaulyje kasmet tūkstančiai migrantų važiuoja (ir kartais net žūsta pakeliui) į kitas šalis, į savo “ekonominę svajonę“, ir jei atranda darbą – dažniausiai dirba kaip beteisiai vergai.

* Žmonės šioje Žemėje turi būti ne barbarai, užkariautojai, priešai ar išnaudotojai. Jie turi būti kūrėjai, draugai, bendražygiai, turintys bendrus tikslus ir planus visų gerovei.

* Norime to ar ne – tačiau gyvenimas privers gyventi kitaip – remtis dorove, saugoti Žemę, gerbti ir mylėti žmones.. Totalinio melo, manipuliacijų ir destrukcijos sraute atsiranda labai stiprus tiesos ir teisingumo poreikis. Tiesa įgauna ypatingą vertingumą, ir žmonės ją jaučia, jos siekia, nes tiesa tampa vienintele atrama ir viltimi.. ir tik ji gali visus išlaisvinti.

(Mintys iš paskaitų ir knygų, parinko – ruvi.lt)

Aiškina mažieji :)

Vaikai tokie betarpiški, tokie tikri – net sudėtingus žodžius jie paaiškina trumpai, šmaikščiai. Ir.. suprantamai – to tikrai verta pasimokyti suaugusiems 😉 .

Pažiūrėkime, kaip vaikai supranta įvairius žodžius 🙂 ..

Gurmanas. Šis žmogus gali pagal skonį suprasti, ko neužtenka maiste. Pavyzdžiui, pavaišino jį pyragu, o jis – ragauja ir klausia: “O kur iš pyrago avietės dingo?..“

Maistas. Skaniausiai gamina močiutė, mamai taip pat neblogai gaunasi. O tėtis – duoną labai gerai raiko!

Pilvas. Tai labai svarbi vieta žmoguje. Ten yra makaronai, kompotas, sriuba.. O šalia šito visko ten dar ir širdis kažkur telpa.

Avižos. Košę iš avižų labiausiai mėgsta anglai. Kaip jie valgo tokią bjaurastį – neįsivaizduoju..

Elektrinis virdulys. Į žygį jo niekas neima, nes miške sunku surasti rozetę.

Skalbimo milteliai. Paprastai juos beria į skalbimo mašiną. O kas bus, jei jų įbersime į sriubą – aš nežinau.. Todėl, kad dar nebandžiau.

Džentelmenas. Tai tas pats, kas yra “ledi“. Tik vyras.

Aristokratai. Jei jiems pasiūlysi nešviežią mėsą, prarūgusį pieną ar sudžiuvusią duoną – jie paprastai atsisako. Sako, kad šito jie nemėgsta. Štai kokie jie inteligentiški žmonės..

Stiuardesė. Ji būtinai turi būti liekna. Nes jei bus stora, gali užstrigti tarp keleivių kėdžių. Tada pilotui teks ateiti ir stumti ją link išėjimo. O tai nelabai patogu.

Manekenė. Labai sunki profesija, nes reikia visą laiką laikytis dietos ir mokėti greitai nusirengti rūbus.

Pseudonimas. Tai aktoriai sugalvoja sau kažkokį gražų vardą, kad jį programėlėse įrašytų. O jų pačių vardas – negražus. Būna, kad ir poetai kuria eilėraščius, o pasirašo kito rašytojo vardu.

Poetas. Jį aplanko mūza, o paskui išeina. Ir jis pusiau laimingas, o pusiau – liūdnas. Laimingas – todėl, kad mūza buvo atėjusi, o liūdnas – nes dabar vėl visus metus teks jos laukti..

Žmona. Tai mergina, kuri skalbia, tvarko namus, gamina vyrui maistą ir prižiūri jo vaiką.

Vyras. Su juo labai sudėtinga. Todėl, kad jis kelia daug rūpesčių. Išlaidos didelės.. Ir nuvilti jis gali: pavyzdžiui, iš pradžių jis buvo gražus ir geras, o po to, kai jis veda – pasidaro storas ir piktas.

Jaunikis. Taip dėdę vadina iki vestuvių. O po vestuvių jį jau vadina visokiais kitokiais žodžiais.

Įsimylėjęs. Tai, pavyzdžiui, kai vyras paskui žmoną vaikšto-vaikšto ir akių visą dieną nuo jos nenuleidžia. Va tada ji pradeda suprasti, kad jis, ko gero, ją įsimylėjęs..

Būrimas. Kai iš pradžių mergina ruošiasi ištekėti už vieno vaikino, bet paskui nusprendžia pasiburti apie kitą, o gaunasi, kad geriau tekėti už trečio.

Uodega. Ji pritvirtinta gyvūnams prie pabaigos. Pavyzdžiui: karvė baigiasi, ir ten prasideda uodega.

Laimė. Pas vaikus ji banguoja į dvi puses. Todėl, kad mama tai bara, tai ledus perka 🙂 ..

(pagal informaciją iš interneto, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Empatiškas žmogus

Empatija, arba atjauta – tai gebėjimas pajusti kitą žmogų: pažiūrėti į pasaulį jo akimis, suprasti jo jausmus, “pabūti“ jo vietoje. Mano manymu, tai ryškiausias žmoniškumo bruožas, nes empatija – abejingumo, žiaurumo priešingybė.

Kiekvienas žmogus gimsta su gebėjimu išvystyti šią savybę, tačiau vaikui augant dėl įvairių priežasčių (šeimyninių, socialinių ir pan.) empatija neretai yra užslopinama.

Kaip atpažinti empatišką žmogų? Juk jie dažnai ramūs, tylūs, kuklūs, taikūs.. Ir – giliai dvasingi žmonės, nes būtent empatija leidžia pajusti visos būties vienybę.

Pažvelkime – kokie ryškiausi empatiškų žmonių bruožai.

* Jie jaučia kitų emocijas lyg savo, pajunta menkiausius aplinkinių žmonių nuotaikų pokyčius, o artimų žmonių emocijas jaučia net per atstumą.

* Aiškumas. Jie viską supranta (jaučia) be žodžių. Tai daugiau, nei intuicija ar instinktyvūs jausmai – jie tiesiog žino. Iš kur ir kaip – dažniausiai negali paaiškinti.

* Būdami didelio žmonių susibūrimo vietose empatiški žmonės jaučiasi prastai. Tai paaiškinti paprasta: jie itin jautrūs, todėl “nuskaito“ (pajunta) daugybę prieštaringų žmonių emocijų.

* Empatiški žmonės negali žiūrėti prievartos, žiaurumo, tragedijų ar kančios vaizdų per televizorių. Dėl šios priežasties jie dažnai apskritai atsisako televizoriaus žiūrėjimo ar žinių skaitymo, nes tai juos liūdina, o ne informuoja.

* Jie negali ramiai žiūrėti į kitų žmonių skausmą, todėl labai dažnai jaučia artimų žmonių ligos simptomus. Visada užjaučia kenčiančius.

* Jiems dažnai išsipasakoja ir atvirauja aplinkiniai, kartais net nepažįstami žmonės.

* Jie jaučia, kuomet žmogus nesąžiningas, meluoja – juos sunku apgauti, nes tuoj pat pajunta neatitikimą tarp žodžių ir realybės. Melas jiems atgrasus.

* Tai kūrybingi žmonės, turintys lakią vaizduotę ir originalią saviraišką.

* Jie myli gamtą ir gyvūnus. Būti gamtoje jiems gyvybiškai svarbu – čia jie atsigauna, pasisemia energijos. Beveik visada turi gyvūnų, o jei neturi galimybės jų laikyti – augina namuose daug gėlių.

* Vienatvės poreikis. Kartais jie turi pabūti vieni, kad atsijungtų nuo aplinkinių emocijų ir atgautų dvasines jėgas.

* Mokslas, darbas ir bet kokia veikla tokiems žmonėms turi būti įdomi, priešingu atveju jie jos vengs, o verčiami kažką daryti jausis nelaimingi. Jie negali daryti to, kas jiems neįdomu, o aplinkiniai dažnai tai vertina kaip tinginystę.

* Tiesos poreikis. Jie nesustos tol, kol neįsitikins, neras atsakymų, neišbandys, nesuras ištakų, pradinio taško, prasmės, esmės, priežasties. Jie žingeidūs, smalsūs, todėl dažnai “persisotina“ informacija.

* Ypatingas laisvės poreikis. Jie ypač sunkiai priima apribojimus, taisykles, kontrolę, prievoles.

* Mėgsta svajoti – gali kelias valandas žiūrėti į erdvę, klaidžioti savo minčių ir vaizdinių pasaulyje.

* Nemėgsta betvarkės – tai juos slegia, blokuoja gyvenimišką energiją.

* Empatiški žmonės puikūs klausytojai – jie nuoširdžiai susidomi, nori pagelbėti, todėl klausosi atidžiai. Apie save kalba mažai ir tik su žmonėmis, kuriais pasitiki.

* Jie visada labai nuoširdūs: jei liūdi – nevaidins geros nuotaikos ir dirbtinai nesišypsos, jei džiaugiasi – tai iš širdies.

* Ir nors jie labai pakantūs kitiems žmonėms, tačiau neperneša egoizmo, narcisizmo ir veidmainystės. Jei įmanoma, atsiriboja nuo tokių žmonių.

* Jie nemėgsta senų namų, senų daiktų, nes jaučia buvusių šeimininkų energiją.

* Empatiški žmonės mąsto plačiai, jaučia vienybę su visu pasauliu, todėl visada pasiryžę jį gerinti ir harmonizuoti.

Jei atpažinote savo pažįstamų žmonių bruožus – turite gyvenime gyvą žmoniškumo pavyzdį, į kurį verta lygiuotis.. O jei esate empatiškas žmogus – išlikite tokiu nežiūrint į nieką.. tik tokių žmonių dėka didinamas Gėris pasaulyje 🙂 .

Gyvenimas kovoje

Kiek laiko egzistuoja mūsų žydrojoje planetoje šviesa ir tamsa, tiek laiko joje gyvuoja ir šviesos bei tamsos jėgos.

Kadaise, labai seniai, vienoje Žemės pusėje apsigyveno Angelas, o kitoje – Nelabasis.

Angelas labai norėjo, kad visi žmonės Žemėje mylėtų vieni kitus. Jis pasodino savo sode obelis ir užaugino rojaus obuoliukus.

Paragavus obuoliukų iš Angelo sodo, žmogų užliedavo didingi jausmai. Jis tapdavo geranoriškas, draugiškas, rūpestingas, atjaučiantis ir dosnus.

Ir šviesiojoje Žemės pusėje vis daugėjo žmonių su tokiomis nuostabiomis dvasinėmis savybėmis. Jie gyveno santarvėje, meilėje ir rūpinosi vieni kitais.

O kitoje Žemės pusėje savo tamsos karalystėje gyveno Nelabasis ir svajojo visus žmones paveikti savo tamsiomis velniškomis jėgomis.

Jis taip pat pasodino savo sode obelis. Bet jų obuoliai buvo visai kitokie, nei iš Angelų sodo.

Paragavęs obuolių iš Nelabojo sodo, žmogus tapdavo piktas, pavydus, žiaurus, godus, beširdiškas ir dviveidiškas. Jis pradėdavo kautis su kitais žmonėmis, siekdamas jėga įrodyti savo pranašumą.

Ir palengva tamsiojoje Žemės pusėje vis daugiau ir daugiau žmonių užsikrėsdavo velniškomis savybėmis.

Bėgo laikas. Lygiai taip pat, kaip susimaišo smėlio smiltelės, susimaišė, persipynė ir visi žmonės Žemėje.

Taip pradėjo šalia gyventi geri žmonės ir pikti, dosnūs ir godūs, apgavikai ir sąžiningi, dviveidžiai ir tiesos skleidėjai, linksmi žmonės ir niūrūs bambekliai.

Sunku jiems kartu gyventi. Labai dažnai jie neranda bendros kalbos, todėl ginčijasi, barasi ir net kariauja.

O motina Žemė viską mato ir supranta. Ji nori savo vaikams ramaus, džiaugsmingo ir laimingo gyvenimo. Ji gaubiasi nuostabiais miškais, pievomis, gėlėmis, alsuoja paukščių giesmėmis ir Angeliška muzika.

Bet Nelabasis šito nenori. Jis griauna natūralų Žemės grožį, siekdamas valdžios ir galios prieš ją.

Bet Žemė pakankamai stipri, kad ištrūktų pagaliau iš Nelabojo nelaisvės. Ji vis atsinaujina, pražysta ir neleidžia Nelabajam laimėti.

Ir padeda jai Angelas-Sargas, Dieviška Meilė ir Geri Žmonės 🙂 .

Autorė – T. Domarenok-Kudriavceva, vertimas – R. V., ruvi.lt

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio 🙂 !

Taika

Taika – būtina ir svarbiausia sąlyga normaliam gyvenimui. Visi tai žino, tačiau karai vyksta iki šiol. Pasaulyje karta keičia kartą, ir reta nėra patyrusi supriešinimo, agresijos, konfliktų ar karų. Ar susimąstėte – kodėl?

Atrodytų – žinome istorinius faktus, turime karčią patirtį, girdėjome apie garsius karus ir jo kurstytojus smerkiančius teisminius procesus, tačiau.. karai tebevyksta.

Maža to – nuolat skleidžiama demagogija, kad karai yra neišvengiamas dalykas. Bet ar jie kažką išsprendžia? Akivaizdu, kad ne, jei jie vyksta iki šiol. Ir skaudžiausia, kad juose žūsta niekuo dėti taikūs žmonės.

Karas – ne kažkoks savaiminis netikėtumas, kaip, tarkime, gamtos stichijos. Tai – organizuotas veiksmas, todėl visada yra jo sumanytojai ir organizatoriai, tam darbuojasi ir visa karinė pramonė. Todėl ir atsirado ciniškas posakis, kad kare laimi tas, kas jį finansuoja..

Apie tai yra alegorinis pasakojimas, kuris puikiai atskleidžia karų iniciatorių klastą:

“Vienas karalius labai užsimanė derlingų savo kaimynų žemių, tačiau pats kariauti nenorėjo.. Kiek pasvarstęs, nukeliavo į vieną iš kaimų ir įkalbėjo gyventojus rytais mušti būgnus – kad derlius būtų geras.

Žinoma, ir būgnų jiems parduoti atvežė. Ir dar perspėjo, kad jų kaimynai iš kito kaimo kitoje upės pusėje labai agresyvūs ir pikti, kad gali juos užpulti, todėl dar ir ginklų jiems pardavė..

Paskui nuvažiavo į kitą kaimą ir papasakojo gyventojams, kad jų kaimynai labai karingi ir žiaurūs, kad ruošiasi juos pulti. Ir kad kai tik išgirs juos mušant būgnus – nieko nelaukdami pultų šaudyti į juos. Žinoma, dar ir ginklų jiems pardavė..

Sugrįžo namo karalius ir ėmė laukti. Vieną rytą būgnai nuaidėjo, kitą, trečią.. O paskui nutilo. Ir nušvietė piktdžiuga karalių: Pavyko!.. Koks jis gudrus: ir pasipelnė iš prekybos, ir žemes naujas gavo, ir dalyvauti mūšyje nereikėjo..“

Štai toks pasakojimas, kuris puikiai nušviečia konfliktų strategų motyvus ir veikimo būdus: informacinis abiejų pusių “demonizavimas“, melas, supriešinimas, kurstymas, apginklavimas, “geradario“ vaidmuo ir pan.

Mes turime daugybę įstatymų ir kodeksų, kurie nuolat papildomi, taisomi ir kuriais reguliuojamas žmonių gyvenimas. Turime ir tarptautines organizacijas, kurios atsakingos už taikų bet kokių ginčytinų klausimų sprendimą. Religijos teigia, kad žudyti yra nuodėmė, įstatymai taip pat tvirtina, kad žmogaus nužudymas yra nusikaltimas, už kurį griežtai baudžiama.

Todėl – būkime sąmoningi, būkime taikūs, nesileiskime įtraukiami į jokius konfliktus, kokiais “kilniais“ tikslais jie bebūtų pridengiami. Jei žmogaus nužudymas yra nusikaltimas, tai masinis žmonių žudymas yra nusikaltimas prieš žmoniją – turime aiškiai tai įvardinti.

Mokykimės mąstyti ir gyventi taikiai – vardan mūsų vaikų, mūsų visų ateities. Vaikų likimai visiškai priklauso nuo suaugusiųjų sprendimų. Mes turime garantuoti jiems Taiką – būtiną sąlygą normaliam gyvenimui.

Didysis Planas

Kartą mokinys paklausė Išminčiaus:

– O ar apskritai įmanoma suprasti Didįjį Kūrėjo Planą?

– Taip. Bet pirmiausia tau reikės suvokti, kas tu esi, savo tikslą ir vietą gyvenime. Todėl turėsi giliai pažinti Meilę ir neapykantą, Ištikimybę ir išdavystę, Viltį ir nusivylimą, Tikėjimą ir neigimą, Dosnumą ir savanaudiškumą, Gerumą ir pyktį.

– Ir tuomet jau suprasiu? – paklausė mokinys.

– Būk kantrus, – nusišypsojo Išminčius, – turėsi dar žiūrėti ir mokytis matyti Didžiąją Gyvenimo Harmoniją kiekviename akmenyje, daigelyje, kiekvienoje snaigėje ir vandens lašelyje, kiekvienoje šypsenoje ir ašaroje. Mokytis klausyti ir išgirsti tą Harmoniją vėjo gūsyje ir paukščio čiulbėjime, šaltinio čiurlenime ir lapų šnarėjime.

– Ir jau bus aišku?

– Dar ne. Po to tau reikės mokytis jausti: pajusti Didžiąją Paslaptį kiekvienoje Būties akimirkoje, jausti visos Gyvybės Meilę ir Vienybę, kiekvienos gyvos būtybės Džiaugsmą ir skausmą.. Pajusti savyje nuostabų Visatos muzikos sferų atgarsį.. Jausti gyvybę kiekviename atome ir tolimiausioje žvaigždėje, praeivio žvilgsnyje ir tolimo nepažįstamojo gyvenime.

– Ir?..

– Kantrybės.. Kai visa tai pamatysi, išgirsi, pajusi ir suvoksi, tuomet mokysies veikti: dovanoti Meilę visai gyvybei, besąlygiškai padėti artimam savo – tiesiog todėl, kad jam reikalinga pagalba.. Išmoksi tesėti savo pažadus – juk kažkam tai gali būti didžioji viltis ir svajonė.. Mokysies tenkintis mažu, nesikabinti už praeities, taisyti savo klaidas, gyventi dabartimi su džiaugsmu ir žiūrėti į ateitį su tikėjimu ir viltimi..

– Nejaugi dar kažko reikės mokytis?..

– Jau nedaug.. Išmoksi gyventi laisvas ir neribosi kitų laisvės, nesigėdinsi atjautos ir džiaugsmo ašarų. Į kiekvieną žvilgsnį atsakysi Šypsena, į įžūlumą – Geranoriškumu, į neapykantą – Meile.. O Meilę dalinsi taip, kaip Saulė šviečia: neskirstydamas, visiems vienodai.. Štai tuomet tau nekils tokie klausimai, ir pats atlaidžiai šypsosies, kai tau juos užduos – nes prisiminsi, kaip pats kankinaisi ir ieškojai atsakymų..

– Kodėl nekils?

– Todėl, kad pats tapsi Kūrėju!

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Ajurveda apie tėvystę

* Gimsta vaikas – “gimsta“ ir tėvas, todėl jis turi mokytis ne tik auklėti vaiką, bet ir mokytis būti geru tėvu.

* Kai vaikui sukanka metai-pusantrų, jis pradeda suvokti, kad tėtis – labai svarbus žmogus jo gyvenime: jis visada šalia ir patikimai apsaugo nuo daugelio problemų ir vaikiškų baimių.

* Tėtis – vyras, šalia kurio vaikui norisi būti tvirtu ir kryptingu: pačiam apsirengti ir pavalgyti, išmokti užrišti raištelius, išspręsti užduotį, sportuoti..

* Berniukui tėtis – vyras, į kurį norisi būti panašiu užaugus. Mergaitei tėtis – tai vyras, į kurį turi būti panašus jos būsimas vyras, kai ji suaugs.

* Kūdikis ir mažas vaikas geriausiai supranta kūno kontaktą. Todėl vaikui labai svarbu jį jausti – kai tėtis nešioja ant rankų, maudo, sodina ant pečių, “pavėžina“ ant nugaros, priglaudžia, pasodina ant kelių.

* Labai svarbus ir emocinis ryšys – jis vystomas per žaidimus, bendravimą, pokalbius apie vaikui rūpimus dalykus.

* Tėvas – sąžiningas žmogus, todėl jo “namų taisyklės“ turi būti aiškios ir suprantamos, nukreiptos į visų šeimos narių augimą ir tobulėjimą. Jis išmoko vaiką ir bendražmogiškų gyvenimo principų.

* Labai dažnai tėtis vaiko gyvenime – “paskutinė instancija“: “aš pasakysiu tėčiui“, “mano tėtis sakė..“, “ aš pakviesiu tėtį..“ – taip sako dauguma vaikų..

* Gero tėvo savybės: dėmesingumas (jis turi būti nuolat pasiekiamas vaikui); sąžiningumas ir teisingumas; noras ir kantrybė aiškinti vaikui rūpimus dalykus; bendravimas ir bendra veikla su vaiku; visapusiška atsakomybė už vaiką; gebėjimas pagirti vaiką už sėkmingus žingsnius ir pasiekimus.

* Tėvo dvasinis darbas – tai gebėjimas greitai ir veiksmingai reaguoti į emocinius vaiko poreikius. Išreikšta tėvo meilė suteikia vaikui ypatingą visapusiškos gerovės pojūtį.

* Santykiai su tėvu ir motina formuoja vaiko charakterio pagrindus. Savo gyvenimo vertybes vaikas kuria pagal veidrodinį atspindį dviem būdais: “aš toks pats kaip jis/ji“, arba – “aš ne toks, kai jis/ji“. Abi schemos rodo, kokį didžiulį poveikį turi tėvai vaikui.

* Tėvas padeda formuoti šias vaiko charakterio savybes: emocinę pusiausvyrą, atsakomybę, sąžiningumą, ramybę, iniciatyvumą, optimizmą, veiklumą, teisingumo pojūtį.

* Suvokiant, kad vaikas auklėjamas tik asmeniniu pavyzdžiu, auklėjimas susiveda į vieną paprastą principą: būti tokiu, kokiu norite matyti savo vaiką užaugusiu.

* Jei norite, kad vaikas būtų geras žmogus – būkite geras: padėkite žmonėms, gerbkite savo vaikus, gerbkite savo tėvus, būkite sąžiningas..
Jei norite, kad vaikas būti kūrybingas – kurkite: pieškite, rašykite, grokite, dainuokite..
Jei norite, kad vaikas būtų aktyvus gyvenime – būkite aktyvus: mokykitės, būkite žingeidus, palaikykite vaiko iniciatyvą..
Jei norite, kad vaikas ateityje sukurtų laimingą šeimą – parodykite vaikui laimingą šeimą: mylėkite sutuoktinį, gerbkite visus šeimos narius, rūpinkitės vieni kitais ir puoselėkite gražius santykius.

* Abu tėvai vaikams – svarbiausi žmonės gyvenime. Tik tėvų santarvė ir meilė bei savo vaidmens šeimoje suvokimas išmokys vaiką visko, kas būtina gyvenime ir padės atskleisti geriausias vaiko savybes ir talentus.

* Kai vaikas auga darnioje, mylinčioje ir draugiškoje šeimoje, jis išmoksta svarbiausių dalykų – kurti harmoniją ir būti laimingu 🙂 .

Mintys iš paskaitų apie Ajurvedą, parinko R. V. – ruvi.lt