Gyvenimo mokykla

Bet koks sociumas daro įtaką žmonėms ir moko juos tam tikrų dalykų. Ta įtaka gali būti pozityvi arba negatyvi, ir daroma ji nuo pat žmogaus gimimo – nesvarbu, supranta tai žmogus ar ne.

O pastebėti šią įtaką žmonės pradeda dažniausiai tuomet, kai primetami gyvenimo standartai sukelia vidinius prieštaravimus, kai aiškiai matomi melas ir neteisingumas, juntama priespauda, arba kai gyvenimo sąlygos nuolat blogėja.

Būtent negatyvios sąlygos priverčia ieškoti gyvenimo diskomforto priežasčių. Čia kaip su sveikata: jei žmogus sveikas, jis negalvoja apie sveikatą – apie sveikatą jis pradeda galvoti tik tuomet, kai suserga.

Šiandien gyvename atviro priešiškumo, melo ir prievartos pasaulyje, ir tai neišvengiamai daro įtaką visai žmonijai. Visose srityse – nuo politikos, informacinės erdvės iki buitinių santykių – ambicijos, konfliktai, savanaudiškumas, nesantaika, egocentriškumas, neapykanta, baimė..

Žmonės gyvena dominuojančio negatyvumo fone, dėl kurio poveikio patiria negatyvias emocijas, kurios ir tampa agresyvaus, niokojančio ir griaunančio elgesio priežastimi. Tačiau negatyvumas galiausiai išvargina, todėl žmonės pradeda su juo kovoti..

Bet paprastai sutelkia savo dėmesį į negatyvumo pasekmes – pradeda kovoti su smurtu šeimoje, patyčiomis mokykloje, gamtos niokojimu, terorizmu – pamiršdami, kad visa tai turi pradžią, ištakas, arba – priežastį. O kova, kaip žinia, tik didina negatyvumą.

Ir kol neįvardinsime blogio priežasčių, nepasimokysime iš klaidų ir nepanaikinsime tų priežasčių- jos vėl ir vėl, be galo ir pabaigos, “gamins“ tokias pačias pasekmes.. Niekas neatsiranda savaime – pasaulyje viskas turi priežastis ir tikslus.

Todėl turime išmokti šią svarbią gyvenimo pamoką – negatyvios žmonijos emocinės būsenos yra griaunančios ir turi itin destruktyvias pasekmes ir tendencijas. Tuomet žmogus griauna ne tik save, savo artimuosius, bet ir visos žmonijos gyvenimą, gamtą ir visą gyvybę.

Negatyvioje būsenoje neįmanoma kurti ar padaryti kažką gero: žmonės praranda dorovinius ir dvasinius orientyrus, susipriešina, susiskaldo į kovojančias tarpusavyje grupuotes. Juos pradeda vienyti neapykanta..

Tiesiog sustokime. Juk dauguma iš mūsų jau pavargo nuo begalinio negatyvumo.. Paklauskime savęs: ar gera mums gyventi tokiame pasaulyje? Ar matome pozityvią visų mūsų ateities perspektyvą? Ar saugūs tokiame pasaulyje mūsų vaikai? Kokie šiandien yra žmonijos tikslai?

Nepamirškime, kad yra ir vieno, t.y., kiekvieno žmogaus įtaka visumai – sociumui. Juk kai pasiduodame negatyviai aplinkos įtakai, mes net nesusimąstydami tampame visos negatyvios mašinos “sraigteliu“ ir.. patys palaikome bei didiname negatyvumą.

Bet juk galime elgtis ir kitaip – dorai, pozityviai, sąžiningai, taikiai! Galime nuoširdžiai pripažinti sau, kad jau pakaks, kad jau išmokome tą skaudžią negatyvumo pamoką. Ir pradėti savo pozityviomis mintimis ir poelgiais daryti kitokią – gerą įtaką – savo aplinkai ir sociumui.

Kažkodėl mes įtikėjome, kad esame silpni, kad pavieniui nieko reikšmingo negalime padaryti. Tačiau pamiršome, kad kiekvienas sąmoningas ir doras žmogus tampa harmonijos bendrakūrėju, o todėl yra palaikomas Kūrinijos harmoningos sąveikos dėsnių ir pačiu Kūrėju! Kuo daugiau harmonijos – tuo mažiau sąlygų blogiui gyvuoti.

Kiekvienas žmogus šioje Žemėje gimė bendrai visos žmonijos evoliucijai, todėl nuo kiekvieno žmogaus būsenos priklauso jos eiga. Ir niekas negali žinoti – galbūt, jis ir bus tas trūkstamas žmogus, kurio dėka galiausiai ir įvyks lemtingas visos žmonijos posūkis vienybės, taikos ir bendradarbiavimo link 🙂 ?.

Buskime, darykime išvadas iš mūsų visų patirties ir drąsiai imkimės naujų, įkvepiančių gyvenimo pamokų – mylėti ir kurti bendram labui 🙂 !

Sodininko išmintis

Atėjo kartą mokinys pas Mokytoją ir klausia:

– Sakykite, Mokytojau, kodėl man taip nesiseka dėstyti žmonėms amžinas tiesas? Jie neklauso, jie nesupranta manęs.. Jūs tiek išminties man atvėrėte, ir aš labai noriu ja pasidalinti su kitais.

– Tame ir yra tavo klaida.. – atsakė Mokytojas.

– Kaip tai?.. Jūs norite pasakyti, kad aš neturiu dalintis išmintimi?

– Tu nesuprasi dabar šito, – atsakė Mokytojas, – o vietoje atsakymo noriu paprašyti tavęs vieno dalyko: nueik pas mano draugą sodininką ir perduok jam nuo manęs truputį sėklų, kurių jis jau seniai ieško. Ir dar: pasilik pas mano draugą kuriam laikui ir stebėk, ką jis darys – galbūt, stebėdamas jo veiksmus, tu atrasi atsakymą į savo klausimą.

Mokinys nusiminė, kad negavo atsakymo, bet netrukus ėmėsi vykdyti Mokytojo prašymą. Jis nunešė sėklas ir pradėjo stebėti sodininką. Šis išvyniojo sėklas ir taip apsidžiaugė, tarsi būtų gavęs labai trokštamą dovaną.

– Kodėl jūs taip džiaugiatės? – paklausė mokinys, – juk tai viso labo kelios paprastos sėklos..

– Tai ne tokios jau paprastos sėklos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tai nuostabių retų gėlių sėklos, – atsakė sodininkas ir papasakojo, kad jis ir jo draugai jau seniai svajojo apie jas.

Paskui jis pamirkė sėklas ir paskleidė jas ant drėgno audeklo, kad išleistų daigelius, o po kelių dienų pasodino sėklas į žemę.

– Nejaugi jūs nepasidalinsite sėklomis su savo draugais? – paklausė mokinys.

– Kodėl gi nepasidalinsiu? – nustebo sodininkas. – Būtinai pasidalinsiu, bet vėliau.

Praėjo dar kelios dienos, ir pasodintos į žemę sėklos sudygo.

– Turbūt, dabar jau pasidalinsite sodinukais su savo draugais? – paklausė mokinys.

– Ne, sodinukų nedaug, o draugų, kurie svajoja apie juos, žymiai daugiau. Juk negaliu aš pasidalinti su vienais, o kitus nuskriausti. Ir sodinukai per gležni, kad juos dabar persodinčiau. O kai ateis ruduo, gėlės subrandins daugybę sėklų, kuriomis aš ir pasidalinsiu su draugais. Be to, aš pasidalinsiu su visais šių gėlių auginimo bei jų priežiūros patirtimi.

Ir staiga mokinys suprato, kodėl Mokytojas pasiuntė jį pas savo draugą sodininką ir ką norėjo tuo jam parodyti.. Jis padėkojo sodininkui ir sugrįžo pas savo Mokytoją.

– Aš viską supratau, Mokytojau, – pasidalino savo įspūdžiais mokinys. – Ta išmintis, kurią aš gavau iš jūsų ir iš knygų, tebuvo lyg sėklos, o aš dalinau jas žmonėms nebrandžias ir nesudygusias, ir jiems sunku buvo įžvelgti jose išmintį. Todėl aš būtinai turiu jas užauginti ir dalintis jų auginimo patirtimi, tuomet išmintis tampa žmonėms suprantama..

Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Mokytojams

Mokytojo dienos proga – dvi istorijos apie svarbų jų darbą, kurį tiksliau būtų vadinti misija, nes mokytojų rankose – ateities žmonės, o tai reiškia – visų mūsų ateitis..

************

LAIŠKAS

Vienos mokyklos direktorius siųsdavo šį laišką kiekvienam mokytojui, kurį priimdavo į darbą:

“Gerbiamas mokytojau!

Aš išgyvenau konclagerį, mano akys matė tai, ko neturėtų matyti nei vienas žmogus:

  • kaip išsilavinę inžinieriai stato dujų kameras;
  • kaip kvalifikuoti gydytojai nuodija vaikus;
  • kaip diplomuotos medicinos seselės žudo kūdikius;
  • kaip aukštųjų mokyklų absolventai šaudo ir degina vaikus ir moteris…

Todėl aš nepasitikiu išsilavinimu.

Aš prašau jūsų: padėkite vaikams tapti ŽMONĖMIS. Jūsų pastangos niekada neturėtų sudaryti sąlygų atsirasti mokytiems tironams, išsilavinusiems psichopatams, diplomuotiems žudikams.

Skaitymas, rašymas, aritmetika svarbūs tik tuomet, kai padeda mūsų vaikams ugdyti ŽMONIŠKUMĄ!“

************

GERAS MOKYTOJAS

Tėvai išrinko savo sūnui geriausią mokytoją. O kitą rytą senelis nuvedė anūką į mokyklą.

Kai senelis su anūku įėjo į mokyklos kiemą, juos kaipmat apsupo vaikai.

– Koks juokingas seniokas, – pradėjo juoktis vienas berniukas.

– Ei, mažas storuli, – parodė grimasą kitas ir stumtelėjo anūką.

Vaikai garsiai šaukė ir šokinėjo aplink senelį su anūku. Tik tuomet, kai suskambo skambutis į pamoką, jie nubėgo.

Senelis ryžtingai paėmė anūką už rankos ir išėjo į gatvę.

– Ar aš neisiu į mokyklą? – paklausė anūkas.

– Eisi, bet ne į šitą, – atsakė susirūpinęs senelis, – aš pats surasiu tau mokyklą.

Senelis nuvedė anūką į namus ir paliko jį močiutės globai, o pats iškeliavo ieškoti jam geriausio mokytojo..

Pamatęs mokyklą, senelis užsukdavo į jos kiemą ir laukdavo, kol suskambės skambutis pertraukai. Vienose mokyklose vaikai į jį nekreipė dėmesio, kitose – elgėsi atsainiai arba erzino jį.

Senelis tylėdamas apsisukdavo ir išeidavo.

Galiausiai jis įėjo į nedidelės mokyklėlės kiemą ir pavargęs atsirėmė į tvorą. Suskambėjo skambutis, vaikai išbėgo į kiemą..

– Laba diena, seneli, ar jums bloga, gal atnešti vandens? – paklausė vienas berniukas.

– Mūsų kieme yra suoliukas, prisėskite, o aš pakviesiu mokytoją, – pasiūlė kitas ir nubėgo į mokyklą.

Netrukus į kiemą išėjo jaunas mokytojas. Senelis pasisveikino su juo ir pasakė:

– Pagaliau aš radau geriausią mokyklą savo anūkui!

– Nepasakyčiau, kad ji geriausia, ji visai nedidelė.. – bandė teisintis mokytojas.

Bet senelis į tai tik numojo ranka. Jis susitarė dėl anūko ir išėjo.

Vakare berniuko mama paklausė senelio:

– Tėve, sakyk, kodėl pakeitei mokyklą? Kodėl manai, kad radai geriausią mokytoją?

– Pagal mokinius atpažįsti ir Mokytoją, – šypsodamasis atsakė senelis 🙂 ..

************

Visiems Mokytojams – sveikinimai 🙂 ! Meilės mokiniams ir savo darbui, gerumo ir širdies šilumos, išminties ir kantrybės 🙂 ! Ir tegul Jūsų mokiniai tampa gerais Žmonėmis!

Apie tėvų varžymąsi

Pokalbiai tarp tėvų apie savo vaikų vystymąsi ir pasiekimus vyko visais laikais, bet su interneto atsiradimu ir vis populiarėjančiu virtualiu bendravimu jie įgauna vis aštresnes formas..

Ir jei kadaise tokie pokalbiai vykdavo siaurame rate, tarp pažįstamų žmonių, tai mūsų dienomis apie vaikučio gimimą, augimą ir pasiekimus pranešama kone visam pasauliui socialiniuose tinkluose arba forumuose internete.

Ten buriasi ir kiti tėveliai, dažnai net visai nepažįstami žmonės: vieni komentuodami sveikina ir džiaugiasi, o kiti rašo kandžius pastebėjimus ir giriasi savo atžalų “daug geresniais“ pasiekimais..

“O mano“, “O maniškė“.. “greitesnis, gabesnė, geriausias..“ Atrodytų, patys tėvai net nepastebi, kaip įsitraukia į beprasmišką varžymąsi, kur žūtbūt stengiasi “nugalėti“ vieni kitus, būti “geriausiais“.

Jei rašoma apie kūdikius, tuomet dažniausios temos yra apie pirmuosius vaikučių įgūdžius: kalbos vystymąsi, miegą, pirmuosius dantukus ir bandymus sėstis, stotis, eiti.

Vaikai auga – temų daugėja, o kartu.. ir priežasčių varžymuisi ir ginčams.. Tai raidžių ir skaičių pažinimas, kalbos apie prestižinius vaikų darželius ir mokyklas, pasakojimai apie vaikų gimtadienių šventės, apie pasiekimus mokykloje, apie egzotiškas keliones ir vaikų lankomus būrelius.

Dirbančios mamos iš aukšto žiūri į vaikučius namuose auginančias mamas, maitinančios natūraliai vaikučius mamos vengia diskusijų su dirbtinu maistu maitinančiomis vaikus motinomis, pasiturinčios nepraleidžia progos pasipuikuoti prieš kukliau gyvenančias ir t.t..

Tokio beprasmiško varžymosi aukomis tampa ir tėvai, ir vaikai. Tėvai stengiasi, kad jų vaikai nebūtų “prastesni“ už virtualius pažįstamus ir pergyvena, jei šie neatitinka jų lūkesčių.

Ir vietoje tėvystės-motinystės džiaugsmo ir smagių akimirkų su savo vaikais jie apkrauna savo atžalas papildomais užsiėmimais, kartais ir prieš jų valią, bet kad tik atitiktų kažkokius “standartus“, kuriuos primeta dažnai jiems net nepažįstami žmonės.

Kartais tėvai taip rimtai įsitraukia į tokias diskusijas ir varžymąsi socialiniuose tinkluose arba forumuose, kad net nesusimąsto, jog vaikas jaučia tėvų nepasitenkinimą juo, ir kad tai gali sukelti vaikui nepilnavertiškumo pojūtį.

Žinoma, bendravimas su kitais tėvais yra naudingas, bet jis neturi virsti varžymusi ir nepagrįstais lūkesčiais savo vaikui. Todėl labai svarbu atminti, kad kiekvienas vaikas vystosi savo tempu ir turi unikalių gebėjimų, kurių neįmanoma palyginti su kitų vaikų gebėjimais.

Galbūt, vienas vaikas jau ketverių lengvai skaito ir rašo, o kitas jo amžiaus vaikas puikiai piešia arba kuria pasakas. Vienas vaikas gali būti aktyvus ir judrus, o kitas – žingeidus ir lėtas. Ir tėvų svajonės gali neturėti nieko bendro su realiais vaikų gebėjimais ir talentais..

Pagrindinė tėvų užduotis – pastebėti ir padėti atverti savo vaiko unikalius gebėjimus. Jie turi nuspręsti, kas jiems svarbiau: auginti sveiką, laimingą vaiką ar bandyti įsprausti jį į kažkieno siūlomus “etalonus“.

Palyginti savo vaiko pasiekimus galima tik su jo ankstesniais pasiekimais, pavyzdžiui: pagirti, kad moka daugiau raidžių, nei prieš mėnesį, arba kad geriau važiuoja dviračiu, nei pernai, ar kad jau moka pats, be mamos pagalbos, susitvarkyti žaislus ir pan.

Jei vaikas yra palaikomas, jei jo iniciatyva negesinama, jei jis jaučiasi mylimas – jo talentai anksčiau ar vėliau, bet būtinai atsiveria. Tėvams tereikia meilės, kantrybės ir tikėjimo savo vaiku.

Reikia riboti bendravimą su tais žmonėmis, kurie sukelia abejones savo vaiko gebėjimais. Ir, žinoma, išmokti nuoširdžiai pasidžiaugti kitų vaikų pasiekimais, nelyginant jų su savo vaikais.

Tėvų varžymasis – tai savotiškas iškreiptas būdas įrodyti sau, kad jie neprastesni už kitus, jei jų vaikas kažkuo lenkia savo bendraamžius. Jie tarsi bijo būti prastesni už kitus, bijo nesuteikti geriausio savo vaikams.

Tačiau tai kelias į niekur ir be pabaigos, lydimas visos gamos negatyvių pergyvenimų: baimės, nuolatinės įtampos, nepasitenkinimo, nepilnavertiškumo, pavydo ir net neapykantos.

Nėra vienodų žmonių, bet yra įvairovės vienybė. Todėl reikia liautis lyginti savo šeimą su kitais – tuomet ateina suvokimas, kad meilė, rūpestis, dėmesingumas ir buvimo kartu džiaugsmas ir yra laimingos šeimos pagrindas, kurioje auga laimingi ir talentingi vaikai 🙂 ..

Pasaka apie akmenskaldį

Gyveno kartą akmenskaldys.

Vieną dieną jis dirbo saulės atokaitoje didelio kalno papėdėje ir pajuto didžiulį nuovargį nuo tokio sekinančio darbo..

– Aš daugiau taip negaliu, – ištarė akmenskaldys ir nusivalė prakaitą nuo veido, – skaldau ir skaldau akmenis, kol krentu iš nuovargio.. O dar ta spiginanti saulė! Ach, kaip aš norėčiau būti jos vietoje! Gyvenčiau sau aukštai danguje, būčiau stiprus ir galingas, ir užliečiau visą pasaulį savo spinduliais!..

Ir staiga.. nutiko tikras stebuklas: jo širdies šauksmas buvo išgirstas, ir akmenskaldys tą pačią akimirką pavirto saule..

Jis buvo labai laimingas, kad jo troškimas išsipildė.. Tačiau ilgainiui, skleisdamas visur savo spindulius, jis pastebėjo, kad debesys vis pastoja jiems kelią.

– ir ko gi verta mano galia, jei paprasčiausi debesys nepraleidžia mano spindulių?! – šūktelėjo jis iš nevilties. – Jei debesys galingesni už saulę, tuomet geriau aš būsiu debesimi!

Ir.. tapo jis debesimi. Ir apskriejo visą pasaulį, vis prapliupdamas lietumi, kol vėjas nepradėjo jo sklaidyti.

– Pasirodo, kad vėjas stipresnis už debesis, jei gali juos išsklaidyti! – nusprendė jis. – Noriu būti vėju!

Ir – tą pačią akimirką tapo vėju. Pūtė, ūžė, siautė jis virš viso pasaulio, sukeldamas audras ir viesulus..

Bet staiga pastebėjo, kad kelią jam pastojo siena – labai aukšta ir labai tvirta. Tai buvo kalnas.

– Ir kam man būti vėju, jei paprastas kalnas gali mane sustabdyti? Jis stipriausias už visus! – nusprendė mūsų herojus.

Ir – kaipmat pavirto kalnu – aukštu ir labai tvirtu.

Bet.. netrukus pajuto, kad kažkas kala jam į šoną! Kažkas, kas stipresnis už jį, po truputį, bet uoliai jį ardo!

Pažvelgė kalnas žemyn ir pamatė, kad tai.. akmenskaldys 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Apie televizijos poveikį

*Dažniausiai mes negalvojame apie televizijos daromą poveikį, nes į televiziją žiūrime kaip į pramogą ar tiesiog informacijos šaltinį. Tačiau tai yra paviršutiniškas požiūris, neleidžiantis pamatyti jos realaus poveikio.

*O iš tiesų įvairių pokalbių ar informacinių laidų, filmų ir serialų pagalba yra transliuojami elgesio modeliai, vertybių ir normų sistemos. Nėra nevaldomų procesų, kiekvienas procesas turi tam tikrą tikslą.

*Žinoma, galima išjungti televizorių, jei nepatinka kažkokia laida, galima ir iš viso jo nežiūrėti, bet tai ribota pozicija – juk transliuojamos per televiziją vertybės daro poveikį visai visuomenei, o kiekvienas iš mūsų yra tos visuomenės dalis, ir tai, kas vyksta visuomenėje, vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną žmogų.

*Dauguma žmonių galvoja, kad televizija jų niekaip neveikia ir kad ji tėra mūsų gyvenimo atspindys. Tokį požiūrį padeda formuoti įvairios reitingų sistemos, kurios skleidžia mitus, kad žmonėms rodoma tik tai, kas jiems patinka, kad viską reguliuoja tik paklausa.

*Tačiau taip galvodami, mes pamirštame labai svarbų dalyką: mūsų protas turi vieną ypatybę – jis visada, visą mūsų gyvenimą reaguoja į išorinę informaciją, ir nesvarbu – tai kažkoks įvykis, televizijos programa ar filmas.

*Todėl bet kokia vaizdinė ar garsinė informacija (o ypač sisteminga, kryptinga) neišvengiamai daro poveikį žmogaus pasaulėžiūrai, ir labiausiai tai paliečia vaikus ir paauglius, kurių pasaulėžiūra dar nesusiformavusi.

*Kai televizijos ekranuose nuolat rodomos smurto scenos, rūkantys ir geriantys alkoholį filmų herojai, skatinamas priešiškumas, gašlumas ir vartotojiškas gyvenimo būdas – žmonės tai galiausiai priima kaip gyvenimo normą.

*Atsilaikyti prieš tokį poveikį gali tik sąmoningas žmogus, kuris turi išvystytą kritinį mąstymą. Bet jei žmogus žiūrį į televiziją kaip į pramogą – jo kritinis “filtras“ nesuveikia, ir jis “suvartoja“ viską, ką jam rodo.

*Televizija šiandien dirba vis įmantriau, pasinaudodama psichologija, sociologija ir kitais mokslais. Ir dauguma ten dirbančių žmonių žino, kad yra daromas tam tikras poveikis visuomenei. Tačiau dažniausiai susitaiko su tuo, nes nenori prarasti darbo, už kurį mokamas didžiulis atlyginimas.

*“Užkabinančios“ antraštės ir laidų anonsai, negatyvių žinių srautas, politikų ginčai, neadekvataus arba amoralaus elgesio įvairiausių laidų herojai, gašlios ir primityvios humoro laidos, serialai su nesibaigiančiomis intrigomis ir t.t.. Ir.. labai retos laidos, turinčios tikrą vertę ir pozityvų poveikį – toks dabar pagrindinis informacinis srautas.

*Televizija – priemonė, kuri suteikia galimybę jūsų pačių namuose “linksminti“ jus žmonėms, kurių jus net ant savo namų slenksčio neįsileistumėte. Ir už tas “pramogas“ jums tenka mokėti savo psichine sveikata..

*Žiūrėdami televizorių nepamirškime, kad informacijos skleidimas – visada tikslingai valdomas procesas, kuris daro poveikį visuomenei. Kokie tikslai – tokia ir informacija.

*Juk galima rodyti, pavyzdžiui, jaunimo muzikos festivalį, šeimų vakaronę ar filmus be alkoholio – ir tuomet visuomenė palaipsniui pradės lygiuotis į blaivią gyvenseną. O galima vietoje to rodyti koncertą, kurio rėmėjai yra alkoholio gamintojai – todėl koncertas virsta tiesiog girtuokliavimu su muzika. Ir vienu, ir kitu atveju daromas poveikis, bet – koks skirtingas!

*Būkime atidūs tam, ką žiūrime, ko klausomės ir ką skaitome. Saugokime savo vaikus nuo žalojančio psichiką informacinio srauto. Nesiguoskime iliuzija, kad tai nedaro jokio poveikio – mūsų protas visada reaguoja į visą išorinę informaciją, kuri galiausiai pradeda įtakoti ir mūsų elgesį.

*Būkime sąmoningi – mokykimės atskirti ir rinkimės tai, kas yra iš tiesų vertinga, kas žadina mumyse geriausias žmogiškas savybes 🙂 !

Informacija iš projekto “Kurk gėrį“, vertė ruvi.lt

Kantrus senelis :)

Vienoje didelėje parduotuvėje eilėje prie kasos stovėjo moteris.

Prieš ją eilėje stovėjo senelis su labai judriu anūku. Vaiko rankos buvo pilnos saldainių, šokoladinių batonėlių ir kitokių saldumynų, bet jis garsiai reikalavo dar daugiau skanėstų..

– Nusiramink, Eugenijau, jau visai nedaug beliko, netrukus ateis ir mūsų eilė.. – tarė senelis, bet vaikas ir toliau triukšmavo, ieškojo naujų saldumynų lentynose prie kasos.

– Viskas gerai, Eugenijau. Dar keletą minutėlių pakentėk, ir mes keliausime namo, – ramiai pakartojo senelis.

Tačiau vaikas tiesiog pradėjo siausti: dabar jam parūpo prekės vežimėlyje – jis pradėjo jas vartyti ir mėtyti iš vežimėlio.

Senelis kantriai viską surinko ir dar kartą ramiu tonu pasakė:

– Eugenijau, prašau, nusiramink, bičiuli, jau tikrai nedaug beliko.. Prašau, nusiramink..“

Moteriai padarė didžiulį įspūdį toks senelio elgesys.

Kai ji išėjo į gatvę, tuoj pat pasivijo senelį su anūku, kurie jau rengėsi lipti į automobilį, ir kreipėsi į jį:

– Atleiskite, tai, žinoma, ne mano reikalas, bet jūs elgėtės tobulai! Jūs išlikote ramus ir labai santūriai kalbėjotės su berniuku net tuomet, kai jis elgėsi tiesiog pasibaisėtinai! Eugenijau, tau labai pasisekė su seneliu!

– Dėkoju, – droviai šypsodamasis atsakė senelis. – Bet Eugenijus – tai aš. O šito mažo išdykėlio vardas – Mykolas 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Praktinis dvasingumas

*Rytuose sąvoka “dvasingumas“ skiriasi nuo vakariečių supratimo. Ten dvasingumu vadinamas praktinis gebėjimas ta linkme kažką daryti. Tai reiškia, kad dvasingumas – tai pats gyvenimas: sąmoningas, prasmingas, doras, šviesus, harmoningas. Esminė dvasingo gyvenimo paskata – pagerinti šį pasaulį, veikti visų labui ir gerovei.

*Sprendimas žengti dvasingumo keliu turi būti nuoširdus, nepajudinamas  ir galutinis: tuomet atsiveria vidinė šviesa ir stiprybė, atsiranda ryžtas ir valia eiti šiuo keliu nesustojant ir neatsižvelgiant į nieką.

*Labai svarbu suprasti, kad sąlygos, kuriose mes dabar gyvename, yra sudėtingos, todėl turime būti geresni, tyresni ir doresni, nei dauguma žmonių – kad sudarytume sąlygas ateiti į šį pasaulį Aukštesnei Sąmonei, Šviesai, Besąlygiškai Meilei ir Gerumui.

*Būti sąmoningu – reiškia būti dėmesingu. Tai reiškia ne tik atpažinti tai, kas traukia mus žemyn, bet ir nepraleisti nei vienos galimybės įveikti savo silpnybes, kažką savyje ištaisyti, tobulėti ir kurti.

*Tai, ką jūs darote ir kaip darote – ne taip svarbu, svarbiausia – koks jūs esate tuo metu, t.y., kokia yra jūsų sąmonės būsena. Tai nulemia to veiksmo poveikį jūsų gyvenimui ir kolektyvinei žmonijos sąmonei.

*Visos jėgos šioje Žemėje siekia save vienaip ar kitaip išreikšti. Jei jūs iškelsite prieš destruktyvias jėgas barjerą ir atsisakysite jas išreikšti – iš pradžių jos pabandys sugriauti šį barjerą, bet paskui nusilps, pavargs ir pasitrauks, o tai reiškia – paliks jus ramybėje.

*Ar verta save kaltinti ir smerkti dėl klaidų? Tai gali būti naudinga tik tam, kad atsikratytume susireikšminimo ir puikybės iliuzijų. Klaidas pripažinti reikia, bet sekantis būtinas žingsnis – nekartoti jų ir vietoje jų mokytis kažko pozityvaus ir naudingo. Taip nukreipsite savo energiją harmoninga linkme – tai žymiai svarbiau.

*Būkite dėmesingi savo būsenai ir neįsileiskite nusivylimo! Nusivylimas – tamsus ir niūrus – priklauso ne tik nuo aplinkybių, bet ir nuo tikėjimo trūkumo savimi ir tuo, ką darote. Tas, kas tvirtai tiki savimi – įveikia visus sunkumus. Tie, kurių tikėjimas silpnas – palūžta, netenka ištvermės.

*Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad kai tik pradės žengti dvasingumo keliu – gyvenimas taps nuostabus ir lengvas.. Ir piktinasi, kai viskas vyksta atvirkščiai. O sunkumai šiame kelyje prasideda tuomet, kai gerus darbus darome, vadovaudamiesi puikybe arba savanaudiškumu, kurių dažnai net nesuvokiame ar nenorime sau pripažinti.

*Troškimas atpildo už savo gerus darbus arba noras tokiu būdu pagerinti savo gyvenimą naikina visas tokių darbų vertingumo užuomazgas ir turi negatyvias pasekmes. Mūsų dvasingumas, mūsų geri darbai turi būti tyri ir besąlygiški: iš meilės, iš nuoširdaus ketinimo savo veiksmais pagerinti šį pasaulį.

*Ir.. nelaukite žmonių vertinimo ar pritarimo: dauguma jų nežino, kokiais kriterijais vertinti dvasingumą, o kai susiduria su tuo, ko nesupranta – susierzina ir pyksta. Todėl vietoje išorinio pritarimo paieškų verčiau gilinkitės į savo vidų, klausykitės savo širdies – kad kiekvieną akimirką jaustumėte, ką reikia daryti.

*Ne visi supranta, kad dvasingumas turi prasmę tik tuomet, kai tampa mūsų kasdienybe, kad beprasmiška kalbėti apie sąmoningumą, tiesą, vienybę ir besąlygišką meilę, jei nededame pastangų, kad visa širdimi tai pajustume. Reikia didelės kantrybės ir nuoseklumo tam, kad įveiktume menkiausias savo silpnybes.. O kad pažintume Aukščiausią Tiesą – turime įgyvendinti ją savo kasdienybėje.

*Dvasingumas – tai evoliucija: nuolatinis augimas, pažinimas, galimybių plėtimasis, kūryba, bet kokių apribojimų ištirpinimas ir susiliejimas su žmonija, kūrinija, Kūrėju.. Tai panašu į tai, kai lietaus lašelis įkrenta į vandenyną: jei jis iš visų jėgų laikosi savo mažytės formos, jis ir išlieka nepastebimu lašeliu vandenyne, kurį iš visų pusių spaudžia beribis vandenynas. O susiliejęs su vandenynu, jis susivienija su visa vandens stichija ir tampa vieninga jėga su beribe vandenyno galia..

Mintys iš Šri Aurobindo knygų, parengė ir vertė ruvi.lt

Stebuklingos Gerumo akimirkos..

Jauna moteris sėdėjo ant suoliuko parke ir kažkodėl graudžiai verkė.. Pro šalį triratuku važiavo mažas vaikas. Jam pagailo moters, todėl jis sustojo ir paklausė:

– Teta, kodėl tu verki?

– Oi, mažyli, tu nesuprasi, – numojo ranka moteris.

Tačiau vaikas neatlyžo:

– Teta, gal tau kažką skauda? Nori, aš padovanosiu tau savo žaisliuką?

Moteris nusišypsojo pro ašaras:

– Oi, mažyli, manęs niekas nemyli, aš niekam nereikalinga..

Vaikas įdėmiai pažvelgė moteriai į akis:

– O tu tikrai-tikrai visų paklausei?..

************

Nuo tos akimirkos, kai naujagimė dukrelė pradėjo tarti pirmuosius garsus, jos jaunas tėtis slapta nuo jaunosios mamytės mokė dukrą tarti žodį “mama“.

O kartą, kai jis grįžo anksčiau namo ir tyliai pravėrė kambario duris, kur buvo žmona su vaiku, išgirdo, kaip žmona slapta nuo jo moko dukrelę tarti  žodį “tėtė“..

************

Pasaulyje dar yra tautų, kur nėra našlaičių. Viena iš jų – eskimai. Jų kalboje nėra žodžių “našlaitis“ arba “įvaikintas“. Visi vaikai jų bendruomenėse – savi, visų, bendri. Apie vaikus ten sakoma: “Tai mano vaikas. Mano tautos vaikas.“

Neretai močiutė auklėja pirmuosius savo dukros vaikus, jei dukra dar labai jauna. O daugiavaikė mama gali “atiduoti“ savo naujagimį bevaikei savo seseriai.

Būna ir taip, kad kažkuris iš vyresnių vaikų šeimoje nusprendžia gyventi su seneliais – todėl, kad seneliams reikalinga pagalba ir rūpestis, kad kažkas artimas būtų šalia.

Vaikai auklėjami gerbti senatvę. Ten visi žino: ilgai ir laimingai gyvena tie, kas rūpinasi senoliais – tėvais, seneliais, giminaičiais, kaimynais ar tiesiog pažįstamais.

Ir per tą ryšį “vaikas- senolis“ iš kartos į kartą perduodama eskimų tautos gyvenimo išmintis ir kultūra..

************

Dideliame mieste grupė žmonių rengėsi pereiti per gatvę. Užsidegė žalia šviesa, tačiau vienas mažas berniukas sustojo, nes nenorėjo duoti rankos savo mamai.

Berniuko mama nepasimetė: ji paprašė, kad JIS pervestų ją per gatvę ir padavė jam ranką. Berniukas linktelėjo, paėmė mamą už rankos ir oriai pervedė per gatvę..

************

Vaikų aikštelėje vienas mažylis nukrito nuo kalnelio. Pagal jo verksmą buvo aišku, kad susimušė smarkiai.. Prie jo kaipmat pribėgo tėtis, apkabino ir pasakė:

– Paglostom.. – ir paglostė sumuštą vietą, įsitikindamas, kad sumušimas nepavojingas.

– Pakentėkime.. – ištarė, kai mažylis jau pradėjo rimti.

– Na, o dabar kartu pagalvokime, kodėl taip nutiko, ir ar galima buvo to išvengti, – ir abu patraukė prie kalnelio.

O mažylis jau pasišokinėdamas klegėjo:

– Paglostyti, pakentėti, pagalvoti!..

************

Viena jauna šeima sugalvojo tokią.. Švelnumo Minutėlę. Pakanka tik kažkam iš šeimos narių pasakyti: “O dabar Švelnumo Minutėlė!“ – ir visi meta savo reikalus ir bėga apsikabinti.. ir būtinai pakeliui dar ir katiną pasičiumpa – juk jam taip pat labai reikia švelnumo 🙂 !..

************

Parengė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !