Tiesos link..

*Paklauskite žmogaus: “Kas yra laimė?“, ir jūs sužinosite, ko jam labiausiai trūksta gyvenime..

*Jei vieną marškinių sagą užsegsime neteisingai, tuomet ir visos kitos sagos bus užsegtos neteisingai. Taip ir gyvenime: yra klaidų, kurios pačios savaime nėra klaidos, o tik “neteisingai užsegtos sagos“ pasekmė.

*Kartais aklavietė gyvenime – taip pat Kelias, bet Kelias – į save..

*Kiekvienoje sudėtingoje situacijoje stabdykime vidinį dialogą! Tik ramybėje ateina aiškios mintys ir teisingi sprendimai.

*Mūsų gyvenimas visada juda pačios stipriausios minties kryptimi.. Jei “pasiklydome“ – tiesiog atlikime savo minčių “inventorizaciją“.

*Sąmonės prašviesėjimo būsenoje “ego“ neegzistuoja.

*Kol žmogus jaučia skausmą – jis gyvas. Kol žmogus jaučia svetimą skausmą – jis Žmogus.

*Kartais tam, kad išgelbėtume žmogų, pakanka jį apkabinti..

*Būkime geranoriški su vaikais, supratingi su jaunimu, rūpestingi su vyresniaisiais, atlaidūs su klystančiais ir kilnūs su silpnesniais! Nes savo gyvenime mes kažkada buvome arba būsime vienu iš jų..

*Ar pastebėjote – mes galime keisti pasaulį: kai liūdime – ir pasaulis niūrus, kai džiaugiamės – ir pasaulis nušvinta..

*Besivejant laimę kartais reikia tiesiog sustoti ir.. BŪTI Laimingu!

*Ramybė širdyje priklauso nuo mūsų minčių galvoje.

*Nelaikykime to, kas išeina, neatstumkime to, kas ateina.. Ir tuomet Laimė pati mus suras..

*Apatija ir depresija – tai “signalinė sistema“ , kuri perspėja, kad gyvename ne savo gyvenimą.

*Kai atsisakome frazės “Neturiu laiko“, mes labai greitai pradedame suprasti, kad atrandame ir turime laiko viskam, kas iš tiesų svarbu mūsų gyvenime..

*“Kai tik viskas atsistos į savo vietas, aš pajusiu taiką ir ramybę“ – pasakė Ego. “Atrask savyje taiką ir ramybę, tuomet viskas atsistos į savo vietas“ – pasakė Širdis.

*Mylintys vienas kitą žmonės konfliktinės situacijos metu turi suprasti, kad jų santykiai – ne kova. Juk kažkieno iš dviejų “pergalė“ konflikte – tai mylimo žmogaus pralaimėjimas, o kartu – ir jausmų bei santarvės griovimas..

*Silpni keršija. Stiprūs atleidžia. Laimingi pamiršta..

*Mesdami poelgių bumerangą, iš anksto pagalvokime – kaip gaudysime pasekmių bumerangą..

*Kuo dažniau žmonės susiduria su melu, tuo stipriau pakrinka jų vidinis tiesos suvokimas.

*Neišvysime grožio išorėje, jei jo nėra viduje: grožis visada žiūrinčiojo akyse.

*Žmonių silpnybė – susiskaldyme, susvetimėjime, priešiškume. Žmonių stiprybė – vienybėje, meilėje, santarvėje.

*Viltis – tai mūsų tikėjimas geriausiu bet kokios situacijos sprendimu. Viltis gali vesti per gūdžiausias gyvenimo aplinkybes.. Ir kartais pakanka mažo Vilties grūdelio, kad užsėtume didžiulį Laimės lauką.. Todėl niekada, jokiose aplinkybėse nepraraskime Vilties!

*Kartais mes taip įsitraukiame į “kažko didingo“ fantazijas, kad pradedame nepastebėti mažų, mielų kasdieninių smulkmenų, kurios padaro mūsų gyvenimą stebuklingu..

*Jei norite vieną gražią dieną padaryti kažką nuostabaus – neatidėliokite.. Tegul ta graži diena bus šiandien 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Gražių švenčių :) !

Mylėkime vieni kitus – tai didžiausias Stebuklas ir Gėris šioje Žemėje 🙂 ..

Skleiskime Meilę savo gyvenime kuo plačiau: bendraukime su meile, dirbkime su meile, kurkime su meile, dovanokime su meile, galvokime apie kitus su meile, atleiskime su meile.. – ir galiausiai sukursime kupiną Meilės pasaulį 🙂 ..

Ir visada, VISADA TURĖKIME VILTĮ! Nes Viltis perauga į Tikėjimą, o nuoširdus ir tvirtas Tikėjimas tampa REALYBE 🙂 .

Šviesių, jaukių ir smagių švenčių 🙂 !

Gerų visiems artėjančių Naujųjų Metų – tegul jie visiems tampa Gera Pradžia ir Šviesia Gyvenimo Juosta 🙂 !

Šventinė pasakėlė :)

Kartą Kalėdų išvakarėse viena moteris per savo namų langą pamatė pro šalį einančius tris senolius.

Moteris išėjo į gatvę, pasisveikino ir pakvietė senolius į savo namus šventinei vakarienei su jos šeima.

Bet senoliai atsakė:

– Dėkojame, geroji šeimininke! Susipažinkime: žmonės mus vadina Gausa, Sėkme ir Meile. Bet esmė tame, kad visi trys mes paprastai į namus neužeiname.. Todėl pasitarkite su šeima, kurį iš mūsų jūs norėtumėte pasikviesti.

Moteris sugrįžo į namus ir papasakojo vyrui ir sūnui apie sutiktus senolius ir jų keistą pasiūlymą.

Vyras kiek pasvarstė ir pasirinko Gausą. Žmonos dėmesį patraukė senolis, kurį vadino Sėkme, o jų mažylis sūnus paprašė tėvų, kad pakviestų į namus Meilę.

Tėvai nusprendė švenčių proga padaryti vaikui dovaną ir pakvietė senolį, kurį vadino Meile.

Tačiau.. kai tik jis užėjo pro duris – iš paskos atėjo ir kiti du..

Visi draugiškai susėdo prie šventinio stalo.

– Mes labai džiaugiamės, kad atėjote pas mus visi trys, – pasakė moteris, – bet juk jūs sakėte, kad vaikštote pas žmones tik po vieną?..

– Taip, – atsakė vienas iš senolių, – bet yra viena maža paslaptis: tai Gausa ir Sėkmė vaikšto po vieną, bet jei tik kažkas pakviečia Meilę – tuoj pat iš paskos ateina ir Gausa su Sėkme 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems šviesaus, jaukaus ir smagaus šventinio savaitgalio 🙂 !

Ir dar kartą apie Meilę..

*Be Meilės širdyje bet koks žmogaus teigiamas bruožas tampa trūkumu: orumas virsta išdidumu, garbė – puikybe, teisingumas – žiaurumu, rūpestingumas – abejingumu, tikėjimas – fanatizmu, geranoriškumas – veidmainyste, drąsa – įžūlumu, o vienybė – priešiškumu.

*Žmonės tapo pernelyg dalykiški: jei kažką daro, tai būtinai nori tam tikrų garantijų, kad jų pastangos bus atlygintos su kaupu. Jie gyvena šiame pasaulyje lyg dideliame turguje.. Taip ir su Meile: žmonės pasiryžę mylėti, bet nori už tai deramo atpildo. Jei nemyli ar nesulaukia atpildo – nutraukia santykius ir užmezga naujus. Tačiau tai ne Meilė, o dalykiškas sandėris.

*Meilė – ne sezoninė gėlė, ne trumpalaikė aistra. Meilė – tai mūsų tikroji prigimtis. Mes visi gimstame su šiuo žinojimu, bet laikui bėgant, mes tai “pamirštame“, nes aplinka “moko“ visai priešingų dalykų: pasinaudoti, sugundyti, nekęsti, kovoti, reikalauti.. Todėl tenka “prisiminti“ savo tikrąją prigimtį ir mokytis mylėti iš naujo..

*Mes visi žinome, kas yra tikroji, besąlygiška Meilė, mes visi patyrėme ją vaikystėje: mylėjome besąlygiškai savo tėvus, mylėjome besąlygiškai visą mus supantį pasaulį, ir viskam, kas mus supa, dovanojome savo besąlygišką Meilę..

*Besąlygiškos Meilės esmė – dovanoti iš visos širdies, nieko nereikalaujant mainais ir neskirstant, kas jos “vertas“, o kas –  ne. Dovanojama Meilė auga.. Besąlygiška Meilė nukreipta ne į išorinį įvaizdį ar kažkokias savybes, o į esmių esmę – žmogaus sielą.

*Meilė – tai kurianti, vienijanti ir harmonizuojanti jėga. Ji tiesiog yra, ja persmelkta visa Kūrinija. Bet dauguma žmonių nuo jos užsiveria baime, neapykanta ir kitomis egoizmo apraiškomis – dėl to ir kyla visos žmonijos bėdos. Žmonės, kurie atsiveria Meilei – tampa jos laidininkais ir harmonijos kūrėjais Žemėje.

*Visos mūsų baimės ir bėdos ateina parodyti vietą mūsų gyvenime, kur nėra arba trūksta Meilės. Užauginkime Meilę ten, kur jos dar nėra – ir baimės išnyks, ir bėdos pasitrauks.. Nes Meilė visada teisi, nes Meilė – kurianti ir harmonizuojanti jėga. Ir nėra nieko, kas jai nepaklustų.

*Kai mylime besąlygiškai, kai nuoširdžiai dalinamės savo Meile – ji nuolat auga, o mes patys ir aplinkiniai žmonės jaučia džiaugsmą ir vienybę. O jei mylėdami jaučiame skausmą arba pyktį, o žmonės kenčia nuo tokios meilės – reiškia, “dovanojame jiems nuodus blizgančiame popierėlyje“..

*Be Meilės nėra dvasingumo. Meilė negimsta atsiribojus nuo pasaulio ar medituojant, Meilė gimsta nuolat kuriant sąmoningą sąveiką su aplinka – per dėmesingumą, altruizmą ir rūpestį žmonėmis, gamta ir visa gyvybe. Meilė – ne žodžiai, Meilė išreiškiama veiksmais, kurie viską harmonizuoja.

*Yra trys keliai, kurie veda teisinga dvasinio augimo kryptimi – tai Meilės kelias, nuoširdumo kelias ir sąmoningumo kelias. Galiausiai jie visi susilieja į vieną – į Tiesos kelią, iš kurio jau neįmanoma išklysti.

*Auginkime savo širdyse Meilę, mokykimės ją išreikšti mintimis ir poelgiais savo kasdieniniame gyvenime – tai raktas į sekančią evoliucijos pakopą. Ne kova, o Meilė išsklaidys visą negatyvumą Žemėje. Kur klesti Meilė – ten tiesiog nėra sąlygų niekam piktam užgimti..

*Meilė sujungia, sutaiko, suvienija, suburia, įkvepia.. Kiekvieną kartą, kai mes nuoširdžiai, su Meile kažką atliekame – pasaulis keičiasi. Tai lyg bangos nuo mesto į vandenį akmenėlio: su meile atlikti darbai skleidžia harmoniją pasaulyje.

*Šiame pasaulyje viskas sąveikauja, viskas veikia viską: net vienas nedidelis pasikeitimas keičia visumą – iš čia ir vieno žmogaus galia keisti pasaulį, keičiant save.

*Todėl pradėkime gerus pokyčius – iš Meilės, visų gerovei ir labui.. Savo mintimis, žodžiais ir kasdieniniais darbais nuolat dovanokime besąlygišką Meilę savo artimiesiems, Žemei, gamtai, žmonijai ir visai gyvybei 🙂 !

Senelio laimės paieškos :)

Kartą viename nedideliame kaimelyje gyveno toks nuolat paniuręs ir nusiminęs senelis..

Jam atrodė, kad jis pats nelaimingiausias žmogus pasaulyje, ir apie savo bėdas jis pasakojo kiekvienam sutiktam kaimelio gyventojui.

Visas kaimelis nuo jo pasakojimų labai pavargo: jis visada kažkuo skundėsi, buvo blogos nuotaikos, visada buvo susiraukęs. Todėl žmonės jo privengė.

Ir dar bėda buvo tame, kad su amžiumi jis darėsi vis labiau prislėgtas, nuliūdęs ir surūgęs, o jo žodžiai kaipmat nuspalvindavo giedriausią dieną ar kokį gerą įvykį kaime pačiomis tamsiausiomis spalvomis.

Senelis pyko, kai matydavo laimingus žmones, jis sumenkindavo ir išjuokdavo kiekvieną, kas džiaugėsi gyvenimu.

Senelio niūri būsena tarsi užkrėsdavo aplinkinius, nes šalia jo visi pasijusdavo nelaimingi arba kalti dėl jo visų nelaimių..

Tačiau vieną gražią dieną, kai senelis sulaukė garbaus jubiliejaus, atsitiko tikras stebuklas – toks, kad nei vienas kaimelio gyventojas negalėjo iš karto tuo patikėti..

Tą dieną kaimelį akimirksniu aplėkė žinia: “Senelis šiandien laimingas, niekuo nesiskundžia, šypsosi, juokauja ir džiaugiasi gyvenimu!..“

Viso kaimelio gyventojai sugužėjo pas senelį – ne tik jo pasveikinti, bet ir įsitikinti, ar tikrai įvyko tokie keisti pasikeitimai. Ir tikrai: net veidas senelio pasikeitė – jis spinduliuote spinduliavo laimę..

– Seneli, kas gi atsitiko? – paklausė nustebę žmonės.

– Nieko, – šypsojosi laimingas senelis. – Aš supratau, kad visą savo gyvenimą labai stengiausi būti laimingas, todėl nuolat ieškojau laimės. Ir tos paieškos mane labai išvargino.. O šiandien aš nusprendžiau nutraukti savo paieškas ir.. tiesiog BŪTI laimingu 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (29)

Keistis nėra taip jau paprasta: mus traukia atgal ne tik seni įpročiai, bet ir artimi žmonės. Jiems gali nepatikti mūsų naujas požiūris į pasaulį, mūsų naujas gyvenimo būdas. Mes turime būti pasiruošę tokioms aplinkinių reakcijoms.

Žmonėms sunku reaguoti ramiai, kai kažkas bando juos išjudinti iš komforto zonos. Pasaulis labai greitai keičiasi – daugelį tai gąsdina, bet ir stovėti vietoje jau nesigauna.. Nerimas prieš nežinomybę – normalus dalykas, mes turime būti tam pasiruošę.

Nes tik nuolat pažindami kažką naujo savyje ir pasaulyje, nuolat augdami, tobulėdami, kurdami ir veikdami visų labui, mes galime patirti gyvenimo pilnatvę ir begalinį būties džiaugsmą..

***********

Einant dvasinio augimo keliu, svarbu suprasti, kad visos tobulėjimo knygos, įvairios praktikos ir pamokymai – tai ne gyvenimo instrukcija, o tik instrumentai, kuriais galima, bet neprivalu pasinaudoti.

Nėra universalių pažinimo kelių, tinkančių kiekvienam, todėl reikia atidžiai klausytis savo pojūčių. Jūs nesuklijuosite plaktuku popieriaus ir nepataisysite kūju trapaus daikto. Pažinimas neturi jūsų griauti ar laužyti.

Klausykite savo širdies – pažinimas turi atnešti įkvėpimą ir džiaugsmą.

***********

Sąmonės “išvalymas“ – būtina praktika dvasinio augimo kelyje. Tai tokia pati svarbi procedūra, kaip ir kūno higiena. Be tokio apsivalymo žmogaus sąmonė laikui bėgant virsta visokio informacinio balasto sangrūda, kuri negatyviai veikia žmogaus elgesį ir visą jo gyvenimą.

Svarbu atminti, kad kūno ligos, nemalonumai gyvenime ir informacinio balasto sangrūda sąmonėje – tai tampriai tarpusavyje susieti procesai.

Todėl mes turime ne tik atsirinkti išorinę informaciją, bet ir stebėti savo sąmonės būseną bei mokėti laiku apsivalyti nuo bet kokių negatyvumo išraiškų: pykčio, pavydo, neapykantos, polinkio į priklausomybes, konfliktiškumo ir t.t..

Tik su švaria sąmone galima augti dvasiškai. Kiekvienas žmogus, kuris rūpinasi savo sąmonės švara, sukuria aplink save sveiką, tyrą erdvę – harmoniją.

************

Mes įpratome gyvenime laikytis susiskaldymo, susiskirstymo, susipriešinimo pozicijos. Bet dabar atėjo pokyčių metas, todėl laikas vienytis, keisti savo mąstymą iš susiskaldymo pozicijos – į vienybės poziciją.

Tai tapo gyvenimo būtinybe, nes žmonija – tai vieninga esybė, turinti bendrus evoliucinius tikslus. Mes galime tai palyginti su žmogaus kūnu: kad jis harmoningai veiktų, turi būti visų kūno sistemų ir organų darni sąveika.

Jei tokios sąveikos nebus, jei kils susipriešinimas – organizmo veikla sutriks, išsiderins, ir galiausiai jis pradės sirgti.. Taip ir žmonija: kai mes skirstome žmones į savus ir svetimus, teisius ir neteisius.., ir su jais kovojame – mes pradedame “sirgti“ – kaip ir žmogaus organizmas.

Vienybės pojūtis pakeis visą mūsų gyvenimą.. Juk pasikeis pasaulėžiūra, todėl žmonija pradės pagaliau “sveikti“ nuo susipriešinimo, žmones ims vienytis bendriems kilniems tikslams – atgims darni sąveika 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Pamatyti realybę tokią, kokia ji yra..

Tam, kad pamatytume realybę tokią, kokia ji yra, reikia tiesiog stebėti gyvenimą: susieti priežastis ir pasekmes, daryti iš to išvadas. Tai nėra lengva, nes žmonių dėmesį ir nuovoką nuolat blaško įvairios informacinės priemonės, kurių tikslas – suformuoti ir įdiegti tam tikrą nuomonę.

Žakas Fresko peržengė savo gyvenimo šimtmetį, todėl turėjo daug laiko stebėjimams, tyrinėjimams ir išvadoms iš patirties. Tai reto žingeidumo ir kūrybingumo žmogus, kurio gyvenimo išmintimi galima pasikliauti, nes jo idėjos ir veikla nukreiptos visos Žemės ir žmonijos gerovei.

Jis nuolat atkreipia žmonių dėmesį, kad įvairios pasaulinės krizės – tai netinkamos gyvenimo sistemos pasekmės. Vienoje iš savo knygų jis rašo: “Jei mūsų sistemoje viskas, įskaitant ekologines ir socialines problemas, liks nepakitę, tuomet mes susidursime su mūsų atgyvenusios piniginės-kreditinės ir politinės sistemos ekonominiu ir socialiniu kolapsu.“

Kad geriau suprastume didžiulės pasaulinės sistemos veikimą, galime perkelti jos veikimo principus į šeimos gyvenimą. Tuomet tampa akivaizdu, kad šeimos gerovė gali būti pasiekta tik geranoriškais, sąžiningais, suderintais visų šeimos narių veiksmais bendram labui.

Nei melu, nei savanaudiškumu, nei agresija ar intrigomis niekada nepasieksime bendros gerovės šeimoje. Jei šeimoje blogai, reiškia, šeimos gyvenimo ir bendravimo būdas yra neteisingas: jei jos nariai kenčia, vyrauja priešiškumas, kyla konfliktai – toks gyvenimo būdas griauna šeimą.

Tą patį galima pasakyti ir apie visuomenės gyvenimą: jei yra skurdas, bedarbystė, karai, nusikaltimai, korupcija, badas, priešiškumas – tuomet gyvenimo sistema yra neteisinga.  Tačiau žmonės dažniausiai atkreipia dėmesį į negeroves, bet rečiau – į jų priežastis.

Todėl susitikimuose su Žaku Fresko dažnai klausia: o gal mums tiesiog trūksta padorių žmonių valdžioje?. Atsakydamas į šį klausimą, Žakas Fresko taip pat siūlo pasitelkti pavyzdį iš gyvenimo: pabandykime įsivaizduoti, kad turime seną, blogai veikiantį automobilį ir norime, kad jis gerai važiuotų..

Pasvarstykime: gal būt, šiam automobiliui reikalingas profesionalus vairuotojas, gal tai pagerins situaciją iš esmės? Tarkim, naujasis vairuotojas yra žymiai geresnis už buvusį ir turi puikius vairavimo įgūdžius.

Bet jei automobilis užges kiekviename kelionės kilometre, arba jo ratas bus prakiuręs, ar dėl problemų su žvakėmis jis apskritai neužsives, tuomet koks bebūtų patyręs vairuotojas, važiuoti tokiu automobiliu jis negalės.

Todėl pirminė problema šioje situacijoje ne vairuotojo padorume ar patirtyje, bet jo vairuojamo automobilio stovyje. Vairuotojas gali būti labai patyręs, bet su nuolat gendančiu automobiliu negalės važiuoti net profesionalus lenktynininkas.

Kai automobilis genda, mes kreipiamės į meistrus, kurie ieško gedimų ir juos šalina. Tačiau kai gedimai vis dažnesni ir rimtesni, o mūsų išlaidos remontui vis didesnės, tuomet natūralu, kad mes pradedame galvoti apie automobilio pakeitimą.

Bet tas pakeitimas turi būti esminis – kitas automobilis turi būti gerai veikiantis, kitaip vėl turėsime tas pačias problemas, tik išoriškai kitokį automobilį.

Taigi, jei norime išspręsti problemą su senu, blogai važiuojančiu automobiliu – turime spręsti problemą iš esmės, o ne ieškoti geresnio vairuotojo. O dabar perkelkime tai į visuomenės gyvenimą: ar vis dar manote, kad padorūs žmonės valdžioje- tai problemos sprendimas?.

Žakas Fresko primena: “Per visą žmonijos istoriją nei viena valdžia neplanavo ateičiai ir nenukreipė visuomenės į sekančią socialinio vystymosi fazę.“

Visos evoliucinės laisvės, vienybės, tiesos ir bendros gerovės idėjos visada gimsta praregėjusių – pamačiusių realybę tokią, kokia ji yra – žmonių širdyse. Būtent jie tampa svarbiausių žmonijai pokyčių iniciatoriais.

Kaip tokios idėjos yra ir bus įgyvendinamos – priklauso nuo kiekvieno žmogaus, nuo kiekvieno iš mūsų. Todėl – buskime, pamatykime realybę tokią, kokia ji yra 🙂 ..

Pasaka apie atitirpusią širdį

Gyveno kartą žmogus su šalta širdimi, bet buvo toks savimyla, kad neskaitė to savo trūkumu. Atvirkščiai: jis gyrėsi, kad nejaučia jokio gailesčio niekam, kad nieko nemyli ir dėl nieko nepergyvena. Žodžiu – nejaučia nieko..

Vieną žiemos vakarą šis žmogus išėjo į miestą pasivaikščioti. Artėjo Naujieji Metai, oras buvo žvarbus, snigo. Žmogus buvo šiltai apsirengęs, todėl nusprendė užsukti prie naujametinės eglės, kuri buvo papuošta miesto aikštėje.

Pakeliui žmogus sutiko berniuką palaikais rūbeliais, kuris taip pat skubėjo link aikštės. Žmogus šaltai dėbtelėjo į berniuką, aplenkė jį ir paskubino žingsnį.

Prie naujametinės eglutės jiedu vėl susitiko. Žmogus norėjo prieiti arčiau apžiūrėti papuošimus, todėl besibraudamas stumtelėjo berniuką. Jis suklupo ir nustebęs pažiūrėjo į žmogų, kuris taip veržėsi prie eglės.

Tačiau jis net neatsisuko. Berniukas nubraukė nuo rūbų sniegą ir priėjo prie eglės – juk jis atėjo su tikslu: jis norėjo tyliai pasakyti savo naujametinį norą.. Berniukas tikėjo, kad Angelai jį tikrai išgirs..

Jis pažvelgė į puošnią eglę, pakėlė į akis į dangų ir tyliai ištarė:

– Mieli Angelai, kai aš ėjau čia, aš norėjau jūsų paprašyti, kad gaučiau dovanų šiltų rūbų, nes manieji visai susinešiojo, ir todėl man su jais labai šalta. Bet pakeliui aš pamačiau žmogų, kuris daug nelaimingesnis už mane, nes šąla jau seniai, ir, ko gero, gali pavirsti ledu.. Padovanokite jam karštą mylinčią širdį, kitaip jis niekada nebus laimingas.. Aš nežinau, kaip dar galėčiau jam padėti..

Berniukas dar ilgai stovėjo prie eglės, žiūrėdamas į žvilgančius žaisliukus. Staiga pajuto, kad kažkas palietė jo petį. Berniukas atsisuko ir pamatė tą patį žmogų – jis nusišypsojo ir padavė jam maišelį su šiltais drabužiais.

Berniukui tai buvo taip netikėta!. Jis labai apsidžiaugė, padėkojo žmogui, ir dar labiau džiaugėsi, matydamas šypseną jo veide.. “Dėkoju, mielieji Angelai už viską dėkoju! Jo ledinė širdis atitirpo, tai tikras šventinis stebuklas!“ – pagalvojo berniukas 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Žmoniškumas skleidžiasi Meilėje..

*Mūsų dienų auklėjimo paradoksas: tėveliai taip skuba (arba gyvenimo aplinkybės “skubina“) atiduoti vaikus į darželius “socializuotis“, kad vaikai netenka galimybės pilnai pamatyti ir įsisavinti namuose šeimos modelį.. Paskui tėvai stebisi – kodėl vaikas nemoka tvarkytis, atšiauriai bendrauja, nenori imtis atsakomybės, skuba ištrūkti iš namų..

*Dėl tokios ankstyvos socializacijos šeimos gyvenimas, kaip ir pas suaugusius, yra nustumiamas į antrąjį planą. Dėl to suaugę žmonės dažnai tik pradeda mokytis sugyventi savo sukurtoje šeimoje.. M0kytis suaugusiems nėra taip jau paprasta, todėl mokomasi per kivirčus, ginčus, nesutarimus, nesupratimą.

*O juk gyvenimo šeimoje ir harmoningo bendravimo geriausia išmokti būtent vaikystėje, tėvų šeimoje. Ne veltui anksčiau, norėdami geriau pažinti nuotaką ar jaunikį, labai atidžiai žiūrėdavo į jų tėvų šeimą ir giminę, jų gyvenimo būdą – mūsų protėviai gerai žinojo šį dėsningumą.

*Dar vienas mūsų laikais pamirštas dėsningumas – kur yra pagarba vyresniajai kartai, ten visada tvirtos šeimos. Pagarba vyresniesiems ugdoma tėvų rūpesčiu savo tėvais ir pagarba vyresniems žmonėms. Jei vaikai tai mato – jie taip pat rūpinsis savo tėvais ir gerbs vyresnius žmones. Taip išsaugoma šeimos ir giminės vienybė bei savitarpio pagalba, perduodama gyvenimo patirtis ir išmintis.

*Šeimą labai sutelkia bendri darbai ir tikslai: mama gali išmokyti dukrą įvairių rankdarbių, tvarkytis, ruošti maistą, o tėtis – pamokyti sūnų meistrauti, kažką sutaisyti ar konstruoti. Visa šeima gali dirbti sode, surengti žygį į mišką, kartu žaisti ar sportuoti, skaityti knygas ar žiūrėti filmą, aplankyti senelius.. o taip pat kartu mokyti vaikus saugoti gamtą, daryti gerus darbus, padėti kitiems žmonėms, ugdyti altruizmą ir vienybės pojūtį.

*Vaikai labai smalsūs ir imlūs: jie viską stebi ir girdi, jų sąmonėje įsirašo viskas, kas vyksta jų aplinkoje. Tai pirmos ir pačios ryškiausios gyvenimo pamokos, kurias žmogus prisimena visą gyvenimą. Vaikams didelę įtaką daro šeima ir giminė, ugdymo sistema ir mokytojai, masinio informavimo priemonės (vaikiški filmukai, knygos, filmai ir t.t..)

*Visi vaikai gimsta geri, žmoniški, ir tik aplinka lemia, ar vaiko žmoniškumas išsiskleis, ar bus užslopintas. Svarbiausia vaikui yra tėvų meilės išraiška: geranoriškumas, dėmesys, nuoširdumas, rūpestis, supratingumas – tėvų meilė suteikia vaikui saugumo pojūtį ir galimybę vystyti savo geriausias savybes ir talentus.

*Net patį neramiausią vaiką galima lengvai nuraminti, jei pradedame su juo ramiai, geranoriškai bendrauti ir žaisti, kalbėtis apie jam rūpimus dalykus – vaikai ypač gerai jaučia žmonių vidinę būseną (nuoširdumą, meilę arba pyktį, apsimetinėjimą ir pan.) ir atitinkamai į ją reaguoja.

*Šiuolaikiniame pasaulyje dar daug negatyvumo ir įtampos, kurią tėvai neretai “perkelia“ į vaikų auklėjimą. Tai pasireiškia spaudimu, autoritarišku elgesiu, kontrole. Taip siekiama aklo paklusnumo, kuris laikui bėgant nutraukia tarpusavio pasitikėjimą ir šiltus ryšius. Griežtumas, kuris kartais reikalingas auklėjime, neturi būti nuolatinis, despotiškas ar žiaurus.

*Vaikai visada užsidaro, atsiriboja (arba paūgėję atsako tuo pačiu) nuo suaugusiųjų agresijos, pykčio ar abejingumo – jie pradeda gyventi savo pasaulėlyje arba pradeda ieškoti šilumos ir supratimo už šeimos ribų. Todėl tėvams kartais reikėtų pagalvoti – kokiais juos mato vaikai, ar jaučiasi vaikai šeimoje mylimi ir saugūs.

*Kiekvienas vaikas – ypatingas ir unikalus. Mylintys tėvai stengsis įžvelgti ir skatinti savo vaiko gebėjimus, o ne lygiuotis į kitus, kažkokius “madingus“ standartus ar primesti vaikams savo asmeninius lūkesčius: “Geriau laimingas duonkepys, nei nekenčiantis grojimo muzikantas.. “

*Nežiūrint į tai, kas vyksta aplinkui, šeima turi būti ir suaugusiems, ir vaikams gerumo ir harmonijos salele, kur juntama meilė, vienybė ir santarvė, kur ugdomi dori ir geri vaikai, kurie užaugę galės harmonizuoti ir visuomenės gyvenimą.

*Pati vertingiausia dovana, kurią gali įteikti tėvai savo vaikui – tie jie patys. Tėvai – svarbiausi žmonės vaiko gyvenime, kuriais vaikas pasitiki ir seka. Todėl tėvams reikia nuolat augti dvasiškai, plėsti savo sąmoningumą ir tobulėti – kad galėtų būti savo vaikui deramu pavyzdžiu, kad jų Meilėje vaikas užaugtų Geru Žmogumi 🙂 .

Mintys iš paskaitų apie vaikų auklėjimą, parengė ruvi.lt

Ką pasėsi..

Valstietis ima dvi skirtingas sėklas ir sodina į tą pačią dirvą. Viena sėkla – cukrinio runkelio, kita – karčiojo pelyno.

Abi sėklos auga toje pačioje dirvoje, gauna tiek pat saulės ir vandens, tiek pat augimui reikalingų medžiagų.

Laikui bėgant, sudygsta du daigeliai, o vėliau užauga du vešlūs, bet labai skirtingi augalai: saldus cukrinis runkelis ir kartus pelynas.

Kodėl jie tokie skirtingi? Ar gamta buvo labai atšiauri pelynui, kad jo lapai tokie kartūs, ir, atvirkščiai – gamta buvo itin palanki saldžiajam runkeliui?

Ne, gamta buvo vienodai palanki abiems augalams – juk ji veikia pagal nekintamus dėsnius. Gamta tik padeda išryškinti skirtingų sėklų savybes.

Cukrinio runkelio sėkla turi jai būdingą savybę – saldumą, todėl augalas neturės jokių kitų savybių, išskyrus saldumą.

O pelyno sėkloje glūdi jai būdinga savybė – kartumas, todėl augalas neturės jokių kitų savybių, o tik kartumą.

Kokia sėkla – toks bus ir augalas..

O dabar įsivaizduokite, kad valstietis ateina prie pelyno krūmo, paragauja lapų ir.. labai supyksta, kad jie tokie kartūs!.

Dar daugiau: jis tikisi, kad pelyno lapai laikui bėgant pasidarys saldūs, todėl kasdien ateina prie pelyno krūmo, skina lapus ir vėl ragauja. Ir vėl supyksta, kad jie tokie kartūs..

Žinoma, valstietis taip nesielgs, juk jis žino, kad iš pelyno sėklos tikrai užaugs kartusis pelynas, ir jei jis nori saldaus augalo – jis pasodins saldaus augalo sėklą.

Valstietis žino: kokia sėkla – toks bus ir augalas.

Bet mūsų gyvenime taip nutinka: kartais mes esame neatidūs, o todėl nesusiejame savo veiksmų priežasčių ir jų pasekmių..

Mes sėjame neapykantą, bet labai norime meilės..

Sėjame pyktį, bet labai norime taikos ir ramybės..

Tačiau.. prisimenate: kokia sėkla – toks bus ir vaisius.

Arba: kokia priežastis – toks ir rezultatas, koks veiksmas – toks ir atoveiksmis.

Atminkime šį paprastą dėsnį.. Sėkime Gėrį savo gyvenime 🙂 !.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !