ruvi

Nori, atversiu tau paslaptį?

Didelę ir saldžią kaip šokoladas. Tokią, kuri suteikia sparnus ir sušildo.

Paslaptį tavo, mano ir kiekvieno, kam ją pasakysime.

Nori?

Tuomet klausyk.

Greitai tavo gyvenime būtinai nutiks kažkas labai gero 🙂 !

Dabar, po pietų, už posūkio, šeštadienį, arba vakarop, bet tikrai tikrai nutiks.

Galbūt, tau atiteks laimingas bilietas autobuse.. Besišypsantis barista paruoš tau pačią skaniausią kavą.. Netikėtai gausi nuostabų laišką.. Svaiginantis jazminų kvapas apgaubs švelnia stebuklo nuojauta.. Sutiksi seniai matytą artimą draugą.. Mielas šuniukas prabėgdamas pro šalį lyžtels tavo ranką.. Vėjo plaikstomi pernykščiai lapai ant asfalto primins tau jaukų pasivaikščiojimą saulėtą rudens dieną.. Kaimynų vaikas padovanos boružę..

Tai bus tiesiog puiki diena.. arba šviesios akimirkos, kurios sušildys tavo širdį 🙂 .

Atverk mūsų paslaptį visiems, kas dabar yra nusiminęs, gerai?

Ir nusišypsok. Akimis, lūpomis ir širdimi 🙂 ..

Gyvenime visko būna.

Kartais tu esi aukštumoje, o kartais jauti nuosmukį. Kartais tu – energijos šaltinis kitiems, o kartais tiesiog neturi kuo dalintis, todėl jautiesi išsekęs.

Kartais tavo žodžiai ir veiksmai sklandūs ir teisingi, o kartais – darai klaidas vieną po kitos.. Kartai tu pasielgi egoistiškai, o kartais – esi gražiausia besąlygiškos meilės ir gerumo išraiška.

Tokie svyravimai skirtingų žmonių gyvenime – skirtingi.

Mes gyvename vartojimo epochoje. Dauguma žmonių ir į tarpusavio santykius žiūri taip pat: jei yra ką vartoti, jei jiems “skanu“, tuomet ir prisiriša prie vartojimo šaltinio.

Ir jei tokie tave supantys žmonės “pasisotino“ tavimi, “prisiragavo“ – tu tampi jiems neįdomus. Tu lyg ir atsivėrei jiems, buvai nuoširdus – bet tuo pačiu tapai jiems “žmogumi be paslapčių“, o tai reiškia, kad jau (kaip jiems atrodo) esi jiems suprantamas, ištirtas, nuspėjamas.

Štai tokiu momentu, kai tu visą save jiems atidavei – jie, deja, patraukia toliau ieškoti kažko įdomesnio ir naujesnio. Tie, kuriuos laikei draugais, neatsako, nepastebi, o jus sieję ryšiai gęsta.. Karštai mylėję ir mylimi tampa abejingais..

Kai jauti nuopolį, kai jautiesi išsekęs, tau gali atrodyti, kad gyvenimas eina pro šalį, ir viskas, ką galėjai padaryti – jau padarei, tačiau tai, kas svarbiausia gyvenime – taip ir liko neatlikta.

Tokiu atveju tau reikia vėl atkurti vertikalę savyje, atrasti savo Centrą, atrasti Kūrėją savyje, pamatyti savyje tuos svyravimus ir nepastovumus..

Juk kažkada sutikai eiti šiuo keliu.. Reiškia, taip turi būti. Todėl yra taip, kaip yra. Tiesiog priimk tai ir atgauk vidinę ramybę, atgauk savo vidinę jėgą.

Tas, kas eina pažinimo keliu, turi pasitikėti savo vidiniu “Aš“ ir sekti juo, kaip keistai tai iš šalies beatrodytų.. Ir suprasti, kad šalia esantys žmonės ne visada bus bendrakeleiviai ir bendraminčiai.

Galbūt, kitiems tu atrodysi atsiskyrėliu, vienišiumi. Kažkam pasirodysi pernelyg rimtas, užsidaręs ir liūdnas.. Tačiau nesileisk jų bandymams tave “pralinksminti“ ar “išjudinti“.

Dabar laikas susikaupti ir sugrįžti į save. Pajusti savo vidinio pasaulio, savo gyvenimo vertingumą.

Tai laikas, kai iš santykių su žmonėmis reikia sugrįžti į save. Nesivyk to, kas slysta iš rankų, neieškok to, ko jau nėra.

Sugrąžink save sau, susikaupk – tavo Vandenyno bangos dabar sugrįžta..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Sako, kiekvieno žmogaus gyvenime yra toks Ypatingas Žmogus.

Pavyzdžiui, toks, kuris tarsi visai atitiktinai gali atsisėsti šalia tavęs visuomeniniame transporte, kai jautiesi visiškai prislėgtas, palaužtas ir nusivylęs.

Tuomet, kai viskas aplink blanksta, kai kadaise atrodę tvirti ryšiai trūkinėja kaip plonyčiai siūlai, o visos sugalvotos prasmės atrodo lyg kvailos fantazijos. Ir būtent tokiu momentu toks Ypatingas Žmogus atsisėda šalia tavęs..

Jis tylėdamas žvilgčioja į tave, o paskui pasako kažką labai paprasto, bet kažką, kas tau iki skausmo, iki dėkingos šypsenos dabar taip būtina! Kažką, kas suteikia tau jėgų atsitiesti, atsipeikėti ir pažvelgti į situaciją kiek kitaip.

Ir tu pradedi šypsotis ir net bandai juokauti.. Drovėdamasis dar bandai pridengti rankomis veidą, kad paslėptum savo prislėgtą būseną, kurią taip aiškiai pamatė šis žmogus. Bet dabar tu jauti jo palaikymą, tu žinai, kad tavęs niekas nesmerkia. Ir tau dėl to labai palengvėja..

Šis žmogus išlipa su tavimi vienoje stotelėje. Kartais gali palydėti ir iki namų, bet paskui, kaip ir priklauso visiems, kas daro gerus darbus, skuba toliau su savo reikalais – padėti kitiems, pakliuvusiems į bėdą, prislėgtiems ar nusivylusiems.

Tokį Ypatingą Žmogų galima sutikti ten, kur žmonės išgyvena skausmą, vienatvę ar bėdą – jie sugniuždyti, išsekę iš vidaus, iki kraštų perpildyti kančia. Jie nemato prošvaisčių gyvenime, jie užsidaro savyje.

Ir būtent tuomet į jų gyvenimą ateina jis, tas Ypatingas Žmogus – tarsi dangaus pasiuntinys, tarsi gaivus vėjo gūsis, tarsi saulės spindulys tamsoje:  “Ar galėčiau jums kažkuo padėti?..“

Ir žmonės atsiliepia, pažvelgę į šio žmogaus akis, iš kurių sklinda kažkokia stebuklinga šiluma ir šviesa.. Tiesa, pradžioje dažnokai jie būna nusiteikę priešiškai, bet netrukus atsiveria, pajutę jaukiai apgaubiantį nuoširdumą ir geranoriškumą: “Taip, galite.. padarykite ką nors.. išklausykite.. tik nepalikite manęs vieno!“

Ir tada skausmas iškyla į paviršių.. Žmonės pravirksta, išsipasakoja savo bėdas, savo kančias, glaudžiasi prie to žmogaus. O jis išklauso – jis moka klausytis.. Apkabina juos savo šiltomis, rūpestingomis rankomis ir tyliai sūpuoja, lyg mažus vaikus.. Ir nepaleidžia, kol skausmas nepalieka jų iškankintų širdžių. Kol ramybė tyliai apgaubia jų sąmonę, kol nutyla audringos emocijos.

Šalia šio žmogaus viskas atleidžiama ir paleidžiama: ašaros, silpnybės, neapykanta ir skausmas. Ir visi tie nuopuoliai, kurių žmonės gėdijasi, ir visos klaidos, ir visos nesėkmės..

Nuraminti, išklausyti ir suprasti žmonės vėl atsigauna ir atsitiesia.. Jie vėl pradeda gyventi. Jie vėl tiki gėriu, ir truputį – stebuklais, juk toks žmogus, kuris įkvepia gyventi – tai tarsi dangaus dovana.. Jie vėl tiki savimi ir kartais net tuo, kad ir patys gali tapti tokiais Ypatingais Žmonėmis, kurie neabejingi svetimai kančiai..

Juk nusivylusiems žmonėms gyvybiškai reikalingas tas, kas bus šalia, kai jie visiškai neteks jėgų.. Kas iškils lyg švyturys tamsoje, kai visas pasaulis nublanks, o ateitis byrės lyg kortų namelis..

Mums visiems labai reikalingas toks Ypatingas Žmogus. Ir tokių žmonių bus žymiai daugiau, jei kiekvienas iš mūsų taps tokiu Ypatingu Žmogumi kitiems ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Mes iš tikrųjų galime pragyventi visą gyvenimą su žmogumi, kurį mylime. Pasirodo, kad ilga ir laiminga santuoka – tai ne tik gebėjimas mylėti besąlygiškai, bet ir.. kantrybės klausimas.

Taip, įsimylėjimas yra nuostabus, bet tai tik pirmas žingsnis į tikrą, brandžią meilę. Antras svarbus žingsnis – tai artimo žmogaus pasirinkimas ir pasiryžimas būti su juo.

O po to jau galime kartu gyventi ir stebėti, kaip įsimylėjimą keičia meilė, aistrą keičia švelnumas, susižavėjimą – pagarba, žodžius – jausmai, pasitikėjimą – ištikimybė, supratimą – artimumas, rūpestingumą – bendrumas, o šeimos siekius – vienybė.

Tik reikia visa tai pastebėti ir suprasti, kad meilė nuolat keičiasi: ji auga, stiprėja ir bręsta, o kartu stiprėja ir harmoningas ryšys tarp mylinčių žmonių.

Bet.. galima ir skubėti, bėgti per gyvenimą ir nematyti tų pasikeitimų – tikėtis, kad įsimylėjimas tęsis amžinai, reikalauti dovanų, meilės įrodymų ir daugiau romantikos, kaitinti aistras, reikšti pretenzijas, kovoti dėl dėmesio sau, pavydėti, ieškoti “tinkamesnio“ žmogaus ar “didesnės“ meilės.

Tačiau tikra meilė išauga tik iš rūpestingai auginamo įsimylėjimo daigelio, bet kad ji augtų – turime būti kantrūs. Antraip.. galime ir nepamatyti, kas iš to gležno daigelio išaugs..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėto ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Tegul šiandien bus ne kvailių, ne melagių ir ne apgaulių diena. Tegul šiandien bus tiesiog geros nuotaikos diena – tokia šviesi-šviesi diena be lašelio negatyvumo. Nors vienai dienai (o gal tai taps gera tendencija gyvenime 😉 ?) atsijunkime nuo visų išorinių negatyvumo šaltinių ir visu pajėgumu įjunkime savo vidinę šviesą 🙂 ..

Pabandom 🙂 ?..

Padovanokime šiandien vieni kitiems geranoriškumą, tyras šypsenas ir savo širdžių šilumą 🙂 ! Gyvenkime šiandien pasaulyje be negatyvumo.. Tik įsivaizduokite, kaip būtų nuostabu, jei taip gyventume visada! Tai gal pradėkime taip gyventi jau nuo šiandien 🙂 ?

Ir tegul tai bus ne vien išorinė “geros nuotaikos“ išraiška ar dirbtinos šypsenos, ne. Tiesiog leiskime šiandien pasireikšti mūsų gražiausioms prigimtinėms dvasinėms savybėms – plačiai atverkime savo širdis ir išleiskime visas savo geriausias savybes į laisvę 🙂 !

Kurkime šiandien šviesius ir šiltus tarpusavio ryšius.. Tokius, kurie suvienija, suartina ir leidžia pajusti kitų žmonių nuoširdumą, pamatyti jų gerumą. Juk kai einame pas žmones su meile, su atvira širdimi – jie taip pat atveria savo gražiausias savybes 🙂 ..

Ir, žinoma, pradėkime dieną nuo šypsenos mūsų artimiesiems, mylimiems žmonėms – tokios neskubios šypsenos, kai žiūrime šypsodamiesi į akis ir spėjame pajusti širdžių šilumą, kai norisi žmogų apkabinti, paglostyti, padrąsinti, palinkėti gražios dienos, geros kloties ir visko-visko-visko geriausio 🙂 .

O jei artimieji dabar ne su mumis arba gyvena atskirai – tiesiog prisiminkime juos geruoju, nusišypsokime ir nusiųskime jiems gražią žinutę arba paskambinkime – priminkime jiems, kokie jie svarbūs ir mylimi 🙂 .

Šypsena – ne tik geros nuotaikos pradžia, bet ir gera dienos pradžia 🙂 .. Nusišypsokime.. Taip, kaip šypsosi maži vaikai – atvirai, nuoširdžiai, plačiai..

Mes šypsomės kai mylime, kai prisimename kažką gero – todėl prisiminkime gerus įvykius iš savo gyvenimo, mylimus žmones, gerus darbus, savo draugus, žmonių pagalbą ir palaikymą, tyro džiaugsmo ir kūrybinio įkvėpimo akimirkas 🙂 ..

Nusišypsokime ir bundančiai, čiulbančiai, pražydusiai gamtai, ir saulei, ir vėjui.. Ir Motinai Žemei būtinai nusišypsokime – mūsų visų Namams, pasiųskime jai dėkingumą ir meilę už visas jos besąlygiškas dovanas, be kurių mes tiesiog neišgyventume..

Neškime ir skleiskime šiandien pasauliui gerumą ir šviesą 🙂 .. Ir neapgaudinėkime net juokais – melas išlieka melu, net jei mes “tik“ pokštaujame meluodami. Pajuokaukime, praskaidrinkime kitiems nuotaiką, bet – laiku, vietoje ir labai labai geranoriškai 🙂 ..

Žmonėms dabar kaip niekad reikia ne paikų kvailiojimų, o nuoširdumo, meilės, palaikymo, vienybės ir tyro džiaugsmo 🙂 ..

Tegul šiandien bus tiesiog geros nuotaikos diena be lašo negatyvumo, kai mes prisiminsime savo šviesią žmogišką prigimtį ir tai, kad visada galime ir turime būti vieni kitiems labai labai geri 🙂 ..

Padovanokime vieni kitiems savo širdžių šilumą 🙂 !

Saulėtos nuotaikos mums visiems ir puikios savaitės 🙂 !

Yra mintys, kurios gimsta labai aukštai, pačiose dvasingumo viršūnėse. Kai kurios iš jų leidžiasi žemyn, lyg lietaus lašai arba snaigės. O kai kurios susidaro šiek tiek žemiau, lyg tirpstančių viršukalnių ledynų upeliai.

Tokios mintys tyros, šviesios ir kupinos kalnų upelių ir sraunių krioklių energijos. Jos įkvepia ir džiugina vien savo buvimu – jos užpildo gyvenimą harmonija, prasme ir didinga, gilia išmintimi.

Yra ir mintys, kurios ateina iš pačių žmonijos gyvenimo patirties gelmių. Tokios mintys – tarsi didžiulių protėvių sukauptų žinių ir išminties upių ištakos. Jos iškelia į paviršių visas vertingiausias, protėvių gyvenimu patikrintas tiesas.

Kažkas įsikuria gyventi prie tokių upių, kažkas net pasiekia jų ištakas.. Kažkas praeina pro šalį, o kažkas netoliese kasa savo šulinį, kad savarankiškai pasiektų gilius vandenis.

Bet yra mintys, kurios lyg drumzlinų srovių kanalai apraizgo žmonių gyvenimą. Jais teka toksiškos medžiagos, nuodijančios kiekvieną, kas prie jų prieina. Kažkas įklimpsta jų pakrantėse, kažkas iš smalsumo čia sustoja, o kažkas jų iš tolo vengia.

Yra mintys kuriančios, gyvybingos, vienijančios. O yra mintys griaunančios, sekinančios, priešinančios. Kokios mūsų mintys – toks ir gyvenimas.. Tegul jos bus šviesios, tyros ir gėrį kuriančios 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Mums visiems gyvenime kartais reikia sustoti.

Kai mano mama sugrįždavo iš darbo, ji niekada nebėgdavo tiesiai nuo slenksčio į virtuvę ruošti vakarienės arba lyginti baltinių. Ji nusiaudavo, persirengdavo, nusiplaudavo rankas ir eidavo į miegamąjį pagulėti keliolika minučių. Ir tik po to ji imdavosi visų darbų namuose.

Be to, ji ir mane nuolat mokė sugrįžus iš mokyklos nebėgti ruošti namų darbų, bet pailsėti arba trumpam persijungti į kažkokią mėgiamą veiklą, ir tik po to ruošti pamokas.

Tačiau aš tuo netikėjau. Man atrodė, kad ilsisi tik silpni ir tingūs žmonės, o stiprūs – “aria“: jie kažkur nuolat skuba, kažką nuolat veikia visą dieną ir praktiškai nesiilsi.

Štai kad ir mano draugė – jau dešimt metų neina atostogų.. Dešimt metų jauna mergina nesiilsi nei prie jūros, nei prie ežerų, nei žygiuose ar kelionėse. Ji miega penkias valandas per parą ir įnirtingai siekia karjeros aukštumų.

Ji įsitikinusi, kad bet kokia, net pati menkiausia pauzė, sutrikdys jos profesinių aukštumų siekį. Bet.. jos kūnas jau nenori su tuo sutikti: pradėjo silpti regėjimas, streikuoja nervai, o širdis plaka su permušimais.

Ir aš ilgai sekiau savo draugės pavyzdžiu. Kol vieną dieną nuo pervargimo pradėjo šlubuoti sveikata.. Tuomet aš prisiminiau savo mamos pavyzdį ir aiškiai suvokiau: mums visiems kartais reikia sustoti. Tiesiog būtina.

Tai toks svarbus momentas, kai galima atsikvėpti, atgauti jėgas, įvertinti savo galimybes, ramiai pagalvoti. Mes negalime visą laiką ir visu greičiu lėkti per gyvenimą.

Žmogus – ne mašina ir ne robotas, jis negali gyventi ne tik nuolatiniu, bet ir vis greitėjančiu tempu. Beje, juk ir mašinos negali dirbti be pertraukų..

Todėl – nebėkime, neskubėkime. Sustokime. Atsikvėpkime. Nors trumpam. Kad neperdegtume, nepervargtume, nesusirgtume.

O mano mama iki šiol laikosi šios paprastos taisyklės savo gyvenime: sustoti trumpam, daryti pertraukas tarp darbų. Galbūt, todėl ji visada žvali, rami ir energinga. Ir aš, mano mamos džiaugsmui, jau išmokau kartais sustoti.

Beje, mūsų pavyzdžio įkvėpta, ir mano draugė pagaliau išvyko atostogauti.. Šiandien gavau jos žinutę iš pajūrio: “Tai nuostabu! Supratau, kad gyvenime turi būti akimirkos, kai nieko nevyksta, ir tu tiesiog žiūri į pasaulį, o jis – į tave, ir tu atgauni ryšį su savimi ir su pasauliu 🙂 .. “

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ji sėdi priešais ir piktai rauda… Labai piktai…

– Na, kodėl, kodėl, kodėl nėra laimės mano gyvenime??? Aš viską darau! Aš sportuoju toje prakeiktoje salėje! Aš praktikuoju tą nuobodžią jogą! Aš palieku krūvas pinigų pas kosmetologus! Aš vaikštau į visus tuos koučingus, treningus, praktikas, nors mane nuo to jau  pykina! Aš išleidau kalnus pinigų skudurams ir fotosesijoms! Aš pasiekiau tobulą išvaizdą, pažiūrėkite į mane – juk aš kaip iš paveikslėlio!!!

Klausau tylėdama ir ramiai… Klausau to kiekvieną dieną… Ne tik jos pasakojimo… bet dar ir daugybės jaunų moterų ir vyrų pasakojimų, kurie pamišę dėl naujos sėkmingumo religijos, kur viskas taip akinančiai blizga išorėje, ir taip tuščia viduje…

Tai nuogų karalių religija, kurie galvoja, kad už gražius “selfius“ jiems priklauso didelė laimė…

Tai religija, šlovinanti pripompuotą sėdimąją labiau už blaiviai mąstančią galvą…

Tai religija, kuri apgaudinėja kiečiau už čigonę gatvėje, žadėdama visų norų išsipildymą ir tvirtindama, kad tam tereikia pasiekti patį madingiausią grožio stereotipą…

Tai religija, verbuojanti vis naujus ir naujus adeptus, nes jai tai pelninga – sukti milijardinius verslus tų industrijų, kurios gyvuoja dėka laimės pažadų…

O laimė barteriu vis neateina ir neateina…

Aš klausau merginos pasakojimo, ir tragišku man atrodo visai ne jos vardinamas madingų užsiėmimų sąrašas… Todėl kad jame, tiesą sakant, nėra nieko baisaus… Tragiška tai, kad ji visų tų užsiėmimų nekenčia… Ji nieko nedaro su džiaugsmu, savo noru…

Ji viską daro tik tam, kad gautų už tai prizą…

Ir todėl iš jos nesklinda laimės energija, ji skleidžia kankinančio laukimo energiją – ji laukia įvertinimo už savo pastangas… o tai labai atstumianti energija… Ji kaupia nuoskaudas, ir ji darosi agresyvi…

Ir ji iš tikrųjų panaši į paveikslėlį, todėl, kad pamiršo pačią save, kaip gyvą žmogų… O dar tragiškiau yra tai, kad ji drovisi būti savimi, gyva… Ji visą laiką kažką vaidina…

Ji pasisuka į mane “gražiąja puse“, ji sėdi atidirbtoje pozoje, ji manieringai dėlioja frazes, tęsdama balses…

O aš žiūriu į ją ir matau ją, bet ją-tikrą: ryškią, gyvą, žaismingą merginą, kuri niekur nedingo, bet sėdi viduje, įkalinta šio dirbtinai sutverto paveikslėlio, kuris įteigė jai, kad negalima būti savimi, kad myli tik už teisingą kiekį kilogramų ir už teisingai iškeltus tikslus…

Aš žiūriu į ją, ir man taip norisi sudaužyti šį įvaizdžio sarkofagą, kuris neleidžia kvėpuoti gyvam žmogui… Man norisi paleisti ją į laisvę… Man norisi sušukti į jos tvarkingą mažą ausytę, kad ją apgavo, ir kad visi šie išsidirbinėjimai ties savimi nekeičiami į laimę jokiame mainų punkte…

Aš tiesiog pavargau… Pavargau matyti šiuos pakeitimus tikro – į dirbtiną… Pavargau matyti, kaip gyvi žmonės mokosi būti robotais… Pavargau stebėti jų neurozes, isterijas, depresijas, kurios prasidėjo tūkstančiams sveikų žmonių tik todėl, kad kažkas sugėdino jų teisę būti savimi…

Ir labai noriu, kad ir jie pavargtų nuo tos vaidybos…

Paleiskite save į laisvę, mielieji žmonės…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gražios saulėtos savaitės mums visiems 🙂 !