Mama tiesiog kalba..

Kai žmonės pirmą kartą ateina pas psichologą, jie dažnai pasakoja apie savo tėvus, kaip apie du keistus monstrus. Iki šiol juos skriaudžiančius, nesuprantančius, neduodančius gyventi, kontroliuojančius kiekvieną žingsnį ir primetančius savo nuomonę.

Ir toks požiūris į tėvus nepriklauso nuo to, kiek žmogui metų ir kur gyvena jo tėvai. Kartais jie gyvena kitame mieste arba net jau yra mirę. Galbūt, jie sukūrė kitą šeimą arba yra išvykę, bet neregimai vis vien dalyvauja savo vaikų gyvenime.

Ir vos tik jau pakankamai suaugęs žmogus ateina į savo tėvų namus arba išgirsta porą mamos frazių telefonu, jis akimirksniu virsta mažu įsižeidusiu vaiku, kuris tesugeba rėkti ir trankyti durimis. Pažįstama?

Bet kai žmogus suauga, ateina suvokimas, kad kova vyksta ne išorėje, o viduje. Ir jei kova vyksta viduje, tuomet ją galima suvaldyti. Priimti kitų nuomonę ir sutikti kitus reikšmingus žmones.

Sukurti savyje atramą ir ribas. Peržvelgti ir pabaigti vidines kovas. Susitaikyti, išklausyti, atleisti, pripažinti. Daug ką galima padaryti. Svarbiausia, kad galiausiai iš to gimsta vidinio pasirinkimo laisvė.

Ir vieną dieną žmonės suvokia, kad jų tėvai tiesiog kalba. Įsivaizduojate, jie tiesiog išsako savo nuomonę. Kaip ir visi kiti žmonės.

Ir kadangi jie kitaip nemoka, tai ir išreiškia ją pamokymais, patarimais, primygtinais prašymais ar kažkaip panašiai. Kaip gi jiems dar kalbėti, jei jie moka tik taip?

Nuo pasisakymo formos nuomonė nesikeičia, ji išlieka tik nuomone. Ir mamos “aš tik pasakiau“, arba “aš tik paklausiau“, tampa būtent paprastu klausimu. Kartais forma keičiasi ir darosi atsargesnė ar mandagesnė, bet mes turime išmokti išgirsti nuomonę, o ne reaguoti į formą.

Kai viduje atsiranda vidinė ramybė ir laisvė, pasidaro lengviau kvėpuoti. Ir sprendimas, kaip reaguoti, ateina iš vidaus. Kaip sakoma apie suaugusius žmones? Kad jie patys sugeba užsidėti kepurę kai šalta, nežiūrint į tai, kad būtent taip jiems ir pataria mama.

O mama tiesiog kalba 🙂 . Ar jai jau ir pasakyti nieko negalima?

Pagal Aglajos Datešidžės tekstą, vertė ruvi.lt

Gražios vasariškos savaitės mums visiems 🙂 !

Jei bijai prarasti

Jei bijai prarasti – tuomet tu tiesiog dar neatradai savęs.

Kai atrasi – nusiraminsi, nes gyvenimas taip jau sutvarkytas, kad mums nepriklauso nieko, ką galima prarasti.

Vagis lenda į kišenę, senatvė savinasi grožį, ligos – žmones, net žvaigždės slepiasi už debesų, o mes esame tokie bejėgiai su visais savo kalėjimais, įstatymais, kremais, mikstūromis ir teleskopais.

Būna ir taip, kad turtai sugrįžta, žmonės vėl atveria akis, o dangus giedrėja, bet teisė į nuosavybę yra iliuzinė.

Gyvenimas yra paprastas ir nuostabus – jis nedalina jokių prievolių ir neturi skolų.

Bet tu čia ne tuščiomis rankomis, jose gyvas nešulys – Meilė.

Ji, kaip vaikystėje pririštos pirštinės, niekada nepasimeta, nepraeina, neišsenka, net jei visos pranašystės pasibaigs, ir kalbos nutils, ir žinios išblės.

Pagal B. Grebenščikovo tekstą, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Praregėjimai (69)

Dažnai krizę suprantame kaip laikinus nesklandumus, kuriuos galima vienaip ar kitaip išspręsti, pašalinus nepageidaujamas pasekmes senais įprastais būdais. Tačiau krizės, ypač besikartojančios, atskleidžia gilias, vidines sistemines disproporcijas ir konfliktus.

Tai ribinių, kraštutinių, aštriausių prieštaravimų išryškėjimas sistemoje (valstybėje, šeimoje, organizacijoje, organizme..), kurie kelia grėsmę jos funkcionavimui. Kitaip tariant – krizė parodo, kad sistema veikia neteisingai, žalingai, pražūtingai.

Krizė – tai lūžio taškas, nurodantis, kad pribrendo būtinybė keisti esamos sistemos veikimo principus. Tai būsena, kai esami tikslai ir jų siekimo priemonės tampa neadekvatūs, ir dėl to nuolat iškyla nenuspėjamos negatyvios pasekmės.

Todėl tam, kad būtų įveikta krizė, reikia iš esmės keisti sistemos veikimą, ir pirmiausiai – pašalinti visas priežastis, kurios žlugdo harmoningą sistemos funkcionavimą.

Tokiu atveju reikalingi teisingi, ryžtingi globalūs veiksmai, kurie taps pagrindu harmoningam gyvavimui. Ir tai ne pasekmių gesinimas senais būdais, o esminiai, kardinalūs pokyčiai ir kokybinis evoliucinis šuolis.

************

Kažkaip nepastebimai virtualios technologijos užvaldė žmonių gyvenimą.. Todėl, deja, vienas iš skaudžiausių išsiskyrimų šiuolaikiniam žmogui – tai išsiskyrimas su mobiliuoju telefonu.

Virtualumas dabar tvirtai laiko žmones – jie nepaleidžia iš rankų mobiliųjų telefonų nei namuose, nei darbe. Net valgo ir miega su jais. Ir realiuose susitikimuose žmonės vis žvilgčioja į telefoną arba laiko jį netoliese.

Ir žmogui gali atrodyti, kad jis labai daug bendrauja, tačiau toks virtualus bendravimas iš tiesų vis labiau atitolina žmones. Paradoksalu, bet didžiulė mūsų dienų problema, turint tiek ryšio priemonių – vienatvė ir susvetimėjimas..

Žinote, kodėl? Todėl, kad virtualus bendravimas negali pakeisti realių susitikimų, gyvo bendravimo ir tikrų jausmų, nes tik sukuria bendravimo iliuziją – juk “bendrauja“ žmonės dažniausiai neišeidami už namų. Ir vis daugiau šeimų, kur kiekvienas užsidaro savo kambaryje ir pasineria į virtualumą, retai persimesdami gyvu žodžiu..

Virtualus pasaulis jiems tampa toks įprastas, kad susitikimams realybėje ir pokalbiams jau nesinori gaišti laiko. Ir terminas “gyvas bendravimas“ atsirado, kai jo vietą tvirtai užėmė virtualus. Bet.. juk jei dingtų elektra ar išsijungtų technika – kartu dingtų ir virtualus pasaulis..

Ko gero, mums jau atėjo laikas atsipeikėti, sugrįžti į realų gyvenimą, o virtualioms technologijoms sugrąžinti ryšio priemonių statusą. Pavyzdžiui, pradžiai paskelbkime savo gyvenime nors dieną per mėnesį be mobiliojo.. ar – dieną per savaitę? Labai daug kam net ši mintis sukeltų paniką, o tai reiškia, kad turime liguistą priklausomybę..

Bet turime bandyti, mokytis naudotis ryšio priemonėmis tik tada, kai tikrai nėra kito būdo susisiekti ar gauti informaciją. O bendraudami realiai su artimaisiais ir draugais išjungti mobiliuosius telefonus – kaip pagarbos žmonėms ženklą.

Esame gyvi žmonės, todėl bendraukime gyvai – dažniau susitikime, dažniau išeikime į gamtą, kad nevirstume galutinai technologijų vergais ar.. priedais.

************

“Aukso amžius“ – ne mistika, bet tikro, dvasingo, harmoningo gyvenimo apibūdinimas, kai žmonių gyvenimo pagrindas – Meilė, Tiesa, Sąžinė, Taika, Laisvė, Vienybė, Bendra Gerovė.. Kai nėra kovos už išgyvenimą, egoizmo, skurdo, priešiškumo, išnaudojimo, neapykantos, baimės, kančios, nelygybės.

Kiekvieno žmogaus širdyje yra intuityvus žinojimas apie harmoniją, apie savo dvasinę prigimtį, todėl dažnas to ilgisi, ir savo gyvenime, savo artimiausioje aplinkoje kuria Meilės ir Gėrio oazę.

Tokių žmonių dėka sėjami harmonijos daigai  mūsų pasaulyje. Jų vis daugiau, jie auga, plinta ir vieną dieną suvešės, skelbdami žmonijai Aukso amžiaus pradžią.

Nes harmonijos siekis kiekvieno žmogaus širdyje yra daug stipresnis už tamsą, melą ir iliuzijas..

************

Parengė ruvi.lt

Ką aš dabar jaučiu?

Viena iš vertingiausių žmogaus savybių – tai gebėjimas pajusti tiesą tuomet, kai kažkokios informacijos jis suprasti, įvertinti ar patikrinti negali.

Todėl, atrodytų, paprastas, bet iš tiesų – stebuklingas klausimas: “Ką aš dabar jaučiu?“ – padeda žmogui atsiriboti nuo emocijų, reakcijų ar stiprių įspūdžių ir išlikti sąmoningu bei ramiai įvertinti situaciją ar informaciją.

“Nežinau ir nesuprantu, iš kur, bet aš jaučiu ir žinau!“ – tai būsena, kuri niekuomet neapgauna.

Tiesiog žmogus giliai intuityviai pajunta tiesą – tai aiškios, tyros sąmonės būsena, kai jis gali priimti teisingą sprendimą ir pamatyti melą, iliuzijas, klaidas.

Klausimas “Ką aš dabar jaučiu?“ sugrąžina žmogų į save ir į tikrovę. Jis atsiriboja nuo proto išvedžiojimų ir nieko nevaidina, jis nusimeta kaukes ir tampa savimi tikruoju.

Galime tai vadinti akistata su tiesa, širdies balsu, intuicija, nuojauta, vidiniu žinojimu ar nušvitimu, bet ši būsena, tarsi gyvenimo kelrodis, visada mums atveria tiesą ir teisingus sprendimus.

Todėl dažniau užduokime sau šį paprastą, bet tokį stebuklingą klausimą..

.. O ką jūs dabar jaučiate?

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Harmonija – tai laisvė..

Jei atsikratysime susireikšminimo ir liausimės komanduoti kitiems, tuomet iš gyvenimo savaime išnyks viena iš labiausiai slegiančių būsenų – nusivylimas kitais žmonėmis…

Nes niekas taip negadina gyvenimo, kaip noras vadovauti kitais, mielieji…

Kai nepriimi nei svetimų, nei savų… Kai net mylimus žmones sieki kankinančiai perauklėti… Kai visi santykiai yra grįsti poreikiu primesti savo taisykles ir reikalavimu jas vykdyti…

Ir tada ateina nusivylimas, nes net myli mus ne taip, kaip mes norime, o taip, kaip gaunasi kiekvienam konkrečiam žmogui…

Harmonija – tai laisvė…

Ir savo, vidinė, ir pagarba kito laisvei… Laisvė į teisę kiekvienam būti savimi…

Jei ji yra, tuomet galima patirti daugybę nuostabių istorijų – pačių įvairiausių…

Ir, pavyzdžiui, sužinoti, kokia tai laimė – kalbėtis su vaiku, domėtis jo asmenine nuomone, o ne valdyti jį, kaip savo nuosavybę…

Kokia laimė – ateiti pas mamą ne su ilgu sąrašu, kuo ji dar turi padėti, o tiesiog apkabinti ją, atsigerti su ja arbatos, ir pamatyti joje gyvą žmogų, o ne nuolatinę budinčiąją, kuri vos pašaukus privalo bėgti mums į pagalbą…

Kokia laimė draugauti su bendraminčiais, o ne varžytis dėl pirkinių ir kelionių su tokiais pačiais nuolat “besivaržančiais“…

Kokia laimė gerbti tuos, kuriuos pats ir pasirinkai, o ne įžūliai brautis į bet kurią jų erdvę, versti juos be galo teisintis, ir nurodinėti, kokie jie turi būti…

Kokia laimė, kai ir kiti tau taip pat geranoriškai atsako, ir tau nereikia gintis ar su nerimu laukti – už ką šiandien peiks, dėl ko priekaištaus, o kur pažers kandžios kritikos…

Gyvenimas – augimo, pažinimo, atsivėrimo, kūrybinio džiaugsmo procesas… Ir, pirmiausiai – asmeninis procesas… Todėl reikia jį vystyti…

Nes apsileidimas ir degradacija startuoja tuomet, kai mes galvojame, jog pradėti reikia ne nuo savęs, o nuo efektyvaus kitų žmonių valdymo…

Būtent taip ir atsiranda isteriški tėvai, kurie įgyvendina savo ambicijas, pamindami vaikų teises… Despotiški vyrai ir žmonos, įvedantys šeimose diktatą… Draugai, manipuliuojantys kaltės jausmu net dėl to, kad negalėjai su jais nueiti apsipirkti į parduotuves…

Visiems jiems atrodo, kad laimė – tai kuomet jie gauna iš kitų tai, ko nedaro patys… Ir visi jie galvoja, kad su jais viskas tvarkoje, belieka tik pasiekti tokios pat tvarkos kitų galvose…

Taip prasideda gyvenimas su neurozėmis, kurio galėtų ir nebūti, jei kiekvienas iš mūsų pagaliau suvoktų, kad turi teises tik į save patį…

Aš linkiu jums džiaugtis savo gyvenimu, mielieji…

Nes jei išmoksite džiaugtis patys, tuomet ir su kitais žmonėmis dalinsitės išskirtinai viskuo geriausiu, o ne nuoskaudomis, nusivylimu ir NEmeile…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Laikas rinkti gaurometį

Dėl karštų orų gaurometis šiemet pražydo gerokai anksčiau, todėl pats metas jį rinkti ir paruošti arbatą žiemai. Kaip surasti gaurometį? Jei gyvenate mieste, tiesiog pavažiuokite į užmiestį ir pasižvalgykite į pamiškes ir pievas.

Gauromečio žydėjimo metu pamatyti jį tikrai paprasta: iš tolo pamatysite rausvų žiedų saleles. Žinoma, jos turėtų būti kuo toliau nuo kelio. Na, o jei gyvenate už miesto ar kaime, tuomet gerai žinote vietas, kur auga gaurometis.

Kaip jį skinti? Svarbiausia – neraukite gauromečio su šaknimis: galima nuskinti ar nupjauti stiebą su žiedais, arba tiesiog nubraukti nuo stiebo lapelius ir žiedus. Jei gaurometis jau peržydėjo – neskinkite peržydėjusių anksčių, nes arbata bus su pūkais.

Kiek jo rinkti? Pagal jūsų poreikius – pavyzdžiui, šiemet mes turime apie penkis litrus fermentuotos gauromečio arbatos. Kad tiek gautųsi, sausakimšai fermentavimui prikimšome du trilitrinius ir vieną puslitrinį stiklainį lapų ir žiedų, kuriuos vėliau išdžiovinome. Tiek pilnai pakanka metams ir mūsų šeimai, ir draugams pavaišinti ar padovanoti.

Štai šiame straipsnelyje papasakojau, kaip rinkti gaurometį ir kaip paruošti iš jo labai skanią ir naudingą fermentuotą arbatą.

Geros savaitės ir saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Besąlygiška, stebuklinga..

Yra tokia ypatinga meilė, besąlygiška..

Kai Jus myli taip, kad Jūs prisimenate save-tikrąjį, senų seniausiai paties savęs pamirštą.

Ir tai ne kažkoks sujaukiantis gyvenimą jausmas, kai Jūs netenkate galvos. Kaip tik atvirkščiai.. Tai tokia tyli ir tyra meilė, kuri padeda Jums pamatyti save dėka to, kad Jus myli.

Tai toks jausmas, kai vieno žmogaus dėka Jūs atrandate tai, ką taip ilgai slėpėte nuo visų, kad galiausiai ir patys pamiršote, kokie iš tiesų esate unikalūs.

Tai įvyksta tada, kai Jūs sutinkate žmogų, kuris Jumyse mato būtent Jus. Jis nebando pakeisti Jūsų ar sulaužyti, ir Jūs patys pajuntate, kad šalia jo Jūs darotės geresni.

Jūs nevaidinate ir niekuo neapsimetinėjate. Jūs tampate savimi. Jūs vėl galite mylėti pasaulį ir kitus žmones, nes būtent tokia Meilė padeda išskleisti ir išreikšti save-tikrąjį.

Todėl mus visada, kaip magnetas, traukia tie, kurie “ištraukia į paviršių“ mus-Tikruosius..

Pagal V. Volodkinos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio ir gėlėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

 

Skleiskime savo vidinę šviesą..

Prieš keletą metų aš įstrigau transporto kamštyje, važiuodama miesto autobusu. Žmonės po darbo dienos buvo pavargę ir suirzę, todėl nuolat kildavo smulkūs konfliktai. Tvyrojo nemaloni įtampa.

Tačiau vienoje iš stotelių vairuotojas netikėtai kreipėsi į keleivius: “Gerbiamieji, aš žinau, kad diena visiems buvo sunki. Su transporto kamščiais aš nieko negaliu padaryti, bet vis dėl to kai ką aš galiu! Siūlau kiekvienam iš jūsų išlipti per priekines duris. Aš ištiesiu ranką, o jūs praeidami į ją sudėkite visus savo rūpesčius ir nerimą. Gerai? O aš vėliau privažiuosiu upę ir sumesiu visa tai tiesiog į vandenį. Ar sutinkate?“

Keleiviai pradėjo juoktis. “Bet juk jis tikras burtininkas! – pagalvojau aš.. Pamačiau, kaip šviesėjo keleivių veidai, kaip nuoširdžiai jie šypsojosi, kaip smagiai aptarinėjo vairuotojo pasiūlymą. O juk vos prieš akimirką jie nenorėjo matyti vieni kitų..

Atmosfera autobuse pastebimai taisėsi.

Sekančioje stotelėje vairuotojas ištiesė ranką ir laukė. Ir keleiviai vienas po kito išlipdami per priekines duris vis kažką “įdėdavo“ jam į delną, o kiti tiesiog paliesdavo vairuotojo ranką. Ir taip stotelė po stotelės, iki pat upės..

Taip, pasaulis sudėtingas. Ir kartais jis toks sudėtingas, kad darosi nelengva išsaugoti žmoniškumą. Būna labai sunkios dienos. Ir kartais jos tęsiasi keletą metų.. Jūs kaip įmanydami stengiatės pakeisti situaciją, bet nieko nesigauna. Jūs netenkate darbo, pinigų, draugų, prarandate tikėjimą ir viltį. Jūs stebite visus tuos siaubingus įvykius naujienose. Jums baisu. Jūs susigūžiate ir užsidarote savyje.

Kartais mus visus apgaubia tamsa. Jums gyvybiškai reikalinga šviesa, bet jūs negalite jos pamatyti. Bet kas, jei šviesa jau yra jumyse, jei jūs ir esate šviesa? Ir jūs galite tapti šviesos šaltiniu, galite šviesti ir įkvėpti kitus, kaip tas autobuso vairuotojas.

Juk, atrodytų, jis nieko ypatingo nepadarė, jis nebuvo nei dvasinis vadovas, nei nušvitęs guru – jis tiesiog pasidalino savo vidine šviesa, savo širdies šiluma ir padėjo žmonėms įžiebti jų pačių vidinę šviesą. Ir tai didelė jėga, kurią turi kiekvienas žmogus.

Kai man sunku, aš prisimenu tą vairuotoją ir klausiu savęs: “Ką aš galiu padaryti tiesiog dabar, kad tapčiau šviesos šaltiniu?“ Žinoma, aš negaliu akimirksniu sustabdyti viso blogio pasaulyje.. Bet aš galiu skleisti savo vidinę šviesą visiems, su kuo susiduriu gyvenime.

Mano elgesys daro didelę įtaką žmonėms ir pasauliui, nes aš gyvenu ne negyvenamoje saloje. Suprantame tai ar ne, bet mus veikia kitų baimė ar neviltis, kaip, beje, lygiai taip pat mus veikia ir geranoriškumas bei meilė..

Todėl – nesvarbu, kuo mes dirbame ir kaip stipriai įsisukame į kasdieninius rūpesčius, bet aš žinau, kad kiekvienas iš mūsų gali nušviesti tą pasaulio kampelį, kuriame jis dabar yra.

Dar daugiau – aš manau, kad tai yra vienintelis būdas mums visiems išsklaidyti tamsą ir pagaliau nušviesti šį pasaulį: žingsnis po žingsnio, vieną prie kitos jungiant savo vidines šviesas..

Pagal L. Gilbert novelę, vertė ruvi.lt

Tai gyvenimas..

Atrodytų – kasdieninės, paprastos, bet – tikros, įkvepiančios ir sušildančios širdį istorijos, kuriomis dalinasi žmonės internete. Tokių istorijų yra kiekvieno žmogaus gyvenime.. Jos primena mums, kad yra gerumas, žmoniškumas, meilė – pastebėkime tokias akimirkas ir pasidžiaukime jomis, branginkime ir saugokime tai, kas mus visus vienija ir žadina gražiausius jausmus..

************

Vieną vakarą užtrukau darbe ir jau vėlokai miesto transportu važiavau namo. Oras, lyg tyčia – žvarbu, vėjuota, lietus.. Skėtį namuose pamiršau, o dar ir telefonas išsikrovė.. Žodžiu, nuotaika prasta. Išlipu stotelėje, nusiteikiu ilgam ėjimui per lietų, nes namai nuo stotelės yra tolokai.

Ir staiga pamatau.. savo mamą su dviem skėčiais! Ji pamatė, kad aš pamiršau savo skėtį, neprisiskambino man ir nusprendė pasitikti mane iš darbo. Visą valandą laukė manęs stotelėje.. Neapsakoma šiluma užliejo mano širdį.. Mielos, geros, rūpestingos mūsų mamos.. Mylėkime ir saugokime jas.

************

Turiu draugę, kuri padeda visai nepažįstamiems žmonėms.. Kai eina į parduotuvę, ji visuomet apsižvalgo – ar nėra tuo metu pagyvenusių nepasiturinčių senolių. Juos lengva atpažinti – jie ilgai renkasi produktus, perka nedaug, o prie kasos dažnai pasitikslina, pasiskaičiuoja, ar užteks pinigų susimokėti.

Kad labai nenustebintų ar nešokiruotų senolių, draugė dar parenka saldumynų, ir kai jiems prie kasos paskaičiuoja sumą, ji padeda saldumynus į senolių krepšelį ir paklausia: “Ar galėčiau jus pavaišinti?“ Kol senolis ar senolė susigaudo, ką atsakyti, draugė sumoka už visus jo pirkinius.

Pamatytumėte jų reakciją!.. Senoliai dėkoja, džiaugiasi, stebisi, sako, kad taip nutiko jiems pirmą kartą gyvenime.. O draugė taip pat džiaugiasi – juk dabar senoliams nelengva, o jai kartais sumokėti nedidelę sumą nesunku.

O į klausimą, kodėl ji taip daro, tik nusišypso ir atsako: “Turime padėti vieni kitiems. Tai natūralu. Juk esame žmonės..“

************

Neseniai išsiskyriau su vaikinu, su kuriuo ilgai draugavome, ir aš tai sunkiai išgyvenau. Bet vieną dieną netikėtai atsirado kažkoks slaptas gerbėjas, kuris pradėjo siųsti man gėles per pasiuntinuką.

Mano nuotaika dėl to pradėjo savaime po truputį gerėti. O vakar aš sužinojau, kad tas “slaptas gerbėjas“ – mano tėtis.. Tai jis sugalvojo tokiu būdu išsklaidyti mano pergyvenimus. Pats geriausias tėtis pasaulyje!..

************

Neseniai piko valandą važiavau miesto autobusu. Autobusas buvo sausakimšas, o žmonės buvo pavargę po darbo, suirzę, barė šaltą orą, barėsi tarpusavyje dėl spūsties prie durų, nes kažkam reikėjo išlipti, kažkas negalėjo praleisti, kažkas jėga spraudėsi prie išėjimo.. Ir autobusas, lyg tyčia, važiavo labai jau lėtai. Ir nuotaika visų buvo labai slogi.

Ir staiga kažkoks vaikinas garsiai pasakė: “Žmonės, jei jau mes visi čia susirinkome, ir važiuoti dar teks ilgai, tai gal sužaidžiame “miestus“?“ Žmonės susižvalgė, dauguma susidomėjo, ir iš pradžių labai nedrąsiai, bet palengva visi įsitraukė į žaidimą!

Aš niekada taip smagiai nevažiavau autobusu.. Žmonės juokavo, smagiai juokėsi, buvo draugiški ir geranoriški, ir.. visai pamiršo visus kelionės nepatogumus. Net išlipti nesinorėjo..

************

Kartą parduotuvėje prie manęs priėjo maža mergaitė ir paprašė: “Paimk mane ant rankučių..“ Aš taip ir padariau, nes galvojau, kad ji pasimetė. O mažylė tiesiog apkabino mane, o paskui paprašė ją nuleisti ant žemės.

Aš nustebusi žiūrėjau į ją, o ji paaiškino: “Aš norėjau, kad tu nusišypsotum..“

************

Parengė ruvi.lt

Būkime geri vieni kitiems 🙂 ! Gražios savaitės mums visiems 🙂 !