Dažnai krizę suprantame kaip laikinus nesklandumus, kuriuos galima vienaip ar kitaip išspręsti, pašalinus nepageidaujamas pasekmes senais įprastais būdais. Tačiau krizės, ypač besikartojančios, atskleidžia gilias, vidines sistemines disproporcijas ir konfliktus.
Tai ribinių, kraštutinių, aštriausių prieštaravimų išryškėjimas sistemoje (valstybėje, šeimoje, organizacijoje, organizme..), kurie kelia grėsmę jos funkcionavimui. Kitaip tariant – krizė parodo, kad sistema veikia neteisingai, žalingai, pražūtingai.
Krizė – tai lūžio taškas, nurodantis, kad pribrendo būtinybė keisti esamos sistemos veikimo principus. Tai būsena, kai esami tikslai ir jų siekimo priemonės tampa neadekvatūs, ir dėl to nuolat iškyla nenuspėjamos negatyvios pasekmės.
Todėl tam, kad būtų įveikta krizė, reikia iš esmės keisti sistemos veikimą, ir pirmiausiai – pašalinti visas priežastis, kurios žlugdo harmoningą sistemos funkcionavimą.
Tokiu atveju reikalingi teisingi, ryžtingi globalūs veiksmai, kurie taps pagrindu harmoningam gyvavimui. Ir tai ne pasekmių gesinimas senais būdais, o esminiai, kardinalūs pokyčiai ir kokybinis evoliucinis šuolis.
************
Kažkaip nepastebimai virtualios technologijos užvaldė žmonių gyvenimą.. Todėl, deja, vienas iš skaudžiausių išsiskyrimų šiuolaikiniam žmogui – tai išsiskyrimas su mobiliuoju telefonu.
Virtualumas dabar tvirtai laiko žmones – jie nepaleidžia iš rankų mobiliųjų telefonų nei namuose, nei darbe. Net valgo ir miega su jais. Ir realiuose susitikimuose žmonės vis žvilgčioja į telefoną arba laiko jį netoliese.
Ir žmogui gali atrodyti, kad jis labai daug bendrauja, tačiau toks virtualus bendravimas iš tiesų vis labiau atitolina žmones. Paradoksalu, bet didžiulė mūsų dienų problema, turint tiek ryšio priemonių – vienatvė ir susvetimėjimas..
Žinote, kodėl? Todėl, kad virtualus bendravimas negali pakeisti realių susitikimų, gyvo bendravimo ir tikrų jausmų, nes tik sukuria bendravimo iliuziją – juk “bendrauja“ žmonės dažniausiai neišeidami už namų. Ir vis daugiau šeimų, kur kiekvienas užsidaro savo kambaryje ir pasineria į virtualumą, retai persimesdami gyvu žodžiu..
Virtualus pasaulis jiems tampa toks įprastas, kad susitikimams realybėje ir pokalbiams jau nesinori gaišti laiko. Ir terminas “gyvas bendravimas“ atsirado, kai jo vietą tvirtai užėmė virtualus. Bet.. juk jei dingtų elektra ar išsijungtų technika – kartu dingtų ir virtualus pasaulis..
Ko gero, mums jau atėjo laikas atsipeikėti, sugrįžti į realų gyvenimą, o virtualioms technologijoms sugrąžinti ryšio priemonių statusą. Pavyzdžiui, pradžiai paskelbkime savo gyvenime nors dieną per mėnesį be mobiliojo.. ar – dieną per savaitę? Labai daug kam net ši mintis sukeltų paniką, o tai reiškia, kad turime liguistą priklausomybę..
Bet turime bandyti, mokytis naudotis ryšio priemonėmis tik tada, kai tikrai nėra kito būdo susisiekti ar gauti informaciją. O bendraudami realiai su artimaisiais ir draugais išjungti mobiliuosius telefonus – kaip pagarbos žmonėms ženklą.
Esame gyvi žmonės, todėl bendraukime gyvai – dažniau susitikime, dažniau išeikime į gamtą, kad nevirstume galutinai technologijų vergais ar.. priedais.
************
“Aukso amžius“ – ne mistika, bet tikro, dvasingo, harmoningo gyvenimo apibūdinimas, kai žmonių gyvenimo pagrindas – Meilė, Tiesa, Sąžinė, Taika, Laisvė, Vienybė, Bendra Gerovė.. Kai nėra kovos už išgyvenimą, egoizmo, skurdo, priešiškumo, išnaudojimo, neapykantos, baimės, kančios, nelygybės.
Kiekvieno žmogaus širdyje yra intuityvus žinojimas apie harmoniją, apie savo dvasinę prigimtį, todėl dažnas to ilgisi, ir savo gyvenime, savo artimiausioje aplinkoje kuria Meilės ir Gėrio oazę.
Tokių žmonių dėka sėjami harmonijos daigai mūsų pasaulyje. Jų vis daugiau, jie auga, plinta ir vieną dieną suvešės, skelbdami žmonijai Aukso amžiaus pradžią.
Nes harmonijos siekis kiekvieno žmogaus širdyje yra daug stipresnis už tamsą, melą ir iliuzijas..
************
Parengė ruvi.lt
ruvi 