Kai žmonės pirmą kartą ateina pas psichologą, jie dažnai pasakoja apie savo tėvus, kaip apie du keistus monstrus. Iki šiol juos skriaudžiančius, nesuprantančius, neduodančius gyventi, kontroliuojančius kiekvieną žingsnį ir primetančius savo nuomonę.
Ir toks požiūris į tėvus nepriklauso nuo to, kiek žmogui metų ir kur gyvena jo tėvai. Kartais jie gyvena kitame mieste arba net jau yra mirę. Galbūt, jie sukūrė kitą šeimą arba yra išvykę, bet neregimai vis vien dalyvauja savo vaikų gyvenime.
Ir vos tik jau pakankamai suaugęs žmogus ateina į savo tėvų namus arba išgirsta porą mamos frazių telefonu, jis akimirksniu virsta mažu įsižeidusiu vaiku, kuris tesugeba rėkti ir trankyti durimis. Pažįstama?
Bet kai žmogus suauga, ateina suvokimas, kad kova vyksta ne išorėje, o viduje. Ir jei kova vyksta viduje, tuomet ją galima suvaldyti. Priimti kitų nuomonę ir sutikti kitus reikšmingus žmones.
Sukurti savyje atramą ir ribas. Peržvelgti ir pabaigti vidines kovas. Susitaikyti, išklausyti, atleisti, pripažinti. Daug ką galima padaryti. Svarbiausia, kad galiausiai iš to gimsta vidinio pasirinkimo laisvė.
Ir vieną dieną žmonės suvokia, kad jų tėvai tiesiog kalba. Įsivaizduojate, jie tiesiog išsako savo nuomonę. Kaip ir visi kiti žmonės.
Ir kadangi jie kitaip nemoka, tai ir išreiškia ją pamokymais, patarimais, primygtinais prašymais ar kažkaip panašiai. Kaip gi jiems dar kalbėti, jei jie moka tik taip?
Nuo pasisakymo formos nuomonė nesikeičia, ji išlieka tik nuomone. Ir mamos “aš tik pasakiau“, arba “aš tik paklausiau“, tampa būtent paprastu klausimu. Kartais forma keičiasi ir darosi atsargesnė ar mandagesnė, bet mes turime išmokti išgirsti nuomonę, o ne reaguoti į formą.
Kai viduje atsiranda vidinė ramybė ir laisvė, pasidaro lengviau kvėpuoti. Ir sprendimas, kaip reaguoti, ateina iš vidaus. Kaip sakoma apie suaugusius žmones? Kad jie patys sugeba užsidėti kepurę kai šalta, nežiūrint į tai, kad būtent taip jiems ir pataria mama.
O mama tiesiog kalba 🙂 . Ar jai jau ir pasakyti nieko negalima?
Pagal Aglajos Datešidžės tekstą, vertė ruvi.lt
Gražios vasariškos savaitės mums visiems 🙂 !
ruvi 
Labas rytas, Rūta, ačiū už pasakojimą. Taip ir būna, tik vieni vaikai vienaip reaguoja į mamos sakymus, kiti kitaip, asmeniškas gyvenimas tai rodo. Sūnus jau suaugęs ir aš jau seniai nepatarinėju užsidėti kepurę, bet tik kai ką pasakau neutraliai, norėdama tik perduoti informaciją kaip gali būti. Dabar jau jis klausia ką daryti, klausia patarimo, bet diplomatiškai atsakinėti dar mokosi. Ir aš mokausi. Dukra jaunesnė keletą metų už jį ir neseniai pasakė – mama, mes jau, manau, esame pakankamai suaugę ir galime patys spręsti savo problemas, tu neturi rūpintis. Ir aš nudžiugau savyje – ji jau supranta ir pati sprendžia, aišku, dar tik daigeliai gyvenimo, bet jie jau dygsta. Geros ramios dienos ir tų dienų ateityje…
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas, Rūta 🙂 !
Šis klausimas, kaip nekeista, daugeliui mano pažįstamų tapo problema – bendravimas su savo suaugusiais vaikais.. Ir gal esmė ne tėvų patarimuose ar rūpestyje vaikais, kas, manau, yra natūralu, bet tame, kad tie mūsų dideli vaikai bendravime su mumis leidžia sau “nuleisti garą“, savo vidinę įtampą, ir dėl to bendravimas tampa kažkoks dirglus be didelės priežasties. Ir taip, Rūta, jūs teisingai rašote – dauguma tėvų mato savo vaikuose tik gera, o vaikai, atvirkščiai, yra itin kritiški kiekvienam tėvų žodžiui. Kodėl taip yra? Manau, tiesiog iki mūsų atėjo vadinamoji vakarų “kultūra“, kur santykiai tarp žmonių – tik dalykiški, savanaudiški, paviršutiniški, šalti.
O mes užaugome kitaip – pagarboje suaugusiems, savo tėvams. Stengėmės išklausyti, net jei kažkas ir nepatiko. Mus taip auklėjo, ir pirmiausiai pavyzdžiu – kad vyresnius reikia gerbti. Tėvas man sakydavo, jei tarp mūsų kildavo nesusipratimai: “aš visada būsiu už tave 34 metais vyresnis, net jei tau bus 50. O tai reiškia, kad aš visada turėsiu 34 metais daugiau gyvenimo patirties, ir patikėk, ateis laikas, kai gyvenimas tau parodys, kad aš sakiau tiesą.“ Taip ir yra, ir aš labai dažnai su dėkingumu dabar prisimenu jo pastabas, pamokymus, perspėjimus.. Tik dėkingumas už tai pavėluotas, deja..
Pritariu, Rūta, kad nežiūrint į nieką, mes, tėvai, turime išlikti geru pavyzdžiu savo vaikams ir būti geranoriški ir išmintingi. Suprasti, kad dabar mūsų vaikų gyvenimas nelengvas, todėl jie dažnai būna dirglūs ir įsitempę, ir kartais leidžia sau tą įtampą išlieti ant mūsų. Bet.. mes juk turime gerokai daugiau gyvenimo patirties, net jei mūsų vaikai jau suaugę, tiesa? Todėl vaikai turi žinoti, kad yra pasaulyje tėvų namai – ramybės ir gėrio oazė, kur jie visada yra laukiami ir mylimi. Ir vieną dieną jie tikrai supras, kad tėvai – tai dažnai vieninteliai žmonės pasaulyje, kurie besąlygiškai myli, palaiko ir visą gyvenimą rūpinasi savo vaikais 🙂 . O mes kantriai palaukime, kol jie suaugs, subręs ir sustiprės dvasiškai..
Tiesiog mylėkime vieni kitus 🙂 .. Meilė daro stebuklus 🙂 .
PatinkaPatinka
Labas rytas, Rūta, manau, kad skirtingos nuomonės visada tarp kartų yra ir bus, tiesiog vieni jau su išmintimi, o kiti dar tik mokosi jos, tai savaime yra. Visa esmė išmintyje ir yra – vyresni mokame ir žinome kas yra gyvenimo pamokos, o jaunimas tik mokosi. Įdomesnis klausimas yra, o kokių mes laukėme savo vaikų, kokius kūrėme savo vaizduotės ir tai kokiais jie tampa augdami (gimsta, manau, visi vienodai tyri ir sveiki). Mano gyvenimas rodo, kad vaikai yra su asmenybės savybėmis, kurios man nelabai aiškios ir suprantamos, na kai kurias matau savo artimuosiuose, bet tos savybės ir yra priežastis, trukdanti arba padedanti sutarti. Iš kur tos savybės, jų mąstymas atsirado, jeigu niekas taip nemokė? Kiek dabar suprantu, tai sudeda ne tik tėvai, artimieji, bet ir aplinka, kokia ji, kokie mes, tai ir rodo naujoje kartoje, o ir “ant“ mūsų matosi. Jeigu visi esame įtakojami vieni kitų energijų, tai galime tik nujausti, kokios jos sklando erdvėje ir gula “ant“ mūsų visų. O jas (energijas) kuriame savo mąstymu, savo viduje kylančios ar esančiomis savybėmis. Kaip tai vyksta dar tik mokausi. Jei visi mokytųsi pažinti save, aplinką, o po to mokytųsi kurti ir palaikyti teigiamas mintis, pasaulis pasikeistų. Mąstymo galią turime savyje visi, tik naudokime teisingai ir pamatysime rezultatus. Gero sveiko, teigiamo nusiteikimo visiems linkiu.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas, Rūta 🙂 !
Žinoma, skirtingos nuomonės yra, ir yra jos būtent dėl patirties skirtumo. Ir gerai, kad taip yra – taip vyresnioji karta dalinasi savo patirtimi, o jaunimas savo entuziazmu, savo tyra sąmone taip pat “išjudina“ vyresniuosius, dalinasi naujomis idėjomis. Tai puiku, bet esmė juk tame – kaip vyksta ši informacinė apykaita, kuri, be abejo, yra natūrali ir teisinga.
Kaip minėjau, iš pokalbių su draugėmis ir iš savo patirties pastebiu, kad bendravimas su suaugusiais vaikais darosi problematiškas, kaip geranoriškai ir nuolaidžiai vyresnioji karta besistengtų bendrauti. Taip, mes auklėjame savo vaikus, bet jiems taip pat daro įtaką ir viešoji informacinė erdvė ir visuomenėje formuojamas požiūris į vyresniąją kartą, į žmonių tarpusavio santykius. Matyt, ne šiaip sau gimė posakis: “Rinkos santykiai baigia išstumti žmogiškus santykius ir žmoniškumą“.
Taip jau yra, ir mes turime tai turėti omenyje. Todėl ir sakau, kad, nežiūrint į nieką, mums, tėvams, reikia kurti harmoningą erdvę savo namuose, savo artimiausioje aplinkoje – kad perduotume savo vaikams ir anūkams mums mūsų tėvų perduotas amžinas vertybes – meilę, vienybę, savitarpio pagalbą ir rūpestį vieni kitais, sveiką ryšį su gamta ir visa gyvybe, kūrybingumą, harmoningą bendravimą.. Kad išorinė įtaka nepersvertų tų iš kartos į kartą perduodamų amžinųjų dvasinių vertybių, kurių dėka mes ir išliekame Žmonėmis..
Ačiū, Jums, Rūta, saulėtos nuotaikos ir Jums 🙂 !
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person