Žengti už ribojančių rėmų

* Mūsų įprastinis mąstymas ir elgesys demonstruoja nuolatinės radijo, televizijos, spaudos ir kitų masinio informavimo priemonių propagandos efektyvumą. Propaganda tokia efektyvi, kad vidutinis statistinis pilietis nesijaučia įžeistas, kai yra įvardinamas vartotoju – tarsi jo vienintelė paskirtis visuomenėje būtų prekių vartojimas.

* Idėja apie tai, kad mes progresuojame, iš esmės niekuo nepagrįsta. Mes turime pakankamai informacijos apie save ir mūsų planetą, tačiau neturime supratimo, kaip joje harmoningai gyventi. Dauguma mūsų tradicijų ir elgesio modelių yra iš Viduramžių.

* Bet kuris iš mūsų, įskaitant ir aukšto rango vadovus, yra piniginės-kreditinės sistemos vergai. Mes laikomės darbo, kurio nekenčiame, kad įsigytume vis daugiau nereikalingų daiktų, arba dirbame viršvalandžius, kaupdami laisvadienius, kad pabėgtume nuo priežasčių, dėl kurių mums ir reikia poilsio.

* Esant piniginei-kreditinei sistemai, sunku įsivaizduoti sprendimus, kurie tarnautų visų gerovei. Tai neįmanoma be visapusiško socialinio modelio modernizavimo ir piniginės-kreditinės sistemos pakeitimo į resursus orientuotą ekonomiką. Visi žemės resursai turi būti paskelbti bendru žmonijos paveldu. Jie turi būti naudojami visos žmonijos būtinoms reikmėms, tausojami bei saugomi.

* Dabartinė veikianti piniginė-kreditinė sistema nesugeba suteikti kiekvienam žmogui aukštą pragyvenimo lygį ir garantuoti gamtos apsaugą, nes pelnas yra pagrindinė jos varomoji jėga.

* Žmonės atspindi savo aplinką lyg veidrodžiai. Mūsų visų bendras bruožas – gebėjimas maksimaliai prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių. Fanatizmas, rasizmas, nacionalizmas, egoizmas ir gobšumas – tai įgyti elgesio modeliai, kurie sustiprinami per auklėjimą.

* Šie negatyvaus elgesio pavyzdžiai nėra paveldimi ir nėra mūsų “žmogiškos prigimties dalis“, kaip įdiegta daugeliui iš mūsų. Jei aplinkos poveikis nesikeis, toks elgesys kartosis vėl ir vėl.. Bet kai tik žmonės supras, kad jų požiūriai ir vertybės yra formuojamos iš išorės, manipuliuoti jais bus žymai sunkiau.

* Išlaisvintas nuo beprasmiško sunkaus darbo, skolų, piniginių ir turtinių santykių, žmogus daugiau nesijaudins dėl problemų, kurios dabar atima didžiąją jo gyvenimo dalį: kreditų, skolų, išlaidų sveikatos apsaugai, įvairių priverstinių draudimo sutarčių, ekonominių nuopolių, depresijų ir mokesčių. Kai bus pašalinti visi šie sunkumai, gimdantys pavydą, godumą ir konkurenciją – mūsų gyvenimas taps pilnavertis, humaniškas ir kūrybingas, iš jo išnyks visi prieštaravimai ir konfliktai.

* Žmonėms reikalinga nauja švietimo sistema, kuri mokys savarankiško mąstymo, praktinių įgūdžių ir kūrybingumo vietoje iniciatyvos gesinimo ir primetamų pasenusių metodikų kalimo. Reikia daugiau betarpiško bendravimo ir dialogų mokymo procese. Studentai mokysis vertinti situaciją, priimti savarankiškus sprendimus, bendradarbiauti grupėje, kūrybingai taikyti naujausią informaciją.

* Mes nelopysime esančios struktūros “skylių“. Mes pradėsime kurti naują infrastruktūrą, naujas gyvenvietes ir naujas transporto sistemas. Pereinamuoju laikotarpiu dar bus naudojamos tradicinės transporto priemonės, bet jos bus visapusiškai modernizuojamos tol, kol nebus pakeistos naujomis transporto priemonėmis ir sistemomis.

* Ateities miestuose architektūros ir statybos vystymasis bus pagrįstas visai kitais principais, nei dabar. Technologijos tarnaus visiems žmonėms, todėl bus laisvas, platus įvairaus individualaus būsto pasirinkimas. Būsto sudedamos dalys bus lengvai keičiamos ir pritaikomos pagal pasirinkimą.

* Lengvai surenkami ir modeliuojami namai, kurių šiandien dauguma net įsivaizduoti negali, galės būti statomi įvairiose vietovėse: miestuose, gyvenvietėse, pamiškėse, kalnuose, salose, o naujos transporto priemonės leis greitai ir saugiai keliauti. Žinoma, žmonės gyvens ten, kur pasirinks, kur norės. Miestai ir gyvenvietės bus projektuojamos su daugybe medžių, parkų, augmenijos..

* Svarbiausia – žengti už įprastų mąstymo šablonų ribų, suprasti, kad turime kurti kitokią aplinką – kurioje žmogus gali kurti, mylėti, bendradarbiauti, tobulėti ir gyventi su visais harmonijoje.

(Mintys iš Žako Fresko paskaitų ir knygų, parinko ir vertė ruvi.lt)

Pasakojimas iš ateities apie dabartį

Trumpas pasakojimas apie tai, ką apie mus galvos būsimosios kartos:

– Jie gyveno vienodose ankštose blokinėse dėžėse, vertino daiktus ir mainų priemones aukščiau už gyvenimą, ir sistemingai, be atodairos, darė bet ką dėl tų mainų priemonių kaupimo.

Daugelio žmonių darbas buvo ne tik nenaudingas, bet ir kenkėjiškas – jie kasdien teršė gamtą ir tuo pačiu žudė save. Negalvodami apie pasekmes, jie kenkė savo gimtajai planetai, tobulindami siaurą žinių sritį, kuri buvo visiškai bevertė.

Jie chaotiškai naudojo Žemės resursus, skaitydami juos savo asmenine nuosavybe. Žmonėms nerūpėjo niekas, tik jie patys ir jų artimiausia ateitis.

Jie sąmoningai gamino nekokybiškus daiktus, kad tie greičiau sugestų ir dėl to reikėtų gaminti vis naujus. Gamino daugybę produkcijos, kuria negalėjo naudotis. Daiktų kaupimas buvo skatinamas ir buvo laikomas gerovės požymiu.

Daugumos žmonių interesai apsiribodavo besaikiu vartojimu ir lengvabūdiškomis pramogomis, jie turėjo prieigą prie gausybės informacijos, bet tenkinosi siaurais įprasto pasaulėlio šablonais.

Jie didžiavosi, kad priklauso kažkokiai grupei ir skaitė priešais visus, kas tai grupei nepriklausė. Žudymas savo valia skaitėsi amoraliu dalyku, bet žudymas pagal grupių vadovų valią – norma.

Taip, jie turėjo vadovus – tai žmonės, kurie valdė daugybės žmonių likimus..

Savęs ribojimas skaitėsi norma. Jie laikėsi primestų įstatymų, nepaisydami jų neadekvatumo. Žmonės keitė savo pasaulėžiūrą tik prispaudus aplinkybėms.

Jie neigė mintis ir idėjas, kurios neatitiko daugumos nuomonės ir kurios kėlė grėsmę nusistovėjusios sistemos gyvavimui..

– Bet kaip gi žmonės galėjo taip gyventi?.. Nejaugi mūsų protėvių mąstymas buvo toks primityvus?

– O, tikrai ne.. Tiesiog jie neturėjo alternatyvos. Jie nežinojo nieko geresnio.

(Pagal Ž. Fresko alegoriją, vertė ruvi.lt)

Gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Apie šiuolaikinį švietimą

* Šiuolaikinio švietimo modelis neveikia. Jis paseno, todėl išplėšia iš žmonių gyvenimo 15-20 metų ir išugdo nepritaikytus gyvenimui, šabloniškai mąstančius žmones.

* Mums diegia klaidingą įsitikinimą: jei gerai mokomės, jei įstojame į gerą aukštąją mokyklą ir ją užbaigiame, tuomet sėkmė gyvenime mums užtikrinta.

* Galbūt, kadaise taip ir buvo, bet šiandien švietimo sistema jau nespėja koja kojon su laiku, todėl vietoje ugdymo sistemos ji tampa formalia, sustabarėjusia.

* Jei norime, kad visuomenė sėkmingai vystytųsi ir tobulėtų, mums reikia mokytis konkrečių įgūdžių, kurie naudingi realiame gyvenime. Kitaip tariant – įgūdžių, kuriuos galima nuolat vystyti bei tobulinti, remiantis praktika ir patirtimi.

* Žinoma, mokslo įstaigose galima išmokti ir naudingų dalykų: išvystyti erudiciją, išsiugdyti kritinį mąstymą, gauti bazines žinias. Tačiau diplomas šiandien neužtikrina sėkmingo įdarbinimo ir įdomaus, kūrybingo darbo. Atėjo laikas ieškoti naujų švietimo būdų.

* Dabartinėje švietimo sistemoje žmogus savo vaikystės ir jaunystės metus, kuomet jis kupinas entuziazmo, energijos ir kūrybingumo, turi nukreipti į.. kuo geresnių pažymių gavimą.

* O tai pamažu gesina ir entuziazmą, ir kūrybingumą, ir apskritai norą mokytis – juk reikia mokytis daugybės dalykų (ir gerai mokytis), kurie ne tik neįdomūs, bet ir retai pritaikomi gyvenime.

* Švietimo sistemos paradoksas tame, kad daugybės dalykų, išskyrus bazines žinias, mes niekaip nepritaikysime gyvenime, nors ir skirsime tam daugybę jėgų ir laiko. Tokio mokymosi rezultatas – tik gražūs pažymėjimai, bylojantys apie tam tikrų mokslų baigimą.

* Todėl taip daug žmonių, baigusių įvairius mokslus, nedirba pagal specialybę arba dirba formaliai, atsainiai. Arba tampa tam tikros srities teoretikais – vysto teorijas, rašo knygas ir mokslinius darbus, kurie neturi jokios praktinės naudos visuomenei.

* Tuo tarpu tik praktiniai įgūdžiai: reikalingų žinių pritaikymas, kūrybingumo ir iniciatyvumo ugdymas bei mokymas dirbti grupėje (derinti veiksmus geriausiam rezultatui) gali suteikti žmogui vertingą išsilavinimą, kurį jis galės ne tik pritaikyti gyvenime, bet ir toliau vystyti.

* Žmogus gali turėti aukštą intelekto koeficientą, daug teorinių žinių, bet jei jis nesugeba kūrybiškai mąstyti, priimti savarankiškus sprendimus ir pritaikyti savo žinias gyvenime – tos žinios mažai vertos. Svarbiausias gyvenime – praktinis intelektas.

* Dabartinis formalus, šabloninis išsilavinimas praktinio intelekto neugdo. Ateities švietimo sistema turėtų būti susieta su praktika. Ji turėtų būti lanksti, atsižvelgiant į įvairių mokslo sričių pokyčius (tobulėjimą).

* Juk mokomės ne dėl pačio mokymosi. Mokslai yra tobulėjimo įrankis, todėl mokytis turi būti įdomu! Tai būtina sąlyga. Jei mokytis neįdomu – reiškia, mokslai tapo dogmatiški, neatitinkantys gyvenimo pokyčių ir besimokančiųjų poreikių.

* Blogiausia, ko išmoko dabartinė švietimo sistema – tai šabloninis mąstymas. Tai visiškai užgesina žmogaus gebėjimą laisvai, savarankiškai mąstyti ir apskritai tobulėti. Todėl retam pabaigusiam mokslus žmogui išlieka noras toliau savarankiškai kažko mokytis, užsiimti saviugda.

* Šabloninį mąstymą galime pastebėti ir tame, kaip abiturientai renkasi aukštąją mokyklą: retas yra tvirtai pasirinkęs specialybę ir žino, ką norėtų veikti gyvenime. Dažniausiai einama “kažkur“, “bet kur“ – kad tik gautų aukštojo mokslo diplomą.

* Tokio pasirinkimo pasekmės jau matomos mūsų gyvenime: vis mažiau tikrų savo srities specialistų, kurie gerai dirba ir yra naudingi visuomenei. Juk formalus išsilavinimas orientuotas išskirtinai į statusą, kuris įgyjamas, jei tiksliai vykdomos tam tikros taisyklės.

* Jei tokia situacija tęsis – gerų specialistų turėsime vis mažiau, o vietoje jų bus armija funkcionierių, kurie be taisyklių ir instrukcijų yra bejėgiai, o bet kokia situacija, reikalaujanti savarankiško sprendimo – jiems neišsprendžiama.

* Jei norime pozityvių pokyčių visuomenėje – turime keisti pasenusią švietimo sistemą, kuri jau neatitinka mūsų dienų iššūkių. Išsilavinimas turi būti praktiškas, visiems prieinamas, lankstus, gerinantis visos žmonijos gyvenimą.

* Be bazinių žinių, mokslo įstaigose turi būti mokoma žmoniškumo: vienybės, meilės, pagarbos gamtai ir visai gyvybei, bendradarbiavimo, santarvės, kūrybingumo. Juk visos žmonijos progresas – tai daugybės kūrybingų žmonių vieningos veiklos rezultatas 🙂 .

(Mintys iš Ž. Fresko paskaitų, parinko ruvi.lt)

Žmogaus prigimtis – mylėti ir kurti

* Pinigai galiausiai sugadino viską: bet kokie bendruomeniniai santykiai yra iškreipti dėl pinigų įtakos. Mes tapome vergais visomis prasmėmis – gyvename primetamais šablonais ir iliuzijomis, kovojame už būvį ir esame stumiami į nežinią: be idėjų, be ateities planų, be aiškių perspektyvų.

* Ir nors pinigai naudojami jau labai seniai – suvokiame tai ar ne – jie visada buvo naudojami žmonių elgesio valdymui, ribojant jų perkamąją galią.

* Pradedant ekologija, baigiant kariniais veiksmais, nusistovėjusi vertybių sistema skatina agresiją, godumą, susipriešinimą, konkurenciją ir kenkia mums iš visų pusių. O sistemos veiklos pasekmių nepavyks išvengti nei vienam žmogui..

* Dauguma žmonių įsitikinę, kad neįmanoma išbristi iš tų gyvenimo sąlygų, kuriose visi esame paskendę. Tačiau jie tiesiog nežino, kokie faktoriai ir jų suma lemia žmogaus formavimąsi ir elgesį, todėl tvirtina: “tokia jau žmogaus prigimtis, ir nieko čia nepakeisi“.

* Bet juk žmogaus elgesys paklūsta tiems patiems dėsniams, kaip ir visa gamta. Pavyzdžiui, augalai patys savaime neauga – jiems reikalinga tinkama dirva, vanduo, juos veikia Saulės šviesa, temperatūra..

* Taip ir žmonės – nuo gimimo jiems daro įtaką aplinka: tėvai, giminės, auklėtojai, mokytojai, draugai, visuomenė. Taigi, mūsų negatyvios savybės nėra įgimtos, jos yra diegiamos iš kartos į kartą: jus gali išmokyti nekęsti tam tikros rasės, religijos, tautos arba garbinti bet ką.. Ir jūs šventai tuo tikėsite.

* Žiaurus konkuravimas taip pat nėra žmogaus prigimtis – tai dirbtinai sukurto deficito pasekmė, stumianti žmones varžytis nesibaigiančioje kovoje už tai, kas būtina išgyvenimui.

* Žmogus neturi polinkio į nusikaltimus – tai įtakoja klasinė nelygybė visuomenėje: kuo ji didesnė, tuo daugiau prievartos, smurto, vagysčių, karų.

* Mūsų elgesys neatsiranda iš niekur – jis visada priklauso nuo sisteminio poveikio iš išorės. Elgesys neturi vienintelės priežasties – tai daugelio priežasčių suma, sistema.

* Nei vienas kinų vaikas negimė mokėdamas kinų kalbą, jam teko jos mokytis. Nei vienas bet kurios kitos tautybės vaikas negimė mokėdamas savo tautos kalbą. Mūsų elgesys labai adaptyvus ir lankstus – mes esame vienos iš labiausiai prisitaikančių gyvų esybių Žemėje.

* Pažvelkime į savo gyvenimą, į visuomenės vertybes, į vadovus – jų kalbas ir darbų rezultatus, jų kompetenciją. Akivaizdu, kad jie diktuoja jiems naudingas vertybes, kurios garantuoja jiems valdžią.

* Senoji sistema susikompromitavo ir beviltiškai paseno. Tik mūsų tikėjimas ją dar palaiko. Keiskime mūsų vertybes – keisis ir mūsų elgesys bei aplinka. Patikėkime, kad galime gyventi kitaip – vieningai, visų labui.

* Prieš daugelį metų žmonės nieku gyvu netikėjo, kad žmonės skris į Mėnulį. O paklausti, kodėl jie daro tokią išvadą, atsakydavo, kad remiasi sveika nuovoka: “To tiesiog negali būti“.

* O iš tiesų, jei mes turėtume sveiką nuovoką – nebūtų nei skurdo, nei bado, nei gamtos niokojimo, nei karų. Jei jau sugebėjome nuskraidinti žmones į Mėnulį, tuomet, be abejonės, galime išspręsti ir opias žmonijos problemas.

* Nejaugi mes nesugebame adekvačiai įvertinti realybę ir planuoti pozityvią mūsų visų ateitį?.. Nejaugi geriausia, ką mes sugebame – tai pasekmių gesinimas? Keiskime priežastis – keisis ir pasekmė. Braukime stereotipus, kad mūsų blogiausi bruožai – įgimti.

* Patikėkime savo geriausia žmogiška prigimtimi – mylėti, kurti, bendradarbiauti. Vienykimės, mylėkime ir gerbkime vieni kitus ir Žemę. Pradėkime kurti pasaulį, kuriame gyvuos visuotinė lygybė, laisvė, vienybė ir taika 🙂 .

(Mintys iš Žako Fresko paskaitų, parinko ir vertė ruvi.lt)

Žvilgsnis į mūsų dienų realybę

Yra posakis, puikiai apibrėžiantis mūsų dienų realybę: “Iš visų gyvų būtybių Žemėje tik žmogus moka už tai, kad gyvena.“

Kadaise pinigai buvo įvesti kaip mainų priemonė – patogesniam prekių ir paslaugų paskirstymui. Šiandien pinigai tapo ne priemone, o tikslu – jie jau nesugeba atlikti jiems skirtos pirminės užduoties, todėl sistema įėjo į logišką nesibaigiančių finansinių krizių virtinę.

Esamo socialinio-ekonominio modelio transformacija neišvengiama, nes monetarinė sistema išsigimė ir dėsningai griūva. Kai žmonės supras, kad globalinės krizės yra neatsiejama dabartinės makroekonominės realybės dalis, jie bus priversti ieškoti naujų socialinių-ekonominių santykių.

Yra daug požymių, kurie rodo sistemos neefektyvumą, peržvelkime keletą ryškiausių.

Skurdas. Šiuo metu resursai paskirstomi labai netolygiai – didžioji jų dalis atsidūrė mažumos rankose, tuo tarpu kai milijardai žmonių gyvena skurde ir yra priversti tikrąja ta žodžio prasme kovoti už išgyvenimą.

Daugumoje taip vadinamų išsivysčiusių šalių gyventojų pajamų skirtumas pasiekė rekordinį skaičių: turtingos klasės jis 10 kartų didesnis. Moterų atlyginimai daugumoje šalių mažesni, nei vyrų. Ir niekas garsiai neskelbia, kad, pvz., Europoje yra 4,1 milijono benamių..

Tai veda į visuomenės susiskaldymą, priešiškumą, nusikaltimus, klasių kovą ir niekaip negali vadintis nei progresu, nei civilizuotos ar išsivysčiusios visuomenės požymiais.

Besaikis vartojimas. Pelno siekimu grįstai sistemai reikalingas vis augantis vartojimas. Auga vartojimas – niokojami Žemės resursai, tačiau sistemai tai nerūpi, jai svarbus tik pelnas. Todėl daiktai – vienkartiniai arba žemos kokybės, pagaminti tam tikram (garantiniam) laikui, po kurio jie sugenda.

Ekologija. Sistemos veikimo principai pažeidė ekologinį balansą: užterštas vanduo ir oras, naikinami miškai ir gyvūnai, auga šiukšlių kalnai.

Darbas. Ištrintas suvokimas apie realiai atlikto darbo (produkto) vertę ir vertingumą. “Darbu“ vadinama viskas, už ką sumokama pinigais, net jei tai prieštarauja žmoniškumui, kenkia kitiems ar net yra nusikalstama veikla.

Visiems darbo vietų neužtenka, todėl auga bedarbystė. Dauguma žmonių dirba už minimalų atlyginimą savo ar svetimoje šalyje (priverstinė ekonominė migracija).

Psichologinė žmonių būsena. Monetarinė sistema neturi tikslo padaryti žmones laimingais – ji tiesiog juos eksploatuoja, paversdama varžteliais, kur pasenusį lengva pakeisti nauju.

Žmonės verčiami mokytis pagal vieną mokymo sistemą, kuri nesudaro sąlygų žmogaus potencialui išsiskleisti, o tai galiausiai laužo jo psichiką ir paverčia paklusniu robotu.

Pastovi konkurencija, neįdomus darbas ir prievolių našta apnuogina pačias blogiausias žmogaus savybes: jį apima depresija, apatija arba vidinė įtampa, agresija. Visi šie psichikos sutrikimai yra negatyvus piniginės sistemos ir jos primetamo gyvenimo būdo poveikis.

Karai. Jei prasideda (pradedamas) karas, reiškia, jis kažkam naudingas (pelningas): karinei pramonei ir tam tikrų interesų siekiančiai grupei. Mes galime ir turime gyventi taikiai, tačiau propagandos pagalba vis atrandamas ir demonizuojamas “priešas“ ir siunčiami kariauti vidutinės ir skurdžiai gyvenančios klasės vaikai.

Nusikalstamumas. Piniginė sistema veikia pagal tam tikras viena kitai prieštaraujančias taisykles, kurių pažeidimas yra neišvengiamas. Dauguma nusikaltimų yra padaroma iš savanaudiškų paskatų. Dirbtinai sukurtas pinigų deficitas pastūmėja žmones daryti įvairiausius nusikaltimus.

Išimkime pinigus iš valdymo sistemos – ir žmonės neturės motyvo imti kyšius, vogti, sukčiauti ar žudyti. Dabar gi kovojama su nusikaltimais (pasekmėmis) vietoje to, kad būtų pašalintos tų nusikaltimų priežastys.

Augantis visuomenės nepasitikėjimas. Vis daugiau žmonių pradeda matyti realų gyvenimą, o ne tikėti pažadais apie būsimą “rojų“, kuris žadamas prieš kiekvienus rinkimus. Kiekvienas gyvenime susiduria su degraduojančia sistema, kur visos sritys nukreipiamos tik į pelną.

Kadangi žmonių pajamos mažėja, dalyvauti sistemoje darosi vis sunkiau dėl didėjančios mokesčių naštos. O prastėjantis gyvenimas verčia ieškoti visų sunkumų priežasčių.

Augančios pasaulio valstybių skolos. Kadaise skola buvo prilyginama bėdai, dabar skola – didelė “garbė“. O iš tikrųjų tai rodiklis, kad gyvenama ne pagal pajamas, kad neatsakingai ūkininkaujama. Vystytis tokiomis sąlygomis neįmanoma, nes skolininkas nuolat gyvena praeitimi ir yra priklausomas nuo skolintojo diktuojamų sąlygų.

Dabar svarbiausias klausimas – ką daryti? Pažvelgti tiesiai į mūsų realybę. Pamatyti ją. Keistis. Ir pagrindinis pokytis turi įvykti mūsų visų sąmonėje. Mes privalėsime keistis, nes augantis globalinis chaosas, neramumai, gamtos niokojimas, nusikalstamumas galiausiai palies visus – net tuos, kurie mano, kad yra saugūs.

Tik dėl šiuolaikinių standartų poveikio dauguma žmonių net įsivaizduoti negali, kad galima gyventi kitaip – bendradarbiaujant, taikoje, pagarboje, vienybėje ir santarvėje. Mes turime suprasti vienybės jėgą – susitelkę mes galime padaryti neįtikėtinus dalykus 🙂 !

Mintys iš Žako Fresko paskaitų, vertė ruvi.lt

Į ateitį – su gera viltimi..

Kad žmogus būtų laimingas, jis turi turėti gerą ateities perspektyvą. Besibaigiant metams – žvilgsnis į ateitį futurologo ir išradėjo Žako Fresko akimis. Kad įžiebtume gerąją viltį ateičiai – juk mintis materiali 🙂 , o ir metų pabaiga – stebuklų metas 😉 ..

* Projektas Venera – organizacija, kuri siūlo konkretų veiksmų planą, skirtą socialiniams pertvarkymams, kurie nukreipti į taikų ir nuoseklų visos žmonijos vystymąsi. Šis projektas – 75 metų tyrinėjimų ir eksperimentų rezultatas, kuriuos atliko Žakas Fresko.

* Dabartiniai politikai nesuinteresuoti įgyvendinti šį projektą, nes jų užduotis – išsaugoti esamą sistemą ir savo padėtį, o ne įgyvendinti permainas, nukreiptas į visuotinę gerovę.

* Lūžio momentas bus socialinis ir ekonominis kolapsas – kai senosios vertybės ir valdymo metodai tampa neefektyvūs, o žmonės jau nepasitiki valdžia ir negali gyventi pagal diktuojamas sąlygas.

* Šiuolaikinė sistema – kaip vėžys organizme, kuris suėda savo šeimininką ir galiausiai žūsta kartu su juo. Ji nesugeba suteikti deramą gyvenimo lygį kiekvienam žmogui ir garantuoti gamtos apsaugą, nes pagrindinis jos tikslas ir varomoji jėga – kuo didesnis pelnas kuo mažesnėmis sąnaudomis.

* Piniginės sistemos negatyvios pasekmės: sprendimai visose sferose priimami ne žmonijos ir gamtos naudai, o kapitalo kaupimui, turtui ir valdžiai išlaikyti; daugumai žmonių tampa neprieinami gyvybiškai reikalingi dalykai: išsilavinimas, būstas, medicina, pilnavertė mityba, poilsis; visuomenė skirstoma į klases pagal ekonominę nelygybę; dauguma žmonių dirba vergišką darbą tik dėl pinigų ir t.t..

* Projektas Venera – ne komunizmas ir ne “Naujoji pasaulio tvarka“, nes juose yra pinigai, bankai, armija, policija, socialiniai sluoksniai. Ir ne utopija: projektas atrodo neįgyvendinamas tik tiems, kas žvelgia į jį per senosios sistemos šablonų prizmę.

* Pagrindinis projekto tikslas – pripažinti visus planetos resursus bendru žmonijos paveldu. Tik tai užbaigs visus negatyvius reiškinius: karus, skurdą, badą, politinę korupciją, gamtos niokojimą, nelygybę. Todėl būtina pilna visų planetos resursų inventorizacija.

* Į resursus orientuota ekonomika operuoja ne pinigais, o turimais resursais, siekiant sukurti patį teisingiausią ir efektyviausią jų paskirstymą. Visos prekės ir paslaugos bus gaunamos be mums įprastų senosios sistemos pinigų, kreditų, barterių ar kitokių skolų ar mainų formų.

* Didžiausias privalumas, kurį galėsime patirti naujoje sistemoje tame, kad laisvi nuo skolų ir baimių žmonės tampa geranoriški ir taikūs. O pašalinus sąlygas, kurios gimdo godumą, priešiškumą ir varžymąsi, mūsų gyvenimas įgaus prasmę ir mes, ko gero, pirmą kartą pajusime, ką reiškia būti Žmogumi.

* Naujojo socialinio modelio tikslas – nekurti stimulų, kurie būtų nukreipti į egoistinius tikslus – turtus ar valdžią. Naujieji stimulai skatins žmones savirealizacijai ir dvasinėje, ir materialioje sferose.

* Žmonės galės užsiimti bet kokia kūrybine veikla pagal pasirinkimą, nejausdami laisvės apribojimų ir negalvodami apie ekonominius sunkumus ar kitus faktorius, būdingus dabartinei piniginei sistemai. Kūrybinė veikla – tai veikla, nukreipta ir į žmogaus savirealizaciją ir gerovę, ir į kitų žmonių gyvenimo gerinimą ir gerovę.

* Kai išsilavinimas ir resursai bus prieinami kiekvienam be kainininko – žmonijos kūrybinio potencialo išsiskleidimui nebus ribų. Tokiose sąlygose žmonės gyvens sveikai ir ilgai, jų gyvenimas bus ryškus, įdomus, laimingas ir prasmingas. Sėkmės matas bus kūrybinių idėjų įgyvendinimas, o ne turtas ar valdžia.

* Ateities gyvenvietės ir miestai bus sklandžiai veikiančios sistemos, kuriose mokyklos, mokslo ir meno centrai, žemės ūkis, transportas, gyvenamieji namai, sveikatos ir poilsio centrai bei visų žmonių sveikas ir kūrybiškas gyvenimo būdas sudarys harmoningą visumą.

* Keisis energijos šaltiniai, kurių bus daug ir įvairių, nes žmonių išradingumui nėra ribų, ir visi jie bus švarūs, neteršiantys gamtos.

* Išnyks daugybė problemų, kurias stimuliuoja dabartinė piniginė sistema. Kai žmonių gyvenimas įdomus, kūrybingas, prasmingas, kai jame nėra dirbtinų stresų – žmonėms nereikia jokių dirbtinų stimuliatorių (alkoholio, tabako, narkotikų). O kai žmogui laisvai prieinami ir patenkinami būtini poreikiai – maisto, būsto, išsilavinimo, dvasinio tobulėjimo, kūrybos, bendravimo ir bendradarbiavimo, poilsio – išnyksta priešiškumas ir nusikaltimai.

* Aplinka formuoja žmogų. Reikia kurti tokią aplinką ir tokias sąlygas, kuriose žmogus vystys geriausias savo savybes, mokyti jį mylėti ir gerbti kitus žmones bei mūsų visų namus – Žemę. Bendri tikslai, darbas visų labui vienija žmones, o neribotas kūrybinis polėkis įkvepia augti ir tobulėti.

Mintys iš Žako Fresko paskaitų ir knygų, parinko ir vertė – ruvi.lt

Išperkamoji laisvė

Gūdžioje vergovinėje santvarkoje vergystė buvo akivaizdi: vergvaldys, sukaustytas grandinėmis vergas, ir alinantis darbas už duonos kąsnį. Vergas suprato savo padėtį, todėl svajojo apie laisvę, troško jos visa širdimi ir kovojo dėl jos.

Mūsų dienomis vergovė labai subtili: žmonės dažniausiai nesuvokia, kad vergauja, todėl apie laisvę nesvajoja. Bet – nors ir galvoja, kad yra laisvi, tačiau nuolat pabrėžia, kad laisvę jiems suteikia tik pinigai. Iš to seka, kad laisvę turime.. nusipirkti.

O kaip yra iš tiesų? Juk kiekvienas žmogus gimsta laisvas ir niekas negali jam suteikti laisvės, nes tai kiekvieno žmogaus prigimtinė duotybė. O štai apriboti ją galima.. tais pačiais pinigais, kurie, žmonių manymu, ją suteikia.

Ir, kaip teigia futurologas, išradėjas ir tyrinėtojas Žakas Fresko, mūsų laisvė šiandien taip įmantriai apribojama, kad.. jos beveik neturime.

Savo paskaitose ir knygose, paremtose asmeniniais tyrinėjimais, jis daug pasakoja apie tai. Pažvelkime, kokius paslėptus šiuolaikinio žmogaus pavergimo būdus jis įvardina.

Ekonominė prievolė nuolatiniam darbui. Šiuolaikinis žmogus priverstas dirbti be paliovos visą gyvenimą, nes per mėnesį uždirbtų pinigų dažniausiai pakanka vienam mėnesiui išgyventi: privalomiems mokesčiams, mokesčiui už būstą, maistui ir transportui.

Pensija taip pat didžiulė fikcija, nes visus savo pinigus pensininkas atiduoda už būstą, maistą, vaistus.

Dirbtinė paklausa pseudo-reikalingoms prekėms. Jei žmogus ir gauna didesnį atlyginimą arba sugeba susitaupyti, jam per reklamą, prekių išdėstymą tam tikrose parduotuvės vietose ar “žvaigždžių“ įvaizdį brukamas begalinis bėgimas paskui “naujoves“. T.y., sukuriami dirbtiniai poreikiai, kuriems jis turi uždirbti arba – skolintis..

Kreditinė sistema. Jos pagalba per paskolos palūkanų mechanizmą daugybė žmonių įtraukiami į nesibaigiančias skolas. Neretai tam, kad išmokėtų vieną paskolą, žmogus ima naują kreditą, taip sudarydamas ištisą skolų piramidę.

Na, o jei žmogus tiesiogiai neima paskolų – vis vien yra įsiskolinęs, nes turi padengti valstybės vardu imamas paskolas, kurių išmokėjimas padalinamas visiems valstybės piliečiams.

Infliacinis mechanizmas. Kainų kėlimas nekeliant atlyginimų užtikrina užslėptą žmonių lėšų pasisavinimą. Todėl mažėja perkamoji galia ir žmonės skursta vis labiau.

Neatitikimas tarp išmokamo ir realiai uždirbamo atlyginimo. Tai slepiama informacija apie realų darbo užmokestį, pridėtinę prekės vertės dalį ir apie dalį, kurią pasiima (pasisavina) darbdavys.

Ribotas atlyginimas. Išoriškai jis pateikiamas kaip kilnus dalykas – suma, mažesnę už kurią įstatymas draudžia mokėti. Tačiau realybėje – dauguma tiek ir gauna.. O už minimalų atlyginimą nei oraus gyvenimo, nei būsto įsigijimo, nei judėjimo laisvės ar pasirinkimo būti negali.

O šiuolaikinis darbo jėgos migravimas pasaulyje tėra priverstinės ekonominės gerovės paieškos, nes įvairiose šalyse šis minimumas yra skirtingas.

Mitas apie valstybės išlaikymą. Žmonės įtikinti, kad jie dirba valstybei, o iš tiesų jie dirba didelių įmonių ir korporacijų savininkams, kuriems suteikiamos neribotos galimybės. Todėl nėra jokių mainų: sumokėjęs mokesčius, žmogus už viską (mokslus, mediciną, įvairių institucijų paslaugas ir pan.) turi mokėti dar kartą.

Valstybės sąvoka naudojama tam, kad žmonėms nekiltų nereikalingų klausimų, pvz, apie mokesčių paskirstymą, detalias ataskaitas apie išlaidas, apie atliktus darbus, žmonių gerovės augimo realius rodiklius ir t.t.. Juk dažniausiai žmonės valstybę sieja su sąžiningumu, teisingumu, tiesa..

Čia dar galime pridėti daugybę privalomų mokesčių, kurie primetami žmonėms, neatsižvelgiant į jų finansines galimybes. Bet kokie mokesčiai turėtų būti įvedami pasitarus su žmonėmis, kuriems juos tenka mokėti. Jei deklaruojama laisvė, reiškia, žmonės turi turėti galimybę rinktis, pritarti, atsisakyti..

Štai tokia mūsų visų “laisvė“. Ir sunku nuginčyti Žako Fresko pateikiamas išvadas – jis gyvena šioje Žemėje beveik šimtmetį, turi didžiulę patirtį ir moralinę teisę bei pareigą pasidalinti savo įžvalgomis. Atidžiau pažvelgę į savo gyvenimą, visa tai neišvengiamai ir patys pamatysime.

O išeitis?.. Pamatyti gyvenimą tokį, koks jis yra, pradėti viską vadinti savo vardais. Atgauti žmogišką orumą: nei vienas žmogus nėra kažkieno nuosavybė ir niekas negali priverstinai reguliuoti jo gyvenimo. Suprasti savo tikruosius poreikius – tai išlaisvina nuo primetamų iliuzijų.

Pasijusti laisvais – nes tokiais ir gimėme. Būti gerais žmonėmis – tik geri žmonės daro gerus darbus, keisdami viską į gera 🙂 .. Ir – “nepirkti“ laisvės, netapatinti jos su pinigais, nes už pinigus galime nusipirkti tik vergo grandines – tegul nematomas, bet tvirtai sukaustančias..

Į ateitį – tik su pozityvia kūrybine motyvacija

* Nors dauguma iš mūsų laiko save progresyviais mąstytojais, tačiau mes vis dar uoliai kabinamės už senosios finansinės sistemos principų. Kitais žodžiais – mes pritariame sistemai, kuri įtakoja neefektyvumą ir deficitą.

* Žvelgdami į naują tūkstantmetį ir į žmonijos praeitį mes suprantame, kad visos žmonių idėjos, svajonės ir vizijos yra apribotos stygiaus filosofija. Mes esame deficito kultūros produktai.

* Mums giliai įskiepytos kultūrinės normos, pagal kurias kažkas turi pralaimėti, kad kažkas laimėtų (nes visiems visko “neužtenka“), ir tai iki šiol įtakoja mūsų pasirenkamus sprendimus.

* Dominuojančios šiuolaikinės visuomenės vertybės, šlovinančios konkurenciją ir deficitą, stabdo tolimesnį progresą. Mes turime pereiti iš statiškos visuomenės į dinamiško vystymosi sistemą.

* Pagrindinė dabartinės sistemos varomoji jėga – pelnas. O kai pelnas – pagrindinis tikslas, tuomet sprendimai visose gyvenimo sferose priimami ne žmonių ar aplinkosaugos naudai, o kapitalo kaupimui, grynojo pelno augimui. Jei pelnas nereikšmingas, nors socialine prasme veikla reikalinga – paslauga naikinama.

* Žmones visada domino klausimas – kodėl politikai nedirba žmonių labui. Priežastis akivaizdi, jei suprantame, kad šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje lyderiai renkami ne tam, kad gerintų visos tautos gyvenimą. Jų užduotis – saugoti visuomenės viršūnėlių ir finansinių korporacijų privilegijuotą padėtį.

* Karas – ne vienintelė prievartos forma, kurią primeta neadekvati socialinė santvarka. Yra dar ir badas, nelygybė, skurdas, stygius, skolos. Piniginėje-kreditinėje sistemoje demokratija yra iliuzija, kuri palaikoma tam, kad žmonėms atsirastų pojūtis, jog jie dalyvauja taip vadinamajame demokratiniame procese.

* Bet mes ir toliau tvirtiname, kad demokratija – geriausia valdymo forma. O realybėje mes laisvi tiek, kiek leidžia mūsų perkamoji galia. O kadangi pinigai sukaupti nedidelės žmonių grupės rankose, tai net ir ši laisvė yra iliuzinė.

* Šiuolaikiniam žmogui įteigta, kad pinigai ir konkurencija kuria motyvaciją. Tačiau niekas neužsimena, kad pinigai ir konkurencija kursto godumą, korupciją, konfliktus, nusikaltimus, ekonomines krizes, karus.

* Visur, kur dominuoja pinigai, yra ir nelygybė. Tuo tarpu sėkminga visuomeninė sistema turi tenkinti visų piliečių poreikius.

* Jei dabartinėje sistemoje viskas, įskaitant socialines ir ekologines problemas, liks nepakeista – galiausiai mes prieisime šios atgyvenusios piniginės-kreditinės sistemos ekonominį ir socialinį kolapsą.

* Mūsų nuolat kintančiame pasaulyje turime galvoti ne apie tai, ar ryšimės būtiniems pokyčiams, o apie tai, kad tokie pokyčiai – vienintelė priemonė mums visiems išgyventi.

* Mes turime pakankamai žinių ir įgūdžių, kad suburtume daugiaprofilines brigadas įvairių problemų sprendimui. Tačiau tai darome tik karo ar ypatingų situacijų atvejais. Jei mobilizuosime tokias pajėgas visuomenės problemų sprendimui – teigiamų rezultatų galime pasiekti labai greitai.

* Mūsų vienintelis deficitas – kūrybinės minties trūkumas. Pats vertingiausias nenaudojamas resursas šiandien – žmonių išradingumas.

* Visuomenės tobulėjimas įmanomas tuomet, kai skurdas, badas, skolos, karai, ekologinė degradacija ir beprasmiška žmonių kančia traktuojamos ne tik kaip įveikiamos, bet ir kaip absoliučiai nepriimtinos.

* Ateities žmonės, galbūt, įvertins mūsų vystymosi etapą kaip intelektualinį ir ekonominį neįgalumą. Jiems bus sunku suprasti, kodėl agresiją ir konkurenciją mes vertinome kaip normą.

* Naujoji visuomeninė sistema turi būti nukreipta į mūsų problemų priežasčių panaikinimą, bet tai neįmanoma dabartinėje finansinėje ir politinėje sistemoje. O paviršutiniški pokyčiai tik pagilina šiandienines problemas.

* Senieji mąstymo šablonai kelia abejones ir palengva keičiasi pasaulinio informacinio tinklo – interneto – dėka. Gimsta poreikis tyrinėti alternatyvas, kurios tobulintų mūsų visuomenės gyvenimą ir garantuotų visiems ir kiekvienam orią ateitį.

* Naujoji sistema turi būti orientuota į resursus, kurie yra visos žmonijos paveldas, o ne grupės žmonių nuosavybė. Tokia sistema kuria visiškai naują, pozityvią motyvacinę sistemą, kuri nukreipta į žmonių kūrybinio potencialo išskleidimą, bendradarbiavimą visų labui, rūpestį žmonėmis ir gamta, nuolatinį augimo ir tobulėjimo procesą.

* Didžiausia dovana, kurią patirsime gyvendami naujoje visuomenėje – laisvi nuo skolų, prievolių, nesaugumo jausmo ir baimės žmonės taps geranoriški ir taikūs. Naujojoje visuomenėje tiesiog nebus priežasčių nesveikai agresijai.

Mintys iš Žako Fresko knygos “Geriausi dalykai, kurių nenusipirksi už pinigus“, parinko ir išvertė – ruvi.lt

Žako Fresko projektas “Venus“

Žakas Fresko – išradėjas, inžinierius-konstruktorius, architektas, filosofas.. Sunku ir išvardinti visas sritis, kuriomis jis domisi – jis pats sako, kad domisi viskuo ir viską nori tobulinti. Įdomu tai, kad šis unikalus žmogus, kaip ir L. Da Vinčis, yra savamokslis.

Jis gimė 1916 metais kovo 13 dieną Niujorke. Nuo pat mažens buvo žingeidus, smalsus, mėgo piešti ir buvo iš tų mokinių (jis mokėsi mokykloje iki 16 metų), kurie užduodavo netikėtus klausimus ir visada turėjo savo nuomonę.

Sunkus išgyvenimas Ž. Fresko buvo Didžioji depresija 1929-1939 metais. Būtent tuo metu jis pirmą kartą susimąstė – kodėl yra toks skurdas, o šalia – karai, korupcija ir valdžios abejingumas žmonių problemoms. Galbūt, sistema, pagal kurią gyvena visuomenė, paseno ir neišvengiamai veda į griūtį?..

Kurį laiką jis dirbo ir socialiniame centre – teikė pagalbą alkoholikams, narkomanams ir vadinamiems sunkiems paaugliams. Tačiau labai greitai pamatė, koks bergždžias jo darbas: kol jis dirbo su vienu į bėdą pakliuvusiu žmogumi, sistema jau “pateikdavo“ šimtus kitų..

Tuomet ir kilo mintis ieškoti problemų priežasčių, o ne kovoti su pasekmėmis. Taip prasidėjo gilesnės Ž. Fresko paieškos. Jo ilgamečių paieškų rezultatas – “Venus“ projektas, kurį jis pradėjo vystyti maždaug 1975 metais.

Daug kas žavisi šiuo drąsiu ir kūrybingu žmogumi, o kiti jo idėjas vadina utopinėmis. Galbūt, nusivylimas ar tiesiog nuovargis nuo nesibaigiančių krizių verčia žmones abejoti, kad apskritai kažkas gali pasikeisti ir kad gali būti kitaip..

Tačiau Žakas Fresko teigia, kad jo siūloma sistema – ne utopija ir kad ji gali būti lengvai įgyvendinta. Kaip? Pirmiausia – keičiant žmonių sąmonę, suvokimą. Kokiu būdu? Lygiai taip pat, kaip dabar veikiama žmonių sąmonė per masines informavimo priemones.

Skirtumas tik tas, kad dabar žadinamos negatyvios žmonių savybės, yra meluojama ir manipuliuojama. Norint gerų pokyčių, reikia visuotinai iškelti naujas – humaniškas, vienijančias idėjas ir sistemingai jas įgyvendinti, t.y., aktyvuoti pozityvias žmonių savybes.

Žmonės iš prigimties yra “užprogramuoti“ vystytis, evoliucionuoti, keistis, tačiau šios savybės yra uoliai slopinamos. Žmonėms dabar labiausiai trūksta vienijančių tikslų ir siekių, todėl pamatę pirmuosius gerus bendros veiklos rezultatus, jie patys su entuziazmu imsis to, kas juos įkvepia ir sukuria bendrą gerovę.

Na, o kaip su senąja sistema, ką daryti su žmonėmis, kurių rankose didžioji dalis finansų ir resursų? Žakas Fresko teigia, kad su ja nieko nereikia daryti, ji ir taip dėsningai žlunga ir galiausiai sužlugs – tą matome visi. Dabar reikia turėti aiškų planą – ką daryti toliau. Jis ir siūlo vieną iš įgyvendinamų variantų.

Apie “Venus“ projektą – šis pažintinis filmas. Labai džiaugiuosi, kad atradau su lietuvišku vertimu ir įgarsinimu – padėka vertimo autoriui!

Ir dar – įdomus filmas apie Žaką Fresko: čia rusiškai įgarsintas, o čia – anglų kalba.