Kategorija: Vyras ir moteris

Aš nežinau didesnio džiaugsmo už džiaugsmą jausti meilę, švelnumą ir dėkingumą.

Tokiomis akimirkomis širdis skleidžiasi, išsiplečia už kūno ribų ir tampa mini-Saule.

Meilė, švelnumas, dėkingumas visada tolygiai, jaukiai šviečia. Bet kažkokiais momentais tai įsijungia pilnu pajėgumu.

Kai žiūri į mylimą žmogų arba galvoji apie jį su ypatingu švelnumu. Apkabini, paglostai vaiką. Labai nuoširdžiai dėkoji kažkam artimam arba tolimam. Gėriesi gyvūnu. Žaviesi gamtos grožiu. Unikalia dangaus spalva…

Tai – ypatingi momentai, kai viskas, kas ir taip visada džiugina, sustiprėja šimtus, tūkstančius kartų. Galbūt, dėl to, kad giliai tai pajunti. Be nerimo ir lūkesčių.

Tyra, šviesi, besąlygiška, dieviška meilė, švelnumas, dėkingumas. Sustiprinta žmogaus gebėjimu matyti, girdėti, įkvėpti aromatą, paliesti, pajusti.

Ir tu su tuo susilieji, tame ištirpsti. Tavęs tarsi nėra.

Yra tik beribis švelnumas. Yra tik begalinis dėkingumas visiems ir viskam, kas įjungė visa tai pilnu pajėgumu. Dėkingumas Kūrėjui už gebėjimą taip jausti.

Yra tik besąlygiška Meilė.

Tokiomis akimirkomis prisimeni save tikrąjį ir tą vietą, iš kur atėjo tavo Siela. Prisimeni Namus.

Tikrąją Meilę.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šeima – tai ne tik giminės. Aš turiu omenyje tikrą šeimą, o ne tik biologinius ryšius. Tai erdvė, kuri mus įkvepia svarbiems darbams.

Ateidami į šeimą, mes ateiname į tam tikrą ratą, kuriame visi už vieną ir vienas už visus. Ir nėra nieko, kas palaiko ir įkvepia taip, kaip šeima – mielos akys, patikimos rankos, šiltas glėbys, savitas humoras, tvirtas kiekvieno ryšys su visais, kuris išlaikė ne vieną gyvenimo išbandymą ir išgrynino visus prioritetus.  

Kai aš kalbu apie tai, aš žinau, kad tie žmonės, kuriuos aš skaitau šeima, žino, kad tai aš apie juos. Net jei mes toli ir apskritai ne giminės.

Padėka autorei! Pagal N. Rubštein esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kiekvieno iš mūsų gyvenime buvo arba yra žmonės, kuriems linkime labos nakties, net jei jie mūsų negirdi… Žmonės, apie kuriuos pagalvojame, vos pramerkę ryte akis…

Net jei jų dabar nėra šalia, jie visada su mumis, todėl kad jie – mūsų širdyje. Ir mes šypsomės, galvodami apie juos ir tikime, kad mūsų vidinė šviesa, kurią jiems siunčiame, būtinai juos pasieks.

Kartais jie labai tolimi, bet – tokie be galo mums artimi… Ir mes visada taip laukiame susitikimo su jais, taip norime juos pamatyti ir apkabinti…

Taip gera išgirsti jų tokį mielą širdžiai balsą: “Labas, tai aš!“ Ir net jei matomės labai retai, susitikę bendraujame betarpiškai, lyg būtume vakar išsiskyrę.

Artimos sielos, draugai, mylimi žmonės, savi žmonės – įvairiai juos vadiname. Juos mylime, jų pasiilgstame, už juos meldžiamės, linkime jiems gero…  

Jie visada, visada su mumis – mūsų kasdienybėje ar kelionėse, mūsų prisiminimuose ar mintyse…

Nes jie – mūsų širdyje…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Iš visų stebuklų, kuriuos mums siūlo gyvenimas Žemėje, didžiausias – tai Meilė.

Meilė užpildo gyvenimą prasme…

Ji daro stebuklus. Ji atneša šviesą ten, kur viešpatauja tamsa, neša viltį ten, kur įsigalėjo beviltiškumas.

Ji mūsų didysis mokytojas ir dovana, kuri mums nuolat siunčiama.

Meilė – stipriausia jėga pasaulyje.

Ji nematoma, jos negalima išmatuoti, bet tuo pačiu ji tokia galinga, kad gali per akimirką viską pakeisti ir suteikti nepalyginamai didesnį džiaugsmą, nei bet kokie materialūs daiktai.

Kai jūs mylite, niekas negali jūsų meilės atimti. Tik jūs patys galite jos atsisakyti.

Meilė – tai Visatos magija. Ji gali sukurti viską iš nieko.

Ką tik jos nebuvo, ir staiga – ji pasirodo visu savo grožiu, ir jūs kaipmat pasijuntate pakylėtas, o jūsų širdyje tyliai skleidžiasi palaima.

Ir kiek daug nuostabių dalykų ji sukuria tiesiog iš oro: šypsenas, juoką, šiurpuliukus per odą, švelnius žodžius, mielus vardus, laimės ašaras, ir visų pirma – patį gyvenimą.

Mes gimėme iš meilės. Be jos čia nebūtų ir mūsų.

Didžiausias Meilės stebuklas – tai jos gebėjimas nušviesti viską, prie ko ji prisiliečia…

Nuoširdi padėka! Pagal B. de Andželis esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žmona sako vyrui: “Nemėtyk kojinių kur papuola namuose.“ Jis sako: “Aha“, ir vis vien išmėto. Keista, ar ne? O žmonai apmaudu, ji pasijuto ignoruojama, jai atrodo, kad jos nemyli, nežiūrint į tai, kiek ji visko daro šeimai.

O kadangi taip nutinka ne pirmą kartą, ji pajunta bejėgiškumą ir apmaudą, kurie sukelia vidinę įtampą ir pyktį, ir tokia būsena balansuoja tarp minčių apie skyrybas ir konflikto proveržio.

O vyras nesupranta – na, pamiršo jis porą kartų padėti kojines prie skalbinių, bet gi nepiktybiškai, o automatiškai, nes labai skubėjo užsiimti savo darbais. Ir jokių piktų kėslų, kam gi taip iš karto – nemyli, skyrybos?..

Ir štai būtent šią akimirką, kai visiems taip skaudu ir apmaudu, reikia bandyti išsiaiškinti – kodėl taip elgiamės, ir iš kur tokios emocijos ir būsenos. Tuomet dar galima sustoti, tuomet ne viskas prarasta.

Tiesiog atsisėsti ir ramiai pasikalbėti apie savo jausmus. Įsivaizduoti save sutuoktinio vietoje – kaip jis jaučiasi šioje situacijoje? Paklausti, kokie jo jausmai ir papasakoti jam apie savo jausmus.

Ir išaiškės, kad žmona visai nenori skirtis, bet nori, kad vyras ją apkabintų ir pasakytų šiltus žodžius. O ir vyras nenori mėtyti savo kojinių kur papuola, bet jam reikia pagalbos, kad pakeistų šį savo įprotį – ir tai daug lengviau padaryti, kai vyras pagaliau supranta, ką jaučia žmona, kai pamato kojines ant grindų.

– Aš supratau! Kai padedu kojines į vietą, aš tuo pačiu patvirtinu, kad myliu tave ir gerbiu tavo darbą namuose, tiesa?

– Taip, ir ne tik – taip tu prisidedi prie tvarkos ir jaukumo mūsų namuose…

– Gerai, aš išmoksiu, bet galbūt ne iš karto, man prireiks šiek tiek laiko ir tavo supratimo, jei kartais suklysiu.

Štai taip meilė ir artumas išsklaido pyktį ir skausmą, kurie neperauga į konfliktą ir griūtį. Todėl, kad kalbamės apie tai, ką jaučiame. O jei nesikalbame – santykiai tampa tiesiog funkcionalūs ir emociškai plastikiniai: išorėje viskas gražu, o viduje – viskas blogai. Tai tiesus kelias į susvetimėjimą.

Kalbėkimės – apie savo jausmus, apie mūsų bendrą gyvenimą, apie mielus kasdieninius rūpesčius. Kad pyktis meilės neišstumtų… Nes tik meilė viską ištaiso.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Vėl ir vėl. Kiekvienoje papasakotoje istorijoje, arba istorijoje, kuri saugoma kažkur giliai, kaip didžiausia paslaptis – aš matau tai. Tarsi raudona gija, pagrindinis akordas ir impulsas, paliekantis pėdsaką viso gyvenimo kelyje…

Tai taip paprasta ir tuo pačiu sudėtinga. Taip ryškiai akivaizdu ir taip kruopščiai slepiama. Taip būtina ir kartu taip nepripažįstama. Taip nuostabu ir tuo pačiu taip baugu…

Kiekvienas ieško savo žmogaus.

Ir… kaip sudėtinga kartais tai pripažinti. Net pačiam sau sudėtinga. Sau gal net pirmiausiai. Jautru. Skaudu. Baugu.

Tačiau. Vienaip ar kitaip. Su didžiausia viltimi arba beveik netekus vilties. Juk visi jie tokie skirtingi – žaismingi romantikai, išmintingi filosofai, amžini optimistai, juokingi keistuoliai, niūrūs cinikai.., net užkietėję vienišiai ar atsiskyrėliai, einantys savo užsibrėžtu keliu, kuriems, atrodytų, nieko nereikia, tik to savo kelio… taip, net ir jie.

Visi jie… Ieško savo Ypatingo Žmogaus.

To, su kuriuo gali visada būti savimi. Skambėti unisonu, perpinant du gyvenimus į vieningą simfoniją, tuo pačiu neprarandant savo unikalaus skambėjimo.

To, su kuriuo galima nerti į gilumą. Keliauti po visatas – vidines ir išorines, tyrinėti pasaulį, sinchroniškai jį pajusti, ir – atsispindėti, atsispindėti, atsispindėti vienas kito akyse.

To, su kuriuo norisi eiti į RYTOJŲ, kuriant bendrą pasaulį, gyvenimą, bendrą kelią. Žinant, kad tai bus ypatingas rytojus. Ir viskas bus neįtikėtinai ypatinga. Ypatingos dienos. Ypatingi pokalbiai. Ypatingi prisilietimai. Ypatingi žodžiai. Ypatingos akimirkos.

Ir tu pats galėsi pasijusti ypatingu. Neįtikėtinai. Magiškai. Ypatingu.

Argi tai nenuostabu?..

Taip sudėtinga ir tuo pačiu – taip paprasta.

Padėka autorei! Pagal K. Mesing esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Eglė visada žalia. O beržas būna plikas, sausas, negražus.

O būna beržas ir sodriai-žalias, auksinis, medaus geltonumo. Ir ant kranto žalia eglė rūpestingai apkabina beržą. Koks jis bebūtų.

Ir tyli upė teka kaip laikas. Kaip gyvenimas.

Tas, kas jus myli ir priima visokį – gražų ir negražų, linksmą ir liūdną, seną ir jauną, piktą ir švelnų – su tuo ir reikia pasilikti ant laiko upės kranto.

Laimingas tas, kurio gyvenime yra toks žmogus.

Dėl jo ir gyvename. Dėl to, kas mūsų nepaliks, jei mes pasikeisime.

Tai ir yra meilė.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jei tave myli, kai tu išgyveni sunkius laikus – tai be galo vertinga…

Myli, o ne pakenčia, ir nelaukia, kol tau tai praeis…

Nenuvertina to, kas atėmė tavo jėgas…

Kalbasi, jei yra galimybė…

Apkabina, jei yra poreikis…

Ir tiesiog atsisėda šalia, kad palaikytų, nevarginant klausimais, ir neapsunkinant dideliu aktyvumu…

Todėl, kad tai taip pat tarpusavio ryšys…

Priimti žmogų net tuomet, kai jis pats savęs nepriima, ir vargiai ar sugeba kažką atsakyti…

Tai laikina, bet ir skausminga…

Kartais nepakeliama…

Geriausia, ką aš girdėjau savo gyvenime gilaus artumo lygmenyje, nebuvo pasakyta tais įprastais, bet pernelyg gyvenimo vėjų išdraikytais žodžiais…

Žmogus tiesiog pasakė:

– Aš pajutau, kad tau skaudu, ir apkabinau, kad paimčiau nors pusę to skausmo… ir po minutės tu atmerkei akis…

Mes artimi ne tuomet, kai miegame vienoje lovoje, mielieji…

Mes artimi, kai esame vienoje emocinėje erdvėje…

Ir kai reikalingi vienas kitam ne tik tuomet, kai esame veiklūs ir galime daug ką …

O tiesiog – reikalingi…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gyvenantys meilėje – turi kažkokį stebuklingą priešnuodį nuo visko, kas skaudina, griauna, agresyviai savinasi.

Gyvenantys meilėje – tai kiekvienas, kas užaugino savo širdyje susitaikymo su didžiuliu nenuspėjamu pasauliu trapius daigus, kurie prasikala pro nusivylimo, beviltiškumo, susvetimėjimo miglą.

Gyvenantys meilėje – tai kiekvienas, kas atvėrė savyje spinduliuojančią šviesą, kas neatitvėrė dygliuota nepasitikėjimo viela savo vidinio pasaulio prieigų.

Gyvenantys meilėje – neturi nei amžiaus, nei neteisingos išvaizdos, nei priežasčių atsisakyti pavasario, kuris gyvuoja jų širdyse be jokių kalendorių…

Padėka autorei! Pagal N. Našita miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Iš tiesų – ką? Kokiais stebuklingais būdais gali išreikšti save tavo siela? Kaip jaučiasi artimieji su tavimi? O kaip tu su jais?

Kažkieno širdis moka šviesti. Ji šviečia žiniomis, išmintimi, užsidega virpančia liepsnele trapiose akimirkose. Kažkam buvo tamsu, jis pasiklydo, susipainiojo mintyse, jausmuose, įvykiuose. O šalia – kažkieno jautri širdis užsidegė būtent jam, būtent dabar tapo kelrode žvaigžde, nes būtent dabar ji jam svarbiausia iš visų Visatos šviesulių. 

Kažkieno širdis moka sušildyti. Žmogui šalta, jis užsidarė nuo pasaulio, nusivylė, ginasi dygliais, tyli. O šalia širdis, kurios prigimtis – šildyti – apkabina supratimu, viltimi ir įkvėpimu. Sušyla žmogus, ir į jo širdį ateina ilgai lauktas Pavasaris: daugiamečiai ledukų-nuoskaudų sluoksniai tirpsta, kartais ir ašarų lašeliais, skleidžiasi dėkingumo žibutės ir taip norisi, labai norisi pratęsti šią šilumos grandinėlę. Būtinai!

Kažkieno širdis įgavo meistriškumą kurti gerovės erdvę. Štai visai neseniai buvo visiems liūdnai-nyku arba šurmulingai-skubu, o gal piktai-niūru, kaltai-įžeidu, vienišai-beviltiška… Ir štai šalia pateka Saulutė, ir pasaulis tampa tokiu, koks jis yra saulutės širdyje: ryškiu, lengvu, paprastu, stebuklingu, geru-geru. Ir nesvarbu, kad ši širdis patekėjo tik akimirkai, bet pasakišku būdu ji spėjo nuspalvinti nuotaiką švelniomis vaikystės spalvomis, spėjo suskambėti gyvenimo džiaugsmo melodija. Ir net nepastebėjai, kaip greitai pasklido ši saulėta nuotaika visiems.

Kažkieno širdis moka parinkti kitai širdžiai žodžius. Tiesiog ji moka suprasti kitą žmogų. Iš pradžių pajusti, paskui suprasti, paskui pasakyti tai, ką būtent jo širdis išgirs, į ką atsilieps, į kokį šauksmą. Ir tuomet aštrūs nuoskaudų kampai nusigludina, pykčio strėlės, nepasiekdamos tikslo, krenta prie kojų ir pavirsta tuo, apie ką galima pasakyti: “Na, ir ko aš čia dėl niekų kivirčijuosi?“ Tiesiog kažkieno širdžiai parinko teisingus žodžius. Būtent tai širdžiai, ant kurios durelių buvo užrašyta: “Nieko nėra namuose“, “Prašau netrukdyti“, “Atsargiai, piktas žmogus“. O staiga tik viens – ir įvyko stebuklas: pro atviras duris pasklido gerumo šviesa, kuri susitiko su nepaliesta vertybe, paslėpta iki tam tikro laiko – su meile žmonėms.

Kažkieno širdis moka kurti, o kažkieno žiūrėti į žvaigždes.

Kažkieno širdis sugeba pastebėti ištisą Visatą lietaus lašelių žaisme, o kažkieno skuba į pagalbą, vos išgirdus draugo šauksmą, kuris atsidūrė gyvenimo išbandymų ruože.

Kažkieno širdis išmoko matyti gyvenimo ženklus, o kažkieno – gelbėti likimus, pradedant visada nuo savęs, perrašant savo “Gyvenimo knygą“.

O ką moka tavo širdis? Kaip jaučiasi pasaulis su tavimi? O tu su juo tiesiog dabar?

Ką moka tavo artimųjų širdys?

Kiek daug jų – širdžių, kurios moka, sugeba būti gyvos, nepakartojamos, draugiškos, reikalingos, nuoširdžios, rūpestingos, laisvos, įkvepiančios ir tyros, tokios nepaprastos, kad visos drauge sudaro vėrinį – vėrinį iš širdžių-švyturėlių. Būtent jie, tie švyturėliai, nušviečia pasaulį šiluma, jų dėka atgimsta pavasaris santykiuose, jų dėka atleidžiamos nuoskaudos ir paleidžiama praeitis, jų dėka dabartis tampa vertinga, o ateitis – šviesi ir įkvepianti.

Paklausyk savo širdies! Leisk jai šiandien šviesti gerumu…

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir širdžių šilumos mums visiems 🙂 !