Aš nežinau didesnio džiaugsmo už džiaugsmą jausti meilę, švelnumą ir dėkingumą.
Tokiomis akimirkomis širdis skleidžiasi, išsiplečia už kūno ribų ir tampa mini-Saule.
Meilė, švelnumas, dėkingumas visada tolygiai, jaukiai šviečia. Bet kažkokiais momentais tai įsijungia pilnu pajėgumu.
Kai žiūri į mylimą žmogų arba galvoji apie jį su ypatingu švelnumu. Apkabini, paglostai vaiką. Labai nuoširdžiai dėkoji kažkam artimam arba tolimam. Gėriesi gyvūnu. Žaviesi gamtos grožiu. Unikalia dangaus spalva…
Tai – ypatingi momentai, kai viskas, kas ir taip visada džiugina, sustiprėja šimtus, tūkstančius kartų. Galbūt, dėl to, kad giliai tai pajunti. Be nerimo ir lūkesčių.
Tyra, šviesi, besąlygiška, dieviška meilė, švelnumas, dėkingumas. Sustiprinta žmogaus gebėjimu matyti, girdėti, įkvėpti aromatą, paliesti, pajusti.
Ir tu su tuo susilieji, tame ištirpsti. Tavęs tarsi nėra.
Yra tik beribis švelnumas. Yra tik begalinis dėkingumas visiems ir viskam, kas įjungė visa tai pilnu pajėgumu. Dėkingumas Kūrėjui už gebėjimą taip jausti.
Yra tik besąlygiška Meilė.
Tokiomis akimirkomis prisimeni save tikrąjį ir tą vietą, iš kur atėjo tavo Siela. Prisimeni Namus.
Tikrąją Meilę.
Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 