Kategorija: Vyras ir moteris

Kaip manote, kaip ilgai gali tęstis priešiškumas šeimoje? Kiek galima kaupti nuoskaudas ant tėvų, vaikų, brolių ar seserų ir kitų giminaičių? Pagal tai, ką matome aplink, panašu, kad tai gali tęstis visą gyvenimą.

Tai baisu – didesnę gyvenimo dalį nešiotis sunkų akmenį širdyje, ir metų metais ginti vidinius skaudulius apsimestiniais abejingumo kiautais. Bet juk nėra to abejingumo ir negali būti. Negalime būti abejingi tėvams, vaikams, seserims, broliams, giminaičiams… Negali žmonės būti abejingi ir kitiems žmonėms, gyvenantiems įvairiose valstybėse ar tolimiausiuose planetos dalyse.

Šiame pasaulyje nėra kitų žmonių, išskyrus kiekvieną iš mūsų. Ir tik mūsų valioje nuspręsti – ar ir toliau gyvensime neapykantoje, ar pagaliau tai sustabdysime. Kažkas turi pradėti keisti priešiškumą į santarvę – kaip ir kiek gali. Kažkas turi tapti pavyzdžiu kitiems.

Pretenzijos, kaltinimai, agresija, priešiškumas – tai kartojasi metų metus, dešimtmečius ir per amžius.. Žmonės perduoda savo vidinę kančią kitiems, ir tuo pačiu skaudina juos. Kai žmogui skauda, jis bendrauja su kitais per savo skausmo prizmę, apie tai sakoma: sužeistas žeidžia kitus, o mylintis skleidžia meilę. Ir tai vyksta ne tik šeimose, bet ir visose žmonijos gyvenimo srityse.

Nežeiskime jau sužeistų. Dažniau užduokime sau klausimus: kodėl ir ko aš nekenčiu? Su kuo aš kovoju ir ko siekiu kovodamas? Kas laimi kovose ir vardan ko jos vyksta? Kam aš eikvoju savo gyvenimą ir kiek meilės aš skleidžiu aplinkiniams?.. 

Varžytis lengviau, nei bendradarbiauti. Kaltinti ir bartis daug paprasčiau, nei mokytis sutarti. Griauti lengviau, nei statyti. Naikinti greičiau, nei kurti. Bet juk neapykanta negali būti meilės ir santarvės pagrindu.

Neapykanta visada sėja tik neapykantą. Senuose mokymuose sakoma, kad geriausias mūšis – tai nepradėtas mūšis, nes tikras karys nebijo žūti, tačiau jis baiminasi dėl kitų žmonių gyvybių.

Išminties kelias negali būti priešiškumo keliu. Pasijuskime visumos dalimi, pradėkime savo vidinį darbą – mylėkime ir užjauskime ne žodžiais, o visa širdimi. Užauginkime meilę tokio dydžio, kad joje tilptų visa žmonija su jos skausmu ir paklydimais.

Kažkas turi tai padaryti. Tegul tai bus kiekvienas iš mūsų.

Padėka autorei! Pagal sutrumpintą Dinos Ričards tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Turi moterys tokį bruožą – idealizuoti pasaulį. Kaip pievos gėlėmis savo namus, puošti nuostabiu maksimalizmu savo asmeninius prisiminimus.

Jei tai grožis – tuomet dieviškas, jei skausmas – tai nepakeliamas, jei giluma – tai bedugnė. Taip įdomiau įsiminti gyvenimą. Taip jis tampa lyg ir stebuklingas. Taip aukščiau skrieja siela.

Ir tegul iš tiesų viskas ne taip jau romantiška, ne taip stebuklinga, ne taip poetiška, net ne taip jau ir skausminga, tačiau gebėjimo suteikti dvasingumo savo likimui, perrašant tegul ne ateitį, bet bent jau praeitį – to iš jų neatimsi.

Joms maža šios realybės, todėl kad moters širdžiai, kupinai meilės, pasidaro ankštas pasaulis.

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mane supras kiekvienas, kas ilgą laiką gyveno vienas: kai ištekėjau, aš pradėjau skambinti į duris. Savo duris. Savo buto duris.

Tas pačias duris, kurias visada atrakindavau raktu nuo pat pirmos dienos, kai persikėliau gyventi į savo butą.

Žinoma, ten buvo skambutis, bet juo beveik niekada niekas nesinaudojo. Mama turėjo atsarginius raktus. O daugiau niekas pas mane neateidavo.

Namuose aš pasirodydavau vėlai vakare. Dirbau redaktore. Grįždavau išvargusi ir krisdavau į lovą. Kokie dar galėjo būti svečiai?

Aš pripratau, kad namie manęs niekas nelaukia. Nebuvo kam atidaryti durų. Nebent katei. Bet ji to nemokėjo.

Atvirai prisipažinsiu, kad aš dėl to visiškai nepergyvenau. Pripratau ir tyliai sau džiaugiausi: kaip gerai, jokių netikėtumų, tylu ir ramu… Ko dar benorėti?

Ir štai aš ištekėjau, ir be visų santuokos privalumų, atvėriau sau dar vieną: skambinti į duris.

Vyras dirbo namuose. Todėl, sugrįžusi namo, aš skambinau. Kartais tai būdavo ir po kelis kartus į dieną.

Tirlinn-tirlinn…Tirlinn-tirlinn.. Tirlinn-tirlinn…

– Kam gi tu atitrauki žmogų nuo darbų? – piktinosi mano mama. – Tu juk turi raktus!

– Tu nesupranti. Tai toks džiaugsmas, kai tau kažkas atidaro duris, – sakiau aš.

Aš sakiau netiesą. Tai nebuvo tik džiaugsmas. Tai buvo tikrų tikriausia laimė. Žinoti, kad už tų durų tavęs dabar kažkas laukia.

Tirlinn-tirlinn…

Girdėti žingsnius, matyti, kaip pasisuka raktas spynoje, spragteli rankena…

Tirlinn-tirlinn…

Matyti džiaugsmą akyse, šypseną, pajusti, kad žmogus džiaugiasi tave matydamas, kad jis ilgėjosi tavęs, net jei tu tik trumpam išėjai duonos nupirkti.

Tirlinn-tirlinn…

Jei jūs ilgą laiką negyvenote vieni, jums sunku bus tai suprasti.

Kartais vyras atidarydavo duris lėtai, ėmė iš mano rankų krepšį, padėdavo nusirengti paltą, apkabindavo ir prisiglausdavo dygiu skruostu. O kartais jis negalėjo atsitraukti nuo darbų, todėl atvėręs duris ženklais man parodydavo, kad labai užsiėmęs, greitai pabučiuodavo mane ir bėgdavo toliau dirbti.

Bet tai nieko nekeitė. Aš elgiausi tarsi ilgai angina sirgęs vaikas, kuriam pagaliau leido valgyti ledus. Ir jis suprato mane, ir, svarbiausia – nei karto nesupyko, nesuirzo ir net nepaklausė:

– Tu ką, raktus pamiršai?

Jis suvokė, kad ne raktuose čia esmė. Taip ir buvo.

Taip ir dabar yra. Ir taip bus.

TODĖL ATEINANČIAIS METAIS AŠ LINKIU JUMS DVIEJŲ DALYKŲ: SVEIKATOS IR KAD JŪSŲ BŪTINAI KAŽKAS LAUKTŲ.

O visa kita jūs patys sau prisisvajosite ir pasieksite 🙂 .

Esu tuo tikra.

Padėka autorei! Pagal Darjos Isačenko istoriją, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Aš supratau, kam iš tikrųjų reikalingi socialiniai tinklai (ypač moterims)! 

Kartą aš pastebėjau, kad seniai nieko nerašo savo paskyroje viena mano pažįstama. Nors anksčiau rašė tris-keturis kartus per dieną. Mes nesame artimi draugai, tiesiog esame seniai pažįstami, kažkada drauge dirbome, todėl mėgstame kartais pakomentuoti vienas kitą, pajuokauti ir pan. Ji vidutinio amžiaus, gyvena viena.

“Keista,“ – pagalvojau. Ir parašiau jai. Taip ir paklausiau: “Kur dingai, ar nieko neatsitiko?“ Ji greitai atsakė: “Ne, nieko nenutiko, tiesiog nuotaika nekokia, su darbais problema, todėl nieko nesinori rašyti.“

Na, ir mes šiek tiek pabendravome. Laiškais. Ir ji akivaizdžiai buvo patenkinta mūsų susirašinėjimu.

O aš pagalvojau: visi tie mūsų socialiniai tinklai – geras dalykas, tiek ten visko – kačiukai, selfiai, pokalbiai apie pasaulio likimą…

Bet, galbūt, viena iš pagrindinių jų funkcijų tame, kad mes turime galimybę turėti žmogų savo akiratyje. Ir jei kažkas ne taip, jei jis staiga dingtų – galime jam tiesiog parašyti.

Taip, kai kurie žmonės gali tiesiai parašyti: “Pasikalbėkite su manimi!“ Moterys dažnai taip daro. Ir visi tuoj pat atsiliepia, parašo kažką gero. Lyg ir paprasti žodžiai, lyg ir nieko ypatingo, bet tai tarsi nedidelė psichoterapija. Moterims tai ypač svarbu. Nes joms reikalingas verbalinis bendravimas, jos emocingos. Jos turi jaustis reikalingos. Juo labiau, vienišos.

Beje, dėmesys ir bendravimas visiems reikalingas, tame tarpe ir vyrams, tik jie to neparodo…

Bet ne visi juk ekstravertai. Ne visi gali parašyti: “Pasikalbėkite su manimi!“ Kažkas tylės ir liūdės. O kažkas dar ir pagalvos: “Na, na, pažiūrėsime, kas manęs pasiges!“ Tačiau praeina diena, kita, savaitė, ir – tyla, niekas nerašo, visi užimti selfiais ir kačiukais. Ir depresija gilėja…

O jei žmogui parašysime – galbūt, pavyks jį nors trumpam išvaduoti iš depresijos ar liūdesio. Kiekvienam svarbu, kad jį prisimintų, kad pasidomėtų: “O kur gi tu prapuolei?“

Tai nesunku, tai smulkmena, net iš namų nereikia niekur eiti, nors gulėdamas rašyk. O žmogus, galbūt, tik tavo laiško dabar ir telaukia.

Ypač moterys. Juo labiau, rudenį.

Padėka autoriui! Pagal Aleksejaus Beliakovo tekstą, vertė ruvi.lt

Gerumo ir jaukaus bendravimo mums visiems 🙂 !

Jei rožės galėtų prabilti, argi jos galėtų taip pasakyti: “Mes skleisime savo aromatą tik geriems žmonėms, o jei mus pauostys blogas žmogus, mes nuslėpsime nuo jo aromatą“?

O ar galėtų saulė pasakyti, kad ji šviečia tik išrinktiesiems žmonėms, o visiems kitiems nešviečia? O medis ar galėtų pareikšti, kad nuo šiol jis neteiks pavėsio nevertiems keliautojams?

Visi šie vaizdiniai suteikia mums galimybę geriau suprasti, kas yra besąlygiška meilė…

Pagal Entoni de Mello miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Jokios priešingybės netraukia.

Na, nebent trims dienoms euforijos. O ketvirtą dieną prasideda – kai vienam anksti, o kitam vėlai…

Vienam reikia, o kitam nereikia…

Vienam žalia, o kitam raudona…

Vienam teisinga, o kitam neteisinga…

Vienam į dešinę, o kitam į kairę…

Vienam blogai, o kitam gerai…

Vienam ten, o kitam čia…

Vienam pagulėti, o kitam eiti…

Ir dar tūkstantis ir vienas neatitikimas.

Ir joks kompromisas neišgelbės.

O ir nevertėtų pamiršti, kad reali, o ne teorinė kompromiso esmė yra vis dėl to tame, kad mes dėl trapios taikos darome visai ne tai, ką norėtume daryti…

Mylėkite panašius 🙂 !

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Iš tiesų turi prasmę tik ilgalaikiai santykiai, kuomet žmogus, kuris šalia, tampa iš tikrųjų artimas.

Tu žinai visas jo intonacijas, jauti nuotaikas, žinai visas charakterio paslaptis, ir galiausiai žinai, kaip susitaikyti ir ko apskritai iš jo tikėtis.

Visos jo silpnybės ir trūkumai sukelia šypseną ir kažkokią šilumą širdyje. Ir tu gali jam atlaidžiai pasakyti: “tai tik isterija“, “nuleisk garą“, “ką šį kartą iškrėtei?“…

Tu nesistengi padaryti jam įspūdį, bet tampi pačiu savimi, tu žinai, kad myli ne tavo įvaizdį, o būtent tave. Ir todėl tau lengva. Tu nevaidini. Tu gyveni su juo. Ir tau svarbiausia, kad jis būtų laimingas.

Pastovūs santykiai – tai rimta, atsakinga, kartais sudėtinga.., bet jie to verti.

Todėl kad tokie santykiai turi ateitį.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Jei yra žmogus, su kuriuo sieloje pasidaro lengviau, branginkite jį.

Jei yra pasaulyje nors vienas žmogus, bendraujant su kuriuo jums šviesiau ir šilčiau, branginkite jį kaip savo lobį, kaip savo gyvenimo resursą.

Jei yra tas, pas ką galima ateiti, kam galima paskambinti, parašyti, pasidalinti savo skausmu, o paskui pasijusti geriau, – jums pasisekė. Jūs turite vaistą nuo gyvenimo sunkumų ir energijos šaltinį. Branginkite šiuos santykius ir šį žmogų.

Dovanokite jam dovanas, dalinkitės tuo, ką turite geriausio, ne tik problemomis. Ir laiminkite jį, kad jis neprapultų, nepaliktų jūsų. Neįkyrėkite jam dėl smulkmenų. Tai tikras eliksyras: jį reikia gerti tik susirgus, ir tik po šaukštelį…

Tai gali būti senas draugas, artimas giminaitis, o ypač laimingiems – sutuoktinis. Pagyvenusi senolė arba pažįstamas gydytojas, – bet kas… Tačiau esminis požymis vienas – jums lengviau po bendravimo, net jei žmogus nieko ypatingo ar protingo nepasako. Jums tiesiog lengviau.

Ir visi reikalai po to pradeda klostytis, o problemos – išsprendžiamos. Nuo jūsų nuėmė dalį sunkumų, išlaisvino protą ir sielą nuo rūpesčių, jums geriau viskas sekasi. Jūs viską įveikiate.

Jei yra toks žmogus, jums labai, labai pasisekė. Bet dauguma tai supranta tuomet, kai praranda tokį žmogų. Nevertina jo. Arba susipyksta ir nutraukia bendravimą. Arba savo prisirišimu ir įkyrumu atstumia tą, kas palengvindavo naštą, bando sėstis jam ant pečių ir prislėgti visu svoriu. Arba tas žmogus palieka šį pasaulį, – visaip gali nutikti.

Ir štai tik tuomet jį pradeda vertinti. Pasirodo, kad niekam neįdomios mūsų problemos. Niekam neįdomūs mūsų pergyvenimai. Neturi žmonės laiko ir jėgų klausytis mūsų istorijų, – nuoširdžiai užjausti ir nuoširdžiai palaikyti. Pasako budinčią frazę ir nusisuka. Jie patys turi daug savų problemų…

Bet visa tai tik paskui supranti. O juk geriau būtų iš pat pradžių branginti ir saugoti tą, kas dalinasi gyvenimo energija ir širdies šiluma. Betarpiškai ir kasdien dalinasi. Kam galima pasakyti ar parašyti ir gauti palaikymą.

Tai mūsų vaistas, mūsų atsarga, mūsų apsauga. Mūsų žemiškasis angelas. Ir jį turi ne visi; daugybė žmonių vienatvėje viską išgyvena ir įveikia. Nėra jų gyvenime tokio žmogaus.

Jei jis yra jūsų gyvenime – saugokite ir branginkite jį. Tai tarsi deguonies atsargos. Bet kaip dažnai tai suprantame tik po to, kai išnyksta tas, su kuriuo pasidaro lengviau sieloje…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Jei paklausite manęs, ką man pavyko pasiekti gyvenime, atsakymas bus tik vienas: – Tai tapti truputį geresniu!

Ne namas, ne medis, net ne vaikai! Visa tai niekam nereikalinga, jei aš nebūsiu pagarbus su kitais, jei aš nesidalinsiu savo dvasinėmis vertybėmis.

Aš reikalingas savo artimiesiems pirmiausiai kaip žmogus su žmogiškais poelgiais. Aš reikalingas artimiesiems kaip šilumos ir rūpestingumo šaltinis. 

Viskas laikina šiame pasaulyje, bet išlieka prisiminimai, lieka pėdsakas žmonių širdyse. Koks jis bus?

Iš visų savo gebėjimų aš išskirčiau saviugdą. Iš visų pasiekimų – savęs keitimą į gerąją-šviesiąją pusę.

Kartą aš supratau, kad kova daugiau ne man. Žmogus nieko negali išsikovoti. Dar niekam nepavyko jėga priversti mylėti. Dar niekam nepavyko pasiimti į paskutinę kelionę kažkokius turtus arba pranašumo pojūtį.

O jei taip, tuomet kokia tame prasmė?

Kokia prasmė kovoti ir įrodinėti savo jėgą ar nuomonę. Tokiu būdu laimės nepasieksime!

Aš supratau, kad nelengva kalbėti žodžiais, bet taip paprasta kalbėti širdimi. Ši kalba visiems suprantama. Suaugusiems ir vaikams, gyvūnams ir paukščiams. Visas pasaulis supranta Meilę ir rūpestį.

Aš atmečiau viską, kas nereikalinga. Aš atsisakiau kovos dėl savo nuomonės harmonijos naudai. Aš atsisakiau menamų titulų ir vertybių. Aš atsisakiau valdingumo. Aš pasirinkau Meilę!

Aš pasirinkau vertybę, dėl kurios verta gyventi.

Aš daugiau nekovoju! Meilėje nebūna kovos, čia yra pagarba kito gyvenimui, čia yra begalinis dėkingumas už susitikimo akimirką su kitu žmogumi, kitokia nuomone.

Man daug kas pavyko. Svarbiausia – išvysti savo savitumą, pamatyti egoizmą ir išugdyti savyje pagarbą kito žmogaus gyvenimui.

Aš pasirinkau Meilę ir dabar vadovaujuosi ja diena iš dienos.

Ir jei manęs paklaustų apie gyvenimo prasmę, aš nesusimąstydamas atsakyčiau: Meilė, Gerumas, Dėkingumas!

Dėkoju gyvenimui 🙂 …

Padėka autoriui! Pagal V. Trojickio esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Apie šeimą. Aš labai noriu pasikalbėti apie šeimą. Nes viskas taip sujaukta ir supainiota šioje gyvenimo srityje…

Juk mes visi buvome vaikai. Ir dauguma iš mūsų augo šeimose. Na, nejaugi viskas buvo taip blogai, kad nesinori kurti savo šeimos? Ir tęsti kažkokias geras tradicijas, kurias prisimename iš vaikystės, perimti jas?

Aš netikiu, kai man sako, kad dauguma šeimų yra nelaimingos, atsitiktinės, nepilnos, kuriose du žmonės tiesiog gyvena kartu dėl turto ir apgaudinėja vienas kitą.

Manau, kad žmonės dabar daugiau įpratę aptarinėti kažką blogo. Apkalbėti. Pasmerkti. O apie tai, kas yra gerai, niekas nekalba. Neįdomu. Kai yra gerai, ką dar apie tai galima pasakyti? 

Ir dauguma su pašaipa klausia – atseit, kam man šeima, aš ir taip viską turiu: butą, darbą, pinigų, draugų, turiu net šunį-medalistą, ir gyvenimas mano kunkuliuoja, tiesiog virte-verda, ir kondicionierius miegamajame yra, ir testamentas surašytas: žodžiu, viskas sustyguota ir numatyta.

O meilė? O kaip gi meilė? Nes šeima – tai meilė. Šeima – tai mylinčių žmonių sukurta planeta, kur tave myli ir tavęs laukia. Kur tave visada supranta. Kur tave visada palaiko.

Šeima – tai namai. Kur jaukumas. Kur kiekvienas daiktas įsigytas su meile. Ypač mielos smulkmenos, reikšmingos šeimai detalės, sukuriančios namuose būtent tai šeimai būdingą atmosferą.

Šeima – tai artimi žmonės. Vaikai. O paskui anūkai. Naminiai gyvūnai. Ir taip čia jauku. Šilta. Čia taip daug meilės. 

Šeima – tai kuomet visas pasaulis gali būti prieš tave, o tavo šeima – už tave ir su tavimi.

Šeima – kuomet pavargęs grįžti iš darbo, o namuose – gaminamo maisto kvapas. Kai gamini su meile, o ne todėl, kad reikia valgyti.

Šeima – tai kuomet jūs net per atstumą jaučiate vienas kitą.

Štai kas yra šeima. O ne vien vandens stiklinė senatvėje.

Bet dabar mūsų gyvenime labai daug “aš“. O juk šeima – tai “mes“. Mes – tai vieningas organizmas.

Dabar madinga gyventi sau. Tačiau šeimoje tu gyveni ne tik sau, bet ir šeimos nariams, nes – myli savo šeimą. Ji tavo. Ir ji – dėl visų jūsų. Ir kiekvienas atiduoda tai, ką gali, ir tai sveika sąveika, apykaita visų ir kiekvieno gerovei. Net jei dėl kažko kartais nesutariate, jūs visada susitaikote, nes šeima – tai tavo artimiausi žmonės.

Žinoma, galbūt ne visiems gaunasi sukurti tokią šeimą. Todėl, kad dabar madinga ne kurti, o planuoti šeimą. Tarsi išaugimui. Perspektyvai. Lyg į kreditą. Kad būtinai atitiktų kažkokius šabloninius idealus. Bet tai ne šeima, o ambicijos. Arba sureikšmintas “ego“.

O šeima – tai visiškas pasitikėjimas ir santarvė. Visiškas palaikymas – ir augime, ir tobulėjime, ir kasdienybėje. Ir, žinoma, tai šeimą vienijančios tradicijos. Pavyzdžiui, visiems drauge ruošti pyragėlius Naujųjų metų vakarą. Ir vieną pyragėlį nulipdyti “laimingą“ – be įdaro. Ir kam jis atiteks – tas sugalvos norą. Bet norą ne sau asmeniškai, o visai šeimai ateinantiems metams. Tokią tradiciją mano tėvai sugalvojo.

O mūsų šeimoje – jau ne tik tėvų perduotos, bet ir naujos šeimos tradicijos: mes einame į žygius, ieškome įdomių maršrutų, atrandame naujas vietoves.

Ir dar mes puošiame naujametinę eglutę lapkričio mėnesį… Visi drauge 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Sonios Orešnikovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !