Iš tiesų – ką? Kokiais stebuklingais būdais gali išreikšti save tavo siela? Kaip jaučiasi artimieji su tavimi? O kaip tu su jais?
Kažkieno širdis moka šviesti. Ji šviečia žiniomis, išmintimi, užsidega virpančia liepsnele trapiose akimirkose. Kažkam buvo tamsu, jis pasiklydo, susipainiojo mintyse, jausmuose, įvykiuose. O šalia – kažkieno jautri širdis užsidegė būtent jam, būtent dabar tapo kelrode žvaigžde, nes būtent dabar ji jam svarbiausia iš visų Visatos šviesulių.
Kažkieno širdis moka sušildyti. Žmogui šalta, jis užsidarė nuo pasaulio, nusivylė, ginasi dygliais, tyli. O šalia širdis, kurios prigimtis – šildyti – apkabina supratimu, viltimi ir įkvėpimu. Sušyla žmogus, ir į jo širdį ateina ilgai lauktas Pavasaris: daugiamečiai ledukų-nuoskaudų sluoksniai tirpsta, kartais ir ašarų lašeliais, skleidžiasi dėkingumo žibutės ir taip norisi, labai norisi pratęsti šią šilumos grandinėlę. Būtinai!
Kažkieno širdis įgavo meistriškumą kurti gerovės erdvę. Štai visai neseniai buvo visiems liūdnai-nyku arba šurmulingai-skubu, o gal piktai-niūru, kaltai-įžeidu, vienišai-beviltiška… Ir štai šalia pateka Saulutė, ir pasaulis tampa tokiu, koks jis yra saulutės širdyje: ryškiu, lengvu, paprastu, stebuklingu, geru-geru. Ir nesvarbu, kad ši širdis patekėjo tik akimirkai, bet pasakišku būdu ji spėjo nuspalvinti nuotaiką švelniomis vaikystės spalvomis, spėjo suskambėti gyvenimo džiaugsmo melodija. Ir net nepastebėjai, kaip greitai pasklido ši saulėta nuotaika visiems.
Kažkieno širdis moka parinkti kitai širdžiai žodžius. Tiesiog ji moka suprasti kitą žmogų. Iš pradžių pajusti, paskui suprasti, paskui pasakyti tai, ką būtent jo širdis išgirs, į ką atsilieps, į kokį šauksmą. Ir tuomet aštrūs nuoskaudų kampai nusigludina, pykčio strėlės, nepasiekdamos tikslo, krenta prie kojų ir pavirsta tuo, apie ką galima pasakyti: “Na, ir ko aš čia dėl niekų kivirčijuosi?“ Tiesiog kažkieno širdžiai parinko teisingus žodžius. Būtent tai širdžiai, ant kurios durelių buvo užrašyta: “Nieko nėra namuose“, “Prašau netrukdyti“, “Atsargiai, piktas žmogus“. O staiga tik viens – ir įvyko stebuklas: pro atviras duris pasklido gerumo šviesa, kuri susitiko su nepaliesta vertybe, paslėpta iki tam tikro laiko – su meile žmonėms.
Kažkieno širdis moka kurti, o kažkieno žiūrėti į žvaigždes.
Kažkieno širdis sugeba pastebėti ištisą Visatą lietaus lašelių žaisme, o kažkieno skuba į pagalbą, vos išgirdus draugo šauksmą, kuris atsidūrė gyvenimo išbandymų ruože.
Kažkieno širdis išmoko matyti gyvenimo ženklus, o kažkieno – gelbėti likimus, pradedant visada nuo savęs, perrašant savo “Gyvenimo knygą“.
O ką moka tavo širdis? Kaip jaučiasi pasaulis su tavimi? O tu su juo tiesiog dabar?
Ką moka tavo artimųjų širdys?
Kiek daug jų – širdžių, kurios moka, sugeba būti gyvos, nepakartojamos, draugiškos, reikalingos, nuoširdžios, rūpestingos, laisvos, įkvepiančios ir tyros, tokios nepaprastos, kad visos drauge sudaro vėrinį – vėrinį iš širdžių-švyturėlių. Būtent jie, tie švyturėliai, nušviečia pasaulį šiluma, jų dėka atgimsta pavasaris santykiuose, jų dėka atleidžiamos nuoskaudos ir paleidžiama praeitis, jų dėka dabartis tampa vertinga, o ateitis – šviesi ir įkvepianti.
Paklausyk savo širdies! Leisk jai šiandien šviesti gerumu…
Linkiu jums laimės!
Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir širdžių šilumos mums visiems 🙂 !
ruvi 