Meilė be prisirišimo

Gavau keletą laiškų dėl praeitos temos. Klausimai panašūs – ar tuomet, kai rodomas dėmesys vienas kitam, sukuriama “savo kalba“ poroje, ar tiesiog gera dviese ir nesinori su kitais bendrauti, tai jau prisirišimas? Tikrai ne, jei tai yra nuoširdu ir tokiais veiksmais nesiekiame manipuliuoti vienas kitu ar kažkaip apriboti vienas kitą ar vadovauti. Meilė – pirmiausia dvasinis ryšys, kurį aiškiausiai jaučiame įsimylėjimo būsenoje.

Yra kelios įsimylėjimo fazės: tai trauka, susižavėjimas, viliojimas ir artumas. Būtent šiose fazėse mes “jaučiame“ vienas kito dvasią ir todėl jaučiamės pakylėti ir laimingi. Šios fazės vyksta natūralia seka ir turėtų peraugti į tolesnę meilės santykių raidą. Bet.. labai dažnai ties šiomis fazėmis besąlygiška meilė, dvasinis ryšys ir pasibaigia. Todėl, kad, norėdami kuo ilgiau būti tokioje būsenoje, pradedame stengtis ją dirbtinai išlaikyti. Arba “savinamės“ žmogų, pradedame juo manipuliuoti tam, kad pasijustume laimingi.

Ir vienu, ir kitu atveju tai netikra, tai prisirišimas, siekiant tam tikrų tikslų. Psichologų teigimu, pirmieji dešimt santuokos metų yra praleidžiami stengiantis suderinti mąstymo, įpročių skirtumus, smulkius kasdieninius įpročius: kas ką mėgsta, kas ko nemėgsta, kas ką įpratęs daryti. Visame šiame chaose dvasinis santuokos pagrindas pakrinka, sakralinio ryšio didingumas sudūžta į primityviausių egoizmo apraiškų konfliktus.

Tokiu atveju gimsta ambicijos, reikalavimai, pareigos.. vietoje nuoširdumo, susitarimo, supratimo, geranoriškų įsipareigojimų. Jei sugebame neįsivelti į ego žaidimus, tuomet laikiną romantišką įsimylėjimą ir sakrališkumo būseną šeima paverčia pastovia būsena. Tuomet nekyla net mintis manipuliuoti ar reikalauti, nes gimsta gilus dvasinis santykis. Tada ir dėmesys, ir elgesys yra natūralūs ir nuoširdūs, ir pasireiškia jie veiksmais, stiprinančiais tokią sąjungą.

Tai yra žengimas į aukštesniąją santykių sferą, kai gimsta ypatingas artimumas – kai jaučiame vienas kitą ir kai nereikia jokių dirbtinų stimulų tam artimumui išlaikyti – jis tiesiog yra ir reiškiasi natūraliai. Niekas neperkels į šią aukštesniąją santykių sferą, tai procesas. Šiam žengimo procesui tereikia tik išsilaisvinimo ir išlaisvinimo, tai prisirišimo keitimas neprisirišimu. Kaip sakė E.Fromas: “Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir visdėlto išlieka abu savimi“. Meilė – vienijanti jėga, tuo pat metu leidžianti susivienyti ir išlikti savimi, išsaugoti savo orumą.

Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas. Tai yra veikimas, o ne buvimas paveiktu. Pačia plačiausia prasme meilė gali būti apibūdinama kaip davimas. Paplitęs klaidingas požiūris, kad duodami netenkame, aukojamės. Tuo tarpu davimas yra aukščiausia pajėgumo išraiška. Ką žmogus atiduoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi – savo gyvenimą.

Atiduodamas save, žmogus praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą, tuo pačiu stiprindamas ir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų – davimas jau pats savaime yra džiaugsmas. Taip besąlygiškai dalindamiesi, abu dalijasi ir džiaugsmu dėl to, ką pažadino vienas kitame gyvenimui, nes meilė yra jėga, kuri gimdo meilę.. Besąlygiška, subrendusi meilė orientuota į principą: “Aš esu mylimas, nes pats myliu“.

Tuo tarpu infantili meilė grindžiama principu: Aš myliu, nes esu mylimas“, nesubrendusi meilė teigia: “Aš myliu, nes tu man esi reikalingas“. Kad subrandintume savo meilę iki besąlygiškos, turime augti dvasiškai – tam, kad jaustume mylimo žmogaus dvasią. Jei su žmogumi bendraujame paviršutiniškai, išoriškai, tai matome tik skirtumus ir tai, kas mus skiria. Teigiama, kad su savo galia mylėti vystosi ir meilės objektas.

Žmogus apdovanotas protu, jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save ir gali žengti į priekį, ugdydamas ir ieškodamas žmogiškosios harmonijos. Ar tikrai, anot E.Fromo, verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar prestižas, o meilė, kuri naudinga “tik“ sielai, šiuolaikine prasme atrodo nenaudinga prabanga?.

Kiekvienas jaučiame, kas yra tikrosios vertybės – branginkime ir auginkime jas, nes tik mes patys atsakingi už savo veiksmus ir savo.. neveiklumą. Visi esame unikalūs, todėl ir meilės išraiška kiekvienai porai yra unikali. Viskas nuostabu, jei tai nuoširdu ir kuria harmoniją 🙂 . Tik ten, kur meilė nesiekia jokios naudos, ji ima skleistis ir tampa galinga kūrybine jėga 🙂 ..

Meilė ar prisirišimas?

Dažniausiai tapatiname prisirišimą su meile. Skirtumo paprastai neįžvelgiame, nes trokštame būtent prisirišimo. Jis vilioja tuo, kad suteikia saugumo jausmą, izoliuodamas mus nuo išorinio pasaulio. Mažybiniai vardai, savo sukurta kalba, ritualai ir nuostatos suteikia žmonėms “neįveikiamos tvirtovės“ jausmą. Bet.. šis meilės stiprinimo būdas yra itin apgaulingas, nes pagrįstas reikme, todėl tėra išplėtotas ego.

Švelniausia prisirišimo forma – troškimas būti su tuo žmogumi, kuris yra mums ypatingas. Kraštutinė forma – visapusiškas savinimasis, kai žmonės stengiasi visiškai užvaldyti vienas kito kūną ir sielą. Jei pajėgiame suvienyti savo ir kito žmogaus egoizmą, tai suteikia saugumo jausmą ir pateisina savanaudiškumą, nes tuomet egoizmas yra kaip tik tai, kuo dalijamės. Tai egoistų sąjunga, kur prisirišimas laikomas normaliu reiškiniu.

Jei prisirišimas sutvirtintų meilę ir santykius, žmonės būtų laimingi vien dėl to, kad susituokė. Tačiau tai neįvyksta, nes vien prisirišimas nėra tikrasis ryšys. Tam tikru požiūriu santuoka gali suteikti saugumo, bet dažniausiai žmonės pasijunta priešingai – suvokia, kad santuoka teatnešė dvigubą rūpesčių naštą vietoj išsvajotos nesibaigiančios meilės ir harmoningų santykių.

Kaip išsaugoti meilę sutuoktiniams, nepasiduodant vien tik reikmėms ir prisirišimui? Tam reikia išsaugoti būseną, vadinamą neprisirišimu. Tai gali pasirodyti kaip abejingumo sinonimas, tačiau iš tiesų neprisirišimas yra laisvės būsena, kuri išsaugo ir stiprina mūsų meilę vienas kitam. Mes leidžiame vienas kitam tiesiog būti savimi, kas parodo didžiausią rūpestį.

D.Chopra teigia: “Prisirišimas yra priklausomybės forma, atsiremianti į ego; meilė – tai neprisirišimas, kurios šaltinis yra dvasia. Kuo labiau jūs neprisirišęs, tuo nuoširdžiau galite mylėti. Elgesys, kuris nesusaisto, kyla tiesiogiai iš meilės“. Šeimos santykių nepagerinsime ir nesustiprinsime vien manipuliuodami emocijomis, vaidindami paviršutinišką meilės spektaklį.

Malonumas, kurį suteikia bet koks išoriškas prisirišimas – prie pinigų, galios, kito žmogaus – gali ilgainiui virsti skausmu. Dvasiškai mus sukausto tiek malonumas, tiek skausmas. Šalia prisirišimo visada eina kontrolė, kuri yra spaudimas. Mes visi esame laisvi ir mūsų širdyje kyla maištingi impulsai, kai kas nors mėgina mus kontroliuoti. Sąvoka “kontroliuoti“ yra prisirišimo sinonimas, tuo tarpu “leisti“ – neprisirišimo sinonimas..

Jei mes leidžiame, mes paleidžiame kitą žmogų būti laisvu su meile. Jei kontroliuojame – užuot išlaisvinę, supančiojame kitą žmogų savo įpročiais, įsitikinimais ir lūkesčiais. Ar galima laimė ir meilė, būnant supančiotu? Žinoma, ne. Kontroliuodamas ego išsprendžia baimės problemą. Anot D.Chopros, jeigu mes savo elgesiu linkstame kontroliuoti, vadinasi, mūsų pasąmonę veikia vienas iš scenarijų: mes bijome, kad mus atstums; arba baiminamės, kad nepasiseks; arba mes bijome, nes manome, kad esame neteisūs; ar bijome pasirodyti bejėgiai; ar net bijome, kad mūsų nesunaikintų..

Nė vienas iš šių nuogąstavimu nereiškia, kad esame silpni ar blogi. Tokios baimės apima dažną, tačiau tik tie, kurie atsisako pripažinti savo vidinius nuogąstavimus, stengiasi įveikti savo baimes, griebdamiesi kontroliuoti kitus. Deja, bet kontrolė neišsprendžia giliai po ja slypinčio nesaugumo jausmo. Priešingai, kontrolė baimes tik sustiprina. Taigi, prisidengę meilės vardu, tokiu atveju griebiamės elgesio, kuris neturi nieko bendro su meile.

Klinikinėje psichologijoje kontrolei priskiriama nemažai elgesio stereotipų. Tai perfekcionizmas, užsispyrėliškas savo nuomonės laikymasis, netolerancija, įkyrus rūpinimasis kito poreikiais, nusivylimas neišsipildžiusiais lūkesčiais, nerealistiškų lūkesčių puoselėjimas, savininkiškumas, godumas, polinkis pykti, kai nepritaria arba prieštarauja. Kaip matome, tai ištisas spektras tokių elgesio modelių, kurie daugeliui atrodo normalūs..

Todėl dauguma asmeninių santykių klostosi būtent pagal tokį modelį. Tarsi iš meilės vienas žmogus prisiima galią, o kitas jos atsižada. Bet, užuot tapę artimesni, žmonės ima jausti, kad tarp jų atsiveria dar didesnė praraja, nes tas, kurios valdo, jaučiasi kaltas. O tas, kuris paklūsta – piktinasi, kol pagaliau pradeda maištauti.. Ar tai gali būti grįsta meile?..

D.Chopra sako: “Meilė palieka laisvę jūsų mylimam būti savimi, skirtis nuo jūsų. Prisirišimui reikia, kad būtų prisiderinama prie jūsų poreikių ir troškimų. Meilė nekelia jokių reikalavimų. Prisirišimas reikalaute reikalauja.. Meilė nusidriekia už dviejų žmonių ribų. Prisirišimas stengiasi išskirti du žmonės iš viso pasaulio“ .. Meilę slopina troškimas savintis ir kabintis į kitą žmogų. Įžvelkime skirtumą tarp gilaus dvasinio ryšio – besąlygiškos meilės ir ego žaidimų 🙂 ..

Ką jūs apie tai manote? 🙂

Apie meilę kitaip

Skaitydama mano mėgiamo autoriaus K.Tepperweino knygą, aptikau įdomų apibūdinimą apie meilę. Jis nagrinėjo šią temą iš kitos pusės – kas nėra meilė, kad suprastume, kas yra meilė. Gal ir gera mintis – pažiūrėti į reiškinį iš visų pusių, kad susidarytume pilną vaizdą.. Niekada taip negalvojau, todėl buvo įdomu 🙂 .

Taigi – kas nėra meilė? Tai ne vien gražus jausmas, geranoriškos mintys ar tam tikras elgesys. Tai ne auka. Ji neturi nieko bendra su noru padaryti kitą savo nuosavybe, jį keisti ar turėti tik sau. Meilė nėra poreikis, kad kitas žmogus būtų šalia ir be jo negalime gyventi, taip pat ne mūsų pačių poreikių tenkinimas. Tai nėra situacija, kai kitas žmogus elgiasi tik taip, kaip to norime mes.

Meilė nesiejama su išoriniais dalykais ar išvaizda – juk mylime žmogų, o ne jo “pakuotę“.. Jei domina tik išorė, į turinį nesigilinama ir lengvai keičiama į naują, patraukusią akį “pakuotę“. Meilės negalima “padaryti“. Tai nėra ir aistra, kai jungia tik intymus ryšys. Nėra meilės, kai kitas žmogus “padaro“ kitą laimingu ar pildo norus. Meilė nepriklauso nuo “objekto“. Meilė nepavydi, nekontroliuoja ir nekomanduoja.

Ir.. kas gi yra meilė? Pirmasis impulsas – įsimylėjimas – tėra tik kelio pradžia meilės link. Dažnai žmonės šį impulsą ir laiko meile, o jam praėjus, ieško naujo impulso. Jie nori tik tos ypatingos būsenos, kuri tėra meilės preliudija. Esmė tame, kad dauguma žmonių domisi tik ta meilės dalimi, kurią jie patys gauna: jie nori būti mylimi, nori švelnumo ir dėmesio. Bet.. laimę teikia ne iš partnerio gaunama didelė meilė, o pačio žmogaus gebėjimas patirti meilę ir dovanoti ją kitam.

Meilė didėja tada, kai kuo daugiau jos dovanoji – tuomet ji nuolat auga. Išmintis teigia: “Meilė kaip ta vieniša trobelė kalnuose, joje rasi tik tai, ką pats atsineši“. Žmogaus gebėjimas mylėti byloja apie jo brandą. Kad ir kokia nuostabi būtų pradžia, tolesnė eiga yra mūsų rankose. Meilė yra santykis, partnerystė, kelias, kuriuo keliaujama drauge, kad galiausiai kiekvienas nukeliautume į savo “aš“ giliausią supratimą. Tai partnerystė abiejų ir kiekvieno labui, kai per santykius pažįstame save ir kitą žmogų, išmokstame bendradarbiauti.

Partnerystės prasmė nėra ta, kad, padedami kito žmogaus, susikuriame patogų gyvenimą. Kad partnerystė iš tiesų teiktų laimę, labai svarbu, kad gyvenimas iš sąvokų “aš ir tu“ taptų “mes“. Deja, dauguma porų , gyvendami kartu, išlieka viengungiais.. Labai svarbu, kokie žmonės kuria santykius – jei žmonės harmonijoje su savimi, tai ir santykiai poroje bus darnūs.

Meilės ir partnerystės pagrindas yra tarpusavio ryšys ir pagarba. Tai santykis, kurį turime nuolat vystyti. Turi būti bendri uždaviniai ir tikslai – tai entuziazmo ir šiltų santykių šaltinis. Taip pat labai svarbus geras savitarpio supratimas ir geranoriškumas. Meile reikia rūpintis ir puoselėti kaip vertybę. Juk kam nereikia jokių pastangų, dėl to dažniausiai neverta ir stengtis, nes to nevertiname..

Taigi, meilėje augame ir tobulėjame kartu. Prieiname ir krizes, kurios yra kiekvieno žmogaus, o ir santykių tobulėjimo dalis. Krizės iškyla, kai į pakitusią situaciją žengiame su senomis pažiūromis. Paradoksas, bet krizė jau yra dalis sprendimo. Tereikia pakeisti požiūrį ir krizė baigiasi. Dažnai iš baimės nesiryžtame keisti požiūrio ar situacijos. Bet.. baimė niekada negali būti santykių pagrindu, todėl būtina apie iškilusią situaciją atvirai pasikalbėti ir ją spręsti.

Jei nenorime ar bijome pažiūrėti tiesiai į santykių krizę ir stengiamės ją nustumti, atidėti, pamiršti, ji gal ir laikinai užsislopins, bet tikrai iškils viena dieną nenuspėjama lavina. Tai, ką stūmiame ir slepiame, tik sustipriname, nes nesprendžiame. To, ką paslepiame savo pasąmonėje, neįmanoma kontroliuoti, o tuo labiau – išspręsti. Tik konkrečiais sprendimais ir žingsniais galime keisti situaciją, pradžioje, aišku, pripažinę, kad problema yra.

Kas tai bebūtų – nesusikalbėjimas, netinkamas elgesys ar neištikimybė – tai uždavinys, kurį reikia spręsti abiems. Kaip teigia K.Tepperweinas, dažniausia šeimyninių krizių priežastis – vieno ar abiejų sutuoktinių savybės, kurių prieš santuoką nenorėjome pastebėti. Todėl dažnai tai, kas skaudina vieną, kitam tėra “normalus elgesys“ ir jis nemato tame jokių problemų. Neištikimybę ar laisvą požiūrį į seksualinį ryšį psichologas vertina kaip nebrandumą – paauglio egoizmą, kai koncentruojamasi tik į savo interesus.

Išeitis? Kalbėtis, tartis. Visada galima susitarti dėl naujų taisyklių, tobulinti ir keisti bendravimą. Žmonėms būdinga klysti ir visuomet turime atsiminti, kad tik taisydami klaidas, mes tobulėjame. Nusprendę keisti taisykles, nepriminkime praeito elgesio “nuodėmių“ – tai žlugdo bet kokius pasikeitimus. Būkime geranoriški ir supraskime, kad pasikeitimai nevyksta žaibiškai – mokėkime išlaukti savo veiklos rezultatų.

Taigi – ar jausmai sužlugdo, ar uždeda karūną, priklauso tik nuo mūsų pačių. Vienas išminčius sakė: “Išmokite mylėti, ir jums nieko daugiau nereikės mokytis“. Kaip pasiūlė K.Tapperweinas – viskas paprasta: atmeskime viską, kas nėra meilė ir liks tik MEILĖ 🙂 (arba nieko)..

Mylėti ar turėti?

Išnagrinėję visas psichologines subtilybes, lyg galėtume, jomis remiantis, kurti laimingus santykius. Supratę klaidingus lūkesčius, prigimtinius lyčių poreikius dar neturėsime pilno vaizdo. Yra dar aspektai, be kurių supratimo bus sunku. Pirmas – tai vidinė kiekvieno mūsų motyvacija kuriant santykius.

Dažnas atvejas, kai sutuoktinis yra priemonė nuo vienatvės, kai dėl nepilnavertiškumo jausmo yra poreikis nuolat su kažkuo būti. Tuomet ir ieškodami meilės, žmonės ieško žmogaus, kuriuo tikisi užpildyti save. Iš to kyla savininkiškumas, noras valdyti, nepaleisti, nes sunku skirtis su tuo, kas suteikia pilnatvę. Tokiu motyvu grįsti santykiai visada sunkūs, nes neįmanoma pasisavinti žmogaus, o ir žmoguje, kurį siekiama savintis, tai natūraliai gimdo pasipriešinimą.

Dar vienos pinklės, vedančios į nusivylimus – lygiavimasis į kitus. Tai užgesina gražiausius jausmus. Kiekviena šeima sukuria savo bendravimo modelį. Neatkartosime kitos šeimos modelio, koks mielas jis mums beatrodytų. Be to, visada matome išorinę žmonių santykių pusę – tai, kas mus žavi, gali būti gražus fasadas.. Psichologinis šeimos modelis – tai tarsi trečias “asmuo“ šeimoje, dviejų žmonių unikalus kūrinys, ir kas tai bus – harmonijos siekimas ar mūšio laukas, priklausys tik nuo sutuoktinių.

Ir.. pagrindų pagrindas – visuomenės poveikis. Gyvename visuomenėje ir jos poveikis mums yra – suvokiame tai ar ne. Šiuolaikinė visuomenė persmelkta abiems pusėms naudingų mainų idėjos. Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, žmonių meilės ryšiai dažnai atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo ekonominę rinką.

Savo knygoje “Menas mylėti“ E.Fromas visapusiškai išnagrinėja šitą klausimą – tai tikrai vertinga informacija šiuolaikiniam žmogui. Jis padeda suprasti, kad vartotojiškas modelis persmelkia ir žmonių bendravimą ir santykius. Kiekvienas trokštame meilės, bet šiandien beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už meilę – prestižas, pinigai, valdžia.. ir didelę dalį savo energijos išeikvojame siekiant šitų tikslų, o meilei paliekama “atsitiktinumo ar pasisekimo“ dalia.

Gyvenimas pagal turėjimo principą – tai ramstis tiems, kurie nori būti tikri, nori turėti paruoštus atsakymus į visus gyvenimo klausimus, bet nedrįsta jų ieškoti savarankiškai. Tai rėmai ir priklausomybė nuo išorinių aplinkybių, siekimas jiems atitikti. Ir sutuoktinis su tokiu požiūriu ieškomas toks, kuris patrauklus pagal to laiko madą – fizine ir dvasine prasme. Santykiai taip pat orientuoti į turėjimą, atitikimą “standartui“.

Kadangi norima gauti, tai ir meilė suvokiama kaip “tapti mylimu“, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Prieš santuoką mylinčių žmonių energija nukreipta į buvimą, t.y., savęs atidavimą kitam žmogui ir jo stimuliavimui. Po vestuvių santuokos liudijimas kiekvienam partneriui suteikia išskirtinę teisę valdyti savo sutuoktinio kūną, jausmus ir dėmesį. Atpuola reikalas stengtis, nes meilė virto tuo, ką žmogus turi – nuosavybe.

Toks įtakotas vartotojiškas požiūris neša nusivylimus.. Nė vienas nesistengia, nes jau “turi“, bet stengiasi įžvelgti tokios permainos priežastį savo partneryje ir jaučiasi apgautas. Nė vienas nepastebi, kad neteisingas požiūris – kad meilę galima turėti – atvedė prie to, kad jie nustoja mylėti. Dabar, užuot mylėję vienas kitą, jie tenkinasi bendra nuosavybe: pinigais, visuomenine padėtimi, namais, vaikais.

Taip kartais santuoka, kuri iš pradžių buvo grįsta meile, virsta bendro turto valdymu, tam tikra korporacija, kurioje vieno egoizmas susijungia su kito egoizmu ir sukuria “šeimą“. Iš nusivylimo gali kilti iliuzija, kad naujas partneris ar partneriai patenkins meilės troškimą, suteiks meilę. Tokie žmonės nuolat jaučia meilės ilgesį ir supranta, kad viskas, ko jiems trūksta, yra meilė..

Ką gi daryti, jei suvokiam, kad daugiau ar mažiau įkliuvom į vartotojiško požiūrio į meilę pinkles? Pirmiausia – sąžiningai tai sau pripažinti. Antra, aiškiai suprasti ir įsisąmoninti, kad MEILĖ YRA MENAS. Tai veikla, o ne įspūdis. Žodis “įsimylėjimas“ prieštarauja pats sau. Kadangi meilė yra produktyvi veikla, tai ji yra pastovi būsena, o ne pasyvus afektas.

Jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį patį ryžtą, kaip panorę išmokti bet kurio kito meno – muzikos, tapybos.. Taip pat suprasti, kad visi mokame mylėti – tai natūrali mums būsena, tereikia tai atgaivinti ir išsilaisvinti nuo primestų stereotipų. Gal pradžioje pritrūks žinių – pasieškokime jų ir būtinai taikykime savo gyvenime – taip atgausime savo natūralų sugebėjimą mylėti.

Ir.. nepamirškime, kad bet kokios srities Meistru galime tapti tik po didelės praktikos – kai teorinės žinios ir praktiniai rezultatai susilies intuicijoje – bet kurio meninio meistriškumo esmėje. Tai reiškia, kad sukūrę šeimą, turime tam visą gyvenimą. Meilė išlaisvina ir suteikia sparnus, ji įkvepia ir padaro gyvenimą nuostabų.. Mylėdami sukuriame ypatingą erdvę, kurioje gera ir ramu, kurioje auga laimingi vaikai, kurioje esame kartu ir kiekvienas turime galimybę asmeniniam augimui 🙂 E.Fromas tai vadina menu, aš pridurčiau: tai aukščiausias menas, tai mus vienijanti stebuklinga energija 🙂 ..

Santuoka: pasiseka ar darbo rezultatas?

Gavau prašymą diskusiją perkelti čia ir paklausti jūsų nuomonės. Klausimai buvo tokie: kodėl, laikui bėgant, santuoka vis labiau įgauna kasdieniškumo, o sutuoktinis.. neįdomus ar net erzina? Bet.. kai tik santuokai iškyla grėsmė, norima jį susigrąžinti bet kokia kaina? Kaip išsaugoti santuoką ir jausmus? Ir nuo ko priklauso laiminga santuoka?

Pažiūrėkime, kaip į tai žiūri psichologai. Kas pirmiausia mus nuvilia, kai pradedame rimtus santykius? Tai iliuzijos ir fantazijos, kurios dažnai neturi nieko bendra su realiu gyvenimu. Yra surinkti pagrindiniai mitai apie idealią santuoką, kurie neatitinka realybės ir atneša daug nusivylimų:

1. Laimingoje santuokoje romantiški santykiai tęsiasi amžinai.
2. Mano sutuoktinis turi suprasti ko aš noriu ir kas man reikalinga be žodžių.
3. Geras intymus gyvenimas turi būti spontaniškas, lydimas audringų emocijų.
4. Mano išrinktasis turi priimti visus mano trūkumus ir turi padėti man juos įveikti.
5. Mano sutuoktinis visada bus mano pusėje visuose ginčuose ir konfliktuose.
6. Jei intymus gyvenimas nėra audringas, tai rodo, kad meilės nėra.
7. Sėkmingoje santuokoje sutuoktiniai nesiginčija.
8. Santuoka savaime pagerins mano gyvenimą visomis prasmėmis be mano pastangų.

Pripažinkime, kad daugelis turime tokių įsitikinimų prieš kurdami santuoką. Iš kur jie? Iš mūsų nežinojimoč Iliuzijos, kad antspaudas pase jau yra laimės garantija visam gyvenimui. Realybė skiriasi nuo mūsų fantazijų. Kiekvienas žmogus ir kiekviena pora išgyvena savo vystymosi etapus. Pora prisitaiko vienas prie kito, mokosi derinti bendrus ir asmeninius planus. Sėkmingas poros gyvenimas priklauso nuo noro ir sugebėjimo susitarti, atrasti bendrus sąlyčio taškus.. tuo pačiu paliekant kiekvienam ir asmeninę erdvę augimui. Tai kūrybinis procesas, vykstantis visą poros gyvenimą kartu.

Neatitikimas tarp to, ką įsivaizdavome, ir to, kas vyksta realybėje, gimdo nusivylimą santuoka ar sutuoktiniu. Bet.. retas susimąstome, kad yra svarbi mūsų gyvenimo realybė – mūsų natūralūs prigimtiniai poreikiai. Psichologai skiria pagrindinius moteriškus ir vyriškus poreikius, susijusius su šeima. Supratę juos, turime daugiau šansų sukurti laimingą santuoką. Moters poreikiai šeimoje pagrindiniai yra šie:

1. Meilė, prisirišimas, dėmesys – daugumai moterų gyvybiškai svarbūs. Tai joms reiškia patikimumą, pritarimą, saugumą. Moterims reikalingi prisilietimai, apkabinimai, bučiniai, gėlės, skambučiai, laisvalaikis kartu. Tai tolygu meilės prisipažinimui ir patvirtinimui.
2. Pokalbis. Vyrai dažnai nesupranta, kaip tai moteriai svarbu. Nuoširdus pokalbis sutvirtina santykius, jis moteriai svarbus, nes per jį yra palaikomas emocinis ryšys.
3. Sąžiningumas ir atvirumas. Moteriai būtina pasitikėti savo vyru. Pasitikėjimas jai – santykių pagrindas. Jei moteris nepasitiki vyru, sunku tikėtis gerų santykių.
4. Finansiniai įsipareigojimai. Tai siejama su patikimumu ir vyriškumu. Moters gyvenime yra etapai, kai jai tai ypač svarbu – tai vaikų gimimas ir auginimas.
5. Šeimyniniai įsipareigojimai. Moterys svajoja, kad vyrai būtų šeimos lyderiai. Kad vyras būtų šeimos galva ir geras tėvas. Jos nori jausti moralinį palaikymą auginant vaikus.

Vyrai taip pat turi savo poreikius, susijusius su šeima. Pagrindiniai poreikiai tokie:

1. Įvertinimas. Vyras pilnavertis jaučiasi tuomet, kai jo pastangos, pasiekimai yra įvertinti. Tai didžiulis motyvuojantis vyrą faktorius.
2. Intymūs poreikiai. Dažnai moterys nesupranta šio poreikio, lygiai kaip ir vyrai neįvertina moterų poreikio švelnumui ir dėmesiui. Suderinus šiuos du vyro ir moters poreikius, galima natūraliai sukurti šiltus ir gražius intymius santykius.
3. Partnerystė pomėgiuose ir laisvalaikyje. Vyrai nori, kad moterys suprastų jų pomėgius ir pagal galimybes juose dalyvautų – tiesiogiai ar palaikydamos ir pritardamos.
4. Patraukli žmona. Vyrui svarbu, kad jo žmona jį žavėtų ir būtų jam patraukli. Neveltui sakoma, kad vyrai myli akimis, todėl dvasinį savo žmonos grožį vyras turi ir “matyti“.. ( neapsileiskime, mielosios..)
5. Namų jaukumas. Vyrai nori ramybės ir “namų“ atmosferos. Jam gyvybiškai svarbi savo jaukumo ir ramybės oazė gyvenime.

Tai baziniai sutuoktinių poreikiai santuokoje, išskirti, remiantis ilgalaikiais tyrimais. Yra asmeninių subtilybių, bet jie esmės neapsprendžia. Jei pagrindiniai sutuoktinių poreikiai yra patenkinami, santuoka yra stipri. Tai pagrindas meilei, pasitikėjimui, ištikimybei, pagarbai ir tiesiog.. laimingam gyvenimui. Jei pagrindiniai sutuoktinių poreikiai nepatenkinami, jie anksčiau ar vėliau bus patenkinami už šeimos ribų.

Psichologai siūlo vienintelį būdą stiprinti šeimą: kuo dažniau atvirai ir nuoširdžiai kalbėtis apie abiejų poreikius, derinti ir gerbti juos. Taip pat kalbėtis apie jausmus, emocijas, išgyvenimus. Tai “skiepas“ prieš visas blogybes laimingai santuokai 🙂 .. Taigi, jei “pasisekė“ santuoka, tai reiškia, kad žmonės deda pastangas, kad ji būtų laiminga. O kaip jūs manote?

Vyras ir moteris (3 dalis)

Yra didžiulis skirtumas tarp vyriškų ir moteriškų darbų. Vyriškas darbas – tai toks darbas, kurį vyras daro lengvai, o moteriai jis per sunkus. Ir atvirkščiai. Taigi prie vyriškų darbų priskiriamas ir fizinis, ir strateginio mąstymo reikalaujantis darbas. Prie moteriškų – kruopštūs, reikalaujantys kantrybės, taktinio mąstymo. Ir vieni, ir kiti dirba kūrybinį darbą, dėl individualių ypatumų gali kartais ir “apsikeisti“ darbais, bet dėl lyties ypatumų apspręsta būtent taip.

Čia ir prieiname prie buities darbų, dėl kurių kyla daugiausia ginčų. Juokaujama, kad, norėdamas išvengti buities darbų, vyras išrado buitinę techniką 🙂 . O grynai moteriški darbai niekur neišnyko, todėl moterys ir pyksta, reikalaudamos pagalbos.. Na, o vyrai visa savo esybe ne darbui, o reikalavimams priešinasi.. Nė vienam vyrui pasaulyje nekyla mintis reikalauti, kad žmona suremontuotų jo automobilį 🙂 .. Paprašyti pagalbos galima, bet ne reikalauti.. Va čia ir vėl atsiveria erdvė moters išminčiai: nei vienas vyras neatsisakys, ramiai paprašytas, beje, kaip ir moteris 🙂 . Reikia įsisąmoninti, kad niekas niekam nieko neprivalo. Santuoka – geranoriška sąjunga ir dėl visko turime susitarti. Dar viena klaida iš buitinių nesutarimų – įsivaizdavimas, kad vyras moteriškus buitinius darbus gali atlikti taip pat kruopščiai, kaip moteris. Prisimenate – vyras nereiklus detalėms, todėl suplovęs indus, nebūtinai juos sudėlios į vietą ar nuvalys pritaškymus aplink kriauklę ar išvalys pačią kriauklę. Jis atliko konkretų darbą – išplovė indus ir laukia to darbo įvertinimo (būtinai) 🙂 ..

Dar viena nesusišnekėjimų sritis – vaikų auklėjimas. Iš senesnių laikų buvo įprasta, kad lemiamas žodis vaikų auklėjime buvo tėvo, o pas motiną vaikai ieškodavo paguodos, švelnumo, užtarimo. Šiuolaikinėse šeimose dėl vyrų užimtumo ir buities ypatumų (neliko bendrų darbų su vaikais, auklėjimo per bendrą darbą), vaikai daugiau bendrauja su mama. Paauglystėje, kai jau mama sunkiau sutaria su vaiku, tėvas įtraukiamas į auklėjimą, dažniau dėl žodžio svarumo.. Pasirodo, ir čia tėvų meilė pasireiškia skirtingai. Motina myli savo vaikus besąlygiškai, visada. Tėvas savo šiltus jausmus išreiškia tik tada, kai vaikas gerai elgiasi ir baudžia, jei elgiasi netinkamai. Ir kas gi gaunasi? Kai tėvas baudžia vaiką, dažnai mama puola jį ginti. O vyrui nėra didesnio pažeminimo už pažeminimą savo vaiko akyse.. Tai žeidžia jo savigarbą ir iš auklėjimo gaunasi konfliktas.. Sekantį kartą paprašytas prisidėti prie vaikų auklėjimo, jis ryžtingai atsisakys..

Išgirdau ir man seniai rūpėjusį klausimą – kodėl vyrai po skyrybų nebendrauja su savo vaikais? Sutikite: retas vyras ( ir tai rodo gyvenimas) po skyrybų skiria dėmesį savo vaikams. Ir čia “suveikia“ prigimtinės vyro savybės. Vyras dėl savo fiziologinio poligamiškumo myli savo vaikus netiesiogiai, o per moterį. Myli moterį – myli ir vaikus. Jei santykiai nutrūksta, dažnai nutrūksta santykiai ir su vaikais.. Tai ypač skausminga, jei jis, sukūręs naują šeimą su moterimi, turinčia vaikų, tuos vaikus myli ir augina kaip savus, o savų nė neprisimena. Manyčiau, čia pasireiškia ir žmogaus dvasinės savybės..

Nenorėčiau, kad iš mano rašinių susidarytų įspūdis, kad teisinu vyrus ir skatinu moteris prisitaikyti ar manipuliuoti. Esmė tame, kad moteriškumo, vyriškumo sąvokos dabar labai iškreiptos. Klaidingai suprantama ir emancipacija. Tai teisinga juridiniu požiūriu – kai yra lygūs atlyginimai už vienodą darbą, lygios teisės. Tačiau emancipacijos suvokimas kaip darymas to paties, kaip vyras.. atleiskite, yra keistas. Ne konkuravimui su vyrais moterys sukurtos. Kaip pliusas ir minusas, kaip priešybių vienybė, vyras ir moteris sudaro visumą, papildydami vienas kitą savo unikaliomis savybėmis. Dabartinės “stiprios“ moterys apsiima visas vyriškas pareigas, na, o vyrai prisitaiko, aptingsta, moteriškėja ar gyvena vien biologiniais poreikiais..

Moteriai gamtos ir Kūrėjo labai daug padovanota. Ji – pagrindas gyvybei ir vyro vyriškumui, įkvėpėja. Negali būti tikro vyro be tikros moters. Būdamas stiprus fiziškai, galėdamas įveikti kitą vyrą, vyras negali atsispirti moters dvasinei jėgai.. Karo metais, visokių politinių peripetijų metais vadinami “medaus spąstai“ suveikdavo beveik šimtu procentų: įvairių žvalgybų kiečiausi agentai neatsilaikydavo moters kerams ir išduodavo valstybines paslaptis.. Vyras valdyti moters negali – vėlgi dėl savo psichinių ypatumų – nes tiesiog negali suvokti moteriškos logikos. Tai vienintelė vyrą įveikianti, itakojanti jėga. 

Labai norėtųsi, kad kuo daugiau moterų suprastų savo prigimtinę galią. Nekovotų, lyg tos karžygės, o išmintingai vadovautųsi savo galimybėmis. Savo ir savo šeimos labui. Neveltui sakoma, kad kai atgims tikrasis moteriškumas, pasaulis sužydės 🙂 .. Stumkime į šalį ambicijas ir tapkime tuo, kuo ir esame, padėkime vyrams tapti tikrais vyrais.. Kaip ten patarlės sako? – vyras galva, moteris – kaklas.. Man labai graži dar ir šita: vyras karalius, moteris – jo valdovė 🙂 .. Tai tiesa, bet mes tai baigiame pamiršti ir kovojame, kovojame.. su vėjo malūnais  🙂 ..

Vyras ir moteris (2 dalis)

Taigi – kodėl kalbėdami viena kalba, metų metus gyvendami kartu, vyras ir moteris nesupranta vienas kito? Todėl, kad jie nesupranta vyro ir moters psichikos ypatumų, prigimtinių lyties savybių. Tuomet ir kyla nesusikalbėjimai ir konfliktai, nes į tą patį reiškinį vyras ir moteris žiūri skirtingai. O pasirodo, kaltų nėra, yra tik nesupratimas ir iš to kylančios konfliktų priežastys..

Pradžių pradžia – vaikų auklėjime, kuris pilnai perėjo į moterų rankas: nuo šeimos iki ugdymo įstaigų, todėl vaikai auklėjami labai vienpusiškai. Dėl to pilnaverčių vyrų ir moterų vis mažėja. Problema ir nepilnos šeimos. Idealu, kai vaikas mato darnios šeimos modelį – tuomet ir auklėjimas harmoningas. Net ir labai mylėdama, augindama viena berniuką, motina neįskiepys jam vyriškų bruožų. Vyriškos savybės išugdomos tik vyrišku pavyzdžiu. Tas pats liečia ir mergaites: augdamos tik su mama ir nematydamos vyro ir moters bendravimo, ateityje jos sunkiai kurs savo šeimos modelį. Tik retais atvejais vaikai, išaugę nepilnose šeimose, intuityviai išsiugdo savo lyčiai būdingas savybes. Jei šeima iširo, vaikams labai naudinga būtų palaikyti ryšį su atskirai gyvenančiu tėvu ar mama, arba pajungti auklėjimui senelius, priešingos lyties giminaičius ar gerus draugus. Vaikas turi matyti lyčių bendravimo modelį.

Kokie turėtų būti darnūs santykiai? Jei sutuoktinių interesai vystosi lygiagrečiai, santykiai visada yra harmoningi. Jei jie susikerta – kyla konfliktai. Nežiūrint į prigimtinę fiziologinę poligamiją, vyras, kuris vysto savo dvasines savybes, intuityviai ieško ryšio su vienintele moterimi ir siekia su ja santuokos. Moteris, nors ir paplitęs požiūris, kad siekia šeimos – atsargiai renkasi. Ji mąsto giliau ir mato detales.. Čia turimi omenyje dvasingi santykiai ir meilė. Vyras intuityviai suvokia, kad tik su moterimi jis gali išvystyti geriausias savo savybes. Kuo dvasingesnė, išmintingesnė moteris, tuo didesnė vyro galimybė vystyti savo geriausias savybes, o šalia vyriško vyro galimybė visapusiškai tobulėti ir pačiai moteriai. Tokiose šeimose gimsta fiziškai stiprūs, gabūs vaikai, vyrauja darna ir supratimas.

Pirmieji nesusipratimai prasideda, kai vyrai, turėdami savyje pergalių ir kliūčių įveikimo būtinybę, pradeda nepastebėti žmonos, kuri po santuokos dažnai aprimsta, o kartais ir apsileidžia dėl buities, darbo rūpesčių. Ir čia vėl pasireiškia tas abipusis ryšys: jei apsileidžia moteris, apsileidžia ir vyras. Jei moteris išlieka įdomi, tobulėja – pasitempia ir vyras, nes turi nuolat savo moterį “užkariauti“. Prisiminkime – dvasiškai moteris stipresnė, subtilesnė, todėl atmosfera šeimoje priklauso nuo moters. Jei moteris tai supranta, ji lengvai tą atmosferą šeimoje kuria, jei nesupranta – pradeda priekaištauti vyrui, reikšti pretenzijas, t.y., puola.. o tada jau suveikia vyro kovotojo dvasia, kuri automatiškai atsako gynyba..

Reikia suprasti, kad puldama vyrą, moteris automatiškai visada gaus atsaką. Todėl jei moteriai skandalas kartais gali būti emocinė iškrova, vyrui tai – žlugdantis mechanizmas. Be to, pretenzijas jis priima kaip iššūkį, pažeminimą, kurio jo psichika neperneša. Tai jam sukelia agresiją, todėl jis stengsis tų skandalų išvengti, pasinerdamas į darbus ar atsiribodamas. Gali ir rankas į darbą paleisti, ir tai bus instinktyvus veiksmas.. Reikia tai suprasti ir netampyti liūto už ūsų.. Įsakmų toną apskritai tiek vyrams, tiek moterims reikėtų iš gyvenimo išbraukti – tai visada žemina ir provokuoja konfliktus.

Dar vienas klaidingas įsitikinimas, į kurį atkreipia dėmesį daugelis autorių, nagrinėjančių vyro ir moters tarpusavio santykius – mums įkalta į galvą, kad nėra skirtumo tarp vyriškų ir moteriškų darbų. O, pasirodo, jis yra. Ir didžiulis. Ir labai svarbu tai suprasti. Apie tai – sekantį kartą.. 🙂