Kategorija: Vyras ir moteris

* Be meilės žmogus gali būti turtingas, sveikas, įžymus, tačiau jis negali būti pilnavertis, todėl kad jis nieko nežino apie vidines dvasines vertybes.

* Jūs klausiate: “Kas yra meilė?“ Tai gilus poreikis būti vieningu su visuma, gilus poreikis ištirpdyti “Aš“ ir “Tu“ vienybėje.

* Žmogus širdis – lyg muzikinis instrumentas, galintis groti didingą muziką. Ji laukia galimybės išreikšti save, ir toji išraiška galima tik per meilę.

* Žmonės galvoja, kad galės pamilti tik tuomet, kai sutiks vertą žmogų. Niekai – jūs niekada neatrasite tobulos moters ar tobulo vyro, nes tokių tiesiog nėra. Reikalaujantys tobulumo žmonės yra neurotiški. Vien šis reikalavimas ardo meilę.

* Tobulumo reikalavimai verčia lygiuotis žmogų į neegzistuojantį superžmogų, arba veidmainiauti apsimetant tuo, kuo jis nėra. Niekuomet nieko nereikalaukite iš mylimo žmogaus, nes meilė yra stebuklas, kurį reikia branginti. Jei viskas gerai – būkite dėkingi, o jei kažkas nesigauna – reiškia, tai nėra būtina.

* Meilė – tai sielos maistas. Meilė sielai – tai tas pats, kaip maistas kūnui. Be maisto kūnas silpnas, be meilės siela silpna.

* Štai pagrindinis meilės “reikalavimas“: “Aš priimu tave tokį, koks esi“. Mylėkite vienas kitą ir nepaverskite meilės pančiais. Du mylintys brandūs žmonės padeda tapti vienas kitam laisvesniais. Kuo daugiau meilės, tuo daugiau laisvės ir pasitikėjimo. Jei mylite, jūs nesibrausite į kito žmogaus asmeninę erdvę ir neišdrįsite pažeisti jo vidinio pasaulio ribų. Meilėje nėra politikos, diplomatijos, noro valdyti – kaip galima dominuoti prieš mylimą žmogų?..

* Prieš pagalvodami, kaip gauti meilę, pradėkite patys mylėti. Jei jūs atiduodate meilę, jūs gaunate meilę – nėra kito būdo. Žmonės taip sudominti gavimu, kad, rodos, jau niekas nesidžiaugia atiduodamas. Jie tarsi vykdo sandėrį – nori gauti daugiau, nei duoda. Bet tai tik sandėris. Meilė moka tik atiduoti ir nieko už tai nelaukia. Ji dalinasi be sąlygų ir auga atiduodama.

* Meilė – tai harmonija. Meilės neįmanoma nuvilti, nes ji neturi jokių lūkesčių. Meilė niekuomet neatneša nusivylimo – jei jūs nusivylėte, jūs nemylėjote.

* Protas – labai rimtas ir išskaičiuojantis mechanizmas, jis neturi nieko bendro su meile. Todėl meilė protui visuomet bus chaosas, ji jam trukdys. Protingai mylėti neįmanoma.

* Intymūs santykiai – tai tiesiog būdas gimti, kito būdo nėra. Tai vyriškų ir moteriškų hormonų biologinis susitikimas, taip pat dauginasi ir gyvūnai. Tai natūralu ir jokiu būdu nėra gėdinga, tačiau tai žemiausioji pakopa, bet ne viršūnė. Jei seksas pakeičia meilę, tuomet gyvenimas iššvaistomas veltui. Jei nevystote savo santykių dvasiniame lygmenyje, tuomet tai panašu į namo pamatų statymą be tolimesnės darbų eigos: kad ir labai tvirti, tačiau tai tebus pamatai, bet ne namas.

* Didžiausias artimumo jausmas gimsta tuomet, kai mylime vieną žmogų ir gyvename su juo visą gyvenimą – tuomet meilė auga ir gilėja. Jei dažnai keičiame partnerius, meilės užauginti neįmanoma. Tai tas pats, kaip nuolat persodinti medį iš vienos vietos į kitą – persodinamas jis negali išvystyti šaknų. Kad užaugintų šaknis, medis turi augti vienoje vietoje, tuomet šaknys vystosi, o medis stiprėja. Tačiau jei medį sodiname į akmeningą dirvą, jis gali žūti, todėl geriau laiku jį persodinti.

* Meilės troškimas yra pačio Kūrėjo troškimas. Jūs galite tai suprasti arba ne, bet būtent meilės troškimas iš tiesų įrodo Kūrėjo egzistavimą. Būtent todėl, kad žmogus myli, būtent todėl, kad žmogus negali gyventi be meilės.

* Meilę galima laikyti ištiestuose delnuose, bet ne kumštyje. Meilė mus išlaisvina, meilė mus suvienija. Meilė suteikia sparnus ir atveria beribį dangų…

(Pagal Ošo knygas ir paskaitas)

Saulėtos nuotaikos ir smagaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Žinote, kodėl sutuoktiniams kartais būna sunku suprasti vienas kitą? Todėl, kad mes labai dažnai galvojame, kad mūsų sutuoktinis galvoja lygiai taip pat, kaip ir mes.. Tačiau taip nėra – maža to, kad mes visi esame skirtingi ir unikalūs, bet yra dar ir vyro bei moters psichologijos skirtumai. Šiandien tai ne tik filosofiniai pamąstymai, bet ir mokslo patvirtinti faktai.

Savo unikalumu, savo skirtingomis savybėmis mes galime papildyti vieni kitus ir kurti harmoniją bei vienybę. Tačiau nežinodami šių skirtumų, galime pradėti tuščiai varžytis ir konfliktuoti. Taigi, pažinti save yra puiku, tačiau.. nepakanka, jei norime harmoningai bendrauti šeimoje. Juk savo kitoniškumu mes ne tik papildome, bet ir traukiame, esame įdomūs vieni kitiems..

Pradėkime nuo temperamento. Psichologų tyrimai liudija, kad vyrai dažniau būna choleriško temperamento. Būtent vyrams būdingas valingumas, kryptingumas, energingumas ir gebėjimas atlaikyti grubų spaudimą. Todėl choleriškas temperamentas neretai vadinamas vyrišku. Moterims dažniau būdingas sangviniškas ir melancholiškas tipas – audringa emocijų išraiška, judrumas, greita nuotaikų kaita. Teigiama, kad moteris būna agresyvi tik tuomet, kai yra nelaiminga.

Suvokimo ypatumai. Vyras aprėpia visą situaciją, moteris fiksuoja detales. Vyrui svarbu tai, ką jis mato, moteriai – dar ir tai, ką ji girdi. Suvokimo greitis taip pat skirtingas – moterų jis greitesnis.

Santykiai su aplinkiniais. Moters bendravimo ratas paprastai didesnis, nei vyro. Jos bendrauja subtiliau, dažniau reaguoja į niuansus, yra dėmesingesnės, jaučia nuotaikas. Vyrai mažiau dėmesingi bendravime, gali nepastebėti nuotaikų pokyčių. Moteriai svarbus bendravimo procesas, vyrui – bendravimo rezultatas. Vyrams lengviau vyrų kolektyve, nei moterims – moterų. Uošvis su žentu greičiau randa bendrą kalbą, nei anyta su marčia.

Pastabumas. Kasdienybėje moterys pastabesnės, tačiau stresinėje situacijoje linkusios panikuoti ir netenka pastabumo. Vyrai, atvirkščiai, stresinėje situacijoje tampa pastabesni. Moterys geriau supranta mimiką, gestus, žvilgsnius, todėl jas sunkiau apgauti.

Intuicija. Kadangi detalėse kartais slypi svarbi informacija, moteris mato (nujaučia) daug iš pirmo žvilgsnio nepastebimų dalykų. Iš čia ir posakis, kad moters nuojauta dažnai stipresnė už vyro įsitikinimą. Tačiau, gilindamasi į detales, moteris gali nepastebėti visumos. Beje, pasitelkęs analizę, vyras taip pat gali daug ką numatyti, tačiau tai užima daugiau laiko, nei moteriai pasitelkus intuiciją.

Natūralumas ir atvirumas. Vyrai natūralesni, atviresni, jie neslepia savo būsenų – jiems tai natūralu. Moterys, atvirkščiai – retai yra natūralios ir atviros (tokios, kokios yra), jos stengiasi atrodyti geresnės ir gražesnės (kosmetika, polinkis puoštis) nei yra. Geresnės tiek, kiek tai įmanoma – juk jos žino (viliasi), kad į jas žiūri, todėl ruošiasi aplinkinių vertinimui.

Emocingumas. Moterys žymiai emocingesnės už vyrus, jų emocinė kreivė gali keistis akimirksniu. Jų mimika aktyvesnė, nei vyrų. Vyrai santūresni, tačiau išgyvena kai kuriuos įvykius taip pat giliai.

Savivertė. Moters ji dažniau žemesnė, nei yra iš tiesų, vyrų – aukštesnė, jie dažniau būna patenkinti savimi. Moterys linkusios kalbėti apie savo nesėkmes, vyrai – apie savo pasiekimus.

Kiti įdomūs skirtumai. Vyras atleidžia ir pamiršta, moteris atleidžia, bet nepamiršta. Moterys kelis kartus dažniau užduoda klausimus ir atsiprašinėja dažniau nei vyrai. Vyras mąsto tylėdamas ir pasako tik galutinį rezultatą. Moteris mąsto garsiai – vyrams tai atrodo kaip tuščias plepėjimas.. Vyrai tikslingesni, moterys – ištvermingesnės.

Moterys serga beveik du kartus rečiau, tačiau rūpinasi ir skundžiasi sveikata žymiai dažniau, nei vyrai. Moterys ištvermingesnės skausmui, jos lengviau pakelia nuobodžią ir monotonišką veiklą. Vyrų geriau išvystytas vestibuliarinis aparatas, todėl moterys nemėgsta važiuoti viešajame transporte atsisėdus atbulomis. Moterys vikresnės, greičiau ir daugiau kalba, jausmingesnės, vyrai – geriau koordinuoja judesius, geriau orientuojasi erdvėje.

Vyrui viršininkui svarbu, kad darbuotojai efektyviai dirbtų, moteriai viršininkei – kad dar ir būtų geri santykiai kolektyve. Moters dvasia aktyvesnė nei kūnas, vyro – aktyvesnis kūnas, nei dvasia. Motinystės instinktas stipresnis, nei tėvystės. Vyrams įdomi veikla, susijusi su fiziniu krūviu, technika, tiksliaisiais mokslais, išradimais, nuotykiais ir žygdarbiais. Moterims įdomi estetika, dvasiniai ieškojimai, namų reikalai, humanitariniai mokslai, pagalba kitiems.

Šios skirtingos savybės puikiai papildo vieną kitą: vyrų ryžtingumą ir polinkį rizikuoti – moters atsargumas; griežtumą – švelnumas; intelektualumą – polinkis į humanitarinę sferą ir dvasingumą, fizinė jėga – trapumą ir t. t.., o galiausiai – vyriškumas – moteriškumą.. Nuostabi įvairovės vienybė 🙂 .

Ar sutinkate?

Šeimos gyvenimas apima daug sričių: dvasinę, emocinę, jausminę, materialią, visuomeninę. Visos jos skirtingos – vienur reikia greitų sprendimų ir konkrečių veiksmų, kitur reikia išklausyti, pasidalinti ar palaikyti. Priklausomai nuo to – kokį bendravimo modelį pasirenka šeima, toks ir yra jos gyvenimas. Yra elgesys, kuris dėsningai veda į laimę, bet yra ir elgesys, kuris tiesiog užprogramuoja nesėkmes.

Šeimos gyvenimas ypatingas tuo, kad santykiai joje visuomet yra poriniai, pvz., vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų, brolių ir seserų, senelių ir anūkų.. Mums gali atrodyti, kad artimas žmogus blogai elgiasi ar neatitinka mūsų lūkesčių, tačiau santykiai turi dvi puses, juos kuria ir už juos atsakingi yra abu žmonės. Daugiausia konfliktų šeimose kyla būtent dėl neteisingai pasirinkto, netinkamo šeimyniniams santykiams bendravimo būdo.

Todėl labai teisingas yra psichologų patarimas: prieš kuriant šeimą, reikėtų išsiaiškinti – kas yra šeima. Žinoma, svarbiausia santuokoje – meilė, ir ji turi būti palaikanti bei harmonizuojanti visas šeimos gyvenimo sritis jėga. Tačiau labai dažnai meilė priskiriama romantikai ir aistrai, o kitose srityse visu pajėgumu pajungiamos ambicijos, manipuliacijos ar nuolankus prisitaikymas.

Svarbu suprasti, kad neteisingi, neadekvatūs santykiai yra sunkūs ir neperspektyvūs. Kodėl žmonės juos pasirenka – juk visi nori būti laimingi?.. Dažniausiai dėl nežinojimo. Kitos priežastys – charakterio ypatumai, iš šeimos atsineštas modelis, visuomenės formuojami stereotipai. Dar viena svari priežastis – mes nemokame išsakyti savo nuomonės be polinkio kaltinti kitą žmogų.

Šiai dienai išskiriami šie labiausiai paplitę šeimos bendravimo būdai:

1. Konkurencija, varžymasis – nei vienas nenori nusileisti, priekaištauja vienas kitam.
2. Vengimas – kažkuris iš sutuoktinių daro spaudimą, net nenorėdamas išklausyti kitos pusės nuomonės, kitas paklūsta, susitaikęs su spaudimu.
3. Kompromisas – vienas kažką aukoja, kitas kažko atsisako, kad abu būtų patenkinti.
4. Prisitaikymas – vienas aukojasi dėl kito, nenorėdamas gadinti santykių.
5. Bendradarbiavimas, susitarimas – atsižvelgiama į abiejų norus, ieškoma abiems priimtino sprendimo nespaudžiant ir nereikalaujant, o derinant abiejų poreikius.

Žinoma, kiekvienas atmes kaip nepriimtiną šeimoje konkurenciją ir varžymąsi, bet gerai pagalvokime – ar tikrai niekada nebendraujame su savo artimaisiais eksperto intonacija, ar nedarome kartais tokiu būdu spaudimo? Arba kompromisas – atrodytų, geras būdas, tačiau šeimyniniame gyvenime to nepakanka. Vien kompromisais nesukursime artimų santykių, nes tai yra savotiška aukojimosi sistema, be gilaus tarpusavio supratimo.

Galiausiai toks aukojimasis užaugina neteisingumo pojūtį (“kodėl ir vėl aš, manęs nesupranta, su manimi nesiskaito“..) Jei yra tarpusavio supratimas, kompromisų klausimas savaime atpuola, nes pasiekti nuolaidžiavimo ar surasti bendrus susitarimus – du skirtingi dalykai. Prisitaikymas “dėl šventos ramybės“ taip pat nėra teisingas būdas, nes vargu ar gali būti šeimoje laimė, jei vienas iš sutuoktinių pradeda gyventi kito poreikių tenkinimu.

Pripažintas optimaliausias bendravimo būdas šeimoje – bendradarbiavimas ir susitarimas. Tai pirmiausiai sąžiningi ir teisingi santykiai, kuriuose vyksta sąveika. Jie ir yra priimtiniausi šeimoje, nes patenkinami abiejų sutuoktinių poreikiai. Bendradarbiavimas šeimoje yra meile grįsti santykiai, kuriuose vyrauja geranoriškumas, savitarpio supratimas ir pasirengimas susitarimui.

Bendradarbiavimo šeimoje privalumai:

* šeimos nariai lygiaverčiai, vertinamas ir kiekvieno unikalumas;
* santykiai artimi ir šilti, šeimos nariai dėmesingi, palaiko vienas kitą, reikalui esant susitelkia;
* ramiai išsakoma savo nuomonė ir gerbiama kito nuomonė;
* kiekvienas aktyviai ieško abipusiai naudingų iškilusių klausimų sprendimo, siūlo galimus variantus ir juos aptaria;
* gali atvirai kalbėtis tiek apie savo, tiek apie sutuoktinio klaidas be kaltinimų;
* bendradarbiavimo dvasia ugdo atsakomybę;
* kai yra pasirinktas bendradarbiavimas, sutuoktiniai gali panaudoti ir visus kitus bendravimo būdus kaip laikinas ar papildomas priemones.

Taigi, privalumai akivaizdūs 🙂 .. Bendradarbiavimas suartina, brandina meilę ir leidžia pajusti gerą santykių perspektyvą – tai labai svarbu šeimai. Be to, žmonės bendrauja kaip artimi ir brangūs vieni kitiems, o ne kaip konkurentai ar.. priešai. Vargu ar galima vadinti bendravimu santykius, kurie grįsti neigiamomis emocijomis ir veiksmais – greičiau tai lėtas santykių ardymas.

Kaip manote?

* Žmonija egzistuoja, jei yra moteris ir vyras. Kad ir kaip mes norėtume padaryti gyvenime kažką nebūto ar neįprasto, bet be moters ir vyro sukurtos vienybės žmonija tiesiog nustos egzistavusi. Jei išnyks šeima, tai išnyks ir visa žmonija.

* Šioje vienybėje turi būti tvarka. Gerbiantis save žmogus žino savo vietą ir gerbia kito žmogaus funkcijas šeimoje. Tuo pačiu ši vienybė yra lanksti ir tvirta sąjunga, kurios neišardo net patys rimčiausi išbandymai.

* Vyro prigimtis – eiti tik į priekį, nesustojant, nes tas, kuris sustoja prieš gyvenimo kliūtis – sunyksta. Kai vyras eina, tuomet judėjimas jam suteikia prigimtinį vyriškumą, ir jis be įsakymo ir be prievartos daro viską, kas yra vyriška.

* Vyras tarsi kelrodis, į kurį visi šeimos nariai lygiuojasi. Į priekį jis gali eiti tuomet, kai turi valios jėgą. Iš kur ji? Ją suteikia mylinti moters širdis. Bet supraskite teisingai – kalbame apie tobulą, besąlygišką meilę tarp žmonių.

* Kai moteris myli vyrą, tuomet jos meilė stiprina vyro valią. Moters sieloje yra meilės šaltinis. Jei moteris myli vyrą, tai ir vyras myli moterį, ir kartu jie sukuria tobulumą. Jų tobula vienybė visuomet pritraukia atitikmenį – tik tobulumą. Tobulumas, kaip žinia, yra ne vien tik gėris, o nuolat harmonizuojama gėrio ir blogio pusiausvyra.

* Mes nuolat painiojame pusiausvyrą su santūrumu. Santūrumas yra prievarta prieš save, o pusiausvyra – meilė sau ir kitiems.

* Visos gyvenimiškos problemos kyla dėl to, kad moterys nesupranta vyrų, o vyrai nesupranta moterų. Tačiau jei jie nori suprasti – tai reikalas pataisomas, o jei nenori ir laukia, kol situacija pasitaisys savaime – prasti popieriai.

* Bet.. ir didžiausių norų vedina, nei viena moteris nematys pasaulio lygiai taip, kaip vyras, taip pat nei vienas vyras nematys pasaulio taip, kai moteris. Tačiau: jei vyras supranta pats save, tuomet jis supranta moterį, ir jei moteris supranta save, tuomet ji supranta vyrą.

* Jei žmogus nepatenkintas savimi, tai ir kiti juo nepatenkinti.

* Meilė išlaisvina, o baimė tapti nemylimu ar prarasti meilę – sukausto.

* Pavydas – tai neištikimybės matuoklis, kuriuo naudojasi neištikimoji pusė. Kuo daugiau neištikimybės, tuo stipresnis pavydas. Šis jausmas visada abipusis, nors dažnai viena iš pusių jo nepripažįsta. Tylus vienas kito kankinimas pavydu, kaip taisyklė, baigiasi santykių iširimu – jei sutuoktiniai nemoka išsilaisvinti iš savo “ego“.

* Daugelis žmonių apskritai neturi gebėjimo giliems jausmams, nes jų tėvai, o taip pat tėvų tėvai nemokėjo mylėti.

* Moterys linkusios pirmiausiai kaltinti kitus, vyrai – pirmiausiai save.

* Vaiko problemos visuomet atspindi tėvų tarpusavio bendravimo problemas.

* Tikra žmogiška meilė negali tapti griaunančia jėga. Toks pokytis gali įvykti tik su savinikiškumo jausmu.

* Meilė – tai tyla. Meilė dovanoja žmogui sielos ramybę, todėl žodžiai nereikalingi.

* Mes įpratome skubėti, todėl nepastebime, kaip daugybę kartų pralekiame pro meilę, o skubėdami gali pajusti tik emocijų blykstelėjimus.

* Sustokite trumpam – ir pajusite meilę rytinio atsisveikinimo apsikabinime: akimirkai priglusite vienas prie kito, pajusite šilumą ir suvoksite, kad jums gera… Paskui tylėdami pažvelgsite vienas kitam į akis ir pamatysite giliai paslėptą švelnumą, ir nuo to pasijusite dar geriau.. Tik minutėlė, bet jau nebus poreikio strimgalviais lėkti, į darbą išeisite pakylėti. Ši diena bus ypatinga, ir visi darbai eisis lengvai, nes ją pradėjote pažvelgę meilei į akis… ir namo lėksite lyg ant sparnų – juk juose laukia meilė 🙂 …

(Mintys iš L. Viilma knygų)

Saulėto ir smagaus visiems paskutinio šių metų vasaros savaitgalio!!

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl įsitraukiame į priklausomus santykius – klaidingas meilės suvokimas. Kodėl susiformuojame tokį suvokimą, iš kur jis? Kaip teigia psichologė M. Morozova, tokį meilės suvokimą formuoja išorinė informacija – literatūra, poezija, dainos, filmai, spektakliai. Pakanka pavartyti kad ir žymių klasikų kūrinius: juose meilė – kančia ir nevaldoma aistra, pavydas ir intrigos, pasibaigiančios širdį veriančiomis dramomis ir tragedijomis.

Gali būti, kad tokiuose kūriniuose perteikti asmeniniai autoriaus išgyvenimai, gal juos išliejęs autorius jaučia palengvėjimą (negatyvių minčių užrašymas – viena iš psichoterapijos formų). Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl skleidžiami tokie dramatiški meilės siužetai – noras pritraukti skaitytojus ar žiūrovus. Manoma, kad jam įdomūs tik aštrūs įspūdžiai ir efektai, o gražios ramios istorijos – neįdomios. Tačiau yra ir kita pusė – tokiais siužetais daromas poveikis, formuojama pasaulėžiūra ir elgesio stereotipai.

Stipriausias poveikis padaromas vaikams, paaugliams, bei jautriems, patikliems ir emocingiems žmonėms. Jie pradeda manyti, kad visos tos istorijos – realios, “iš gyvenimo“, ir pradeda galvoti, jausti ir veikti kaip istorijų personažai. Būtent paauglystėje, paveikti įvairių meilės romanų ar filmų herojų, jauni žmonės susikuria mylimojo idealą (kuriam atitikti dažniausiai neįmanoma) ir susiformuoja klaidingą meilės suvokimą.

Todėl turime išmokti skirti realybę nuo fantazijų. Aistringos kančios gal ir įdomios, bet tai – kraštutinumai, liguistos būsenos, vedančios į nusivylimus ir tragedijas. Tai nėra sektini pavyzdžiai, atvirkščiai – jie parodo, kas gali atsitikti dėl tokių kraštutinumų. Įtikėję tokiais pavyzdžiais, žmonės susidaro įspūdį, kad meilę turi kažkas suteikti ir vis nusivilia ir kenčia, kai jos negauna.

Tam, kad gautų trokštamą meilę, žmonės griebiasi visko: gundo, pataikauja, reikalauja, grasina, meluoja, kerštauja, žeminasi, kontroliuoja, kelia isterijas, pavydą arba gailestį, net imasi užkeikimų.. Žinoma, tokie veiksmai dažniausiai duoda priešingus rezultatus, nes kiekvienas žmogus intuityviai priešinasi manipuliacijoms ir stengiasi nuo jų atsiriboti. Tuomet reikalaujantis ir negavęs meilės kaltina piktą likimą ar blogus žmones, nesusimąstydamas, kad kančių šaltinis – klaidingas meilės suvokimas, vedantis į priklausomus santykius.

Tokie santykiai lygiai tiek pat pavojingi, kaip ir visos kitos priklausomybės, nes jos griauna žmogų. Jų scenarijus vienodas: iš pradžių gera kartu (pradinė euforija), bet blogai atskirai, o galiausiai – blogai ir kartu, ir atskirai. Priklausomuose santykiuose nėra lygybės ir laisvės, bet jame labai daug negatyvių emocijų ir susierzinimo “mylimojo“ atžvilgiu. Pozityvios emocijos gali būti ryškios, bet trumpalaikės, net pačias laimingiausias akimirkas lydi vidinė įtampa ir abejonės, todėl žmogus didesnę laiko dalį yra prastos nuotaikos ir patiria chronišką stresą.

Priklausomų santykių pasekmės – metų metais arba iš santykių į santykius nešamas klaidingas meilės suvokimas, ir nuo to kenčiama bei kankinami kiti. Arba nusiviliama meile ir bijoma pradėti naujus santykius dėl negatyvios priklausomų santykių patirties, padaroma išvados: “visi jie (jos) tokios“, “meilės nėra, tai romantikų fantazijos“. Liūdniausia, kai padaroma išvada, kad meilė – tai kančia, dramos, kad tai normalu, kai tai tampa kasdienybe, o ramūs, harmoningi santykiai tikroje meilėje atrodo nuobodūs.

Klaidingi įsitikinimai visuomet atneša nusivylimą. Tikroji, besąlygiška meilė – pozityvus, šviesus, nešantis džiaugsmą ir vienijantis jausmas. Mylėti gali kiekvienas, bet dėl klaidingo meilės tapatinimo su kančia nuklysta į priklausomus santykius. Kai žmonės myli, jiems gera dviese, bet gera ir atskirai. Mylintys žmonės jaučia vidinę harmoniją, ramybę, pasitikėjimą. Jie linki gero mylimajam ir jaučia jam šiltus, švelnius jausmus. Mylint gali aplankyti ir neigiamos emocijos, tačiau jos trumpalaikės, nes meilė – kurianti ir harmonizuojanti jėga.

Vaduotis iš priklausomų santykių galima pirmiausiai supratus, kad toks požiūris į meilę – klaidingas. Kartais pakanka aiškaus suvokimo, kad priklausomi santykiai – liguisti, kad tai ne meilė. Ar žinote, kad atsikratęs klaidingo požiūrio, žmogus pirmiausiai pasidaro įdomus mylimam žmogui, nes pradeda skleisti pozityvumą 🙂 .. ir gali kartu pradėti kurti naujus, kitokius – harmoningus, šiltus santykius meilėje 🙂 .

Išoriškai kartais sunku atskirti meilę nuo priklausomybės. O ir priklausomybė nuo kito žmogaus gali būti tokia stipri, kad žmogus tokį jausmą gali priimti už meilę. Esminis skirtumas tarp meilės ir priklausomybės tame, kad meilė dovanoja energiją ir gyvenimo džiaugsmą, o priklausomybė – atima jėgas ir išsekina. Pagrindinis priklausomų santykių požymis – baimė (prarasti, būti paliktam, likti vienišam).

Tai nebrandus meilės suvokimas, kuris pasireiškia panašiai, kaip vaiko prisirišimas prie suaugusiojo. Toks priklausomas elgesys yra grįstas nepilnavertiškumo pojūčiu – tuomet žmogus meilę suvokia kaip vergijos formą: kai tikima, kad tik kitas žmogus suteiks laimę, apsaugos, pasirūpins. Todėl jaučiama stipri priklausomybė nuo to, kas šiuos lūkesčius gali išpildyti ir tuo pačiu ignoruojamos asmeninės galimybės.

Priklausomų santykių priežastys yra kelios:

– Neteisingas (įskiepytas ar susiformuotas) meilės suvokimas, pvz., mitai apie dvi puseles, be kurių žmonės nepilnaverčiai, apie tai, kad meilę būtinai lydi kančia ir pavyduliavimas, meilės sutapatinimas su kūno malonumais ir priklausomybė nuo to, kas tuos malonumus suteikia, ir pan..;
– Iš vaikystės užsifiksavęs meilės trūkumas ir dėl to išsivystęs prieraišumas ir nesaugumo jausmas;
– Nepilnavertiškumo jausmas, kai jaučiamas poreikis “užpildyti“ save kitu žmogumi ir tokiu būdu kompensuoti savo nepilnavertiškumą;
– Materialinis išskaičiavimas, kuris maskuojamas, pateisinamas (sąmoningai arba ne) meilės iliuzija.

Priklausomi santykiai pirmiausiai yra savęs atsisakymas. Priklausomas žmogus – tai esantis kažkieno valioje, nelaisvas žmogus. Ir nors jam gali atrodyti, kad jis laimingas, susiliedamas su kitu žmogumi, tačiau be jo jis jaučiasi bejėgis. Tokiuose santykiuose nėra artimumo ir pasitikėjimo, o emociniai protrūkiai, pvz., pavydas ar kontrolė traktuojami kaip meilės išraiška. Jei santykiai priklausomi, į juos kabinamasi net tuomet, kai jie tampa destruktyvūs.

Kad aiškiau suprastume, kas yra meilė, o kas – priklausomybė, pažiūrėkime, kuo skiriasi meilė nuo priklausomų santykių:

– Mylėdami žmonės gerbia kito žmogaus asmeninę erdvę, nes meilė gyvuoja tik laisvėje. Priklausomuose santykiuose asmeninės erdvės nėra, nes ji visaip ribojama ir pažeidžiama kontrole ir “perdarymu“ pagal save.

– Besąlygiškai myli psichologiškai brandūs, savarankiški žmonės, jų santykiai grįsti geranoriškumu. Priklausomi santykiai yra nebrandūs ir grįsti savininkiškumu.

– Mylintys žmonės realiai mato ir vertina vienas kitą, priima tokius, kokie yra ir padeda vienas kitam dvasiniame augime. Priklausomuose santykiuose nėra realaus vienas kito matymo ir vertinimo, jie stabdo asmenybės augimą, nes nuolat reikalaujama atitikimo susikurtam idealui.

– Mylėdami žmonės noriai padeda vienas kitam, imasi atsakomybės ir už tai nieko nereikalauja. Priklausomuose santykuose žmonės orientuoti į sandėrius, manipuliacijas ir išnaudojimą.

– Meilė veda į harmoniją – tai vienybė, išsaugant individualybes ir papildant vienas kitą – ji vystosi laisvai. Tuo tarpu priklausomuose santykuose siekiama meilę uždaryti, paversti nuosavybe, sulaikyti iš baimės prarasti – nesuvokiant, kad meilė nėra statiška, kad ji nuolat kinta ir auga kartu su žmonių dvasiniu augimu.

– Meilė atneša vidinę pilnatvę ir harmoniją gyvenime, o priklausomybė santykiuose – vidinę tuštumą ir disharmoniją

Priklausomi santykiai – ne meilė, kad ir kokie stiprūs bei audringi jie beatrodytų. Galiausiai jie pasidaro slegiantys, sunkūs ir griaunantys. Moterys emocingesnės, todėl intuityviai vaduojasi nuo tokių santykių keliamos (dažnai pačių savo) įtampos skundais draugėms arba pasidaro “sunkaus“ charakterio. Vyrai išgyvena nerimą, apatiją, užsidaro savyje arba panyra į savo pomėgius – susikuria savo saugų pasaulėlį.

Kaltinti kažką tokiu atveju – beprasmiška. Jei norime pakeisti situaciją, turime pradėti, kaip visuomet – nuo savęs ir keisti savo meilės suvokimą bei mokytis mylėti. Iš širdies, besąlygiškai, linkint gero mylimam žmogui. Taip pat ugdyti pasitikėjimą savimi ir pagarbą mylimam žmogui. Man labai priimtina idėja, kad pokyčius galime pradėti bet kada. Ypač gerus 🙂 .

Kaip manote?

* Ką daryti, kad santykiai tarp vyro ir moters būtų harmoningi? Tam pirmiausiai turime suprasti, kas yra moteriška prigimtis, o kas vyriška. Moteriška ir vyriška prigimtis – tai tam tikros energijos, kurios sąveikauja Visatoje. Prigimtis yra duotybė, ir jei mes nežinome, kaip ji išreiškiama, mes pažeidžiame sąveikos dėsnius ir dėl to negalime sukurti gerų santykių, maža to – elgdamiesi poroje pagal savo įgeidžius, mes ardome santykius.

* Kokios moteriškos prigimties savybės? Moteris – tai švelnumas, kantrybė, išmintis, ištikimybė. Ji moka priimti vyro autoritetą, subtiliai paskatina jį, pabrėžia jo nuopelnus, įkvepia. Vyro sėkmė išoriniame pasaulyje labai priklauso nuo to, kokia šalia jo moteris. Jei jis jaučiasi palaikomas, jei žino, kad būdamas su ja jis gali save realizuoti – jis niekuomet jos nepaliks. Harmoningai išreiškianti savo moterišką prigimtį moteris visuomet yra įdomi ir patraukli vyrui.

* Mūsų dienomis moteriškumas yra stipriai iškreiptas ir orientuotas dažniausiai į išorinius parametrus. Todėl dauguma moterų galvoja, kad norint sukurti šeimą, reikia “užkariauti“ vyro širdį įvairiais savo kūno atributais. Tačiau moteris – ne biusto dydis ar sijonėlio ilgis, ji pirmiausiai – moteriškas charakteris. Moteris labiausiai traukia vyrą savo moteriškais charakterio bruožais, nes jis supranta, kad būtent jie yra svarbiausi bendrame gyvenime.

* Vyriška prigimtis – aktyvumas, stiprybė, autoritetas, lyderystė. Tačiau vyras – ne tas, kuris pavergia ar išnaudoja, o tas, kuris rūpinasi ir saugo. Tai fundamentalus vyriško charakterio bruožas – rūpestis kitais. Todėl vyras turi mokėti suprasti moters emocijas, nes jai svarbu jausti, kad vyras dėmesingas jos jausmams.

* Kitas svarbus vyriškas bruožas – sugebėjimas valdyti savo jausmus. Tai reikalinga savo tikslų, savo misijos įgyvendinimui. Misija reiškia, kad jis užimtas tuo, kad atneša gera kitiems. Na, o jei vyras gyvena savo egoistinių norų pildymo lygmenyje (skardinė alaus, futbolas irt.t..), tai jis švaisto savo vyrišką energiją veltui – todėl jaučia vidinę tuštumą ir beprasmybę, o su amžiumi dėl to įgyja ir depresiją.

* Kas yra meilė? Jei mes elgiamės teisingai pagal savo prigimtį (moterišką arba vyrišką) ir nežiūrime į partnerį kaip į kažką, kas turi tenkinti norus, o vietoje to prisimename, kad jis – tas, kuriuo aš noriu rūpintis, tai ir yra meilė. Kai yra besąlygiška meilė, tai šis abipusis jausmas tik gilės ir nuolat augs.

* Kiek laiko tęsiasi meilė? Iš esmės meilė – begalinė. Taip, santykiuose būna krizės, bet jei žmonių santykiai nuoširdūs, tai kiekviena krizė tik sustiprina abipusį jausmą. Krizes išgyvename tam, kad kažko išmoktume, o ne tam, kad išsiskirtume. Svarbiausia – atrasti silpnas vietas santykiuose ir savyje ir darbuotis jas stiprinant ar taisant, o ne skaityti “patarimus“, rekomenduojančius keisti partnerius kas kelis metus. Reikia laikytis atokiau nuo tokių “teorijų“, nes jos persmelktos egoizmu.

* Kas svarbu auklėjant vaikus? Pirmiausia ir svarbiausia, ką turime duoti vaikui nuo pat gimimo – meilė. Ir ne sąlyginė, kai “myliu tave, nes susitvarkei žaislus“ – tai traumuoja vaikus ir palieka gilias nuoskaudas. Vaiką reikia mylėti tiesiog dėl to, kad jis yra. Tačiau meilė – ne sentimentai. Jei aš savo vaikui leidžiu viską, o jo charakteris dėl to darosi blogas, tai ne meilė, nes tai ardo jo asmenybę. Meilė visuomet numato kitam gera, o ne tik jausmus tam žmogui. Dėl to gero tėvai kartais gali būti griežti ir reiklūs.

* Ar galima šaukti ant vaikų? Riksmas reiškia autoriteto praradimą. Jei jums reikia įrodinėti savo autoritetą, reiškia, jūs jo neturite. Jei tėvai šaukia ant vaiko, tuo jie parodo savo silpnumą, bejėgiškumą. Kartais galite pakelti balsą, kad vaikas sustotų ar atkreiptų dėmesį, tačiau svarbu nepulti į susierzinimo ar pykčio emocijas. Nepamirškime, kad per vaikus tėvai taip pat mokosi – atsakomybės, besąlygiškos meilės ir… egoizmo atsisakymo.

* Kodėl ne visos psichologinės metodikos sėkmingos? Todėl, kad nepakanka vien noro tapti sėkmingu ir laimingu. Svarbus tų siekių motyvas ir kokiomis priemonėmis žmogus to siekia. Jei telksitės manipuliatyvias technikas, jūs galite tapti trumpam sėkmingais, tačiau sėkmė nebus stabili, nes tokia technologija yra apgaulės technologija, kai bandoma gudrauti, apeiti, pasinaudoti. Tai savanaudiškumas ir prievarta, o ne bendradarbiavimas ir pasitikėjimas.

* Jei norime būti laimingi ir sėkmingi, turime gyventi pagal Visatos dėsnius, o tam, kad pagal juos gyventume, mes turime juos žinoti. Juos žinodami, pradėsime gyventi meilėje ir altruizme, bendradarbiaudami ir rūpindamiesi vieni kitais ir Žeme. Tai pakeis pasaulį.

Iš O. Gadeckio paskaitų ir straipsnių.

Tuokdamiesi mes kupini gražiausių norų sukurti tvirtą ir draugišką šeimą. Tam, kad tai įgyvendintume, turime aiškiai suprasti – ką galime duoti šeimai, ko tikimės iš sutuoktinio ir santuokos, kas ją stiprina, o kas ardo. Visi mes intuityviai ieškome žmogaus, kuris mylėtų mus tokius, kokie esame. O ar suprantame patys – kokie mes esame, ir ar mokame besąlygiškai priimti artimą žmogų?

Santuokos pradžioje mes linkę idealizuoti ir santykius, ir mylimą žmogų, todėl viskas atrodo paprasta ir lengva. O kaip toliau? Nejaugi buitis ir kasdienybė tokios galingos, kad lengvai išardo stipriausius jausmus? Pasirodo, santykius griauna tai, kad mes dažnai nepažįstame patys savęs, turime žemą savivertę, todėl stengiamės kompensuoti tai savo santykiuose. Toks elgesys griauna santykius ir dažniausiai pasireiškia keliais būdais:

– pastangos perdaryti kitą žmogų pagal save – tai atima daug energijos ir ardo santykius, nes kelia natūralų pasipriešinimą;

– nuoskaudos, pyktis – paprastai jie atsiranda, kai nepateisinami lūkesčiai. Kai pykstame, artimas žmogus dažnai pasijunta kaltas, o tai yra ir pretekstas manipuliacijoms. Be to, užslopintos nuoskaudos kelia įtampą, dėl to žmonės negali ramiai bendrauti;

– pavyduliavimas – meilės priešingybė, už kurio visada slypi baimė ir nepasitikėjimas savimi. Todėl baiminamasi, kad atsiras geresnis, įdomesnis žmogus, kuris patrauks sutuoktinio dėmesį, ir pradedama nepasitikėti, kontroliuoti;

– savininkiškumas – dažnas pavyduliavimo palydovas, kai artimas žmogus nelaikomas asmenybe, o tik priedu prie savininkiško žmogaus;

– totalinė kontrolė – savininkiškumo “priedas“. Tai siekis apsaugoti savo gyvenimą nuo įsivaizduojamų nemalonių netikėtumų;

– psichologinė priklausomybė – kai “ištirpstama“ kitame žmoguje, prarandamas (arba nebuvo išreikštas) individualumas ir ta tuštuma užpildoma artimu žmogumi;

– perdėtas rūpestis – kai savo elgesiu slopiname sutuoktinio iniciatyvas ir tuo tarsi parodome, kad jis be mūsų neapsieis, kad esame jam nepakeičiami ir reikalingi.

Santuokoje, kaip ir visose kitose mūsų gyvenimo srityse, veikia tas pats dėsnis: kokie esame mes, tokia realybę kuriame. Todėl jei pastebime, kad santykiai nesiklosto, o bendrauti sunku – pradėkime nuo savo savivertės, užduokime sau svarbius klausimus – ko tikimės ir ką galime duoti santuokai. Tai galime padaryti tik mes patys, be to, ugdyti orumą ir pasitikėjimą savimi galime pradėti bet kokiame savo gyvenimo etape.

Įrodyta, kad pasitikintys savimi žmonės lengviau kuria santykius, yra linkę susitarti ir gerbia kito žmogaus nuomonę. Taigi, norėdami kurti ir stiprinti savo santykius, pirmiausiai turime pradėti nuo savęs – pasitikėjimo savimi ugdymo. Tai gali būti nelengva, ypač jei daug metų į tai nekreipėme dėmesio. Tačiau nuoseklumu tikrai to pasieksime: pradėkime nuo dėmesingumo sau, pasidžiaukime savo pasiekimais, atraskime savo interesų, kurkime asmeninę erdvę.

Sekantis svarbus žingsnis – nuoširdžiai domėtis sutuoktiniu, gerbti jo interesus ir asmeninę erdvę. Tik išsaugodami savo individualumą, žmonės yra kūrybingi ir gali harmoningai papildyti vienas kitą, nes tik tokie žmonės turi kuo dalintis, nepavergdami ir nereikalaudami. Ne du viename, o kai du kuria naują bendrą erdvę – bendradarbiaudami ir įkvėpdami vienas kitą.

Nepamirškime, kad geri santykiai – ne rezultatas, o nuolatinis procesas, kurį kuria abu sutuoktiniai ir kuris palaikomas geranoriškumu, pasitikėjimu, bendrais tikslais, supratingumu, dėkingumo ir dėmesio ženklais, nuoširdumu ir dar daugybe kitų puikių pozityvių savybių. Santykių išsaugoti neįmanoma, juos galime tik nuolat vystyti ir kurti 🙂 .

Kaip jūs manote?

Kiekvienas žmogus nori geranoriškumo santykiuose. Visiems maloniau bendrauti su geranoriškai nusiteikusiais žmonėmis, tuo tarpu konfliktuojančių intuityviai privengiame. Ir retas atkreipiame dėmesį, kad geranoriškumo dažniausiai laukiame tik iš kitų. O patys – kiek jo skleidžiame savo gyvenime? Ar pagalvojame, kaip žmonės į mus reaguoja ir kokie mes esame – geranoriški ar konfliktiški?

Konfliktai gali kilti ne tik dėl priešingų interesų, bet ir dėl konfliktinio elgesio ar dėl konfliktinės asmenybės. Įdomu tai, kad konfliktus dažnai sukeliame ir dėl to, kad reikalaujame geranoriško elgesio savo atžvilgiu. Žmonės reikalauja pagarbos, dėmesio, dėkingumo, net meilės.. Ir, atrodytų, nori gero, bet išreiškia tai barniu, ginču, protestu, kartais ignoravimu – o tai jau yra konfliktinis elgesys, nes jį lydi neigiamos emocijos.

Taigi, net reikalaudami gero elgesio, mes išreiškiame savo natūralų intuityvų norą geriems santykiams. Giliai širdyje mes visi norime sutarimo, bendrumo jausmo, supratimo, nes turime poreikį bendrauti, ir tik per bendravimą galime išreikšti save bei suprasti save ir kitus. Todėl jei norime gerų santykių su žmonėmis, pirmiausiai turime patys būti geranoriški. Prisiminkime veidrodinio atspindžio principą – ką spinduliuojame, tas ir grįžta..

Atidžiau pažiūrėkime į savo elgesį ir sąmoningai pradėkime ugdyti geranoriškumą. Nepamirškime, kad išoriniai konfliktai – vidinių konfliktų išraiška, ir jei nuolat pakliūname į konfliktines situacijas, tai ženklas, kad reikia atidžiau pažiūrėti į savo vidinį pasaulį. Kitaip mūsų geranoriškumas bus laikinas arba tebus kaukė. Geriau nuoširdžiai prisipažinti, kad jaučiamės įsitempę, nei konfliktuoti ar vaidinti mandagumą.

Ir, žinoma, visuomet pravartu žinoti ir prisiminti, kad geranoriški santykiai naudingi visiems. Konfliktai gadina sveikatą, ardo santykius ir.. atima daug laiko. Juos visada lydi priešiškumas ir negatyvios emocijos. Linkę į konfliktus žmonės savo elgesiu patys riboja bendravimo ratą, be to konfliktinis bendravimas gali tapti blogu įpročiu. Geranoriškas elgesys, atvirkščiai, skatina savitarpio supratimą, pasiryžimą išgirsti ir suprasti.

Man labai gražus geranoriškumo palyginimas su psichologiniu paglostymu, švelnumu, kuris nuteikia bendravimui, padeda užmegzti ryšį, gerinti tarpusavio supratimą ir santykius. Geranoriškumas tai elgesys, kuris skleidžia šilumą, džiaugsmą ir artimumą santykiuose. Taip bendraujantys žmonės jaučiasi reikalingi, mylimi, svarbūs, bendradarbiaujantys. To iš tiesų verta mokytis, tiesa?

Kokie ryškiausi geranoriškumo bruožai? Pirmiausiai tai, kuo linkiu visiems kuo dažniau puoštis – nuoširdi šypsena 😀 . Toliau seka:

* teigiamas vertinimas, pritarimas;
* paskatinimas, pagyrimas, komplimentai;
* pagarba, mandagumas;
* dėkingumas;
* aktyvus klausymasis (girdėjimas);
* savo įsipareigojimų vykdymas;
* pasiryžimas susitarimui;
* humoro jausmas;
* rūpestis, dėmesingumas.

Atrodytų, visai nesunku, tiesa? Pabandom nuo šiandien? Aš – už geranoriškumą 😀 . O jūs?

Visiems visiems linkiu geranoriškumo ir gražaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

* Atmosfera šeimoje labai svarbi kiekvienam žmogui. Laimingas šeimoje žmogus visada psichologiškai stabilesnis ir ramesnis; jo nekankina vidiniai prieštaravimai ar paslėpta agresija, kurie gali prasiveržti ir paveikti kitas gyvenimo sritis. Laimingoje šeimoje auga laimingi vaikai..

* Kartais žmonės plaukia tėkme, kuri tiek įprasta, kad jos nepastebi. Yra žmogus šalia, ir atrodo, kad taip bus visada.. Tuo tarpu meilė yra gyva energija, kuri nepalaikoma tiesiog užgęsta. Meilės negali būti mažai ar per daug – ji yra arba jos nėra. Ir nors ji kantri, bet nepamirškime: tai veiksmas, išreiškiamas supratimu, švelnumu, dėmesiu, rūpesčiu, pagarba..

* Meilė padeda sveikti.. Susirgęs net geros fizinės būklės žmogus sveiksta lėčiau, jei jaučiasi nemylimas. Tuo tarpu jaučiantis meilę žmogus sveiks žymiai greičiau.. todėl teisi liaudies išmintis, sakydama, kad meilė – vaistas nuo visų ligų.

* Meilė skatina ir augimą. Vaikai, kuriuos nuolat skriaudžia namuose, dažnai būna mažesnio ūgio ir svorio, be to, turi ir neišsivysčiusių, užslopintų emocijų. Tačiau patekęs į mylinčią aplinką, toks vaikas greitai atsigauna – meilė ir čia daro stebuklus..

* Visi sutuoktinių charakterio bruožai ir savybės pilnai pasireiškia maždaug per penkerius bendro gyvenimo metus. Dažnai tai viena iš pirmųjų santykių krizių, dėl kurios kaltinama buitis ar rutininis gyvenimas. Tačiau tai tėra susitikimas su realybe: visos iliuzijos baigiasi, ir mes pamatome vienas kitą tokius, kokie esame iš tikrųjų, o ne tokius, kokius norėjome matyti. Jei nepriimame šios realybės, tuomet atrodo, kad meilė “praėjo“, ir.. galime pulti ieškoti kito žmogaus, kurį taip pat apdovanosime savo idealizuotais lūkesčiais. Kaip išvengti šios “krizės“? Tiesiog.. žengti į sekantį etapą – link brandesnių ir gilesnių jausmų, kitaip kiek santykių beužmegztume, mes nuolat sustosime ties šia riba. Dėl šios priežasties dažnai išyra ankstyvos ar skubotos santuokos.

* Nuostabus būdas atgaivinti meilę – prisiminti pirmąjį susitikimą, pirmąjį impulsą, kuris įžiebė meilę. Prisiminkite žvilgsnį, širdies plakimą, jaudulį ir ilgesį.. Šis pirmasis impulsas buvo toks stiprus, kad galiausiai suartėjote ir nusprendėte būti kartu. Toks prisiminimas tikrai sušildys širdį..

* Išmokti mylėti – didžiausias pasiekimas, nes tikroji meilė nenaikina, nekankina, bet atvirkščiai – pakylėja ir viską pagerina. Kankinamės dažniausiai dėl egoizmo ir aistrų. O iškilusioms meilės problemoms spręsti vienintelis “vaistas“ – kaip tik ir yra pati meilė.

* Jei išgyvenate santykių krizę, reiškia, reikia atsisakyti bendravimo būdo, kuris atvedė į šią krizę. Tam reikia tvirtai apsispręsti keisti senus įpročius ir bendravimo šablonus – stabdykite save kaskart, jei prie jų sugrįžtate. Senomis priemonėmis naujo nesukursite, todėl tobulinkite savo suvokimą ir jausmų išraišką. Jei būsite nuoširdūs ir nuoseklūs, sutuoktinis tikrai atlieps į šiuos pokyčius, o santykiai pasikeis.

* Ar yra idealios poros? Bent jau idealios poros apibrėžimas, siekiamybė? Pasirodo, yra: tai žmonės, kuriuos jungia harmoninga vienybė, besąlygiška meilė, bendros dvasinės ir šeimyninės vertybės. Taip pat kartu suformuota šeimyninio gyvenimo erdvė (dvasinė ir fizinė), pripildyta laime, džiaugsmu, kūrybiniu įkvėpimu ir puikia perspektyva 🙂 .

* Iš kasdienybės, kiekvienos akimirkos piname savo gyvenimą – tai mūsų nuolatinė kūryba, o ne tai, kas lyg savaime atsitinka ar prabėga. Mūsų valioje pildyti savo gyvenimą meile, įkvėpimo energijomis ir šviesiomis emocijomis. Gyvenkime ir kurkime iš meilės, meilėje, vardan meilės ir su meile – tai kelias į harmoniją.. 🙂

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀