Vyras ir moteris

Žinau, kažkas sakys: nusibodo, kiek galima apie tą patį.. Bet va esu iš tų ieškotojų, kuri nenurims, kol neatras sau atsakymo į iškilusį klausimą. Man neužtenka teiginio: yra va taip, aš visada ieškau atsakymo – kodėl taip yra, ieškau iš daugelio šaltinių. Kad vyrai ir moterys skiriasi ne tik fiziologija, supratau ir pati – gyvenimas parodė. Taip pat daugybė knygų, iš kurių didžiausią įspūdį paliko D.Grėjaus garsioji “Vyrai – iš Marso, moterys – iš Veneros“. Puiki populiariosios psichologijos knyga, kuri atsakė į daugelį klausimų. Bet.. vis atrodė, kad kažko trūksta. Sako, jei ieškai atsakymo, jis būtinai ateina. Taip ir man nutiko – neseniai išklausiau akademiko .J.M.Malyševo paskaitą būtent šia tema. Man ji pasirodė labai įdomi ir galutinai sudėliojo visus taškus.. Savo išvadomis ir noriu pasidalinti.

Pirmiausia apie fiziologiją. Vyrui gamtos priskirtas tyrinėtojo vaidmuo. Jis tyrinėja aplinką, ieško būdų prie jos prisitaikyti, o prisitaikęs perduoda naujas savybes ir patirtį per moterį savo palikuonims. Kadangi tam reikia kovotojo savybių, vyriškos lyties atstovų gimsta daugiau, nes tarp jų didesnė atranka dėl polinkio rizikuoti ir viską išbandyti. Stipriausi vyriškos lyties atstovai stengiasi turėti kuo daugiau palikuonių, kad perduotų savo savybes. Tai grynai fiziologiniai, gamtos įdėti vyro uždaviniai.

Moters fiziologinė užduotis – pagimdyti ir išauginti, išsaugoti palikuonis. Todėl, kaip nebūtų keista, savo prigimtimi moteris pakankamai agresyvi. Tai normalu instinktų lygmenyje – tam, kad išsaugotų palikuonis, ji turi būti ne mažiau arši, nei vyras – kovotojas. Todėl ji nenurims, kol nesutrins į miltus savo priešininkės – jei ji gviešijasi į jos vaikų maitintoją, kuriuos ji privalo apginti. Be to, ji instinktyviai jaučia geriausią tėvą savo vaikams, todėl visada renkasi. Tai grynai fiziologiniai instinktai.

Be jų yra ir intelektualus vystymasis – juk esame homo sapiens 🙂 .. Mūsų fiziologinės užduotys sąlygoja ir mūsų dvasines savybes. Mes esame ir biologinės, ir dvasinės, ir socialinės būtybės. Jei žmogus nevysto savo dvasinių savybių, jis vykdo savo biologines užduotis, kurioms tuoj pat randami pasiteisinimai apie vyrų poligamiškumą ar moterų plėšrumą 🙂 .. Jei gamta gena daugintis, tai intelekto vystymasis ir jo lygis priklauso nuo sugebėjimo kurti ilgalaikius santykius.  

Kokios gi tos dvasinės savybės? Vyras – tai kovotojo, gynėjo, maitintojo dvasia. Jei kažkurio iš šių bruožų trūksta, vyriškumas nepakankamas.. Vyro kovotojo dvasia net neturi mirties baimės – esant pavojui, jis gali apsiginti pats ir gali rizikuoti, aukoti gyvybę dėl kitų – artimųjų, tėvynės ir daro tai sąmoningai. Tam jis sutelkia savo dvasinę stiprybę, įveikdamas savisaugos instinktą. Todėl.. vyrui gyvybiškai reikalingos pergalės, kliūčių įveikimas.. Taip jis kompensuoja savo energiją, kurios kryptis – visada į priekį. Vyrai – strategai, mato kryptį, visumą, galutinį tikslą.

Moters dvasinės savybės – labai subtilios, plačios, sąlygotos jos motinystės. Ji – pradžių pradžia, pagrindas viskam. Ji namų židinio kūrėja ir saugotoja. Viskam suteikia jaukumo, ramybės, gerumo, palaikymo dvasią. Turi prigimtines auklėtojos, globėjos savybes. Gina, apsaugo, palaiko dvasiškai savo artimus žmones. Išmintinga, kantri. Puikiai orientuojasi detalėse, yra puiki taktikė. Vyro įkvėpėja. Jos energija kompensuojama per palaikymą, harmonizavimą. Energijos kryptis – gilyn, platyn. Jei kažkurių iš šių savybių trūksta, moteriškumas yra iškreiptas.

Kiekvienas gimęs vaikas – berniukas ar mergaitė – turi visą jo lyčiai būdingų savybių rinkinį, bet tai nereiškia, kad jis bus tikras vyras ar tikra moteris. Tai lyčiai būdingas savybes reikia išvystyti, kitaip jos gali būti prarastos ar iškreiptos. Tai pirmiausia tėvų ir visuomenės užduotis..

Dabar trumpai apie esminius skirtumus. Savaime suprantama, vyras stipresnis fiziškai, na, o moteris – dvasiškai. Moteris numato taktiką, detales, vyras – strategiją, kryptį. Net smegenų sandara vyrų ir moterų yra skirtinga. Vienodi smegenų pusrutuliai, bet ryšys tarp jų labai skirtingas: moterų jis net 4 kartus stipresnis, todėl pasirinkimų variantų ji randa visada daugiau.. iš kurių vyras gali numatyti geriausią 🙂 .. Vyrai ir moterys skirtingai žiūri į pasaulį, skirtingai reaguoja į tuos pačius procesus.

Kodėl  vyrai ir moterys kalba viena kalba, bet dažnai  nesusišneka? Kokie mūsų tikslai, koks bendras tikslas? Kas mus vienija? Apie tai – sekantį kartą 🙂 ..

Kai konfliktas – vienintelis bendravimo būdas..

O tyla – vienintelė ramybės būsena.. Kokiu būdu šeimose prieiname iki tokių kraštutinumų ir kodėl? Iš kur tos nesibaigiančios pretenzijos, kurios galutinai supriešina? Pastebėjote, kad kalbamės su sutuoktiniais apie viską, išskyrus svarbiausius dalykus: mūsų jausmus, emocijas, apie tai, kaip iš tiesų jaučiamės. Tarsi bijotume, kad prabilę apie tai, sulauksime neigiamos reakcijos ar nesupratimo. Nukreipiame pokalbį į asmeniškumus, pretenzijas, įžeidinėjimus, o neišreikšdami savo jausmų ir emocijų (supykau, pavargau, pasijutau nelaimingas, nesupratau, pasiilgau, myliu, nuliūdau, nerimavau..), dar daugiau didindame įtampą. Ar galima tikėtis sukurti šiltus santykius, kurių pagrindas – emocinis, dvasinis ryšys, jei nesišnekame apie svarbiausius dalykus?

Žinoma, ne. Keista tikėtis išspręsti svarbius klausimus pretenzijomis ir barniais. Juk tokiu atveju iš esmės svarbiausių dalykų nepasakome, o tik liejame savo pyktį ar nepasitenkinimą. Jei žmogui priekaištaujame ar kažkuo jį kaltiname, jis pradeda gintis ir ieškoti savo argumentų gynybai. Tokiu atveju negirdime vienas kito, o tik traukiame iš atminties ir kuriam frazes “atsimušimui“. Toks bendravimas tik dar labiau didina žmonių susvetimėjimą, susipriešinimą. O kai tai tampa bendravimo forma, prabilti apie svarbiausius dalykus – jausmus – vis sunkiau ir sunkiau. Žmonės svetimėja, įtampa didėja. Sutuoktiniai arba pasineria į darbus, vengdami konfliktų, arba ieško paguodos už šeimos ribų: gerai, jei tai pomėgiai, o ne pasinėrimas į priklausomybes ar nuotykių ieškojimas..

Kai šeima mūšio laukas, o sutuoktinis priešas, sunku tikėtis pagarbos. Taigi, vėl užburtas ratas – konfliktai vyksta dėl abipusės nepagarbos, o nepagarba kyla dėl nepakankamo supratimo.. Na, o nesupratimas kyla dėl nepakankamo nuoširdaus bendravimo. Galiausiai atsiranda ir nenoras bendrauti, nes toks bendravimas vargina. O čia dar vienas užburtas ratas: kai nėra pakankamo bendravimo, negalime žinoti, ką mąsto ar jaučia kitas žmogus, todėl pradedame daryti prielaidas.. kurios veda link negatyvių jausmų, nes žmonės dažniausiai linkę įsivaizduoti blogiausia, o tai dar labiau didina įtampą.. o kadangi nėra nuoširdaus bendravimo, tai ir nėra taikių būdų sumažinti ją. Kai žmonės įsižeidę (dažnai dėl prielaidų ar nesusikalbėjimo), jie nekontroliuoja savęs. Įtampa auga ir kiekvienas susidūrimas virsta eiliniu konfliktu, nes tokioje būsenoje lengva pratrūkti. Užsidarymas, nenoras diskutuoti didina atstumą tarp žmonių ir susvetimėjimą.

Ar įmanoma išeitis iš tokios situacijos, kai barniai tampa įprastu bendravimu? Pakeisti galima viską, tereikia didelio noro. Vienintelė išeitis iš tokios situacijos – atviras ir laisvas bendravimas, kuris atveria kelius į abipusį supratimą. Tik bandydami suprasti vienas kitą, galim rasti bendrus sąlyčio taškus. Santuoka nėra kažkoks vienkartinis formalus dalykas, padarantis žmones visam gyvenimui laimingais. Keičiamės mes, keičiasi ir mūsų santykiai, keičiasi ir jausmai – nuo aistros iki meilės, pagarbos, partnerystės. Gimsta vaikai, vyksta sutuoktinių asmeninės realizacijos, o dar išorinis pasaulis su visais jo rūpesčiais.. ir labai sunku, kai turime dar ir vidinius konfliktus. Todėl logiška, kad šeimoje turėtume būti vieningi, draugiški, padėti vieni kitiems, ieškoti bendrų sprendimų. Darni šeima – nuoširdaus, pastovaus sutuoktinių darbo rezultatas.

Tam, kad tai pasiektume, turime nuolat nuoširdžiai kalbėtis. Nesitikėkime, kad sutuoktinis susipras ar atspės, ko mes tikimės ar kaip jaučiamės – juk jis neskaito minčių. Tam, kad jis tai sužinotų, reikia tai pasakyti. Žinoma, ne priekaištų forma, nes sunku reikalauti dėmesio iš žmogaus, kuriam turim tik reikalavimus, tai beviltiškas reikalas.. Ramus tonas, geranoriškumas vienija, išauga į nuoširdumą ir supratimą. Jei turėtumėte pasirinkti ilgalaikiui bendram atsakingam darbui žmogų, argi rinktumėtes nuolat nepatenkintą, piktą bambeklį? Žinoma, ne 🙂 .. Todėl.. pradėkime nuo savęs ir atidžiai pažiūrėkime, ar neturime savyje to bambeklio su nesibaigiančiu pretenzijų maišeliu? Ir.. kalbėkimės, kalbėkimės su savo mylimaisiais.. daug.. nuolat.. apie viską.. ir apie svarbiausią – apie tai, kas mus vienija 🙂  ..

Kad buitis netaptų kančia :)

Sugrįžtu prie žemiškų dalykų 🙂 . Mūsų namai – labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Juose ilsimės, bendraujame, miegame. Tai labai asmeniška kiekvieno žmogaus oazė. Namų jaukumas didžiąja dalimi priklauso nuo elementarios tvarkos, kuriai palaikyti reikia laiko. Na, o šiuolaikinis žmogus – dirbantis, bėgantis, nuolat užsiėmęs..

Taigi ir namų tvarkymui dažnai nelieka laiko. O kuo daugiau apsileidžiame, tuo sunkiau paskui įvesti tvarką.. Netvarka kelia įtampą ir dar didesnį nenorą tvarkytis. Ilgokai eksperimentavau šioje srityje ir, rodos, radau optimaliausią sprendimą, kuriuo ir noriu pasidalinti 🙂 .

Labai džiaugiausi, kai persikėlėme į didesnius namus. Kol.. neatėjo laikas palaikyti tvarką. Pirmą pusmetį jaučiausi lyg daugiafunkcinė namų tvarkymo mašina.. rodės, visas gyvenimas – vien namų tvarkymas. Iki nevilties..

Kol nepradėjau ieškoti sprendimų. Rodos, viskas paprasta.. bet tam, kad tai netaptų kančia, teko sugalvoti savo sistemą, kuri žymiai palengvino šitą darbą. Rezultatas džiugina: namuose visada švaru :).

Pirmiausia, kaip kiekviename darbe – darbo įrankiai ir priemonės. Tai labai svarbu. Žinoma, nebus taip, kaip reklamose – papurškėme ir po sekundės lengvu rankos judesiu viską idealiai nuvalome, bet.. plyteles valau tam skirta priemone, stiklą – kita, voniai, virtuvei, virtuvės rakandams, baldams ir jų apmušalams, grindims – turiu tam skirtas priemones.

Tai tikrai palengvina valymą ir sutaupo laiko. Svarbios ir šluotelės bei servetėlės dulkėms valyti, šluotos grindims plauti ir, žinoma – siurblys. Čia taip pat neapsiėjo be eksperimentų: iš visos širdies norėdamas mums pagelbėti, vyras nupirko didelį, galingą dulkių siurblį su vandens filtru.

Nuostabus aparatas.. bet stovi praktiškai be darbo, nes yra tiesiog per sunkus tampyti.. Be to, sunkiai išrenkamas vandens filtras, kurį po kiekvieno valymo būtina išplauti. Nupirkome kitą – pakankamai galingą, bet lengvą ir mažą, kurį naudoju nuolat.

Toliau reiktų nusistatyti valymo dienas – gal tai skamba keistai, bet tai žymiai praktiškiau, nei chaotiškas tvarkymas. Tarkim, vieną dieną, prieš savaitgalį ar vieną savaitgalio pusdienį – didysis tvarkymas su grindų plovimu, sanmazgų tvarkymu, virtuvės valymu. Ir dar vieną dieną savaitėje skiriame lengvam dulkių nubraukimui su šluotele ir valymui su dulkių siurbliu.

Įpraskime pasidėti daiktus į vietą ir po kiekvieno veiksmo bent minimaliai apsitvarkyti – nepalikti trupinių, išmėtytų daiktų. Tuomet namuose nuolat bus tvarka, ir neprieisime iki “generalinių“ tvarkymų, nes tiesiog neapsiversime ir neprišiukšlinsime 🙂 . 

Dar stengiuosi didelių tvarkymų nedaryti vieną dieną – tai labai vargina ir atsibosta.. Kai yra nuotaika (o tada ir dirbame greičiau), sutvarkau kokią spintelę ar lentyną spintoje.. Yra pavasariniai ar rudeniniai didesni tvarkymai, kai plauname langus ar sudedame rūbus – tokius darbus taip pat padarau per kelis kartus – taip žymiai lengviau 🙂 ..

Dabar apie namiškius. Tradiciškai namų jaukumą ir švarą palaiko moteris, tai kaip ir natūralu, nes tik ji tą jaukumą ir gali sukurti – tokia jos prigimtis ;). Bet.. jei ji namie. Jei ji, kaip ir vyras, dirba, darbus reikėtų dalintis – sutikite, taip tiesiog sąžininga.

Bet kokiu atveju, jei ir vienas žmogus atsakingas už tvarką, visi kiti šeimos nariai taip pat turi tą tvarką palaikyti, kad namų tvarkymas netaptų vergove. Šeimoje visuomet kažkas kažkokį darbą daro geriau, greičiau – tokiu principu ir reikėtų juos dalintis, tuomet viskas paprasta: kiekvienas atsakingas už savo pasirinktą sritį.

Kai nėra chaoso, atsiranda tvarka, todėl, manau, būtina įvesti namų tvarkymo sistemą, kuri tikrai palengvina gyvenimą. Ir turime tai aptarti ir sutari su visa šeima.

Kad nebūtų kaip toje istorijoje, kurią perskaičiau vienos psichologės pasakojime: ji konsultavo šeimą, su sutuoktiniais bendravo atskirai. Vyras ateidavo rečiau, dažniausiai dėl nesutarimų darbe. Šeimoje jautėsi laimingas, vis gyrė žmoną ir ypatingą jaukumą namuose.

Žmona atrodė suvargusi, apsiėmusi visus namų rūpesčius, nes dirbo namie. Į psichologės patarimus pasidalinti rūpesčiais su šeima atsakydavo trumpai: “Tai mano pareiga, aš taip išauklėta“. Buvo užsidariusi, į aptarimus nesileisdavo ir lankė psichologę tik dėl to, kad vyras to norėjo.

Paskui kurį laiką šeima nesilankė, o po metų atėjo vyras. Buvo prislėgtas ir papasakojo, kad žmona pradėjo negaluoti, galiausiai sirgti, ir mirė. Prieš mirtį tepasakė: “ Nekenčiu tos spintelės virtuvėje.. Tu visą gyvenimą palikdavai atviras dureles, o aš nuolat jas uždarinėjau..“ Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna..

Nepaverskime savo namų monstru, ryjančiu mūsų laiką ar nesutarimų šaltiniu. Nepaverskime namų tvarkymo problema.. Viską galima ramiai sutarus išspręsti 🙂 . Čia labai tiktų vieno mano mokytojo posakis: “Neturiu problemų, nes jų nekuriu “.

Smagaus ir šilto visiems savaitgalio! 🙂

Karžygys ar karžygė šeimoje

Visi esame sutikę gyvenime žmonių, kurie yra valdingi, visada “žino“, kaip turi elgtis kiti, neįsiklausydami į kito žmogaus poreikius. Jie tiesiog “žino“, kaip reikia, kaip turi būti ir reikalauja aklo paklusnumo. Pasipriešinimas kelia jiems susierzinimą, pyktį, net agresiją. Nelengva, jei pasirenkame gyvenimui tokį žmogų, bet ar tokie jau piktybiški jie “blogiukai“? Ar jų noras valdyti yra vidinės įtampos išraiška, ar nežabota energija ir veiklumas?

Yra žmonių, kuriems meilės išraiška – tai pančiai ir pareigos, kito žmogaus limitavimas ir ribojimas, jo valdymas. Tai neturi nieko bendro su dvasiniais ryšiais, besąlygiška meile ir partneryste. Toks savininkiškumas – žmogaus nebrandumo požymis, nemokėjimas kurti santykių. Negalima jausmo vadinti meile, jei norime kažko tik sau. Kiekvienas žmogus turi ir nusistato savo gyvenimo kriterijus, todėl keista reikalauti, kad jam būtų svarbesni kito žmogaus gyvenimo kriterijai, nors ir labai artimo. 

Noras “perauklėti“ suaugusį žmogų kuria nesibaigiantį stresą. Pretenzijos ir reikalavimai visada kelia pasipriešinimą, o tai jau kova, nusivylimai ir nuolatinis susierzinimas.  Kiekvienas žmogus gali keistis tik pats to panorėjęs. Dėl elgesio, atsakomybės pasiskirstymo, šeimos ar asmeninių tikslų galime tik susitarti, o tam reikia labai konkrečiai šnekėtis ir derinti veiksmus. Kvaila gyventi kartu, kad darytume vienas kitą nelaimingais. Juk meilė dovanojama, o ne išmušama ar išreikalaujama..  Kodėl gi atsiduriame kartais tokiame “mūšio lauke“?

Pirmiausiai tai nenoras ar nesugebėjimas prieš kuriant rimtus santykius matyti tikrąsias žmogaus savybes. Arba tikimasi, kad žmogus pasikeis. O paskui jau turim, ką turim.. Žinoma, santykių pradžioje visi rodomės geresni, bet valdingo žmogaus spaudimo nepastebėti neįmanoma, nors pradžioje tai gali pasireikšti smulkmenose. Ambicingumas, valdingumas šeimoje – tai kančios kelias. Tokios emocijos iš esmės yra dvasiškai sužeisto ir silpno žmogaus poza, jo vidinės būsenos išraiška. Kuo žmogus jas audringiau išreiškia, tuo didesnę įtampą savyje jis nešiojasi. Nuolat įsitempęs žmogus tiesiog nemoka kitaip bendrauti, nes vidiniai konfliktai drasko jį.

Jeigu tie vidiniai konfliktai lieka neišspręsti (dažnai įsisenėję) , o juos lydinčios emocijos neišreikštos, neįsisąmonintos, tai jos ir toliau kelia dar didesnę įtampą ir kenčia nuo to artimiausi žmonės.. o ir pats žmogus.. Tai ir pasireiškia valdingumu, nuolatiniu susierzinimu, pykčiu. Žemindamas kitus, žmogus kompensuoja savo trūkumus. Tokiam žmogui sunku įtikti, nes dažnai jis ir pats nesupranta, ko nori, ir visas jo mąstymas pajungtas tik tam, kad pateisintų savo veiksmus ir reikalavimus.

Yra dar ir kitokie “valdantieji“ – tai žmonės su viršininko, vadovo sindromu. Tai žmonės, užimantys vadovo pareigas, kurie, parėję namo, negali išjungti savyje “vadovo“ ir toliau vadovauja namiškiams. Ir vienu, ir kitu atveju, dažnai “dėl šventos ramybės“, ar dėl charakterio subtilumų, ar dėl baimės pasipriešinti, pasakyti savo nuomonę, ar dėl neigiamos reakcijos baimės yra paklustama, nusileidžiama “vadovaujančiam“. O tai kelias į niekur ir kančios kelias paklususiam.

Tai nieko neišsprendžia, o tik pagilina neišsakytas nuoskaudas. Tokia būsena nusileidusiam kelia įtampą, nepasitenkinimą gyvenimu, kurie taip pat yra pavojingi, nes vieną dieną gali prasiveržti netikėčiausiomis formomis arba stumti į apatiją ar nuolatinę depresiją. Kuo daugiau iš žmogaus reikalaujama, tuo labiau jis yra stumiamas nuo reikalaujančio, todėl jis gali pradėti ieškoti ryšių ir paguodos už santuokos ribų, nes pavargsta nuo spaudimo. Arba pasinerti į nesibaigiančius darbus ar pomėgius, ar į žalingus įpročius..

Ką daryti, jei jau esame tokioje situacijoje? Paklususiam – atsitiesti ir suprasti, kad niekas negali žmogaus valdyti ar žeminti, jei pats to neleis. Kažkada padarytas pirmas žingsnis paklustant – suvokti, kad tai buvo leidimas valdyti. Suprasti, kad priėmus aukos poziciją, sunku išlikti savimi, asmenybe. Niekada nevėlu sustoti, ieškoti išeities. Jei yra vaikų – suprasti, kokį šeimos modelį jie mato..

Neišsprendus situacijos, prieštaravimų, susitaikymai arba prisitaikymai tėra ramybė prieš sekantį konfliktą. Aiškiai susitarti su linkusiu valdyti sutuoktiniu, nustatyti ribas, kurių peržengti nevalia. Kaip bebūtų keista – savo nusileidimu ir prisitaikymu tik gadinam “karžygį“, leisdami jam pasijusti teisiu. Nesitaikyti su valdomo padėtimi, nes tai yra iš esmės neteisinga. Vergas negali būti laimingas. Atsitiesti ir suvokti savo vertingumą.. visi esam lygūs ir verti laimingo gyvenimo.

Valdingą žmogų, kol netapo skriaudžiančiu ar nekenčiamu, norėtųsi pakviesti ramiai apsvarstyti savo gyvenimą ir tikslus. Galbūt, buvo gyvenime situacijų, kurios sužeidė, pasėjo nepasitikėjimą žmonėmis ir pyktį. Viskas šiam pasaulyje turi priežastis ir pasekmes. Kiekvieną akimirką galime pakreipti savo gyvenimą link harmonijos. Kad neturėtume blogų pasekmių, turime savo gyvenime sėti kuo daugiau harmonijos. Visi klystame ir būtina tai pripažinti, nes užsispyrus laikytis klaidos, atleiskit, neprotingumo požymis.

Visada yra būdai pakeisti savo klaidingus įsitikinimus, yra specialistai ir žmonės, galintys padėti rasti išeitį. Kai matome žmonėse gera, jie ir tampa mums geri, o jei nuolat ieškome trūkumų ir priekabių ir į žmogų žiūrim kaip į priešą, tai jis ir tampa realiu priešu. Kai neturime pretenzijų žmogui, nėra priežasties ant jo pykti. Viskas tampa labai paprasta ir lengva, kai suvokiame, kad negalime ir neturime keisti kitų žmonių: jie, kaip ir mes, yra ir bus tokie, kokie yra.

Jei norime būti laisvi, turime duoti laisvę kitiems būti laisviems – kito kelio nėra. Šeimos pagrindai – supratimas, sugebėjimas tartis ir susitarti, abipusė pagarba ir pagalba, dėmesys ir rūpestis. Mylėkime nuoširdžiai, besąlygiškai. Meilė nesupančioja ir nesuriša, ji suteikia sparnus 🙂 ..