Kas ardo, o kas padeda kurti santykius

Tuokdamiesi mes kupini gražiausių norų sukurti tvirtą ir draugišką šeimą. Tam, kad tai įgyvendintume, turime aiškiai suprasti – ką galime duoti šeimai, ko tikimės iš sutuoktinio ir santuokos, kas ją stiprina, o kas ardo. Visi mes intuityviai ieškome žmogaus, kuris mylėtų mus tokius, kokie esame. O ar suprantame patys – kokie mes esame, ir ar mokame besąlygiškai priimti artimą žmogų?

Santuokos pradžioje mes linkę idealizuoti ir santykius, ir mylimą žmogų, todėl viskas atrodo paprasta ir lengva. O kaip toliau? Nejaugi buitis ir kasdienybė tokios galingos, kad lengvai išardo stipriausius jausmus? Pasirodo, santykius griauna tai, kad mes dažnai nepažįstame patys savęs, turime žemą savivertę, todėl stengiamės kompensuoti tai savo santykiuose. Toks elgesys griauna santykius ir dažniausiai pasireiškia keliais būdais:

pastangos perdaryti kitą žmogų pagal save – tai atima daug energijos ir ardo santykius, nes kelia natūralų pasipriešinimą;

nuoskaudos, pyktis – paprastai jie atsiranda, kai nepateisinami lūkesčiai. Kai pykstame, artimas žmogus dažnai pasijunta kaltas, o tai yra ir pretekstas manipuliacijoms. Be to, užslopintos nuoskaudos kelia įtampą, dėl to žmonės negali ramiai bendrauti;

pavyduliavimas – meilės priešingybė, už kurio visada slypi baimė ir nepasitikėjimas savimi. Todėl baiminamasi, kad atsiras geresnis, įdomesnis žmogus, kuris patrauks sutuoktinio dėmesį, ir pradedama nepasitikėti, kontroliuoti;

savininkiškumas – dažnas pavyduliavimo palydovas, kai artimas žmogus nelaikomas asmenybe, o tik priedu prie savininkiško žmogaus;

totalinė kontrolė – savininkiškumo “priedas“. Tai siekis apsaugoti savo gyvenimą nuo įsivaizduojamų nemalonių netikėtumų;

psichologinė priklausomybė – kai “ištirpstama“ kitame žmoguje, prarandamas (arba nebuvo išreikštas) individualumas ir ta tuštuma užpildoma artimu žmogumi;

perdėtas rūpestis – kai savo elgesiu slopiname sutuoktinio iniciatyvas ir tuo tarsi parodome, kad jis be mūsų neapsieis, kad esame jam nepakeičiami ir reikalingi.

Santuokoje, kaip ir visose kitose mūsų gyvenimo srityse, veikia tas pats dėsnis: kokie esame mes, tokia realybę kuriame. Todėl jei pastebime, kad santykiai nesiklosto, o bendrauti sunku – pradėkime nuo savo savivertės, užduokime sau svarbius klausimus – ko tikimės ir ką galime duoti santuokai. Tai galime padaryti tik mes patys, be to, ugdyti orumą ir pasitikėjimą savimi galime pradėti bet kokiame savo gyvenimo etape.

Įrodyta, kad pasitikintys savimi žmonės lengviau kuria santykius, yra linkę susitarti ir gerbia kito žmogaus nuomonę. Taigi, norėdami kurti ir stiprinti savo santykius, pirmiausiai turime pradėti nuo savęs – pasitikėjimo savimi ugdymo. Tai gali būti nelengva, ypač jei daug metų į tai nekreipėme dėmesio. Tačiau nuoseklumu tikrai to pasieksime: pradėkime nuo dėmesingumo sau, pasidžiaukime savo pasiekimais, atraskime savo interesų, kurkime asmeninę erdvę.

Sekantis svarbus žingsnis – nuoširdžiai domėtis sutuoktiniu, gerbti jo interesus ir asmeninę erdvę. Tik išsaugodami savo individualumą, žmonės yra kūrybingi ir gali harmoningai papildyti vienas kitą, nes tik tokie žmonės turi kuo dalintis, nepavergdami ir nereikalaudami. Ne du viename, o kai du kuria naują bendrą erdvę – bendradarbiaudami ir įkvėpdami vienas kitą.

Nepamirškime, kad geri santykiai – ne rezultatas, o nuolatinis procesas, kurį kuria abu sutuoktiniai ir kuris palaikomas geranoriškumu, pasitikėjimu, bendrais tikslais, supratingumu, dėkingumo ir dėmesio ženklais, nuoširdumu ir dar daugybe kitų puikių pozityvių savybių. Santykių išsaugoti neįmanoma, juos galime tik nuolat vystyti ir kurti 🙂 .

Kaip jūs manote?

Reklama

13 minčių apie „Kas ardo, o kas padeda kurti santykius“

  1. Labas rytas, Vilte 🙂 Akytės pastebėjo pavadinimą, kuris man šiuo metu aktualus…
    Psichologinė priklausomybė – kai “ištirpstama” kitame žmoguje, prarandamas (arba nebuvo išreikštas) individualumas ir ta tuštuma užpildoma artimu žmogumi – ar galėčiau paprašyti pakomentuoti plačiau šito aspekto reikšmę?
    Geros dienelės 🙂

    Patinka

  2. Labas rytas, Edita 🙂

    Taip atsitinka tuomet, kai vietoje asmeninių individualių poreikių, savybių, interesų vystymo žmogus pradeda gyventi artimo žmogaus poreikiais ir interesais.

    Tuomet atsiranda vidinė tuštuma, nes nevystomas asmeninis dvasinis pasaulis. Na, o kadangi ta tuštuma pildoma artimo žmogaus interesais, tai atsiranda psichologinė priklausomybė nuo artimo žmogaus.

    Kaip ir bet kokia kita priklausomybė, juk visos jos vystosi, kai pildome savo vidinė tuštumą, kai nevystome savo vidinio dvasinio pasaulio. O vidinis dvasinis pasaulis pirmiausiai yra savo unikalumo pripažinimas (kaip ir kiekvieno kito žmogaus) ir unikalių poreikių, interesų ir savybių vystymas.

    Unikalumo vystymas neturi nieko bendro su egoizmu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Egoizmo esmė – sąmoningai pasinaudoti, manipuliuoti kitais savo naudai.

    Gal aš per daug išsiplėčiau.. Ačiū už palinkėjimą ir jums gražios dienos! 🙂

    Patinka

  3. Ačiū, Vilte. Tiesiog norėjau išgirsti platesnį apibūdinimą.Žodžiu norėdamas rūpintis ir domėtis savo gyvenimo partneriu, atsiduoti širdim ir siela, nejausdamas ribų, pats tampi ilgainiui … neįdomus. Pamiršęs save, rizikuoji būti atstumtas, ir tikras, kad atstūmės žmogus ne tik pats pabėgs bet kartu pasiims ir didelę dalį savęs.
    Pirmas klausimas: kokiais požymiais pasižymi žmonės, linkę į psichologinę priklausomybę? Arba kitaip – kokios neigiamos savybės, kas juos skatina taip elgtis? Antras: Nuo ko reikėtų pradėti norint pataisyti konkrečią situaciją, bet išsaugoti santykius? Nes jeigu žmogus staiga imsis rūpintis savo individualumu, tai bet kokiu atveju, lems neįprastą elgesį, atšalimą, yra rizika vėl gi likti nesuprastam… O gal čia nėra jokio kito būdo tik skirtis ir naujas nuostatas bandyti įgyvendinti su kitu žmogumi?

    Patinka

  4. Miela Edita, taip tiksliai apibūdinote – kai tampi kito dalele, tai visada rizikuoji jos netekti. Todėl tos gražios pasakos apie dvi puseles tėra alegorija, turinti potekstę, kad du pilnaverčiai žmonės, du skirtingi žmonės (vyras ir moteris) kuria naują visumą. Nes tai, ką gali sukurti dviese, vienas sukurti negali.

    Į psichologines priklausomybes visada linkę nepasitikintys savimi, žemai save vertinantys žmonės. Todėl jiems atrodo, kad yra “kažkas“, kas suteiks jiems pilnatvę ir pasitikėjimą savimi. Tai tarsi išoriniai “ramsčiai“, be kurių jie tiesiog negali gyventi. Saviugdos temoje rašiau plačiau apie įvairias priklausomybes, jų būna labai įvairių, ir visos atlieka to “ramsčio“ vaidmenį.

    Nuo ko pradėti taisyti situaciją? Man atrodo, visada nuo situacijos analizės ir savianalizės. O po to jau, padarius išvadas, nuoširdžiai pasikalbėti su antruoju situacijos dalyviu :). Geranoriškai išdėstyti savo poziciją, pasidalinti, ką rengiuosi pakeisti, išklausyti antrosios pusės, ir – derinti savo veiksmus, kad abiems būtų priimtina, kad veiksmai būtų abiejų labui :).

    Būna, kad iš karto susitarti nepavyksta, tuomet galima duoti abiems laiko apmąstymams ir tartis iš naujo. Beje, ne su kiekvienu žmogumi įmanoma ir susitarti, nes kartais žmonės negali atsisakyti asmeninių ambicijų dėl bendrų tikslų. Būna ir taip.. Tuomet, aišku, galima daryti išvadą, kad jei viskas pernelyg sunku ir sudėtinga, tai gali būti ženklas, kad.. tiesiog žmonės negali surasti sutarimo.

    Ir ne todėl, kad kažkas blogas, kažkas geras – atskirai gali būti puikūs žmonės, bet kartu būti nesigauna. Taip būna – mačiau ir gyvenime pavyzdžių, kai kartu gyvendami žmonės kankino vienas kitą nesutarimais, o išsiskyrę sutiko žmones, su kuriais gyveno tiesiog puikiai.

    Psichologinių dėsnių žinojimas nereiškia, kad mes galime sutarti su kiekvienu žmogumi. Būna tiesiog labai skirtingi žmonės, kurie, kaip vanduo ir aliejus – nesijungia.. Ir tuomet paprasčiau (nors tikrai nelengva) išsiskirti, nei visą gyvenimą kankinti vienas kitą.

    Be to, gyvenimas parodė dar ir tai, kad jei jausmai tikri, tai net išsiskyrę žmonės vis vien po pertraukos vėl susitinka ir pradeda gyventi kartu.. nes pabuvę atskirai, įvertina tai, ką prarado.

    Bet kokiu atveju, jei yra nesusikalbėjimai ar rimta santykių krizė, reikia išbandyti visus įmanomus ir priimtinus abiems situacijos taisymo būdus ir tik tuomet daryti galutines išvadas. Man taip atrodo.. 🙂

    Patinka

  5. Ačiū už išsamų atsakymą, Vilte. Tikrai pritariu – dar yra ne taip blogai, jeigu toji psichologinė priklausomybė atsiranda ties žmogumi, kuris yra iš esmės kaip ir tinkamas partneris, tuomet problemą įmanoma spręsti. Tačiau kai aklai dėl savo paties klaidingų vidinių nuostatų ir problemų laikomasi įsikibus žmogaus, su kuriuo normaliai vidinei būsenai esant išvis jokie santykiai nebūtų įmanomi dėl pernelyg didelių skirtumų, tuomet geriau sukti ir kuo greičiau…

    Patinka

  6. Ko gero, taip.. Tuo labiau, kad kiekvienas sąmoningas žmogus prieš darydamas rimtus sprendimus, panaudoja visas galimybes situacijai sureguliuoti, ir.. jei niekas nepadeda.. lieka kraštutinės priemonės. Nes kartais žmogus daro viską, kad jo nemylėtume – būna ir taip. Yra ir skirtingo sąmonės lygmens žmonės – tuomet taip pat labai sunku, o kartais ir neįmanoma sutarti.

    Ir patirtis parodė, kad geriau išbandyti visus įmanomus būdus, kitaip gali likti neišspręsta problema, o visos neišspręstos problemos anksčiau ar vėliau vėl iškyla – ne su tuo pačiu žmogumi, tai kituose santykiuose.

    Gyvename ir mokomės – tai natūralu 🙂 . Kai pažiūriu į tą sąrašiuką (griaunančio santykius elgesio) tai galiu pasakyti, kad beveik visa tai išgyvenau :). Meilė turi daug pakopų, ir kol pasiekiame aukščiausią – sugebėjimą mylėti besąlygiškai – neišvengiamai praeiname kelias ar visas žemesnes, kurios ir yra žemesnės dėl to, kad dažniausiai susietos su egoizmu.

    Svarbiausia – nenuleisti rankų, nenusivilti, daryti išvadas, jei kas nesiseka ir daryti taip, kad būtų gerai 😉 . Kas mokosi, tas išmoksta, kas ieško, tas atranda 🙂 .

    Saulėtos nuotaikos! Tai tik lietus, už debesų visuomet šviečia Saulė 😀

    Patinka

  7. Ačiū, Vilte, malonu perskaityti gražius žodžius, ech, kad taip gyvenime ką turėti, kas protingai patartų, paguostų, kartais vien žodžiai daro stebuklus, paklausai, sukramtai, pasisemi to gerumo, pozityvumo, perleidi per save… ir viskas jau šviesiau atrodo 🙂

    Jo, lietus lietus… Miegai miegai.. trauksiu nuvaryti jų bent porai minučių ant sofos.. 😀 Gero vakaro!

    Patinka

  8. Miela Edita, aš labai džiaugiuosi, kai sutinku žmogų, kuris ieško atsakymų į savo klausimus, nes žinau, kad jis tikrai juos ras.

    Toks žmogus panašus į siunčiantį SOS signalus į informacinę erdvę, ir jis būtinai gaus pagalbą 🙂 .. tikrai tikrai 🙂 ..

    Žinau iš patirties, kad blogiausia, ką galime padaryti sunkią minutę – tai nusiminti ir užsidaryti savo kančioje. Tuomet.. jokio pagalbos signalo nesiunčiame ir.. tikrai jos negausime ir mokysimės per kančią.

    Todėl svarbu ne konkretus žmogus šalia, o laiku užduodami klausimai ar pagalbos paieškos. O jei ieškome sprendimo, tai būtinai jį atrandame – knygoje, pokalbyje, paskaitoje, filme, bet kur, kur net nesitikime..

    Sėkmės jums, miela Edita! 😀

    Patinka

  9. Labas, Vilte 🙂
    gerai pagalvojus, tai ir aliejų su vandeniu galima sumaišyti 🙂 tereikia pridėti tam tikrų priedų, emulgatorių (ar emulsiklių pagal chemikus), ir gausis emulsija (skystis, kuriame mažais mažais lašeliais įsimaišęs kitas netirpus skystis).
    Taigi, gal ir tarpusavio santykiams būtų galima pritaikyti kokį emulgatorių – bendrą pomėgį ar šiaip kokią bendrą veiklą… mažum padėtų vėliau susikalbėti? 🙂

    Patinka

  10. Labas, lyja “)

    Galbūt, bet tas emulgatorius turėtų būti besąlygiška MEILĖ :), iš kurios gimsta natūralus noras bendrai veiklai :).

    Pomėgiai – taip, gali susieti, bet jei besąlygiškos nėra meilės, tai vėl bus laikinas ramstis, kurį, žinoma, galime panaudoti kaip priemonę pasikalbėti.. bet nebus to pomėgio, nebus ir kontakto – slidus būdas ;).

    Aš tau pritariu – reikia bandyti viską, kas gali susieti, kai mylime, intuityviai ieškome to, kas mus susieja :D.

    Patinka

  11. Labas rytas, miela Ruvi,

    Norėčiau pasakyti, kad labai patiko Jūsų šis straipsnis. Aš pati turėjau lygiai tokią pačią nuomonę apie santykius. Skaičiau šį straipsnį ir jaučiaus taip, lyg skaityčiau savo mintis 🙂
    Norėčiau Jums labai padėkoti už šiuos nuostabius straipsnius. Jūs gvildenat labai gražias, aktualias temas, įkvepiat kitus žmones arba bent jau priverčiat susimąstyt. Šaunuolė!

    Patinka

  12. Labas rytas, Jabba 🙂

    Besimokydama šioje gyvenimo mokykloje 🙂 supratau, kad Tiesa yra viena, ji paprasta, todėl atmetę visus sudėtingumus, galiausiai ją atrandame. Ir tuomet mūsų mintys sutampa, nes visi nešiojamės nuo gimimo Tiesą savyje, tik kiekvienas savo laiku ją atveriame :).

    Tiesa vienija, todėl labai smagu dalintis su bendraminčiais :).. labai džiaugiuosi tokiu bendravimu 🙂

    AČIŪ jums už širdies šilumą ir gerus žodžius :D..

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s