Kategorija: Vyras ir moteris

Dažniausia klaida bendravime – savo atžvilgiu norime idealaus elgesio, o štai kitų atžvilgiu turime daugybę egoistiškų reikalavimų, norime kontroliuoti, o kartais ir savanaudiškai manipuliuoti. Iš to gimsta nesutarimai, neįvykdomi lūkesčiai, intrigos..

Krenta į akis ir išorinės kaukės su dirbtinėmis šypsenomis, parodomuoju mandagumu, gausiai žarstomais tuščiais pagarbą išreiškiančiais kreipiniais ir formalia padėka. Mums taip trūksta paprasčiausio nuoširdumo ir geranoriškumo bendravime!

Kaip išvengti nesutarimų ir formalumo bendravime, kaip sukurti gerus ir nuoširdžius santykius? Įmanoma viskas, jei laikysimės paprastų harmoningo bendravimo principų :).

Pirmiausia, turime sau atsakyti – ko tikimės iš bendravimo: gal tikimės įgyvendinti savo egoistinius siekius (kad viskas būtų taip, kaip aš noriu), o gal turime kitokių paslėptų savanaudiškų motyvų? Ar tikrai norime kartu kurti nuoširdžius santykius, kur yra supratimas, palaikymas ir susitarimas?

Bendraudami mes gauname būtent tai, ką atiduodame. Nesitikėkime, kad elgdamiesi negatyviai (žemindami, išnaudodami, pavydėdami..), sulauksime pozityvaus atpildo (meilės, dėmesio..). Jei norime supratimo – patys stenkimės suprasti kitus, norime nuoširdumo – būkime nuoširdūs, atleidimo – atleiskime patys ir t.t.. Viskas sugrįžta – tai paprastas gyvenimo patvirtintas principas.

Nedarykime spaudimo, nekovokime dėl vietos kito žmogaus gyvenime. Per jėgą mielas nebūsi – dažnai pamirštame šią paprastą tiesą. Įkyrus brovimasis į žmogaus gyvenimą visada duoda priešingus, nei laukta, rezultatus – atstūmimą, priešiškumą, norą atsiriboti.

Vietoje ginčų – konstruktyvus susitarimas. Ginčai – ne tik beprasmiški, bet ir pavojingi bendravime. Ginčuose užgimsta daugybė negatyvumo, o įsikarščiavę pasakome tai, dėl ko vėliau gailimės. Kartais ir gerus santykius gali sugadinti vienas neatsargus žodis. Nepasiduokime ambicijoms ir pykčiui, mokykimės laiku užbaigti beprasidedantį ginčą, atidėti pokalbį ir ieškoti susitarimo.

Mes negalime pakeisti kitų žmonių. Galime keistis patys, galime daryti įtaką, bet pakeisti kitus žmonės – ne. Mes turime priimti žmones tokius, kokie jie yra. Jei matome, kad artimas elgiasi blogai – atvirai, bet be priekaištų ir geranoriškai jam apie tai pasakykime. Gali būti, kad tai bus būtent tas objektyvus žvilgsnis iš šalies, kuris padės jam pamatyti savo ydą.

Mokėkime atleisti. Dažniausia nuoskaudų priežastis – kai žmogus elgiasi ne pagal mūsų lūkesčius. Todėl mokykimės atskirti – kada “suveikia“ mūsų pačių egoizmas, o kada iš tiesų yra dėl ko supykti. Bet kokiu atveju – nuoskaudos visada nuodija santykius. Jei norime harmoningai bendrauti – atleiskime ir nelaikykime užslėptų nuoskaudų.

Santykius kuriame, palaikome ir puoselėjame. Jokie santykiai nesusikuria savaime – juos reikia abiems pusėms aktyviai palaikyti. Norite draugauti – būkite draugu :). Dėmesys, nuoširdumas ir pagarba – tai kertiniai dalykai, be kurių santykiai anksčiau ar vėliau žlunga.

Bendravimo ratas gali keistis – tai normalu. Su vienais žmonėmis bendraujame visą gyvenimą, su kitais – tik tam tikrą laiką. Nėra nieko baisaus tame, kad interesai ar požiūriai pradeda nesutapti, o bendravimas – pasibaigia. Žmonės keičiasi, mes keičiamės.. Jei bendraudami jaučiame diskomfortą, o tuo labiau – patyriame žeminimą, konkurenciją, išdavystę – abiems pusėms naudingiau tokius santykius nutraukti. Geriau retkarčiais susitikti, nei laukti iš bendravimo to, ko jau nebeliko ar kabintis į destruktyvius santykius. Būkime nuoširdūs ir su dėkingumu paleiskime tai, kas siejo, tačiau dabar nutrūko.

Visi gyvenime sutikti žmonės svarbūs, iš kiekvieno galime kažko pasimokyti. Iš kiekvieno susitikimo galime kažko pasimokyti: kažkas mus išbando, kažkas išnaudoja ar apgauna. O kažkas padeda išmokti naujų įgūdžių, palaiko sunkią akimirką, įkvepia ir padaro gerą įtaką. Ir visa tai labai vertinga..

Branginkime žmones, kurie yra šalia. Nepamirškime pasakyti artimiems žmonėms, kokie jie mums brangūs. Skirkime jiems dėmesį, rūpinkimės jais – jie turi jausti, kad yra mums svarbūs.. tuomet natūraliai užgimsta šiltas dvasinis ryšys, kuris mus tvirtai sujungia :).

Problemos, su kuriomis susiduriame šeimoje, visada turi priežastį – kiekviena iškilusi problema yra tam tikrų veiksmų pasekmė. Supratę ir pašalinę problemų priežastis, mes galime kurti laimingus santykius. O štai paliktos be dėmesio problemos turi tendenciją augti ir “apaugti“ naujomis problemomis.

Senosios Vedos išskiria penkias pagrindines nesutarimų šeimoje priežastis. Visos jos griauna santykius šeimoje. Ir tik pašalinus šias nesutarimų priežastis, galima kurti harmoniją šeimoje. Kokios jos? Peržvelkime.

Vyriškos ir moteriškos psichologijos skirtumų nesuvokimas. Vyro ir moters psichologija labai skiriasi, ir jei to nesuprantame – kyla nesutarimai, ginčai, konfliktai. Kol nesuvokiame šių skirtumų, sunku tikėtis gerų santykių, nes mes nematome savo elgesio klaidų.

Todėl jei norime darnios šeimos – pirmasis žingsnis turėtų būti vyriškos ir moteriškos psichologijos skirtumų studijavimas.

Vyriškų ir moteriškų pareigų nežinojimas ir (arba) nevykdymas. Poroje vyrai turi vienokias pareigas, moterys – kitokias. Jų pagrindas – būtent vyro ir moters psichologijos skirtumai. Todėl vyrui pagal jo prigimtį lengviau atlikti vienus darbus, moteriai pagal jos prigimtį – kitus.

Mūsų laikais dauguma šeimų nežino (nesupranta) savo pareigų, todėl dažnai vyras atlieka moteriškus darbus, o moterys – vyriškus. Tame nėra nieko blogo, jei abu dėl to sutaria ir abu tai tenkina.

Tačiau dažniausiai savo pareigų neatlikimas (kaip ir ne savo pareigų atlikimas) ardo harmoniją santykiuose, nes prieštarauja prigimčiai ir psichologijai. Moteris, kuri atlieka vyro pareigas, įgyja vyriškų bruožų ir praranda moteriškumą.

Vyras, atlikdamas moteriškas pareigas, praranda vyriškumą ir įgyja moteriškų bruožų. Todėl propaguojama “lygybė“ nėra tokia jau nekalta idėja, nes griauna santykius – todėl, kad vyras nesijaučia vyru, o moteris – moterimi.

Egoizmas santykiuose, t.y., noras “kad gyventų dėl manęs“ ir nenorėjimas gyventi dėl kito. Tai viena didžiausių problemų šeimos santykiuose. Iš esmės tai siekis pasinaudoti kitu ir nenoras atiduoti. Egoizmas būdingas tiek vyrams, tiek moterims, bet dažniausiai yra abipusis: kiekvienas nori tik gauti, o duoti nenori.

Egoizmo esmė – “aš noriu gyventi sau (savo malonumui), o kiti turi gyventi dėl manęs“. Jei abu tokie, tai santykiai paverčiami sandoriu, nauda ir manipuliacijomis: “aš padarysiu tai, jei tu padarysi kažką man“. Tokiuose santykiuose kalbėti nei apie harmoniją, nei apie gerą šeimos perspektyvą neįmanoma.

Net ir skirdamasis egoistas galvoja ne apie galimas savo ir sutuoktinio klaidas, o apie tai, “kad susiras sau geresnį sutuoktinį“, ir tuo pačiu atsineša į naujus santykius tas pačias neišspręstas egoistiško bendravimo problemas.

Aukštesnių gyvenimo tikslų ir santykių paskirties gyvenime nesuvokimas. Išmintingi žmonės jau supranta, kad trumpalaikiai materialiniai ir kūniški malonumai negali būti gyvenimo tikslu. Aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas – savęs ir šio pasaulio pažinimas, savo tikrosios dvasinės prigimties suvokimas, vienybė su Kūrinija ir Kūrėju.

Neįmanoma augti dvasiškai, siekiant tik laikinų materialių ar kūniškų malonumų ar būnant egoistišku. Taip gyvendamas žmogus nuolat nepatenkintas, nes jam norisi kažko vis daugiau – daiktų, malonumų. Ir dėl to patiriama trumpalaikė “laimė“ tėra įaudrintas protas, euforija.

Tuo tarpu santykiai šeimoje – puiki galimybė atsikratyti egoizmo, pažinti save ir sutuoktinį, augti dvasiškai, tobulėti ir tobulinti tarpusavio santykius.

Saviugdos nebuvimas. Savęs pažinimas, saviugda – tai dvasinė kiekvieno žmogaus praktika, be šito neįmanomas dvasinis augimas. O jei nėra dvasinio augimo, žmogus netobulėja, todėl neįmanoma kurti harmoningus santykius. Kai nėra tobulėjimo, atsiranda griuvimo tendencija.

Tik sąmoningas, dvasiškai augantis žmogus gali keistis į gerąją pusę. O tai reiškia, kad gerėja ir santykiai šeimoje, ir apskritai gyvenime atsiranda daugiau harmonijos, ramybės ir laimės :)..

Kaip manote?

* Gebėjimas harmoningai bendrauti – absoliutus gėris. Deja, nėra dažnas dėl iškreipto bendravimo tikslų suvokimo – kai siekiama manipuliuoti, daryti įtaką, valdyti.

* Bendraudami mes keičiamės informacija, kuriame santykius, bendradarbiaujame, sprendžiame iškilusias problemas. Ir būtent mokėdami bendrauti visa tai atliekame lengvai ir paprastai.

* Mes turime prigimtinį poreikį bendrauti, o šio poreikio realizaciją liudija bendravimo džiaugsmas. Mūsų poreikis bendrauti toks pat natūralus, kaip ir poreikis kvėpuoti.

* Kur mes bebūtume, kokį gyvenimo būdą bepasirinktume – bendravimo nepavyks išvengti. Net būdami gilioje vienatvėje, mes bendraujame su.. savimi. O štai bendravimo trūkumą psichologai vadina sensoriniu badu.

* Bendravimas gali būti naudingas, neutralus arba kenksmingas (konfliktiškas). Naudingas – pozityvus, praturtinantis, suartinantis, įkvepiantis. Neutralus – formalus. Kenksmingas – negatyvus, kenkiantis vienai ar abiems pusėms.

* Konflikto metu vienai pusei atrodo, kad jei ne bendravimo partnerio pikta valia – konflikto nebūtų. Kaip manote, o ką galvoja partneris? Jis galvoja lygiai taip pat.. Todėl konflikte laimėtojų nėra: pralaimi abi pusės.

* Bendravimas pereina į konfliktą, kai nesuprantame arba nenorime suprasti, kai spaudžiame ir reikalaujame, kai esame ambicingi, egoistiški ir agresyvūs.

* Visi norime supratimo, tačiau tam, kad žmonės mus suprastų, mes turime būti jiems suprantami..

* Jei esame sudirgę – atidėkime pokalbį ir nurimkime. Visada pagalvokime prieš kalbėdami – ypač jei norime pasakyti kažką negatyvaus. Ieškokime bendros kalbos: sąlyčio taškų ir to, kas mus jungia, vietoje ginčų dėl to, kas mus skiria.

* Jei šaukiame ar kalbame pakeltu tonu, pašnekovas fiksuoja tik negatyvų emocinį foną, bet ne perteikiamą informaciją, todėl pradeda reaguoti lygiai taip pat – negatyviai. Tai tiesus kelias į konfliktą.

* Jei konfliktiškas bendravimas tampa įprastu – jis pradeda varginti, todėl žmogus pradeda ieškoti išeities. Juk konfliktų kelias be pabaigos: kiekvienas sekantis konfliktas kyla dėl vis menkesnės priežasties, konfliktai darosi vis audringesni, o jų pasekmės vis sunkesnės.

* Niekas nenori ir nemėgsta konfliktų – net konfliktuojantys. Todėl sprendžia šį klausimą taip, kaip kas supranta: riboja bendravimą, užsidaro savyje arba reikalauja aklo paklusnumo.. Tačiau tai ne sprendimai, o bėgimas nuo konfliktų, kuris kartais sukelia laikiną palengvėjimo iliuziją.

* Geriausia išeitis – mokytis harmoningai bendrauti. Tam net nereikia papildomo laiko: juk bendraujame nuolat ir visada turime progą praktikuotis! Tiesiog stebėkime savo ir kitų reakcijas, mokykimės suprasti žodžių ir veiksmų pasekmes bei priežastis, bendravimo tikslus.

* Mokymasis bendrauti keičia žmogaus gyvenimą į gerąją pusę: lieka vis mažiau prieštaravimų, įtampos ir konfliktų, ir vis daugiau supratimo, bendravimo džiaugsmo ir harmonijos.

* Beje, vienas iš psichinės sveikatos kriterijų yra mokėjimas bendrauti..

* Bendravimo pagrindas – pagarba. Net maži nukrypimai – ironija, kandi pašaipa, atsainus tonas, abejingumas gali sugadinti net gerus santykius. Jei tai kartojasi – nesistebėkime, jei žmogus pradeda vengti bendravimo.

* Atpraskime kritikuoti – tai automatiškai sukelia norą gintis ir ieškoti pasiteisinimų. Nuolat kritikuojantis žmogus nemoka bendrauti, nes nesupranta, kad jo kritika gali žeisti žmones. O nuolat kritikuojamas žmogus galiausiai praranda pasitikėjimą savimi.

* Užsibrėžkime aiškų bendravimo tikslą – harmoniją. Būkime atviri ir tyri bendravime: kalbėkime ir elkimės be slaptų motyvų ir falšo.

* Atminkime: yra vienijantys ir suartinantys jausmai: meilė, vienybė, geranoriškumas, geraširdiškumas, dėkingumas, dėmesingumas, pagarba.. Jie veda tiesiu keliu į harmoniją bendravime 🙂 .

Mintys iš įvairių paskaitų, parengė ruvi.lt

Žmogaus gyvenimas – tarsi persipynusi priežasčių-pasekmių virtinė. Kiekvienas mūsų žodis, mintis ir veiksmas turi pasekmes. Tai, kas praėjo – pasilieka (pasekmė), o tai kas bus, yra jau dabar (priežastis). Ypač svarbu tai suprasti bendraujant su žmonėmis.

Nepriklausomai nuo to – pozityviai ar negatyviai elgsimės su žmonėmis, bet savo veiksmų pasekmes anksčiau ar vėliau išgyvensime pilnai ir asmeniškai. Todėl kartais verta atidžiau pažvelgti į savo bendravimą ir pagalvoti: ar siekiame harmonijos? O gal tiesiog laukiame, kad kiti elgsis taip, kaip mes norime?..

Bendravime taip pat veikia dėsnis: ką pasėsi, tą ir pjausi. Ir kaip neišaugs iš agurko sėklos obelis, taip ir bendravime – elgdamiesi blogai, negalime tikėtis gerų santykių. Todėl kaltinti kitus dėl bendravimo problemų – tiesus kelias į konfliktus, verčiau pasitikrinti – ar patys elgiamės pozityviai.

Pirmiausia – nepamirškime, kad aplinkinius žeidžia pikti žodžiai, todėl jie ilgiau juos prisimena. Paradoksalu, bet kartais apkalbos sudaro draugiškos atmosferos iliuziją, nors iš tikrųjų jos tik didina įtarumą ir nepasitikėjimą.

Juk dažnas vėliau pagalvos: jei šis žmogus taip kalba apie kitus, tai už nugaros gali ir mane apkalbėti. Todėl jei negalime pasakyti nieko gero apie žmogų – geriau patylėkime. Kalbėkime apie žmonės visada taip, lyg jie girdėtų – tai atpratina nuo įpročio apkalbinėti.

Bet kokios negatyvios kalbos apie žmones nieko neišsprendžia, o tik didina negatyvumą. Ypač turėtume būti atidūs, kai emocijų paveikti kalbame apie savo artimus žmones: emocijos nurims, o ištartus žodžius kiti žmonės gali prisiminti ilgai.

Svarbus draugystės ir meilės pagrindas – besąlygiškumas: kai nelaukiame atsako, nesitikime atlygio, nemanipuliuojame. Jei bendraujame kažko tikėdamiesi – santykiai anksčiau ar vėliau tampa konfliktiški. Todėl dažniau kalbėkime apie savo lūkesčius.

Juk dažniausiai santykiai išyra būtent dėl to, kad žmonės nepateisina vienas kito lūkesčių. Kartais žmogus net nežino, ko iš jo tikisi. Turime išmokti pasikalbėti apie tai, ko laukiame iš artimo žmogaus, o kartais ir kažko paprašyti – juk žmonės neskaito minčių.

Ir būtinai tesėkime savo pažadus ir laikykimės duoto žodžio! Žadėkime tik tai, ką tikrai galime įvykdyti – tai stiprina pasitikėjimą ir atsakingumą. Na, o žodžio nesilaikymas, ypač dažnai pasikartojantis – ardo ne tik pasitikėjimą, bet ir pačius santykius.

Ar mokame išklausyti kitus? Sutikite, kad bendraudami daugiausiai kalbame apie save, savo problemas, pertraukinėjame.., o ką kalba kitas žmogus – klausomės neatidžiai. Bet juk taip pat, kaip ir mes, jis tikisi išklausymo ir supratimo.

Būkime ne tik atidūs pašnekovai, bet ir išgirskime tai, ką apie mus sako artimi žmonės. Kas, jei ne draugas pastebės “šaukštą deguto“ – juk iš šalies jis matomas geriau.. O ir savo trūkumus mes “slepiame“ pirmiausiai nuo savęs..

O kaip su pagalba? Tikrasis draugiškumas išreiškiamas būtent pagalba bėdoje. Apie tai yra posakis: į šventę draugai kviečiami, o nelaimėje turi ateiti patys.. Būtent sunkią akimirką parodomos tikros žmonių savybės.

Mūsų laikais santykiai dažnai tokie veidmainiški, kad nelaimės atveju neretai pasirenkama “netrukdyti“ bėdos ištiktam draugui. Ir nors tai jau daug kam atrodo “normalu“, tačiau toks “netrukdymas“ prilygsta išdavystei – nelaimės sugniuždytas žmogus retai prašo pagalbos, ir kas, jei ne draugai, turi būti šalia?..

Labai svarbus bendravime gebėjimas atsiprašyti. Jei jaučiame, kad įskaudinome žmogų – atsiprašykime. Mes galime jaustis teisūs, tačiau jei tas teisumas įžeidžia kitą žmogų – reiškia, kažką darome neteisingai. Neatidėliokime – geriau ir lengviau atsiprašyti nedelsiant. Atsiprašę užveriame kelią didesniam konfliktui.

Ir dar: harmoningam bendravimui labai svarbios.. smulkmenos. Čia nėra nesvarbių dalykų: mažiausia smulkmena gali ir pagerinti, ir pabloginti santykius. Galime atrodyti išoriškai mandagūs ir šypsotis, tačiau jei nesame nuoširdūs – žmonės tai jaučia.

Būkime geranoriški ir dovanokime vieni kitiems šypsenas, padėką, palaikymą, dėmesį, apkabinimus, supratimą, mielas staigmenas.. Didelis gėris susideda iš mažų, kasdieninių, dovanojamų su meile gerų veiksmų, minčių ir žodžių :)..

Šeimyninių santykių tyrinėtojai išskiria kelis bendrus laimingos šeimos bruožus: gebėjimą išreikšti meilę ir švelnius jausmus, abipusę pagarbą ir pasitikėjimą, bendrus interesus ir vertybes, meilę vaikams, jautrumą kitų poreikiams, žaismingumą ir humoro jausmą.

Tokie ir laimingos šeimos principai – iš meilės, meilei, vardan meilės ir visų gerovei. Peržvelkime juos.

Meilė, šilti jausmai ir nuoširdus rūpestis. Mes nuolat rūpinamės visais šeimos nariais. Prieš valgydamas pasidomėk – ar sotus artimas žmogus? Prieš ilsėdamasis – padėk artimam žmogui atlikti jo darbus, kad ir jis galėtų pailsėti. Rūpestį ir šilumą išreiškiame kiekvienu veiksmu.

Jautrumas. Jei artimas žmogus kalba – ar atidžiai klausomės, ar gerai jį suprantame? Ar vertiname jo poreikius taip pat, kaip ir savuosius? Esame atidūs ir geranoriški vieni kitiems. Pastebime artimųjų būsenų pokyčius.

Pagarba. Gerbiami visi šeimos nariai – ir maži, ir dideli. Šeimoje netoleruojame jokių žmogaus orumą žeminančių žodžių ar veiksmų.

Atsakingumas ir padorumas. Laikomės duoto žodžio ir vykdome įsipareigojimus. Susitarimai – ne laisvės apribojimas, o priemonė, kuri padeda gerai sugyventi. Jei artimas žmogus pamiršo kažką atlikti arba suklydo – ar pakanka kantrybės ir supratimo? O jei patys neįvykdome įsipareigojimo – ar pakanka stiprybės ir sąžiningumo tai pripažinti? Viską geranoriškai aptariame, nes suprantame, kad pretenzijos ir priekaištai gadina santykius.

Vienybė. Jei yra galimybė kažką daryti kartu – darykime: atostogaukime, tvarkykime namus, gaminkime maistą, kurkime, meistraukime, žaiskime, iškylaukime… Juk bendra veikla vienija! Todėl skatiname ją ir stipriname šeimos vienybę.

Pozityvumas. Laimė priklauso nuo kiekvieno šeimos nario, tik su gerais ketinimais daromi geri darbai. Esame pozityvūs ir atviri kiekvienam žmogui ir pasauliui. Galime branginti tai, kas jau yra, arba kurti ir gerinti tai, kas jau pradėta. Dovanoti artimam žmogui džiaugsmą – malonus kiekvienos dienos įsipareigojimas!

Sveikata. Visapusiškai rūpinamės visų šeimos narių sveikata: mityba, fiziniu aktyvumu, higiena, psichologine būsena, gyvenimo būdu. Nepamirštame, kad kiekvienas rytas turi prasidėti gera nuotaika!

Svajonės ir tikslai. Svarbiausia – prisiminti, kad pagrindinis šeimos tikslas yra pati šeima! Branginame ir saugome ją. Turime ir bendrus tikslus – dėl jų tariamės ir deriname juos. Palaikome ir, jei reikia – padedame realizuoti visų šeimos narių asmeninius tikslus.

Tobulėjimas ir kūryba. Esame atviri naujovėms ir smalsūs: ko išmokome, ką rengiamės išmokti artimiausiu metu? Kiekvienas turime savitų gabumų ir pomėgių, skatiname artimų žmonių saviraišką. Mokomės naujų darbų, mokomės būti naudingi.

Tvarka, jaukumas, grožis. Mūsų namai – tvarkingi ir jaukūs. Puoselėjame ir gražiname namus, visi palaikome tvarką: jei pamatome, kad kažką reikia sutvarkyti – tvarkome. Naminė apranga estetiška ir tvarkinga – esame gražūs ir namie. Svarbu: gerbiame kiekvieno asmeninę erdvę!

Laikas. Gerbiame savo ir artimų žmonių laiką. Skirstome ir planuojame jį išmintingai, todėl jo viskam pakanka.

Ar pritariate šiems principams? O gal galėtumėte kažką pridurti?

Kiekviena šeima gyvena pagal tam tikras savo taisykles. Jos gali būti chaotiškos, o gali būti ir sąmoningai aptartos ir sukurtos. Atrodytų – kokios taisyklės gali būti mylintiems žmonėms? Tačiau meilė – pagrindinis žmones jungiantis jausmas ir viena (pagrindinė!) šeimos gyvenimo pusė , o gyvenimas kartu – kita svarbi pusė, apimanti daug sričių ir klausimų.

Žinoma, meilė yra atsakymas į visus klausimus, bet būtent smulkūs nesutarimai ar nesusikalbėjimas dėl paprasčiausių gyvenimiškų klausimų kartais po truputį gesina ir gražiausius jausmus. Todėl prieš kuriant šeimą ar susidūrus su kritinėmis situacijomis vertėtų aptarti požiūrį į svarbiausius gyvenimo klausimus.

Šeimos taisyklės padeda reguliuoti būtent santykius, o ne jausmus – jokiomis taisyklėmis meilės neišsireikalausime. Tuo tarpu geranoriški susitarimai padeda išsaugoti ir stiprinti jausmus. Psichologai tvirtina, kad šeimos taisyklių buvimas ir paisymas – vienas iš darnios šeimos principų ir.. būtina sąlyga.

Tokios taisyklės turėtų būti aiškios, apibrėžiančios kuo platesnį gyvenimiškų sričių ratą ir išreiškiančios nuoširdų rūpestį visais šeimos nariais. Tai gali būti ir griežtos taisyklės, kurių laikytis būtina, ir laikini susitarimai, ir ateities siekiamybės-orientyrai.

Mes negalime reikalauti tam tikro elgesio, bet galime susitarti svarbiais klausimais, o esant reikalui, priminti šeimos taisykles, kad išvengtume bereikalingų ginčų ar konfliktų. Svarbiausias principas – visų šeimos narių gerais poelgiais ir darbais kuriama visos šeimos laimė ir gerovė.

Tai atrodo lyg savaime suprantamas dalykas, tačiau tarp kasdieninių darbų ir kartais kylančių emocijų ar ambicijų dažnokai elgiamės egoistiškai. Štai tokiu atveju šeimos taisyklės padeda aprimti, sugrįžti į realybę ir prisiminti bendras vertybes.

Kokie klausimai šeimai svarbūs ir koks jų prioritetas – sprendžia kiekviena šeima bendru sutarimu. Sutartos taisyklės gali būti keičiamos, jei yra būtinybė ar keičiasi aplinkybės. Svarbiausia – susitarimų laikymasis: sąžiningumas, padorumas, pagarba ir atsakomybė.

Pavyzdžiui, vienas iš svarbiausių bendro gyvenimo klausimų – asmeninės erdvės klausimas. Jei dėl to nesusitariame, gali kilti keblumų, nes šeimoje viskas skirstoma į “tavo, mano ir mūsų“. Kiekvienas šeimos narys turi savo asmeninę erdvę, savo laiką, asmeninius reikalus, ir yra viso to šeimininkas.

Užeidami į kito žmogaus asmeninę erdvę (kas tai bebūtų – kambarys, darbo vieta, asmeninis laikas ar pomėgis), turime gerbti ją ir nepradėti šeimininkauti ar primesti savo nuomonę. Kiekvienas žmogus savo asmeninėje erdvėje yra šeimininkas. O štai bendroje erdvėje – visi klausimai sprendžiami susitarimu, abipusiu suderinimu.

Labai svarbūs ir buitiniai klausimai – tvarkos ir švaros palaikymas, maisto gaminimas ir kiti buitiniai darbai. Čia ypač reikalingas susitarimas, derinimas ir nuoširdi pagalba: kas už ką atsakingas, kas ką geriausiai sugeba ir gali, kiek ir kada padeda.

Taip pat svarbu susitarti ne tik dėl bendrų šeimos vertybių, bet ir dėl reakcijų į galimas negatyvias situacijas. Pavyzdžiui, kaip elgsimės, jei būsime prastos nuotaikos? Ar priimtinas nesikalbėjimas, kaip protesto išraiška? Arba kerštas kaip nuobauda?

O balso pakėlimas ar aiškinimasis prie pašalinių? Būtent kritinėse situacijose dažniausios spontaniškos, negatyvios reakcijos, todėl svarbu papasakoti artimam žmogui – kaip paprastai į tokias situacijas reaguojame, kaip aprimstame, kaip jas sprendžiame, kaip galime spręsti kartu.

Arba statuso šeimoje klausimas – spręsite natūraliai (kas imasi daugiau įsipareigojimų ir atsakomybės, tas ir lyderis), tradiciškai (vyras šeimos galva), ar kursite santykius, grįstus partneryste? O vaikų auklėjimas – tradiciškas ar ugdysite laisvai, o moralines savybes rodysite asmeniniu pavyzdžiu?

Šeimos taisyklių sudarymas išlaisvina nuo daugybės nesusipratimų ir nereikalingų konfliktų. Meilė – svarbiausia, tačiau bendrų veiksmų ir siekiamybių suderinimas taip pat ne mažiau svarbus. Beje, suprasti vienas kitą ir suderinti savo tikslus padės puikus klausimynas.

Juk šeimos esmė – vienybė ir kūryba, ją vienija dvasinis ryšys, artimi harmoningi santykiai, bendri tikslai ir gera ateities perspektyva. Tuomet kiekvienu veiksmu šeima yra stiprinama, ir visi jos nariai jaučiasi mylimi, reikalingi ir saugūs.

Kaip manote?

* Mūsų dienomis laimingos šeimos – retenybė. Kaip manote, kodėl? Todėl, kad mes pamiršome tikrąsias šeimos vertybes ir tikslą. O kadangi “šventa vieta tuščia nebūna“, tai jos vietoje suformuoti iškreipti pakaitalai – sandėriai, egoistų kovos, aistrų bujojimas.

* Šiandien į santuoką dažniausiai žiūrima kaip į galimybę kažką gauti: statusą, karjerą, sutuoktinio turtus ir t.t.. Tai vartotojiškas požiūris – sandėriai, kur kiekvienas rūpinasi išskirtinai savo gerove ir siekia naudos sau.

* Egoistas negali sukurti tvirtos šeimos visam gyvenimui, bet kokie santykiai su juo yra pasmerkti. Labai dažnai šeimos išyra dėl vieno ar abiejų sutuoktinių egoizmo.

* Būtent šiuolaikinės visuomenės tipas griauna šeimos vertybes: turime daug su vyrais konkuruojančių moterų, siekiančių konkuruoti bei vadovauti ir šeimoje. Kai moteris imasi vyriškų vaidmenų, ji įgauna vyriškų savybių. Vyrai, savo ruožtu, užleisdami savo pozicijas moterims, nesijaučia tikrais vyrais ir įgauna moteriškų savybių.

* Žmonės apgaudinėja save ir tuomet, kai tvirtina, kad gerai ir be santuokos, kad galima gyventi “susimetus“. Tačiau taip nėra: psichologijoje yra terminas “neužbaigtas veiksmas“, kuris geriausiai apibūdina gyvenimą be santuokos. Tokiuose santykiuose būtent dėl neužbaigtumo auga įtampa ir netikrumo jausmas.

* Galima siekti dviejų dalykų: chaoso arba tvarkos. Tvarka visuomet pasiekiama tikslingumu, kryptingumu, eiliškumu. Na, o jei elgiamės chaotiškai – nieko gero nepasieksime.

* Norėti būti kartu ir galėti būti kartu – skirtingi dalykai. Jei šeima kuriama vieninteliu tikslu – būti kartu – nesusipratimai (geriausiu atveju) garantuoti. Kad sukurtume tvirtą šeimą, turime žinoti – kaip ją kurti. Tai būtinos žinios.

* Moters prigimtis – gerumas, švelnumas, rūpestingumas, palaikymas; vyro – tvirtumas, kryptingumas, atsakingumas, ramybė. Vyras – priešakyje, moteris palaiko “užnugarį“. Tokia abiejų prigimtis – jos nepaisymas daro žmonės nelaimingais ir griauna santykius. Prasideda barniai, neištikimybė, priklausomybės, smurtas, vaikų psichologinės traumos.. Joks techninis progresas nepakeičia prigimtinių ir moralinių dėsnių.

* Šeimyninis gyvenimas tarsi kelionė: argi galima į ją leistis, neturint aiškaus tikslo? Tas tikslas turi būti abiems svarbus – kad turėtume motyvą siekti jo visą gyvenimą. Kitaip.. chaotiška kelionė “kažkur, į niekur“ anksčiau ar vėliau pasibaigs.

* Aukščiausias šeimos tikslas – tobula, besąlygiška Meilė. Šeima – meilės mokykla. Tikroje šeimoje meilė nuolat auga ir skleidžiasi gražiausiomis formomis: sutuoktinių meilė, tėvų meilė, vaikų meilė ir t.t.. Juk mylėti ir būti mylimam – pagrindinis žmogaus poreikis, ir lengviausia jį realizuoti šeimoje.

* Būtent meilė visas šeimos funkcijas padaro prasmingomis ir dvasingomis – bendravimą, vaikų gimimą ir ugdymą, emocinį palaikymą, savirealizaciją, materialinius poreikius.., viską!

* Jei visų žodžių, poelgių, veiksmų šeimoje matas yra meilė, tuomet išmokstame aiškiai pamatyti: ar su meile elgiamės; ar mūsų žodis, poelgis, veiksmas – augina ar gesina meilę?

* Šeima – vieninga sistema. Tai visų pirma “mes“, tačiau dvi skirtingos asmenybės, du kūrybingi žmonės, papildantys vienas kitą ir susivieniję vardan vieno tikslo.

* Tikrą jausmą galima išugdyti, išpuoselėti, saugoti. Tačiau pirmiausiai reikia atsisakyti egoizmo, nes pagrindinė meilės savybė – dalintis. Tik besąlygiškai dovanojama ji auga..

* Meilę stiprina sugebėjimas išreikšti savo jausmus – tai tarsi liudijimas, kad artimas žmogus yra brangus ir svarbus. Turime mokytis pasakyti ir tai, kas nuliūdino: nutylėti, neišreikšti jausmai kaupiasi ir kuria įtampą. Jei išreiškiame savo jausmus su meile, artimas žmogus tai visada jaučia.

* Vyras ir moteris šeimoje lyg du susisiekiantys indai – jie veikia vienas kitą.. Tikri jausmai suteikia tikrą džiaugsmą! Tvirta, gera, mylinti šeima dovanoja jos nariams svarbiausią dalyką – laimę :).

Socialiniai vaidmenys mūsų gyvenime – tai elgesio modeliai, kurie apibrėžia bendravimo pobūdį. Vienaip bendraujame su artimais žmonėmis, kitaip – su draugais ir bendradarbiais. Iš kur atsirado šie vaidmenys? Tai visuomenėje formuojami elgesio šablonai, jų pagrindinis tikslas – socializacija, t.y., atitikimas tiems vaidmenims.

Tokiu būdu perduodamos ir išgryninamos žmogiškos vertybės, kurių dėka žmonės vystosi, mokosi, sąveikauja, gyvena bendruomenėje. Pavyzdžiui, pagalvoję apie tėvus, greičiausiai susiesime juos su rūpesčiu ir globa, o draugus – su nuoširdumu ir pagalba. Iš kartos į kartą yra perduodamos dvasinės vertybės, tačiau negali būti griežtai surašytų vaidmenų – juk visi mes esame skirtingi, identiškų situacijų nėra, todėl negali būti vienodų elgesio scenarijų.

Todėl susitapatinimas su kažkokiu vaidmeniu nėra vien tik vaidyba, tai pradeda įtakoti žmogaus charakterį, elgesį, bendravimą. Taip prarandamas individualumas ir kūrybingumas, žmogaus elgesys pasidaro šabloniškas, o bendravimas paviršutiniškas. Pavyzdžiui, susitapatinęs su viršininko vaidmeniu, žmogus “viršininkaus“ ir namie. Šabloniškas tėvų vaidmens atitikimas – aprengti, pamaitinti, reikalauti vaiko paklusnumo ir tėvų lūkesčių įvykdymo.

Akivaizdu – jei susitapatinsime ar formaliai stengsimės atlikti socialinius vaidmenis, tuomet bendravimas bus nenuoširdus. Gyvenantis pagal šablonus žmogus – nesigilinantis, nuspėjamas, nesivystantis. Priešingybė tokiam žmogui – sąmoningas, kūrybingas, tobulėjantis žmogus. Jis gerbia tradicijas ir pritaiko gyvenime vertingą patirtį, tačiau kartu suvokia, kad viskas vystosi ir evoliucionuoja, todėl bendraudamas yra kūrybiškas.

Suprasdami, koks yra bendravimas, mes galime išvengti nusivylimų ir apgaulių. Kaip atpažinti nuoširdų, tikrą bendravimą nuo šabloniško vaidmens atlikimo? Juk kartais vaidyba būna tokia gera, kad palaikome ją nuoširdžia?.. Juolab, kad ir vaidmenys kartais išoriškai patrauklūs – pavyzdžiui, mylinčių vyrų su gėlėmis ir dovanomis ar šiuolaikiškų visur spėjančių moterų?

Pradėkime nuo šabloniško elgesio arba susitapatinimo su kažkokiu vaidmeniu:

– Tokie žmonės apie save kalba sutapatindami save su tam tikru vaidmeniu ir pabrėžia tai bet kokiomis aplinkybėmis – ir prisistatydami, ir asmeniniuose pokalbiuose.

– Jie itin jautrūs bet kokiems savo atliekamo vaidmens įvertinimams.

– Kitiems toks žmogus taip pat primena jų vaidmenis ir reikalavimus juos atlikti.

– Santykiai paviršutiniški, neatlaiko sunkumų.

– Bendravimas grįstas asmenine nauda arba ambicijų tenkinimu.

– Jei kažkas neatitinka vaidmens ar šablono – konfliktiški.

Ir, žinoma, visai kitoks nuoširdus elgesys:

– Bendravimas atviras ir betarpiškas.

– Santykiai grįsti dėmesingumu, pasiryžimu bendradarbiauti, būti naudingu.

– Adekvatus elgesys sunkioje situacijoje, besąlygiškas palaikymas.

– Nesibaiminama kalbėti apie klaidas ir būdus jas pataisyti, ir apie geras savybes, palaikant ir įkvepiant.

– Taikumas ir geranoriškumas.

Bet kokiuose mūsų santykiuose labai svarbus sąmoningumas – tuomet turime motyvą kurti gerus santykius ir mums nereikia vaidinti ar atitikti kažką, kuo nesame. Tuo tarpu siekdami tiksliai atlikti kažkokį socialinį vaidmenį, rizikuojame tapti šabloniniu socializacijos produktu. Šabloniniai santykiai – psichologiškai sunkūs, nes juose nėra žmogiško artumo, kuris mums visiems taip gyvybiškai reikalingas 🙂 ..

Kai iš pat ryto nusiteikiame gerai dienai, tuomet visai nesvarbu, kuria koja lipame iš lovos – tai tik posakis apie mūsų nuotaiką ;). O ją mes ne tik galime susikurti, bet ir paversti geru kasrytiniu įpročiu. Juk žvalus rytas – geros dienos pradžia, o kad ji būtų gera, mes tiesiog turime mokytis teisingai pabusti ir nusiteikti gerai dienai :).

Kad lengvai pabustume, miegoti reikėtų ne mažiau kaip 6 valandas. Šiuolaikiniai žmonės jaučiasi pavargę ir sunkiai keliasi dažniausiai todėl, kad neišsimiega. Kad atsikeltume lengvai, pratinkimės gultis tuo pačiu laiku – tai ypač aktualu vaikams. Ryte kelkimės šiek tiek anksčiau, kad suspėtume ramiai susiruošti. Kai turime laiko rezervą, tuomet rytinis pasiruošimas yra sklandesnis ir nelieka priežasčių sudrumsti nuotaiką.

Niekas taip negadina nuotaikos ryte, kaip skubėjimas, vėlavimas ir dėl to kylantys pykčiai. Todėl nepalikime rytui sudėtingų darbų, kuriuos galime atlikti iš vakaro: paruoškime ir išlyginkime rūbus, išvalykime avalynę. Susidėkime reikalingus daiktus, pratinkime vaikus pasiruošti kuprines. Galime vakare pastatyti ant stalo ir pusryčių stalo reikmenis.

Susiplanuokime ateinančios dienos darbus iš vakaro, o jei važiuojame į darbą miesto transportu, pravartu žinoti važiavimo tvarkaraštį. Ryto nuotaika labai priklauso ir nuo to, ar gerai pasiruošėme rytui. Todėl turėtume pasiskirstyti rytinius darbus, kad žinotume, kas ką atlieka, kad neliktų nereikalingos rytinės sumaišties.

O ryte.. bundame su puikia nuotaika:

* Pabudę pasveikiname naują dieną ir įsivaizduojame geriausią dienos scenarijų :).. Nesikeliame staigiai, bet ir negulime lovoje ilgai (ne ilgiau kaip 5 minutes), nes galime vėl užmigti.

* Pasirąžome, pamasažuojame delnus ir ausis – taip “pažadiname“ organizmą. Gulėdami galime pakelti kojas ir rankas, lengvai jas papurtyti – tokiu būdu pageriname kraujotaką.

* Atsikėlę atveriame langą ar orlaidę, giliai įkvėpiame gryno oro – tai suteikia energijos. Nepamirškime pasigrožėti vaizdu pro langą arba dangumi.

* Nusiprausiame drungnu vandeniu veidą, atliekame smagią veido gimnastiką.

* Labai naudinga rytinė mankšta, bent trumpas prasimankštinimas jei sportuojame vėliau.

* Dušas, energingas apsitrynimas rankšluosčiu, higieninės procedūros, kurių metu labai naudinga niūniuoti savo mėgiamą melodiją :).

* Prieš pusryčius išgerkime vandens, galima ir šilto – tai “pažadina“ virškinimo sistemą.

* Pusryčiai, ir su puikia nuotaika – į darbus! 🙂

Jei turime žadinti namiškius, žadinkime žaismingai, svarbiausia – sukurti ir palaikyti geranorišką rytinę nuotaiką šeimoje. Juk nuo to priklauso, kokia bus mūsų visų diena. Jei išeiname iš namų pakilios nuotaikos, tuomet ir visi dienos darbai klostosi lengvai, o jei iš pat ryto esame suirzę, tuomet tai ir bus fonas mūsų nuotaikai.

Labas rytas :)! Šypsokimės ir nepamirškime palinkėti vieni kitiems sėkmingos dienos 🙂 !..