Kategorija: Vyras ir moteris

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl įsitraukiame į priklausomus santykius – klaidingas meilės suvokimas. Kodėl susiformuojame tokį suvokimą, iš kur jis? Kaip teigia psichologė M. Morozova, tokį meilės suvokimą formuoja išorinė informacija – literatūra, poezija, dainos, filmai, spektakliai. Pakanka pavartyti kad ir žymių klasikų kūrinius: juose meilė – kančia ir nevaldoma aistra, pavydas ir intrigos, pasibaigiančios širdį veriančiomis dramomis ir tragedijomis.

Gali būti, kad tokiuose kūriniuose perteikti asmeniniai autoriaus išgyvenimai, gal juos išliejęs autorius jaučia palengvėjimą (negatyvių minčių užrašymas – viena iš psichoterapijos formų). Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl skleidžiami tokie dramatiški meilės siužetai – noras pritraukti skaitytojus ar žiūrovus. Manoma, kad jam įdomūs tik aštrūs įspūdžiai ir efektai, o gražios ramios istorijos – neįdomios. Tačiau yra ir kita pusė – tokiais siužetais daromas poveikis, formuojama pasaulėžiūra ir elgesio stereotipai.

Stipriausias poveikis padaromas vaikams, paaugliams, bei jautriems, patikliems ir emocingiems žmonėms. Jie pradeda manyti, kad visos tos istorijos – realios, “iš gyvenimo“, ir pradeda galvoti, jausti ir veikti kaip istorijų personažai. Būtent paauglystėje, paveikti įvairių meilės romanų ar filmų herojų, jauni žmonės susikuria mylimojo idealą (kuriam atitikti dažniausiai neįmanoma) ir susiformuoja klaidingą meilės suvokimą.

Todėl turime išmokti skirti realybę nuo fantazijų. Aistringos kančios gal ir įdomios, bet tai – kraštutinumai, liguistos būsenos, vedančios į nusivylimus ir tragedijas. Tai nėra sektini pavyzdžiai, atvirkščiai – jie parodo, kas gali atsitikti dėl tokių kraštutinumų. Įtikėję tokiais pavyzdžiais, žmonės susidaro įspūdį, kad meilę turi kažkas suteikti ir vis nusivilia ir kenčia, kai jos negauna.

Tam, kad gautų trokštamą meilę, žmonės griebiasi visko: gundo, pataikauja, reikalauja, grasina, meluoja, kerštauja, žeminasi, kontroliuoja, kelia isterijas, pavydą arba gailestį, net imasi užkeikimų.. Žinoma, tokie veiksmai dažniausiai duoda priešingus rezultatus, nes kiekvienas žmogus intuityviai priešinasi manipuliacijoms ir stengiasi nuo jų atsiriboti. Tuomet reikalaujantis ir negavęs meilės kaltina piktą likimą ar blogus žmones, nesusimąstydamas, kad kančių šaltinis – klaidingas meilės suvokimas, vedantis į priklausomus santykius.

Tokie santykiai lygiai tiek pat pavojingi, kaip ir visos kitos priklausomybės, nes jos griauna žmogų. Jų scenarijus vienodas: iš pradžių gera kartu (pradinė euforija), bet blogai atskirai, o galiausiai – blogai ir kartu, ir atskirai. Priklausomuose santykiuose nėra lygybės ir laisvės, bet jame labai daug negatyvių emocijų ir susierzinimo “mylimojo“ atžvilgiu. Pozityvios emocijos gali būti ryškios, bet trumpalaikės, net pačias laimingiausias akimirkas lydi vidinė įtampa ir abejonės, todėl žmogus didesnę laiko dalį yra prastos nuotaikos ir patiria chronišką stresą.

Priklausomų santykių pasekmės – metų metais arba iš santykių į santykius nešamas klaidingas meilės suvokimas, ir nuo to kenčiama bei kankinami kiti. Arba nusiviliama meile ir bijoma pradėti naujus santykius dėl negatyvios priklausomų santykių patirties, padaroma išvados: “visi jie (jos) tokios“, “meilės nėra, tai romantikų fantazijos“. Liūdniausia, kai padaroma išvada, kad meilė – tai kančia, dramos, kad tai normalu, kai tai tampa kasdienybe, o ramūs, harmoningi santykiai tikroje meilėje atrodo nuobodūs.

Klaidingi įsitikinimai visuomet atneša nusivylimą. Tikroji, besąlygiška meilė – pozityvus, šviesus, nešantis džiaugsmą ir vienijantis jausmas. Mylėti gali kiekvienas, bet dėl klaidingo meilės tapatinimo su kančia nuklysta į priklausomus santykius. Kai žmonės myli, jiems gera dviese, bet gera ir atskirai. Mylintys žmonės jaučia vidinę harmoniją, ramybę, pasitikėjimą. Jie linki gero mylimajam ir jaučia jam šiltus, švelnius jausmus. Mylint gali aplankyti ir neigiamos emocijos, tačiau jos trumpalaikės, nes meilė – kurianti ir harmonizuojanti jėga.

Vaduotis iš priklausomų santykių galima pirmiausiai supratus, kad toks požiūris į meilę – klaidingas. Kartais pakanka aiškaus suvokimo, kad priklausomi santykiai – liguisti, kad tai ne meilė. Ar žinote, kad atsikratęs klaidingo požiūrio, žmogus pirmiausiai pasidaro įdomus mylimam žmogui, nes pradeda skleisti pozityvumą 🙂 .. ir gali kartu pradėti kurti naujus, kitokius – harmoningus, šiltus santykius meilėje 🙂 .

Išoriškai kartais sunku atskirti meilę nuo priklausomybės. O ir priklausomybė nuo kito žmogaus gali būti tokia stipri, kad žmogus tokį jausmą gali priimti už meilę. Esminis skirtumas tarp meilės ir priklausomybės tame, kad meilė dovanoja energiją ir gyvenimo džiaugsmą, o priklausomybė – atima jėgas ir išsekina. Pagrindinis priklausomų santykių požymis – baimė (prarasti, būti paliktam, likti vienišam).

Tai nebrandus meilės suvokimas, kuris pasireiškia panašiai, kaip vaiko prisirišimas prie suaugusiojo. Toks priklausomas elgesys yra grįstas nepilnavertiškumo pojūčiu – tuomet žmogus meilę suvokia kaip vergijos formą: kai tikima, kad tik kitas žmogus suteiks laimę, apsaugos, pasirūpins. Todėl jaučiama stipri priklausomybė nuo to, kas šiuos lūkesčius gali išpildyti ir tuo pačiu ignoruojamos asmeninės galimybės.

Priklausomų santykių priežastys yra kelios:

– Neteisingas (įskiepytas ar susiformuotas) meilės suvokimas, pvz., mitai apie dvi puseles, be kurių žmonės nepilnaverčiai, apie tai, kad meilę būtinai lydi kančia ir pavyduliavimas, meilės sutapatinimas su kūno malonumais ir priklausomybė nuo to, kas tuos malonumus suteikia, ir pan..;
– Iš vaikystės užsifiksavęs meilės trūkumas ir dėl to išsivystęs prieraišumas ir nesaugumo jausmas;
– Nepilnavertiškumo jausmas, kai jaučiamas poreikis “užpildyti“ save kitu žmogumi ir tokiu būdu kompensuoti savo nepilnavertiškumą;
– Materialinis išskaičiavimas, kuris maskuojamas, pateisinamas (sąmoningai arba ne) meilės iliuzija.

Priklausomi santykiai pirmiausiai yra savęs atsisakymas. Priklausomas žmogus – tai esantis kažkieno valioje, nelaisvas žmogus. Ir nors jam gali atrodyti, kad jis laimingas, susiliedamas su kitu žmogumi, tačiau be jo jis jaučiasi bejėgis. Tokiuose santykiuose nėra artimumo ir pasitikėjimo, o emociniai protrūkiai, pvz., pavydas ar kontrolė traktuojami kaip meilės išraiška. Jei santykiai priklausomi, į juos kabinamasi net tuomet, kai jie tampa destruktyvūs.

Kad aiškiau suprastume, kas yra meilė, o kas – priklausomybė, pažiūrėkime, kuo skiriasi meilė nuo priklausomų santykių:

– Mylėdami žmonės gerbia kito žmogaus asmeninę erdvę, nes meilė gyvuoja tik laisvėje. Priklausomuose santykiuose asmeninės erdvės nėra, nes ji visaip ribojama ir pažeidžiama kontrole ir “perdarymu“ pagal save.

– Besąlygiškai myli psichologiškai brandūs, savarankiški žmonės, jų santykiai grįsti geranoriškumu. Priklausomi santykiai yra nebrandūs ir grįsti savininkiškumu.

– Mylintys žmonės realiai mato ir vertina vienas kitą, priima tokius, kokie yra ir padeda vienas kitam dvasiniame augime. Priklausomuose santykiuose nėra realaus vienas kito matymo ir vertinimo, jie stabdo asmenybės augimą, nes nuolat reikalaujama atitikimo susikurtam idealui.

– Mylėdami žmonės noriai padeda vienas kitam, imasi atsakomybės ir už tai nieko nereikalauja. Priklausomuose santykuose žmonės orientuoti į sandėrius, manipuliacijas ir išnaudojimą.

– Meilė veda į harmoniją – tai vienybė, išsaugant individualybes ir papildant vienas kitą – ji vystosi laisvai. Tuo tarpu priklausomuose santykuose siekiama meilę uždaryti, paversti nuosavybe, sulaikyti iš baimės prarasti – nesuvokiant, kad meilė nėra statiška, kad ji nuolat kinta ir auga kartu su žmonių dvasiniu augimu.

– Meilė atneša vidinę pilnatvę ir harmoniją gyvenime, o priklausomybė santykiuose – vidinę tuštumą ir disharmoniją

Priklausomi santykiai – ne meilė, kad ir kokie stiprūs bei audringi jie beatrodytų. Galiausiai jie pasidaro slegiantys, sunkūs ir griaunantys. Moterys emocingesnės, todėl intuityviai vaduojasi nuo tokių santykių keliamos (dažnai pačių savo) įtampos skundais draugėms arba pasidaro “sunkaus“ charakterio. Vyrai išgyvena nerimą, apatiją, užsidaro savyje arba panyra į savo pomėgius – susikuria savo saugų pasaulėlį.

Kaltinti kažką tokiu atveju – beprasmiška. Jei norime pakeisti situaciją, turime pradėti, kaip visuomet – nuo savęs ir keisti savo meilės suvokimą bei mokytis mylėti. Iš širdies, besąlygiškai, linkint gero mylimam žmogui. Taip pat ugdyti pasitikėjimą savimi ir pagarbą mylimam žmogui. Man labai priimtina idėja, kad pokyčius galime pradėti bet kada. Ypač gerus 🙂 .

Kaip manote?

* Ką daryti, kad santykiai tarp vyro ir moters būtų harmoningi? Tam pirmiausiai turime suprasti, kas yra moteriška prigimtis, o kas vyriška. Moteriška ir vyriška prigimtis – tai tam tikros energijos, kurios sąveikauja Visatoje. Prigimtis yra duotybė, ir jei mes nežinome, kaip ji išreiškiama, mes pažeidžiame sąveikos dėsnius ir dėl to negalime sukurti gerų santykių, maža to – elgdamiesi poroje pagal savo įgeidžius, mes ardome santykius.

* Kokios moteriškos prigimties savybės? Moteris – tai švelnumas, kantrybė, išmintis, ištikimybė. Ji moka priimti vyro autoritetą, subtiliai paskatina jį, pabrėžia jo nuopelnus, įkvepia. Vyro sėkmė išoriniame pasaulyje labai priklauso nuo to, kokia šalia jo moteris. Jei jis jaučiasi palaikomas, jei žino, kad būdamas su ja jis gali save realizuoti – jis niekuomet jos nepaliks. Harmoningai išreiškianti savo moterišką prigimtį moteris visuomet yra įdomi ir patraukli vyrui.

* Mūsų dienomis moteriškumas yra stipriai iškreiptas ir orientuotas dažniausiai į išorinius parametrus. Todėl dauguma moterų galvoja, kad norint sukurti šeimą, reikia “užkariauti“ vyro širdį įvairiais savo kūno atributais. Tačiau moteris – ne biusto dydis ar sijonėlio ilgis, ji pirmiausiai – moteriškas charakteris. Moteris labiausiai traukia vyrą savo moteriškais charakterio bruožais, nes jis supranta, kad būtent jie yra svarbiausi bendrame gyvenime.

* Vyriška prigimtis – aktyvumas, stiprybė, autoritetas, lyderystė. Tačiau vyras – ne tas, kuris pavergia ar išnaudoja, o tas, kuris rūpinasi ir saugo. Tai fundamentalus vyriško charakterio bruožas – rūpestis kitais. Todėl vyras turi mokėti suprasti moters emocijas, nes jai svarbu jausti, kad vyras dėmesingas jos jausmams.

* Kitas svarbus vyriškas bruožas – sugebėjimas valdyti savo jausmus. Tai reikalinga savo tikslų, savo misijos įgyvendinimui. Misija reiškia, kad jis užimtas tuo, kad atneša gera kitiems. Na, o jei vyras gyvena savo egoistinių norų pildymo lygmenyje (skardinė alaus, futbolas irt.t..), tai jis švaisto savo vyrišką energiją veltui – todėl jaučia vidinę tuštumą ir beprasmybę, o su amžiumi dėl to įgyja ir depresiją.

* Kas yra meilė? Jei mes elgiamės teisingai pagal savo prigimtį (moterišką arba vyrišką) ir nežiūrime į partnerį kaip į kažką, kas turi tenkinti norus, o vietoje to prisimename, kad jis – tas, kuriuo aš noriu rūpintis, tai ir yra meilė. Kai yra besąlygiška meilė, tai šis abipusis jausmas tik gilės ir nuolat augs.

* Kiek laiko tęsiasi meilė? Iš esmės meilė – begalinė. Taip, santykiuose būna krizės, bet jei žmonių santykiai nuoširdūs, tai kiekviena krizė tik sustiprina abipusį jausmą. Krizes išgyvename tam, kad kažko išmoktume, o ne tam, kad išsiskirtume. Svarbiausia – atrasti silpnas vietas santykiuose ir savyje ir darbuotis jas stiprinant ar taisant, o ne skaityti “patarimus“, rekomenduojančius keisti partnerius kas kelis metus. Reikia laikytis atokiau nuo tokių “teorijų“, nes jos persmelktos egoizmu.

* Kas svarbu auklėjant vaikus? Pirmiausia ir svarbiausia, ką turime duoti vaikui nuo pat gimimo – meilė. Ir ne sąlyginė, kai “myliu tave, nes susitvarkei žaislus“ – tai traumuoja vaikus ir palieka gilias nuoskaudas. Vaiką reikia mylėti tiesiog dėl to, kad jis yra. Tačiau meilė – ne sentimentai. Jei aš savo vaikui leidžiu viską, o jo charakteris dėl to darosi blogas, tai ne meilė, nes tai ardo jo asmenybę. Meilė visuomet numato kitam gera, o ne tik jausmus tam žmogui. Dėl to gero tėvai kartais gali būti griežti ir reiklūs.

* Ar galima šaukti ant vaikų? Riksmas reiškia autoriteto praradimą. Jei jums reikia įrodinėti savo autoritetą, reiškia, jūs jo neturite. Jei tėvai šaukia ant vaiko, tuo jie parodo savo silpnumą, bejėgiškumą. Kartais galite pakelti balsą, kad vaikas sustotų ar atkreiptų dėmesį, tačiau svarbu nepulti į susierzinimo ar pykčio emocijas. Nepamirškime, kad per vaikus tėvai taip pat mokosi – atsakomybės, besąlygiškos meilės ir… egoizmo atsisakymo.

* Kodėl ne visos psichologinės metodikos sėkmingos? Todėl, kad nepakanka vien noro tapti sėkmingu ir laimingu. Svarbus tų siekių motyvas ir kokiomis priemonėmis žmogus to siekia. Jei telksitės manipuliatyvias technikas, jūs galite tapti trumpam sėkmingais, tačiau sėkmė nebus stabili, nes tokia technologija yra apgaulės technologija, kai bandoma gudrauti, apeiti, pasinaudoti. Tai savanaudiškumas ir prievarta, o ne bendradarbiavimas ir pasitikėjimas.

* Jei norime būti laimingi ir sėkmingi, turime gyventi pagal Visatos dėsnius, o tam, kad pagal juos gyventume, mes turime juos žinoti. Juos žinodami, pradėsime gyventi meilėje ir altruizme, bendradarbiaudami ir rūpindamiesi vieni kitais ir Žeme. Tai pakeis pasaulį.

Iš O. Gadeckio paskaitų ir straipsnių.

Tuokdamiesi mes kupini gražiausių norų sukurti tvirtą ir draugišką šeimą. Tam, kad tai įgyvendintume, turime aiškiai suprasti – ką galime duoti šeimai, ko tikimės iš sutuoktinio ir santuokos, kas ją stiprina, o kas ardo. Visi mes intuityviai ieškome žmogaus, kuris mylėtų mus tokius, kokie esame. O ar suprantame patys – kokie mes esame, ir ar mokame besąlygiškai priimti artimą žmogų?

Santuokos pradžioje mes linkę idealizuoti ir santykius, ir mylimą žmogų, todėl viskas atrodo paprasta ir lengva. O kaip toliau? Nejaugi buitis ir kasdienybė tokios galingos, kad lengvai išardo stipriausius jausmus? Pasirodo, santykius griauna tai, kad mes dažnai nepažįstame patys savęs, turime žemą savivertę, todėl stengiamės kompensuoti tai savo santykiuose. Toks elgesys griauna santykius ir dažniausiai pasireiškia keliais būdais:

– pastangos perdaryti kitą žmogų pagal save – tai atima daug energijos ir ardo santykius, nes kelia natūralų pasipriešinimą;

– nuoskaudos, pyktis – paprastai jie atsiranda, kai nepateisinami lūkesčiai. Kai pykstame, artimas žmogus dažnai pasijunta kaltas, o tai yra ir pretekstas manipuliacijoms. Be to, užslopintos nuoskaudos kelia įtampą, dėl to žmonės negali ramiai bendrauti;

– pavyduliavimas – meilės priešingybė, už kurio visada slypi baimė ir nepasitikėjimas savimi. Todėl baiminamasi, kad atsiras geresnis, įdomesnis žmogus, kuris patrauks sutuoktinio dėmesį, ir pradedama nepasitikėti, kontroliuoti;

– savininkiškumas – dažnas pavyduliavimo palydovas, kai artimas žmogus nelaikomas asmenybe, o tik priedu prie savininkiško žmogaus;

– totalinė kontrolė – savininkiškumo “priedas“. Tai siekis apsaugoti savo gyvenimą nuo įsivaizduojamų nemalonių netikėtumų;

– psichologinė priklausomybė – kai “ištirpstama“ kitame žmoguje, prarandamas (arba nebuvo išreikštas) individualumas ir ta tuštuma užpildoma artimu žmogumi;

– perdėtas rūpestis – kai savo elgesiu slopiname sutuoktinio iniciatyvas ir tuo tarsi parodome, kad jis be mūsų neapsieis, kad esame jam nepakeičiami ir reikalingi.

Santuokoje, kaip ir visose kitose mūsų gyvenimo srityse, veikia tas pats dėsnis: kokie esame mes, tokia realybę kuriame. Todėl jei pastebime, kad santykiai nesiklosto, o bendrauti sunku – pradėkime nuo savo savivertės, užduokime sau svarbius klausimus – ko tikimės ir ką galime duoti santuokai. Tai galime padaryti tik mes patys, be to, ugdyti orumą ir pasitikėjimą savimi galime pradėti bet kokiame savo gyvenimo etape.

Įrodyta, kad pasitikintys savimi žmonės lengviau kuria santykius, yra linkę susitarti ir gerbia kito žmogaus nuomonę. Taigi, norėdami kurti ir stiprinti savo santykius, pirmiausiai turime pradėti nuo savęs – pasitikėjimo savimi ugdymo. Tai gali būti nelengva, ypač jei daug metų į tai nekreipėme dėmesio. Tačiau nuoseklumu tikrai to pasieksime: pradėkime nuo dėmesingumo sau, pasidžiaukime savo pasiekimais, atraskime savo interesų, kurkime asmeninę erdvę.

Sekantis svarbus žingsnis – nuoširdžiai domėtis sutuoktiniu, gerbti jo interesus ir asmeninę erdvę. Tik išsaugodami savo individualumą, žmonės yra kūrybingi ir gali harmoningai papildyti vienas kitą, nes tik tokie žmonės turi kuo dalintis, nepavergdami ir nereikalaudami. Ne du viename, o kai du kuria naują bendrą erdvę – bendradarbiaudami ir įkvėpdami vienas kitą.

Nepamirškime, kad geri santykiai – ne rezultatas, o nuolatinis procesas, kurį kuria abu sutuoktiniai ir kuris palaikomas geranoriškumu, pasitikėjimu, bendrais tikslais, supratingumu, dėkingumo ir dėmesio ženklais, nuoširdumu ir dar daugybe kitų puikių pozityvių savybių. Santykių išsaugoti neįmanoma, juos galime tik nuolat vystyti ir kurti 🙂 .

Kaip jūs manote?

Kiekvienas žmogus nori geranoriškumo santykiuose. Visiems maloniau bendrauti su geranoriškai nusiteikusiais žmonėmis, tuo tarpu konfliktuojančių intuityviai privengiame. Ir retas atkreipiame dėmesį, kad geranoriškumo dažniausiai laukiame tik iš kitų. O patys – kiek jo skleidžiame savo gyvenime? Ar pagalvojame, kaip žmonės į mus reaguoja ir kokie mes esame – geranoriški ar konfliktiški?

Konfliktai gali kilti ne tik dėl priešingų interesų, bet ir dėl konfliktinio elgesio ar dėl konfliktinės asmenybės. Įdomu tai, kad konfliktus dažnai sukeliame ir dėl to, kad reikalaujame geranoriško elgesio savo atžvilgiu. Žmonės reikalauja pagarbos, dėmesio, dėkingumo, net meilės.. Ir, atrodytų, nori gero, bet išreiškia tai barniu, ginču, protestu, kartais ignoravimu – o tai jau yra konfliktinis elgesys, nes jį lydi neigiamos emocijos.

Taigi, net reikalaudami gero elgesio, mes išreiškiame savo natūralų intuityvų norą geriems santykiams. Giliai širdyje mes visi norime sutarimo, bendrumo jausmo, supratimo, nes turime poreikį bendrauti, ir tik per bendravimą galime išreikšti save bei suprasti save ir kitus. Todėl jei norime gerų santykių su žmonėmis, pirmiausiai turime patys būti geranoriški. Prisiminkime veidrodinio atspindžio principą – ką spinduliuojame, tas ir grįžta..

Atidžiau pažiūrėkime į savo elgesį ir sąmoningai pradėkime ugdyti geranoriškumą. Nepamirškime, kad išoriniai konfliktai – vidinių konfliktų išraiška, ir jei nuolat pakliūname į konfliktines situacijas, tai ženklas, kad reikia atidžiau pažiūrėti į savo vidinį pasaulį. Kitaip mūsų geranoriškumas bus laikinas arba tebus kaukė. Geriau nuoširdžiai prisipažinti, kad jaučiamės įsitempę, nei konfliktuoti ar vaidinti mandagumą.

Ir, žinoma, visuomet pravartu žinoti ir prisiminti, kad geranoriški santykiai naudingi visiems. Konfliktai gadina sveikatą, ardo santykius ir.. atima daug laiko. Juos visada lydi priešiškumas ir negatyvios emocijos. Linkę į konfliktus žmonės savo elgesiu patys riboja bendravimo ratą, be to konfliktinis bendravimas gali tapti blogu įpročiu. Geranoriškas elgesys, atvirkščiai, skatina savitarpio supratimą, pasiryžimą išgirsti ir suprasti.

Man labai gražus geranoriškumo palyginimas su psichologiniu paglostymu, švelnumu, kuris nuteikia bendravimui, padeda užmegzti ryšį, gerinti tarpusavio supratimą ir santykius. Geranoriškumas tai elgesys, kuris skleidžia šilumą, džiaugsmą ir artimumą santykiuose. Taip bendraujantys žmonės jaučiasi reikalingi, mylimi, svarbūs, bendradarbiaujantys. To iš tiesų verta mokytis, tiesa?

Kokie ryškiausi geranoriškumo bruožai? Pirmiausiai tai, kuo linkiu visiems kuo dažniau puoštis – nuoširdi šypsena 😀 . Toliau seka:

* teigiamas vertinimas, pritarimas;
* paskatinimas, pagyrimas, komplimentai;
* pagarba, mandagumas;
* dėkingumas;
* aktyvus klausymasis (girdėjimas);
* savo įsipareigojimų vykdymas;
* pasiryžimas susitarimui;
* humoro jausmas;
* rūpestis, dėmesingumas.

Atrodytų, visai nesunku, tiesa? Pabandom nuo šiandien? Aš – už geranoriškumą 😀 . O jūs?

Visiems visiems linkiu geranoriškumo ir gražaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

* Atmosfera šeimoje labai svarbi kiekvienam žmogui. Laimingas šeimoje žmogus visada psichologiškai stabilesnis ir ramesnis; jo nekankina vidiniai prieštaravimai ar paslėpta agresija, kurie gali prasiveržti ir paveikti kitas gyvenimo sritis. Laimingoje šeimoje auga laimingi vaikai..

* Kartais žmonės plaukia tėkme, kuri tiek įprasta, kad jos nepastebi. Yra žmogus šalia, ir atrodo, kad taip bus visada.. Tuo tarpu meilė yra gyva energija, kuri nepalaikoma tiesiog užgęsta. Meilės negali būti mažai ar per daug – ji yra arba jos nėra. Ir nors ji kantri, bet nepamirškime: tai veiksmas, išreiškiamas supratimu, švelnumu, dėmesiu, rūpesčiu, pagarba..

* Meilė padeda sveikti.. Susirgęs net geros fizinės būklės žmogus sveiksta lėčiau, jei jaučiasi nemylimas. Tuo tarpu jaučiantis meilę žmogus sveiks žymiai greičiau.. todėl teisi liaudies išmintis, sakydama, kad meilė – vaistas nuo visų ligų.

* Meilė skatina ir augimą. Vaikai, kuriuos nuolat skriaudžia namuose, dažnai būna mažesnio ūgio ir svorio, be to, turi ir neišsivysčiusių, užslopintų emocijų. Tačiau patekęs į mylinčią aplinką, toks vaikas greitai atsigauna – meilė ir čia daro stebuklus..

* Visi sutuoktinių charakterio bruožai ir savybės pilnai pasireiškia maždaug per penkerius bendro gyvenimo metus. Dažnai tai viena iš pirmųjų santykių krizių, dėl kurios kaltinama buitis ar rutininis gyvenimas. Tačiau tai tėra susitikimas su realybe: visos iliuzijos baigiasi, ir mes pamatome vienas kitą tokius, kokie esame iš tikrųjų, o ne tokius, kokius norėjome matyti. Jei nepriimame šios realybės, tuomet atrodo, kad meilė “praėjo“, ir.. galime pulti ieškoti kito žmogaus, kurį taip pat apdovanosime savo idealizuotais lūkesčiais. Kaip išvengti šios “krizės“? Tiesiog.. žengti į sekantį etapą – link brandesnių ir gilesnių jausmų, kitaip kiek santykių beužmegztume, mes nuolat sustosime ties šia riba. Dėl šios priežasties dažnai išyra ankstyvos ar skubotos santuokos.

* Nuostabus būdas atgaivinti meilę – prisiminti pirmąjį susitikimą, pirmąjį impulsą, kuris įžiebė meilę. Prisiminkite žvilgsnį, širdies plakimą, jaudulį ir ilgesį.. Šis pirmasis impulsas buvo toks stiprus, kad galiausiai suartėjote ir nusprendėte būti kartu. Toks prisiminimas tikrai sušildys širdį..

* Išmokti mylėti – didžiausias pasiekimas, nes tikroji meilė nenaikina, nekankina, bet atvirkščiai – pakylėja ir viską pagerina. Kankinamės dažniausiai dėl egoizmo ir aistrų. O iškilusioms meilės problemoms spręsti vienintelis “vaistas“ – kaip tik ir yra pati meilė.

* Jei išgyvenate santykių krizę, reiškia, reikia atsisakyti bendravimo būdo, kuris atvedė į šią krizę. Tam reikia tvirtai apsispręsti keisti senus įpročius ir bendravimo šablonus – stabdykite save kaskart, jei prie jų sugrįžtate. Senomis priemonėmis naujo nesukursite, todėl tobulinkite savo suvokimą ir jausmų išraišką. Jei būsite nuoširdūs ir nuoseklūs, sutuoktinis tikrai atlieps į šiuos pokyčius, o santykiai pasikeis.

* Ar yra idealios poros? Bent jau idealios poros apibrėžimas, siekiamybė? Pasirodo, yra: tai žmonės, kuriuos jungia harmoninga vienybė, besąlygiška meilė, bendros dvasinės ir šeimyninės vertybės. Taip pat kartu suformuota šeimyninio gyvenimo erdvė (dvasinė ir fizinė), pripildyta laime, džiaugsmu, kūrybiniu įkvėpimu ir puikia perspektyva 🙂 .

* Iš kasdienybės, kiekvienos akimirkos piname savo gyvenimą – tai mūsų nuolatinė kūryba, o ne tai, kas lyg savaime atsitinka ar prabėga. Mūsų valioje pildyti savo gyvenimą meile, įkvėpimo energijomis ir šviesiomis emocijomis. Gyvenkime ir kurkime iš meilės, meilėje, vardan meilės ir su meile – tai kelias į harmoniją.. 🙂

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Dar praeitame šimtmetyje tai buvo savaime suprantamas ir dažnai neišvengiamas dalykas, nes buvo tęsiamos senosios tradicijos – gyventi kelioms šeimoms po vienu stogu. Be to, galimybės įsigyti savo būstą ar nuomuotis butą nebuvo tokios plačios, kaip mūsų dienomis. Tačiau ne visos šeimos ir dabar savo bendro gyvenimo pradžioje turi galimybę gyventi atskirai.

Kaip sugyventi taikiai – juk šeima pradeda gyventi namuose, kur jau įsivyravęs tam tikras gyvenimo būdas? Kaip sukurti savo erdvę, savo taisykles, nepažeidžiant jau sukurtos tvarkos ir neįžeidžiant tėvų? Vienam iš sutuoktinių nedaug kas keičiasi – jis ir toliau tebegyvena įprastoje aplinkoje, o kitam prasideda nelengvas prisitaikymo laikotarpis. Nėra taip paprasta ir tėvams – juk jiems taip pat reikia priprasti prie naujo šeimos nario.

Nežiūrint visų buitinių ir psichologinių sunkumų, šioje situacijoje, anot prof. T. Chelving, yra nemažai pliusų:

* Didžiausias yra tame, kad jei tėvai, pas kuriuos gyvenate, yra darni pora, tai ne tik gerai sugyvensite, bet ir turėsite puikų gyvenimišką pavyzdį, iš kurio galėsite pasimokyti, kaip kurti harmoningus santykius.
* Be abejo, tai naudinga jaunai šeimai ir ekonomiškai. Jums ne tik mažiau kainuos būsto išlaikymas, bet ir nereikės pirkti daug baldų, buitinės technikos ar daryti didelių remontų. Tai puiki galimybė taupyti nuosavam būstui ar kitoms jaunos šeimos reikmėms – mokslui ar kelionėms.
* Gyvendamos kartu, šeimos padeda viena kitai spręsti įvairias problemas – pvz., buities ir namų ūkio tvarkymo ar vaikų priežiūros.
* Nuoširdus jaunosios ir vyresniosios kartos bendravimas stiprina giminystės ryšius.

Tačiau yra ir kita tokio gyvenimo pusė – minusai:

* Finansinė priklausomybė gali įpratinti jaunimą būti išlaikytiniais, kai tiesiog nėra būtinybės planuoti savo šeimos biudžeto, jei tėvai tai už juos padaro.
* Konfliktai su tėvais gali padaryti neigiamą poveikį jaunos poros besiformuojantiems santykiams.
* Perdėta tėvų globa gali tapti ir jaunos šeimos infantilumo priežastimi – nemokėjimu priimti savarankiškus sprendimus sudėtingose gyvenimo situacijose.
* Jei nuo pat bendro gyvenimo pradžios tarp dviejų kartų nesusiklosto draugiški santykiai, tai vėliau bendravimo problemos gali tapti tokios gilios, kad išspręsti jas pasidaro labai sunku. Tai neigiamai veikia ir porų tarpusavio santykius, ir sutuoktinių santykius.
* Jei tėvai nesuvokia, kad gyvena su jau suaugusiais vaikais, tuomet gali nurodinėti jiems ar kištis į jų gyvenimą. Tai taip pat kelia įtampą ir susipriešinimą.

Dėl ko ir kodėl dažniausiai konfliktuoja poros, gyvenančios po vienu stogu? Dažniausiai pasitaikančios konfliktų priežastys yra kelios:

1. Subjektyvus išankstinis nusistatymas prieš naują šeimos narį. Daugeliui pažįstamos situacijos: niekaip neįtinkanti marti anytai arba uošvės nepasitenkinimas “netikusiu“ žentu jos mylimai dukrelei. Toks nusistatymas gali turėti ir paslėptas ar slepiamas priežastis, o gali būti ir atvirai demonstruojamas priešiškumas. Tai visuomet kelia įtampą, o ištaisyti tokią situaciją nepaprastai sunku, o kartais ir neįmanoma.

2. Buitiniai nepatogumai. Kai namuose atsiranda naujas šeimos narys, jis nori-nenori suardo nusistovėjusią tvarką. Prasideda kasdieniai smulkūs konfliktai: pvz., kam ir kada pirmam naudotis vonia ryte; kiek ir kaip šeimininkauti virtuvėje (anyta ir marti); priekaištai žentui dėl nuolat ne vietoje paliekamų šlepečių ir t.t.. Išmintingas sprendimas tokiu atveju – supratingumas ir kantrybė, bei labai aiškūs susitarimai – kas, kur, kada, po ko ir kiek.

3. Dviejų kartų gyvenimas vienuose namuose gali tapti ir tarpusavio nesupratimo priežastimi. Vyresniems atrodo, kad jie viską žino ir gali duoti patarimus jauniesiems – prašomi ir neprašomi. Jaunimui tai nepatinka, nes jie turi savo pasaulio matymą. Čia jau pagelbėtų vyresniųjų išmintis ir patirtis – jie turėtų gerbti savo vaiko ir jo sutuoktinio teisę kurti savo šeimos vertybes. Retesnis atvirkštinis variantas – kai jaunimas pradeda įvedinėti savo tvarką, nepaisydami tėvų sukurtų tradicijų. Tokioje situacijoje reikia dažniau prisiminti, kieno namuose gyvenama ir pagarbą namų šeimininkams.

4. Finansinės problemos. Jos prasideda tuomet, kai tėvams pabosta globoti suaugusius vaikus ir jie pradeda reikalauti iš jų savarankiškumo. Tai dažniausiai sukelia pasipriešinimą ir net konfliktus, nes sunku keisti įprastą gyvenimą. Išeitis vienintelė – tapti jaunimui kiek galima savarankiškesniais.

Ką gi daryti, kad namuose būtų taika, kad abi kartos sugyventų draugiškai? Pirmiausiai reikia pagarbos, meilės, geranoriškumo – visa tai kuria harmoniją. Jei jaučiate įtampą santykiuose, būtinai išsiaiškinkite tos įtampos priežastis. Gyventi be konfliktų ne tik galima, bet ir reikia. Kaip? Tai tikrai įmanoma, jei laikysitės paprastų taisyklių:

* Visuomet ieškokite sprendimų, jei iškilo problemų bendravime. Susėskite ir kolektyviai aptarkite galimus sprendimų variantus.
* Būkite mandagūs ir geranoriški, gerbkite kitų nuomonę. Nekelkite balso bendraudami.
* Džiaukitės kitų šeimos narių pasiekimais ir palaikykite sunkią akimirką.
* Draugiškai priimkite naują šeimos narį – juk nuo to priklausys visų jūsų laimingas gyvenimas.

O jei gyvenimas tėvų namuose pasidarė neįmanomas – tai aiškus ženklas, kad jaunai šeimai atėjo laikas kurtis savo šeimyninį lizdelį.. Kartais atsiskyrimas nuo tėvų būna vienintelis teisingas sprendimas. Dažnai po tokio žingsnio santykiai ir šeimose, ir tarp šeimų pagerėja. Tai nereiškia, kad kažkas “geras“, o kažkas “blogas“, tiesiog kiekvienai šeimai ateina savarankiškumo, atsiskyrimo metas. Bet kokiu atveju – mylėkite ir gerbkite vieni kitus, juk esate artimiausi žmonės šioje Žemėje 🙂 ..

Kiekvienas žmogus savaip įsivaizduoja šeimyninį gyvenimą – kartais tie vaizdai gana migloti, be to, dažnai visiškai skirtingi. Neretai manome, kad santuoka savaime pakeičia viską į gerąją pusę. Kol tęsiasi romantiškas periodas, taip ir yra, tačiau susidūrus su gyvenimo realybe, dažnas sutrinka ar net nusivilia. Kaip geriau pažinti vienas kitą? Kaip optimaliai spręsti šeimai iškilusius klausimus? Kaip sukurti harmoningus santykius? Koks sprendimas abiems teisingas?

Psichologijos m.dr. N. I. Kozlovas sudarė įdomų šeimyninio sutarimo pagrindų klausimyną, kurio pagalba galima ne tik aptarti ir išspręsti iškilusius porai klausimus, bet ir išmokti išgirsti, pasikalbėti bei susitarti. Žinoma, visko numatyti neįmanoma, bet didelę dalį visiems pasitaikančių klausimų išspręsti galima. Be to, tai yra paprastas būdas pažinti vienas kitą – ką mylime, ką mėgstame ir ko nemėgstame, ką vertiname ir nuo ko susilaikome, kokie mūsų įpročiai ir požiūriai, o kas sukelia audringą protestą. Manau, šis klausimynas bus įdomus ir daugiau metų kartu gyvenančioms poroms, ar poroms, nerandančioms sutarimo kažkuriuo klausimu. Taigi, pradėkime: pirmoji svarbi šeimyninio gyvenimo sritis –

Valdymas ir pinigai
Kas mūsų šeimoje galva, lyderis? Visur? Visada? Viskame?
Kiek kas turi uždirbti? Jei trūksta pinigų, kas tuomet? Ar gali būti pretenzijos?
Ar priimsime pagalbą iš tėvų? O jei jie mainais pasijus galintys kištis į mūsų šeimos gyvenimą? Ar mes planuojame padėti tėvams? Kaip, kiek, kokia forma?
Kas ir kaip valdo pinigus? Pinigai asmeniniai, ar visi – bendri? Kiek?
“Tu išlaidauji“ – kaip sprendžiama ši problema?
Ar galite kelti skandalą dėl daikto sugadinimo? Kas bute jums nepriimtina? Ko jūs nepakęsite?

Darbas
Jei iškils prieštaravimai, kas kam svarbiau – šeima ar darbas?
Ar turite reikalavimų kito darbui? Ko ten neturėtų būti?
Ar įmanoma dėl šeimos keisti darbą? Į ką? Kokiomis aplinkybėmis?

Mityba ir virtuvė
Kokie pageidavimai, reikalavimai? Vegetarizmas? Dietos? Badavimai? Saldumynai? Stalo serviravimas?
Kaip reaguojame, jei neskanu ar maistas vienodas? O jei žmona stengiasi, o vyras nepastebi?
Kas apsiperka: kokias prekes, kas neša sunkius krepšius, kas stovi eilėse ir pan.?
Kas gamina valgyti, ar turi kitas padėti ir kaip? Ar gali būti pretenzijos “neskanu“?
Kas nurenka nuo stalo ir plauna indus?
Kaip reaguojame, jei kažkas NE: nenuėjo, neparuošė, nesuplovė ir pan.?

Tvarka ir švara namuose
Ar tai jums svarbu?
Kas šluoja, plauna grindis, siurbliuoja ir valo dulkes? Kaip dažnai? Ar visada atėję iš lauko valome kojas? Jei ne, kas ir kada tai išvalo?
Ar klojame lovą tik atsikėlę? Kas? Ar iš karto, kai nusirengiame, pakabiname suknelę, kostiumą, ar dedame daiktus būtinai į vietą?
Kaip reaguojame, jei NE: neplauna, nešluosto, nepadeda, nepakabina ir pan.? Kuo į tai atsakome?
Ar galima jums daryti pastabas? Kokia forma negalima? Ar galite jūs daryti pastabas?

Dienos režimas ir sportas
Jūs “pelėda“ ar “vyturys“? Kelintą jūs paprastai gulsitės miegoti ir kelsitės? Šiokiadieniais, išeiginėmis dienomis? Ar turi taip pat gyventi jūsų sutuoktinis? O jei jūs trukdote vienas kitam?
Ar būtina keltis anksti iš karto? Daryti mankštą? Ar gali kažkas šioje srityje kažko reikalauti? Ko ir kiek?

Rūbai, išvaizda, asmeninė higiena
Rūbai: požiūris į madą, kam teikiama pirmenybė, kiek pinigų pasiryžę tam išleisti, ar derinami skoniai, ar kiekvienas rengiasi kaip norisi?
Higiena: ar yra reikalavimai sutuoktinio plaukų, nagų, odos priežiūrai? Baltinių ir patalynės švarai?

Sveikata
Ar rūpinatės savo sveikata? O jei sutuoktinis nesirūpina? O jei kenkia savo sveikatai? Jei vienas susirgo – kaip elgiasi kitas?
Kaip gydomės, kaip gydome vienas kitą?
Kaip gydome vaikus: tabletėmis, ar stipriname grūdinimu ir sportu?

Giminaičiai
Kaip dažnai ruošiatės lankyti tėvus ir kitus giminaičius? Būtinai kartu?
Ar gali giminaičiai kištis į jūsų santykius ar gyvenimo būdą?
Kaip ir kas, reikalui esant, neutralizuos tokį poveikį?

Laisvalaikis ir pomėgiai
Koks jūsų pomėgis, kiek jis jums svarbus? Kaip jį derinsite su šeimos interesais? Ar turi sutuoktinis tame dalyvauti?
Jūsų požiūris į bendravimą su draugais, ėjimą į teatrą, kavinę, koncertus? Turistinius žygius? Namisėdystę? TV? Video? Knygas? Sportą?
Naminiai gyvūnai: kokį norėtumėte turėti? O kokio nepakęstumėte?

Vaikai
Kiek norėtumėte turėti vaikų, mergaitę ar berniuką, kada? Pageidautini vardai? Krikštynos?
O jei vaikų nebus? O jei neplanuotas nėštumas?
Kas prižiūrės vaikus, kokios pagalbos tikitės? Skalbimas, parduotuvės, naktinis kėlimasis? Kaip reaguosite, jei pagalba jums nepakankama?
Ar turi tėtis lygų (arba sprendžiantį) balsą vaikų auklėjime, jei vaikams skiria mažiau laiko?
Požiūris į netradicinius metodus (gimdymas vandenyje, Nikitinų sistema, apsipylimas šaltu vandeniu ir pan.)

Draugai
Ar tvirti ryšiai su draugais, ką su jais veikiate?
Ar planuojate savo šeimyniniame gyvenime susitikimus su draugais: kaip dažnai, kokia forma, kada kartu su sutuoktiniu, kada atskirai?
Ar gali draugai likti pas jus nakvoti? Kokie draugai? Kaip dažnai? Koks požiūris į buvusius artimus santykius ir įsimylėjimus?

Elgesio manieros ir žalingi įpročiai
Kokias elgesio manieras norėtumėte kad turėtų sutuoktinis ir kiek jums tai svarbu?
Ar galima būti netvarkingai apsirengus, jei svečiuose draugai? O jei jūs namuose vieni?
Jūs geriate, rūkote? Kiek, kada? Ar leisite tai sau, sutuoktiniui? Kaip reaguosite į išgėrusį sutuoktinį? O kaip televizoriaus žiūrėjimas? Kompiuteriniai žaidimai? Naktiniai klubai, kazino?
Kaip reaguosite, jei sutuoktinis turės žalingų įpročių arba jums nemalonių įpročių (graužia nagus, neplauna rankų prieš valgį, nesitvarko ir pan.)?

Tarpusavio santykiai
Kokie sutuoktinio dėmesio ženklai jums reikalingi? Ar reikia dovanoti dovanas? Kokias? Ar galima susitarti dėl dovanos?
Kaip elgtis, jei sutuoktinio prasta nuotaika?
Kaip reaguojate į vėlavimą? Į “pamiršau“, “nespėjau“ ir pan.? Į susitarimo nepaisymą? Ką skaitote nepadoriu, ką išdavyste?
Jei sunku kalbėtis, ar įmanomas konflikto išsprendimas raštu – surašius savo požiūrį į problemą?

Štai toks netrumpas klausimynas.. Kada juo galime naudotis? Patariama pirmiausiai prieš santuoką, taip pat susidarius kažkokiai konfliktinei situacijai. Tai leidžia paprasčiau ieškoti bendrų sprendimų ir išsilaisvinti iš nepagrįstų lūkesčių ir pretenzijų. Koks sprendimas teisingas? Tik toks, dėl kurio geranoriškai susitariama ir kuris tenkina abu sutuoktinius.

Man šie klausimai buvo labai įdomūs – manau, kartais jie tikrai gali būti naudingi 🙂 . O kokia jūsų nuomonė?

“… Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai – tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami “įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys.

… Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė. Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, – arba jie apskritai atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra tik vienas kelias įveikti nesėkmes – išanalizuoti jų priežastis ir tęsti toliau meilės reikšmės studijas.

… Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.

… subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.

… Infantiliška meilė grindžiama principu: “Aš myliu, nes esu mylimas“. Subrendusi meilė orientuojasi į kitą principą: “Aš esu mylimas, nes pats myliu“. Nesubrendusi meilė teigia: “Aš myliu tave, nes tu man esi reikalingas“. Brandi meilė sako: “Tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave“.

… Vis dėlto dauguma žmonių yra įsitikinę, kad meilėje svarbiausia – objektas, o ne gebėjimas mylėti. Jie net tiki, jog jų meilės stiprumo įrodymas yra tai, kad jie nemyli nieko kito, tik “mylimą“ asmenį. Kadangi asmuo nesuvokia, kad meilė yra aktyvumas, sielos galia, jis tiki, kad svarbiausia yra rasti tinkamą objektą, o po to viskas eis savaime. Tai gali būti palyginta su žmogumi, kuris norėdamas tapyti nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto, kai atras jį, tada puikiai tapys.

… Meilė yra galima tik tada, kai du asmenys yra susieti vienas su kitu savo egzistencijos esme, taigi kiekvienas iš jų turi suvokti savo egzistencijos esmę. Tik šiame “esmės“ išgyvenime yra žmogiškas tikrumas, čia slypi žmogaus gyvybingumas, tik tai yra meilės pagrindas.

… Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas bei jėga, iš kurių atpažįstama meilė.

… Visuomenė turėtų būti sutvarkyta tokiu būdu, kad visuomeninė, mylinti žmogaus prigimtis nebūtų atskirta nuo jo socialinės būties. Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, – o aš mėginau tą parodyti, – tada bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes.

… Kalbos apie meilę nėra “pamokslavimas“ vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šitas troškimas ignoruojamas, dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines sąlygas, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu, yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties įžvalga.“

Iš E. Fromo knygos “Menas mylėti“.

Nuo mūsų pačių priklauso, kokie yra ir bus mūsų santykiai poroje. Jie gali būti nuoširdūs ir geranoriški, bet gali būti ir įtempti bei sunkūs. Jei mylime, tuomet būtinai siekiame harmonijos, o jei mus valdo ambicijos, tuomet meilę pakeičia nusivylimas. Sekinantys santykiai atima jėgas, gyvenimo džiaugsmą ir sveikatą. Dėl savo ambicijų ir egoizmo galime apskritai su niekuo gyvenime taip ir nesukurti artimų ir nuoširdžių santykių.

Priežastys, dėl kurių nemokame sukurti harmoningų santykių, gali būti kelios. Mes galime tiesiog nemokėti bendrauti – tačiau jei norime, visada galime išmokti. Kita priežastis gali būti asmenybės nebrandumas, nes ambicijomis ir užsispyrimu dažniausiai yra išreiškiamas paaugliškas infantilizmas, kuriame “užstringa“ nemažai suaugusiųjų. Psichologiškai brandus žmogus niekuomet nesiekia žeminti, reikalauti ar valdyti.

Dar viena svarbi priežastis – dar visai neseniai auklėjimas buvo grįstas principu viršininkas-pavaldinys, kas reiškė visišką paklusimą tėvų reikalavimams. Mūsų tėvai taip auklėjo mus todėl, kad juos taip auklėjo. Dėl tokio auklėjimo psichologiškai laisvų žmonių yra nedaug, ir dažnai jie pratęsia savo šeimose tokį bendravimą. Atrodytų, neturėtume tęsti to, kas mus pačius traumavo, bet yra suformuojami tam tikri psichologiniai mechanizmai, kurie veikia mūsų elgesį.

Kokiu būdu? Pavyzdžiui, jei vaikas išmokomas paklusti besąlygiškai, tai žaloja jo psichiką ir slopina jo orumo jausmą. Tai galiausiai paveikia ir jo elgesį – jis gali pradėti žeminti kitus, norėdamas tokiu būdu (nes nemoka kitaip) atgauti savo orumą. Toks žmogus gali tapti tikru tironu, nes kiekvienas nepaklusimas grąžina jį į vaikystę, kai jo orumas buvo trypiamas. Gera žinia yra ta, kad būdami suaugę mes galime suprasti šiuos psichologinius mechanizmus ir savo šeimoje kurti kitokį, harmoningą bendravimą.

Geranoriškai bendrauti nereiškia pataikauti ar nusileisti. Geranoriškame bendravime svarbu ne ką mes sakome, o kaip sakome. Jei esame geranoriški, tai ir pokalbis apie nelabai malonius dalykus ar trūkumus skatins išklausyti, ieškoti sutarimo ir sprendimų, o ne ginčytis, nurodinėti ar bartis. Turime mokytis suprasti ir ramiai išaiškinti savo nuomonę. O pokalbyje nelaukti savo “eilės“ pasisakyti, o mokėti klausytis ir išgirsti. Apskritai, venkime ginčų ir netapkime kvailystės, kuriai nebus galo, bendrininkais. Ir nepamirškime, kokį poveikį ir suaugusiųjų barniai, ir įtampos būsenos daro mūsų vaikams.

Su artimais žmonėmis nereikia rungtyniauti, kuris viršesnis, kitaip gyvenimą galime paversti skausminga kova už valdžią, kuri griauna pačius šviesiausius jausmus. Atpraskime kalbėti įsakmiu tonu – kai į mus taip kreipiasi, juk mes automatiškai pajuntame susierzinimą ir pažeminimą. Tai formalioje aplinkoje gali būti įsakymai, kuriuos privalu vykdyti, o neformalioje aplinkoje, su artimais žmonėmis, bendraujame visiškai kitaip – nuoširdžiai ir geranoriškai.

Artimų žmonių galime kažko mandagiai paprašyti, atsižvelgdami į jų galimybes. Ir.. neįsižeisti, jei gausime atsisakymą. Juk prašymas – tai mūsų ketinimas ir tam, kad jis būtų išpildytas, turime jį motyvuoti, t.y., tas žmogus, kurio mes prašome, turi aiškiai suprasti, kodėl jis turi pildyti mūsų ketinimą. Prašymas turi būti aiškus, be manipuliavimo (o ne aš noriu, man reikia), nuoširdus (be melo), būtinai su suprantamu paaiškinimu (o ne: pasakiau – daryk, vykdyk be žodžių ir pan.), pagrįstas (adekvatus).

Toks bendravimas mums neįprastas, bet jis yra vienintelis harmoningas. Paklausite – o kaip su vaikais, juk juos reikia išmokyti, tarkim, saugumo ar tvarkos, argi įmanoma geruoju? Nustebsite, bet vaikai, auginami geranoriškumo atmosferoje, mokosi greičiau ir be riksmų, bet su vienintele sąlyga – reikia daug kantrybės ir geranoriškumo iš tėvų pusės. Juk “įmuštas“ įgūdis bus vykdomas iš baimės, be noro, o motyvuotai išmoktas liks visam gyvenimui kaip sąmoningai ir savarankiškai įsisavintas naudingas įgūdis. Ir skirtumas mokymosi didžiulis, ir rezultatas.. Juk neįmanoma įtampoje ar bedvasėje aplinkoje išmokyti gerų dalykų.

Iš vaikystės ir visuomenės nešamės įsitikinimą, kad tik spausdami, reikalaudami ir kontroliuodami galime kažko pasiekti iš kitų žmonių. Tačiau.. vos tik kažkas šitaip pradeda elgtis su mumis, tuoj pat maištaujame ir pykstame. Gal vertėtų susimąstyti ir mokytis bendrauti kitaip? Bandykime pradžiai taikyti paprastą ir seną kaip pasaulis taisyklę: kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, taip elkis su kitais.. Jei norime, kad mūsų gyvenime būtų geranoriški ir mylintys žmonės – turime patys būti geranoriški ir mylintys..

Pasvarstykime – iš kur mūsų įsitikinimai, kad meilė kančia, kad vyrai nesupranta moterų, vaikai būtinai neklaužados, kad neįmanoma bendrauti be konfliktų, o vedybinis gyvenimas – lyg loterija: kažkam sekasi, o kažkam ne? Juk tai tėra primesti mąstymo ir elgesio šablonai, kuriais kažkodėl patikime, o patikėję ieškome arba kuriame savo gyvenime jiems patvirtinimus. Paskui rypuojame: sakiau, kad taip bus, taip ir žinojau, visi jie tokie..

Tuo tarpu mūsų galioje keisti tuos negatyvius ir atgyvenusius elgesio šablonus – pradėkime nuo savęs, savo šeimos 🙂 .. Būkime visada nusiteikę tik pozityviam rezultatui – tuomet taip ir bus. Mylėkime, kurkime harmoningus santykius – juk jei mylime, tik tokius ir galime kurti 🙂 . Harmonija – tai dvasinis intymumas, tai džiaugsmas ir atvirumas, pasitikėjimas ir laisvės pojūtis, kai galime būti kiekvienas savimi be baimės.

Ką jūs apie tai galvojate?