Pabandom be konfliktų?

Nuo mūsų pačių priklauso, kokie yra ir bus mūsų santykiai poroje. Jie gali būti nuoširdūs ir geranoriški, bet gali būti ir įtempti bei sunkūs. Jei mylime, tuomet būtinai siekiame harmonijos, o jei mus valdo ambicijos, tuomet meilę pakeičia nusivylimas. Sekinantys santykiai atima jėgas, gyvenimo džiaugsmą ir sveikatą. Dėl savo ambicijų ir egoizmo galime apskritai su niekuo gyvenime taip ir nesukurti artimų ir nuoširdžių santykių.

Priežastys, dėl kurių nemokame sukurti harmoningų santykių, gali būti kelios. Mes galime tiesiog nemokėti bendrauti – tačiau jei norime, visada galime išmokti. Kita priežastis gali būti asmenybės nebrandumas, nes ambicijomis ir užsispyrimu dažniausiai yra išreiškiamas paaugliškas infantilizmas, kuriame “užstringa“ nemažai suaugusiųjų. Psichologiškai brandus žmogus niekuomet nesiekia žeminti, reikalauti ar valdyti.

Dar viena svarbi priežastis – dar visai neseniai auklėjimas buvo grįstas principu viršininkas-pavaldinys, kas reiškė visišką paklusimą tėvų reikalavimams. Mūsų tėvai taip auklėjo mus todėl, kad juos taip auklėjo. Dėl tokio auklėjimo psichologiškai laisvų žmonių yra nedaug, ir dažnai jie pratęsia savo šeimose tokį bendravimą. Atrodytų, neturėtume tęsti to, kas mus pačius traumavo, bet yra suformuojami tam tikri psichologiniai mechanizmai, kurie veikia mūsų elgesį.

Kokiu būdu? Pavyzdžiui, jei vaikas išmokomas paklusti besąlygiškai, tai žaloja jo psichiką ir slopina jo orumo jausmą. Tai galiausiai paveikia ir jo elgesį – jis gali pradėti žeminti kitus, norėdamas tokiu būdu (nes nemoka kitaip) atgauti savo orumą. Toks žmogus gali tapti tikru tironu, nes kiekvienas nepaklusimas grąžina jį į vaikystę, kai jo orumas buvo trypiamas. Gera žinia yra ta, kad būdami suaugę mes galime suprasti šiuos psichologinius mechanizmus ir savo šeimoje kurti kitokį, harmoningą bendravimą.

Geranoriškai bendrauti nereiškia pataikauti ar nusileisti. Geranoriškame bendravime svarbu ne ką mes sakome, o kaip sakome. Jei esame geranoriški, tai ir pokalbis apie nelabai malonius dalykus ar trūkumus skatins išklausyti, ieškoti sutarimo ir sprendimų, o ne ginčytis, nurodinėti ar bartis. Turime mokytis suprasti ir ramiai išaiškinti savo nuomonę. O pokalbyje nelaukti savo “eilės“ pasisakyti, o mokėti klausytis ir išgirsti. Apskritai, venkime ginčų ir netapkime kvailystės, kuriai nebus galo, bendrininkais. Ir nepamirškime, kokį poveikį ir suaugusiųjų barniai, ir įtampos būsenos daro mūsų vaikams.

Su artimais žmonėmis nereikia rungtyniauti, kuris viršesnis, kitaip gyvenimą galime paversti skausminga kova už valdžią, kuri griauna pačius šviesiausius jausmus. Atpraskime kalbėti įsakmiu tonu – kai į mus taip kreipiasi, juk mes automatiškai pajuntame susierzinimą ir pažeminimą. Tai formalioje aplinkoje gali būti įsakymai, kuriuos privalu vykdyti, o neformalioje aplinkoje, su artimais žmonėmis, bendraujame visiškai kitaip – nuoširdžiai ir geranoriškai.

Artimų žmonių galime kažko mandagiai paprašyti, atsižvelgdami į jų galimybes. Ir.. neįsižeisti, jei gausime atsisakymą. Juk prašymas – tai mūsų ketinimas ir tam, kad jis būtų išpildytas, turime jį motyvuoti, t.y., tas žmogus, kurio mes prašome, turi aiškiai suprasti, kodėl jis turi pildyti mūsų ketinimą. Prašymas turi būti aiškus, be manipuliavimo (o ne aš noriu, man reikia), nuoširdus (be melo), būtinai su suprantamu paaiškinimu (o ne: pasakiau – daryk, vykdyk be žodžių ir pan.), pagrįstas (adekvatus).

Toks bendravimas mums neįprastas, bet jis yra vienintelis harmoningas. Paklausite – o kaip su vaikais, juk juos reikia išmokyti, tarkim, saugumo ar tvarkos, argi įmanoma geruoju? Nustebsite, bet vaikai, auginami geranoriškumo atmosferoje, mokosi greičiau ir be riksmų, bet su vienintele sąlyga – reikia daug kantrybės ir geranoriškumo iš tėvų pusės. Juk “įmuštas“ įgūdis bus vykdomas iš baimės, be noro, o motyvuotai išmoktas liks visam gyvenimui kaip sąmoningai ir savarankiškai įsisavintas naudingas įgūdis. Ir skirtumas mokymosi didžiulis, ir rezultatas.. Juk neįmanoma įtampoje ar bedvasėje aplinkoje išmokyti gerų dalykų.

Iš vaikystės ir visuomenės nešamės įsitikinimą, kad tik spausdami, reikalaudami ir kontroliuodami galime kažko pasiekti iš kitų žmonių. Tačiau.. vos tik kažkas šitaip pradeda elgtis su mumis, tuoj pat maištaujame ir pykstame. Gal vertėtų susimąstyti ir mokytis bendrauti kitaip? Bandykime pradžiai taikyti paprastą ir seną kaip pasaulis taisyklę: kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, taip elkis su kitais.. Jei norime, kad mūsų gyvenime būtų geranoriški ir mylintys žmonės – turime patys būti geranoriški ir mylintys..

Pasvarstykime – iš kur mūsų įsitikinimai, kad meilė kančia, kad vyrai nesupranta moterų, vaikai būtinai neklaužados, kad neįmanoma bendrauti be konfliktų, o vedybinis gyvenimas – lyg loterija: kažkam sekasi, o kažkam ne? Juk tai tėra primesti mąstymo ir elgesio šablonai, kuriais kažkodėl patikime, o patikėję ieškome arba kuriame savo gyvenime jiems patvirtinimus. Paskui rypuojame: sakiau, kad taip bus, taip ir žinojau, visi jie tokie..

Tuo tarpu mūsų galioje keisti tuos negatyvius ir atgyvenusius elgesio šablonus – pradėkime nuo savęs, savo šeimos 🙂 .. Būkime visada nusiteikę tik pozityviam rezultatui – tuomet taip ir bus. Mylėkime, kurkime harmoningus santykius – juk jei mylime, tik tokius ir galime kurti 🙂 . Harmonija – tai dvasinis intymumas, tai džiaugsmas ir atvirumas, pasitikėjimas ir laisvės pojūtis, kai galime būti kiekvienas savimi be baimės.

Ką jūs apie tai galvojate?