Kategorija: Vyras ir moteris

Ir dar kartą apie Meilę..

*Be Meilės širdyje bet koks žmogaus teigiamas bruožas tampa trūkumu: orumas virsta išdidumu, garbė – puikybe, teisingumas – žiaurumu, rūpestingumas – abejingumu, tikėjimas – fanatizmu, geranoriškumas – veidmainyste, drąsa – įžūlumu, o vienybė – priešiškumu.

*Žmonės tapo pernelyg dalykiški: jei kažką daro, tai būtinai nori tam tikrų garantijų, kad jų pastangos bus atlygintos su kaupu. Jie gyvena šiame pasaulyje lyg dideliame turguje.. Taip ir su Meile: žmonės pasiryžę mylėti, bet nori už tai deramo atpildo. Jei nemyli ar nesulaukia atpildo – nutraukia santykius ir užmezga naujus. Tačiau tai ne Meilė, o dalykiškas sandėris.

*Meilė – ne sezoninė gėlė, ne trumpalaikė aistra. Meilė – tai mūsų tikroji prigimtis. Mes visi gimstame su šiuo žinojimu, bet laikui bėgant, mes tai “pamirštame“, nes aplinka “moko“ visai priešingų dalykų: pasinaudoti, sugundyti, nekęsti, kovoti, reikalauti.. Todėl tenka “prisiminti“ savo tikrąją prigimtį ir mokytis mylėti iš naujo..

*Mes visi žinome, kas yra tikroji, besąlygiška Meilė, mes visi patyrėme ją vaikystėje: mylėjome besąlygiškai savo tėvus, mylėjome besąlygiškai visą mus supantį pasaulį, ir viskam, kas mus supa, dovanojome savo besąlygišką Meilę..

*Besąlygiškos Meilės esmė – dovanoti iš visos širdies, nieko nereikalaujant mainais ir neskirstant, kas jos “vertas“, o kas –  ne. Dovanojama Meilė auga.. Besąlygiška Meilė nukreipta ne į išorinį įvaizdį ar kažkokias savybes, o į esmių esmę – žmogaus sielą.

*Meilė – tai kurianti, vienijanti ir harmonizuojanti jėga. Ji tiesiog yra, ja persmelkta visa Kūrinija. Bet dauguma žmonių nuo jos užsiveria baime, neapykanta ir kitomis egoizmo apraiškomis – dėl to ir kyla visos žmonijos bėdos. Žmonės, kurie atsiveria Meilei – tampa jos laidininkais ir harmonijos kūrėjais Žemėje.

*Visos mūsų baimės ir bėdos ateina parodyti vietą mūsų gyvenime, kur nėra arba trūksta Meilės. Užauginkime Meilę ten, kur jos dar nėra – ir baimės išnyks, ir bėdos pasitrauks.. Nes Meilė visada teisi, nes Meilė – kurianti ir harmonizuojanti jėga. Ir nėra nieko, kas jai nepaklustų.

*Kai mylime besąlygiškai, kai nuoširdžiai dalinamės savo Meile – ji nuolat auga, o mes patys ir aplinkiniai žmonės jaučia džiaugsmą ir vienybę. O jei mylėdami jaučiame skausmą arba pyktį, o žmonės kenčia nuo tokios meilės – reiškia, “dovanojame jiems nuodus blizgančiame popierėlyje“..

*Be Meilės nėra dvasingumo. Meilė negimsta atsiribojus nuo pasaulio ar medituojant, Meilė gimsta nuolat kuriant sąmoningą sąveiką su aplinka – per dėmesingumą, altruizmą ir rūpestį žmonėmis, gamta ir visa gyvybe. Meilė – ne žodžiai, Meilė išreiškiama veiksmais, kurie viską harmonizuoja.

*Yra trys keliai, kurie veda teisinga dvasinio augimo kryptimi – tai Meilės kelias, nuoširdumo kelias ir sąmoningumo kelias. Galiausiai jie visi susilieja į vieną – į Tiesos kelią, iš kurio jau neįmanoma išklysti.

*Auginkime savo širdyse Meilę, mokykimės ją išreikšti mintimis ir poelgiais savo kasdieniniame gyvenime – tai raktas į sekančią evoliucijos pakopą. Ne kova, o Meilė išsklaidys visą negatyvumą Žemėje. Kur klesti Meilė – ten tiesiog nėra sąlygų niekam piktam užgimti..

*Meilė sujungia, sutaiko, suvienija, suburia, įkvepia.. Kiekvieną kartą, kai mes nuoširdžiai, su Meile kažką atliekame – pasaulis keičiasi. Tai lyg bangos nuo mesto į vandenį akmenėlio: su meile atlikti darbai skleidžia harmoniją pasaulyje.

*Šiame pasaulyje viskas sąveikauja, viskas veikia viską: net vienas nedidelis pasikeitimas keičia visumą – iš čia ir vieno žmogaus galia keisti pasaulį, keičiant save.

*Todėl pradėkime gerus pokyčius – iš Meilės, visų gerovei ir labui.. Savo mintimis, žodžiais ir kasdieniniais darbais nuolat dovanokime besąlygišką Meilę savo artimiesiems, Žemei, gamtai, žmonijai ir visai gyvybei 🙂 !

Matyti ir skleisti Gėrį..

Mūsų gyvenime daug negatyvumo: egoizmo, priešiškumo, savanaudiškumo, pavydo, godumo, todėl žmonės dabar į pasaulį ir į kitus žmones dažniausiai žiūri per negatyvumo prizmę.

Mes nustojome matyti gėrį žmonėse. Ir net tuomet, kai susiduriame su tikrai geru žmogumi, pradedame ieškoti jame trūkumų ir “klijuoti“ jam visokias negatyvias savybes.

Ir jei jau esame prieš kažkokį žmogų nusiteikę – jokie geri jo poelgiai to nusiteikimo nepakeis.. O bendravime vis dažniau prasimuša kandumas, pašaipa ar net atviras kito žmogaus žeminimas.

Šeimoje – nesibaigiančios pretenzijos, auklėjime – besąlygiško paklusnumo reikalavimai, draugystėje – kritika, neprašyti patarimai ir pamokymai. Ir mes net nesusimąstome, kad tokiu elgesiu neigiamai veikiame kitų gyvenimą, o kartais net galime suluošinti žmonių likimus.

Ir visa tai dėl negatyvios prizmės, arba – “juodų akinių“, per kuriuos žiūrime į pasaulį. Bet laikui bėgant tai tampa negatyviu požiūriu ir.. labai blogu įpročiu, kuris apsunkina gyvenimą ir pačiam žmogui, ir aplinkiniams.

Teisingumo dėlei turime pripažinti, kad niekas negimsta su negatyviu požiūriu į pasaulį – tai yra įgyjamas bruožas. Iš kur? Iš mūsų aplinkos: tai negatyvios informacijos kasdieninis srautas, sunkios ekonominės sąlygos, psichologinė įtampa šeimoje.

Negatyvų požiūrį visada lydi prislėgta būsena ir susierzinimas, kurie ir išeina į paviršių bendraujant. Visada. Apie tai yra rytiečių posakis: “Kuo pripildytas indas – tas iš jo ir pasipils, kai jį užkliudysi..“

Taigi, tai nėra kažkoks žmogaus piktybiškumas, o tiesiog negatyvios įtakos pasekmė, kurią galime ištaisyti. Visuomenė, artimiausia aplinka ir įvairūs įvykiai neišvengiamai veikia žmogų, bet.. atsakomybė už tai, kuo tapo žmogus, galiausiai tenka pačiam žmogui.

Todėl – keiskimės: mokykimės besąlygiškai mylėti ir matyti gėrį žmonėse. Juk meilė – mus vienijanti jėga, o geranoriškumas – nuoširdaus bendravimo pagrindas. Kai matome gerąsias žmonių savybes – įkvepiame ir juos geriems darbams!

Tai patvirtina ir vienos Pietų Afrikos genties tradicija, kuri gyvuoja iki šiol, ir kurią “civilizuotam“ vakariečiui sunku suprasti. Jos esmė tokia: jei kažkas gentyje pasielgia blogai – visa gentis meta savo darbus ir apsupa ratu prasikaltusįjį.

Ir tuomet kiekvienas iš eilės – nuo mažiausio iki vyriausio – vaizdžiai, su visomis detalėmis, pasakoja apie stovinčio rato centre žmogaus gerus darbus, kuriuos jis padarė savo gyvenime. Tai gali tęstis kelias dienas, o paskui gentis priima atgal į savo glėbį apsivaliusį gentainį..

Nuostabi tradicija ir tikro žmoniškumo apraiška, kuri patvirtina dėsnį: gerumas gimsta tik iš gerumo. Visi mes suklystame, bet ištaisyti savo klaidą galime tik geru elgesiu. Ir jei plačiau – tik darydami gerus darbus galime padaryti pasaulį geresniu.

O posakį apie tai, kad geras žmogus – ne profesija, sugalvojo beširdžiai cinikai. Tik geras žmogus gyvena pagal savo prigimtį – žmoniškumą – ir harmonizuoja bei tobulina šį pasaulį.

Apie tai mūsų tautos šviesuolis Vydūnas rašė:

“Kuomet gyvenimo bėgyje prieina tyli valandėlė ir atplaukia klausimas: kam aš gyvenu?, padarykime iš jo kitą klausimą, būtent šį: kiek esu gerinęs gyvenimą? Ar esu įnešęs į jį daugiau harmonijos ar disharmonijos, širdingumo ar keršto, meilės ar neapykantos, išminties ar kvailumo? Mums, lietuviams, apie tai mąstyti ypačiai reikalinga. Kuomet mes nedidiname harmonijos, širdingumo, skaistumo, išminties, doros ir t.t., mes nieko nedarome tautai kilti, o kuomet mes didiname disharmoniją, piktumą, kvailumą, nedorą, neteisybę, tuštumą, niekingumą ir t.t., mes žudome ją, nors vadintumės kažin kokiais didžiais “veikėjais”.

Kuo daugiau gerų žmonių – tuo greičiau išnyksta palankios sąlygos blogiui gyvuoti. Ką pasėsime – tą ir skinsime.. Sėkime Gėrį – visas žmogiškas dorybes – tuomet skinsime meilę, vienybę ir taiką 🙂 .

Tyra, beribė, amžina…

*Meilė – tai visą Kūriniją palaikanti, kurianti ir vienijanti Jėga. Žmogaus noras mylėti ir būti mylimam – tai gilus vidinis poreikis palaikyti ryšį su šia kuriančia Jėga.

*Kai žmogus besąlygiškai myli – jis tampa Kūrėjo bendražygiu, bendrakūrėju. Besąlygiška meilė susieja jį su Aukštesniąja realybe – per tokį žmogų pasireiškia Kūrėjo meilė Žemėje.

*Tačiau žmonių meilės išraiška gali būti skirtinga, ji priklauso nuo žmonių sąmoningumo ir dvasinio brandumo. Tyra, besąlygiška meilė yra tik ten, kur yra harmonija.

*Mažiausia negatyvumo apraiška – pavydo, įtarumo, egoizmo, pykčio, godumo, savanaudiškumo ir pan. – pradeda ardyti meilę. Kai tik suardoma harmonija – meilė išnyksta. Jos vietą užima kūniškos aistros.

*Tikroji meilė nuolat duoda ir dovanoja, o kūniška – visada tik ima. Kūniška meilė degina ir griauna, o besąlygiška meilė – įkvepia ir atgaivina. Besąlygiška meilė – ištikima, nes tas, kas myli, negali išduoti. Jei yra neištikimybė – tai tik kūniška meilė.

*Kūniška meilė gali trukti metus, du, o kartais ir ilgiau, bet galiausiai nutrūksta. Tokiu atveju meilė sąlygota, nes žmogų myli už kažką: už tai, kad gražus arba turtingas, protingas arba darbštus. Kol žmogus turi tai, už ką jį myli – jį mylės. Kai tik tai praras – meilė pasibaigs.

*Tikroji meilė – be sąlygų, be reikalavimų, be kančios. Ji atneša džiaugsmą ir gėrį. Mylintis žmogus spinduliuoja ypatingą energiją, kurią visi jaučia: jį myli ir žmonės, ir gyvūnai, ir augalai. Nėra žmogaus, kurio nepaveiktų, nesušildytų besąlygiška meilė. Meilės akivaizdoje visas blogis tirpsta.

*Besąlygiška meilė niekada nesibaigia, tai begalinis ir nenutrūkstamas procesas – ji nuolat auga, sklinda ir sugrįžta.. Jei žmogus pusę dienos myli, o pusę nekenčia – tai ne meilė.

*Mylėti palankiose gyvenimo sąlygose gali kiekvienas žmogus, bet išsaugoti meilę, kai prasideda sunkumai, nelaimės ar ligos, gali tik dvasiškai stiprus ir doras žmogus.

*Be meilės žmonėms neįmanoma pažinti vienas kito. Juk pažinimas – tai sąmoningas vidinis ryšys tarp žmonių. Toks ryšys įmanomas tik meilėje. Be meilės žmonės svetimėja. Jei žmogus mato tik kito trūkumus – jis jo nemyli, o todėl negali pilnai pažinti.

*Besąlygiškai mylintis žmogus mato ir tai, kas išoriškai dar neatsivėrė kitame žmoguje ir kitiems yra nematoma. Mylėti žmogų – reiškia matyti visą jo vidinį grožį, gėrį ir didingumą. Atverti tikrąjį žmogaus vidinį grožį gali tik besąlygiška meilė.

*Besąlygiškos meilės pabudimas – tarsi antras gimimas. Kai žmoguje pabunda meilė, jo gyvenimas įgauna naują prasmę: jis pakyla į aukštesniąją gyvenimo gamą, kur daug šviesos, o todėl pradeda aiškiai matyti realybę.

*Meilė atveria galimybę matyti tiesą apie save ir Kūriniją, gyvenimo išmintį ir grožį. Kol meilės šviesa neatveria žmogaus širdies – jo sąmonė miega, o todėl klaidžioja iliuzijose ir negali aiškiai matyti tiesos.

*Į meilę kasdien žvelkime kaip į nuolat augantį švelnų sodinuką, kuris keroja, klesti ir skleidžiasi gražiausiais žiedais. Meilė nėra kažkas statiško – tai begalinis augimo ir plėtimosi procesas.

*Meilė – kurianti Visatos jėga, kiekvieną akimirką nešanti kažką naujo. Joje viskas auga, užgimsta ir atsinaujina, todėl mylintis žmogus kupinas naujų minčių, idėjų ir siekių. Tik mylintis žmogus gali tapti tikru kūrėju – tokiu, kuris kuria visų labui ir gerovei.

*Meilės kelias – vienintelis kelias, kuriuo žmogus gali eiti nieko nesibaimindamas. Meilė švelni, bet galinga: ji ištirpdo visas kliūtis, apsaugo nuo tamsos jėgų ir išveda į šviesą. Tai vienintelė jėga, kurios neįveikia jokie ginklai. Tai turtas, kurio niekas negali pasisavinti. Tai išmintis, kuri niekada neišblėsta..

Vedos apie šeimą Kalijugos amžiuje

*Kalijugos amžius – netikrų vertybių, melo, neišmanymo, miegančios žmonių sąmonės amžius. Tai negatyvumo stiprėjimo metas, kai dorybės vis labiau blanksta, o negatyvumas – auga.

*Šis apverstų vertybių periodas paliečia ir šeimą: ji palengva netenka svarbiausio pamato – besąlygiškos meilės ir tų amžinųjų dorybių, kurios ją susieja, palaiko ir stiprina.

*Dėl to žmonės praranda suvokimą apie prigimtines savo lyties savybes: vyrai tampa neatsakingi, silpni dvasiškai ir fiziškai, neprincipingi. O moterys, savo ruožtu, pasidaro “stiprios“ – agresyvios, ambicingos, savanaudiškos.

*Sukurti harmoningus santykius ir išsaugoti šeimą darosi itin sunku, nes šeima tampa dviejų egoistų “mūšio lauku“, kur kiekvienas galvoja tik apie save. Daugėja skyrybų, o tvirtos ir darnios šeimos tampa didele retenybe.

*Šeima nelaikoma vertybe, todėl didžiausias dėmesys skiriamas tam, kas vyksta už jos ribų: darbui, įvairiausioms pramogoms ir malonumams. Sutuoktiniai dažnai dirba skirtinguose miestuose ar valstybėse, o tai dar labiau juos visapusiškai atitolina.

*Daugėja santuokų iš išskaičiavimo ir dėl savanaudiškumo – vardan pinigų ir turtų žmonės pasiryžę gyventi su nemylimu žmogumi, gali kurti įvairius planus, kaip po skyrybų atsikovoti dalį turtų.

*Vietoje šeimos žmonės vis dažniau pasirenka sugyventinių gyvenimą: tai niekuo neįpareigoja ir leidžia laisvai keisti partnerius, kai tik jie atsibosta ar kažkuo neįtinka.

*Blanksta meilės suvokimas: meile laikoma aistra, potraukis, intymūs santykiai.  O kadangi visa tai greitai praeina, todėl skaitoma, kad meilės nėra, arba kad ji “tetrunka tris metus“.

*Žmonės praranda gebėjimą besąlygiškai mylėti ir kurti ilgalaikius santykius, jie tampa vienas kitam trumpalaikės aistros objektais. Bėgimas paskui kūno potraukius kartais tampa viso gyvenimo “meilės“ paieškomis..

*Besivystant Kalijugai, vyrai ir moterys vis labiau praranda savo geras savybes, todėl pradeda pyktis dėl menkiausių priežasčių. Jie egoistiški, todėl gali susipykti ir išsiskirti dėl materialių lūkesčių žlugimo ar dėl sutuoktinio neatitikimo kažkokiems iliuziniams šablonams.

*Žmones pradeda dominti tik pinigai, turtai, kūno ir skrandžio malonumai. Jiems nerūpi šeima, sutuoktiniai, vaikai, tėvai ar giminės. Draugystė taip pat remiasi asmenine nauda.

*Tokioje atmosferoje be meilės gimsta nelaimingi vaikai, kurie yra emociškai šalti, ciniški ir net žiaurūs. Vaikai tiesiog atspindi suaugusiųjų būseną, o tam, kad pajustų nors iliuzinę vienybę ir kad pasijustų reikalingi, buriasi į įvairias grupes ir grupuotes.

*Kai prarandamas gebėjimas besąlygiškai, tyrai mylėti, žmonės pradeda degraduoti, nes nesuvokia – kas yra tikrosios vertybės. Todėl plinta palaidas gyvenimas, įvairūs iškrypimai, smurtas ir prievarta.

*Nelieka tvirtos šeimos, pakrinka ir visa visuomenė: pradeda klestėti apgaulė, priešiškumas, melas, gobšumas, išnaudojimas, įvairiausi nusikaltimai, korupcija.. Nelieka nei žmogaus teisių, nei teisingumo, nei sąžinės, nei tiesos.

*Išjuokiami ir žeminami visi, kas gyvena dorai ir sąžiningai, kas dar sugeba mylėti, kurti darnias šeimas ir padėti kitiems žmonėms. Jie laikomi silpnais, kvailais, nevykėliais.

*Gal tai Kūrinijos stebuklas, bet gerų ir šviesių žmonių buvo ir yra visais, net gūdžiausiais laikais..

*Ir būtent tokie žmonės ir yra ta šviesioji žmonijos dalis, kurios dėka išlieka žmonija. Ir ne tik išlieka, bet ir turi į ką lygiuotis, kai persisotina karčia nuopolio patirtimi.

*Skaudi nuopolio patirtis galiausiai verčia žmoniją atsipeikėti ir suprasti degradacijos priežastis. O kai pamatome visų blogybių priežastis ir pasekmes, pradedame remtis Amžinomis Vertybėmis, kurios veda mus evoliucijos keliu – tai Meilė, Tiesa, Vienybė, Taika, Kūryba ir bendradarbiavimas visų labui 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko ir vertė ruvi.lt)

Stebuklinga moteriškumo jėga

Pasauliui dabar labai trūksta moteriškumo.. Mes matome daugybę moterų – stiprių, veiklių, agresyvių.. Bet moterų, kurios skleidžia tikrąjį moteriškumą – vienetai.

Galbūt, todėl mūsų gyvenimas taip perpildytas agresyvumu – matyt, nėra kam sukurti ramybės, taikumo ir gerumo atsvarą..  Moterys tiesiog pamiršo savo moterišką prigimtį – mylėti, kurti, harmonizuoti.

Todėl jau atrodo “normalu“, kai vos pagimdžiusi kūdikį mama grįžta į darbą. Arba – kai moteris daugiau rūpinasi savo išvaizda ir karjera, nei vaikais ir šeimyniniu gyvenimu.

Įprasta darosi ir tai, kad moteris kursto namuose nesantaiką – yra nuolat kažkuo nepatenkinta ir suirzusi. Arba – kad pasidarė abejinga kitų žmonių kančiai ir pergyvenimams..

Mes jau nesiejame su moterimis jų prigimtinių savybių – švelnumo, supratingumo, gerumo, rūpestingumo, nes sukurtas naujas moters įvaizdis: agresyvi, valdinga, aistringa ir.. nuolat konkuruojanti su vyrais.

O juk kiekvienos moters širdyje, po visais agresyvumo kiautais gyvena tikrasis moteriškumas, kurį jai tereikia išdrįsti ištraukti į dienos šviesą ir – būti savimi..

Prisiminkime savo gerąsias močiutes – pakakdavo prisėsti, prisiglausti prie jų, ir be žodžių pasijusdavome apgaubti jų meile ir švelnumu. Šalia jų būdavo jauku ir šviesu.

O jei pradėdavome kalbėtis – jausdavome jų nuoširdų dėmesį ir rūpestį. Koks neapsakomas namų, saugumo ir pasitikėjimo pojūtis.. Tokią atmosferą gali sukurti tik vidinės būsenos – tikrojo moteriškumo – išraiška.

Moteriškumas išreiškiamas visada tik pozityviai:

*Tokiai moteriai nėra savų ir svetimų vaikų: ji vienodai nuoširdžiai ir šiltai elgiasi su visais vaikais;

*Kiekviename žmoguje ji būtinai įžvelgia kažką gero ir priima žmonės su meile;

*Ji rūpestinga: stengiasi suprasti ir palaikyti kiekvieną, kam reikia pagalbos;

*Tokia moteris geranoriška ir taiki, gebanti sutaikyti, harmonizuoti, suburti;

*Ji myli besąlygiškai, todėl gali suprasti ir atleisti;

*Šalia jos jaučiama didelė vidinė jėga, spinduliuojanti vidinę ramybę ir pusiausvyrą;

*Ji kūrybinga, ji viską atlieka su meile ir atvira širdimi..

Ir nesvarbu, kokio moteris amžiaus – jei ji pilnai išreiškia savo moterišką prigimtį, aplinkiniai tai jaučia. Tokią moterį gerbia, myli ir nuoširdžiai ja rūpinasi – ir tai yra tiesiog natūralus atsakas į jos vidinę dvasinę būseną.

Pasaulis jau persisotino stipriomis, valdingomis, šaltomis moterimis ir kitu kraštutinumu – pusnuogėmis “pupytėmis“. Pasauliui reikia moteriškos šilumos ir gerumo – tikrų Moterų ir Motinų.

Tikrasis moteriškumas gali padaryti stebuklus: sutaikyti nesutaikomus priešus, sušildyti sugrubusias širdis, įkvėpti didingiems darbams, išmokyti  gyventi santarvėje, bendradarbiauti ir kurti visų labui, ir besąlygiškai mylėti..

Moteriškumas – didelė jėga. Būtent jos dabar labai trūksta mūsų agresyviam pasauliui. Visi tai jaučiame ir visi jos ilgimės, nes dabar ji mums visiems gyvybiškai būtina: mūsų vaikams, visai žmonijai, mūsų visų ateičiai.

Mielos moterys, atverkite savo švelnias širdis ir padovanokite pasauliui tą stebuklingą moteriškumą 🙂 ! Ir pasaulis kaipmat suklestės..

Visoms moterims – nuoširdžiausi sveikinimai artėjančios Moters dienos proga 🙂 ! Saulėtos nuotaikos, gėlėto kūrybingumo ir smagiai čiulbančio pavasario jūsų mylinčiose širdyse 🙂 !

Kiek mūsų gyvenime meilės?..

Kai kalbame apie meilę, dažniausiai įsivaizduojame artimus, romantiškus vyro ir moters santykius, kurie daugiau nieko neliečia. Meile vadiname viską, kas susieta su emocijomis, prisirišimu ar sentimentalumu.

Dar, tiesa, mylime šeimos narius ir artimiausius giminaičius.. Bet meilė artimiesiems jau “kitokia“, daugiau susieta su tuo, kas yra “mano“: mano vaikai, mano tėvai, mano seneliai, mano giminė..

Toks siauras, abstraktus meilės suvokimas suskaldo žmones į grupeles – “uždaras sistemas“, ir tų sistemų iš esmės niekas nesieja, nors jie gali gyventi viename name, mieste ar valstybėje.

Kai žmonių niekas nevienija – jie neturi bendrų tikslų, todėl visuomenėje kiekvienas žmogus ar tam tikros grupės pagal interesus siekia savo asmeninių tikslų. Rezultatas – priešiškumas, konkuravimas, susvetimėjimas.

Daugeliui nepriimtinas toks susigrupavimas, bet mes jau įpratome taip gyventi, ir.. daugeliui jau atrodo normalu, kad žmonės yra abejingi “nesaviems“ arba net agresyviai nusiteikę jų atžvilgiu: “ką padarysi, tokia jau žmogaus prigimtis..“

Ir nors žmonės dabar labai daug kalba apie meilę – šeimai, tėvynei, pasauliui, gamtai, tačiau kur bepažvelgsime – visur šaltas išskaičiavimas, abejingumas, kova, varžymasis ir.. beveik visiškai neliko šilto, nuoširdaus bendravimo.

O ir šeimose – vis mažiau meilės ir darnos, bet vis daugiau savanaudiškumo, pykčio, pavydo, nepagrįstų lūkesčių, ambicijų ir dėl to kylančių konfliktų.

Todėl žmonėms kyla natūralus klausimas: kodėl mes taip gyvename? Ir kodėl tokių protingų, gabių, gražių, nuolat besivaržančių žmonių širdys tuščios – kodėl jie nemoka mylėti?

Atsakymas paprastas: mums visiems taip trūksta besąlygiškos, tyros meilės, kuri mus apjungtų, sutaikytų ir suvienytų! Mes vis aiškiau matome: be meilės žmonės pasidaro pikti, godūs ir ciniški, o visų mūsų gyvenimas tampa pilkas, agresyvus ir bedvasis..

Nes tikroji žmogaus prigimtis ir yra – MYLĖTI! Tai vienintelė gyva jėga – tyras, didingas jausmas ir geroji valia, kuri gali mus visus suvienyti. Būtent meilė, ir tik meilė gali tapti galutiniu visų žmonijos problemų sprendimu.

Ir atvirkščiai – viskas, kas daroma be meilės – prieštarauja žmogaus prigimčiai! Mes tiesiog pamiršome tai, todėl suteikėme pirmenybę protui, kuris pavertė mus ciniškais materialistais ir bedvasiais vartotojais.

Nors akimirkai įsivaizduokime, kaip pasikeistų pasaulis, jei žmonės besąlygiškai mylėtų vieni kitus – juk tuomet kiekvienas veiksmas būtų atliekamas visų gerovei ir labui!

Tuomet mūsų meilės suvokimas būtų platesnis, brandesnis ir visaapimantis – mes besąlygiškai mylėtume ne tik savo artimuosius, bet ir visus žmones, visą gyvybę ir mūsų nuostabiąją planetą..

Pasikeistų ir suklestėtų viskas: tėvai mylėtų vaikus, vaikai – tėvus. Mokytojai mylėtų mokinius, o mokiniai – mokytojus, dėstytojai mylėtų studentus, studentai – dėstytojus, gydytojai – ligonius, o ligoniai – gydytojus.. Visi būtų svarbūs ir reikalingi!

Su meile dirbtume kiekvieną darbą, su meile kurtume, nes įkvėptų bendri tikslai, kurie gerintų visų žmonių gyvenimą. Šalių vadovai su meile rūpintųsi savo tautų gerove, tautos mylėtų savo vadovus, o visa žmonija rūpintųsi gyvūnija, augmenija ir visa planeta.

Tik meilė gali atnešti taiką, bendradarbiavimą ir klestėjimą žmonijai. Tik meilė gali išsklaidyti ir ištirpdyti visą negatyvumą žmonių širdyse. Tik meilė gali visiems sugrąžinti dvasingumą, savitarpio supratimą, draugystę, džiaugsmą ir laimę..

Vien mintys apie tokią galingą visus vienijančią jėgą praskaidrina širdį 🙂 .. Ir.. dar aiškiau pamatome – kiek mažai meilės dabar mūsų gyvenime!..

Ką daryti, kad meilė sugrįžtų į mūsų visų gyvenimą? Prisiminti savo tikrąją prigimtį ir – MYLĖTI 🙂 ! Šiandien, dabar ir visada.. Tyrai, besąlygiškai.. Taip, kaip myli maži vaikai, kurie dar jaučia savo prigimtį 🙂 ..

O pabaigsiu įkvepiančiais Mokytojo Dž. Krišnamurčio žodžiais:

“ Tam, kad viskas pasikeistų, reikalinga “revoliucija” pačio žmogaus psichikoje. Todėl kiekvienas iš mūsų gali padaryti didžiulį poveikį pasauliui: jei jūs patys nelinksite į prievartą, jei jūs kasdien taikiai gyvensite, jei jūsų gyvenime nebus konkurencijos, pavydo ir priešiškumo, jei jūs besąlygiškai MYLĖSITE – jūs tapsite tuo mažu pokyčiu, ta maža liepsnele, kuri susijungs su kitomis liepsnelėmis ir būtinai vieną dieną taps didele liepsna ir dideliu pokyčiu!“

Kad mūsų gyvenime būtų daug meilės – MYLĖKIME 🙂 ..

http://www.ruvi.lt

Pamokantis pasakojimas apie moteris

Vienas anglas atvyko į Indiją ir atkreipė dėmesį į tai, kad moterys čia labai skiriasi nuo europiečių moterų.

Jis pastebėjo, kad jos pilnai uždengia savo kūną ir paklausė vieno indo – kodėl taip yra.

Vietoje atsakymo šis ištraukė iš kišenės du saldainius: vienas iš jų buvo suvyniotas į popierėlį, o kitas – ne. Ir pasiūlė:

– Vaišinkis.

Anglas paėmė suvyniotą į popierėlį saldainį.

– O kodėl tu paėmei būtent šitą? – paklausė indas.

– Na, kaip tai – kodėl? Juk jis švaresnis..

– Taip ir mūsų moterys.. – atsakė šypsodamasis indas 🙂 ..

Apie sunkaus būdo moteris

Moteris gali būti meilės skleidėja ir taikdarė, o gali būti ir griovėja.. Šiuolaikinės feminizmo idėjos visiškai supainiojo mūsų suvokimą apie moterišką ir vyrišką pradą, todėl vietoje lygybės moterys nori būti panašios į vyrus, konkuruoja ir kovoja su jais.

Rezultatas: vietoje moteriškų savybių, kurios jau gyvybiškai reikalingos šiuolaikiniam pasauliui – taikumo, altruizmo, gebėjimo besąlygiškai mylėti, supratingumo, švelnumo, gerumo – moterys įgyja vyriškų savybių, kurios neša nesantaiką ir griovimą.

Tokios moterys turi daug pretenzijų ir reikalavimų (egoizmas..) ne tik savo artimiesiems, bet ir visiems aplinkiniams, todėl sakoma, kad yra sunkaus būdo, nesugyvenamos. Tie reikalavimai niekada nesibaigia ir kartais būna neįvykdomi. O juk bendravimas – tai sąveika: bendradarbiavimas, geranoriškumas, susitarimas, dėmesingumas, nuoširdumas..

Mes dažniausiai nepastebime arba nenorime matyti savo neigiamų bruožų. Todėl kartais labai naudinga pažvelgti į juos iš šalies. Taigi, kokios jos – sunkaus būdo, arba – primiršusios savo moteriškumą moterys? Pažvelkime į tai: ramiai, nešališkai, su trupučiu ironijos 😉 ..

Amžinai nepatenkinta gyvenimu moteris. Jai viskas blogai, ji viskame mato juodąją pusę, su visais kovoja, visus apkalbinėja, nuolat skundžiasi, dažniausiai blogos nuotaikos. Gyventi su tokia moterimi labai sunku, nes gali apimti kaltės jausmas dėl visų jos “nelaimių“, kurių išspręsti neįmanoma, nes ji tuoj pat atranda vis naujų.

Lengvabūdiška gražuolė. Ji skaito save ypatinga, išskirtine, “verta geriausio“. Lengvai užmezga santykius, jai nėra jokių “stabdžių“ (santuoka, vaikai) – jei kažko nori, tai ir daro. Mėgsta pasigirti savo “pasisekimu“, kuris ir yra įtakotas jos lengvabūdiškumo. Nesugeba kurti ilgalaikių santykių, nes nuolat tikisi sutikti “geresnį“.

Amžinai lieknėjanti. Savo būsena labai primena “amžinai nepatenkintą gyvenimu“, tik turi konkrečią nuolatinio negatyvumo sritį, įkyrią ir demonstratyvią idėją: savo figūrą (dietos, sportas, įvairios procedūros). Net jei atrodo puikiai – nuolat kalba apie savo svorį, apimtį ir demonstruoja aplinkiniams savo pastangas išlikti geroje fizinėje formoje. Ji gyvena tuo, daug kalba apie tai, todėl pradeda varginti aplinkinius savo vienpusiškumu.

Isteriška moteris. Ji gali iš musės padaryti dramblį: mažą nesusipratimą gali paversti tragedija.. Kelia isterijas kiekvienai progai pasitaikius, ypač jei kažkas vyksta ne taip, kaip ji nori. Kaskart, kai kyla barniai, demonstruoja savo “kančią“: rauda, grasinasi nusinuodyti, paduoti skyryboms, daužo indus, kraunasi lagaminus.. Toks moters elgesys trikdo, kelia paniką, o galiausiai – sukelia pasibodėjimą ir.. atsibosta.

Darboholikė-karjeristė. Puiku, jei moteris turi tikslą profesinėje srityje, mėgiamą darbą. Tačiau jei moteris turi šeimą, profesija neturi būti aukščiau šeimos, tuo labiau – jei šeima nuo to nukenčia. Todėl prieš kuriant šeimą reikėtų pagalvoti, kas svarbiau – darbas ar šeima. Na, nebent tai dviejų darboholikų šeima, kurie gerai supranta vienas kitą: kai abiems svarbiausias jų darbas, o namai – tik trumpo būtino poilsio vieta.

Prieš vyrus nusistačiusi moteris. Ji šventai tiki, kad visi vyrai yra blogi (apgavikai, melagiai, egoistai ir t.t..) ir yra įsitikinus, kad vyrai nemoka mylėti, būti nuoširdžiais ir ištikimais. Ji atvirai apie tai kalba ir bet kokiame vyro poelgyje įžvelgia grėsmę. Įtikinti priešingai ją praktiškai neįmanoma.

“Visažinė“ patarėja. Ji yra visų reikalų “žinovė“, todėl visada, visais atvejais ir visiems dalina patarimus. Pyksta, jei tų patarimų neklauso ar nevertina jos nuomonės. Ji visuomet randa prie ko prisikabinti ir iš aukšto žarsto savo kandžias pastabas. Nuolat pabrėžia savo “pranašumą“, ginčijasi ir taria paskutinį žodį. Ilgainiui tokių “žinovių“ žmonės pradeda vengti.

Moteris, kuri negatyviai žiūri į vyro tėvus. Tėvai yra tėvai.. Kokie jie bebūtų – jie yra mylimo žmogaus gimdytojai. “Konkuruoti“ ar kovoti su jais neįmanoma dėl nekintamo fakto: jie yra ir liks tėvais. Todėl jei nepavyksta užmegzti šiltų santykių – būtina išlaikyti pagarbius santykius: dėl pavyzdžio savo vaikams ir dėl savo šeimos bei giminės dvasinės ramybės. Priešingu atveju nesantaika bus nuolatine konfliktų (vidinių ir išorinių) priežastimi.

Savanaudiška moteris. Ją lengva atpažinti: ji nepradeda bendrauti be naudos sau, ją domina tik vyrai, iš kurių ji gali tikėtis materialinės naudos. Ir apskritai, visi jos santykiai yra grįsti savanaudiškumu. Gyvena parazitišką gyvenimą, vertybių skalė – tik pinigai ir daiktai. Jos santuoka geriausiu atveju – dviejų savanaudžių sąjunga.

Tėvelių dukrelė. Tai infantili, nepasitikinti savimi moteris, kuri nė žingsnio nežengia, nepasitarus su savo mama ar tėvu. Ji nuolat tariasi su jais, skundžiasi jiems dėl nesutarimų su vyru ir dažnai “susivienija“ su jais kovoje prieš “negerą“ vyrą. Tokia šeima niekada nebus savarankiška ir nuolat priklausys nuo tėvų sprendimų.

“Mamytė“. Ypatingai valdinga moteris, kuri visuose vyruose (net gerokai vyresniuose) įžvelgia mažą berniuką ir atitinkamai su jais elgiasi. Tokia moteris sprendžia visas šeimos problemas ir nesudaro jokių sąlygų pasireikšti vyrui. Ji laiko vyrą “po padu“ – kitaip ji tiesiog negali.

.. Rašydama pagalvojau, kad laimė visada paprasta, tyra ir skaidri, o negatyvumas turi daugybę apraiškų ir formų.. Išoriniai konfliktai, sunkus žmogaus būdas – tai visada mūsų vidinių konfliktų išraiška.

Mes laimingi ir ramūs tuomet, kai gyvename pagal savo vidinę prigimtį ir remiamės pamatinėmis dvasinėmis vertybėmis. Kai tik pradedame eiti prieš jas – kyla įtampa, konfliktai, prieštaravimai.

Mums labai trūksta Meilės – tyros ir besąlygiškos.. Mokykimės mylėti – Meilė yra atsakymas į visus gyvenimo klausimus, ji viską ištaiso 🙂 ..

Vedos apie meilę

Šeimyninių santykių forma sukurta tam, kad žmonės galėtų drauge vystyti savo dvasines savybes – kad kurtų, o ne griautų, kad tobulėtų, o ne degraduotų, kad sutuoktiniai sukurtų harmoningą meilės erdvę, kurioje augtų kūrybingi, sveiki vaikai ir būtų laimingi visi giminaičiai.

Jei pažvelgsime į šiuolaikines šeimas, gimines, dažniausiai išvysime (deja..) griovimą. Santykiuose vyrauja egoizmas: neatsakingumas, susireikšminimas, pavydas, kaltinimai, pretenzijos, priekaištai, palaidumas.

Taip yra todėl, kad žmonės pilnai neišgyvena meilės augimo pakopų, o tai reiškia – nesubrandina savo meilės. O aistra ar įsimylėjimas, kurie dabar dažniausiai laikomi meile – “praeina per tris metus“, o kartais ir greičiau..

Kokios gi tos meilės augimo pakopos? Vedos teigia, kad jų yra septynios – jos palaipsniui pereina viena į kitą ir yra atpažįstamos pagal santykių pokyčius ir kokybę.

1. Stebėjimo etapas. Žmonės pastebi, išskiria vienas kitą iš aplinkinių. Gimsta simpatija, įsimylėjimas, abu nevalingai kuria situacijas, kurios leidžia dažniau matytis, nes susitikimai teikia didelį džiaugsmą.

2. Santykių pradžios etapas. Vienas arba abu įsimylėjėliai pradeda aktyviai rodyti savo simpatiją, stengiasi atkreipti dėmesį, patikti, sudominti, padaryti įspūdį.

3. Širdies atvėrimo etapas. Būtent šį laikotarpį Vedos vadina “medaus mėnesiu“, nes abiejų įsimylėjusių žmonių širdys skleidžia meilės ir švelnumo bangas. Tai vienas iš laimingiausių pradinių meilės vystymosi etapų – žmonės pamiršta viską pasaulyje, nes jiems atrodo, kad atrado savo “antrąją pusę“.

Vedos perspėja, kad šiame etape nereikia skubėti užmegzti intymių santykių, nes aistra gali užvaldyti širdį ir sunaikinti gležną meilės žiedą. Širdies atvėrimo etapas gali tęstis nuo kelių mėnesių iki kelerių metų.

4. Susiliejimo, sąlyčio etapas. Labai atsakingas periodas. Reikia atrasti sąlyčio taškus visuose lygmenyse: dvasiniame, intelektualiniame, socialiniame-buitiniame, emociniame ir fiziniame.

Tam reikia didelės kantrybės ir dėmesingumo mylimam žmogui. Šiame etape galimi nusivylimai dėl mylimo žmogaus idealizacijos griūties, aistros svyravimai, įvairios baimės ir abejonės.

5. Kūrybos etapas. Mylinčių žmonių širdys vis labiau atsiveria ir prisipildo sielos šiluma. Dabar jie gali kurti pilnavertę šeimą, nes sukūrė meilės ir harmonijos erdvę, kurioje galės laimingai augti jų vaikai.

Sutuoktiniai subrandino savo meilę, atvėrė širdis, surado sąlyčio taškus, vysto savo geriausias savybes, o tai reiškia, kad sukūrė terpę, kurioje galės vystyti savo geriausias savybes ir jų vaikai. Pasiekus šį etapą, mylinčiųjų širdys jau neužsiveria.

6. Pasiaukojimo etapas. Sutuoktiniai patiria savo meilės išbandymus. Kiekvienai porai jie skirtingi, kaip ir pasiaukojimo lygmuo.

Šio etapo užduotis – galutinai sugriauti viską, kas dirbtina, kas netikra sutuoktinių santykiuose, kad išsigrynintų ir liktų tarp jų tik meilė.

7. Harmonijos etapas. Mylinčių žmonių širdys susilieja, tarp jų nelieka jokių skirtumų ar prieštaravimų – jie vieningi, pasitiki ir palaiko vienas kitą, jie gyvena santarvėje. Niekas negali sugriauti jų meilės palaimos.

Sutuoktiniai jaučia vienas kitą per atstumą, bendravimas jiems teikia džiaugsmą. Jie spinduliuoja į aplinką savo meilę, harmonizuodami erdvę ir laiką. Pasiekę šį etapą, žmonės niekada nesiskiria.

Štai taip, žingsnis po žingsnio – kantriai, dėmesingai, atidžiai yra brandinama tikroji, besąlygiška meilė. Augindami meilę, žmonės tobulėja ir auga dvasiškai ir harmonizuoja viską, su kuo susiduria.

Pagrindinė meilės savybė – nuolatinis augimas: kuo daugiau jos atiduodate, tuo daugiau gaunate. Tai kurianti jėga, kurios išraiška begalinė, ir todėl ji – amžina, ji niekada nesibaigia.. 🙂

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko ir vertė ruvi.lt)

Vedos apie šeimą

Kokia žmogaus dvasinė būsena – toks ir bendravimas šeimoje. Tai dėsnis. Valdomi žemų savybių (gunų) žmonės kuria primityviais poreikiais grįstus santykius. O dorovingi, dvasingi žmonės kuria aplink save harmoniją, nes jų būsena atsispindi išorėje.

Ir tai nepriklauso nuo žmogaus išsilavinimo ar užimamos padėties visuomenėje – tai priklauso nuo vidinės dvasinės žmogaus būsenos (dvasingumo arba bedvasiškumo).

Vedos išskiria penkis šeimos tipus.

Primityvių poreikių šeima. Kuriama, kai vyras ir moteris nori teisėtai tenkinti savo aistras ir jomis mėgautis. Tokie žmonės visiškai neturi pareigos jausmo. Jų šeimoje meilė – tai aistra, intymūs santykiai.

Kol tai yra – šeima gali gyvuoti. O jei potraukis ir aistra praeina, tuomet sakoma, kad “meilė praėjo“, ir tai dažniausiai tampa skyrybų priežastimi.

Egoistų šeima. Šios šeimos nariai gyvena išskirtinai savo ir savo šeimos interesais, todėl joje dėsningai vystosi godumas, pyktis, nepasitenkinimas.

Sutuoktiniai nuolat kaupia daiktus ir nori turėti jų dar daugiau, nori turėti vis geresnes gyvenimo sąlygas, nori daug gero maisto. Dėl to jie daug dirba. Bet džiaugsmo ir tyros laimės tokioje šeimoje nėra.

Kodėl? Jei žmonės “augina“ tik materialius turtus ir nesidalina gausa, jei godumo sumetimais nekviečia žmonių į namus, tuomet namų atmosfera “užsistovi“, pradeda slėgti.

Tikras džiaugsmas ir tikroji gausa ateina, kai žmonės auga dvasiškai, kai vyksta apykaita – kuomet žmonės yra geranoriški, dosnūs ir nuoširdžiai padeda tiems, kam reikia pagalbos.

Kantrybės šeima. Tokioje šeimoje bet kokie sunkumai nebaisūs, nes sutuoktiniai yra kantrūs, pakantūs, atlaidūs. Jie kartu įveikia visus gyvenimo sunkumus, moka atleisti vienas kitam.

Jie žino, kad normalu, kai viskas gerai, bet taip pat normalu yra susitelkti užgriuvus problemoms. Jie sprendžia viską kartu, nevengia sunkumų ir neskuba skirtis dėl jų.

Sutuoktiniai auga dvasiškai, puoselėja geras savybes, padeda vienas kitam, palaiko, padrąsina. Tokią šeimą jau galima vadinti tikra šeima.

Pareigos šeima. Dar aukštesnė darnios šeimos pakopa. Sutuoktiniai puoselėja šeimos ir giminės tradicijas, perduoda jaunajai kartai sukauptas žinias ir įgūdžius.

Jie pirmiausiai rūpinasi dvasinėmis augančios kartos savybėmis, todėl šeimoje vyrauja meilė, pagarba, dorovė. Tokioje šeimoje žmogus mokomas kūrybiškai mąstyti ir vystyti savo talentus.

Vaikams sukuriamos sąlygos, kuriose jie gali suprasti savo pašaukimą ir tapti dorais, sąžiningais, savarankiškais žmonėmis. Tėvai, seneliai, giminė visapusiškai bendradarbiauja ugdydami jaunąją kartą.

Atviros širdies šeima. Tai pati aukščiausia šeimos vystymosi pakopa. Išskirtiniai bruožai – tyra, besąlygiška meilė, geranoriškumas, dėmesingumas, dorovė, pagarba, dosnumas, teisingumas.

Tokia šeima visada padeda kitoms šeimoms tobulėti, padeda žmonėms, atsidūrusiems bėdoje. Jos tikslas – perduoti žinias ir patirtį ne tik savo vaikams, bet ir kitiems žmonėms – kad savo pavyzdžiu ir konkrečia pagalba įkvėptų kitus augti dvasiškai ir tobulėti visos žmonijos labui.

Svarbu atminti, kad šeima netampama automatiškai, tą pačią akimirką, vos įteikus santuokos liudijimą. Šeima kuriama, kasdien puoselėjant ir branginant santykius.

Ir nesvarbu, kokiame šeimyninių santykių lygmenyje šeima yra šiandien, ji visada gali augti ir tobulėti – viskas priklauso nuo sutuoktinių sąmoningumo, dvasingumo ir noro tobulėti.

Kuo aukštesnis žmonių dvasingumas, tuo gilesni ir tyresni santykiai tarp sutuoktinių, vaikų ir kitų giminaičių, tuo daugiau šeimoje meilės, laimės ir harmonijos 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko surašė ruvi.lt)