Kategorija: Vaikai

Ar susimąstėte, kodėl vaikystės įspūdžiai stipriausi ir kodėl vaikystė dažnai tapatinami su švariu popieriaus lapu? Pasirodo, iki 7 metų amžiaus vaikai turi labai platų potencialą įvairiems sugebėjimams vystyti. Taip yra todėl, kad iki 3 metų išsivysto iki 70-80 procentų žmogaus smegenų ląstelių, o iki septynerių jos išsivysto pilnai. Todėl potyriai, įgūdžiai ir įspūdžiai šiuo periodu “įrašomi“ lyg švariame popieriaus lape ir tampa kertiniai gyvenime.

Vaikų psichologijos tyrėjas M. Ibuka teigia, kad kiekvienas vaikas yra kūrybingas ir talentingas, tėvams tereikia atrasti būdus, kaip pažadinti, atskleisti ir vystyti vaiko gabumus. Tėvų baiminimasis, kad vaikui kažkas sunku ar nesuprantama, gali riboti vaiką, nes jam viskas nauja ir įdomu. Vaiko smegenys šiuo periodu gali talpinti didžiulį kiekį informacijos, be to, vaikui įdomu ir lengva atlikti būtent tai, kas jam patinka. Dėl to tėvams svarbu stebėti, į ką jis linkęs.

Būtent iki septynerių metų vaikai turi puikią vaizdinę atmintį, todėl patartina sukurti harmoningą ugdymo aplinką su gražiais meno kūriniais, muzika – viskuo, kas pažadina aukštus siekius ir idealus. Ir, žinoma, didžiausią poveikį vaikui daro suaugusieji – jų tarpusavio santykiai ir meilė vaikui. Vaikystės įspūdžiai veikia tolimesnį gyvenimą, nulemdami žmogaus mąstymo būdą, pasaulėžiūrą ir poelgius.

Todėl šalia ugdymo turime patenkinti ir svarbiausią vaiko poreikį – poreikį meilei. Kodėl tai svarbu? Juk atrodytų, visi myli savo vaikus, tačiau kaip išreiškiama meilė, ar padeda ji išsiskleisti vaikui? Tai svarbu, nes ankstyvoje vaikystėje kiekvienas iš mūsų nesąmoningai kuria savo “aš“ vaizdinį – tam tikrą psichologinę tapatybę, kuri atspindi mūsų gebėjimų, bruožų ir moralinių savybių suvokimą.

Šis “aš“ vaizdinys, arba psichinis savęs suvokimas, nėra sukurtas iš anksto, jis kuriamas ir patvirtinamas, remiantis mūsų teigiama arba neigiama patirtimi (C. Mino, “Meilės psichologija“). Lemiamą įtaką šiam suvokimui turi vaikystės atsitikimai ir tai, kaip su vaiku buvo elgiamasi, kaip jis buvo apibūdinamas tėvų. Nuo to priklauso, ar suaugęs žmogus vertina ir ar myli save.

Kaip tai atrodo šeimoje? Jei vaiką myli, juo rūpinasi, paskatina ir pagiria jo raidos žingsnius, o taip pat su džiaugsmu priima jo meilės, dėkingumo ir švelnumo apraiškas – toks vaikas auga turėdamas teigiamą savęs vaizdinį. Jis įsitikinęs, kad meilė yra natūrali, akivaizdi ir nuostabi, ir atsakydamas taip pat skleidžia meilę, nuoširdumą ir rūpestį. Taip įskiepijama mylimo ir mylinčio žmogaus koncepcija – dvasinės pusiausvyros ir gerovės faktorius.

Gaunamas priešingas rezultatas, jei tėvai savo meilės pilnai neišreiškia: galbūt kažkada vaiką atstūmė ar buvo nedėmesingi, galbūt šykštėjo pritarimo ar pagyrimo, o gal per daug kritikavo ar net pažemino. Dėl to vaikui susiformuoja neigiamas savęs vaizdinys, ir jis nuolat randa savęs pažeminimo ar pasmerkimo priežasčių: tai per daug iš savęs reikalauja, tai priekaištauja sau ir yra pernelyg griežtas savo klaidoms. Toks žmogus kenčia ir verčia kentėti kitus, nes savo dvasine būsena sukelia nemalonias reakcijas.

Psichologijos mokslas įrodė, kad tarp žmogaus požiūrio į save ir požiūrio į kitus yra glaudi paralelė: tas, kuris myli, priima ir gerbia save, yra linkęs taip pat geranoriškai elgtis ir su kitais žmonėmis. Ir, atvirkščiai: jei žmogus agresyvus, griežtas ir nepalankus sau, tuomet jis bus linkęs taip pat elgtis ir su žmonėmis, su kuriais bendrauja. Jei trumpai – tai tas, kas myli save, myli ir kitus, o tas, kas savęs nemyli, tendencingai jaučia tą patį ir artimui. Žinoma, šiuo atveju mes nekalbame apie egoizmo apraiškas ar lepinimą, bet apie sveiką savęs suvokimą.

Todėl meilė – svarbiausia: nuo džiaugsmingo vaiko laukimo, nuo pat pirmosios jo gyvenimo akimirkos. Galima suteikti puikiausias išorines sąlygas vaiko ugdymui, bet jei jis augs emociškai šaltoje aplinkoje, jis gal ir bus talentingas, bet šaltas ir uždaras dvasiškai. Tėvai ne tik ugdo, bet ir suteikia pačią svarbiausią gyvenimo pamoką – mylėdami vienas kitą ir savo vaikus, jie išmoko priimti ir dovanoti meilę, gyventi meilėje 🙂 ..

Ar sutinkate?

10 J. Korčako priesakų tėvams

1. Nelauk, kad tavo vaikas bus toks kaip tu arba toks, kokio tu nori. Padėk jam tapti ne tavimi, o savimi.

2. Nereikalauk iš vaiko atsilyginti už viską, ką tu dėl jo padarei. Tu dovanojai jam gyvenimą, kaip jis gali tau už tai atsidėkoti? Jis dovanos gyvenimą kitam, kitas – trečiam, tai ir yra nekintamas dėkingumo dėsnis.

3. Neišliek ant vaiko savo nuoskaudų, kad senatvėje netektų valgyti karčios duonos. Nes ką pasėsi, tą ir pjausi.

4. Nežiūrėk į vaiko problemas iš aukšto. Gyvenimas kiekvienam duotas pagal jėgas, ir būk tikras, kad jam būna ne mažiau sunku, nei tau, o gal ir sunkiau, nes jis dar neturi patirties.

5. Nežemink!

6. Nepamiršk, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai – tai jo susitikimai su vaikais. Skirk jiems daugiau dėmesio – mes niekada negalime žinoti, ką sutinkame vaiko asmenyje.

7. Nesikankink, jeigu negali kažko padaryti dėl savo vaiko. Kankinkis, jeigu gali, bet nedarai. Atmink, kad dėl vaiko padarei nepakankamai, jeigu nepadarei visko, ką gali.

8. Vaikas – ne tironas, kuris užvaldo tavo gyvenimą, ne tik tavo kūnas ir kraujas. Tai tas brangus indas, kurį Gyvenimas patikėjo tau saugoti ir įžiebti kūrybingumo ugnį. Tai išlaisvinanti tėvų meilė, kurie augins vaiką ne kaip “nuosavą“ ar “mūsų“, o kaip dvasią, patikėtą jiems saugoti.

9. Mokėk mylėti svetimą vaiką. Niekada nedaryk svetimam to, ko nenorėtum, kad darytų tavajam.

10. Mylėk savo vaiką bet kokį – netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendrauk su juo – džiaukis, nes vaikas – tai šventė, kuri kol kas su tavimi.

Ir dar kelios šio žymaus pedagogo, gydytojo ir rašytojo mintys:

* Vaikas – papirusas, kruopščiai prirašytas smulkių hieroglifų, tu sugebėsi perskaityti tik dalį jų, o kai kuriuos pavyks nutrinti arba nubraukti ir parašyti savo turinį

* Šiuolaikinis auklėjimas reikalauja, kad vaikas būtų patogus. Žingsnis po žingsnio jis veda prie to, kad vaiką neutralizuotų, nuslopintų, sunaikintų viską, kad yra valia ir laisvė, dvasios grūdinimas, reikalavimų ir siekių jėga.

* Kiekviename yra unikali kibirkštis, kurią gali įskelti laimės ir tiesos titnagas, ir gal dešimtoje kartoje ji įsižiebs genialumo gaisru ir, pašlovinusi giminę, nušvies naujos saulės šviesa visą žmoniją.

* Vaikas – ne dirva, kultivuojama paveldimumo, mes tik galime padėti augti tam, kas atkakliai veržiasi gyventi dar iki savo pirmojo oro gurkšnio.

* Be paveldimumo faktoriaus, būtina tyrinėti ir vaiko ugdymo aplinką. Ugdymo aplinka aš vadinu šeimos dvasią, kuri joje viešpatauja, taigi atskiri jos nariai negali turėti autonomiškos pozicijos.

* Dogmatinė aplinka skatina vaiko pasyvumą, idėjinė – iniciatyvą. Dogmatinė tvirtina: “Aš padarysiu iš tavęs žmogų“, idėjinė – klausia: “Kuo tu gali tapti, žmogau?“

Saulėto ir smagaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Tėvai yra patys svarbiausi žmonės vaiko gyvenime. Iš tėčio ir mamos vaikas gauna skirtingas, bet vienodai reikalingas meilės išraiškas. Šeimos gyvenime svarbiausia – meilė, jei jos nepakanka, atsiranda susierzinimas, pyktis, priekabės ir mechaniškumas santykiuose. Jei meilės trūksta, kenčia ir vaikai: tėvai nustoja džiaugtis tuo, kad turi vaikus, ir auklėjimas gali virsti nuobodžia pareiga.

Gimus vaikui, sutuoktinių meilė pasipildo dar vienu nuostabiu meilės aspektu – motiniška ir tėviška meile. Kuo gi skiriasi tėvų meilės išraiška ir poveikis auklėjimui? Pirmiausiai tuo, kad jie skirtingi, jei trumpai, mama – gerumas, rūpestis, palaikymas, globa ir švelnumas; tėtis – taisyklės, tvarka, logika (išaiškinimas), nuoseklumas, atsakomybė ir ribų nustatymas. Tėvai papildo vienas kitą, ir tokiu būdu vaikui yra sukuriamos optimalios sąlygos ugdymui.

Žvilgtelėkime į pagrindinius moteriško ir vyriško auklėjimo skirtumus. Pirmiausia – moteris gyvena pačio gyvenimo procesu: jai svarbiausia, kad vaikas būtų mylimas, pamaitintas, aprengtas ir sveikas. Ji stengiasi, kad šie procesai vyktų sklandžiai ir visomis išgalėmis juos palaiko. Vyras, priešingai, gyvena ne procesu, bet orientacija į rezultatą. Jis gerbs save kaip auklėtoją ne tuomet, kai išauklės vaiką pagal priimtus vertinimus, bet tuomet, kai išugdys vaiką būtent tokį, kokį pats užsibrėžė išugdyti.

Vyras visame kame siekia konkretumo: jei jis imasi auklėjimo, tai jam svarbu žinoti, ką jis nori išauklėti, kokias savybes vaikas turės. Todėl jis turi tikslo siekimo planą, žingsnius, logišką seką ir gali būti griežtas. Moteriai tai kelia siaubą, nes ji seka procesą ir išreiškia jausmus ir būsenas, kuriuos sukelia šis procesas. Jei pažiūrėsime į vyrų ir moterų emocijų skalę, tai pamatysime didžiulį skirtumą: moters ji beveik nuolat banguoja, o vyro šokteli tik kritinėse situacijose. Todėl moters jausmingumas vyrui kartais sunkiai suvokiamas..

Įdomu tai, kad moteris savo vaike myli mažylį: “tu mano mažiukas..“(net jei jis jau ūgtelėjęs). Tuo tarpu vyras savo vaike myli suaugusį: “šaunuolis, elgiesi kaip tikras suaugęs!“ – ir tai aukščiausias vyriškas įvertinimas.. Vyras netiki įgimtomis geromis savybėmis, jis žino, kad geru reikia tapti. Moteris, atvirkščiai, tiki vaiko pozityvumu ir puoselėja jį. Be to, dėl emocingumo ji turi daugiau baimių dėl vaiko: “būk atsargus; apsirenk, nes peršalsi; neužsigauk, ir t t.“ – kad tik kas neatsitiktų.

Nusibrėžęs auklėjimo tikslus, vyras imasi atsakomybės ir remiasi tik pasiektais rezultatais. Jis gali spausti, reikalauti, tačiau tikras vyras niekuomet nepanaudos jėgos prieš silpnesnį – greičiau tai bus griežtos taisyklės, režimas ar kitos drausminančios priemonės tikslui pasiekti. Todėl vyro griežtumas, kuris jam dažnai tėra nuoseklumas, moteriai kartais nesuvokiami, nes griežti reikalavimai ir spaudimas jai svetimi.

Motinos meilė besąlygiška, ir jai ne taip svarbu, ar jos vaikas atitinka kažkokius kriterijus, jis jai brangesnis už bet kokius vertinimus. Žinoma, ją sutrikdys, jei vaikas pasirodys daug prastesnis už kitus, bet ji nesivaiko standartinės “kokybės“. Jai savo vaikai mieliausi, kiekviename ji įžvelgia gabumus ir talentus, bei visapusiškai padeda juos vystyti. Pagrindinis kriterijus – rūpestingumas, kuris aprėpia viską.

Vyro reikalavimai vaikui aukšti, ypač jei jo paties savivertė aukšta: juk tai Jo vaikas! Jis nurodys vaiko klaidas ir nubaus, jei manys, kad reikia. Tuo tarpu mama stengiasi nurodyti vaiko klaidas nežemindama ir nenorėdama, kad vaikas suabejotų savimi ar prarastų pasitikėjimą. Todėl ji subtiliai nukreipia, palaiko ir padrąsina bei sušvelnina griežtų vyro reikalavimų vykdymą.

Tėvų pozicijos skirtingos, bet tie skirtumai reikalingi vienybei pasiekti. Puiku, jei tėvų funkcijos yra pasidalinamos, kai kiekvienas atlieka tai, ką gali geriausiai – tuomet aišku, kas už ką atsakingas. Tokiu atveju ir vaikui aišku, pas ką kokiu atveju kreiptis ir ko tikėtis. Jei tėvų funkcijos neapibrėžtos ar neaiškios, tuomet vaikas pasijunta nesaugus, atsiranda įtampa ir nervingumas, nes jis praranda orientyrus ir deramą palaikymą.

Tarp tėvų turėtų būti sutarimas dėl auklėjimo ir nuoseklumas: pvz., tėvas neturėtų bausti vaikų dėl to, kad jie neįvykdė tai, ko prašė mama, ir atvirkščiai. Kiekvienas turi sekti savo užsibrėžta ir suderinta auklėjimo linija ir nežeminti savo sutuoktinio. Reikalui esant, galima organizuoti šeimyninius pasitarimus dėl situacijos, kuri sukėlė nesusipratimus.

Blogai, jei vaikas patiria kraštutinumus – per didelį spaudimą ar nuoširdaus dėmesio stoką. Jei su vaiku elgiamės per griežtai, jis gali palūžti, o jei pernelyg švelniai – gali prarasti kryptingumą. Tėvai gali pasitelkti visą savo meilę ir kūrybingumą, tuomet ne tik auklės puikius vaikus, bet ir kurs harmoningus šeimos santykius. Juk esame kartu tam, kad mylėtume vieni kitus, padėtume ir dalintumės viskuo, ką turime geriausio..

Šie aprašyti vyro ir moters skirtumai nėra absoliutūs, bet – didesni ar mažesni – jie visada yra. Kiekvienas žmogus turi vertingų savybių, kuriomis gali pasidalinti su savo vaikais ir praturtinti savo šeimos gyvenimą. Svarbu pajusti, ką mes galime dovanoti vaikams, kaip mes galime atskleisti gražiausias jų savybes.

Labai įdomi ir jūsų nuomonė apie tai – pasidalinkite 🙂 ..

Dažnas turime vaikystės nuoskaudų, kaltiname tėvus ir jų auklėjimą. Bet ar susimąstome, kodėl tėvai auklėja savo vaikus vienaip ar kitaip? Kodėl vienoje šeimoje išauga skirtingi vaikai? Kas apskritai vaikus paveikia – tėvų asmeninis pavyzdys ar auklėjimas? Ir kodėl, net jei suaugę puikiai suprantame tėvų auklėjimo klaidas, kartais jas pakartojame, auklėdami savo vaikus?

Ši tema, pasirodo, labai plati ir ne tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Auklėjimas veikia skirtingai žmonės ir todėl, kad visi auklėjamieji ir auklėtojai yra skirtingi, ir todėl, kad auklėjimo kryptys bei sistemos skirtingos. Be to, teigiama, kad ir auklėjimas, ir perauklėjimas vyksta nuolat – visi visus auklėja: tėvai vaikus, vaikai tėvus, vyrai žmonas, žmonos vyrus, mokytojai mokinius, draugai draugus it t.t..

Bet pirmiausiai išsiaiškinkime, kaip apibrėžiamas auklėjimas. Auklėjimas yra kryptingas poveikis į asmenybės vystymąsi; tai ugdymas, formuojantis tam tikrus bruožus ir sistemingai keičiantis auklėjamojo elgesį. Auklėjant formuojami arba keičiami: gyvenimo matymas, gyvenimo vertybės ir taisyklės, taip pat elgesio manieros, įgūdžiai ir įpročiai.

Neretai auklėjime perauklėjimas išskiriamas kaip atskiras procesas. Perauklėjimas skiriasi tuo, kad auklėjimas yra pradinis procesas, o perauklėjimas – jau kažkokiu būdu išauklėtos asmenybės tam tikrų bruožų performavimas. Be to, auklėjimo būdai yra įvairūs: tradicinis, laisvas, vyriškas ir moteriškas, vaikų ir suaugusiųjų auklėjimas ir t.t.. Žinoma, visi jie turi skirtingą poveikį.

Pavyzdžiui, tradicinis auklėjimas yra toks, koks yra priimtas tam tikroje visuomenėje. Jei pažiūrėsime į Vakarų pasaulio visuomenės uždavinius, tai per pastaruosius kelis šimtmečius susiklostė tokios tradicijos, kad suaugę turi atlikti viską, ką privalo vaikų atžvilgiu. Svarbiausias sėkmingo auklėjimo kriterijus – kad suaugusiems dėl auklėjimo nebūtų jokių pretenzijų. Ką jaučia vaikas, ne taip svarbu (pagrindinis auklėjimo siekis – besąlygiškas paklusnumas), svarbiausia, kad suaugę atliktų viską, kas pridera pagal susiklosčiusias tradicijas.

Visai kitoks laisvas auklėjimas – jame daugiau sąmoningumo, humaniškumo ir pagarbos vaikui. Tokiu auklėjimu siekiama lavinti vaiko savarankiškumą ir ugdyti pasirinkimo laisvę. Išskirtinis bruožas – auklėjime nenaudojama prievarta. Pagrindinės laisvo auklėjimo idėjos yra šios:

– vaikai gimsta laisvi ir pagrindinė suaugusiųjų užduotis – auklėjant vaiką be prievartos, išsaugoti jo laisvę;
– jei vaikui sukuriamos palankios sąlygos, jis patys linksta į tai, kas gera;
– vaikas neturi jausti pažeminimo, vertimo kažką daryti ir prievartos;
– išlaisvinti vaiką nuo to, ko jam nereikia;
– gyvenimo kelio pasirinkimas – prigimtinė auklėjamojo teisė.

Teigiama, kad ir vienas, ir kitas būdas turi ir privalumų, ir trūkumų: kad tradicinis auklėjimas yra pernelyg varžantis asmenybę, konservatyvus ir nekūrybingas. O štai laisvas auklėjimas, nors ir skaitomas didžiuliu progresyviu žingsniu į priekį, neišugdo tam tikrų elgesio šablonų ir paklusnumo, kuris vis dar pageidautinas visuomenėje. Todėl dėl šių auklėjimo krypčių vyksta daugiausia diskusijų.

Be šių pagrindinių krypčių yra ir vyriškas bei moteriškas auklėjimas. Keista, kad jie taip skiriasi! Taigi, vaikas patiria ir artimiausių žmonių auklėjimo skirtumus. Pavyzdžiui, moteriai svarbus pats gyvenimo procesas: kad vaikas būtų pamaitintas, aprengtas, tvarkingas ir mylimas. Vyras, atvirkščiai, visuomet orientuotas į konkretų auklėjimo rezultatą: jis siekia, kad vaikas turėtų tokias savybes, kokias jis užsibrėžė išugdyti.. Ir dar daug įdomių vyriško ir moteriško auklėjimo skirtumų ypatumų, apie kuriuos plačiau – sekantį kartą.

O ką jūs manote apie auklėjimą?

Vaikystėje per žaidimus išryškėja ir formuojasi žmogaus charakterio bruožai. Įdomu, kad pagal tai, kokius žaislus žmogus labiausiai mėgo vaikystėje, galima nemažai sužinoti apie jo būdo bruožus. Psichologai teigia, kad tie charakterio bruožai, kurie pasireiškė vaikystėje, dažnai išlieka visam gyvenimui. Sugrįžkime trumpam į vaikystę, prisiminkime, su kokiais žaislais labiausiai mėgome žaisti ir pažiūrėkime, ką tai gali apie mus pasakyti.

Plastelinas ir kitokios formavimo priemonės. Mėgstate patobulinimus, be to, neapsiribojate vien fantazijomis, o savo rankomis kuriate realybę. Kartais ji tiek neįprasta, kad ne visi aplinkiniai su entuziazmu jums pritaria. Dėl to jie nenoriai derinasi prie jūsų poreikių, greičiau to laukia iš jūsų. Tačiau jūs pats keistis nemėgstate, bet štai pasaulį keičiate su dideliu užsidegimu.

Konstruktoriai. Tai reikalaujantys kantrybės ir atkaklumo žaidimai, todėl ką nors sugalvojęs jūs nepasuksite iš užsibrėžto kelio. Esate šiek tiek nepatiklus, stengiatės pats viską patikrinti. Nemėgstate netikėtumų, jums mielesnis patikrintas būdas. Nors naujovės jus traukia, tačiau neskubate nerti į jas stačia galva. Savyje kažką keisti taip pat nelabai mėgstate.

Knygos. Esate nepailstantis svajotojas, mėgstate keliauti neišeidamas iš namų. Turėdami smalsų protą, sugebate išnagrinėti giliausias žinias, tačiau dažnai apleidžiate kasdieninius rūpesčius.

Piešimo priemonės. Labai imlus, sugebantis suprasti subtiliausius santykių atspalvius, tačiau reakcija į juos gali būti įvairi. Jei jums pavyko išvystyti savo kūrybinį potencialą, tuomet parodote gražiausius savo asmenybės bruožus, jei ne – reaguojate negatyviomis emocijomis. Jūs atviras pasauliui ir džiaugiatės gyvenimu. Esate subtilus ir dvasingas žmogus, su kuriuo visada jauku.

Geležinkelis. Vaikystėje patraukia ne tiek šis žaislas, kiek su juo susiję simboliai. Jūs mėgstate naujus miestus, naujas pažintis ir įspūdžius. Mėgstate keliauti per gyvenimą su komfortu ir sustoti ten, kur jums patinka. Tačiau nemėgstate užsibūti vienoje vietoje, todėl jūsų gyvenimas – virtinė susitikimų ir išsiskyrimų.

Pliušiniai žaisliukai. Jei juos mėgstate, tai mėgstate naujus pojūčius ir išgyvenimus. Intelektualinės abstrakcijos – ne jūsų stichija, jums reikia viską išbandyti ir išjausti. Potraukis pramogoms ir žaidimams jums įgimtas, tereikia jį teisingai nukreipti, kad neužvaldytų. Be naujų įspūdžių jūs pradedate liūdėti, o nerasdami teigiamų emocijų, galite išprovokuoti aplinkinius neigiamoms emocijoms.

Lėlės. Jums patinka naujos pažintys, nes norite pažinti žmones iš arčiau. Jūs norite pažinti kuo platesnį ratą žmonių ir kuo daugiau charakterių, tačiau bendravimas dažnai yra trumpalaikis. Gali būti, kad jūsų pašaukimas yra tyrinėti žmogaus prigimtį.

Kareivėliai. Nuo pat vaikystės jums patiko planuoti manevrus ir numatyti taktiką. Galbūt vėliau susidomėjote šachmatais ar kitais strateginiais žaidimais. Jūs viską iš anksto apsvarstote ir suplanuojate. Labai mėgstate įvairias varžybas, nes jums patinka laimėti. Lengvai įsisavinate naują informaciją, o sėkmės pasiekiate tuomet, kai veikiate panaudodamas savo intelektą.

Fotoaparatas. Jei nuo vaikystės mėgote fotografuoti, tuomet jūs priklausote žmonių tipui, kurie nori savo atmintyje išsaugoti visus įspūdžius. Jūsų puiki vaizduotė, todėl praeities vaizdai lengvai sugrįžta iš atminties. Paprastai jums sunku išreikšti savo dvasinę būseną. Esate priklausomi nuo aplinkinių nuomonės, bet esate pernelyg išdidus, kad tai pripažintumėte.

Kamuolys. Veiksmo žmogus, nelinkęs į ilgus apmąstymus. Jei kažką nusprendėte, tai veikiate greitai ir sulaikyti jus sunku. Mėgstate varžybas, tik ne stebėti, o aktyviai dalyvauti ir įtakoti situaciją. Nereiklūs buičiai ir komfortui, o pilnai laimei jums reikalingas bendravimas su draugais, kurie jus palaiko ir įvertina jūsų aktyvumą.

Priminsiu, kad reikia išsirinkti labiausiai jums patikusį žaislą – tikrai kiekvienas tokį turėjome. Kiek tai atitinka tiesą, nuspręsite patys, testas yra iš psichoterapeuto A.Kurpatovo knygos. Ir nepamirškime, kad save kuriame visą gyvenimą.. Bet kokiu atveju, sugrįžti prisiminimais į vaikystę visuomet labai miela, tiesa? Tuo labiau, kad artėjančios Kalėdos savo dvasia daugeliui primena vaikystę 🙂 . Linkiu visiems gražių artėjančių švenčių, sugrįšiu pasveikinti Jus visus per Kūčias 😀 .

Sąvoka atsakomybė apibrėžiama kaip moralinis įsipareigojimas atsakyti už savo pasirinkimų pasekmes. Mūsų dienomis aktualizuojama pasirinkimų ir veiksmų laisvė, o apie atsakomybę dažniausiai prisimename, kai reikalaujame jos iš kitų žmonių. Kai esame atsakingi žmonės, mes suprantame, kad galime atsakyti tik už savo pasirinkimus. Už kitus žmonės, kokie jie artimi bebūtų, mes negalime atsakyti, o geriausia, ką galime dovanoti savo vaikams – ugdyti jų savarankiškumą ir atsakomybę už save.

Įdomiausia yra tai, kad, kaip teigia L.Burbo, savarankiškumas – visų mūsų prigimtinė savybė, ir vaikai labai anksti pradeda tą savarankiškumą reikšti: jie būtinai nori viską padaryti patys. Tėvams reikia nemažai kantrybės, kol vaikai išmoksta viską atlikti savarankiškai ir kol išmoksta pamatyti savo veiksmų pasekmes. Dažnas suaugęs neištveria, imasi padėti, nes jaučiasi atsakingas už tai, ką vaikas daro. Tuo tarpu svarbiausia tėvų atsakomybė yra mylėti, nukreipti, palaikyti savo vaikus, įžvelgti jų gabumus.

Būtent meilė ir palaikymas ugdo mumyse sugebėjimą rinktis ir jausti atsakomybę už savo pasirinkimus. Kai neugdomos šios pagrindinės savybės, žmogus auga nesavarankiškas, o tėvai pradeda nuolat jausti kartėlį dėl to, kad vaikas nepateisina jų lūkesčių. Jie pradeda jausti ir kaltę bei atsakomybę už tai, ką daro jų vaikas. Tai tarsi teisinga iš tėvų pozicijos, o iš vaiko?

Natūralu, kad prieš gimstant vaikui, tėvai supranta, kad imasi tam tikrų įsipareigojimų: užtikrinti jo gyvybinių poreikių patenkinimą (maistas, pastogė, išsilavinimas), taip pat – o tai svarbiausia – mylėti, gerbti ir palaikyti savo vaiką. Kai kuriems suaugusiems svetima mintis apie pagarbą vaikui, tai automatiškai siejama su autoritetu, jėga ir amžiumi. Tuo tarpu žmonėms, kurių pagarba kyla iš meilės, tai natūralu: savo vaikams, atsižvelgiant į jų amžių, jie suteikia galimybę (motyvuoja) skleisti savo gabumus ir drauge kurti bendrą gyvenimą.

Tokio ugdymo rezultatai – savarankiškas ir atsakingas žmogus. Tai nelengva, nes mokydami savo vaiką atsakomybės už save, tėvai turi remtis būtent meile, pagarba ir pasitikėjimu (ir rodyti pavyzdį, būtinai). L.Burbo teigia, kad jei mokysime to iš mažens (pagal vaiko suvokimą), vaikas palengva išmoks matyti savo veiksmų pasekmes (jei aptarsime jas ir kartu analizuosime, leisime rinktis be spaudimo). Toks nuoseklus auklėjimas visada duoda gerus rezultatus ir šeimoje vyrauja geranoriška atmosfera.

Kodėl toks svarbus atsakomybės ugdymas? Todėl, kad žmogus su išvystyta atsakomybe imasi adekvačių įsipareigojimų (supranta, ar jiems pasiruošęs), laisvai vysto savo sugebėjimus ir talentus, pasitiki savimi. Žmogus su išvystyta atsakomybe už savo veiksmus gerbia kitų teisę daryti savo pasirinkimus ir už juos atsakyti. Toks žmogus nedarys spaudimo, bus linkęs susitarti dėl bendrų sprendimų. Galiausiai, su tokiu žmogumi lengva bendrauti – jo nekankina kaltės jausmas, jis neturi pretenzijų ar nepagrįstų reikalavimų.

Daugelis sutiksime, kad labiausiai krentantis į akis šių laikų žmonių bruožas ir yra neatsakingumas. Vyrauja išsisukinėjimas, pareigų (nes įsipareigojimų dėl neatsakomybės imtis nenorima) vengimas, manipuliavimas, melas. Kurlink tai veda, mes visi matome: net smulkiose konfliktinėse situacijose žmonės nemato savo veiksmų pasekmių, puldami ginasi ir kaltina kitus. Ir tai vyksta visuose lygmenyse – nuo tarpusavio žmonių santykių iki valstybės valdymo.

Išeitis? Ugdyti atsakomybės jausmą pirmiausia savyje. Jei neišmokome to vaikystėje, galime mokytis sąmoningai, būdami suaugę. Peržiūrėkime savo gyvenimą ir beveik kiekvienas atrasime neįvykdytų pažadų – sau ir kitiems, taip pat pamirštų įsipareigojimų, kaltės jausmo dėl kitų žmonių elgesio, o ir pačių mūsų neatsakingo elgesio (pvz., ekologijoje).. Visa tai neigiamai veikia gyvenimą, todėl taisykime tokias kad ir smulkiausias situacijas ir visada prisiminkime savo asmeninę atsakomybę.

Tai svarbu, tai veikia ne tik vieno žmogaus gyvenimą, bet galiausiai ir visų mūsų, visuomenės gyvenimą. Taip pat nepamirškime, kad tikėtis ko nors iš kitų žmonių galime tik tuomet, kai yra prisiimti aiškūs įsipareigojimai. Ir.. auklėkime asmeniniu pavyzdžiu (atsakingumu) savo vaikus – tai svarbu mūsų visų ateičiai 🙂 ..

Ką jūs apie tai manote?

Puiku, kad turime Tėvo dieną. Įdomu, kad įvairiose šalyse ji švenčiama skirtingu laiku, o pradėta ji švęsti prieš šimtą metų JAV, pagerbiant Tėvą, kuris vienas užaugino šešis vaikus. Tėvas vaiko gyvenime ne mažiau svarbus už mamą. Vaikui gera ir jauku tuomet, kai yra šeima – tėtis ir mama, ir sunku nusakyti, kuris yra svarbesnis – svarbūs abu 🙂 ..

Daugumos mūsų prisiminimai iš vaikystės apie tėtį panašūs.. Visiems įsiminė jo tvirtos rankos, mūsų jaukūs “pasisėdėjimai“ ant tėčio pečių.. Rogutės, kai tėtis veža, o mes laimingi krykštaujam: “greičiau, greičiau!..“ Arba Kalėdų Senelis, kurio balsas labai jau panašus į tėčio.. Paslaptys, kurių niekaip niekaip mamai nedrįstame pasakyti, todėl pasisakome tėčiui.. Smagumas einant su juo gatve, įsitvėrus į didelę jo ranką.. Ir.. svarus argumentas bendraamžiams “mano tėtis sakė“ …

Tėvas – šeimos saugumas, patikimumas, atsakomybė. Dažnai tik suaugę įvertiname jo pastangas įvairiausiomis sąlygomis aprūpinti savo šeimą viskuo, kas jai reikalinga gyvenimui.. kad nepritrūktų “malkų“ šeimos židiniui, kurį taip sumaniai kūrena mama.. Jis oriai papildo šeimos pilnatvę savo ramybe ir vyriškomis savybėmis. Žiūrėdami į jį, sūnūs mokosi vyriškumo, o dukros dėliojasi savo vaizduotėje būsimo vyro savybes. Vaikai šeimoje mokosi šeimyniškumo: iš mamos ir tėčio..

Iš tėvo mokomės teisingumo ir stiprybės. Tėvas “stato ant kojų“, paskatina. Griežtas.., bet teisingas, ir tas griežtumas tik parodo, kokia svarbi yra tvarka ir kryptingumas. Jis skleidžia ramią išmintį. Nors santūrus, bet vyriškas jo švelnumas sušildo ir padrąsina. Todėl nenuostabu, kad didžiuodamasis savo vaikais, slapčia braukia šykščią vyrišką ašarą.. 🙂

Su Tėvo diena, jauni tėveliai, brandūs tėčiai ir nuostabūs seneliai!!!  🙂  Šilčiausi sveikinimai visiems Tėčiams! 😀