Tėvams

10 J. Korčako priesakų tėvams

1. Nelauk, kad tavo vaikas bus toks kaip tu arba toks, kokio tu nori. Padėk jam tapti ne tavimi, o savimi.

2. Nereikalauk iš vaiko atsilyginti už viską, ką tu dėl jo padarei. Tu dovanojai jam gyvenimą, kaip jis gali tau už tai atsidėkoti? Jis dovanos gyvenimą kitam, kitas – trečiam, tai ir yra nekintamas dėkingumo dėsnis.

3. Neišliek ant vaiko savo nuoskaudų, kad senatvėje netektų valgyti karčios duonos. Nes ką pasėsi, tą ir pjausi.

4. Nežiūrėk į vaiko problemas iš aukšto. Gyvenimas kiekvienam duotas pagal jėgas, ir būk tikras, kad jam būna ne mažiau sunku, nei tau, o gal ir sunkiau, nes jis dar neturi patirties.

5. Nežemink!

6. Nepamiršk, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai – tai jo susitikimai su vaikais. Skirk jiems daugiau dėmesio – mes niekada negalime žinoti, ką sutinkame vaiko asmenyje.

7. Nesikankink, jeigu negali kažko padaryti dėl savo vaiko. Kankinkis, jeigu gali, bet nedarai. Atmink, kad dėl vaiko padarei nepakankamai, jeigu nepadarei visko, ką gali.

8. Vaikas – ne tironas, kuris užvaldo tavo gyvenimą, ne tik tavo kūnas ir kraujas. Tai tas brangus indas, kurį Gyvenimas patikėjo tau saugoti ir įžiebti kūrybingumo ugnį. Tai išlaisvinanti tėvų meilė, kurie augins vaiką ne kaip “nuosavą“ ar “mūsų“, o kaip dvasią, patikėtą jiems saugoti.

9. Mokėk mylėti svetimą vaiką. Niekada nedaryk svetimam to, ko nenorėtum, kad darytų tavajam.

10. Mylėk savo vaiką bet kokį – netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendrauk su juo – džiaukis, nes vaikas – tai šventė, kuri kol kas su tavimi.

Ir dar kelios šio žymaus pedagogo, gydytojo ir rašytojo mintys:

* Vaikas – papirusas, kruopščiai prirašytas smulkių hieroglifų, tu sugebėsi perskaityti tik dalį jų, o kai kuriuos pavyks nutrinti arba nubraukti ir parašyti savo turinį

* Šiuolaikinis auklėjimas reikalauja, kad vaikas būtų patogus. Žingsnis po žingsnio jis veda prie to, kad vaiką neutralizuotų, nuslopintų, sunaikintų viską, kad yra valia ir laisvė, dvasios grūdinimas, reikalavimų ir siekių jėga.

* Kiekviename yra unikali kibirkštis, kurią gali įskelti laimės ir tiesos titnagas, ir gal dešimtoje kartoje ji įsižiebs genialumo gaisru ir, pašlovinusi giminę, nušvies naujos saulės šviesa visą žmoniją.

* Vaikas – ne dirva, kultivuojama paveldimumo, mes tik galime padėti augti tam, kas atkakliai veržiasi gyventi dar iki savo pirmojo oro gurkšnio.

* Be paveldimumo faktoriaus, būtina tyrinėti ir vaiko ugdymo aplinką. Ugdymo aplinka aš vadinu šeimos dvasią, kuri joje viešpatauja, taigi atskiri jos nariai negali turėti autonomiškos pozicijos.

* Dogmatinė aplinka skatina vaiko pasyvumą, idėjinė – iniciatyvą. Dogmatinė tvirtina: “Aš padarysiu iš tavęs žmogų“, idėjinė – klausia: “Kuo tu gali tapti, žmogau?“

Saulėto ir smagaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Reklama

3 mintys apie „Tėvams“

  1. Sveika, Vilte,

    Pabandysiu įkelti tris citatas iš M. Scot Peck knygos “Nepramintuoju taku“, . Manau jos čia būtų į tema:). Beje pirmoji labai susišaukia su Stefano Molyneux knyga, kurią ne per seniausiai aptarinėjome. O “kinietiškas“ vaikų auklėjimo ir ugdymo metodas man priminė epizodą iš Marko Tveno “Princas ir elgeta“, kur elgetos tėvai drastiškai luošina savo vaikus, nes demonstruodami savo žaizdas ar amputuotas galūnes jie surinks daugiau išmaldos t.y. bus geriau prisitaikę savo visuomeninėje ekonominėje situacijoje. Gal kai kurie iš jų taip pat už tai jaučiasi dėkingi savo tėvams:(

    VP

    „Iš begalybės melagysčių, kurias žmonės neretai sako sau, dvi dažniausios, įtikinamiausios ir žalingiausios yra: „Mes iš tikrųjų mylime savo vaikus“ ir „Mūsų tėvai tikrai mylėjo mus“. Gali būti, kad tėvai ir mylėjo mus, ir kad mes mylime savo vaikus, tačiau jei yra priešingai, žmonės dažnai deda neįsivaizduojamas pastangas, kad nereikėtų to pripažinti.“ (p. 54) M. Scot Peck, Nepramintuoju taku, Vaga, Vilnius 2009.

    Jūsų vaikai nėra jūsų.
    Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio.
    Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų,
    Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso.

    Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,
    Nes jie turi savąsias.
    Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
    Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse.
    Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save.
    Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena.
    Jūs esat lankai, iš kurių kaip gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
    Lankininkas mato taikinį amžinybės kely,
    Jis įtempia jus savo galia, kad Jo strėlės skrietų greitai ir toli.
    Tegu jūsų buvimas lankininko rankoj teikia jums tik džiaugsmą,
    Nes kaip Jis myli strėlę, kuri lekia, taip myli Jis ir lanką, kuris yra tvirtas.
    – Kahlil Gibran, Pranašas (p. 139)

    „Romėnų teisėtvarkoje tėvas turėjo visišką valdžią savo vaikams: galėjo nebaudžiamas juos parduoti arba nuteisti myriop. Ši absoliučios teisės koncepcija buvo perkelta į Anglijos teisę, kur beveik nepakitusi išliko iki XIV amžiaus. Viduramžiais vaikystė nebuvo toks unikalus gyvenimo etapas kaip atrodo dabar. Buvo įprasta septynerių metų vaiką atiduoti tarnauti pameistriu, kur darbas meistrui buvo svarbiau už mokslą. Su vaikais ir tarnais buvo elgiamasi vienodai, o kalboje nebuvo net atskirų terminų, kurie juos skirtų. Tiktai XVI amžiuje pasikeitė požiūris į vaikus, ir jiems, kaip turintiems atlikti svarbias ir specifines vystymosi užduotis bei vertiems meilės, pradėta skirti tam tikras dėmesys.“* (p. 226)
    * Andre P. Derdeyn, Child Custody Contests in Hystorial Perspective. Amerika Journal of Psychiatry, Vol. 133, No. 12 (dec. 1976), p. 1369.

    Patinka

  2. Labas, Vladai 🙂

    Dėkui, kad taip plačiai papildei auklėjimo temą 🙂 .

    O šios Kalilio Džibrano eilės man kadaise sukėlė labai daug minčių dėl auklėjimo, galiausiai tapo vienu mylimiausių mano skaitomų autorių.

    Ir gerai, kad istoriją paminėjai – taip, vaikai buvo auginami kaip pagalbininkai ūkyje pirmiausiai, o apie mokslą tik pasvajoti galėjo. Paprastai, jei leisdavo lėšos, mokytis leisdavo bent vieną vaiką..

    Bet dabar viskas kitaip, ir jau žiūrėdami į šeimą galime pamatyti daugybę pokyčių. Jau ir tėveliai aktyviau dalyvauja vaiko auklėjime, ir vaikai auginami daug laisvesni 🙂 ..

    Dar kartą ačiū už esminį papildymą, Vladai 🙂 .

    Patinka

  3. Thank you a lot for providing individuals with a very breathtaking possiblity to discover important secrets from this website. It really is so terrific and as well , jam-packed with amusement for me personally and my office co-workers to search the blog minimum 3 times every week to read the fresh things you have got. And of course, I’m always impressed with your excellent hints you give. Selected two ideas in this post are basically the most beneficial I have had.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s