Vaikystės nuoskaudos

Pirmieji mokytojai mūsų gyvenime yra mūsų tėvai. Iš jų elgesio ir reakcijų mokomės pažinti gyvenimą. Kokie buvo mūsų tėvai, tokios nuostatos ir įsitikinimai susiformuoja mumyse – tai yra natūralus vystymosi dėsnis. Suaugę mes dažniausiai kopijuojame tai, ką matėme vaikystėje. Dėl mūsų atminties savybės – nustumti nemalonius prisiminimus į pasąmonę – kartais sunku atsekti tų įsitikinimų ar nuostatų priežastis.

Laimė, jei gyvenome darnioje, geranoriškumu grįstoje šeimoje, tuomet ir toliau į gyvenimą nešame tėvų įskiepytą harmoniją. O jei vaikystėje teko matyti barnius, pykčio protrūkius, patirti perdėtą griežtumą ar bausmes – mumyse susiformuoja neigiamas požiūris ne tik į gyvenimą ir žmones, bet ir į patį save. Mes save vertiname tiek, kiek mus vertino tėvai. Mylime mes taip pat tiek ir taip, kaip mus mylėjo mūsų tėvai vaikystėje.

Santykius, buvusius tarp mūsų ir mūsų tėvų, mes, patys to sąmoningai nesuvokdami, atkuriame su savo mylimais žmonėmis, vaikais, draugais, bendradarbiais. Vaikystėje suformuoti įsitikinimai veikia mūsų gyvenimą. Stipriausios neigiamos nuostatos įskiepijamos būtent vaikystėje. Jei suaugę pykstame ant savo tėvų, nemylime ar nepriimame jų – reiškia, mes nemylime ir nepriimame savęs.

Tai labai svarbu suprasti, kitaip sukuriamas užburtas ratas, iš kurio galima išeiti tik vienu būdu: pamatyti ir suvokti vaikystėje suformuotus įsitikinimus, atleisti tėvams ir pradėti kurti gyvenimą taip, kaip mums atrodo geriausia. Kitaip gyvenime nuolat kartosis tos pačios situacijos, tik skirtingais variantais..

Mokslininkai seniai nustatė, kad pozityvūs (deja, rečiau pasitaikantys) ir negatyvūs psichoemociniai poveikiai yra perduodami iš kartos į kartą kaip gyvenimo programos. Jei nesuprantame paveldėjimo mechanizmo, tai gali atrodyti lyg šeimos prakeiksmas. Tačiau paklausinėjus tėvų apie jų pačių vaikystę, galime suprasti, kad mūsų tėvai negalėjo išmokyti mūsų to, ko jų pačių neišmokė. Taigi, mūsų pačių valioje – tęsti tas negatyvias programas ar tapti sąmoningais savo gyvenimo kūrėjais.

Jei kaltinsime savo tėvus, iš užburto rato niekaip neišeisime, o tik tęsime negatyvias programas. Įdomus psichologų pastebėjimas, kad tėvų programas paprastai greičiau perima geri ir paklusnūs vaikai. Gyvendami pagal negatyvius, dažnai užslėptus įsitikinimus, mes visomis kryptimis ardome savo gyvenimą.

Pirmiausiai kenčia sveikata: nuo nervų sistemos ir endokrininių sistemų funkcionavimo pažeidimų iki bendro imuniteto silpnumo. Įsitempę žmonės provokuoja nelaimingus atsitikimus ir avarijas. Kenčia ir šeimos gyvenimas – jei pasąmonė užteršta agresyvumu, ji neišvengiamai bus nukreipta ir prieš šeimos narius. Nukenčia ir sėkmė gyvenime, nes negatyviai nusiteikęs žmogus mato tik bloga, yra kritiškas.

Taigi, verta apie tai pagalvoti – juk tai nuodija gyvenimą. Skirkime laiko ir pagalvokime apie savo neigiamas mintis apie tėvus. Supraskime, kad jie tikrai nedarė kažko piktybiškai, jie tiesiog tęsė tai, ko juos pačius išmokė. Prisiminkime, kokios auklėjimo nuostato buvo jų laikais: juk dažniausiai buvo reikalaujama aklo paklusnumo.. Pasistenkime atleisti tėvams ir priimti juos tokius, kokie jie yra – juk už savo klaidas jie sumokėjo savo gyvenimo kokybe.. Todėl nebauskime jų dar ir savo nemeile..

Luiza Hey, viena iš pozityvaus mąstymo pradininkių, patyrė savo vaikystėje skaudžius išgyvenimus ir sukūrė metodiką, kaip iš jų poveikio išsivaduoti. Ji teigia, kad kol negatyvios mintys apie tėvus ar vaikystės nuoskaudos slypi žmogaus pasąmonėje, jos vienaip ar kitaip tikrai veiks gyvenimą. Dažniausiai tai virsta įsitikinimais: “aš nepakankamai geras, negabus, kaltas, ką kiti pagalvos..“ ir pan. – jie tiesiog trukdo džiaugtis gyvenimu ir pilnai išreikšti save.

L.Hey siūlo į tai tiesiai pažvelgti ir palengva negatyvias nuostatas keisti pozityviomis. Būtinai ieškokime atsakymo į kiekvieną savo klausimą, o jei situacija nemaloni – visomis jėgomis ieškokime sprendimo. Nepalikime jokių užslopintų jausmų ir emocijų, slopinimas gali būti atėjęs kaip įprotis iš vaikystės. Kai esame suaugę, galime pradėti kurti savo gyvenimą taip, kaip norime. Reikia suvokti, kad išeitis – dabartyje, dabar svarbiausia – mūsų pačių pasirinkimas.

Mums nereikės keisti kitų žmonių ar laukti iš jų kažkokio elgesio, vienintelis dalykas, ką teks pakeisti – mūsų pačių mintys. Pavyzdžiui, mintis “mano motina nuolat kontroliuodavo mane, užgniauždavo iniciatyvą ir nieko man neleido, ji ir dabar mane kontroliuoja“, keiskime mintimis “aš esu suaugęs žmogus ir galiu drąsiai elgtis taip, kaip manau reikalinga“. Tai nelengva, ir gal nepavyks iš pirmo karto, bet nuoseklumas tikrai duos rezultatų.

Arba: “ mano tėvas – šaltas žmogus, kuriam aš visiškai nerūpėjau“, galime keisti mintimis: “mano tėvas darė dėl manęs viską, ką mokėjo, jo dėka aš išmokau savarankiškumo“. Mintis “aš bijau pakartoti savo tėvų santykius“ keiskime mintimis: “aš savarankiškai renkuosi savo kelią šiame gyvenime“ ir pan.. Neteisinkime, bet pereikime nuo kaltinimų prie supratimo.

Kitaip.. lyg bumerangą nuolat mėtysime į gyvenimą tas negatyvias ir dažniausiai užslopintas vaikystės nuoskaudas.. Ir jis tikrai sugriš nemaloniais įvykiais ir nesėkmėmis.. O ir aplinkiniams kartinsime gyvenimą, ir mūsų vaikai gali tą bumerangą perimti.. Todėl – atleiskime savo tėvams, palikime nuskaudas, kurias kartais tempiamės visą gyvenimą su savimi lyg sunkią, bet nereikalingą naštą. Suaugę ją galime nusimesti ir kurti naują, savo pačių gyvenimą – tokį, kokį įsivaizduojame geriausią 🙂 .

Epizodas iš Luizos Hey paskaitos ir būtinai parašykite, ką apie tai manote..

Reklama

21 mintis apie „Vaikystės nuoskaudos“

  1. Labai labai svarbus klausimas kiekvienam. Kažkur skaičiau, kad laimingos šeimos laimės įrodymas yra jų vaikų psichologinė būsena. Tikrai, jei nesuprantame gyvenimo programų perdavimo mechanizmo, tai belieka konstatuoti, geras ar blogas žmogus, o juk nieko be priežasties nebūna! Kertinė mintis: mūsų tėvai negalėjo išmokyti mūsų to, ko jų pačių neišmokė. Dar pridurčiau, kad nebuvo nei domėjimosi psichologija, nei tiek informacijos. Na, o Luiza Hey tiesiog nuostabi, kaip ir jos knygos. 😀

    Patinka

  2. Sveika, Bagira 🙂
    Vėl tu drąsiausia. O tavo mintis, kad mūsų tėvai neturėjo tiek informacijos, kiek mes – tiesiai į tašką 🙂 . Taip, jie tiesiog atkartojo tai, ko juos išmokė jų tėvai.
    Labai svarbi, bet ir sunki tema, nes man lengvai tai įveikti nepavyko, prireikė ne vienų metų..
    Liuza Hey – taip, ir mano mėgiama autorė 🙂 .

    Patinka

  3. O man dar mintis kilo, kad neveltui vyresni žmonės patardavo gerai susipažinti su būsimo sutuoktinio šeima. Logiška, jei supranti kam 🙂 .

    Patinka

  4. Labai labai naudinga. Iš tiesų, man labai padedi pažvelgti į vaikystę, tėvus ir santykius visai kitu žvilgsniu, tokiu nešališku, kuris suteikia tiek daug naujo suvokimo. Ačiū!

    Patinka

  5. Labas, Sauliau 🙂
    Man pačiai tai buvo labai svarbu, tas suvokimas pakeitė mano gyvenimą, todėl ir norisi pasidalinti 🙂 , nes labai dažnai ir netikėtai daugelį savo klaidingų nuostatų priežasčių atrandame būtent vaikystėje.

    Patinka

  6. Louise Hay teisi, sakydama, kad negatyvias nuostatas reikia keisti pozityviom, tik šiame straipsnyje praleistas vienas momentas: vaikystės nuoskaudos niekur nedingo, jos liko užslopintos, ir tik išgyvenus tuos neigiamus jausmus iki galo, juos “iškrovus“, mes galėsim tas nuostatas keisti…
    Savo knygoje “Tavyje slypinti stiprybė“ Louise Hay pasakoja, kiek ji “daužė pagalves“, kol pati atsikratė savo sukaupto vaikystėje pykčio.Taigi, “kad į indą būtų galima įpilti sriubos, pirma jį reikia išplauti“..

    Patinka

  7. Labas rytas, Inesa 🙂
    Taip, jūs visiškai teisi. Tam, kad išplautume tą indą, mes turime turėti norą jį išplauti ir suprasti, kad jį reikia išplauti.
    Prieš spręsdami bet kokią problemą, turime suprasti, kad ji yra ir tiesiai į ją pažiūrėti – apie tai aš ir rašiau. O visi kiti veiksmai – kas tai bebūtų: pagalvių daužymas ar sąmoninga analizė, seka tik po to, kai suvokiame, kad problema yra. Kitaip tai tėra pagalvių daužymas dėl daužymo.
    Vaikystės nuoskaudos yra sunkiai apčiuopiamos ir dažnai nešiojamos savyje kaip nesuvokiama agresija ir pyktis. Man asmeniškai labai palenvėjo, kai pažiūrėjau į šias nuoskaudas būtent taip – suvokiau, kad tėvai nelinkėjo man blogo, o tiesiog perdavė tai, ko patys buvo išmokyti. Pagalvių nereikėjo daužyti, padėjo šis suvokimas. Kiekvienas sprendžiame savo vidinės problemas taip, kaip mums atrodo geriausiai ir renkamės tai, kas padeda, sprendimų variantų tikrai yra daug, ir visi pokyčiai prasideda būtent nuo minčių keitimo. Kas ieškos – tikrai atras.. Aš pasidalinau tuo, kas man padėjo 🙂 .

    Patinka

  8. Ačiū, Ruvi, kad dalinatės! Išties Jūsų mintys duoda daug peno apmąstymams ir suvokimui. Man labai patinka šis dienoraštis savo temomis ir dėstymo stiliumi, Jis spinduliuoja pozityvumu. Ačiū, kad jį rašote!

    Patinka

  9. Tai jums ačiū už mintis – papildote, padedate žvilgtelėti plačiau 🙂 . Žiūrėjimas iš įvairių pozicijų padeda kiekvienam žmogui rasti jam tinkantį sprendimą, todėl nuoširdžiai dėkui, kad parašote savo nuomonę 🙂

    Patinka

  10. mano tevas buvo alkoholikas, seksualiai lindo prie mano sesiu. dabar jis invalidas. nuolat jauciu, kad man truksta ir truko tevo. nuolat jo ieskau tarp kitu zmoniu. taip pat bijau suaugti, nes bijau patikti kitiems vyrams. susirgau nervine anoreksija, sergu keturis metus, nesiseka sveikt. atrodo sustabdziau laika, islikau maza mergaite ir taip apsiginu nuo vyru. taip pat susirgus sulaukiau mamos demesio, kurio man taip truko vaikysteje…

    Patinka

    1. Sveiki 🙂

      Suprantu jus.. Vaikystės nuoskaudos gali veikti žmogų labai ilgai, nes jos įsirėžia švarioje vaiko sąmonėje. Ir, žinoma, veikia žmogaus gyvenimą – jo elgesį, jo reakcijas.

      Kaltinti tėvus dėl to – kaip ir natūralu, bet tai gali tik pratęsti begalinę kančią. Nors ir sunku, bet reikia atleisti – tam, kad prisiminimai nekankintų. Tai, žinoma, nemenkina jų veiksmų, bet tokiu atveju žmogus pasirenka pats kurti savo ateitį, o ne gyventi veikiamas slogių prisiminimų.

      Be to, padeda supratimas, kad nei vieni tėvai, kokie blogi jie bebūtų, nieko nedaro piktybiškai – jie elgiasi blogai todėl, kad nemoka kitaip. Juos kažkas tokiais išaugino, išugdė, ir jiems tai atrodo normalu, jie tiesiog nesusimąstydami tęsia ydingo elgesio estafetę. Tai ne pateisinimas, o padedantis atgauti pusiausvyrą ir išsilaisvinti suvokimas. Nes jei to nepadarysime – paradoksas – bet su savo vaikais elgsimės panašiai..

      O alkoholis apskritai sudarko bet kokius žmonių santykius – alkoholikas gyvena iškreipta sąmone, ir tikėtis iš jo bent jau logiško elgesio – nerealu.

      Svarbiausia – jūs aiškiai matote savo būsenos, savo elgesio priežastis. Manau, kad tai jau pusė darbo, svarbu toliau tęsti saviugdą, ir pamažu tikrai atgausite pasitikėjimą savimi ir dvasinę stiprybę. Žinau, kad tai nelengva, kartais tai ilgas kelias – bet tai vienintelis kelias, leidžiantis pradėti gyventi oriai ir kurti savo gyvenimą.

      Dėkoju jums už nuoširdumą.. Iš visos širdies linkiu jums stiprybės. Nenuleiskite rankų, kiekvienas žingsnelis dvasiniame augime visada atneša gerus rezultatus :).

      Patinka

  11. Pritariu autorei dėl vaiksytės svarbos visam žmogaus gyvenimui. Bet nepritariu dėl atleidimo tėvams. Asmenys, suvokiantys iš tėvų vaikystėje patirtas skriaudas, bet vis tiek verčiantys save atleisti tėvams, juos pateisinti, taip ir neišsigydo savo žaizdų. Nesuvoktas, nuslopintas pyktis (jeigu skriaudė, tai natūralu, kad norisi pykti)ir toliau kelia nerimą, graužia žmogų, trukdo jam kurti normalius santykius. Kviečiu ta tema paskaityti Alice Miller “Kūno maištas“.

    Patinka

  12. Labas, Aušra!

    Sutinku – atleidimas turi būti ne paviršutiniškas, o gilus ir sąmoningas. Jei nesigauna atleisti – reikia tai atidėti ir bandyti vėliau. Kitaip tos paliktos nuoskaudos griauna pačio nuskriaustojo gyvenimą.

    Kadangi tai išgyvenau pilnai, galiu pasakyti, kad atleidimas tikrai išlaisvina nuo slogių praeities prisiminimų. Ir tai jokiu būdu nesumenkina ir nepateisina patirtos skriaudos, o išlaisvina nuo nesibaigiančios savigraužos dėl tų skriaudų.

    Pritariu, kad tokiam atleidimui reikia subręsti, kitaip tai tebus laikinai nuslopintas skausmas. Ir versti savęs atleisti negalima. Atleisti galima tik tada, kai jau žmogus yra tam pasiruošęs. Kiti ir visą gyvenimą negali atleisti.. bet ir kenčia nuo to ne tik patys, bet ir aplinkinius kankina. Todėl atleisti reikia – ir dėl savęs, ir dėl savo artimųjų.

    Ačiū, Aušra, už nurodytą knygą – paieškosiu, dar neskaičiau. Jaukaus vakaro! 🙂

    Patinka

  13. Atgalinis pranešimas: Kad vaikai augtų Meilėje.. – ruvi
  14. Atgalinis pranešimas: Apie psichologines traumas – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s