Auklėjimas

Dažnas turime vaikystės nuoskaudų, kaltiname tėvus ir jų auklėjimą. Bet ar susimąstome, kodėl tėvai auklėja savo vaikus vienaip ar kitaip? Kodėl vienoje šeimoje išauga skirtingi vaikai? Kas apskritai vaikus paveikia – tėvų asmeninis pavyzdys ar auklėjimas? Ir kodėl, net jei suaugę puikiai suprantame tėvų auklėjimo klaidas, kartais jas pakartojame, auklėdami savo vaikus?

Ši tema, pasirodo, labai plati ir ne tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Auklėjimas veikia skirtingai žmonės ir todėl, kad visi auklėjamieji ir auklėtojai yra skirtingi, ir todėl, kad auklėjimo kryptys bei sistemos skirtingos. Be to, teigiama, kad ir auklėjimas, ir perauklėjimas vyksta nuolat – visi visus auklėja: tėvai vaikus, vaikai tėvus, vyrai žmonas, žmonos vyrus, mokytojai mokinius, draugai draugus it t.t..

Bet pirmiausiai išsiaiškinkime, kaip apibrėžiamas auklėjimas. Auklėjimas yra kryptingas poveikis į asmenybės vystymąsi; tai ugdymas, formuojantis tam tikrus bruožus ir sistemingai keičiantis auklėjamojo elgesį. Auklėjant formuojami arba keičiami: gyvenimo matymas, gyvenimo vertybės ir taisyklės, taip pat elgesio manieros, įgūdžiai ir įpročiai.

Neretai auklėjime perauklėjimas išskiriamas kaip atskiras procesas. Perauklėjimas skiriasi tuo, kad auklėjimas yra pradinis procesas, o perauklėjimas – jau kažkokiu būdu išauklėtos asmenybės tam tikrų bruožų performavimas. Be to, auklėjimo būdai yra įvairūs: tradicinis, laisvas, vyriškas ir moteriškas, vaikų ir suaugusiųjų auklėjimas ir t.t.. Žinoma, visi jie turi skirtingą poveikį.

Pavyzdžiui, tradicinis auklėjimas yra toks, koks yra priimtas tam tikroje visuomenėje. Jei pažiūrėsime į Vakarų pasaulio visuomenės uždavinius, tai per pastaruosius kelis šimtmečius susiklostė tokios tradicijos, kad suaugę turi atlikti viską, ką privalo vaikų atžvilgiu. Svarbiausias sėkmingo auklėjimo kriterijus – kad suaugusiems dėl auklėjimo nebūtų jokių pretenzijų. Ką jaučia vaikas, ne taip svarbu (pagrindinis auklėjimo siekis – besąlygiškas paklusnumas), svarbiausia, kad suaugę atliktų viską, kas pridera pagal susiklosčiusias tradicijas.

Visai kitoks laisvas auklėjimas – jame daugiau sąmoningumo, humaniškumo ir pagarbos vaikui. Tokiu auklėjimu siekiama lavinti vaiko savarankiškumą ir ugdyti pasirinkimo laisvę. Išskirtinis bruožas – auklėjime nenaudojama prievarta. Pagrindinės laisvo auklėjimo idėjos yra šios:

– vaikai gimsta laisvi ir pagrindinė suaugusiųjų užduotis – auklėjant vaiką be prievartos, išsaugoti jo laisvę;
– jei vaikui sukuriamos palankios sąlygos, jis patys linksta į tai, kas gera;
– vaikas neturi jausti pažeminimo, vertimo kažką daryti ir prievartos;
– išlaisvinti vaiką nuo to, ko jam nereikia;
– gyvenimo kelio pasirinkimas – prigimtinė auklėjamojo teisė.

Teigiama, kad ir vienas, ir kitas būdas turi ir privalumų, ir trūkumų: kad tradicinis auklėjimas yra pernelyg varžantis asmenybę, konservatyvus ir nekūrybingas. O štai laisvas auklėjimas, nors ir skaitomas didžiuliu progresyviu žingsniu į priekį, neišugdo tam tikrų elgesio šablonų ir paklusnumo, kuris vis dar pageidautinas visuomenėje. Todėl dėl šių auklėjimo krypčių vyksta daugiausia diskusijų.

Be šių pagrindinių krypčių yra ir vyriškas bei moteriškas auklėjimas. Keista, kad jie taip skiriasi! Taigi, vaikas patiria ir artimiausių žmonių auklėjimo skirtumus. Pavyzdžiui, moteriai svarbus pats gyvenimo procesas: kad vaikas būtų pamaitintas, aprengtas, tvarkingas ir mylimas. Vyras, atvirkščiai, visuomet orientuotas į konkretų auklėjimo rezultatą: jis siekia, kad vaikas turėtų tokias savybes, kokias jis užsibrėžė išugdyti.. Ir dar daug įdomių vyriško ir moteriško auklėjimo skirtumų ypatumų, apie kuriuos plačiau – sekantį kartą.

O ką jūs manote apie auklėjimą?

Reklama

10 minčių apie „Auklėjimas“

  1. Neseniai skaičiau Stefan Molyneux „Apie tiesą“ Galima nemokamai parsisiųsti iš čia: http://filosofija.outsider.lt/2011/03/s-molyneux-knyga-on-truth-lietuviu.html

    Manau, kad ten galima pasisemti daug idėjų tiek apie “laisvąjį“ tiek apie “paklusnumo“ auklėjimo metodus.

    Nesu nieko auklėjęs, bet manau, kad vaikas pats turi pasirinkti. Juolab, kiek pavyzdžių mačiau gyvenime. Jei žmogus gali pats rinktis, tai net ir prisidirbęs, pabuvęs “chuliganėliu“, galų gale grįžta į vėžes. Bet dabar jis turi privalumų prieš visus kitus – jis pabuvojo abejose barikadų pusėse ir renkasi ne todėl, kad “tai gerai“ arba “tai blogai“. O žino, kaip yra iš tiesų – kur veda vienas kelias, kur kitas.

    Tuo tarpu visiškos kontrolės padariniai – nebrandi asmenybė, jokio savarankiškumo, keršijimas tėvams, pvz., prisigiriama ir einama jiems pasirodyt. Negebėjimas atsakyti už savo veiksmus. Tam tikra prasme – protiniai ligoniai.

    Patinka

  2. Augini ir tiek, apie jokias metodikas negalvodamas. Aš pirmą kartą perskaičiau tai ką rašot, nors esu skaičius knygų apie auklėjimą. Man atrodo kai myli vaiką, tai viskas savaime gerai. 🙂

    Patinka

  3. Sveiki 🙂

    Povilai, pirmiausiai dėkui už nuorodą į knygą – atsisiunčiau ir skaitysiu 🙂 . Ir tavo mintims pritariu, ypač dėl kontrolės. Ir dėl patirties – mes visada galime daryti išvadas ir keistis, o patirtis – tik patvirtina, kurlink galime nukeliauti 🙂 .

    Viktorija, gal meilė ir išgelbėja nuo klaidų ir nuoskaudų, bet žinios niekuomet netrukdo.. Visuomet džiaugiuosi, kai randu informaciją, kuri papildo mano žinias arba atskleidžia tiesą. Juk visi žinome, kad daugiausiai klaidų padarome būtent dėl žinių trūkumo.

    O dėl meilės – jei myli, net nekils mintis žeminti 🙂 . Manau, didžiausia į akis krentanti bėda – tėvų nepagarba vaikui, tai turi daug nemalonių pasekmių..

    Patinka

  4. Sveika, Vilte,

    Kaip tau patiko Povilo rekomenduota knyga? Tikrai būtų galima apie ją padiskutuoti nes, bent man, dalis įžvalgų labai priimtinos, bet kitos tikrai vertos diskusijos. Na pvz. autoriaus požiūris į meilę.

    Geros dienos.
    VP

    Patinka

  5. Labas rytas, Vladai 🙂

    Žinai, ir man toks pat įspūdis susidarė – ne viskas man priimtina. Melo koncepcija ir kultūros bei mitų apibrėžimai – taip, pilnai sutinku.

    Bet.. meilės aprašymas man panašus į sąlyginę, lyg ji būtų galima tik tarp dorų žmonių. Truputį šokiravo ir jo atsisakymas bendrauti su mama, nes ji mylėjo jį ne taip, kaip jam atrodė, kad reikia. Su tuo apskritai negaliu sutikti, nes pati esu susidūrusi gyvenime su dar sunkesne situacija, bet sprendimą padariau vis dėlto iš žmoniškumo pozicijų, nesuvedinėjau sąskaitų su bejėgiu žmogumi.

    Apie smurtą labai teisingos mintys. Galiu pasakyti – buvo naudinga, juk dažniausiai taip ir yra – reta knyga visa visiškai atitinka kiekvieno pasaulio matymą. Keletą citatų užsirašiau 🙂 .

    Patinka

  6. Sveiki,Vilte,

    Manau, labai sveikas požiūris kai vienoje ar kitoje knygoje ar teorijoje “ne viskas priimtina“, priešingu atveju tai tampa panašu į aklą tikėjimą autoritetu:). Man minėtoje knygoje labai priimtinas skirtingų kultūrų palyginimas ir požiūris į patriotizmą. Deja autoriaus požiūris į meilę, tai tipinis sąlyginės meilės aprašymas. Greičiausiai žmogui nepatyrusiam tikros, nuoširdžios meilės neįmanoma suvokti kas tai yra ir kad taip aplamai gali būti. Požiūris į bendravimą su motina ir kai kurie kiti dalykai būdingi “maištaujančiam vaikui“ (pagal Berne “žaidimų teoriją“).
    Autoriaus pompastiškas tikėjimas, jog jo įžvalgos ir knyga praktiškai atvers naują puslapį žmonijos istorijoje man priminė laikus kai Michailas Gorbačiovas išleido knygą “Perestrioka tarybų sąjungai ir (sic!)visam pasauliui“. Kartais žmogui atradus įžvalgas, darančias totalią revoliuciją jo pasaulėžiūroje, atrodo jog revoliucija turi įvykti (ir vyksta) visame pasaulyje.
    Beje skaitydamas komentarus apie šią knygą “išėjau“ į labai įdomų straipsnį apie kinietiško ir vakarietiško vaikų auklėjimo ypatumus: http://www.alfa.lt/straipsnis/10682693/?Kodel.kinai.uzaugina.sekmingus.vaikus.=2011-03-20_11-06&pn=2

    VP

    Patinka

  7. O taip, man taip pat visada įdomiai nuskamba “pasaulio vartymo“ manija.. Iš tiesų tai galime dalintis, keistis nuomonėmis, savo atradimais ar suvokimais, bet tai, kad tai kažkam apvers pasaulį.. kažkaip į didybės maniją panašu 🙂 .

    Bet yra daug gerų minčių, kurias ir tu suminėjai.

    Ačiū, Vladai, už nuorodas – užeisiu būtinai paskaityti ir parašysiu čia atsiliepimą 🙂 . Vėliau 🙂 .

    Gražaus vakaro 🙂 !!

    Patinka

  8. Labas rytas 🙂

    Straipsnis verčia susimąstyti, įdomus ir ačiū už nuorodą, Vladai 🙂 .

    Tik kažkaip pasigedau tėvo vaidmens aprašymo. Vertinti – geras ar blogas kinų auklėjimo būdas yra sunku. Aš manau, kad tradicijos tradicijomis, o vaikai gimsta unikalūs, todėl kas vienam puiku, kitam gali būti žlugdantis poveikis.

    Beje, skaitydama pagalvojau, kad nacionaliniai žmonių ypatumai galbūt ir yra įtakoti auklėjimo?

    Patiko tai, kad kinai praleidžia 10 kartų daugiau laiko su savo vaikais.. kad mąsto apie stipriąsias puses, o ne apie silpnybes. Tik.. mano akimis, per daug spaudimo ir reikalavimų.

    Ir va su kuo sutinku – tai reikia žiūrėti į rezultatą – kaip jaučiasi suaugęs vaikas. Jei jis laimingas, tai viskas tvarkoje 🙂 .

    Patinka

  9. Labas rytas, OutSider 🙂

    Ačiū už nuorodą į diskusiją! Buvo labai įdomu paskaityti, radau ir sau įdomią mintį auklėjimo klausimu – dėl skirtumo PRIVERSTI ar MOTYVUOTI. Ačiū už idėją!

    Apskritai diskusija griežtoka, bet joje daug įdomių minčių, todėl paskaityti (be dalyvavimo) buvo labai įdomu :).

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s