Kategorija: Sveikata

Jei žmogaus kūno svoris normalus, jis yra sveikas, pozityviai mąstantis ir besidžiaugiantis gyvenimu, tuomet jo mityba, mąstymo ir gyvenimo būdas yra jam teisingi. Bet jei pastebime, kad pilnėjame, pavalgius traukia prisnūsti, nieko nesinori daryti, jaučiame įvairius sveikatos sutrikimus, nuotaikų pokyčius – dažniau apatiją ar pyktį – turėtume atkreipti dėmesį pirmiausiai į savo mitybą.

Kai maitinamės sąmoningai, subalansuotai pagal savo kūno poreikius, tuomet gauname visas reikalingas medžiagas normaliam kūno funkcionavimui. Kai maisto kiekis viršija skrandžio virškinimo galimybes, kai maistas nekokybiškas, chemizuotas – visuomet atsiranda sutrikimai, kurie galiausiai išprovokuoja įvairius susirgimus. Taisyklė paprasta: kai neviršijame, nenuodijame, tai ir neperkrauname, ir nėra ko valyti: viskas organizme funkcionuoja optimaliai ir į sveikatą.

Jei mūsų išoriniai energijos šaltiniai yra oras, vanduo ir kietas maistas, tai peržvelkime trumpai, kaip mes jais naudojamės – ar visapusiškai ir pilnavertiškai, ar sąmoningai? Pradėkime nuo oro – neveltui senieji mokymai jį vadina gyvybine energija, ore yra reikalingi kūnui junginiai ir mikroelementai. Teisingas, praturtinantis gyvybinėmis medžiagomis kvėpavimas yra diafragminis – taip kvėpuoja kūdikiai, o ilgainiui dėl sėdimo gyvenimo būdo mes įprantame kvėpuoti plaučių viršūnėlėmis, paviršutiniškai. Taigi, yra ką taisyti, nes kvėpavimas – pradžių pradžia..

Dėl būtino vandens kiekio nuomonės vis keičiasi. Ilgai buvo teigiama (pvz., Vydūno ir kitų to meto mokslininkų), kad perteklinis vandens kiekis organizme yra nesveikas ir gerti daug nerekomendavo. Šiandien teigiama, kad vandens per dieną reikia išgerti ne mažiau kaip 2 litrus. Tai pagrindžiama tuo, kad žmogaus kūnas turi virš 70 procentų įvairių kūno skysčių, kuriuos galime papildyti tik gerdami vandenį.

Logiška. Tačiau pastaruoju metu prabylama apie dar vienų tyrimų išvadas: jie parodė, kad su šlapimu pašalinama daugiau skysčių, nei išgeriama. Tai leido daryti išvadą, kad vandenį gauname ne tik gerdami vandenį ar valgydami skystą maistą. Iš kur? Ogi iš.. oro. Taip, ir aš nustebau, bet tai turi mokslinį paaiškinimą: mūsų oras turi drėgmės, kurią mes ir įkvėpiame. Per parą suaugęs žmogus įkvepia apie 10m3 oro, kas prilygsta maždaug 13 kg. Tai yra nemažai, ir iš to kiekio mes gauname ir vandenį – priklausomai nuo oro drėgnumo.

Remiantis šiais faktais teigiama, kad negalima dirbtinai apkrauti inkstų, kepenų, širdies ir kitų organų papildomu krūviu geriant daug vandens. Gerti turime tiek, kiek norime – priklausomai nuo oro, fizinio krūvio ir aktyvumo, amžiaus. Mūsų liežuvis ir burnos ertmė parodo, ar pakanka skysčių – jei atsiranda sausumas, laikas atsigerti, ir ne stiklinėmis, o mažais gurkšneliais. Sveikiausias – grynas švarus vanduo.

Ir trečiasis išorinis energijos papildymo būdas – kietas maistas – mūsų kasdieninis maistas. Pradėkime nuo maisto kokybės. Atidžiai rinkimės maisto produktus, skaitykime jų sudėtį. Nesižavėkime vadinamais velnio mišiniais, kurie pateikiami kaip gurmanų egzotika: pvz., kumpio skonio ledai ar mėsa su šokoladu – tai dirbtinai sukurti mišiniai, kurie neturi nieko bendra su sveika mityba ir kurių tikslas – šokiruoti ir nustebinti (dažnai sveikatos sąskaita).

Jei valgome daug žalumynų, rinkimės vietines daržoves ir vaisius. Iš pirmo žvilgsnio tai priimtiniausia ir švariausia mityba žmogui, palyginus su kitomis mitybos formomis. Tačiau.. dabar nėra nei vienos daržovės ar vaisiaus iš prekybos centro (nebent iš ekologinio skyrelio), išauginto be cheminių trąšų ir neapdorotų, kad negestų, cheminiais priedais. Kai valgome daug tokių žalumynų, kartu valgome ir visą tą chemiją, kuri juose ir ant jų yra. Net kruopščiai nuplovus, chemija jau bus padariusi savo poveikį. Tokie žalumynai dažnai sukelia ir alergines reakcijas.

Labai svarbu išmokti patiems ir išmokyti savo vaikus suprasti, ko reikia kūnui. Tai nereiškia, kad turime gaminti visiems atskirai pagal jų norą, tiesiog paklauskime, ką valgysim, tarkim, vakarienei – makaronų ar salotų su skrebučiais – siūlykime tai, ką galime iš turimo maisto pagaminti. Toks įprotis rinktis išugdys gerą įprotį įsiklausyti į kūno poreikius ir sąmoningą požiūrį į mitybą. Ir būtinai sėskime valgyti už stalo visa šeima.

Ir apie maisto kramtymą – ar susimąstėte, kodėl tai svarbu? Pirmiausiai todėl, kad gerai kramtant maistą, virškinimas prasideda teisingai – jau burnoje, ir tolimesnis maisto įsisavinimas yra kokybiškas. Be to, jei kramtome pakankamai, tai karštas maistas atvėsta iki kūno temperatūros, o šaltas įgauna kūno temperatūrą. Nepamirškime, kad gerai kramtydami maistą, mes pilnai pajuntame skonį ir juo mėgaujamės – skonio receptoriai yra tik burnoje. Jei kramtome nepakankamai, mes nepajuntame skonio ir mums atrodo, kad nepasisotinome.

Yra mitybos ypatumų, atsižvelgiant ir į žmogaus amžių. Iki 25 metų, kol organizmas auga ir visapusiškai vystosi, mityba gali būti gausesne ar dažnesnė (atsižvelgiant į poreikius), įvairi, bet išlaikant balansą. Po brendimo žmogus jau turi būti išmokytas ar išmokęs pažinti savo kūno poreikius ir sąmoningai maitintis. Sąmoningumas mityboje reiškia ir žalingų įpročių atsisakymą – sunku įsivaizduoti, kad sąmoningas žmogus nuodytųsi ar kenktų sau.

Kiek kartų į dieną ir ką valgyti, visada turime spręsti patys. Nepaverskime gyvenimo nesibaigiančiu virškinimu, nes perkrausime kūną ir nesuteiksime jam galimybės kokybiškai atlikti kitas funkcijas ir ilsėtis – kai ilsisi virškinimo sistema, ilsisi ir visas kūnas. Jei išsiugdysime sąmoningą požiūrį į mitybą, tuomet maitinsimės sveikai ir balansuotai – organizmas veiks optimaliai, būsime žvalūs, normalaus svorio, sveiki, jaunatviški ir entuziastingi.

Etika mityboje pirmiausiai reiškia sąmoningą požiūrį į tai, kuo mintame, kaip mintame, ir kaip mityba veikia mūsų savijautą ir gyvenimą. Išorinis etiketas svarbus, bet svarbesnė yra mitybos kultūra, įtakota vidinio suvokimo. Šiuolaikinis gyvenimo būdas iškraipė tą suvokimą, o dar senieji mokymai teigė, kad maistas yra ne tik energijos šaltinis, bet ir vaistas – kaip nutolome mes šiandien nuo šito: skaičiuojame kalorijas, gramus, litrus ir negirdime savo tikrųjų poreikių.

Teisus buvo Pitagoras, sakydamas, kad mes esame tai, ką valgome.. Ar sutinkate? 🙂

Žmogaus gyvenimo inertiškumas veikia ir jo požiūrį į mitybą. Pažvelgę į kiekvieno mūsų mitybos įpročius galime spręsti – paviršutiniškai ar rimtai į tai žiūrime. Reikia pripažinti, kad daugelis mitybos srityje esame inertiški ir negalvodami renkamės tai, ką mums siūlo. Mes nesiejame maisto kokybės ir kiekio su savo savijauta. Dažniausiai siekiame tik pasisotinti, o maisto pasirinkimo kriterijai – išoriniai (“skaniai“ atrodo).

Maisto pramonė tenkina šį poreikį ir maistas dažnai dabar atrodo lyg nuglaistytas, paryškintas iki nenatūralių atspalvių, t.y., jam suteikiama prekinė išvaizda. Kokia tos išvaizdos kaina, žinome jau daugelis. Žmonės intuityviai jaučia, kad visas tas išorinis maisto grožis, pakuotės, o ir tam tikros skonio savybės yra pasiekiamos chemijos pagalba. Labai džiugu, kad gimsta visuomeninės iniciatyvos, jų įkvėpėjai vykdo švietėjišką veiklą, parodo tikrąją padėtį ir priverčia apie tai pagalvoti:

Ar susimąstėte, kodėl iš kartos į kartą buvo perduodamos mitybos tradicijos, valgymo ceremonijos, arbatos gėrimo ceremonijos? Ar tik tam, kad tai gražu? Valgymo tradicijos buvo kuriamos tam, kad sąmoningai skirtume laiką mitybai, kad tai būtų sąmoninga veikla. Nuo mūsų mitybos didele dalimi priklauso mūsų sveikata, todėl visais laikais į tai buvo žiūrima rimtai, išskyrus.. mūsų laikus. Mitybos tradicijos, taip pat valgymo veiksmas yra paverstas išoriniu etiketu.. O kasdienybėje pripratome valgyti greitai, bet ką, neskirdami tam laiko, prabėgomis.

Tokio paviršutinio požiūrio rezultatas – sunkumas pavalgius, mieguistumas, slogi nuotaika, tingulys. Mes iškreipėme valgymo esmę, pavertėme tai gurmaniškomis įmantrybėmis, kurios tapo ėdrumu ir primityviu pilvo prikimšimu. Paplito nutukimas ir su nutukimu susijusios ligos, cheminiai maisto priedai taip pat ardo sveikatą: vis jaunesni žmonės serga pagyvenusių žmonių ligomis. Tuo tarpu jei sąmoningai ir teisingai maitinamės, po valgio turime jausti lengvumą ir energijos antplūdį.

Esame gamtos dalis ir gyvename pagal jos dėsnius. Iš chemijos mokslo žinome, kad materija yra keturių būsenų: kieta, skysta, dujinė ir plazminė. Tai atitinka gamtos elementus – žemę, vandenį, orą ir ugnį. Žmonės seniai ieškojo dėsningumų, atitinkančių mūsų prigimtį ir ryšio su mus supančia aplinka, kurios dalis mes ir esame. Dauguma mokymų priėjo vieningą išvadą: visais būtinais gyvybei elementais žmogus aprūpinamas per kvėpavimą, vandenį ir kietą maistą – būtent tokiu eiliškumu.

Viskas, kas yra šios civilizacijos sukurta mitybos ir gyvenimo būdo modeliavimo srityje, yra ne tik iškraipyta, bet ir pavojinga sveikatai (ir gyvybei) . Orientuota į išorę mitybos “kultūra“ destruktyviai veikia žmogaus psichiką ir organizmą. Tuo tarpu vidinės mitybos kultūros išraiškos ieškantis žmogus pirmiausiai turėtų sau užduoti klausimus: ką jis valgo, kada valgo, kaip valgo, kiek valgo, galiausiai – kam jis valgo?

Labiausiai paplitęs įprotis valgyti per daug, gausiai, orientuojantis į tai, ką matome, sukuria disbalansą organizme ir didžiulę perkrovą visam kūnui iš vidaus. Apsivalgymas (dažnai nekokybiškais ir chemizuotais maisto produktais) slopina natūralų žmogaus mitybos režimą ir trikdo medžiagų apykaitos procesus. Žmogus jau negali suprasti ir pajusti, ko jo organizmui iš tiesų reikia.

Tuo tarpu sveikas, neperkrautas virškinimo procesu kūnas pats “pasako“, ko jam trūksta. Ir ne pažiūrėjus į maistą, o gavus tiesioginį signalą iš smegenų: kada ir kokio produkto trūksta. Tuomet, suvalgius reikiamo produkto, kurio virškinimui ir pasisavinimui jau iš anksto išskiriamos visos reikiamos medžiagos, mes gauname būtent tai, ko organizmui šiuo metu reikia. Tai optimali mityba.

Tuo tarpu kai organizmo virškinimo sistema dirba perkrovos režimu, mes ne tik nesugebame pajusti, ko reikia organizmui, bet vienpusiškai perkrauname jį tam tikromis medžiagomis, nekalbant jau apie pražūtingus cheminius priedus, kurie sukuria skonio iliuziją ir nuolatinį alkio jausmą. Taigi, vietoje to, kad gautume energiją iš maisto, mes trikdome medžiagų apykaitą ir viso organizmo darbą.

Yra tam tikros laiko patikrintos mitybos taisyklės ir etika, apie kurias plačiau – sekantį kartą. Ką jūs apie tai manote?

Kinų požiūryje į sveikatą svarbiausias yra saikas visame kame. Ir kraštutinumai, kažko perteklius, ir stoka įtakoja ligą. Labai svarbu, kad bet kokia veikla nesukeltų streso ir įtampos. Todėl pirmasis tradicinės kinų medicinos pamokymas – nusiraminti, atsipalaiduoti. Sveikata yra dinamiškas procesas, priklausomas nuo daugelio faktorių, iš kurių daugiausiai lemia gyvenimo būdas.

Tai, kaip mes gyvename, esame atsipalaidavę ar įsitempę, kaip maitinamės ir mankštinamės, įtakoja mūsų sveikatą. Tačiau neįmanoma visiems vienodai gyventi, daryti tuos pačius pratimus ar vienodai maitintis – visi esame skirtingi ir kiekvienas turi atsirinkti tai, kas jam asmeniškai tinka. Tai atliekama asmeninio stebėjimo ir paieškų būdu, atsižvelgiant į pagrindinius sveikatą įtakojančius faktorius.

Pirmasis iš jų – žmogaus kūno konstitucija. Tai genetinė informacija, paveldėta iš tėvų, priklausanti nuo tėvų sveikatos, amžiaus ir būsenos apvaisinimo metu, motinos būsenos ir sveikatos būklės nėštumo metu. Tai mūsų energijos stiprumas, o platesne prasme – tai, kas įgimta. Kinų gydytojai teigia, kad bet kokią įgimtą kūno konstituciją mes galime pagerinti sveiku ir tvarkingu gyvenimu.

Antrasis sveikatą įtakojantis faktorius – klimatas. Šiandieniniame pasaulyje klimato poveikis nėra toks akivaizdus, kadangi mes esame mažiau susiję su gamta. Tačiau tai turi ir atvirkštinį poveikį: praradę ryšį su gamta, mes pasidarėme mažiau atsparūs. Vienas iš kinų medicinos principų teigia, kad klimatiniai veiksniai paveikia organizmą tik tada, kai jo viduje yra koks nors pusiausvyros sutrikimas. Jei žmogus energetiškai stiprus, klimato poveikis jam negali pakenkti.

Trečiasis faktorius – metų laikai. Jie taip pat labai svarbūs mūsų sveikatai. Kadangi keičiasi klimatas, temperatūra ir dienos ilgumas, turime pakoreguoti savo aktyvumo lygį ir mitybą. Žiemą svarbu eiti anksti miegoti ir vėliau keltis. Nebūnant harmonijoje su žiemos energija, pavasarį galime jausti nuovargį ir silpnumą. Vasarą naudinga anksti keltis, o miegoti eiti vėlai (su tamsa), nes tai jang energijos atsiskleidimo metas ir aktyvesnė veikla yra naudinga. Pavasaris ir ruduo yra pereinamieji sezonai, jų metu sveika anksti gultis ir anksti keltis.

Ketvirtasis sveikatą įtakojantis faktorius – fizinis aktyvumas. Tinkamai atliekami pratimai palaiko pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio. Vakaruose žmonės linkę į kraštutinumus: arba sportuoja iki išsekimo, arba nedaro fizinių pratimų apskritai. Fiziniai pratimai turi suteikti energijos ir žvalumo. Jei pratimai sukelia nuovargį ar išsekimą, tai energija išeikvojama. Tai ypač žalinga lytinės brandos metu. Paaugliams tinka lengvi mankštinimosi būdai – važiavimas dviračiu, plaukimas, lengvi pratimai.

Penktasis faktorius – sveika mityba. Valgyti reikia reguliariai, tris kartus per dieną. Šalto klimato sąlygomis būtinas šiltas maistas. Maistas turi būti šviežias, užaugintas jūsų vietovėje. Valgyti reikia lėtai ir ramioje aplinkoje. Maistas turi būti kuo paprasčiau paruoštas, kuo mažiau apdorojamas. Nepamirškime, kad mikrobangų krosnelė išeikvoja maisto energiją bei išgarina skysčius – toks maistas yra netinkamas pastoviam vartojimui. Venkime perdirbto maisto – konservų ir pakelių su cheminiais priedais, taip pat cukraus, rafinuotų grūdų ir įvairių stimuliatorių. Virškinimui gerinti naudojamos žolelių arbatos – pankolių, imbiero, ramunėlių. Labai naudingi švieži daržovės ir vaisiai.

Šeštasis sveikatos faktorius – psichinė ir emocinė sveikata. Vakaruose ilgos darbo valandos, nuolatinis vėlyvas ėjimas miegoti, nereguliarus ar skubotas valgymas, nuolatinis miesto triukšmas ir kasdieniniai stresai – įprastas dalykas. Emocinė ir psichinė įtampa sukelia diskomfortą, trukdo gyventi ir atgauti jėgas. Savo emocinę ir psichinę sveikatą galime pagerinti meditacija – tai vienas iš pripažintų efektyviausių metodų. Jei esame nuolatinėje įtampoje, privalome peržiūrėti savo gyvenimo grafiką ir jį koreguoti.

Septintasis faktorius – netinkamas gydymas. Tai yra didėjanti visuotinė problema, kadangi žmonės savo gyvenimo būdu sukelia organizmo negalavimus ir neskiria pakankamai laiko gydymui. Simptomai gesinami cheminiais vaistais, žmogus nuo to netenka energijos, o pasibaigus gydymui, simptomai vėl pasireiškia, dažnai stipresni, pereinantys į chroniškus susirgimus. Gydymas, organizmo pusiausvyros atstatymas turi būti individualus, kompleksiškas: nuo gyvenimo režimo ir mitybos koregavimo, iki priemonių sveikatos atstatymui parinkimo.

Tai pagrindiniai tradicinės kinų medicinos išskirti sveikatos faktoriai, jų yra ir daugiau. Svarbiausias kinų medicinos principas: profilaktika visada geriau, nei gydymas. Šiandieniniame pasaulyje tai vieni iš naudingiausių įgūdžių: išmokti palaikyti sveikatą ir sustiprėti psichologiškai. Pasirūpinkime, kad visada valgytume stiprinantį sveikatą maistą – tai labai svarbu. Supratę, nuo ko priklauso mūsų sveikata, galime visus sveikatą įtakojančius faktorius reguliuoti ar harmoningai prie jų prisitaikyti.

Džiugu, kad vis daugiau žmonių suvokia, kad sveikata didžiąja dalimi priklauso nuo jų pačių. Su šiuo suvokimu atėjo ir atsakomybė – daugelis šiandien supranta, kad ne vien cheminiais vaistais, kurie kartais būtini kritiniais atvejais, pasiekiama sveikata. Keičiant gyvenimo būdo, mitybos ir mąstymo įpročius, galime žymiai pagerinti savo sveikatą. Vis daugiau žmonių šiandien atsigręžia į senąją išmintį – tarp jų ir į kinų mediciną – nes suprato, kad sveikatą išsaugoti paprasčiau, nei susirgus gydytis 🙂 .

Vasara – bičių darbymetis. Bičių gaminamas medus yra sutirštintas ir fermentuotas žydinčių augalų nektaras. Nuo senų senovės buvo teigiama, kad perdirbdamos augalų nektarą, bitės vykdo ne tik cheminius pakitimus, bet ir energetinę alchemiją, todėl medus turi tiek gydomųjų galių. Juo buvo gydomasi antikos laikais, jis minimas Ajurvedos raštuose kaip organizmą stiprinanti priemonė.

Hipokratas vadino medų vaistu nuo visų ligų. Pitagoras savo ilgaamžiškumą aiškino medaus valgymu. Avicena taip pat labai vertino medų. Egipte, Indijoje ir Kinijoje buvo pastebėta, kad bitininkai yra daug sveikesni ir serga mažiau, nei kiti žmonės. Visose pasaulio šalyse plačiai naudojamas medus ir kiti bičių produktai – žiedadulkės, pienelis, bičių pikis (propolis), bičių nuodai.

Svarbiausi medaus vertinimo kriterijai – spalva, skonis, konsistencija ir aromatas. Medus turi specifinį aitrų kvapą, sutirštėjusiame neturi būti smulkių kietų kristalėlių. Medaus negalima kaitinti, nes pakaitintas iki 60 laipsnių, jis netenka daug gydomųjų savybių, o perkaitintas net gali pakenkti. Todėl jis dedamas į šiltas arbatas ir gėrimus. Ajurvedoje nurodoma, kad medus padeda įsisavinti įvairių vaistažolių veikliąsias medžiagas.

Populiariausios medaus rūšys – aviečių, pienių, liepų, dobilų, rapsų, kaštonų, grikių, pievų. Kiekviena medaus rūšis turi jai būdingų gydomųjų savybių. Aviečių medus – šviesios spalvos, stiproko kvapo, malonaus skonio – vaistas viršutiniams kvėpavimo takams ir stomatitui. Pienių medus – geltonas, kvapnus, kartokas – gydo kvėpavimo takų ligas ir padeda nuo įvairių skausmų.

Liepų medus – šviesiai geltonas, labai malonaus kvapo ir skonio (laikomas skaniausiu) – veikia daugelį mikrobų ir uždegimų, gydo slogą, anginą, bronchitą, kepenų bei inkstų ligas. Dobilų – šviesus, sutirštėjęs beveik baltas, švelnaus ir malonaus skonio – gydo moteriškas ligas ir naudojamas dietinėje mityboje. Kaštonų medus – tamsiai geltonas į rusvumą, vos juntamu kaštonų žiedų kvapu, kartokas – antibakterinis, virškinamojo trakto ir inkstų ligų gydymui.

Grikių medus – tamsiai geltonas į rusvumą, aštraus skonio ir kvapo – turi daug geležies ir naudojamas gydant mažakraujystę, kraujagyslių ir odos ligas, ilgai negyjančias žaizdas, labai naudingas maitinančioms motinoms. Pievų medus – įvairių žiedų, todėl gali būti įvairaus geltonumo atspalvių, aromatingas ir skanus – turi daug gydomųjų savybių, yra puikus antiseptikas.

Visų rūšių medus stiprina imunintetą, gerina kepenų ir širdies darbą, tinka sergant peršalimo ligomis, gydo išsekimą ir nuovargį. Meduje yra beveik visi žinomi vitaminai bei mikroelementai, jų forma yra labiausiai tinkama žmogaus organizmui. Be to, visos esančios meduje medžiagos išlieka praktiškai nepakitusios keletą metų. Daugiausia yra geležies, floro ir jodo, o medaus baktericidinės savybės neleidžia mikroorganizmams gadinti dantų emalį ir dezinfekuoja burnos ertmę.

Medų turėtų nuolat vartoti suaugusieji ir vaikai, kaip stiprinančią, profilaktinę priemonę, po šaukštelį į dieną. Ypač naudingas medus sergantiems žmonėms, ribojamas tik diabetikams ir alergiškiems medui žmonėms. Diabetikams Ajurveda rekomenduoja vartoti medų, sumaišytą su ciberžole santykiu 1:1, po trečdalį šaukštelio. Medus naudojamas tiek vienas, o taip pat ir kaip sudedamoji įvairių gydomųjų mišinių dalis – dėl savo savybės padėti įsisavinti įvairių augalų veikliąsias medžiagas.

Jei nemėgstate vaistažolių arbatų, galima daryti vaistažolių mišinius su medumi ir suvalgyti po šaukštelį į dieną. Tam pakanka lygiomis dalimis sumaišyti medų ir pasirinktą vaistažolę ir palaikyti kelias dienas. Dabar labai populiarūs medaus mišiniai su cinamonu – teigiama, kad tai universalus vaistas nuo daugelio ligų, nes naudojamas tinkamomis dozėmis, nesukelia jokio pašalinio poveikio net diabetikams. Šiuolaikiniai medicininiai tyrimai patvirtino šio mišinio veiksmingumą.

Teigiama, kad cinamono ir medaus mišinys gydo cholesterolio padidėjimą, peršalimą, artritą, įvairius išbėrimus, padeda reguliuojant kūno svorį ir gydant net sunkias ligas. Prekiaujama bitininkų paruoštais mišiniais, galima ir patiems pasiruošti tokį mišinį, sudedamųjų dalių proporcijos skiriasi, priklausomai nuo ligos, o artrito ir išbėrimų atveju jis naudojamas išoriškai. Dėl proporcijų ir naudojimo geriau pasitarti su žinovais.

Priminsiu, kad cinamonas turi antitoksinių, atiseptinių ir valomųjų savybių, daro šiluminį poveikį kūnui. Atgaivina, stiprina ir suteikia energijos, malšina skausmą, pagerina virškinimą. Sumaišius cinamoną su medumi, visos šios savybės sustiprėja. Profilaktiškai toks mišinys geriamas proporcijomis 1 valg.š. ir 1arb.š., po šaukštelį per dieną. Nepamirškime, kad ir grynas medus mažina cholesterolį.

Mažai kas žino, kad medumi gydomos ir akių ligos. Distiliuotas arba virintas vanduo maišomas su medumi santykiu 7:3, ir šio tirpalo po kelis lašus lašinama į akis 2-3 kartus per dieną. Taip gydomi ne tik įvairūs akių uždegimai, bet ir stabdomas kataraktos vystymasis. Medumi gydomos ir žaizdos, įvairūs odos arba sąnarių uždegimai ir net nudegimai – ant marlės storoku sluoksniu užtepama kokybiško medaus ir dedama ant pažeistos vietos – taip apmalšinamas skausmas ir mažinamas uždegimas.

Medus ramina nervus, padeda geriau užmigti – sunkiai užmiegantiems liaudies medicina pataria prieš miegą suvalgyti 1-2 arbatinius šaukštelis medaus, užgeriant šiltu pienu arba šilta ramunėlių arbata. Profilaktinė priemonė prieš migrenos priepuolius – 1-2 šaukšteliai medaus kasdien prieš valgį. Širdies ligas gydo medaus ir erškėčių vaisių nuoviras: šaukštą erškėčių paviriname 0,5 litro vandens 5 minutes, ataušiname, nukošiame, įdedame šaukštą medaus, supilame į tamsaus stiklo indą ir geriame po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną.

Medus naudojamas ir grožio procedūroms – kaip sudedamoji dalis įvairioms veido ir kūno kaukėms. Taip pat naudojamas pirtyse, užtepus ploną sluoksnį medaus ant viso kūno. Medus – puikus balzamas odai, jis minkština ir švelnina sausą odą, saugo nuo pleiskanojimo ir įvairių išbėrimų bei uždegimų. Tinka visam kūnui puoselėti, o ypač veidui, lūpoms ir rankoms.

Nepamirškime ir kitų bičių produktų – žiedadulkių, turinčių biologiškai aktyvių medžiagų, stiprinančių organizmo apsaugines reakcijas ir suteikiančias jaunatviškumo. Bičių pikis – uždegimą slopinanti, baktericidinį ir dezinfekuojantį poveikį turinti medžiaga. Bičių pienelis – įvairių ligų gydymui, organizmo stiprinimui, jaunystei ir žvalumui. Bičių nuodai (tepaluose) – reumatinėms ligoms ir judėjimo funkcijų sutrikimams gydyti.

Bičių gyvenimą, jų darbo organizuotumą, jų gaminamus produktus galima drąsiai vadinti gamtos stebuklu. Bičių avilyje vyksta daug mokslui nepaaiškinamų reiškinių: pastovios temperatūros (35 laipsniai C) palaikymas, šešiakampiai koriai, bitės vystymasis-transformacijos nuo kiaušinėlio iki vabzdžio, bičių darbo ir pareigų pasiskirstymas, jų navigaciniai sugebėjimai..

Ir neįkanojama dovana – medus ir jo produktai – turime būti dėkingi už tai mažosioms burtininkėms-bitėms ir gamtai.. Neveltui mūsų protėviai vadino medų dangiškąja rasa ir vaistu nuo šimto ligų 🙂 .. Senovės graikai ambroziją – medaus ir pieno mišinį – vadino dievų amžinybės gėrimu. Tai, kas atėjo iki mūsų per milijonus metų, išties yra ir dovana, ir stebuklas – todėl ši odė medui 🙂 ..

Gal jūs žinote kokių įdomių receptų su medumi? Pasidalinkite.. 🙂

2000-2001 metais Indijos mieste Ahmedabade indas Shri Hira Ratan Manek (tuomet 64 metų amžiaus) badavo 411 dienų. Visą tą laiką jis gėrė tik virintą vandenį ir mito, kaip jis teigė, saulės energija. Šį procesą stebėjo tarptautinė gydytojų ir mokslininkų grupė, kuriai vadovavo tuometinis Indijos Medicinos Asociacijos prezidentas, gydytojas K.K.Shah.

Tai buvo ne pirmas toks eksperimentas, kurį stebėjo kvalifikuoti įvairių sričių specialistai. Jie fiksavo rezultatus ir juos kruopščiai analizavo. Šio eksperimento unikalumas buvo tame, kad H.R.Manek savanoriškai pateikė savo kūną mokslininkų stebėjimams. Pirmasis toks eksperimentas vyko 1995-96 metais Kalkutoje, kur šis indas badavo ir, kaip jis teigė, mito saulės energija 211 dienų. Tuomet jį stebėjo indų mokslininkai.

Ką gi užfiksavo specialistai – gydytojai, chemikai, biochemikai, fiziologai? Pirmiausiai jie užtikrino eksperimento vietovės izoliaciją. Visi tyrimai buvo vykdomi griežtai kritiniu-analitiniu pagrindu, remiantis tik kasdieniniais prietaisų parodymais ir laboratoriniais testais. Pirmoji išvada buvo – kad tai yra unikalu. Tiriamasis per 411 dienų neteko vos 19 kilogramų savo kūno svorio.

Buvo atlikta daugiau nei 700 smegenų veiklos stebėjimų įvairiais aparatais ir nustatyta, kad smegenų pilkosios ląstelės regeneruoja, neuronai aktyvūs. H.R.Manek konkorėžinė liauka (dvasinėse praktikose vadinama “trečioji akis“) padidėjo, nors paprastai po penkiasdešimties metų ji mažėja. Užfiksuotas nedidelis pulso sulėtėjimas, arterinio spaudimo sumažėjimas, lėtesnis kvėpavimas – nuo 18 iki 10 kartų per minutę.

Neužfiksuota jokių medicininių patologijų, protiniai ir psichiniai sugebėjimai buvo absoliučiai normalūs. Visi cheminiai, biocheminiai rodikliai ir procesai normos ribose. Maža to, 401 badavimo (ir mitybos saulės energija) dieną H.R.Manek su grupe džainistų piligrimų savarankiškai pakilo į Šatrundžai kalną. Jis buvo žvalus ir pakilios nuotaikos, ir visa tai stebėjo grupė eksperimentą fiksavusių specialistų.

Šio unikalaus eksperimento išvados sukėlė nuostabą ir iškėlė daug naujų hipotezių. Jam pasibaigus, H.R.Manek buvo pakviestas T.Džefersono Universiteto ir Pensilvanijos Universiteto Filadelfijoje mokslininkų pakartotiniams tyrimams. Čia jis praleido 130 dienų. Grupė medikų, kuriems vadovavo dr. E.B.Newberg ir dr. G.Brenard atliko savo tyrimus ir tiesiog patvirtino H.R.Manek fenomeną, kurį pavadino “HRM fenomenu“.

Tai pastūmėjo H.R.Manek propaguoti savo gyvenimo būdą, kuris jau yra patvirtintas oficialiosios medicinos. Jis važinėja po pasaulį ir skaito paskaitas, įkūrė fondus “Surya Foundation“ ir “Art of Living Foundation“ – oficialus tinklapis www.solarhealing.com. Šio eksperimento išvadų dėka pasaulyje kuriami saulės gydymo centrai, kuriame praktikuojamas HRM fenomenas. Šia tema išleistos knygos: J.Lieberman “Šviesa. Ateities medicina“ ir R.Hobday: “Gydanti saulė: saulės šviesa ir sveikata 21 amžiuje“.

Koks gi HRM fenomeno principas? H.R.Manek saulės energijos praktikomis domėjosi nuo vaikystės, bet praktikuoti gyvenimą, mintant saulės energija, pradėjo išėjęs į pensiją. Tai nereiškia, kad jis nevalgo apskritai – nedideliais kiekiais jis geria arbatą, kavą ir šiek tiek lengvo tradicinio indiško maisto. Mitybą saulės energija jis vykdo kaip savotišką pasninką-praktiką, kuris jau tapo jo gyvenimo būdu, ilgalaikius įvykdė tris: 130, 211 ir 411 dienų.

Tam, kad geriau suprastume šios sistemos atsiradimą, turime žvilgtelėti į istoriją. Egiptiečiai saulę vadino Ra – tai buvo viena iš pagrindinių dievybių, o piramidės buvo laikomos laipteliais, vedančiais į dangų. Senovės Graikijoje ir Romoje su saule buvo siejamas Apolonas. Indėnai garbino saulę Intą ir atlikdavo ritualus. Indai turėjo dievybę Surją ir atlikdavo praktiką Surja Namaskar. Iš senų laikų yra išlikę pavadinimai – gelioterapija iš Egipto ir apolonoterapija iš Europos, susijusių su gydymu saule.

Visais laikais žmonės suprato saulės energijos svarbą. HRM metodas pagrįstas žūrėjimu į saulę, buvimu saulės šviesoje ir vaikščiojimu (procedūros metu) basomis. Teigiama, kad per akis saulė aktyvuoja tas smegenų dalis, kurių neišmatuojamas potencialas yra užprogramuotas kiekviename žmoguje, bet, deja, šiuolaikinio žmogaus dėl gyvenimo būdo menkai teišnaudojamas. Medicininiai tyrimai tai patvirtina: mes teišnaudojame 5-7 procentus smegenų potencialo.

Mityba prana – kosmine energija, kuri supa mus ir dovanota pačios gamtos – saulės energijos, oro pavidalu – yra ne naujiena. Jogananda savo “Jogo autobiografijoje“ aprašo daug pokalbių su mistikais, atsiskyrėliais, nušvitusiais, kurie atvirai pasakojo savo “mitybos“ paslaptis. Atsakymas buvo visų vienodas: jie mito saulės energija, kuri aktyvavo mistinę smegenų dalį.. Kadangi atsakymas išties atrodė mistinis ir nerealus, žmonės į tai ir nesigilino..

Žiūrėjimo į saulę praktika vykdoma žiūrint į saulę saulėtekio arba saulėlydžio metu. Tinkamiausias laikas – 2 valandos po saulėtekio ir 2 valandos iki saulėlydžio. Pradedama nuo 10 sekundžių, kasdien pridedant po 10 sekundžių. Stovima basomis ant žemės, atsipalaiduojama, mirksima natūraliai. Praktikos laikas (nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių) pasirenkamas individulaliai. Patyrę žmonės atlieka šią praktiką kelis mėnesius, per kurį žiūri į saulę per dieną iki 45 minučių.

Kokie rezultatai? Pirmiausia – proto ramybė ir pozityvumas, neįtikėtinai padidėjusi energija. Nors maistas neribojamas, atliekant šias praktikas, maisto poreikis sumažėja natūraliai, nes organizmas persijungia į labai natūralią mitybą ir reikiamas medžiagas sintezuoja iš pranos ir saulės šviesos bei energijos. Išgydomos įvairios ligos, labai pagerėja regėjimas, stiprėja imuninė sistema, išvalomi šlakai ir toksinai. Labai ryškiai pagerėja psichinė žmogaus būklė.

H.R.Manek propaguoja šį gyvenimo būdą dar ir dėl to, kad žmonija pereitų prie neprievartinio gyvenimo būdo. Jis teigia, kad maistas, prie kurio esame įpratę nėra mūsų organizmui natūralus, nes tai jau “antrinė“ saulės energija, kuri apdorojama augalų arba gyvūnų. Visi mes galime pereiti prie pirminio energijos šaltinio – saulės, ir taip pakeisti savo parazitinį gyvenimo būdą. Tai būtų tiesiog praktiška ir ekologiška.

Žinoma, to negalima daryti, neišstudijavus plačiai šio principo ir nepasiruošus fiziškai bei dvasiškai. Kolkas tai atrodo utopija, bet H.R.Manek įsitikinęs, kad tai netolima visų mūsų ateitis .. Ką gali žinoti.. Man tai buvo tiesiog labai įdomu, juolab, kad viskas oficialiai patvirtinta įžymių mokslo korifėjų. Be to, man tai žymiai patrauklesnės ateities prognozės, nei sintetinis ateities maistas iš virtualios erdvės 😀 .. Visus, ką sudomino šis fenomenas, kviečiu užeiti į HRM tinklapį ir pasiskaityti plačiau.

Na, o visas idėjas, susijusias su saulės kenksmingumu – “nežiūrėkite į saulę, nebūkite saulėje, tepkitės apsauginiais kremais“ ir t.t.., H.R.Manek įvardino kaip biznio korporacijų skleidžiamą bereikalingą isteriją ir paranoją. Tereikia žinoti saugumo ir harmonijos principus, būti arčiau gamtos ir natūralumo, ir mes visi būsime sveiki ir laimingi.. Kuo toliau mes nuo gamtos ir natūralumo, tuo daugiau kuriame priežasčių įvairioms ligoms ir negalavimams..

Bet kokiu atveju – vienais ar kitais keliais mes grįžtame prie natūralumo, tai akivaizdu. Tai, kas šiandien atrodo mistiška, rytoj gali tapti kasdienybe 🙂 .. Ką jūs apie tai manote?

Kinai teigia, kad padidinti savo energiją, gyvybines jėgas ir net pasiekti harmoniją galime tinkamai maitindamiesi. Skirtingai nei vakarietiškos mitybos kriterijai – kalorijų kiekis, angliavandeniai, vitaminai ir riebalai, kinų mityboje svarbiausias yra energetinis ir šiluminis maisto poveikis organizmui. Kinams nesuvokiamas vakariečių paviršutiniškas maisto produktų pasirinkimas. Maistą jie renkasi labai kruopščiai ir atidžiai.

Sveikos ir visavertės, energetiškai suderintos mitybos pagrindas – švieži, nemodifikuoti, natūralūs produktai, valgomi švieži arba paruošiami deramai termiškai juos apdorojant. Kinų virtuvės filosofijoje labai svarbiu laikomas maisto produktų yin ir yang poveikis žmogaus organizmui, todėl savo mityboje jie siekia šių jėgų pusiausvyros.

Kaip kiekvienas žmogus ar daiktas siunčia tam tikrus signalus, lygiai taip pat energiją spinduliuoja ir maistas, kurį valgome. Todėl labai svarbu valgyti šviežius visaverčius vietinius maisto produktus, atsižvelgiant į sezoną, nes tai tinkamiausias maistas. Patartina valgyti kuo daugiau sezoninių patiekalų iš vaisių ir daržovių, augančių tam tikru metų laiku: nevalgykite braškių žiemą, o kopūstų – vasarą.

Feng šui mitybos teorijoje maistas skirstomas ir pagal temperatūrą: jis gali būti “šiltas“ (yang) arba “šaltas“ (yin). Kinai teigia, kad sunegalavus ar susirgus reikia valgyti tam tikrus produktus. Jų patirtis parodė, kad pagal yin ir yang suderinta mityba padeda įveikti įvairias ligas, antsvorį, be to, organizmas aprūpinamas teigiama energija.

Yang produktai: kukurūzai, imbieras, garstyčios, pipirai, ridikai, bananai, kriaušės, bulvės, finikai, česnakas, svogūnai, pupos, grikiai, ryžiai, kviečiai, saulėgrąžų aliejus, kukurūzų aliejus, jautiena, aviena, vištiena, antiena, triušiena, karvės pienas, makaronai, miltai, žalia ir juoda arbatos, cukrus, vištų kiaušiniai, graikiški riešutai..

Yin produktai: arbūzai, vynuogės, granatai, citrina, mandarinai, apelsinai, obuoliai, persikai, slyvos, baklažanai, žirneliai, aguročiai, gūžiniai kopūstai, morkos, agurkai, petražolė, pomidorai, špinatai, žemės riešutai, grybai, kiauliena, žuvis karpis, kefyras, vanduo, druska, krakmolas, putpelių kiaušiniai, actas, lapinės salotos, kava..

Kiekvienas maisto produktas, kinų manymu, turi tam tikrų gydomųjų savybių. Pavyzdžiui, jei žmogui nuolat šalta arba šąla galūnės, jam reikėtų dažniau gerti “šildančios“ imbiero arbatos ir valgyti “šildančių“ produktų – kriaušių, bulvių, grikių ir t.t.. O jei kankina padidėjęs kraujospūdis, vadinasi, žmogus sunaudoja per daug yang šilumos ir jam reikėtų valgyti daugiau yin produktų – obuolių, apelsinų, lapinių salotų, morkų ir t.t., nes tai “šaldantis“ maistas.

Maistas dar skirstomas ir pagal penkių elementų teoriją ir juos atitinkantį skonį – kartus, saldus, aštrus, sūrus ir rūgštus. Tam, kad maistas būtų suderintas, visų skonių per dieną valgoma po truputį. Gyvybinės energijos chi judėjimą kūne labai greitai galima suaktyvinti augaliniais produktais, taip pat galime maistu paveikti šios energijos kryptį ir padaryti poveikį tam tikriems organams. Trumpai apžvelkime maisto produktų poveikį pagal penkių elementų teoriją.

Medis – rūgštus skonis – atitinka kepenis ir tulžies pūslę – išlaiko sultis, sutraukia. Produktai: vištiena, antiena, kviečiai, nenugriebtas pienas, šviežias sūris, pomidorai, citrinos, vyšnių sultys.

Ugnis – kartus skonis – atitinka širdį ir plonąsias žarnas – džiovina, nukreipia energiją chi žemyn. Produktai: ant grotelių kepta mėsa, ėriena, grikiai, ožkos sūris, rugiai, lapinės salotos, žalioji arbata, juodoji arbata.

Žemė – saldus skonis – atitinka blužnį ir skrandį – atpalaiduoja, drėkina, paskirsto, atkuria chi energiją. Produktai: cinamonas, pankoliai, saldieji ryžiai, moliūgai, razinos, soros, kukurūzai, morkos, karvės pienas, sūris, miežiai, vynuogių sultys, obuoliai, saulėgrąžų sėklos, alyvuogių aliejus.

Metalas – aštrus skonis – atitinka plaučius ir storąsias žarnas – išjudina iš sąstingio, nukreipia chi energiją į viršų. Produktai: čili, karis, avižos, žvėriena, žąsiena, kalakutiena, žieminiai svogūnai, sūris, imbieras, bazilikas, ryžiai, pipirmėčių arbata.

Vanduo – sūrus skonis – atitinka inkstus ir šlapimo pūslę – suminkština, nukreipia chi energiją į apačią. Produktai: žuvis, žirniai, lęšiai, sojų pupelės, druska, sojų padažas, mineralinis vanduo.

Ruošiant maistą, anot kinų, negalima ignoruoti nė vieno elemento. Patiekalai, suvalgomi per dieną, turi būti įvairūs, sudaryti iš visų penkių elementų produktų, taisyklingai paruošti. Svarbiausia taisyklė – visų elementų pusiausvyra. Iš įkvėpto oro ir suvalgyto maisto organizmas pasiima chi ir energetiniais kanalais – meridianais ir kraujagyslėmis – perduoda ją organams.

Sveikas, suderintas, teisingai paruoštas maistas ir bent du litrai švaraus natūralaus vandens lemia sveikatą, didina gyvybingumą, entuziazmą ir darbingumą. Kinai laikomi vieni iš sveikiausių žmonių pasaulyje, tarp jų daug ilgaamžių. Iš dalies tai lemia jų tradicinė mityba: neriebus, subalansuotas maistas ir tinkamas jo paruošimas.

Ar tinka ji mums – sunku pasakyti, bet pati sistema logiška ir atitinka ir kitų sveikos mitybos sistemų principus – maisto įvairovė, maistas pagal sezoną ir paruošimo būdas. Kiekviena tauta, pelniusi sveikuolių šlovę, turi vertingą patirtį, iš kurios galime pasimokyti ir mes. Galime pasisemti tai, ką galima pritaikyti savo gyvenime, tiesa?