Kategorija: Saviugda

Pasirodo, yra ir tokia.. Neverbalinio elgesio analizės sistemos kūrėjas, psichologijos profesorius Paul Ekman parašė knygą “Telling lies“, kurioje aprašo savo daugiametės praktikos ir stebėjimų rezultatus. Jo darbo tikslas – padėti kiekvienam, norinčiam atskleisti melą ir geriau suprasti bendravimo ypatumus. Melo atpažinimo specialistus jis įvardina verifikatoriais (lot. verificateur – tikrintojas).

Autorius teigia, kad šiuolaikinis pasaulis paskendęs mele. Amerikiečių tyrimai rodo, kad žmogus per dešimt minučių pokalbio sumeluoja vidutiniškai tris kartus. Jei eiliniai piliečiai meluoja nenoriai ir ne visi, tai verslo, politikos ir diplomatijos srityse – tai įprastas dalykas.. Knygoje aprašoma daug istorijų – kriminalinių ir politinių skandalų, susijusių su įžūliu melu, nagrinėjami ir literatūriniai kūriniai, padedantys atskleisti melo psichologiją.

Kad suprastume, kaip atpažinti melą, turime žinoti – kas yra melas. Jis apibrėžiamas taip: tai sąmoningas veiksmas, kuriuo vienas žmogus klaidina kitą, be išankstinio perspėjimo apie savo tikslus ir be aukos prašymo neatskleisti tiesos. Melui pateisinimo nėra, nes tai – sąmoningas veiksmas. Meluojantis žmogus gali būti vienoks ar kitoks, gali teisintis, bet visada renkasi jis pats – meluoti ar sakyti tiesą – ir jis skiria melą nuo tiesos.

Yra dvi pagrindinės melo formos: nutylėjimas ir iškraipymas. Nutylėdami žmonės slepia tikrą informaciją ir nesako tiesos. Iškraipydamas žmogus daro papildomus sąmoningus veiksmus: jis ne tik nutyli tiesą, bet vietoje jos pateikia melagingą informaciją, pateikdamas ją kaip tiesą. Dar vienas iškraipymo būdas – kai sakoma pusiau tiesa arba dalis tiesos, o kita dalis sukuriama melaginga.

Dažniausiai, jei yra galimybė, žmonės pasirenka nutylėjimą – jis pasyvus, o be to, sukelia mažesnę sąžinės graužatį ar kaltės jausmą. Be to, atskleidus nutylėjimą, jį lengviau pateisinti, pridengus užmaršumu ar prasta atmintimi. Kai “nesuveikia“ nutylėjimas, griebiamasi iškraipymo. Tai padaryti sunkiau, nes paslėpti tikras emocijas yra nelengva: kūnas dažnai “išduoda“ meluojantį. Kuo stipresnė emocija meluojant, tuo didesnė tikimybė išsiduoti.

Kadangi meluojantis turi sekti savo melą – jis negali kontroliuoti savo kūno reakcijų. Meluodami žmonės jaučiasi tarsi ne savo lėkštėje ir daro daug nekoordinuotų kūno judesių, rausta ar bąla, dažnai mirksi, prakaituoja, stringa balsas ir keičiasi intonacijos, keičiasi kvėpavimo ritmas, padažnėja seilių nurijimo funkcija, vengiama tiesaus žvilgsnio, daromos ilgos arba dažnos pauzės, kartais ašarojama, kartojami tie patys žodžiai, įvairūs nutęsimai (mmm…, eeee… ir pan.) arba pratrūkstama tiradomis.

Kuo didesnį diskomfortą meluodamas jaučia žmogus, tuo daugiau tokių nekontroliuojamų, asimetriškų judesių. Be to, meluojantys vengia tiesių atsakymų, jie išsisukinėja arba pateikia daug informacijos kita tema. Sunku nuslėpti tikras emocijas meluojant, todėl pasirenkamas vienas iš būdų paslėpti jas – imituoti kitokias, dažnai priešingas jauduliui emocijas. Tai taip pat nėra lengva, todėl dengiamas veidas, vengiama žvilgsnio, nusisukama, judinamos rankos.

Dažnai meluojantys žmonės įgyja tiesiog meistriškų aktorinių sugebėjimų vaidinti teisuolį ir išmoksta meluojant neišsiduoti. Kontrolę gali reikšti suspaustos lūpos arba ramybės demonstravimas. Beje, veido išraiška, trunkanti ilgiau nei dešimt sekundžių – visada yra netikra ir kažką slepianti. Meluojantys ypač kruopščiai parenka žodžius ne tik dėl to, kad už juos gali tekti atsakyti, bet ir dėl to, kad žodžiais apgauti yra.. lengviausia. Be to, kalbą galima paruošti iš anksto, ją užsirašyti ir įsiminti.

Keista, bet dažniausiai naudojama kaukė melui slėpti yra.. šypsena. Ji tarsi priešingybė slepiamoms emocijoms, kurios iškyla meluojant: baimei, pykčiui, kaltės jausmui.. Kai žmogus šypsosi, retam kyla klausimas, kaip jis jaučiasi, ji tarsi patvirtina, kad viskas gerai ir yra paplitusi socialinė mandagumo kaukė. Be to, nusišypsoti lengviau, nei vaidinti kokią kitą emociją. Bet apsimestinė šypsena labiau asimetriška, ji staigiai atsiranda ir dingsta, nes nenuoširdi.

Kai kurie melagiai jaučia savotišką piktdžiugą dėl to, kad moka apgaudinėti, todėl jiems sunku sustoti. Bet yra ir melas, kurio žmogus neatskleidžia dėl pažeminimo ar bausmės baimės, todėl jie meluoja įsitikinę, kad taip apsaugo save. Tai melas, kuris dangsto nusikaltimus ir peržengia visas žmoniškumo ribas. Tai vaikų tvirkinimas, žmogžudystės, incestas, prievartavimas, terorizmas ir kiti sunkūs nusikaltimai.

Tokius veiksmus įvykdęs asmuo visada išsisukinėja ir meluoja, nes tiesos pripažinimas ir sakymas neatneša nei moralinio palengvėjimo, nei bausmės palengvinimo, t.y., atpildas ir bausmė tokia didelė, kad prisipažinti baisu. Bet kartais kaltės jausmas būna toks stiprus, kad galiausiai tam, kad jo atsikratytų, žmogus prisipažįsta, nes kartais bausmė būna lengvesnė už žlugdančius kaltės ir sąžinės graužaties jausmus.

Koks melas bebūtų, meluojantis dažniausiai išsiduoda ne tuo, ką sako, bet būtent savo elgesiu. Lengvai meluojantį pagauti sunkiau, stipriai meluojantį pagauti lengva. Meluojantiems reikia ne tik aktorinių sugebėjimų, bet ir nuolat prisiminti visas savo melo smulkiausias detales. Todėl neįmanoma meluoti, nedarant klaidų, nes gyventi mele yra didžiulis stresas. Jei norime išaiškinti meluojantį, turime atkreipti dėmesį į visų išvardintų verbalinių (kalbos) ir neverbalinių (judesio) požymių kompleksą.

Pagal kūno reakcijas, emocines reakcijas akivaizdu, kad melas yra nenatūralus veiksmas žmogui. Melas pavojingas, nes kuria iliuziją, gyvenimo netikrumą, baimes ir kitas žemas emocijas. Melas skiria, nes negali ilgam susieti. Melas visada – anksčiau ar vėliau – išryškėja. Todėl nemeluokime, gyvenkime tiesoje. Juk tai taip paprasta: gyvenimas be melo yra tiesiog sąžiningas gyvenimas ..

Jei norime būti sveiki, laimingi ir sėkmingi, turime išmokti mąstyti pozityviai – nuo to priklauso mūsų būsena, laimė ir išvaizda. Galime manyti, kad pozityvus mąstymas – mados ar tikėjimo reikalas, bet sunku teigti, kad mąstant negatyviai galime tikėtis gero rezultato. Savo įgimtas savybes stebėtis ir džiaugtis mes ilgainiui keičiame naujais įpročiais: bambėti ir niurgzti dėl menkiausių priežasčių – iš čia taip pat kyla negatyvus mąstymas.

“Laimė visada su tuo, kas patenkintas“ – sakė Aristotelis. Mokykimės iš naujo pastebėti tai, ko dažnai jau nepastebime: pasidžiaugti pirma pavasarine gėle, rytiniais saulės spinduliais, paukščių čiulbėjimu, bendravimu su artimaisiais, vaiko šypsena, o ir patys dovanokime šypsenas.. Tegul tai tampa mūsų geru įpročiu 🙂 . Mes laimingi tiek, kiek nusprendžiame būti laimingi, todėl.. galime tapti laimingais tiesiog dabar – priežasčių tam daugybė.

Vertinkime tai, ką turime, tuomet dėkingumo jausmas užpildys širdį pilnatve, o tai galinga kuriamoji jėga. Įsivaizduokime, kad padovanojame kažką žmogui, o jis į tai nereaguoja. Žinoma, suabejosime – ar vertėjo, ir ar dovanosime jam kažką ateityje. Taip ir gyvenime – jei norime gyventi laimėje ir gausoje, turime vertinti ir džiaugtis tuo, ką turime. Dėkingumo jausmas subalansuoja nepritekliaus būseną.

Gali atrodyti, kad nėra kuo džiaugtis, bet pabandykime įsivaizduoti, kad iš mūsų atima tai, ką turime. Ar pasijusime prastai? Greičiausiai, taip.. Iš to galime daryti išvadą, kad tam tikrą laimės dalį jau turime 🙂 .. Pagalvokime apie tai ir džiaukimės tuo, kas jau yra mūsų gyvenime. Dėkingumas – pagrindinis pozityvaus mąstymo “raktas“ ir entuziazmo šaltinis, o taip pat užtikrintas kelias į gausą.

Viskas, kas yra aplink mus, išorėje, yra smulkmenos, palyginus su tuo, kas yra mumyse. Visi geriausi dalykai ir didžiausi stebuklai prasideda nuo mūsų minčių. Niekas iš išorės negali padaryti mus laimingais, jei mūsų mintyse vyrauja chaosas arba negatyvios mintys. Jei rišame savo laimę su išorinėmis aplinkybėmis, tuomet nuolat esame nuo jų priklausomi. Pozityvumas ir laimė atveda į sėkmę žymiai greičiau, nei išorinė sėkmė – į laimę. Pinigai atneša pasitenkinimą tik trumpam..

Laimės suvokimas subjektyvus kiekvienam žmogui, ji nematuojama objektyviais rodikliais. Lyginti save su kitais – tiesus kelias pasijusti nelaimingu ir paskęsti negatyviose mintyse. Dar vienas negatyvių minčių šaltinis – pastangos keisti kitus žmones arba aplinkybes. Psichologiškai brandus žmogus prisitaiko prie aplinkybių ir jei keičia, tai tik patį save.

Yra įvairių būdų ir metodikų, padedančių įsisavinti pozityvų mąstymą. Pirmiausia, žinoma, atsipalaidavimo pratimai, meditacija – tam, kad nuramintume “plepantį“ protą ir tiesiog aiškiai pamatytume savo mintis. Geras būdas atsikratyti negatyvių minčių – tiesiog jas užrašyti, o šalia parašyti pageidaujamą rezultatą pozityviomis mintimis ir kaskart, atėjus negatyviai minčiai, perskaityti tas pozityvias mintis.

Jei neramu, apima liūdnos mintys – užsiimkime fizine veikla ar sportu – fizinio aktyvumo metu sudega adrenalinas, sukėlęs nerimą. Protas išskaidrėja, ateina aiškumas, pamatome nerimo priežastis ir sprendimus. Naudinga fizinio aktyvumo metu, pvz., einant, mintyse kartoti pozityvias afirmacijas (tvirtinančius teiginius), nes su judesiu, pasirodo, geriau įsisąmoninamas tekstas. Nepamirškime, kad afirmacijos turi būti formuluojamos esamu laiku ir pozityviai ( pvz., aš sveikas, mano nuotaika puiki, esu laimingas, esu turtingas ir t. t..)

Ir pabaigai smagi vizualizacija “kaip pasijusti laimingu“. Pabandom? 🙂 .. Pagalvokite, kas turėtų įvykti tiesiog dabar, kad jūs pasijustumėte laimingas? Mylimo žmogaus skambutis, stambi išlošta suma, stebuklingas išgijimas ar ilgai lauktas darbas? Įsivaizduokite būtent tai, kas padarytų jus dabar laimingu ir pajuskite tą būseną visa savo esybe: ištieskite pečius, nusišypsokite, pajuskite džiaugsmo kibirkštėles ir dvasinį pakilimą..

Išlaikykite, išgyvenkite šitą būseną kuo ilgiau, bent .. 5 minutes 😉 .. Jei jus išblaškė telefono skambutis ar dar kas nors, pakartokite ją dar kartą. Neskubėkite, įeikite į šią būseną palaipsniui – lyg į šaltą jūros vandenį. Gal pradžioje ji bus kiek neįprasta, lyg naujas rūbas, prie kurio kūnas įpranta palaipsniui. Po penkių minučių grįžkite prie įprasto mąstymo – nesumokėtų sąskaitų, viršininko grubumo, ir.. kad rytoj anksti keltis.. 🙂

Šiandien viskas – savo laimės “porciją“ jau gavote. Rytoj pakartokite seansą vėl ir mėgaukitės laimės būsena tiek pat laiko. Galite jį šiek tiek prailginti (iki 15-20 minučių) ir pridėti antrą “porciją“, tuomet turėsite rytinį ir vakarinį laimės seansą. Tai tikrai nedaug – juk nebijome valgyti 3 kartus į dieną, todėl ir laimės seansais mėgaukimės tiek, kiek norime: juk tai naudinga sveikatai ir malonu..

Kai įprasite lengvai įeiti į laimės būseną, jau nebereikės sėdėti specialioje pozoje, galėsite užsiimti įprastais darbais: bendrauti su mylimu žmogumi, plauti indus, meistrauti, vaikščioti su augintiniu.. Stenkitės išlaikyti ilgainiui šią būseną kuo ilgiau, kol galiausiai priprasite su ja gyventi nuolat 🙂 . O štai “išeiti“ iš šios laimės būsenos visai nebūtina – jei pamiršite tai padaryti po suplanuotų 15 minučių – nuostabu!! 😉

Mąstykime pozityviai, būkime laimingi 😀 .. Gražaus artėjančio savaitgalio visiems! 😀

Mūsų gyvenimo tempas dažnai toks, kad esame linkę nuklysti į tuos du kraštutinumus – pasyvumą arba bėgimą – kurie užmigdo mūsų sąmonę. Na, o chaotiškos mintys padaro gyvenimą nevaldomą ir nenuspėjamą. Palyginimui galėtume pažiūrėti į tokią situaciją per psichologo Džono Grėjaus siūlomą analogiją: įsivaizduokime, kad atėjome į maitinimo įstaigą, mums atneša gausų valgių meniu, o mes į jį nekreipiame dėmesio.

Valgyti norime, reikalaujame maisto, bet į meniu žiūrėti atsisakome. Galiausiai sutrikęs padavėjas pradeda mums nešti viską, kas yra virtuvėje, o mes išalkę puolame valgyti visų patiekalų – nesigilindami, iš ko ir kaip jie paruošti.. Tai nei racionalu, nei protinga, nei sveika, bet juk dažnai būtent taip ir elgiamės su minčių “meniu“.. Mintys tarsi patiekalai iš meniu: kad pasirinktume, mes turime atversti jį ir rinktis tai, ką norime, o ko nenorime, praleisti.

Mintys dar nėra patirtis, mintys yra tik patirties pasiūlymas. Protas neatakuoja mintimis, jis tiesiog siūlo, o mes galime rinktis. Kokias mintis mes fiksuojame, apie ką dažniausiai galvojame, tokią patirtį ir išgyvename. Jei užsicikliname ties mintimis apie problemas, nesekmes, ligas, tai.. greičiausiai visa tai ir išgyvensime. O kai mąstome pozityviai, mes kaupiame teigiamas emocijas, mus apima žvalumas, įkvėpimas, būsimų pasiekimų nuojauta – tai ir veda mus į sėkmę.

Visa tai sąlygoja paprasta energijų apykaita: jei mintys negatyvios, tai ir žodžiai bei veiksmai negatyvūs, o geros mintys pritraukia gėrį į gyvenimą. Visos mūsų kūno ląstelės taip pat “skaito“ mūsų mintis. Kuo geresnės ir šiltesnės mūsų mintys apie sveikatą, tuo aktyvesnės mūsų ląstelės ir sveikesnis organizmas, o mintys apie ligas ruošia dirvą ligai. Jau yra užregistruota daugybė tyrimų, kai susirgus teigiamos mintys padeda kūnui mobilizuotis ir greičiau pasveikti.

Kuo daugiau energijos ir emocijos mes įdedame į minčių formą, tuo aktyviau ir tiksliau ji realizuojama. Minties forma yra vaizdinys (projektas), kai aiškiai įsivaizduojame, ko norime – tai ir yra kūrybinė energija, emocijos jėga, kuri padeda įgyvendinti mintį. Aiškiai įsivaizduodami galutinį rezultatą, pridėdami pastangas link jo įgyvendinimo ir būdami įsitikinę, kad bus taip, kaip sumanyta, mes garantuojame sėkmingą savo minčių realizavimą.

Svarbu laiku pastebėti negatyvias mintis, išsiaiškinti, ar jos pagrįstos ir sąmoningai pakeisti jas pozityviomis. Tam kad priimtume naujas, pozityvias mintis, būtinai turime atsisakyti senųjų, nes jos vėl ir vėl sugrįš. Kaip tai padaryti? Be emocijų – nes emocija “paleidžia“ mintį veiksmui, kadangi ji fiksuojama kaip svarbi – ramiai atsisakykime neigiamų minčių. Pavyzdžiui, jei ateina mintis apie ligą, ramiai atsisakykime jos ir rinkimės mintis apie sveikatą.

Gali tekti įdėti nemažai pastangų, kol įpratinsime protą dirbti sąmoningo pasirinkimo režimu. Nelaukime, kol šviesi mintis ateis savaime, mokykimės mąstyti sąmoningai ir formuoti savo mintis, bei atmesti negatyvias. Galiausiai pastangos tikrai duos rezultatą ir protas “įpras“ siūlyti tik pozityvias mintis. Ir nepamirškime: tik jei “siūloma“ mintis nepriimama, tuomet ji nustojama “siūlyti“.

Dauguma mūsų negatyvių minčių stipriai laikosi už mūsų neryžtingumo ir abejonių. Jei kažkas gyvenime kelia nerimą ir su tuo susijusias negatyvias mintis – išsiaiškinkime, ką galime konkrečiai padaryti, kad jų neliktų ir ryžtingai veikime – tai vienintelė išeitis išsklaidyti abejonėms. Tuomet nereikės bijoti to, ko dar nežinome. Neryžtingumą ir su juo susijusias negatyvias mintis įveikti lengviau, nei negatyvias mintis iš praeities.

Yra dar vienas ypatumas – kai pradedame sąmoningai pozityviai mąstyti ir siekti kažkokio savo tikslo, mes dažnai pradedame labai nerimauti dėl rezultato, laukti jo. Tai pradeda mažinti tikėjimą rezultatu (nesulaukus taip greitai, kaip norėjome) ir pasėja abejones. Gali atsirasti ir negatyvios mintys, todėl būkime kantrūs ir savo nekantrumu nedarykime patys sau kliūčių..

Sąmoningumas pirmiausia yra ramybė ir nesiblaškymas. Jei sunku to pasiekti, praktikuokime atsipalaidavimą arba meditaciją. Neskubinkime gyvenimo, leiskime jam laisvai tekėti. Harmoningai įsiliekime savo mintimis, kūryba ir veiksmais į bendrą gyvenimo tėkmę. Savo mintimis mes kiekvieną akimirką kuriame savo gyvenimą. Kurkime sąmoningai ir atidžiai rinkimės savo mintis. Pozityvias! Būtinai.. 😀

Dėkoju visiems man rašantiems – tiek daug įdomių minčių. Į vieną klausimą norėčiau atsakyti, pasvarstyti plačiau, nes daug kam bus įdomu: “… pažįstu daug puikių žmonių, kurie yra tikrai geri, bet gyvenime nelaimingi. Jie ir protingi, ir saviugda užsiima, ir išsilavinę, o nei pozityvus mąstymas padeda, nei psichologijos studijavimas, nei atliekami geri darbai kitiems. Kodėl?.. Karma? Lemtis? Kame čia reikalas?..“ (A.K.)

Pasvarstykime pirmiausia, koks yra geras žmogus? Žinoma, nepiktas, geranoriškas, darantis gerus darbus. “Geras“ dažniausiai vertiname pagal išorinius, mums matomus veiksmus, tiesa? Dabar pažiūrėkime kitaip: ar geras žmogus negali turėti negatyvių minčių ir su tuo susijusių gyvenimo programų? Ar mes tikrai žinome, kaip jis mąsto? Jis gal ir nedaro akivaizdžiai blogų darbų kitiems, bet gali daryti blogai sau – savo mintimis ir nuostatomis – sutinkate?

Paplitęs reiškinys ir apsimestinis pozityvumas arba paviršutinis optimizmas. Kai išoriškai šypsomės, o viduje, galvoje “velniai skraido“, kai turime kaukes, kelis “veidus“.. Tai dviveidiškumas, kurio kartais ir nesuvokiame, ir kuris kelia vidinius prieštaravimus. Anot psichologų, žmogus linkęs sau prisiskirti tik gerąsias, jo manymu, savybes, o blogąsias nurašo aplinkai, lemčiai, aplinkybėms, bet tos aplinkybės dažnai ir išryškina paslėptas ar nenorimas pripažinti žmogaus savybes.

Arba dar vienas pavyzdys – laimingas “blogiukas“. Vėlgi – kaip mes tą jo “laimingumą“ matuosime – jei pagal turtus, tai tik gali tereikšti, kad jis yra kryptingas pinigų atžvilgiu ir visais būdais (priimtinais arba ne) siekia tų savo materialinių tikslų.. Todėl apie karmą ar lemtį svarstyti abstraktu, pažiūrėkime verčiau į mūsų mąstymo mechanizmą, nes mąstymo būdą galime suprasti ir keisti.

Mintis – pradinis taškas, nuo kurio prasideda bet kokia kūryba ar veikla. Tai tarsi veiklos planas, atvedantis į galutinį tašką – minties realizaciją. Svarbiausia sąlyga tam, kad nueitume nuo pageidaujamo pradinio (minties) taško iki galutinio (minties realizacijos) taško yra sąmoningumas. O štai jei žmogus nesąmoningas, tai jo mintys padrikos, nes protas “plepa“ ir galvoje chaosas.

Chaosas taip pat yra procesas (nevaldomas), todėl kai jame mąstymo (nors ir chaotiško) energijos kiekis pasiekia kritinę masę, minčių formos pradeda gyventi “savo gyvenimą“, pritraukdamos įvykius ir aplinkybes, apie kuriuos mes dažniausiai galvojome – svajojome arba, atvirkščiai – baiminomės. Gerai, jei galvojame (nors ir nesąmoningai) pozityviai, bet jei negatyviai (kas būdinga dėl išorinės informacijos poveikio), tai ir įvykiai bus negatyvūs.

Nevaldomos negatyvios mintys labai greitai apauga įkyriomis negatyviomis mintimis (kurios kartais net miegoti neleidžia) ir su jomis susijusiomis negatyviomis emocijomis, ir galiausia gali tapti gyvenimo programa. Jei ta proto dalis, kuri generuoja mintis, yra be dėmesio, jei įsileidžiame į save begalę neapdorotos informacijos, tuomet ir atrodo, kad įvairios mintys atsiranda iš niekur, iš kažkur..

Kokiu būdu mes pradedame chaotiškai (nesąmoningai) mąstyti? Teigiama, kad tai sąlygoja du faktoriai. Pirmas – intelektualios veiklos nebuvimas ir pasyvumas gyvenime; antras faktorius – pastovus stresas, užimtumas su chronišku nuovargiu, neišsimiegojimu, nemiga. Atrodytų, visiškai skrtingų sąlygų įtakota terpė chaotiškam mąstymui atsirasti, o kaip iš jo “išeiti“?

Pirmuoju atveju rekomenduojama užimti protą sąmoningomis mintimis – protine veikla ir atsiriboti nuo pasyvių, nereikalaujančių mąstymo informacijos šaltinių. Rasti mėgiamą veiklą, plėsti interesų ratą, išmokti kažko naudingo (kalbų ir pan.,), galiausiai padirbėti fiziškai. Antruoju atveju, atvirkščiai – būtina pailsėti, išsimiegoti, pakeisti veiklos pobūdį, skirti laiko mėgiamai veiklai.

Abiem atvejais būtina jungtis į samoningą mąstymą, tuomet ir mintys, ir veiksmai bus sąmoningi, o reiškia, ir pilnai valdomi. Kaip išmokti sąmoningai mąstyti ir “atsekti“ negatyvias mintis, kad jos netaptų griaunančiomis, parašysiu sekantį kartą. Labai norėčiau, kad ir jūs pasisakytumėte šia tema, ir mes kartu pasvarstytume, atsakytume A.K. Labai lauksiu jūsų minčių..

Kas yra priklausomybė? Tai nesugebėjimas savęs realizuoti be kažkieno ar kažko pagalbos. Lengviausiai matomos ir suvokiamos priklausomybės yra susietos su turėjimu, galimybe valdyti, todėl kad materialus (fizinis) aspektas visuomet konkretus ir apčiuopiamas (turi matomą išraišką). Tipiški priklausomybės objektai – cigaretės alkoholis, narkotikai, cukrus (iš jo pagaminti saldumynai), kava,vaistai ir t.t..

Neretos priklausomybės nuo telefono, pramogų, parduotuvių, televizoriaus, kompiuterio, lošimų ir t.t.. Tačiau reikia aiškiai skirti priklausomybę nuo pomėgio, laisvos saviraiškos, įkvėpimo. Jei žmogus, tarkim, mėgsta skaityti, jis tai daro su malonumuir tinkamu metu, be to, jis bet kada gali sustoti ir dėl to nejausti nerimo. Priklausomas žmogus sustoti negali: jis negali be to apsieiti net tuomet, kai to tikrai nereikia, daro tai nelaiku, kažkieno kito sąskaita, dažnai net kenkdamas sau.

Priklausomi mes nuo kažko ar ne, galime lengvai patikrinti, kažkuriam laikui atsisakę tam tikros varžančios veiklos ar veiksmo. Jei negalime išbūti net kelių valandų, reiškia, priklausomybė stipri. Svarbiausias kriterijus – sugebėjimas laisvai bet kada sustoti ir jaustis ramiai, jei kažko negalime daryti. Supaprastintai tai skambėtų taip: mes valdome, ar mus valdo, kaip tame posakyje apie alkoholiką – iš pradžių jis geria alkoholį, paskui alkoholis jį “geria“..

Tokios išreikštos fizinės priklausomybės dažnai yra vienos ar kelių psichologinių priklausomybių išraiškos. Kaip jos atsiranda? Dėl nepasitikėjimo savimi, menko savęs vertinimo, nemeilės sau. Kai žmogus nemyli savęs ir dėl to jaučiasi silpnas, jis ieško atramos aplinkiniuose, kituose žmonėse. Toks elgesys palengva tampa psichologine priklausomybe, o jų, anot L.Burbo, yra keletas tipų. Žvilgtelėkime į šias priklausomybes plačiau, nes jos, skirtingai nuo fizinių, yra sunkiau matomos.

Pradėkime nuo priklausomybės nuo kitų žmonių nuomonės ar pritarimo. Su šia priklausomybe žmogus nepasitiki savimi ir net smulkmenose jaučiasi bejėgis, nekalbant jau apie rimtesnius gyvenimo atvejus. Jam sunku ryžtis bet kokiam žingsniui be aplinkinių pritarimo ar patarimo. Žmogus be tokios priklausomybės nesijaučia blogai, jei aplinkiniai nesutinka su jo nuomone ar sprendimais, jis tiesiog konstatuoja, kad jie nesutinka – gal tai jo ir nedžiugina, bet jis lengvai priima kitokią nuomonę.

Priklausomybė nuo kitų pripažinimo. Toks žmogus įsitikinęs, kad nuolat daro per mažai ir tam, kad stimuliuotų save aktyvesnei veiklai, turi gauti aplinkinių pripažinimą. Jis labai nori pagyrimų, todėl net neklaustas papasakos, ką jis padarė ar ruošiasi daryti. Jam reikia, kad visi žinotų apie jo nuveiktus darbus ir įdėtas pastangas. Kiekvienam malonūs pagyrimai, bet jei jų laukiama nuolat, tai ženklas, kad esame nuo jų priklausomi.

Priklausomybė nuo komplimentų (įtariu, labai paplitusi tarp moterų 😉 ). Su tokia priklausomybe žmogus mano esąs nepakankamai patrauklus ar reikšmingas, todėl turi nuolat gauti patvirtinimus komplimentų pavidalu. Komplimentai jam suteikia žvalumo, o be jų jis kenčia. Ši priklausomybė siejama su išvaizda, asmenybės bruožais, todėl tokie žmonės dažnai stengiasi padaryti įspūdį pritrenkiančia išvaizda ar neįprastu elgesiu.

Priklausomybė nuo kitų dėmesio. Toks žmogus jaučiasi gerai tik tuomet, kai kažkas skiria jam dėmesį. Jis nori, kad jo išklausytų, kad su juo kalbėtųsi, kad jį užimtų ir linksmintų. Jis dažnai kažko klausia ar įsiterpia į pokalbį tik dėl to, kad atkreiptų į save dėmesį, nes reikšmingu pasijunta tik tuomet, kai juo susidomi, jį užima, su juo bendrauja.

Priklausomybė nuo buvimo su kitais žmonėmis. Žmogus su šia priklausomybe tiesiog negali būti vienas, jis neranda sau vietos ir negali niekuo užsiimti, jei šalia nėra žmonių. Kompanijoje, atvirkščiai, jis jaučiasi puikiai – buvimas su žmonėmis jam teikia energijos, jis tampa aktyvus. Jo entuziazmas tiesiogiai priklauso nuo žmonių, kurie šalia. Net jei gyvena vienas, toks žmogus nuolat kviečiasi žmones ir stengiasi gauti kvietimų, nes būti ilgai išbūti vienas jis negali.

Priklausomybė nuo reikalingumo kitiems jausmo. Jei žmogus mano, kad turi pamiršti save vardan kitų ir įsitikinęs, kad tai geriausias būdas parodyti savo meilę, reiškia, jis gali turėti tokią priklausomybę. Jiems būtinai reikalingi žmonės, kurie turi problemų ar kuriems kažko reikia. Tai net gali būti priklausomas nuo alkoholio sutuoktinis, ir tokiu atveju jau susidaro grandinė: priklausomybė nuo priklausomybės.. Tokie žmonės skaito save gelbėtojais ir jaučiasi gerai tik tuomet, kai kažkam (kartais ir neprašomi) padeda. Pavojinga tuo, kad per pagalbą pamirštamas savo gyvenimas, o įkyri neprašoma pagalba net gali būti griaunama jėga.

Priklausomybė nuo kitų laimės. Šio žmogaus laimė tiesiogiai priklauso nuo jo artimų žmonių laimės. Jis daro viską, kad matytų juos laimingais (kaip jis pats supranta) ir todėl jaučiasi atsakingas už jų laimę. Vos pastebėjęs, kad kažkas iš artimųjų neatrodo laimingas, tuoj puola neprašomas daryti viską, kas jo manymu, gali kitą padaryti laimingu. Jis laimingas, kai kiti laimingi ir nelaimingas, kai kiti nelaimingi.

Priklausomybė nuo vadovavimo ir dominavimo. Toks žmogus jaučiasi silpnas ir menkas, negalintis priimti savarankiškų sprendimų. Jis nuolat ieško sau vadovų ir žmonių, galinčių jam vadovauti. Jam svarbus autoritetas, jis gerai jaučiasi tik tuomet, kai kažkas jam vadovauja.

Ir.. keisčiausia – priklausomybė nuo nepriklausomybės. Dažnai laisvi, išoriškai pilnaverčiai žmonės, nuolat deklaruojantys savo laisvę ir nepriklausomybę. Skausmingai žiūri į bet kokį savo sukurtų įsitikinimų ar gyvenimo būdo apribojimą. Tai laisvės suvokimas, krypstantis į egoizmo pusę, todėl dažnai riboja pilnavertį bendravimą ir uždaro žmogų į jo paties sukurtas iliuzijas.

Kokios išvados? Kaip matome, psichologinės priklausomybės dažnai yra nepastebimos ir priimamos kaip neatsiejama gyvenimo dalis. Dažnai jų yra kelios, ir jei jų nepatenkiname, griebiamės ir apčiuopiamesnių priemonių – svaigalų ar destrukcinio elgesio. Svarbiausia išvada – jokiomis išorinėmis priemonėmis neįmanoma sukurti dvasinės pusiausvyros ir laimės būsenos. Visos priklausomybės veda tik tolyn nuo asmeninio tobulėjimo ir dvasinio augimo.

Išorė yra mūsų vidaus veidrodinis atspindys. Tam, kad tas atspindys būtų harmoningas ir nereikėtų išorinių ramsčių priklausomybių pavidalu, turime išsiugdyti vidinę dvasinę stiprybę. Kaip jums atrodo? 🙂

Ryšys tarp žmogaus išvaizdos ir vidinės būsenos pastebėtas seniai. Yra ir mokslas – morfologija (morphe – forma, logos – mokslas), kuris nagrinėja organizmų formą ir sandarą. Šis mokslas įrodė ryšį tarp fizinių ir psichologinių žmogaus parametrų. Yra genetinis paveldimumas, bet žmogaus psichologinė ir dvasinė būsena visada atsispindi žmogaus kūne ir veide, jo laikysenoje. Teigiama, kad žmogus gali sąmoningai koreguoti savo išvaizdą, pakeitęs savo mąstymą ir dvasinę būklę.

Tai atrodo neįtikėtina, bet akivaizdu: pavyzdžiui, laimingo žmogaus veidas švyti, jis žavus bet kokiame amžiuje, o paniurėlio veidas nuolat atspindi susirūpinimą ir nerimą, jis atrodo ne tik rūškanas, bet ir vyresnis. Tarkim, vieną dieną paniurėlis nusprendžia būti optimistu ir pradeda pozityviai žiūrėti į gyvenimą ir daug šypsotis – jo veidas pradeda keistis, nes keičiasi mimika, kuri atspindi jo vidinę būseną.. ir jis pradeda keistis, švytėti. Keičiasi ir jo laikysena, eisena..

Morfologija nagrinėja viso kūno sandarą, o fizionomika – veido bruožus, proporcijas ir formą. Fizionomika nėra pripažinta mokslu, tai labai seni stebėjimai, kurių pradininku laikomas dar Aristotelis. Šiuolaikiniai šios srities stebėtojai praplėtė šias žinias ir plačiau išnagrinėjo ne tik ryšį veido bruožai-charakterio bruožai, o dar ir tai, kaip dvasinė būklė atsispindi veide. Žvilgtelkim – tai tiesiog įdomu 🙂 .

Pradėkim nuo kaklo – teigiama, kad jis parodo žmogaus gyvenimišką energiją, jo gyvybingumą. Tiesus, tvirtas, bet nelankstus kaklas rodo, kad žmogus trokšta sėkmės, bet siekia jos pagal pripažintas taisykles. Jis turi poreikį būti atsakingu, yra talentingas, drąsus ir stiprus. Stambus kaklas – ilgas, platus ir raumeningas – byloja apie didelę energiją ir polinkį tenkinti savo silpnybes. Trumpas, masyvus ir mėsingas kaklas – jėga, kuri pasireiškia spontaniškai ir neįprastai. Ilgas kaklas, atvirkščiai – rodo šaltumą, nenatūralumą santykiuose su žmonėmis, nervingumą.

Platus veido žandikaulis – jėgos, energijos ir ištvermės ženklas. Tokie žmonės moka įgyvendinti idėjas realybėje. Siauras žandikaulis – jausmingumas, pataikavimas sau, nervingumas, drovumas. Smulkus žandikaulis – spontaniškumas ir nepastovumas. Ovalo formos žandikaulis – švelnumas, moteriškumas, geranoriškumas, patikimumas. Kvadratinis žandikaulis – vyriškumo, ryžtingumo, jėgos simbolis. Išsikišęs į priekį žandikaulis – valingumas, nepriklausomas charakteris. Duobutė smakre – jaunatviškumo požymis, kartais nurodantis nepastovumą. Storas pagurklis – meilė materialinėms gerybėms, skaniam maistui ir malonumams.

Burna, lūpos nusako žmogaus jausmingumą ir uždarumą arba atvirumą. Putlios lūpos – didelis jausmingumas, atvirumas, smalsumas, gurmaniškumas. Maža burna, siauros lūpos – uždarumas, vidiniai pergyvenimai, drovumas, nepatiklumas. Įkritusi, į vidų paspausta burna – problemos bendravime, uždarumas. Plonos ir tiesios lūpos – aktyvumas, objektyvumas, pastovumas. Pakelti lūpų kampučiai – optimizmas, nuleisti – pastovus susirūpinimas.

Atstumas nuo burnos iki nosies taip pat turi reikšmę: jei jis didelis, tai žmogaus fizinė energija didesnė, nei dvasinė. Jei atstumas mažas – reiškia, dominuoja dvasinė energija. Nosis – jei ilga, tai žmogus svarstantis, įvertinantis praeities patirtį, neskubantis. Trumpa nosis – atvirkščiai, reiškia spontaniškumą, ryžtingumą ir greitą reakciją. Didelė, plati nosis rodo, kad žmogus pilnai išnaudoja savo gyvenimo resursus. Maža, siaura nosis rodo nepasitikėjimą savimi, neryžtingumą. Nosis su kuprele – užkariautojai ir organizatoriai. Riestanosiai – geranoriški ir patiklūs.

Mūsų akys parodo mūsų santykį su išoriniu pasauliu. Įkritusios akys rodo pomėgį vienatvei, apmąstymams, atsakingumą, sugebėjimą koncentruotis ir veikti pasirinkta kryptimi. Didelės, plačiai atmerktos akys, atvirkščiai – atviras išoriniam pasauliui, plačios sielos žmogus, kuriam gal ir sunku koncentruotis konkrečiai veiklai, bet užtat jį jaudina viso pasaulio negandos. Akys, kurių išoriniai kampučiai kyla link smilkinio, rodo melancholišką būdą, uždarumą ir įspūdžiams pasiduodantį žmogų. Akių išoriniai kampučiai nuleisti – dinamizmas, gyvybingumas, jausmingumas, džiaugsmingas gyvenimo suvokimas. Kuo arčiau nosies akys, tuo siauresnis žmogaus suvokimas, ir atvirkščiai – kuo tarpas tarp akių didesnis, tuo suvokimas didesnis.

Tankūs antakiai – kryptinga energija, jei labai tankūs – gali reikšti griežtumą. Ploni antakiai – jautrumas ir imlumas, tiesūs – valingumas, sugebėjimas savirealizuotis. Suaugę tarpusavyje antakiai – emocijų blokavimas, tokie žmonės egoistiški, ir atvirkščiai, jei antakiai toli vienas nuo kito – žmogus emocionalus, plačios vaizduotės. Antakiai arti akių reiškia pastabumą, toli nuo akių – išsiblaškymą ir svajingumą. Antakiai trikampiu – švelnumas, moteriškumas, išvystyta vaizduotė. Kuo daugiau akių vokai dengia akis, tuo žmogus uždaresnis.

Pagal kaktą negalima nustatyti, protingas žmogus ar ne, bet galima nustatyti žmogaus mąstymo būdą. Tiesi vertikali kakta rodo susikaupimą, pastovumą ir įžvalgumą ne tik mintyse, bet ir veiksmuose. Ovali, lygi kakta – nuovokumas, bet ir polinkis į svajingumą, neracionalumą. Aukšta plati kakta – informacijos kaupėjai ir analitikai. Užapvalinta kakta – impulsyvumas, tokie žmonės linkę padaryti, o paskui pagalvoti. Labai žema plati kakta – ribotas mąstymas, realistai, jiems reikia labai aiškių instrukcijų veikimui.

Tai tik nedidelė dalis pagrindinių aprašymų. Fizionomistai pabrėžia, kad negalima pagal vieną veido dalį daryti išvadų apie žmogų. Žiūrima visuma, apibendrinama, ir tuomet galima susidaryti bendrą vaizdą. Kam to reikia? Pirmiausia – kad geriau suprastume save, mus supančius žmonės – juk jei tai atėjo iki mūsų dienų, tai turi racionalų pagrindą. Yra daug knygų apie fizionomiką, mano žinios – iš L.Burbo knygos “Kas tu esi?“

Visi mes esame skirtingi, o dėl to ir visi savaip žavūs 🙂 . Turbūt, niekas nesiginčys, kad gamtos dovanotus veido bruožus galime nuspalvinti gražiausiomis spalvomis – savo optimizmu, pozityviu požiūriu į gyvenimą, džiaugsmo būsena ir šypsena 🙂 .

Viskas, kas mus supa, yra mūsų vidinės būsenos atspindys. Tai, kaip mes rengiamės, ką valgome, kokius namus renkamės ir kaip juos įrengiame – visa tai atspindi mūsų vidinę būseną. Psichologės L.Burbo knygoje “Kas tu esi?“ perskaičiau labai įdomių ir netikėtų mūsų aplinkos ir vidinės būsenos sąsajų aiškinimų. Autorė teigia, kad keičiantis mūsų vidinei būsenai, kyla noras keisti ir savo aplinką, tačiau retas tai susiejame su vidiniais pokyčiais. Todėl verta kartais apsižvalgyti aplink ir tokiu būdu dar geriau pažinti save..

Pradėkime nuo mūsų namų. Jei renkamės būstą viršutiniuose aukštuose, reiškia, mums svarbūs ne tik materialūs, bet ir dvasiniai siekiai. Jei mėgstame erdvius, su minimaliu kiekiu reikalingų baldų namus – mūsų “plati“ siela, žinome, ko norime ir dominuoja laisvės troškimas. Poreikis užpildyti erdvę baldais, kaupti niekučius ir daiktus parodo žmogaus “užstrigimą“, užsidarymą, nenorą atsisakyti senų idėjų, kabinimąsi už praeities. Langų dydis ir vaizdas pro juos atspindi mūsų pasaulio matymą.

Tvarka namie – tvarka vidiniame pasaulyje. Jei gyvename netvarkoje, nenorime tvarkytis, tai mūsų protas gali būti “apdulkėjęs“, o vidinis pasaulis sujauktas. Virtuvė – moteriško (nepriklausomai nuo lyties) žmogaus principo atspindys: tai sugebėjimas rūpintis, švelnumas ir intuicija. Jei virtuvė patogi, praktiška ir tvarkinga, tai šeimininkaujančio jame moteriškasis pradas yra harmoningas.

Daug pasako apie namų šeimininką ir tvarkymosi būdas. Jei tvarka palaikoma nuolat, tai rodo nuoseklų, disciplinuotą žmogaus būdą. Jei daromi tik “generaliniai“ tvarkymai, tai parodo žmogaus polinkį momentiniams entuziazmo polėkiams ir disciplinos trūkumą. Tokie žmonės linkę žaibiškai pasiekti harmoniją ir kurį laiką gyventi tuo polėkiu, kol vėl viskas sugrįžta į senas vėžes.. ir taip be galo, kol neišmokstama savidisciplinos.

Mūsų apsirengimo stilius taip pat parodo mūsų vidinę būseną arba momentinę nuotaiką. Teigiama, kad laisvus, didokus rūbus mėgsta žmonės, kurie nori pasislėpti nuo aplinkinių žvilgsnių. Jei žmogus dengia kaklą – riša skareles, šalius, mėgsta stačias standžias apykakles – jis yra uždaras, sunkiai reiškia jausmus, yra šaltokas bendravime. Aptempta, pabrėžianti figūrą suknelė – moters jausmingumo išraiška.

Yra skirtingi apkūnių žmonių apsirengimo būdai. Vieni rengiasi ankštais, tarsi pabrėžiančiais jų putnumą rūbais – taip jie nori pabrėžti savo tariamai teigiamą požiūrį į save. Kiti, atvirkščiai – rengiasi didokais rūbais, sudarydami sau patiems iliuziją, kad tokiu būdu neatrodo pernelyg apkūnūs. Ir vienu, ir kitu atveju vengiama pažiūrėti tiesai į akis ir pakeisti situaciją į gerąją pusę.

Polinkis daugybę metų nešioti tuos pačius rūbus (net sunešiotus) rodo konservatyvų charakterį ir.. savininkišką požiūrį į žmones. Kitas kraštutinumas – laikyti spintoje rūbus, kurių nenešiojame jau keletą metų – ne tik konservatyvumas, bet ir užstrigimas praeityje. Charakterio nepastovumą ir neurotiškumą rodo besaikis rūbų pirkimas. Kai daiktų yra pakankamai, įvairiems gyvenimo atvejams, kai jie visi yra dėvimi pagal situaciją – tuomet žmogus yra harmonijoje su savimi.

Jei rengiamės ne pagal amžių, tai taip pat daug ką pasako. Jauninamės ar norime atrodyti solidžiau – ir vienu, ir kitu atveju mes neigiame savo amžių. Jei jaunam žmogui solidus stilius gali ir tikti, nors gal ir atrodys keistokai, tai vyresnio amžiaus ryškiai besijauninantis žmogus jau gali atrodyti juokingai.. Mėgstantys rengtis praeitų epochų rūbais žmonės tarsi prieštarauja prieš esamą laiką, o besirengiantys iššaukiančiai – nori atkreipti dėmesį ar šokiruoti.

Įdomus ir pomėgių maistui aprašymas, kuris taip pat atspindi mūsų vidinę būseną. Teigiama, kad labai mėgstantiems saldumynus trūksta.. švelnumo. Valgydami daug saldumynų mes tarsi kompensuojame tą švelnumo trūkumą. Mėgstantys sūrų, riebų, keptą maistą trokšta, kad viskas būtų taip, kaip jie nori. Aštraus skonio mėgėjams trūksta stimulo ir įvairovės, spalvų gyvenime. Dideliems kavos gurmanams trūksta natūralaus entuziazmo. Jei valgoma daug mėsos – tikėtina, kad žmoguje daug užslopintų emocijų ar net pykčio.

Jei valgome nekramtydami, paskubom – nemokame mėgautis ne tik maistu, bet ir gyvenimu. Polinkis alkoholiui – vidiniai prieštaravimai ir bėgimas nuo savęs. Jei esame labai išrankūs ir konservatyvūs maiste – bijoma naujos patirties. Polinkis kaupti dideles maisto atsargas – baimė, kad kažko pritrūks ar trūksta gyvenime. Įprotis valgyti sveiką ir natūralų maistą – meilė sau ir pagarba gyvenimui.

Autorė dar plačiai aprašo ir mūsų poelgius, mintis, jausmus ir ligas, bet apie tai jau daugelis esate skaitę. Šį kartą įdomu buvo apžvelgti rečiau nagrinėjamas sritis. O ką apie tai manote jūs? 🙂

Kiekvienas ieškome atsakymo į klausimą – kas yra laimė. Psichologija, filosofija, religiniai mokymai atsako vienareikšmiškai – laimė yra vidinė žmogaus būsena. Niekas iš išorės negali padaryti žmogaus laimingu – tai tebus laikinas poveikis. Laimė neturi nieko bendra su išorine sėkme – pinigais, valdžia, prestižu. Laimė – vidinė būsena (ne pojūtis) ir priklauso ji nuo žmogaus sąmoningumo.

Priklausomai nuo to, kokioje sąmonės būsenoje yra žmogus – miegantis ar sąmoningas – tokiu laimės suvokimu jis ir vadovaujasi. Kaip užmiega žmogaus sąmoningumas vaikystėje, mes žinome. Kaip toliau gyvena žmogus, kurio unikalumas ir sąmoningumas užgesinti? Kol esame vaikai, mes turime išorinį “ramstį“ – savo tėvus, todėl asmenybės užslopinimas tarsi nekelia didelės įtampos, nes turime į ką atsiremti. Sunkumai prasideda tada, kai tėvai mūsų nebegina ir mes patys susiduriame su išoriniu pasauliu.

Paauglystė – pirmasis laikotarpis žmogaus gyvenime, kai vidiniai ir išoriniai neatitikimai kelia vidinį maištą. Kuo didesni neatitikimai, tuo sunkiau prisitaikyti prie visuomenės šablonų. Tam, kad laisvai išreikštume savo asmenybę – o tai yra prigimtinis kiekvieno žmogaus poreikis – reikia stipraus atramos taško pačiame žmoguje (sąmoningumo). Na, o paprastai iki paauglystės jau gerai išmokstama prisitaikyti ir įtikti. Iškyla gilus prieštaravimas, nes prigimtis veržiasi saviraiškai, o išorė reikalauja prisitaikymo prie šablonų..

Retas atsispiria išoriniam spaudimui, todėl pradedama ieškoti atramos išorėje – ieškoma autoriteto ar elgiamasi taip, kad išoriškai atrodytume stipresni. Taip prisirišama prie pojūčių teikiamų malonumų, primestų siekiamybių, svetimų idealų, nesibaigiančių troškimų. Kad pateisintume savo elgesį, susikuriame pasiteisinimus ir iliuziją, kuri paslėpia tikrąją prigimtį ir priverčia netikrą laikyti tikru. Tampame pavaldūs protui, kuris greitai sukuria nesibaigiančių troškimų virtinę, kurių šablonus “pameta“ išorinis pasaulis. Mainais už savo unikalumą pradedame gyventi primestais tikslais.

O jų tiek daug.. Kad ir materialinės siekiamybės, kurios suteikia laimės regimybę, kai visi mato, kaip žmogui sekasi: turi viską, ko troško, koks laimingas.. Arba labai paplitusi atitrūkimo nuo gyvenimo filosofija: gyvenk šia diena, po mūsų nors ir tvanas, daryk ką nori – tiesiog atviru tekstu skelbiamas asmenybės griovimas, kai “darymu ką nori“ pakeičiama tikroji laisvė.. Žinoma, toks gyvenimas kelia įtampą, kurią bandome gesinti malonumais, kuriuos taip pat laikome laime. Tai, ką “miegantis“ žmogus vadina malonumais, iš esmės yra įtampos atsikratymas, blaškymasis tarp pojūčių ir įspūdžių.

Tokio žmogaus energija juda lyg švytuoklė: nuo vieno malonumo prie kito. Tai begalinis procesas, nes kūno malonumų patenkinti neįmanoma: tik laikini palengvėjimai, blykstelėjimai, nes įtampa greitai ir vėl susikaupia. Be to, pojūčių receptoriai bunka, galiausiai daug kuo persisotinama ir nieko nedžiugina – taip prasideda “naujo, neįprasto, egzotiško“ paieškos.. Kaip čia pritinka iliustracijai bandymas su vargše žiurke, kuriai buvo prijungtas valdymas prie malonumų centro: ji tiek maigė tą mygtuką, kuris dirgino malonumų centrą, kad galiausiai išseko ir nugaišo..

Gyventi kūno malonumais reiškia gyventi paviršutiniškai ir nuolat priklausyti nuo daugybės daiktų, žmonių ir aplinkybių, kurios nuolat keičiasi. Tokiam žmogui visada atrodo, kad laimingu jį padarys tai, ko jis dar neturi, arba ko jam, jo manymu, trūksta. Naujų pojūčių troškimas įkalina žmogų į neurotišką blaškymosi būseną. Prisiminkime, kiek trunka laimės pojūtis, įsigijus ar patyrus kažką naujo?..

Tai, nuo ko priklauso mūsų laimės pojūtis, tai mus ir valdo, o tai, kas mus valdo, tampa mūsų šeimininku. Kuo daugiau išoriškai turime, tuo stipresnė baimė visko netekti. Blaškomės, kenčiame, vejamės lyg voverės ratu.. Neveltui sakoma, kad išorinis veiklumas, kai žmogus nenustygsta vietoje, dažnai tėra bėgimas nuo savęs, nuo realybės. Štai kaip daug blaškymosi – paradoksalu – gimdo mieganti sąmonė: nevaldoma, besiblaškanti energija..

Tuo tarpu sąmoningo žmogaus laimė kardinaliai skiriasi nuo miegančios sąmonės laimės. Sąmoningo žmogaus laimės ištakos – vidinės. Tai ne palengvėjimas ar atsipalaidavimas, tai nuolatinė būsena – “čia ir dabar“, kai išgyvenama akimirkos pilnatvė ir prisipildoma būties džiaugsmo. Tokia būsena dar vadinama palaima, kuri išreiškiama absoliučia laisve ir harmonija. Laimė – ne objektas ar įvykis, laimė pirmiausia – mūsų aktyvi sąmonė, ją žmogus ne pasiekia ar įgyja, bet tiesiog YRA joje, suvokia ją esant.

Ir tai neneigia nei kūno reikmių, nei mūsų natūralių poreikių. Kūnas, jausmai ir protas yra dvasios instrumentai. Kai tai suvokiame, nuo blaškymosi pereiname prie sąmoningos veiklos ir augimo (saviraiškos), kuriems nėra ribų. Kai esame sąmoningi, tampame laisvi rinktis. Ir atvirkščiai – nebūdami budrūs, su miegančia sąmone mes netenkame galimybės rinktis. Jeigu pajėgtume nuolat būti sąmoningi, galėtume keisti savo ribojančius įpročius, reakcijas – visą savo gyvenimą.. Sąmoningumas – būsena, kai atpažįstame savo esmę, atgauname savo laisvę.

Kaip čia neprisiminsi Kristaus posakio, kad į dangų pateks tik vaikai (matyt, turimas omenyje neužmigdytas sąmoningumas)? Ne toks jau jis alegorinis, ypač jei prisiminsime kitą posakį – kad dangų ar pragarą mes kuriame patys – čia, Žemėje.. Buda sakė: “Yra malonumas ir yra palaima. Venk pirmojo, kad įvaldytum antrąją“. Ir priduria: “Pagrindinė žmogaus klaida ir kančių priežastis tame, kad jis ieško laimės išorėje.. tuo tarpu laimė yra jame pačiame, jo širdyje, todėl rasti laimės išorėje neįmanoma.. Dvasia – mūsų sąmonė, o visa kita nesąmoninga ir inertiška“..

Jei prisnūdome ar pamiršome, kas iš tiesų esame – KŪRĖJAI! – buskime ir tiesiog būkime laimingi.. 🙂

Dažnai girdime, kad gyvename miegodami, nesame sąmoningi – ką tai reiškia? Juk visi gimstame unikalūs ir turime galią kurti savo gyvenimą.. Psichologai teigia, kad pirmieji asmenybės apribojimai atsiranda apie trečiuosius – ketvirtuosius gyvenimo metus. Vaikystėje negalime pasirinkti kuo tikėti, o kuo ne, ir įtikime tuo, ką mums skiepija aplinkiniai žmonės – tėvai, artimieji, pedagogai, visuomenė.

Iki to vaikas gyvena laimingą tyrinėtojo gyvenimą: kai kažkas nutinka, jis reaguoja ar ginasi, o po akimirkos ir vėl tyrinėja ir žaidžia – vaikas nuoširdus ir atviras pasauliui. Dažniausias auklėjimo rezultatas – pripažinimo poreikis, nes bijoma bausmės ir norima paskatinimo. Norime atrodyti geri artimiems žmonėms. Taigi, palengva išmokstame būti tuo, kuo nesame – tam, kad įtiktume svarbiems žmonėms mūsų gyvenime.

Vaikystėje esame išmokomi, kad visų aplinkinių nuomonės yra mums svarbios, ir jomis remdamiesi, stengiamės atitinkamai gyventi. Taip galutinai užmigdome savo unikalumą ir kartu sąmoningumą, nes turime nuolat reaguoti į reikalavimus. Kol žmogus užauga, išorinis vaidmuo taip nutolsta nuo tikro vidinio savęs suvokimo, kad galiausiai jie tampa sunkiai suderinami. Tarsi nuolat stengtumėmės atitikti tai, ko reikia situacijai ar žmogui.

Psichologai atliko įdomų tyrimą apie kolektyvo poveikį vaikams. Darželinukų grupei buvo siūloma ragauti maisto: grupei buvo duodama saldi košė, o vienam vaikui – ta pati košė, bet pasūdyta. Paragavęs maisto, kiekvienas vaikas turėjo jį garsiai apibūdinti. Grupei apibūdinus košę “saldi“, vaikai, gavę pasūdytos košės, neabejodami taip pat įvertindavo “saldi“, nors kai kurie raukėsi dėl nemalonaus skonio.. Tik vienas vaikas iš didelės grupės sūdytą košę įvertino “sūri“..

Dar vienas eksperimentas buvo atliktas su studentais: jiems pasiūlė įvardinti dvi skirtingos spalvos figūras. Psichologai prieš eksperimentą sutarė su grupe studentų, kad jie įvardins skirtingos spalvos – baltą ir juodą figūras – kaip baltas. Jų nuostabai, daugeliui studentų akivaizdžiai skirtingos spalvos figūras įvardinus kaip baltas, nieko apie eksperimentą nežinantys studentai taip pat įvardindavo figūras kaip.. baltas. Išdrįsusių pasakyti, ką mato, buvo tik keletas iš didelės grupės. Paklausti, kodėl taip pasakė, atsakydavo, kad paklūsdavo daugumos nuomonei..

Šie tyrimai rodo, koks stiprus sociumo poveikis žmogui. Stengiamės atitikti, paklūsti, būti kažkuo, kas vertinama daugelio, madinga, tikime viskuo, kas mums primetama. Kodėl taip elgiamės? Todėl, kad užmigdome savo “aš“, atprantame mąstyti ir pamirštame, kad galime veikti savarankiškai. Atrodytų, kad sociumas – blogybė, bet taip tikrai nėra – tiesiog yra sukurtas neteisingas bendravimo modelis.

Vaikystėje neturime galimybės rinktis, kuo tikėti, o kuo ne, bet suaugę tokią galimybę turime visi. Galime rinktis, kaip gyventi savo gyvenimą, ar priimti primetamą šabloną mainais už galimybę valdyti mūsų gyvenimą. Maištauti nereikia, tereikia suprasti, kiek mūsų gyvenime konformizmo, iki kiek mums svarbi kažkieno nuomonė. Bendravimas yra žmonių sąveika, per jį pasiekiama socialinio bendrumo. Tai partnerystė, bendradarbiavimas, tobulėjimas – jis mums gyvybiškai svarbus.

Žmogus per savo gyvenimą sukaupia labai daug žinių iš šeimos, visuomenės, draugų ir įgauna visus savo įsitikinimus, elgesio normas ir taisykles – tuo ir grindžiamas elgesys ir žmogaus jausmai. Galima pasidžiaugti, kad dauguma šiuolaikinių tėvų savo vaikus ugdo laisvais ir kūrybingais. Jei kalbėsime apie užmigdytą unikalumą ir sąmoningumą, tai tokiu atveju žmogus remiasi infantilia dialogo forma su aplinka – kai tarsi pačio žmogaus nėra, o yra tik jį supanti visuomenė, nuo kurios jis visiškai priklauso. Taigi – poreikis bendrauti pakeičiamas poreikiu priklausyti.

Tuomet bendravimo, dialogo nėra, yra tik visuomenės monologas, kurį žmogus, kaip pasyvi asmenybė, priima. Tai inertiško žmogaus, pasiduodančio rutinai ir spaudimui, pozicija – įsikalama, kad būti savimi tikruoju nėra saugu, nes tuomet neatitinkama standartų ir šablonų.. Atsiranda nepasitikėjimas savimi – tai baimė išreikšti save. Įskiepyti įsitikinimai kelia įtampą, nes jie yra svetimi. Trokštama harmonijos, bet pagal svetimus standartus jos pasiekti sunku..

Tuomet atsiranda poreikis būti teisiu – kad kažkaip apsaugoti savo vaidinamą vaidmenį, kurį demonstruojame aplinkiniams. Kad atrodytume teisūs, turime kitus laikyti klystančiais, tuo pačiu įtikinti ir save savo teisumu. Veikdami tokiu būdu, dažnai tampame liūdesio, pykčio, pavydo kūrimo meistrais ir tuo pačiu kuriame įtampą. Jai slopinti pramogaujame arba svaiginamės, nes norisi atsipalaiduoti. Norisi ramybės, nes buvimas tuo, kuo nesame reikalauja daug energijos ir pastangų.

Kaip pabusti? Atgauti budrumą, susikaupti ir pamatyti gyvenimą ir save tokius, kokie esame iš tiesų – be vaidmenų ir šablonų. Turime ryžtis atsimerkti ir pamatyti viską taip, kaip yra, o ne taip, kaip mus išmokė vertinti, ar taip kaip nupiešė kiti. Buvimas savimi nereikauja pastangų, tai natūrali mūsų būsena, nes tuomet gyvename vadovaudamiesi savo širdimi 🙂 .. Pabudę jaučiame, kad ir esame pats Gyvenimas, ir su šiuo pojūčiu atgauname savo jėgą 🙂 . Tiesa paprasta: neturime ieškoti galios išorėje, turime atrasti galią savyje. Tuomet bunda sąmoningumas ir visu grožiu atsiveria kiekvieno unikalumas 🙂 ..

Sekantį kartą – apie “miegančių“ ir sąmoningų žmonių laimę 🙂 ..

Kažkodėl tas “optimalu“ dažnai sukelia negatyvią reakciją, tarsi tame įžvelgtume apribojimus. Žodyne žodis “optimalus“ (lot.optimus – geriausias) apibrėžiamas kaip tinkamiausias, palankiausias, geriausias. Daug sąvokų gimė iš “optimalus“: tai optimizacija – geriausio varianto nustatymas, optimumas – palankiausių sąlygų visuma ir optimizmas – pozityvus santykis su realybe.

Kaip matome, tai yra tikslingos geriausio paieškos, tai nėra apribota ar apibrėžta, tai tiesiog kryptis. Todėl ir taikoma įvairiausiose gyvenimo srityse – bendravime, gyvenimo ritmo ir būdo paieškose, mityboje, santykyje su aplinka, valdyme.. visur. Stengiamės viską optimizuoti.. Bet tarsi kyla prieštaravimas – kas vienam gerai, kitam gali būti visai priešingai..

Atsakymus į tai pateikia psichonomika – mokymas apie dvasinius dėsnius ir gyvenimą pagal juos. Vienas pagrindinių egzistencinių principų yra veidrodinis atspindys arba hologramos principas. Materialiame pasaulyje tai jau įrodė fizikai, o dvasiniame – sukaupta žmonijos amžių patirtis. Apibrėžimas paprastas: mūsų gyvenimas yra mūsų dvasinės būklės atspindys, todėl norėdami keisti gyvenimą, turime keistis patys. Jei gyvenimas netenkina, turime jį optimizuoti 🙂 ..

Kokiu būdu vykdyti savo gyvenimo optimizavimą, turime nuspręsti patys. Yra bendri principai, siekiamybės, bet kiekvienas iki jų prieiname savu keliu dėl vienos paprastos priežasties – visi esame unikalūs ir labai skirtingi. Kiekvienas iš mūsų valdo savo gyvenimą, tik kažkas tai daro gerai, kažkas – prastai. Svarbiausias dalykas – pajusti, suprasti savo siekiamybes, nes šis supratimas yra aukščiau žinių.

Jei žinome savo kelią, tai ir sėkmė, ir nesekmė ves į priekį – jei taisome savo klaidas, tai jau ne klaidos, o patirtis. Psichonomika akcentuoja savo individualumo suvokimą – tai bene svarbiausias suvokimas, norint pasiekti savirealizacijos. Todėl patariama visada vertinti patiems, kokie esame ir ką darome. Kai laukiame kitų vertinimo, mes atiduodame jiems teisę mus valdyti. Mes kuriame nerimą ir beprasmišką jaudulį, kai matuojame savo sėkmę kitų pagyrimais ar peikimu.

Svarbus optimalumo svertas – mokėjimas atskirti Tuščia nuo Tikro. Psichoterapeutas E.Cvetkov rašo: “ Tikro savybė – patikimumas, tuščio – nepatikimumas. Tikra – tai informacija, kuria galima tikėti, tai žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Įvykdytas pažadas, laiku užsivedantis ir važiuojantis automobilis. Tai nurodymas, kuris įvykdytas, išgirstas ir suprastas žodis.. Tikra – tai, kas duoda rezultatą“.

Ir tuščio apibūdinimas: “Tuščia – tai melaginga informacija, nepatikimas partneris, išdavęs draugas, tingus darbuotojas, nesąžiningas valdytojas, neišpildytas pažadas, ir, žinoma, neužsivedantis ir nevažiuojantis automobilis 🙂 .. Jeigu nors vienas elementas mūsų sumanytame darbe turės “tuščio“ savybes, tai visos pastangos bus bergždžios… Kai kažkas nesiseka, ieškokite “tuščia“ elemento“.

Taip pat pabrėžiama, kad iš Tikro ir Tuščio derinio gimsta “Tuščia“.. Ir pirmiausia patariama atskirti savyje šiuos tikro ir tuščio elementus. Iš tiesų, priverčia susimąstyti – kiek gyvenime tuščios veiklos, kalbų, minčių, kiek nerezultatyvaus erzelio ar veiklos dėl “pliusiuko“.. O kai daug tuščio gyvenime, tai sunku net įsivaizduoti optimalumą, nes optimalumas pirmiausia – harmonija, kurioje negali būti netikslingos ir nerezultatyvios veiklos, nes tai sąveika. Kai nėra sąveikos, gimsta chaosas.

Tai dar galima palyginti su kieta ir tuščia ertme – jei statome namą, visos plytos turi būti pilnavidurės ir kietos, nes jei nors kelios bus tuščiavidurės, pastatas anksčiau ar vėliau sugrius. Todėl kiekvienam žmogui, sunkiai pasiekiančiam ar nepasiekiančiam savo tikslų, verta susimąstyti – pirmiausia, ar tai tie tikslai, ar mūsų mintys ir veiksmai tikslingi, produktyvūs?

Labai įdomūs ir optimalaus bendravimo principai: yra žmonės, buvimas šalia kurių ardo mus, bet tai nereiškia, kad jie blogi. Tai reiškia, kad buvimas šalia jų ardo mus. Taip pat yra žmonės, buvimas šalia kurių daro mus stipresniais. Bet tai nereiškia, kad jie geri, tai tereiškia, kad buvimas šalia jų daro mus stipresniais. Todėl patariama būti atidiems: pirmųjų vengti ir stengtis bendrauti su antraisiais. Jei taip nesigauna, tuomet geriau apskritai vengti draugysčių.. Sekinantys santykiai atima jėgas, gyvenimo džiaugsmą ir sveikatą.

Jei susiginčijame, patariama nusileisti – tam, kad susilpnintume pasipriešinimą. Reikia suprasti, kad besiginčijantis yra prašytojas – jis tokiu būdu siunčia signalą, kad jo argumentais susidomėtų, atkreiptų į jį dėmesį. Jis jaučiasi silpnas, jam reikia jo stiprybės patvirtinimo. Todėl venkime ginčų ir netapkime kvailystės, kuriai nebus galo, bendrininkais. Ignoravimas – geriausias būdas nutildyti trokštantį ginčų. Optimalu yra dialogas ir susitarimas, bet ne ginčas.

Ir taip visose gyvenimo srityse – tai, kas yra optimalu, mums yra tiesiog naudinga, sveika ir tinkama. Netinkama tai, kas ardo mus ir mūsų aplinką. Kai elgiamės optimaliai, mes kuriame harmoniją – kuo daugiau harmonijos mūsų gyvenime, tuo daugiau energijos, kuo daugiau energijos, tuo geresnis santykis su savimi, aplinka, pasauliu. Juokaujama, kad tik žmogus “moka“ būti nelaimingas, niekas gamtoje to nemoka 🙂 ..

Bet juk galime išmokti būti laimingais, tiesa? Neveltui nuolat ieškoma aukso vidurio, harmonijos, tobulų proporcijų, stebuklingų taisyklių į sėkmę – gal tai yra optimalumo paieškos? Per klaidas ir atmetimą, turbūt, ir keliaujame link optimalumo? Ir nuo pesimizmo link optimizmo 🙂 ? Kaip jūs manote?