Kategorija: Saviugda

Kiekvienas ieškome atsakymo į klausimą – kas yra laimė. Psichologija, filosofija, religiniai mokymai atsako vienareikšmiškai – laimė yra vidinė žmogaus būsena. Niekas iš išorės negali padaryti žmogaus laimingu – tai tebus laikinas poveikis. Laimė neturi nieko bendra su išorine sėkme – pinigais, valdžia, prestižu. Laimė – vidinė būsena (ne pojūtis) ir priklauso ji nuo žmogaus sąmoningumo.

Priklausomai nuo to, kokioje sąmonės būsenoje yra žmogus – miegantis ar sąmoningas – tokiu laimės suvokimu jis ir vadovaujasi. Kaip užmiega žmogaus sąmoningumas vaikystėje, mes žinome. Kaip toliau gyvena žmogus, kurio unikalumas ir sąmoningumas užgesinti? Kol esame vaikai, mes turime išorinį “ramstį“ – savo tėvus, todėl asmenybės užslopinimas tarsi nekelia didelės įtampos, nes turime į ką atsiremti. Sunkumai prasideda tada, kai tėvai mūsų nebegina ir mes patys susiduriame su išoriniu pasauliu.

Paauglystė – pirmasis laikotarpis žmogaus gyvenime, kai vidiniai ir išoriniai neatitikimai kelia vidinį maištą. Kuo didesni neatitikimai, tuo sunkiau prisitaikyti prie visuomenės šablonų. Tam, kad laisvai išreikštume savo asmenybę – o tai yra prigimtinis kiekvieno žmogaus poreikis – reikia stipraus atramos taško pačiame žmoguje (sąmoningumo). Na, o paprastai iki paauglystės jau gerai išmokstama prisitaikyti ir įtikti. Iškyla gilus prieštaravimas, nes prigimtis veržiasi saviraiškai, o išorė reikalauja prisitaikymo prie šablonų..

Retas atsispiria išoriniam spaudimui, todėl pradedama ieškoti atramos išorėje – ieškoma autoriteto ar elgiamasi taip, kad išoriškai atrodytume stipresni. Taip prisirišama prie pojūčių teikiamų malonumų, primestų siekiamybių, svetimų idealų, nesibaigiančių troškimų. Kad pateisintume savo elgesį, susikuriame pasiteisinimus ir iliuziją, kuri paslėpia tikrąją prigimtį ir priverčia netikrą laikyti tikru. Tampame pavaldūs protui, kuris greitai sukuria nesibaigiančių troškimų virtinę, kurių šablonus “pameta“ išorinis pasaulis. Mainais už savo unikalumą pradedame gyventi primestais tikslais.

O jų tiek daug.. Kad ir materialinės siekiamybės, kurios suteikia laimės regimybę, kai visi mato, kaip žmogui sekasi: turi viską, ko troško, koks laimingas.. Arba labai paplitusi atitrūkimo nuo gyvenimo filosofija: gyvenk šia diena, po mūsų nors ir tvanas, daryk ką nori – tiesiog atviru tekstu skelbiamas asmenybės griovimas, kai “darymu ką nori“ pakeičiama tikroji laisvė.. Žinoma, toks gyvenimas kelia įtampą, kurią bandome gesinti malonumais, kuriuos taip pat laikome laime. Tai, ką “miegantis“ žmogus vadina malonumais, iš esmės yra įtampos atsikratymas, blaškymasis tarp pojūčių ir įspūdžių.

Tokio žmogaus energija juda lyg švytuoklė: nuo vieno malonumo prie kito. Tai begalinis procesas, nes kūno malonumų patenkinti neįmanoma: tik laikini palengvėjimai, blykstelėjimai, nes įtampa greitai ir vėl susikaupia. Be to, pojūčių receptoriai bunka, galiausiai daug kuo persisotinama ir nieko nedžiugina – taip prasideda “naujo, neįprasto, egzotiško“ paieškos.. Kaip čia pritinka iliustracijai bandymas su vargše žiurke, kuriai buvo prijungtas valdymas prie malonumų centro: ji tiek maigė tą mygtuką, kuris dirgino malonumų centrą, kad galiausiai išseko ir nugaišo..

Gyventi kūno malonumais reiškia gyventi paviršutiniškai ir nuolat priklausyti nuo daugybės daiktų, žmonių ir aplinkybių, kurios nuolat keičiasi. Tokiam žmogui visada atrodo, kad laimingu jį padarys tai, ko jis dar neturi, arba ko jam, jo manymu, trūksta. Naujų pojūčių troškimas įkalina žmogų į neurotišką blaškymosi būseną. Prisiminkime, kiek trunka laimės pojūtis, įsigijus ar patyrus kažką naujo?..

Tai, nuo ko priklauso mūsų laimės pojūtis, tai mus ir valdo, o tai, kas mus valdo, tampa mūsų šeimininku. Kuo daugiau išoriškai turime, tuo stipresnė baimė visko netekti. Blaškomės, kenčiame, vejamės lyg voverės ratu.. Neveltui sakoma, kad išorinis veiklumas, kai žmogus nenustygsta vietoje, dažnai tėra bėgimas nuo savęs, nuo realybės. Štai kaip daug blaškymosi – paradoksalu – gimdo mieganti sąmonė: nevaldoma, besiblaškanti energija..

Tuo tarpu sąmoningo žmogaus laimė kardinaliai skiriasi nuo miegančios sąmonės laimės. Sąmoningo žmogaus laimės ištakos – vidinės. Tai ne palengvėjimas ar atsipalaidavimas, tai nuolatinė būsena – “čia ir dabar“, kai išgyvenama akimirkos pilnatvė ir prisipildoma būties džiaugsmo. Tokia būsena dar vadinama palaima, kuri išreiškiama absoliučia laisve ir harmonija. Laimė – ne objektas ar įvykis, laimė pirmiausia – mūsų aktyvi sąmonė, ją žmogus ne pasiekia ar įgyja, bet tiesiog YRA joje, suvokia ją esant.

Ir tai neneigia nei kūno reikmių, nei mūsų natūralių poreikių. Kūnas, jausmai ir protas yra dvasios instrumentai. Kai tai suvokiame, nuo blaškymosi pereiname prie sąmoningos veiklos ir augimo (saviraiškos), kuriems nėra ribų. Kai esame sąmoningi, tampame laisvi rinktis. Ir atvirkščiai – nebūdami budrūs, su miegančia sąmone mes netenkame galimybės rinktis. Jeigu pajėgtume nuolat būti sąmoningi, galėtume keisti savo ribojančius įpročius, reakcijas – visą savo gyvenimą.. Sąmoningumas – būsena, kai atpažįstame savo esmę, atgauname savo laisvę.

Kaip čia neprisiminsi Kristaus posakio, kad į dangų pateks tik vaikai (matyt, turimas omenyje neužmigdytas sąmoningumas)? Ne toks jau jis alegorinis, ypač jei prisiminsime kitą posakį – kad dangų ar pragarą mes kuriame patys – čia, Žemėje.. Buda sakė: “Yra malonumas ir yra palaima. Venk pirmojo, kad įvaldytum antrąją“. Ir priduria: “Pagrindinė žmogaus klaida ir kančių priežastis tame, kad jis ieško laimės išorėje.. tuo tarpu laimė yra jame pačiame, jo širdyje, todėl rasti laimės išorėje neįmanoma.. Dvasia – mūsų sąmonė, o visa kita nesąmoninga ir inertiška“..

Jei prisnūdome ar pamiršome, kas iš tiesų esame – KŪRĖJAI! – buskime ir tiesiog būkime laimingi.. 🙂

Dažnai girdime, kad gyvename miegodami, nesame sąmoningi – ką tai reiškia? Juk visi gimstame unikalūs ir turime galią kurti savo gyvenimą.. Psichologai teigia, kad pirmieji asmenybės apribojimai atsiranda apie trečiuosius – ketvirtuosius gyvenimo metus. Vaikystėje negalime pasirinkti kuo tikėti, o kuo ne, ir įtikime tuo, ką mums skiepija aplinkiniai žmonės – tėvai, artimieji, pedagogai, visuomenė.

Iki to vaikas gyvena laimingą tyrinėtojo gyvenimą: kai kažkas nutinka, jis reaguoja ar ginasi, o po akimirkos ir vėl tyrinėja ir žaidžia – vaikas nuoširdus ir atviras pasauliui. Dažniausias auklėjimo rezultatas – pripažinimo poreikis, nes bijoma bausmės ir norima paskatinimo. Norime atrodyti geri artimiems žmonėms. Taigi, palengva išmokstame būti tuo, kuo nesame – tam, kad įtiktume svarbiems žmonėms mūsų gyvenime.

Vaikystėje esame išmokomi, kad visų aplinkinių nuomonės yra mums svarbios, ir jomis remdamiesi, stengiamės atitinkamai gyventi. Taip galutinai užmigdome savo unikalumą ir kartu sąmoningumą, nes turime nuolat reaguoti į reikalavimus. Kol žmogus užauga, išorinis vaidmuo taip nutolsta nuo tikro vidinio savęs suvokimo, kad galiausiai jie tampa sunkiai suderinami. Tarsi nuolat stengtumėmės atitikti tai, ko reikia situacijai ar žmogui.

Psichologai atliko įdomų tyrimą apie kolektyvo poveikį vaikams. Darželinukų grupei buvo siūloma ragauti maisto: grupei buvo duodama saldi košė, o vienam vaikui – ta pati košė, bet pasūdyta. Paragavęs maisto, kiekvienas vaikas turėjo jį garsiai apibūdinti. Grupei apibūdinus košę “saldi“, vaikai, gavę pasūdytos košės, neabejodami taip pat įvertindavo “saldi“, nors kai kurie raukėsi dėl nemalonaus skonio.. Tik vienas vaikas iš didelės grupės sūdytą košę įvertino “sūri“..

Dar vienas eksperimentas buvo atliktas su studentais: jiems pasiūlė įvardinti dvi skirtingos spalvos figūras. Psichologai prieš eksperimentą sutarė su grupe studentų, kad jie įvardins skirtingos spalvos – baltą ir juodą figūras – kaip baltas. Jų nuostabai, daugeliui studentų akivaizdžiai skirtingos spalvos figūras įvardinus kaip baltas, nieko apie eksperimentą nežinantys studentai taip pat įvardindavo figūras kaip.. baltas. Išdrįsusių pasakyti, ką mato, buvo tik keletas iš didelės grupės. Paklausti, kodėl taip pasakė, atsakydavo, kad paklūsdavo daugumos nuomonei..

Šie tyrimai rodo, koks stiprus sociumo poveikis žmogui. Stengiamės atitikti, paklūsti, būti kažkuo, kas vertinama daugelio, madinga, tikime viskuo, kas mums primetama. Kodėl taip elgiamės? Todėl, kad užmigdome savo “aš“, atprantame mąstyti ir pamirštame, kad galime veikti savarankiškai. Atrodytų, kad sociumas – blogybė, bet taip tikrai nėra – tiesiog yra sukurtas neteisingas bendravimo modelis.

Vaikystėje neturime galimybės rinktis, kuo tikėti, o kuo ne, bet suaugę tokią galimybę turime visi. Galime rinktis, kaip gyventi savo gyvenimą, ar priimti primetamą šabloną mainais už galimybę valdyti mūsų gyvenimą. Maištauti nereikia, tereikia suprasti, kiek mūsų gyvenime konformizmo, iki kiek mums svarbi kažkieno nuomonė. Bendravimas yra žmonių sąveika, per jį pasiekiama socialinio bendrumo. Tai partnerystė, bendradarbiavimas, tobulėjimas – jis mums gyvybiškai svarbus.

Žmogus per savo gyvenimą sukaupia labai daug žinių iš šeimos, visuomenės, draugų ir įgauna visus savo įsitikinimus, elgesio normas ir taisykles – tuo ir grindžiamas elgesys ir žmogaus jausmai. Galima pasidžiaugti, kad dauguma šiuolaikinių tėvų savo vaikus ugdo laisvais ir kūrybingais. Jei kalbėsime apie užmigdytą unikalumą ir sąmoningumą, tai tokiu atveju žmogus remiasi infantilia dialogo forma su aplinka – kai tarsi pačio žmogaus nėra, o yra tik jį supanti visuomenė, nuo kurios jis visiškai priklauso. Taigi – poreikis bendrauti pakeičiamas poreikiu priklausyti.

Tuomet bendravimo, dialogo nėra, yra tik visuomenės monologas, kurį žmogus, kaip pasyvi asmenybė, priima. Tai inertiško žmogaus, pasiduodančio rutinai ir spaudimui, pozicija – įsikalama, kad būti savimi tikruoju nėra saugu, nes tuomet neatitinkama standartų ir šablonų.. Atsiranda nepasitikėjimas savimi – tai baimė išreikšti save. Įskiepyti įsitikinimai kelia įtampą, nes jie yra svetimi. Trokštama harmonijos, bet pagal svetimus standartus jos pasiekti sunku..

Tuomet atsiranda poreikis būti teisiu – kad kažkaip apsaugoti savo vaidinamą vaidmenį, kurį demonstruojame aplinkiniams. Kad atrodytume teisūs, turime kitus laikyti klystančiais, tuo pačiu įtikinti ir save savo teisumu. Veikdami tokiu būdu, dažnai tampame liūdesio, pykčio, pavydo kūrimo meistrais ir tuo pačiu kuriame įtampą. Jai slopinti pramogaujame arba svaiginamės, nes norisi atsipalaiduoti. Norisi ramybės, nes buvimas tuo, kuo nesame reikalauja daug energijos ir pastangų.

Kaip pabusti? Atgauti budrumą, susikaupti ir pamatyti gyvenimą ir save tokius, kokie esame iš tiesų – be vaidmenų ir šablonų. Turime ryžtis atsimerkti ir pamatyti viską taip, kaip yra, o ne taip, kaip mus išmokė vertinti, ar taip kaip nupiešė kiti. Buvimas savimi nereikauja pastangų, tai natūrali mūsų būsena, nes tuomet gyvename vadovaudamiesi savo širdimi 🙂 .. Pabudę jaučiame, kad ir esame pats Gyvenimas, ir su šiuo pojūčiu atgauname savo jėgą 🙂 . Tiesa paprasta: neturime ieškoti galios išorėje, turime atrasti galią savyje. Tuomet bunda sąmoningumas ir visu grožiu atsiveria kiekvieno unikalumas 🙂 ..

Sekantį kartą – apie “miegančių“ ir sąmoningų žmonių laimę 🙂 ..

Kažkodėl tas “optimalu“ dažnai sukelia negatyvią reakciją, tarsi tame įžvelgtume apribojimus. Žodyne žodis “optimalus“ (lot.optimus – geriausias) apibrėžiamas kaip tinkamiausias, palankiausias, geriausias. Daug sąvokų gimė iš “optimalus“: tai optimizacija – geriausio varianto nustatymas, optimumas – palankiausių sąlygų visuma ir optimizmas – pozityvus santykis su realybe.

Kaip matome, tai yra tikslingos geriausio paieškos, tai nėra apribota ar apibrėžta, tai tiesiog kryptis. Todėl ir taikoma įvairiausiose gyvenimo srityse – bendravime, gyvenimo ritmo ir būdo paieškose, mityboje, santykyje su aplinka, valdyme.. visur. Stengiamės viską optimizuoti.. Bet tarsi kyla prieštaravimas – kas vienam gerai, kitam gali būti visai priešingai..

Atsakymus į tai pateikia psichonomika – mokymas apie dvasinius dėsnius ir gyvenimą pagal juos. Vienas pagrindinių egzistencinių principų yra veidrodinis atspindys arba hologramos principas. Materialiame pasaulyje tai jau įrodė fizikai, o dvasiniame – sukaupta žmonijos amžių patirtis. Apibrėžimas paprastas: mūsų gyvenimas yra mūsų dvasinės būklės atspindys, todėl norėdami keisti gyvenimą, turime keistis patys. Jei gyvenimas netenkina, turime jį optimizuoti 🙂 ..

Kokiu būdu vykdyti savo gyvenimo optimizavimą, turime nuspręsti patys. Yra bendri principai, siekiamybės, bet kiekvienas iki jų prieiname savu keliu dėl vienos paprastos priežasties – visi esame unikalūs ir labai skirtingi. Kiekvienas iš mūsų valdo savo gyvenimą, tik kažkas tai daro gerai, kažkas – prastai. Svarbiausias dalykas – pajusti, suprasti savo siekiamybes, nes šis supratimas yra aukščiau žinių.

Jei žinome savo kelią, tai ir sėkmė, ir nesekmė ves į priekį – jei taisome savo klaidas, tai jau ne klaidos, o patirtis. Psichonomika akcentuoja savo individualumo suvokimą – tai bene svarbiausias suvokimas, norint pasiekti savirealizacijos. Todėl patariama visada vertinti patiems, kokie esame ir ką darome. Kai laukiame kitų vertinimo, mes atiduodame jiems teisę mus valdyti. Mes kuriame nerimą ir beprasmišką jaudulį, kai matuojame savo sėkmę kitų pagyrimais ar peikimu.

Svarbus optimalumo svertas – mokėjimas atskirti Tuščia nuo Tikro. Psichoterapeutas E.Cvetkov rašo: “ Tikro savybė – patikimumas, tuščio – nepatikimumas. Tikra – tai informacija, kuria galima tikėti, tai žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Įvykdytas pažadas, laiku užsivedantis ir važiuojantis automobilis. Tai nurodymas, kuris įvykdytas, išgirstas ir suprastas žodis.. Tikra – tai, kas duoda rezultatą“.

Ir tuščio apibūdinimas: “Tuščia – tai melaginga informacija, nepatikimas partneris, išdavęs draugas, tingus darbuotojas, nesąžiningas valdytojas, neišpildytas pažadas, ir, žinoma, neužsivedantis ir nevažiuojantis automobilis 🙂 .. Jeigu nors vienas elementas mūsų sumanytame darbe turės “tuščio“ savybes, tai visos pastangos bus bergždžios… Kai kažkas nesiseka, ieškokite “tuščia“ elemento“.

Taip pat pabrėžiama, kad iš Tikro ir Tuščio derinio gimsta “Tuščia“.. Ir pirmiausia patariama atskirti savyje šiuos tikro ir tuščio elementus. Iš tiesų, priverčia susimąstyti – kiek gyvenime tuščios veiklos, kalbų, minčių, kiek nerezultatyvaus erzelio ar veiklos dėl “pliusiuko“.. O kai daug tuščio gyvenime, tai sunku net įsivaizduoti optimalumą, nes optimalumas pirmiausia – harmonija, kurioje negali būti netikslingos ir nerezultatyvios veiklos, nes tai sąveika. Kai nėra sąveikos, gimsta chaosas.

Tai dar galima palyginti su kieta ir tuščia ertme – jei statome namą, visos plytos turi būti pilnavidurės ir kietos, nes jei nors kelios bus tuščiavidurės, pastatas anksčiau ar vėliau sugrius. Todėl kiekvienam žmogui, sunkiai pasiekiančiam ar nepasiekiančiam savo tikslų, verta susimąstyti – pirmiausia, ar tai tie tikslai, ar mūsų mintys ir veiksmai tikslingi, produktyvūs?

Labai įdomūs ir optimalaus bendravimo principai: yra žmonės, buvimas šalia kurių ardo mus, bet tai nereiškia, kad jie blogi. Tai reiškia, kad buvimas šalia jų ardo mus. Taip pat yra žmonės, buvimas šalia kurių daro mus stipresniais. Bet tai nereiškia, kad jie geri, tai tereiškia, kad buvimas šalia jų daro mus stipresniais. Todėl patariama būti atidiems: pirmųjų vengti ir stengtis bendrauti su antraisiais. Jei taip nesigauna, tuomet geriau apskritai vengti draugysčių.. Sekinantys santykiai atima jėgas, gyvenimo džiaugsmą ir sveikatą.

Jei susiginčijame, patariama nusileisti – tam, kad susilpnintume pasipriešinimą. Reikia suprasti, kad besiginčijantis yra prašytojas – jis tokiu būdu siunčia signalą, kad jo argumentais susidomėtų, atkreiptų į jį dėmesį. Jis jaučiasi silpnas, jam reikia jo stiprybės patvirtinimo. Todėl venkime ginčų ir netapkime kvailystės, kuriai nebus galo, bendrininkais. Ignoravimas – geriausias būdas nutildyti trokštantį ginčų. Optimalu yra dialogas ir susitarimas, bet ne ginčas.

Ir taip visose gyvenimo srityse – tai, kas yra optimalu, mums yra tiesiog naudinga, sveika ir tinkama. Netinkama tai, kas ardo mus ir mūsų aplinką. Kai elgiamės optimaliai, mes kuriame harmoniją – kuo daugiau harmonijos mūsų gyvenime, tuo daugiau energijos, kuo daugiau energijos, tuo geresnis santykis su savimi, aplinka, pasauliu. Juokaujama, kad tik žmogus “moka“ būti nelaimingas, niekas gamtoje to nemoka 🙂 ..

Bet juk galime išmokti būti laimingais, tiesa? Neveltui nuolat ieškoma aukso vidurio, harmonijos, tobulų proporcijų, stebuklingų taisyklių į sėkmę – gal tai yra optimalumo paieškos? Per klaidas ir atmetimą, turbūt, ir keliaujame link optimalumo? Ir nuo pesimizmo link optimizmo 🙂 ? Kaip jūs manote?

Rašydama apie “vampyrus“ – žmones, kurie savo elgesiu išmuša mus iš pusiausvyros, surinkau, turbūt, visus nepatraukliausius žmogaus elgesio tipus. Tuomet DNR komentaruose parašė, kad tai įdomu, bet dar įdomiau – ar įmanoma būtų surašyti teigiamus žmogaus bruožus? Ieškodama dorovės apibūdinimo radau jų tiek daug, kad negaliu nepasidalinti 🙂 .

Matyt, esame įpratę (ar pratinami) matyti neigiamus dalykus, tuo tarpu teigiami – tarsi savaime suprantami.. Man taip pat norisi turėti tokį dorybių siekiamybių sąrašėlį, tokį.. detalų, išsamų, aiškų. Kas blogai, mes visi žinome, o teigiami bruožai tarsi susiveda į vieną žodį – “geras“. Pasirodo, “geras“, kaip ir negatyvus, turi daug atspalvių, po žingsnelį vedančių link dorovės 🙂 .

Pirmoji dorybių sąraše – atsakomybė. Tai pirmiausia supratimas apie tai, kad visi veiksmai turi pasekmes. Kai turime tokį supratimą, esame atsakingi už tai, ką darome, nes suprantame, ką darome. Atsakomybė neriboja, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes žmogus įsipareigoja tam, ką tikrai gali padaryti, ir todėl laisvai valdo savo laiką ir resursus.

Sąžiningumas – pirmiausia su pačiu savimi. Būti sąžiningu reiškia kalbėti tai, ką galvojame ir daryti tai, ką kalbame. Tai aiškus suvokimas, kas vyksta mūsų sieloje – būti tuo, kuo esame, ir nesistengti atrodyti kažkuo, kuo nesame.

Ramybė – tai nesiblaškymas ir vidinės energijos balansas. Ramybė – tai vidinė tyla, kurioje galima išsaugoti tyrus jausmus ir pojūčius. Ramybė prasideda mūsų protuose. Tik ramus protas kuria pozityvias, tikslingas, kūrybingas mintis, kurios įtakoja mūsų elgesį.

Išmintis – tai žinių ir patirties lobynas, išvados iš gyvenimo pamokų. Aiškus bet kokios situacijos matymas: matoma tai, kas svarbiausia ir daroma tai, kas reikalinga. Sąmoningumas ir sugebėjimas laisvai naudotis patirtimi, žiniomis ir intuicija kasdienybėje ir kritinėse situacijose.

Tikslumas – reiškia būti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, tinkamu laiku pereiti nuo vieno etapo į kitą. Kai veikiame tiksliai, mes išsaugome vidinę jėgą ir ramybę. Tuomet mes viską atliekame laiku (valdome savo laiką), ir pereiname nuo sprendimo iki veiksmo neskubėdami ir labai tiksliai. Jei veikiame pernelyg greitai, tuomet nesuvokiame perėjimo ribos iš vienos veiklos į kitą ir.. bėgame ratu. Todėl geriau lėčiau, bet tiksliai ir sąmoningai.

Lankstumas – proto ir veiksmų – prigimtinė savybė, dažnai su amžiumi prarandama, įtakojant šablonams ir įsitikinimams. Kai reaguojame į situacijas be nusistatymų, sąlygotumų ir baimės, mes turime daugiau sprendimų ir galimybių jas išspręsti. Budistų garsus palyginimas: lankstus nelūžta, jis išsilenkia, palinksta, bet po audros tęsia savo augimą į viršų, nes išlieka..

Savidisciplina – reiškia sekti tuo, kas palaiko tvarką ir harmoniją gyvenime ir atsisakyti to, kas ardo ir išbalansuoja. Savidisciplina padeda mums tvirtai stovėti ant kojų visose gyvenimiškose situacijose, kokios jos bebūtų. Tai tarsi išugdytas vidinis balsas, kuris apsaugo mus nuo mūsų pačių silpnybių, aplinkinių silpnybių, ir padaro mus laisvais. Disciplinuotas žmogus sugeba atsisakyti nenaudingų dalykų, nukreipti savo energiją reikiama linkme ir pasiekti aukščiausios savirealizacijos.

Kuklumas – dvasios didybės ženklas. Būti kukliu reiškia mokėjimą palaikyti savigarbą ir orumą, taip pat gerbti aplinkinius žmones. Pasirodo, tai paprastas būdas gerbti vienas kitą, nerėkiant apie išskirtinimą. Kai suprantame savo unikalumą, tuomet gerbiame kitų žmonių unikalumą. Tada netenka prasmės rungtyniauti, nes unikalumas jau yra išskirtinė savybė. Kai tai suprantame, tampame kuklūs 🙂 ..

Džiaugsmas, džiaugsmingumas – tai mokėjimas džiaugtis gyvenimu ir vertinti jį. Tai mokėjimas matyti galimybes augimui pasitaikančiose kliūtyse gyvenime. Sugebėjimas matyti gera savyje ir aplinkiniuose. Stebėtis, žavėtis gyvenimu, grožėtis, būti geranorišku, dėkingu, nuoširdžiu ir atviru. Neveltui džiaugsmą vadina geruoju “magnetu“ gyvenime – jis pritraukia tik geriausia 🙂 ..

Gerumas – tai gebėjimas suprasti ir priimti žmones tokius, kokie jie yra. Sakoma, kad geroje širdyje visada gyvena meilė, atleidimas ir stiprybė. Priimdamas žmones tokius, kokie jie yra, geras žmogus nejaučia negatyvių jausmų. Jei kažkas elgiasi netinkamai, tai gero žmogaus nuoširdūs jausmai padeda tokiam žmogui keistis į gera. Gerumas gimsta iš meilės, o meilė – vienijanti ir harmonizuojanti jėga.

Paprastumas – tai sugebėjimas jaustis gerai netikėtose ar sudėtingose gyvenimo situacijose. Tai reiškia savo nepasitenkinimu ar blaškymusi nedaryti situacijos dar sudėtingesne – sugebėjimas išlaikyti ramybę. Paprastumas padeda teisingai elgtis įvairiose situacijose, su įvairiausiais žmonėmis, bet kokioje aplinkoje ir elgtis natūraliai – taip, kaip ir dera tai situacijai. Paprastumas – išminties ir atviros širdies savybė.

Tokios ryškiausios mūsų dorybės. Taip gera apie tai rašyti 🙂 .. Jų yra ir daugiau, kurios papildo mano aprašytas: tai besąlygiška meilė, pagarba, nuoširdumas, kilnumas, kantrybė, altruizmas, orumas, lengvumas, atvirumas, bendruomeniškumas, tikėjimas, laisvė.. Dar labiau nudžiugino, kai rašydama pagalvojau, kad dauguma žmonių iš tiesų turi net po kelias dorybes – nuostabu 🙂 ..

Taigi, esame ne tik “blogiukai“, turime labai daug puikių savybių 🙂 . Tik.. kažkodėl esame labiau linkę matyti negatyvius dalykus.. Įdomu, kodėl? 🙂

Svarbiausias kiekvieno žmogaus darbas gyvenime – jo paties evoliucija. Pirmiausia – dvasinė, nes mūsų dvasinės savybės įtakoja visą mūsų gyvenimą. Dvasinis potencialas yra aukščiausios ir unikalios kiekvieno žmogaus galimybės. Ir labai dažnai to dvasinio potencialo negalime atskleisti ir vystyti, nes turime mus ribojančių įsitikinimų. Iš kur jie? Dažniausiai tie įsitikinimai ateina iš išorės – mes jais patikime, įsileidžiame į savo gyvenimą, o galiausiai jie mus pradeda valdyti, o kartais ir riboti.

Kaip tai beatrodytų keistai, bet didžiausius apribojimus nusistatome sau patys.. Na, pagalvokime – juk kažką leidžiame sau ar neleidžiame tik mes patys. Net tuo atveju, kai, rodos, kažkas elgiasi su mumis neteisingai, pats pradinis to elgesio impulsas buvo.. mūsų pačių leidimas taip elgtis. Tokių pavyzdžių gyvenime daug, bet mes dažniausiai matome pasekmes, ir jei jos nemalonios, tuomet sunkiai įžvelgiame (o ir nenorime įžvelgti) situacijos priežastis..

Konkrečiau – tarkim, moteris išteka už vyro, kuris jau iki santuokos nelabai gerai su ja elgiasi. Gyvena eilę metų konfliktuose, sugyvena kelis vaikučius.. Galiausiai situacija arba tampa nepakenčiama, arba vyras išeina pas kitą. Kas vyksta toliau, yra labai stereotipiška: nuskriausta moteris kaltina blogą vyrą, apeliuoja į jo atsakomybės jausmą, padorumą, kaltina žiaurumu. Gaila moters, gaila vaikų, gaila ir vyro – visų gyvenimai sujaukti. Pasekmės liūdnos, o priežastis – neatsakingas pirmas žingsnis, klaidingi vieno ar abiejų įsitikinimai.

Ir taip visose srityse. Kai įvyksta kažkas nemalonaus, mes narpliojame iki skausmo pasekmes, nesusimąstydami, kas jas sukėlė. Tarsi viskas gyvenime vyktų savaime.. O juk puikiausiai suprantame, kad nieko atsitiktinio šiame pasaulyje nėra, viskas turi savo priežastis. Todėl teisūs rytiečiai, kurie teigia, kad kartais geriau žingsnio nepadaryti, nei padarius verkti dėl skaudžių pasekmių..

Atrodytų – keista, juk nesame sau priešai, tai kodėl taip vyksta? Viskas, pasirodo, susiveda į mąstymą, mūsų įsitikinimus, kurie ir valdo mūsų gyvenimą. Primestus ar sąmoningai suformuotus, įsitikinimus turime mes visi. Įsitikinimai įtakoja sisteminį elgesį, kuris ir yra sąlygotas tų įsitikinimų. Turėdami tam tikrus įsitikinimus, mes veikiame to įsitikinimo rėmuose. Todėl, žinant įsitikinimus, galima numatyti elgesį ir to elgesio pasekmes.

Įdomu buvo peržvelgti dažniausiai pasitaikančius, ribojančius dvasinį augimą, o ir patį gyvenimą, įsitikinimus. Kokie jie? Vergo, aukos pozicija – tai savo galimybių nuvertinimas, įsitikinimas, kad kažkas būtinai turi valdyti, kažkam reikia paklusti. Su tokiu įsitikinimu nuolat kursime situacijas, leidžiančias pasijusti vargšu, nelaimingu, nuskriaustu, o taip pat susilaukti gailesčio ir užuojautos..

Manipuliavimas – dažnai pasitaikantis įsitikinimas, kad viskas ir visi turi būti pajungti tam, kad žmogus gautų tai, ko nori. Labai platus veiksmų spektras, įtakotas šio įsitikinimo – nuo atviro, net įžūlaus naudos sau siekimo iki užslėptų, užmaskuotų formų. Mūsų laikais labai paplito elgesys, kuriuo norima priversti žmogų padaryti tai, ko norime, vietoje to, kad atvirai paprašyti to, ko mums reikia..

Kontrolė – taip pat paplitęs įsitikinimas: kontroliuoju, reiškia valdau.. Iliuzinis įsitikinimas, ne tik apribojantis, bet ir uždarantis patį kontroliuojantį į savo elgesio spąstus. Atima ir ramybę, ir sveikatą, ir laiką, nes niekuomet nebus žmonių, kurie jausis laimingi, būdami nuolat kontroliuojami. Kontroliuojantis tokiu elgesiu susikuria savo stiprybės iliuziją, kurią, deja, reikia nuolat palaikyti kontrole – neįmanoma pavergti kito, netapus savo kontroliuojamos srities vergu..

Įsitikinimas savo pranašumu prieš kitus – taip pat dažnas, nes yra visaip klaidingai skatinamas. Visi mes esame unikalūs ir nepakartojami, bet kai tik iškeliame save virš kitų, unikalumas virsta liga, kuri veda į tuštybę, į niekur.. Noras būti geriausiu, pranašiausiu skatina rungtyniavimą, kuris yra beprasmiškas, nes visi mes esame skirtingi ir unikalūs.

Dogmatinis mąstymas, tampantis įsitikinimu, gali tapti net pavojingu. Įsitikinimas, kad dogmos gali būti atramos taškas gyvenime, yra ne tik ribojantis, bet ir prieštaraujantis evoliucijos dėsniui. Dogma tarsi suteikia teisę, remiantis į ją, būti teisiu ar neteisiu, tai išorinis ramstis, dažnai neparemtas išgyvenimais ir pavyzdžiu. Dažnai tai tėra taisyklės, pajungtos kažkokiems tikslams. Tuo tarpu vienintelė “taisyklė“, tinkanti visose srityse yra “nekenk“ – tik tiek – jos ir dogma nepavadinsi..

Tobulumo siekimas – įsitikinimas, kad galima jo pasiekti, įsuka į beprasmišką karuselę. Siekiamybes, idealus žmonija išsikeldavo visais laikais. Tai turi tarsi kilnius tikslus, bet nėra ir negali būti standarto, kurį galime atitikti visi. Vos “pasieksime“ vieną iškeltą siekiamybę, tuoj bus iškelta kita, ir taip be galo.. Vietoje tobulumo džiaugsmo pajusime tik amžinai nepasiekiamų tikslų kartėlį. Tobulumas – kiekvieno asmeninis pojūtis, tai negali būti niekaip standartizuota, todėl turime patys suprasti, kas, kokie esame ir ko norime pasiekti.

Aklas pasitikėjimas, patiklumas – įsitikinimas, kuris atbukina ir veda prie nepasitikėjimo savimi. Tai liečia ir norą eiti paskui kažką, vedamiems kažkieno, ir įsitikinimą, kad gyvenime bus taip, kaip kažkas žada ir sako. Žinoma, toks įsitikinimas gimdo nusivylimą, nes žadėti ir daryti yra du skirtingi dalykai. Kiekvienas žmogus pasikliauti turi pirmiausia savimi ir savo jėgomis. Su žmonėmis turime bendradarbiauti, o ne aklai kažkuo pasitikėti ir galvoti, kad kažkas už mus gali viską nuspręsti. Tokiu tikėjimu atiduodame tam, kuo tikime, savo gyvenimą į rankas..

Šiuos ribojančius įsitikinimus rinkau iš įvairių šaltinių ir aprašiau tik tuos, kuriuos sutikau ir patyriau gyvenime. Kitų kolkas nelabai suprantu, todėl neminėjau. Įdomu tai, kad daugelis ribojančių įsitikinimų suteikia iliuzinę stiprybę, kiti gi daro mus bejėgiais.. Ir vienu, ir kitu atveju sunku tai pripažinti, nes sunkiausia akistata yra su savimi. Sunku pripažinti, kad patys save ribojame, nes dažniausiai manome, kad esame laisvi – net tuomet, kai nuo savo įsitikinimų kenčiame.

Puiku, jei įsitikinimai yra pozityvūs ir teigiamai veikia mūsų gyvenimą. Tačiau ribojančius įsitikinimus nėra lengva atsekti, nes mes paskęstame tų įsitikinimų veiksmų pasekmėse – narpliojame, kaltiname, kenčiame. Pasirodo, žinant pagrindinius, dažniausiai pasitaikančius ribojančius mūsų gyvenimą ir dvasinį augimą įsitikinimus, mes galime juos keisti į pozityvius ir tuo pačiu keisti savo gyvenimą pozityvia linkme.

Kartais atrodančias sunkias situacijas galime pakeisti, supratę jų priežastis. Kaltiname kitus – pasmerkiame save kančioms. Ieškome nesėkmių priežasčių ir darome konkrečius žingsnius pakeisti situacijai – einame į sėkmę. Dvasinis augimas vyksta per savęs pažinimą. Kartais klystame, ir nemalonu tai sau pripažinti. Tai, į ką mes savyje nedrįstame pažvelgti, mums nuolat teikia skausmą – kol nepažvelgiame į tai.. Kaltindami kitus, laimės nerasime. Kaltinti savęs taip pat nereikia – tereikia atlikti situacijos analizę ir.. veikti savo ir visų labui 🙂 .

Yra daug metodikų, padedančių pasiekti sėkmę. Visi žinome, kad sėkmė yra efektyvi veikla. Efektyvių ir naudingų žmogui savybių atskleidimas yra labai svarbus, bet lygiai tiek pat svarbu žinoti, kokios mūsų savybės trukdo veiklą padaryti efektyvia. Neefektyvios savybės nepastebimai gali tapti įpročiais ir pradėti riboti mūsų gyvenimą, tuomet jokios sėkmės metodikos nepadės, kiek besistengtume.

Psichologai išskyrė ir sugrupavo dažniausiai pasitaikančius, ribojančius žmogaus veiklą įpročius. Jų yra daug, bet ryškiausi yra keli. Pirmasis – baimė žengti pirmą žingsnį. Labai daug žmonių dėl nepasitikėjimo savimi ir baimės būti nesuprastam nedrįsta žengti konkrečių žingsnių savo tikslams pasiekti. Labai gaila, bet kaip tik dėl šios priežasties daug nuostabių idėjų taip ir lieka neįgyvendintos, ir daug talentingų žmonių neatskleidžia savo dvasinio potencialo.. O juk kiekvienas žmogus yra unikalus ir talentingas..

Tai taip pat liečia ir žingsnius link pokyčių gyvenime. Šiam įpročiui pateisinti sugalvojama šimtai priežasčių: negalavimai, nuotaikos nebuvimas, aplinkybių kaltinimas ar tiesiog nenoras.. Tačiau.. jei nedarysime to pirmo žingsnio, tai nieko ir nebus – neišlavinsime kažkokių įgūdžių ar profesionalumo jų nelavindami ir nedėdami pastangų, neišmankštinsime raumenų nejudėdami, neturėsime draugų nebendraudami.. Taigi, ši baimė – kelias į niekur..

Antrasis ribojantis sėkmingą veiklą įprotis – užsiėmimas smulkiais, nereikšmingais darbais, vengiant svarbaus darbo. Paplitęs įprotis, nepastebimai įeinantis į gyvenimą.. Dideliam svarbiam darbui reikia nusiteikimo, daug laiko – tam reikia susikaupti, tai ir užsiimam viskuo, tik ne tuo darbu.. Tai atrodo, kad laiko pritrūks, tai nėra ūpo, tai atsiranda smulkių, skubesnių darbelių, kurie, rodos, užims nedaug laiko, bet susumavus atima jo ne mažiau.. o didysis darbas laukia, keldamas dar didesnę įtampą ir nenorą..

Kaip atsikratyti šio įpročio? Pirmiausia, jei jau pastebėjome tokį savo elgesį, susirašykime prioritetinių darbų planą ir nuosekliai jį vykdykime be jokių nuolaidžiavimų. Tik pabaigę svarbiausią dienos darbą, pradėkime sekantį, nesiblaškykime. Žmonės net nepastebi, kaip įgyja šį įprotį, nes užvaldo iliuzija, kad smulkūs darbai atliekami greičiau, o jie.. niekad nesibaigia. Tuo tarpu svarbūs darbai kaupiasi ir.. kelia įtampą. Todėl, pirmiausia – tai, kas svarbu, o tik paskui tai, kas skubu..

Sekantis ribojantis įprotis – atidėliojimas ir delsimas, dažnai einantis greta antrojo įpročio. Jei susikaupė darbų, kuriems “nerandame“ laiko, susikaupkime ir atlikime juos, kitaip jie kels dar didesnę įtampą. Tokius darbus patariama atlikti pirmoje dienos pusėje, kai esame darbingi ir žvalūs. Be to, atlikę sunkius ar atidėliotus darbus dienos pradžioje, pajusime entuziazmą ir pasitenkinimą atliktu darbu, o kartu ir motyvaciją tolimesnei darbų eigai.

Didelius darbus patariama suskirstyti į kelis lengvai atliekamus etapus – taip lengviau pamatyti rezultatą ir tuo pačiu motyvuoti save tolimesniam darbui. Nepamirškime prieš didelius ir sunkius darbus nusiteikti pozityviai: išgerkime kavos ar mėgiamos arbatos puodelį, paklausykime mielos širdžiai muzikos.. Ir būtinai pasidžiaukime atlikto darbo rezultatais..

Ketvirtasis paplitęs ribojantis sėkmę įprotis – polinkis pernelyg analizuoti, abejoti ir svarstyti, vietoje to, kad veiktume konkrečiai. Taip gaištamas ne tik brangus laikas, bet ir susipainiojama abejonėse. Savo veiksmus būtinai turime apsvarstyti, bet tik tiek, kiek reikia konkrečiai veiklai. Toliau turime daryti tai, kas reikalinga. Galima keisti veiklos eigą, jei to reikalauja situacija, bet svarstymus “kas būtų, jei būtų, o kas, jei taip ar kitaip“, ryžtingai stumkime į šalį, nes tai atitraukia nuo tikslų siekimo.

Dar vienas ribojantis įprotis – negatyvus požiūris į viską. Kai žiūrime į viską iš negatyvios pusės, mūsų motyvacija gęsta labai greitai.. Neįmanoma savęs motyvuoti neigiamomis nuostatomis.. Negatyvumo pinklės tame, kad toks mąstymas labai greitai ir nepastebimai tampa bjauriu įpročiu. Tuomet jau ir smulkmenose įžvelgiamos problemos, pradedama kabinėtis ir kritikuoti, kaltinti visus ir dėl visko.. Ir tuo pačiu taip dažnai pateisinamas savo neveiklumas..

Pastebėjus tokį įprotį, reikia dėti sąmoningas pastangas – palengva jungtis į pozityvumą. Sąmoningai stengtis matyti savo ir žmonių teigiamas savybes, pastebėti grožį aplinkoje, matyti gėrį. Suprasti, kad negatyvus požiūris tėra įprotis, kurį galime keisti. Negatyvumas – labiausiai ribojantis žmogaus gyvenimą įprotis, todėl, jei siekiame laimės ir sėkmės, turime jo ryžtingai atsisakyti..

Šeštasis ribojantis įprotis – nenoras pripažinti savo klaidų. Nenorėdami pripažinti klydę, mes teisiname savo klaidas ir užsidarome. Su tokiu požiūriu sunku, o gal ir neįmanoma augti ir tobulėti. Visi klystame.. ir tik pripažinę klaidas ir padarę išvadas, galime judėti į priekį. Būkime objektyvūs ir atviri informacijai, kuri padeda dvasiškai augti ir atsisakyti to, kas riboja augimą – tai tobulėjimo garantas.

Ir paskutinis iš ryškiausių ribojančių įpročių – nemokėjimas filtruoti informacijos. Informacijos gausa, pernelyg didelis jos srautas kuria chaosą galvoje, o kartu ir gyvenime. Būkime atidūs viskam, ką žiūrime, skaitome ar mokomės. Mokykimės ieškoti informacijos kryptingai, filtruokime ir atsirinkime tai, kas reikalinga ir tikslinga, kitaip.. neišvengsime painiavos ir chaoso.

Atrodytų, tų įpročių nedaug, bet kaip stipriai jie gali apriboti gyvenimą.. Juk kur mūsų mintys, ten ir mūsų gyvenimo energija.. Tik mes patys ribojame save savo mintimis ir įpročiais. O kiekviename iš mūsų.. neišsemiamos galimybės. Aukime, klestėkime – leiskime tai sau – juk augimui ribų nėra, o susitraukti galime tik į tašką..

Dar viena svarbi O.G.Torsunovo mintis – nesekime aklai atkartodami pasirinkto mokslo žinių, ypač senųjų. Kodėl? Dėl labai paprastos priežasties: šiuolaikinis gyvenimas neatitinka senovės žmonių gyvenimo būdo ir mąstymo. Mes turime taikyti patį principą šiuolaikinėms sąlygoms, kitaip tai bus ėjimas atgal. Prisimenate Fibonačio seką – tai progresija, kur kiekvienas skaičius yra lygus prieš jį einančių dviejų skaičių sumai ( 0, 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, 21, 34,….)?

Tai ne tik sakralinės geometrijos, kuri yra gamtoje, simbolis (nes padalinus du iš eilės einančius skaičius vieną iš kito, gauname “aukso pjūvio“ skaičių), bet ir evoliucijos simbolis – ši seka parodo augimą, kuris vyksta tik sumavimo dėka – augimas visada yra suma. Negalime paimti skaičiaus iš sekos pradžios ir pastatyti tiesiog toliau, jis “eina“ per seką sumuojant. Taigi, ir senovės žinios negali būti nei ignoruojamos, nei ištraukiamos pradiniame pavidale, jos turi būti sumuojamos su šiandieninėmis žiniomis ir vystomos toliau – tuomet vyksta progresas. Be pradinių žinių, lygiai kaip ir tik su šiuolaikinėmis žiniomis – mes atitrūkstame nuo esmės.

Vedose aprašyti materialios energijos lygiai sukuria tam tikrą materijos tankumą ir jas atitinkančias savybes. Grubios energijos yra labiau apčiuopiamos, bet statiškesnės, energetiniu požiūriu tamsesnės. Kuo subtilesnės energijos, tuo jos judresnės ir šviesesnės. Visa kūrinija, visa jos įvairovė yra šių energijų sąveika ir išraiška. Mes esame kūrinijos dalis ir paklūstame jos dėsniams: jei gyvename pagal juos, esame harmonijoje, jei prieš juos – panyrame į grubias materialumo energijas.

Kad pasiektume švariausią – satvaguna – energijos lygį, mes turime “atitikti“ subtilius gamtos dėsnius. Tai miego, mitybos ir poilsio ritmas. Skamba labai paprastai, bet retas žmogus mūsų laikais jo laikosi. Ir ne dėl to, kad sunku, o dėl to, kad vietoje to yra sukurtas nenatūralus, dirbtinis, niekuo nepagrįstas gyvenimo ritmas, kuris sekina žmogaus energiją ir traukia jį į žemas energijas ir jų poveikį.

Koks tas kūrinijos ritmas? Pradėkime nuo ryto. Turbūt, visi pastebėjote, kad viskas, kas gyva, keliasi su saulėtėkiu – pradeda čiulbėti paukščiai, skleidžiasi gėlių žiedai, gamta bunda, išskyrus.. dabartinį žmogų. Kad būtume žvalūs, keltis ryte reikia ne vėliau 8 valandos – tuomet būsime harmonijoje su rytine energija. Atsikėlę vėliau, jausime sunkumą, mieguistumą, nuovargį.

Ryte būtinas dušas – naktį organizmas šalina šlakus ir per odą, todėl juos būtina kruopščiai nuplauti, kitaip oda juos vėl sugers. Taigi, rytinis dušas – ne tik žvalumui ir švarai, bet ir sveikatai palaikyti. Ryto metas – geriausias laikas ir įvairioms dvasinėms praktikoms ir meditacijoms, taip pat mankštai. Diena iki vakaro – tai veiklos ir aktyvumo laikas, per jį turime atlikti visus darbus. Vakaras nuo 5-6 vakaro – ramybės, bendravimo laikas, pasiruošimas poilsiui.

Labai svarbu laiku atsigulti miegoti. Mūsų centrinė nervų sistema ilsisi griežtai pagal grafiką, maždaug dvi valandas: nuo 22 valandos iki 24 valandos. Jei nesigulame šiuo metu, ypač jei tai darome pastoviai, mūsų “centrinis procesorius“ pradeda “trumpinti“, gesti, blogai veikti. Atsiranda chroniškas nuovargis, susierzinimas, įtampa. Gulimasis miegoti laiku – protinga “profilaktika“ mūsų centrinei nervų sistemai.

Dabar sąžiningai pažiūrėkime, ar atitinka mūsų gyvenimas šiuos gamtos ritmus? Drąsiai galime dėti daugybę minusų: keliamės nelaiku, gulamės ne tik nelaiku, bet dažnai gyvename naktinį gyvenimą.. Dirbame vakarais, sportuojame vakarais, savaitgalį miegame iki pietų.. Dieną, kai turime būti aktyvūs, esame vangūs, o vakarais pradedame aktyvų gyvenimą.. O, pasirodo, daugelį psichikos sutrikimų galime lengvai koreguoti, pasitelkę tik teisingą, atitinkantį gamtos dėsnius dienos režimą.

Toliau mitybos režimas. Maždaug iki pusiaudienio virškinimo sistema dar tik pasijungia po nakties “valymo“ režimo, todėl pusryčiai turėtų būti lengvi. Sotūs pusryčiai sukels mieguistumą ir apatiją. Per pietus, kai virškinimo sistema yra aktyviausia, turėtume pavalgyti sočiai. Vakare taip pat lengvas maistas, nes organizmas ruošiasi valymuisi. Suvalgytas nakčiai maistas bus neįsisavintas, pus ir rūgs, o tos nuodingos puvimo medžiagos nuodys kraują ir visą organizmą. Jei valgome nakčiai nuolat, pradedame sirgti.

Maistas taip pat turi visas materialios energijos savybes. Tamo savybių turintis maistas – mėsa, taip pat nešviežias, šildytas, ne šaldytuve ilgai laikytas maistas. Radžo savybių turintis maistas – tai maistas su “pernelyg“ savybėmis – per sūrus, per aštrus, per saldus, per aitrus, per kartus. Ir satva savybių turintis maistas – estetiškas, sultingas, skanus, saikingas. Per dieną turime gauti įvairių skonių maisto, mityba neturi būti vienpusiška.

Išskirti pieniški produktai – tai satva maistas. Moters pienas kūdikiui, suaugusiems – karvės pienas ir pieno produktai – tai ypatingas maistas, nešantis labai šviesią energiją kūnui. Nevirškina pieno produktų tų žmonių organizmas, kurie yra stipriai veikiami tamoguna energijos. Tam, kad energija skaidrėtų, patariama valgyti nors po truputį pieno produktų.

Vedose teigiama, kad jei žmogus gyvena nuolat pažeidinėdamas šiuos paprastus gamtos dėsnius, jis palengva, pats to nepastebėdamas, leidžiasi į vis žemesnes materialumo energijas. Žmonės, gyvenantys tamsiose, grubiose materialiose energijose, nepastebi savo problemų, jiems atrodo, kad kažkas kitas yra kaltas dėl jų bėdų, jiems atrodo, kad “kada nors, ateityje“ viskas bus gerai ir jie yra bėgime paskui tą “bus gerai“. Jie gali būti išoriškai sėkmingi, kryptingi, stiprūs, bet.. giliai nelaimingi viduje, nes turi gilų tuštumos ir nepasitenkinimo jausmą.

Tuo tarpu satvagunos energijoje gyvenantis žmogus yra harmonijoje, nes gyvena pagal gamtos ritmus – jis yra gyvenimo tekmėje. Jis gali atrodyti keistokas aplinkiniams, nes yra ramus ir nesiblaškantis. Jam nereikia bėgti ieškoti laimės išorėje – jis atranda laimės šaltinį savyje. Toks žmogus tarsi šviečia ir harmonizuoja tai, prie ko prisiliečia. Dirba lengvai, produktyviai ir kokybiškai, nes veikia per intuiciją.

Ir, žinoma, įdomu, kokiu būdu dirba naujieji psichologai. Pirmiausia – detalus pokalbis, kurio metu psichologas aiškiai pamato disharmonijos priežastis. Paaiškinama žmogui, kad reikės padirbėti 🙂 .. Koreguojamas palengva režimas, keičiami įpročiai, gyvenimo būdas: nieko nedaroma drastiškai – tarkim, mėsėdžiui patariama mažinti mėsos kiekį ir rūšį – valgyti paukštieną ir žuvį. Žmogus išmokomas pats spręsti iškilusius uždavinius, aiškinami bendravimo, energijų sąveikos pagrindai. Teigiama, kad vien pakoregavus dienotvarkę ir mitybos įpročius, greitai keičiasi žmogaus psichinė būklė, jis pamato savo problemos priežastis.

Pabrėžiama, kad svarbiausias dvasinio augimo ir tobulėjimo principas yra pakopiškumas: neskubėti.. Taip pat primenama, kad mes esame tai, ką mes valgome ir tai, ką į save įsileidžiame (kokias energijas). Ir.. raginama nepamiršti, kad kopiame aukštyn ilgiau, nei važiuojame žemyn..

Galime tai neigti ar priimti, bet kategoriškai tam prieštarauti sunku. Labai įsiminė paskaitų atmosfera: geranoriškumas ir šiluma. Ši sistema nepririša, neriboja tai tiesiog dar vienas Kelias.. išmokantis patį žmogų suprasti, atpažinti problemų priežastis, jas išspręsti ir gyventi laimingai 🙂 .

Žmogus yra gamtos dalis ir pilnai dalyvauja procesuose, kurie joje vyksta. Mokslo žinios apie šių procesų ir žmogaus sąveiką yra ribotos. Šiuolaikinės psichologijos praktikos moko keisti gyvenimą, pasitelkiant tik protą, tuo pačiu ignoruojami gamtos dėsniai. Sparčiai besivystanti trečiojo tūkstantmečio psichologija vykdo labai svarbią šiuolaikinių ir senovės žinių sintezę.

Gimstanti psichologijos sritis gal šokiruoja, atrodo keista, bet tuo pačiu patraukia savo paprastumu ir.. savotiška logika, kurią sunku paneigti. Šį kartą – santraupa iš O.G.Torsunovo paskaitos. Tai žymus psichologas, turintis medicininį išsilavinimą, dažnai studijuojantis Indijoje. Jo tyrinėjimų sritis – Vedos, remiantis kuriomis, jis pritaiko senovės žinias šiuolaikinėje medicinoje, psichologijoje, ir sėkmingai padeda žmonėms.

Pagrindinis dalykas, ko jis moko – tai harmonija su gamtos dėsniais ir su.. savimi per tai. Negalime gyventi harmoningai ir būti laimingi, jei einame prieš gamtos dėsnius. Jie yra labai paprasti, tik pamiršti ar tiesiog ignoruojami kaip atgyvena. Nežiūrint to, jie veikia – tai matome apsižvalgę aplink. Kai veikiame išvien su gamtos dėsniais, esame laimingi, mums atsiveria aukštesnioji intuicija, kuri yra mūsų sielos dvasinė jėga.

Mūsų pasaulyje yra trys materialios energijos rūšys. Kiekviena iš jų turi jai būdingas savybes. Indų asketai ir jogai teigia: supratęs šių energijų veikimą, žmogus sužino viską apie materialių ir dvasinių energijų sąveiką ir gali gyvenime pasiekti viską. Mes esame tokie (o kartu ir mūsų gyvenimas), su kokia energija mes (sąmoningai ar ne) pasirenkame bendradarbiauti.

Mūsų siela – lyg šviesa, kupina dvasinės energijos. Jos “šviesumas, švytėjimas“ priklauso nuo to, kokio “tankumo, tamsumo“ energija mes ją “pridengiame“, t.y, pasirenkame (sąmoningai ar ne) bendradarbiauti. Tam, kad lengviau įsivaizduotume šias energijas, palyginkime jas su įvairaus storio audeklais. Tankiausia, tamsiausia materialumo, gamtos energija vadinama tamoguna (sanskr.). Ji “uždengia“ sielą lyg storu neperšviečiamu audeklu, pro kurį aukščiausios sielos dvasinės savybės negali šviesti.

Šios energijos ypatybės: tamsa, inercija, abejingumas, tinginystė, mieguistumas, depresyvios būsenos. Ši energija sukausto sielą ir sąmonę, sukelia iliuziją ir neišmanymą. Tamsumas (tamoguna) suklaidina net ir mokytus žmones, juos pradeda kankinti abejonės ir nuogąstavimai, jie supainioja netiesą su Tiesa. Šios energijos įtakoje žmogus nepajėgia aiškiai mąstyti ir padaryti teisingas išvadas.

Aukštesnė, laisvesnė materialumo energija – radžoguna. Šią energiją jau galime palyginti su plonesniu audeklu, kuris uždengia sielos dvasinę šviesą – tarkim, su lininiu audeklu – pro jį jau skverbiasi sielos šviesa. Šios energijos savybės: aktyvumas, darbingumas, aistra, energija, veikla. Taip pat pavydas, godumas, troškimas išsiskirti, pojūčių malonumų ir prestižo siekis. Šios energijos poveikis – per įspūdžius, pojūčių kaitą, blaškymąsi.

Aukščiausioji materialumo energija – satvaguna. Ją galime palyginti su plonyčiu peršviečiamu audeklu, pro kurį aiškiai šviečia sielos dvasinė šviesa. Tai laisviausia energija, pagrindinės jos savybės – laimė, ramybė, žinios, meilė, tyrumas, darna. Tokie žmonės ramūs, turi aiškų realybės, Tiesos, Visatos dėsnių suvokimą ir veikia išvien su jais. Jie gabūs ir kūrybingi, su išvystyta intuicija. Šalia žmonių su tokia energija žmonės nusiramina, tampa geresni. Tokie žmonės tarsi švyti vidine šviesa..

Taigi, laimė – mūsų vidinė “šviesa“, mūsų vidinė būsena, kurią mes “pridengiame“ tam tikro “tankumo“ materialumo energijomis. Kad būtume laimingi, pirmiausia turime suprasti laimės prigimtį: ji yra mumyse. Jei ieškome jos išorėje, neišvengiamai nusivyliame, nes pradedame ieškoti laimės per pojūčius ir pojūčių objektus, nuo kurių tampame priklausomi. Čia ir įsijungia “voverės ratas“: bėgame paskui pojūčius ir jų objektus, norime iki begalybės liesti, ragauti, pajusti.. tuos pojūčius laikome laime, o pajusti pilnatvės negalime, nes jaučiame, kad “kažko“ vis trūksta..

Turbūt atkreipėte dėmesį, kad tai materialumo energijos – juk mes gyvename kūne, todėl jų poveikis gali būti reguliuojamas. Žinoma, visi norime pasiekti švariausią sielos būseną.. Yra paprastas mechanizmas: jei gyvename pagal gamtos (materialumo energijos) dėsnius, mes esame šviesūs ir laimingi, jei prieštaraujame savo elgesiu jiems – pasineriame į tamsą ir pritraukiame nemalonius įvykius į savo gyvenimą.

Kaip pasiekti harmoniją su Gamtos dėsniais ir savimi – parašysiu sekantį kartą 🙂 .

Dažnai diskusijose iškyla ši tema: kiekvieno iš mūsų unikalumas – kas tai? Be savo unikalumo suvokimo negalime pasitikėti savimi ir jaustis pilnaverčiais, negalime būti kūrybiški ir drąsūs saviraiškoje. Nes.. nuolat į kažką lygiuojamės arba iškeliame, išskiriame save iš kitų.. Tuomet siekiame būti kažkuo, kas traukia dėmesį, kažkuo, kuo, galbūt, nesame.

Lygiuodamiesi į kažką arba atitikdami reikalavimus, mes galutinai prarandame ryšį su savimi ir savo unikalumą. Gali atrodyti, kad taisyklės ir standartai yra geras dalykas, nes lyg ir turime orientyrus ir siekiamybes. Bet.. lygiuodamiesi tik į juos, mes “rėminame“ save ir esame nuolat priklausomi nuo tų išorinių reikalavimų. Pasikeitus standartams ir nespėjus paskui juos, automatiškai tampame netinkami, senamadiški, neįsirašantys į rėmus..

Ar tikrai reikia būti “kaip visi“ arba “geriausiu iš visų“? Ką prarandame, kai atsisakome savo unikalumo? Dabar daug apie tai kalbama – unikalumas, išskirtinumas, meilė sau.. Bet.. dažnai tai suprantama kaip egoizmo apraiškos: konkuravimas, iškėlimas savęs virš kitų, darymas ką noriu ir kaip noriu.. ir tokiu būdu dar labiau nutolstama nuo tikrosios unikalumo esmės.

Tuo tarpu unikalumas – kiekvieno iš mūsų prigimtinė savybė. Tai niekaip nesusiję su apibūdinimais – geresnis, gražesnis, protingesnis ar dar kažkoks “-esnis“.. Unikalus reiškia išskirtinis, vienintelis – kitoks – nepalyginamas. Visi mes esame kitokie, ir to kitoniškumo nei apibūdinti, nei palyginti neįmanoma. Ir tik jei lygiuojamės ar lyginamės su kitais, prarandame savo unikalumą, nes jo neišreiškiame, o bandome atkartoti kažką kitą.

Labai taikliai unikalumą apibūdino Og Mandino: “Kiekvienas žmogus yra didžiausias gamtos stebuklas. Nuo pat pasaulio pradžios nebuvo nė vieno žmogaus, kuris turėtų tokius pat protą, širdį, akis, ausis, rankas, plaukus… Niekas, kas gyveno anksčiau, niekas, kas gyvena dabar, ir niekas, kas gyvens rytoj, negali vaikščioti, kalbėti, judėti ir galvoti lygiai taip pat…“

“… visi žmonės yra broliai ir seserys, bet visi mes skirtingi ir unikalūs… Nors mes esame iš gyvūnų karalystės, bet vien gyvūnams būdingi veiksmai mūsų netenkina. Kiekviename mūsų dega liepsna, kuri perėjo nesuskaičiuojamas kartas, ir jos šiluma nuolat ragina mūsų sielas, kad taptume dar sąmoningesni ir išreikštume tobuliau kiekvienas savo unikalumą.“

“…Kiekvienas mūsų turime išreikšti savo skirtumus – tai mūsų privalumai ir būdas aukščiausiai saviraiškai. Neeikvokime jėgų, bandydami tapti panašiais į kitus. Kiekvienas iš mūsų yra unikalus, o tai reiškia – vertingas – supraskime tai. Visi mes esame brandūs tūkstantmečių evoliucijos vaisiai, kiekviename iš mūsų yra tūkstantmečių išmintis – nepamirškime to…“

“…Bet mūsų įgūdžiai, protas, širdis ir kūnas sustings, jei tinkamai to neišreikšime. Visi mes turime neribotas galimybes. Visi mes šioje žemėje neatsitiktinai, mes čia esame dėl tam tikrų tikslų. Ir kiekvieno iš mūsų pagrindinis tikslas – tapti kalnu, o ne susitraukti į smėlio smiltelę. Tapkime kiekvienas didingu kalnu…“

“… Mums duotos akys, kad matytume, ir protas, kad galėtume galvoti. Nesileiskime kvailinami išore – tegul mūsų akys bus atvertos – žiūrėkime, kas slypi už išorės. Supraskime, kad visos problemos, nedrąsa ir nepasitikėjimas tėra didžiulės užslėptos galimybės. Atverkime jas…“

“..Visi mes esame didžiausi gamtos stebuklai… Nei žvėris, nei augalas, nei vėjas, nei ola, nei ežeras neturėjo tokios pat pradžios, kaip mes, nes buvome pradėti iš meilės ir atėjome čia su gebėjimu mylėti ir išreikšti save… Kiekvienas iš mūsų turime savo tikslą ir savo unikalų būdą jį įgyvendinti – nepamirškime šito…“

Sunku kažką pridurti prie šių išmintingų žodžių 🙂 .. O ką manote jūs apie unikalumą?

Napoleonas Hilas, vienas iš pozityvaus mąstymo teorijos pradininkų, teigė, kad pozityvus mąstymas yra laimingo gyvenimo pagrindas ir yra tikroji mūsų prigimtis. Tikrasis žmogaus “aš“ yra labai pozityvus, be ribų ir be baimės. Būtent baimė sukuria žmogaus sąmonėje ribas ir jo antrąjį, netikrą “aš“ – kuris nusistatęs negatyviai ir kuris padaro žmogų silpną. Tas netikras “ aš“ nežino savo galimybių, nepasitiki savimi, o vietoje tikslų gyvenime nuolat skaičiuoja tik kliūtis į juos.

Pozityvus, tikrasis žmogaus “aš“, atvirkščiai – įkvepia žmogų ir padaro jį stiprų. Jei norime būti savimi tikruoju, turime koncentruotis į savo tikrąjį “aš“, t.y., mąstyti pozityviai. Pozityvus mąstymas padeda mums maksimaliai susikoncentruoti į numatytą tikslą ir parodo į jį kelią. Tam, kad atgautume ryšį su savo tikruoju “aš“, turime laikytis tam tikrų pozityvumo principų.

Svarbiausias iš jų – pozityvus mąstymas . Gyvenimas – kaip kompiuteris: jis veikia “taip“ ir “ne“ ribose. Sakydami “taip“, mes atsiveriame pozityvumui bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis ir patraukiame prie savęs pozityviai mąstančius žmones ir pozityvias situacijas. Žinoma, tam turime turėti tikslus ir atskaitos tašką, nuo kurio imame pozityviai koncentruotis tų tikslų pasiekimui.

Savidisciplina – dar vienas svarbus pozityvaus mąstymo principas. Pirmiausia – proto disciplina – jei norime, kad mums sektųsi, turime tikėti savo sėkme. Tada mūsų smegenys pradės veikti greičiau ir efektyviau ir mes atrasime geriausius sprendimus. Nuolat turėkime bent minimalų prioritetinių veiksmų planą ir juo vadovaudamiesi veikime, nenuolaidžiaudami sau dėl tingumo ar abejonių.

Nustokime žvalgytis į praeitį. Į ją galime žvilgtelėti trumpam ir tik dėl to, kad įvertintume patirtį ir nekartotume tų pačių klaidų. Fiksuokime tik sėkmingas ir malonias akimirkas – tai motyvuoja. Kai žmonės nuolat kremtasi dėl nesėkmių, jie jas ir prisitraukia, nes.. nuolat galvoja apie jas. Žmonės pasiekia užsibrėžtų tikslų tuomet, kai nesustoja ir nuolat eina į priekį. Orientuotis į sėkmę reiškia tiesiogiai ją prisitraukti.

Atsikratykime baimės, nes tai mūsų pačių sukurtas kipšas.. Baimė yra atvirkštinė energija laimei ir sėkmei. Baimės energija sukausto, sukelia nepasitikėjimą ir įtampą. Kai suprasime, kad visos baimės yra mūsų pačių sukurtos, galėsime jų atsikratyti. Tik atsikratę baimių, galėsime atsiverti gyvenimui ir realizuoti savo tikslus.

Pasitikėjimo jėga – tai raktas į proto jėgą, kuri idėjas paverčia realybe. Pasitikėjimas savimi padaro mus stipriais. Turime suvokti savo unikalumą ir nesilygiuoti į nieką. Suprasti, kad žmogus gali pasiekti viską, jei tiki tuo, ką daro ir tiki, kad pasieks to. Mūsų didžiausių vidinių galimybių rinkinys slypi mūsų pasąmonėje. Jei pasitikime savimi, pasąmonė sukuria veiksmų planą, o sąmonė kontroliuoja pačius veiksmus. Vienas iš būdų tiesiausiu keliu pasiekti savo tikslą – vaizduotėje sukurti kiek galima detalesnį jo vaizdą ir.. veikti, pasitikint juo.

Dar vienas iš pozityvaus mąstymo įtvirtinimo principų – entuziazmas. Tai milžiniška jėga, pritraukianti sėkmę ir neleidžianti palūžti, susidūrus su kliūtimis. Entuziazmas pritraukia bendraminčius ir motyvuoja žmones bendram darbui. Grupelė bendraminčių, kaip žinome, yra didelė jėga, galinti suburti ir padėti pasiekti neįtikėtinų rezultatų.

Altruizmas – tai gėris, kuriuo pasidalinę, kuriame dar daugiau gėrio.. Tai labai svarbus, vienas iš kertinių, pozityvaus mąstymo principų. Dalindamiesi savo gėrybėmis ir talentais – meile, žiniomis, mintimis, gerumu – mes žadiname žmonėse geriausias jų savybes. Tokiu būdu mes didiname pozityvumą, kuris tampa daugelio žmonių mąstymo būdu. Pasaulis tampa geresnis ne tik aplink mus 🙂 ..

Ir dar.. Visada darykime geriausiai tai, ką mokame daryti ir truputį daugiau, nei paprastai – taip mes išsilaisviname iš apribojimų, praplečiame savo galimybes ir tobulėjame 🙂 . Kiekvienas žmogus turi didžiulį kūrybinį potencialą, kuris slypi jo vidiniame “aš“. Pozityvumas yra raktelis, atrakinantis tą energijos potencialą.

Laikydamiesi šių paprastų pozityvumo principų, galime bet kurioje gyvenimo atkarpoje pažadinti savo tikrąjį (gal laikinai prisnūdusį 😉 ) vidinį “aš“ 🙂 .. o tada pasaulis atsiveria kaip kupinas nesibaigiančių galimybių lobynas – tada nereikia svajoti, kaip patekti į rojų – jį galime susikurti čia ir dabar 🙂 ..