Jaustis ar būti laimingu?

Kiekvienas ieškome atsakymo į klausimą – kas yra laimė. Psichologija, filosofija, religiniai mokymai atsako vienareikšmiškai – laimė yra vidinė žmogaus būsena. Niekas iš išorės negali padaryti žmogaus laimingu – tai tebus laikinas poveikis. Laimė neturi nieko bendra su išorine sėkme – pinigais, valdžia, prestižu. Laimė – vidinė būsena (ne pojūtis) ir priklauso ji nuo žmogaus sąmoningumo.

Priklausomai nuo to, kokioje sąmonės būsenoje yra žmogus – miegantis ar sąmoningas – tokiu laimės suvokimu jis ir vadovaujasi. Kaip užmiega žmogaus sąmoningumas vaikystėje, mes žinome. Kaip toliau gyvena žmogus, kurio unikalumas ir sąmoningumas užgesinti? Kol esame vaikai, mes turime išorinį “ramstį“ – savo tėvus, todėl asmenybės užslopinimas tarsi nekelia didelės įtampos, nes turime į ką atsiremti. Sunkumai prasideda tada, kai tėvai mūsų nebegina ir mes patys susiduriame su išoriniu pasauliu.

Paauglystė – pirmasis laikotarpis žmogaus gyvenime, kai vidiniai ir išoriniai neatitikimai kelia vidinį maištą. Kuo didesni neatitikimai, tuo sunkiau prisitaikyti prie visuomenės šablonų. Tam, kad laisvai išreikštume savo asmenybę – o tai yra prigimtinis kiekvieno žmogaus poreikis – reikia stipraus atramos taško pačiame žmoguje (sąmoningumo). Na, o paprastai iki paauglystės jau gerai išmokstama prisitaikyti ir įtikti. Iškyla gilus prieštaravimas, nes prigimtis veržiasi saviraiškai, o išorė reikalauja prisitaikymo prie šablonų..

Retas atsispiria išoriniam spaudimui, todėl pradedama ieškoti atramos išorėje – ieškoma autoriteto ar elgiamasi taip, kad išoriškai atrodytume stipresni. Taip prisirišama prie pojūčių teikiamų malonumų, primestų siekiamybių, svetimų idealų, nesibaigiančių troškimų. Kad pateisintume savo elgesį, susikuriame pasiteisinimus ir iliuziją, kuri paslėpia tikrąją prigimtį ir priverčia netikrą laikyti tikru. Tampame pavaldūs protui, kuris greitai sukuria nesibaigiančių troškimų virtinę, kurių šablonus “pameta“ išorinis pasaulis. Mainais už savo unikalumą pradedame gyventi primestais tikslais.

O jų tiek daug.. Kad ir materialinės siekiamybės, kurios suteikia laimės regimybę, kai visi mato, kaip žmogui sekasi: turi viską, ko troško, koks laimingas.. Arba labai paplitusi atitrūkimo nuo gyvenimo filosofija: gyvenk šia diena, po mūsų nors ir tvanas, daryk ką nori – tiesiog atviru tekstu skelbiamas asmenybės griovimas, kai “darymu ką nori“ pakeičiama tikroji laisvė.. Žinoma, toks gyvenimas kelia įtampą, kurią bandome gesinti malonumais, kuriuos taip pat laikome laime. Tai, ką “miegantis“ žmogus vadina malonumais, iš esmės yra įtampos atsikratymas, blaškymasis tarp pojūčių ir įspūdžių.

Tokio žmogaus energija juda lyg švytuoklė: nuo vieno malonumo prie kito. Tai begalinis procesas, nes kūno malonumų patenkinti neįmanoma: tik laikini palengvėjimai, blykstelėjimai, nes įtampa greitai ir vėl susikaupia. Be to, pojūčių receptoriai bunka, galiausiai daug kuo persisotinama ir nieko nedžiugina – taip prasideda “naujo, neįprasto, egzotiško“ paieškos.. Kaip čia pritinka iliustracijai bandymas su vargše žiurke, kuriai buvo prijungtas valdymas prie malonumų centro: ji tiek maigė tą mygtuką, kuris dirgino malonumų centrą, kad galiausiai išseko ir nugaišo..

Gyventi kūno malonumais reiškia gyventi paviršutiniškai ir nuolat priklausyti nuo daugybės daiktų, žmonių ir aplinkybių, kurios nuolat keičiasi. Tokiam žmogui visada atrodo, kad laimingu jį padarys tai, ko jis dar neturi, arba ko jam, jo manymu, trūksta. Naujų pojūčių troškimas įkalina žmogų į neurotišką blaškymosi būseną. Prisiminkime, kiek trunka laimės pojūtis, įsigijus ar patyrus kažką naujo?..

Tai, nuo ko priklauso mūsų laimės pojūtis, tai mus ir valdo, o tai, kas mus valdo, tampa mūsų šeimininku. Kuo daugiau išoriškai turime, tuo stipresnė baimė visko netekti. Blaškomės, kenčiame, vejamės lyg voverės ratu.. Neveltui sakoma, kad išorinis veiklumas, kai žmogus nenustygsta vietoje, dažnai tėra bėgimas nuo savęs, nuo realybės. Štai kaip daug blaškymosi – paradoksalu – gimdo mieganti sąmonė: nevaldoma, besiblaškanti energija..

Tuo tarpu sąmoningo žmogaus laimė kardinaliai skiriasi nuo miegančios sąmonės laimės. Sąmoningo žmogaus laimės ištakos – vidinės. Tai ne palengvėjimas ar atsipalaidavimas, tai nuolatinė būsena – “čia ir dabar“, kai išgyvenama akimirkos pilnatvė ir prisipildoma būties džiaugsmo. Tokia būsena dar vadinama palaima, kuri išreiškiama absoliučia laisve ir harmonija. Laimė – ne objektas ar įvykis, laimė pirmiausia – mūsų aktyvi sąmonė, ją žmogus ne pasiekia ar įgyja, bet tiesiog YRA joje, suvokia ją esant.

Ir tai neneigia nei kūno reikmių, nei mūsų natūralių poreikių. Kūnas, jausmai ir protas yra dvasios instrumentai. Kai tai suvokiame, nuo blaškymosi pereiname prie sąmoningos veiklos ir augimo (saviraiškos), kuriems nėra ribų. Kai esame sąmoningi, tampame laisvi rinktis. Ir atvirkščiai – nebūdami budrūs, su miegančia sąmone mes netenkame galimybės rinktis. Jeigu pajėgtume nuolat būti sąmoningi, galėtume keisti savo ribojančius įpročius, reakcijas – visą savo gyvenimą.. Sąmoningumas – būsena, kai atpažįstame savo esmę, atgauname savo laisvę.

Kaip čia neprisiminsi Kristaus posakio, kad į dangų pateks tik vaikai (matyt, turimas omenyje neužmigdytas sąmoningumas)? Ne toks jau jis alegorinis, ypač jei prisiminsime kitą posakį – kad dangų ar pragarą mes kuriame patys – čia, Žemėje.. Buda sakė: “Yra malonumas ir yra palaima. Venk pirmojo, kad įvaldytum antrąją“. Ir priduria: “Pagrindinė žmogaus klaida ir kančių priežastis tame, kad jis ieško laimės išorėje.. tuo tarpu laimė yra jame pačiame, jo širdyje, todėl rasti laimės išorėje neįmanoma.. Dvasia – mūsų sąmonė, o visa kita nesąmoninga ir inertiška“..

Jei prisnūdome ar pamiršome, kas iš tiesų esame – KŪRĖJAI! – buskime ir tiesiog būkime laimingi.. 🙂

Reklama

10 minčių apie „Jaustis ar būti laimingu?“

  1. Laukiau tęsinio. Man naujiena buvo apie paauglystę, nes visi lyg ir sutaria, kad tas maištas yra normalu, nurašo hormonams, o šitas paaiškinimas labai logiškas. Prajuokino palyginimas su vargše žiurke, guodžia tik tai, kad iš malonumo pasimirė… Tu labai giliai užkabini ir nesinori daug ko pripažinti. Bet kai pagalvoji, viskas panašiai ir vyksta. Jau kažką linksmiau rašyk, nes mano vidinė laimė susirūpino….. Labanakt 🙂

    Patinka

  2. Labas rytas, Bagira 🙂
    O kaip kitaip? Jei nuolat žiūrėsime į paviršių, tai niekada nieko nesuprasime 🙂
    Dar pagalvojau, kai perskaičiau tavo komentarą – kiek gyvūnėlių paaukota, kad suprasti žmogų..
    Bagira, kas gali būti smagiau už savęs pažinimą 🙂 ?

    Patinka

  3. Čia labai į temą iš knygos, kurią dabar skaitau: “manai, jog ieškodamas Tiesos, turi nukeliauti kažkur, kur dar nebuvai. O iš tikrųjų turi grįžti į kelionės pradžią – savo vidinio žinojimo atspirties tašką.“

    Patinka

  4. Laba,

    Pirmiausia noriu padekoti – ACIU. Labai geros mintys. Kaip tik baigiau skaityti knyga, Eckhart Tolle The power of now 🙂 Ir joje mokoma, kaip pajusti ta samoninguma..jeigu dar neskaitete, tikrai rekomenduoju.

    Patinka

  5. AČIŪ jums – Bagira, Karoli už įdomias mintis ir knygos rekomendaciją 🙂 Labai smagu, kad esame bendraminčiai 😀
    Žinios – jau pusiaukelė 🙂 , belieka įgyvendinti 😉 ..

    Patinka

  6. kartais atrodo, kad tiek daug visko zinome, tiek tu pamoku buve ir tiek ziniu turime gerensio, produktyvesnio gyvenimo link ..galima susitatyti atrodo tobula gyvenima. kazkam sumodeliuoti gyvenima tikriausiai butu galima labai gera, bet zinias taikyti sau, ir dirbti su savimi, tai pakankamai sunki uzduotis 😉

    Patinka

  7. Labai teisingai rašot, Karoli.
    O čia, kaip sakė vienas mano Mokytojų, reikia kantrybės.. Yra toks informacijos kaupimo laikotarpis, po kurio būtinai ateina veiklos laikotarpis, ir taip be galo – taip vyksta sąmonės plėtimasis..
    Be to, keisti mąstymui reikia laiko.. Taip kad kantrybės – svarbu judėti į priekį, viskam savo laikas 🙂 ..

    Patinka

  8. Miela Ruvi, nebeiskenciau nepadekojusi Jums uz nuostabius straipsnius ir mintis, kuriomis taip dosniai dalijates su mumis.Ypac paskutines temos vertos demesio.Jau senokai vis paskaitau Jusu tinklalapi ir kaskart randu jame atgaivos ir pastiprinimo dirbant su savimi, einant savuoju gyvenimo keliu.Jusu mintys ikvepia keistis, nepasiduoti nevilciai,inercijai, nenuleisti ranku, dirbant pati sunkiausia darba gyvenime-keiciant pacia save.Kas tai bande, zino 🙂 Esat be galo reikalinga mums, net pati tikriausiai nenujauciat kaip LABAI reikalinga :)…Sekmes jums visame kame:)

    Patinka

  9. Miela Giedra.. 🙂
    Balzamas širdžiai jūsų žodžiai – AČIŪ 🙂
    Dalintis gera.. Dėkoju už jūsų širdies šilumą 🙂 ir labai džiaugiuosi, kad jūs jaučiate mano pagrindinį motyvą – dalintis 😀 ..
    AČIŪ 🙂 Sėkmės jums 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s