Kaip “užmiega“ žmogaus unikalumas ir sąmoningumas

Dažnai girdime, kad gyvename miegodami, nesame sąmoningi – ką tai reiškia? Juk visi gimstame unikalūs ir turime galią kurti savo gyvenimą.. Psichologai teigia, kad pirmieji asmenybės apribojimai atsiranda apie trečiuosius – ketvirtuosius gyvenimo metus. Vaikystėje negalime pasirinkti kuo tikėti, o kuo ne, ir įtikime tuo, ką mums skiepija aplinkiniai žmonės – tėvai, artimieji, pedagogai, visuomenė.

Iki to vaikas gyvena laimingą tyrinėtojo gyvenimą: kai kažkas nutinka, jis reaguoja ar ginasi, o po akimirkos ir vėl tyrinėja ir žaidžia – vaikas nuoširdus ir atviras pasauliui. Dažniausias auklėjimo rezultatas – pripažinimo poreikis, nes bijoma bausmės ir norima paskatinimo. Norime atrodyti geri artimiems žmonėms. Taigi, palengva išmokstame būti tuo, kuo nesame – tam, kad įtiktume svarbiems žmonėms mūsų gyvenime.

Vaikystėje esame išmokomi, kad visų aplinkinių nuomonės yra mums svarbios, ir jomis remdamiesi, stengiamės atitinkamai gyventi. Taip galutinai užmigdome savo unikalumą ir kartu sąmoningumą, nes turime nuolat reaguoti į reikalavimus. Kol žmogus užauga, išorinis vaidmuo taip nutolsta nuo tikro vidinio savęs suvokimo, kad galiausiai jie tampa sunkiai suderinami. Tarsi nuolat stengtumėmės atitikti tai, ko reikia situacijai ar žmogui.

Psichologai atliko įdomų tyrimą apie kolektyvo poveikį vaikams. Darželinukų grupei buvo siūloma ragauti maisto: grupei buvo duodama saldi košė, o vienam vaikui – ta pati košė, bet pasūdyta. Paragavęs maisto, kiekvienas vaikas turėjo jį garsiai apibūdinti. Grupei apibūdinus košę “saldi“, vaikai, gavę pasūdytos košės, neabejodami taip pat įvertindavo “saldi“, nors kai kurie raukėsi dėl nemalonaus skonio.. Tik vienas vaikas iš didelės grupės sūdytą košę įvertino “sūri“..

Dar vienas eksperimentas buvo atliktas su studentais: jiems pasiūlė įvardinti dvi skirtingos spalvos figūras. Psichologai prieš eksperimentą sutarė su grupe studentų, kad jie įvardins skirtingos spalvos – baltą ir juodą figūras – kaip baltas. Jų nuostabai, daugeliui studentų akivaizdžiai skirtingos spalvos figūras įvardinus kaip baltas, nieko apie eksperimentą nežinantys studentai taip pat įvardindavo figūras kaip.. baltas. Išdrįsusių pasakyti, ką mato, buvo tik keletas iš didelės grupės. Paklausti, kodėl taip pasakė, atsakydavo, kad paklūsdavo daugumos nuomonei..

Šie tyrimai rodo, koks stiprus sociumo poveikis žmogui. Stengiamės atitikti, paklūsti, būti kažkuo, kas vertinama daugelio, madinga, tikime viskuo, kas mums primetama. Kodėl taip elgiamės? Todėl, kad užmigdome savo “aš“, atprantame mąstyti ir pamirštame, kad galime veikti savarankiškai. Atrodytų, kad sociumas – blogybė, bet taip tikrai nėra – tiesiog yra sukurtas neteisingas bendravimo modelis.

Vaikystėje neturime galimybės rinktis, kuo tikėti, o kuo ne, bet suaugę tokią galimybę turime visi. Galime rinktis, kaip gyventi savo gyvenimą, ar priimti primetamą šabloną mainais už galimybę valdyti mūsų gyvenimą. Maištauti nereikia, tereikia suprasti, kiek mūsų gyvenime konformizmo, iki kiek mums svarbi kažkieno nuomonė. Bendravimas yra žmonių sąveika, per jį pasiekiama socialinio bendrumo. Tai partnerystė, bendradarbiavimas, tobulėjimas – jis mums gyvybiškai svarbus.

Žmogus per savo gyvenimą sukaupia labai daug žinių iš šeimos, visuomenės, draugų ir įgauna visus savo įsitikinimus, elgesio normas ir taisykles – tuo ir grindžiamas elgesys ir žmogaus jausmai. Galima pasidžiaugti, kad dauguma šiuolaikinių tėvų savo vaikus ugdo laisvais ir kūrybingais. Jei kalbėsime apie užmigdytą unikalumą ir sąmoningumą, tai tokiu atveju žmogus remiasi infantilia dialogo forma su aplinka – kai tarsi pačio žmogaus nėra, o yra tik jį supanti visuomenė, nuo kurios jis visiškai priklauso. Taigi – poreikis bendrauti pakeičiamas poreikiu priklausyti.

Tuomet bendravimo, dialogo nėra, yra tik visuomenės monologas, kurį žmogus, kaip pasyvi asmenybė, priima. Tai inertiško žmogaus, pasiduodančio rutinai ir spaudimui, pozicija – įsikalama, kad būti savimi tikruoju nėra saugu, nes tuomet neatitinkama standartų ir šablonų.. Atsiranda nepasitikėjimas savimi – tai baimė išreikšti save. Įskiepyti įsitikinimai kelia įtampą, nes jie yra svetimi. Trokštama harmonijos, bet pagal svetimus standartus jos pasiekti sunku..

Tuomet atsiranda poreikis būti teisiu – kad kažkaip apsaugoti savo vaidinamą vaidmenį, kurį demonstruojame aplinkiniams. Kad atrodytume teisūs, turime kitus laikyti klystančiais, tuo pačiu įtikinti ir save savo teisumu. Veikdami tokiu būdu, dažnai tampame liūdesio, pykčio, pavydo kūrimo meistrais ir tuo pačiu kuriame įtampą. Jai slopinti pramogaujame arba svaiginamės, nes norisi atsipalaiduoti. Norisi ramybės, nes buvimas tuo, kuo nesame reikalauja daug energijos ir pastangų.

Kaip pabusti? Atgauti budrumą, susikaupti ir pamatyti gyvenimą ir save tokius, kokie esame iš tiesų – be vaidmenų ir šablonų. Turime ryžtis atsimerkti ir pamatyti viską taip, kaip yra, o ne taip, kaip mus išmokė vertinti, ar taip kaip nupiešė kiti. Buvimas savimi nereikauja pastangų, tai natūrali mūsų būsena, nes tuomet gyvename vadovaudamiesi savo širdimi 🙂 .. Pabudę jaučiame, kad ir esame pats Gyvenimas, ir su šiuo pojūčiu atgauname savo jėgą 🙂 . Tiesa paprasta: neturime ieškoti galios išorėje, turime atrasti galią savyje. Tuomet bunda sąmoningumas ir visu grožiu atsiveria kiekvieno unikalumas 🙂 ..

Sekantį kartą – apie “miegančių“ ir sąmoningų žmonių laimę 🙂 ..

Reklama

15 minčių apie „Kaip “užmiega“ žmogaus unikalumas ir sąmoningumas“

  1. Laba,

    labai idomus ir geras straipsnis..man patiko. mano akimis, tai beda, kuria daro zmones, tai jie bijo. baime kursto, nesakyti savo nuomones, minciu, o kartais gal ir reikstu jausmu. gal zmones bijo, kad is ju bus pasijuokta ar saipomasi, o gal, kad nesutaps nuomone su visais..taip zlunga begales talentu ir auksiniu minciu, geniju, kurie galetu padaryti tikriausiai milziniskus atradimus..

    tad verta pagalavoti mums ar eiti jau isvaiksciotu misko takeliu ir rintkis lengviausia kelia, ar geriau brautis per krumus ir zoles matant naujus reginius 🙂

    labanaktis

    Patinka

  2. Aš tai nesutikčiau su įvardinimu “užmiega“. Juk unikalumas yra užmigdomas aplinkinių, o ne savaime užmiega. Tyrimai nustebino… Vaikai dar vaikai, bet studentai… Pagalvojau, nejaugi ir aš taip pasiduočiau įtakai? Ką gali žinoti, labai priklausytų nuo įtakojančio ir sąlygų. Sutinku su Karoliu, kad daug ką darom ar nedarom iš baimės!

    Patinka

  3. Sveiki 🙂
    Baimė galingas stabdis gyvenime – taip pat pritariu Karoliui. Bet ji ir atsiranda dėl to, kad nepasitikime savimi, todėl ir bijome save išreikšti.
    Bagira, kai migdo, tai ir užmiega 😉 . Aš kaip tik noriu pabrėžti, kad visada galime patys pabusti, jei tik norime – užmigti galime, bet nebūtina miegoti visą gyvenimą, o tuo labiau laukti, kol kas pažadins arba ne 🙂 .
    Taip, mane taip pat nustebino studentai.. O įtakai, patys to nepastebėdami, karts nuo karto pasiduodame visi. Labai jau daug aplink norinčių padaryti įtaką 🙂 . Bet gi esame suaugę žmonės, ir karts nuo karto naudinga pasidaryti “reviziją“ savo mąstyme – kiek jame įtakos, o kiek unikalumo.
    Ir nemanau, kad visa įtaka yra bloga. Smagu, kai žmonės skleidžia harmoningas siekiamybes – tuomet net pravartu stabtelti ir įsiklausyti. TIK – visada viską reikia “filtruoti“ per savo suvokimo prizmę – tada viskas gerai ir išliekame savimi 😉 .

    Patinka

  4. Gal ir taip. O dėl įtakų gerai kad pridūrei – gali būti ir gera įtaka, bet tai turi būti postūmis, o ne aklas sekimas 😉

    Patinka

  5. Labas, Karoli 🙂
    Kadangi esame skirtingi, tai visiems tinkančių ar patarimų taisyklių kaip ir negali būti.
    Sutinku, kad yra informacija, žinios, o kiekvienas jas turi filtruoti per savo suvokimą ir daryti savo išvadas. Aišku, jei žmogus miegantis, tuomet jis daugiau priima informacijos nefiltruodamas, kaip absoliučią tiesą.
    Todėl ir sunku, nes informacijos srautas dabar didžiulis, ir jei viską įsileisti – galima išprotėti: niekaip nespėsi paskui numestus įvaizdžius, madas ir šablonus..

    Patinka

  6. Man tai nėra kvailesnio žodžio už “įvaizdis“. Tiesiogiai įvardina absurdišką veiksmą – bandymą kažkuo atrodyti, o ne būti tuo, kuo esi 🙂

    Patinka

  7. Sunku tai rimtai vertinti, Bagira 🙂
    Įvaizdis keista sąvoka.. jei tai padeda žmogui išreikšti save, tai gal ir gerai, bet jei norima pavaizduoti tai, ko nėra – keista.. Neturiu nuomonės šituo klausimu, nes nėra šito žodžio mano žodyne 😉

    Patinka

  8. Labas, Gintare 🙂
    Man atrodo, reikia saugoti vaiką nuo įvairių negatyvių įtakų ir ugdyti jo unikalumą ir savarankišką mąstymą. Svarbiausia – neslopinti vaiko iniciatyvos, žadinti jo kūrybingumą. Reikia su jais nuoširdžiai bendrauti – per žaidimus, pokalbius 🙂 .
    Gaila, dabar gyvenimo tempas toks, kad bendravimas su vaikais per dieną susiveda į kelioliką minučių.. Jei neugdome (neturime laiko) vaikučių patys, tai įtaką padaro kažkas iš šalies.
    Dauguma tėvų tai supranta ir nuoširdžiai stengiasi. Svarbiausia, kad vaikas jaustųsi mylimas ir saugus – tuomet ir skleidžiasi jo gražiausios savybės ir talentai, ir nekyla noras būti “kaip visi“.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s