Į negatyvumą paprastai įsitraukiame labai greitai ir nepastebimai. O kai pradedame žiūrėti į viską per negatyvumo prizmę, tuomet bet kokioje gyvenimo situacijoje matome tik blogąsias puses. Panašiai kaip požiūryje į pusę stiklinės vandens: pro negatyvumo akinius aiškiai matysime, kad tai tik pusiau tuščia stiklinė. O ir bet kokia mintis, atėjusi į galvą, tuoj pat bus kruopščiai nuspalvinta visais negatyvumo atspalviais.
Netikite? O gal atrodo, kad negatyvumas nėra toks jau blogas? Tuomet paskaitykime mokslininko-psichologo ir psichiatro P. Vaclaviko pasakojimą apie žmogų, kuris norėjo pasiskolinti plaktuką pas kaimyną. Taigi:
Istorija apie plaktuką
Sumanė žmogus pakabinti paveikslą. Jis turi vinių, bet neturi plaktuko. Ir mūsų herojus nusprendžia pasiskolinti plaktuką pas kaimyną, tačiau vėliau jį apninka abejonės: “O jeigu kaimynas nenorės duoti man savo plaktuką? Jis taip nenoriai man atsakė, kai vakar su juo pasisveikinau. Žinoma, gal jis paprasčiausiai skubėjo. Arba… jis tyčia apsimetė, kad labai skuba, o iš tikrųjų tenorėjo išvengti pokalbio, nes manęs nemėgsta.
Įdomu, kodėl jis manęs nemėgsta? Aš visuomet su juo mandagus. Nesuprantu, ką jis prieš mane turi, akivaizdu, kad čia kažkas ne taip. Jei kažkam prireiktų bet kokio mano instrumento, aš paskolinčiau be jokių kalbų. Kodėl jis nenori paskolinti man savo plaktuką, aš jį suvalgysiu, ar ką? Ir apskritai nesuprantu, kaip galima atsakyti žmonėms tokiose smulkmenose?
Va tokie žmonės ir nuodija mūsų gyvenimą… Galbūt, jis nusprendė, kad jei jau jis turi plaktuką, o aš – ne, tai aš esu jo rankose? Gerai, tuoj aš jam praplausiu smegenis!“ Mūsų herojus pašoka, įniršęs lekia prie kaimyno buto ir skambina į duris. Nieko neįtariantis kaimynas atidaro duris, ir nespėjęs nė pasisveikinti, išgirsta įniršusio kaimyno riksmą: “Pasprink tu savo plaktuku, kretine!“…
Štai tokia istorija, kuri parodo – kaip žaibiškai viską iškraipo negatyvumo akiniai. Todėl nesuaukime su tais akiniais ir turėkime omenyje, kad jie “prilimpa“ labai greitai, o nusiimti juos jau yra šiek tiek sunkiau.. Bet įmanoma :)!
Tik prisiminkime, kad į negatyvumą nepastebimai įsitraukiame, kai:
– nuolat žiūrime ar skaitome visokias tragedijas, siaubus, kriminalus, blogas naujienas, o paskui dar ir aptarinėjame tai su draugais ir artimaisiais;
– matome žmonėse tik blogas puses, juos apkalbinėjame ir rezgame intrigas;
– idealizuojame praeitį, charakteringas priežodis: “va anksčiau tai viskas buvo geriau…“;
– bendraudami įtarinėjame, reikalaujame, reiškiame pretenzijas ar turime nepagrįstų lūkesčių;
– esame linkę dramatizuoti ir pergyventi; ir t.t..
Pasakojimas apie plaktuką labai vaizdingai parodo, kaip toli nuveda negatyvumas. O juk žmogus tik plaktuką norėjo pasiskolinti.. Ir būtų taikiai pasiskolinęs, jei ne tos negatyvios mintys. Todėl.. sustokime kaskart, kai kils noras matyti žmones ar situaciją per negatyvumo prizmę. Tiesiog.. būkime visuomet pozityvūs! 🙂
ruvi 
Sveika, Vilte
Na dabar laikykis, įkelsiu labai ilgą komentarą:). Bet manau nebūtina visiems skaityti iki galo (išskyrus tave). Arba gali pratrinti.
Manau tavo plaktuko istorija ne tiek apie negatyvumą, kiek apie interpretacijas, kurias pradedame laikyti faktais. Apie tai, kad dažnai iš stebimų faktų žmonės daro toli siekiančias išvadas kaip tik kalbėjome viename seminare šį savaitgalį. Dabar kaip tik rašau “Grįžtamojo ryšio“ laišką, tai pakopinsiu:
(fenomenologija tai gal būt “reiškinių stebėjimas nepereinan į jų vertinimą ar interpretavimą)
“Tai ką kalbėjote apie fenomenologiją. Tiksliau apie tai kad mes labai dažnai galvojame ir kalbame ne apie tai ką matome ar girdime, tačiau apie savo interpretacijas, buvo irgi kaip ir žinoma, bet šiuos dalykus, bent man, tikrai nekenkia kartotis ir kartotis.
Apie interpretaciją turiu nusikopijavęs labai gerą istoriją. Nežinau kiek ji tikra, bet kad pamokanti tai tikrai:
„Vidudienį plieskiant saulei į maršrutinį autobusą įlipa tėvas su dviem mažamečiais vaikais. Tėvas atsistoja prie lango ir stebi besikeičiančius vaizdus, o vaikai laksto po autobusą rėkaudami ir neduodami ramybės keleiviams. Šie tikriausiai mąsto, kokie neišauklėti vaikai, koks nerūpestingas tėvas ir apskritai šeimoje tvarkos tikriausiai nėra. Galų gale vienas vyriškis neapsikentęs atsistoja, prieina prie tėvo ir piktai su didžiuliu nepasitenkinimu išrėžia jam į akis viską, ką galvoja apie susidariusią situaciją ir vaikų auklėjimą. Tėvas atsisuka į vyriškį ir atsako: „Atleiskite, tikrai nepastebėjau, kad vaikai trukdo keleiviams. Prieš kelias valandas mirė šių vaikų motina, todėl mano mintys klaidžioja kitur, o jie šios netekties dar tikriausiai nesupranta.“ Taip pasakęs, kitoje stotelėje išlipa.“
Šaltinis: inspiration.lt Tomas Jocius
Trumpas anekdotas būtų kiek linksmesnis:
„Jei blondinė rodo kairį posūkį, tai dar toli gražu nereiškia, kad ji būtinai suks į dešinę“
Bent man labai svarbus pasirodė užakcentavimas, kad mes niekada negalime žinoti ką iš tikro jaučia kitas žmogus ir kas jam būtų geriau vienoje ar kitoje situacijoje. Gal todėl jog prieš savaitę skaičiau labai šią temą atitinkantį įrašą vienos gimnazijos direktoriaus bloge (burgis.lt) ir jį komentavau. Leisiu sau juos irgi čia įkelti:
„Jei, pavyzdžiui, pacientas jaučiasi kaltas, kad lankydamasis pas pagyvenusius tėvus netrukus ima nekantrauti, aš galiu pasidalyti tuo, kad pas mamą galėdavau išbūti daugiausia tris valandas.“
Irvin D. Yalom. Terapijos dovana
***
Vaikai neklauso tėvų. Moksleiviai neklauso mokytojų. Mano studentai neklauso manęs… Ką tik baigiau juos egzaminuoti. Tragikomedija. Plačiau nekomentuosiu, bet paryškinkime tą mintį – daugelis iš jų geriau už mane, geriau už rektorių, švietimo ministrą, tėvus ir visus kitus patarėjus žino, ką ir kaip reikia daryti (nedaryti), jei esi studentas. Jie žino, o aš nežinau!
*
Mano anūkėlės geriau už senelį žino, kaip reikia rengtis, kokius filmukus žiūrėti…
*
Ilgai apie tai galvojau. Gal 30, gal 40 metų… Ir supratau didžiąją gamtos tiesą – taip turi būti! Vaikai kuo anksčiau stengiasi nutolti nuo tėvų, nuo vyresniųjų, kad greičiau pasirengtų gyventi atskirai, patys. Kad jų neištiktų negandos netekus globėjų, maitintojų, patarėjų. Tai ir aš, nuodėmingasis, pas mamą, su mama ilgai neištverdavau… O dabar, manau, sunku mano vaikams su manimi ištverti…
*
Bet mąstau ir apie kitą tiesą. Kuo gilesnės civilizacijos šaknys (Indijoje, Kinijoje, Artimuosiuose Rytuose, Užkaukazėje ir kt.), tuo didesnė pagarba senoliams, aksakalams. Bet! Kai ką tik pasakiau tą tiesą vienoje klasėje, gimnazistas pastebėjo: „Gal todėl tos civilizacijos ir žlugo, sumenko?“
Mano komentaras buvo labai panašus į tai ką išgirdau ir Jūsų seminare:
“Nematau čia nieko nuostabaus ar nesuprantamo.
Bet kuris pagalvokite kiek laiko galėtumėt tverti su žmogumi, kuris įsitikinęs, kad geriau už jus žino ką ir kada jums veikti, kaip rengtis, ką ir kiek valgyti su kuo draugauti, kokią profesiją rinktis, kur gyventi, kada, kiek ir su kuo turėti vaikų ir t.t.
Nesvarbu, kas būtų tas žmogus: mama, senelis, labai geras draugas, kolega, žmona, viršininkas ar dėstytojas – atsiradus pirmai galimybei bėgtumėt nuo tokio žmogaus neatsigręždamas.
Na, gal išskyrus labai sunkius atvejus, kai žmogaus prigimtinis savarankiškumo poreikis sunaikintas negrįžtamai:(
Labai liūdna jei senelis, sulaukęs žilo plauko, vis dar nesupranta, kad anūkės iš tikro geriau žino ką joms rengtis. Tikiuosi jos neaiškina kaip turėtų rengtis senelis.“
Dar viena mintis, kuri kilo klausantis apie fenomenologiją ir interpretacijas, man atrodo labai svarbi: Jei kalbame ne išskirtinai apie terapiją, bet apie kasdieninį bendravimą, būtina pripažinti, jog niekaip negalime išvengti interpretavimo. Tiesiog tai yra suvokimo ciklo dalis. Mes fiksuojame aplinkos pokyčius (fenomenologija). Tada remdamiesi savo ankstesne patirtimi jiems priskiriame vienokią ar kitokią reikšmę (interpretacija) ir išeidami iš šių interpretacijų prognozuojame ateitį. Sekančiame žingsnyje remdamiesi savo prognozėmis priimame sprendimus kokius reikia atlikti veiksmus, kad prognozuojamą ateitį pakeistume sau palankia linkme, ar geriausiai prisitaikytume prie prognozuojamų įvykių, kurių negalime pakeisti ir atliekame tikslingus veiksmus. Šioje vietoje prasideda sekantis ciklas- vėl stebime pokyčius ir t.t.
Geštaltinė teorija atkreipia dėmesį į vieną silpnų vietų šioje sistemoje. Fenomenologinė dalis dažniausiai yra taip silpnai išreikšta ir suvokiama, kad savo interpretacijas mes tiesiog priimame kaip iš tikro stebimus reiškinius ir savo prielaidas laikome faktais.
Kasdieniame gyvenime gal ir nerealu bandyti tiek dėmesio suteikti fenomenologijai, bet jeigu interpretuodami mes dažniau suvoktume, kad turime reikalą ne su faktais, bet su savo interpretacijomis ir prielaidomis, manau, galėtume išvengti daugybės nesusipratimų ir mūsų ateities prognozės taptų teisingesnės.
Dar vienas momentas apie kurį užsiminė viena iš dalyvių: Kuo labiau mes tikime savo interpretacijomis ir kuo anksčiau bei tvirtesnę susikuriame prognozę – tuo labiau iškreipiame realybės suvokimą, nes fenomenologiniame etape reiškinius nesutampančius su prognoze ignoruojame ar priskiriame atsitiktiniams nukrypimams, o požymius sutampančius su prognoze – sureikšminame.“
Dėkoju visiems įveikusiems šį tekstą:)
Vladas
PatinkaPatinka
Labas, Vladai 🙂
Dėkui, įdomu. Aš manau, puikiai papildė temą.
Visuose gyvenimo klausimuose stengiuosi viską supaprastinti, išgryninti, nes supratau, kad tiesa yra paprasta, o žmonės galbūt dėl tavo aprašyto polinkio interpretuoti viską padaro labai sudėtingai.
Vis tik manau, kad turi reikšmės – negatyvus ar pozityvus žmogaus požiūris į gyvenimą. Ir pritariu neseniai skaitytų M. Selingmano darbų išvadoms: dabartinė psichologija pernelyg pasinėrusi į negatyvių gyvenimo pusių narpliojimą, kuris gali tęstis visą gyvenimą, ir labai mažai skiria dėmesio pozityvios pasaulėžiūros formavimui.
O iš čia jau ir visos kitos šiuolaikinės problemos: negatyvios pasaulėžiūros tėvai ir seneliai ugdo negatyviai nusiteikusį jaunimą. Juk labai dažnai vaikų auklėjimas grįstas negatyviomis nuorodomis (nedaryk, negalima ir t.t), bei spaudimu (privalai, nenori-priversiu, ir pan.)
Akivaizdu, kad su tokiomis negatyviomis nuostatomis neįmanoma užmegzti šilto žmogiško ryšio, todėl išlieka prisirišimas, kuris pirmai progai pasitaikius nutrūksta.. Štai iš čia ir abejingumas ar net nepagarba vyresniajai kartai.. Tačiau iš karto norisi paklausti: o ar vyresnė karta gerbia jaunesnę?
Kai pereisime prie pozityvumo, žmogiškumo, geranoriškumo, tuomet ir visuomenė atsigaus. O dabar – negatyvumas, prieštaravimai, egoizmas, ambicijos ir t.t.. tiesiog duoda savo vaisius. Tokia dabar realybė.
Kaip tik dabar renku informaciją šiai temai (žmogiškų ryšių), todėl tavo komentaras buvo labai įdomus.
AČIŪ ir jaukaus vakaro, Vladai! 🙂
PatinkaPatinka
sveiki,
paliko įspūdį man Vlado komentaras – išsamus, taiklus.. o pati istorija man pasirodė nelabai įtikinama. labiau panašu į prastos dedukcijos pavyzdį nei į tipinį negatyviai nusiteikusio žmogaus elgesį.
PatinkaPatinka
Labas vakaras, Juliau 🙂
Sutinku – Vlado komentarai visuomet išsamūs. Galite užeiti į jo tinklapį – ten rasite ir Vlado straipsnių.
O dėl teksto – kiekvienas mato tai, ką mato – juk visi esame skirtingi. Man tai pasirodė labai puikus negatyvaus mąstymo pavyzdys. Teko gyvenime susidurti su taip mąstančiais žmonėmis, todėl geresnio pavyzdžio nei šio psichologo, vargu ar sugalvočiau 🙂 .
Ačiū, Juliau, už jūsų nuomonę, ir jaukaus vakaro! 🙂
PatinkaPatinka
Dar syk sveiki,
Juliau, sutik kad alegoriniai pasakojimai retai būna labai tikroviški. Pasakojimas apie plaktuką tai metafora. Yra analogiškas pasakojimas kaip vaikinas lipo laiptais į devintą aukštą skolintis iš merginos lygintuvo. Koks skirtumas.
Vilte, staiga supratau kaip mano komentaras dera su pozityvumo/negatyvumo teorija:
“Kuo labiau mes tikime savo interpretacijomis ir kuo anksčiau bei tvirtesnę susikuriame prognozę – tuo labiau iškreipiame realybės suvokimą, nes fenomenologiniame etape reiškinius nesutampančius su prognoze ignoruojame ar priskiriame atsitiktiniams nukrypimams, o požymius sutampančius su prognoze – sureikšminame.“
Tai va: PROGNOZĖ gali būti teigiama, tada turime pozityvų požiūrį ir neigiama – tada turime negatyvų požiūrį.
Labanaktis visiems:)
Ačiū, Vilte už mano rašinių reklamą. Iš tikro, kiekvienas skaitytojas (o juo labiau komentatorius) – džiugina:)
PatinkaPatinka
sveiki,
suprantu, jog tai tik metafora ir taip pat suprantu, jog visi esame skirtingi. tiesiog išsakiau nuomonę kaip ši konkreti istorija pasirodė man ;). o į Vlado puslapį būtinai užsuksiu – ačiū už pasiūlymą.
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
Taip, Vladai, aš tai vadinu pozityviu gyvenimo realybės ir perspektyvos kūrimu. Ir tai nereiškia griežto sustygavimo – kas ir kaip bus, tiesiog tai pozityvus nusiteikimas, kad visose gyvenimo situacijose aš ieškau būdų ir sprendimų, kaip ją pagerinti. Juk mes žinome, kad gyvenime nieko savaime nevyksta – sąmoningai ar ne, mes jį valdome. Aš pasirinkau pozityvumo kelią, o prieš tai gana ilgą laiką gyvenau negatyviuose išgyvenimuose. Skirtumas didžiulis 🙂 .
Uliau, gerai, kad parašėte savo nuomonę, pritarsiu Vladui, kad visi komentarai yra svarbūs ir įdomūs – kartais padeda pažiūrėti į temą visai iš kito taško :). Mes juk ne ginčytis susirenkame, o dalintis savo mintimis 🙂 .
Smagaus sekmadienio! 🙂
PatinkaPatinka
Labas visiems…ir aš noriu pasidalinti savo mintimis.Labai gražus pasakojimas.Aš pritariu, kad blogos mintys skatina galvoje vešėti blogas mintis,matyti tik bloga,ieškoti priekabių,netgi prigalvoti nebūtų dalykų lygtai tu būtum visų ivykių auka. … Tos mintys taip supančioja mus kad mes nebemokame džiaugtis gyvenimu.Mes tampame pikti,niūrūs,viskuo nepatenkinti. Kaltinam visus,bet ne savo viduje tūnantį negatyvą..Mes jį maitinam tai jis ir bujoja.Leiskimės užvaldomi pozityvo,šviesių gražių minčių.Pasistenkim ryte nubusti geros nuotaikos,su dideliu gyvenimo džiaugsmu.Kaip pradėsime dieną tokią mes ją ir turėsime. Sėkmės…
PatinkaPatinka
Labas, Saulute 🙂
pritariu viskam, ką parašėte. Iš tiesų – negatyvios mintys bujoja tik tuomet, jei mes jas nuolat palaikome – tai kaip užkratas, nesibaigiantis negatyvių minčių gromulavimas. O juk pagal jas galiausiai pradedame ne tik pasaulį matyti, bendrauti, bet ir kurti savo gyvenimą..
Kai pradėjau praktikuoti pozityvumą, stebėjau – kaip persijungiu į pozityvias mintis ir kiek laiko galiu jas išlaikyti. Nustebau, kad pradžioje pavykdavo vos kelias minutes – toks stiprus įprotis buvo mąstyti negatyviai. O čia dar, žiūrėk, draugė su kokiomis blogomis naujienomis ar apkalbomis paskambina, kažkas iš darbų grįžta prastos nuotaikos, o jei dar televizorių įjungdavau.. – pozityvumui jokio šanso 🙂 ..
Todėl jau keletą metų nežiūriu televizoriaus, neskaitau laikraščių, atsisakau apkalbinėti ir aptarinėti negatyvius dalykus. Blogų minčių neslopinu, o išmokau “pagauti“ – padėkoju “už dėmesį“ man ir tuoj pat paleidžiu, nevystau. Tai dabar jau labai retai jos pas mane užeina, nes bujoti joms – jokio šanso ;).
Ačiū už jūsų mintis ir gero vakaro, Saulute! 🙂
PatinkaPatinka