Kategorija: Saviugda

Keistas dalykas ta neurozė..

Keisčiausia joje tai, kad kuomet tu kankiniesi, bandydamas nuspėti aplinkinių reakcijas – kad ko nors nepraleistum, nesutrukdytum ar neįžeistum – tu tik dar labiau sukeli kitiems diskomfortą.

O jau kai neurotikas sutinka kitą neurotiką – prasideda tikrų tikriausia proto žaidimų pasiutpolkė. Juk ne juokas – reikia pagalvoti ne tik apie tai, ką kitas neurotikas pagalvos, reikia dar numatyti, ką jis pagalvos apie tai, ką tu pagalvosi ką jis pagalvos!

Mes neretai susiduriame su niūriais žmonėmis, perkreiptais nuo įtampos veidais, aplink kuriuos net oras virpa nuo negatyvumo. Ir jei atvirai, labai jau slogi tokia atmosfera.. Nes mums jauku su ramiais, geraširdiškais, nuoširdžiais žmonėmis. Neurotikai ne tokie..

Jų nuolatinėse paslėptos klastos paieškose jie niekaip negali palikti ramybėje net  to, kas jų neliečia. Jų galvose pasiutusiu greičiu triukšmingai sukasi beprotiška karuselė su poniais ir vienaragiais: kas ką pasakė, kodėl ir ką turėjo omenyje, kokios to pasekmės.., ach, palauk, jis jau išėjo, nors jam, panašu, visai nesvarbu, kokią sumaištį jis paliko mano galvoje. Na, bet nieko! Bus apie ką pagalvot prieš miegą! Ir tema bus pokalbiui su draugais!

Panašu, kad neurozė – tai toks realybės filtras, kuris yra išverstas į išvirkščią pusę. Ir kol sąmoningi, ramūs žmonės sėkmingai atskiria pelus nuo grūdų, neurozės sūkurys įtraukia į neurotiko galvą įvairiausių minčių spiečių, pakeliui sureikšmindamas jas ir išpūsdamas jų prasmę iki neįtikėtinų mastelių.

Beje, o kaip gi kitaip? Jei galva ištisą parą užimta tokiu sekinančiu procesu, kuriam skiriama didžioji dalis proto pastangų, tuomet nori-nenori pradėsi ieškoti pateisinimo, kodėl tam skiriama tiek laiko ir jėgų.

Bet jėgų mes turime ribotą kiekį, mielieji. Todėl neįsileiskite tų įkyrių minčių spiečių!

Įsivaizduokite, kad kiekvieną rytą jūs pabundate su pilna stikline energijos, ir tik nuo jūsų priklauso, ką su ja darysite: palaistysite jūsų su meile užaugintą bonsą, ar išpilsite ant dilgėlių krūmo už kampo.

Autorius, deja, nežinomas, vertė ruvi.lt

Šiltos, vasariškai jaukios savaitės mums visiems 🙂 !

Kai žmogus neturi ryšio su savimi (kitaip tariant, yra nesąmoningas), vaizdą apie jį supantį pasaulį jis susidaro ne kritiškai mąstydamas, ne pasiremdamas savo paties išgyventa patirtimi ar palygindamas ją su kitų žmonių panašia asmenine patirtimi.

Toks žmogus orientuojasi į išorinius autoritetus, į įvairius išorinius informacijos šaltinius, ir lengvai priima kitų sugalvotas teorijas ir koncepcijas, net jei jos praktiškai nepatvirtintos ar net absurdiškos.

Pavyzdžiui, jis gali lengvai patikėti reklama, madingo “guru“ teorija, filme ar knygoje parodyta “laimės istorija“, sėkmingumo “trenerių“ dėstomomis koncepcijomis, įtakingų visuomenėje veikėjų teiginiais ir pažadais, ir t.t..

Ir net jei išorinėje informacijoje gali būti dalis tiesos, jei ji ir nušviečia kažkokią realybės dalį, tačiau jei žmogus neturi ryšio su savimi – nesiremia savo patirtimi, su kuria gali palyginti tą informaciją, arba jei negali jos patikrinti – jis susikurs iškreiptą, klaidingą pasaulio matymą.

Beje, ir klaidingos informacijos skleidėjai ne visada tai daro piktybiškai – dažnai jie patys taip pat yra nesąmoningi ir tiesiog kartoja kitų žmonių skleidžiamą informaciją. Tačiau yra ir tikslingi manipuliatoriai, turintys plačias poveikio priemones ir galimybes.

Taip sukuriamos iliuzinės, virtualios informacinės erdvės, per kurias galima žmonėms įteigti bet ką: įskiepyti netikras vertybes, manipuliuoti žmonių patiklumu, iškreipti tiesą, įtikinti bet kokiu melu, suformuoti šabloninį mąstymą ir klaidingą pasaulėžiūrą, ir t.t..

Įtraukti į tokias iliuzines informacines erdves, žmonės galiausiai praranda ryšį su savimi ir pradeda gyventi primetamais iš išorės šablonais.. Maža to, jie ne tik jas palaiko, bet ir neigia bei ginčijasi dėl visko, kas prieštarauja ar neįsirašo į tą išorinę informaciją: jie gina ją, nes turi pateisinti sau tai, ką jau laiko savo nuomone ir savo asmenine pasaulėžiūra.

Atrodytų – kas čia blogo, jei žmogus turi kad ir klaidingą, įtakotą, bet vis gi savo pasaulėžiūrą? Bet ar savo, jei tai įtakota iš išorės? Gal todėl žmonės dabar gyvena, laikydami “normaliomis“ negatyvias žmonijos gyvenimo puses: priešiškumą, konkurenciją, žalingus įpročius, skurdą, bedarbystę, ekonomines krizes ir net karus?..

Tai gali atrodyti “normalu“, kol nepaliečia žmonių asmeniškai ir kol jie nepradeda galvoti apie negatyvių gyvenimo pusių priežastis. Tai vadinama pabudimu arba praregėjimu – tai nelengvas akistatos su savimi, su savo dvasiniu vidiniu pasauliu momentas.

Kodėl nelengvas? Nes sukelia daug vidinių neatitikimų ir prieštaravimų, nusivylimų, apmaudo ir neteisybės pojūčių. Tačiau toks išsigryninimas – vienintelis būdas vėl tapti savimi tikruoju, išugdyti kritinį mąstymą ir atgaivinti savo prigimtines dvasines savybes – sąžinę, laisvę, intuiciją, tiesos ir vienybės poreikį, gebėjimą besąlygiškai mylėti ir kurti..

Šių dvasinių savybių dėka mes esame dvasingi žmonės – Tikri Žmonės – kurie gali mylėti, kurti visų gerovei, harmonizuoti pasaulį, evoliucionuoti.. O jei prarandame šį sakralinį ryšį su savimi – rizikuojame tapti įvairiausių manipuliatorių valios vykdytojais.

Saugokime šį sakralinį ryšį su savimi. Jis toks svarbus.. Svarbiausias.

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Aš tikiu mažų, nepastebimų, kasdieninių žingsnių jėga.

Misija, motyvacija, didingas tikslas – visos šios magiškos sąvokos iš pirmo žvilgsnio atrodo tokios nuostabios! Bet kai tik turime reikalą su nuobodžia kasdienybe, šie žodžiai kaipmat netenka savo žavesio.

Ir žmogus, kuris buvo pakerėtas tokių žodžių spindesiu, nusivylęs atsitraukia arba laukia sekančios “stebuklo dozės“.

Išorinis pasaulis – greitai besikeičiančių įspūdžių virtinė. Ir mes matome tik baigtinį rezultatą: koncertas, paroda, knyga, paveikslas, daina, namas, mokslinis atradimas – visa tai mes galime pavadinti žmogaus pastangų ir darbų suma, rezultatu. Kad ir tekstas internete – tai autoriaus patirties išvados, kurias jis gali išreikšti keliais svariais sakiniais.

Bet kaip dažnai mes kaip vaikai žavimės būtent to ryškaus išorinio įspūdžio akimirka! Ir todėl tikimės to iš bet kokios savo veiklos – vis laukiame “gyvenimo šventės“, amžino “draivo“, nenutrūkstamo motyvacijos srauto iš išorės.

O jei to nėra, galvojame: “Kažkodėl neturiu tam įkvėpimo“, “Manęs tai nemotyvuoja, matyt, suklydau rinkdamasis tikslą“, “Kame mano didinga misija? Na, jau tikrai ne nuobodžioje kasdienybėje“…

Tai mažas kaprizingas vaikas sėdi mumyse ir reikalauja nuolatinių pramogų. Ir tas vaikas tikrai puikus, jei prabyla laiku ir vietoje – pavyzdžiui, kai mes patys pradedame kažką naujo. Mūsų vidinis vaikas įkvepia mus, todėl mes pamirštame laiką ir kliūtis, mes tiesiog užsidegame ta nauja veikla.

Tačiau tą vaiką sekančiame etape turi pakeisti suaugęs žmogus – ramus ir nuoseklus, kantrus ir išmintingas. Kuris gali išsaugoti tą įžiebtą liepsną ir nešti ją toliau, kad įgyvendintų tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo.

Ir tai ne visada lengva, o kartais ir nuobodu. Kartais tenka įkalbinėti save tęsti, net “imti save už pakarpos“… Prisiversti padaryti dar žingsnelį. Nepasiduoti abejonėms. Pakelti nuleistas rankas ir vėl nešti tą vidinę įkvėpimo šviesą.

Ir šis etapas dažnai nepastebimas aplinkiniams, todėl jiems gali atrodyti, kad viskas einasi lengvai ir paprastai. Gali būti, kad šalia yra žmonės, kurie palaiko ir padeda, bet gali būti ir tokių, kurie numuša ūpą negailestinga kritika, palyginimais su kitais, neprašytais patarimais, ir priverčia suabejoti savo jėgomis.

Todėl tik suaugęs gali įgyvendinti tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo mūsų vidinis vaikas. Suaugęs sugeba nesustoti dėl nevykusių tarpinių rezultatų. Jis gali bandyti vėl ir vėl. Kantriai, nuosekliai, darydamas išvadas. Savo mažais kasdieniniais žingsneliais jis visada pasiekia rezultatą.

O paskui, žinoma, ateina ir džiaugsmas…  Vidinės pilnatvės, kūrybinės saviraiškos džiaugsmas, kuris labai jau skiriasi nuo ryškių, bet tokių trumpalaikių išorinių įspūdžių 🙂 .

Pagal L. Ulitinos tekstą, vertė ruvi.lt

Kaip lengvai mes pasineriame į negatyvumą, kaip lengvai juo dalinamės su kitais.. Mes net nepastebime, kaip palaipsniui pradedame matyti visur išskirtinai negatyvumą, todėl pradedame nepastebėti savo gyvenime gražių akimirkų ir gėrio.

Tampame įvairiausių neigiamybių ekspertais, pranašais ir žinovais – uoliai renkame tuos informacinius juodulius iš visų kampų ir pakampių. O juk visas šis sunkus bagažas palengva kaupiasi ir galiausiai perpildo mus..

Negatyvumas nuodija mūsų sielą, nes yra priešingas mūsų dvasinei prigimčiai. Ir mūsų siela kenčia, nes nėra pritaikyta kaupti tą slegiantį balastą. Todėl savo negatyvia būsena mes intuityviai stengiamės atsikratyti, perduodami kitiems tai, ką sukaupėme savyje..

Ir ką gi mes atiduodame kitiems? Ogi “dalinamės“ tuo, kuo esame perpildyti: aptarinėjame įvairias negatyvias naujienas ir gandus, vertiname ir smerkiame kitų poelgius ir gyvenimus, piešiame niūrias ateities perspektyvas, skundžiamės ir apkalbinėjame, ir, apskritai – bet kokioje situacijoje ar žmoguje tuoj pat įžvelgiame negatyvumą.

Sustokime. Taip, pasaulyje daug negatyvumo ir neteisybės, bet.. “ugnis ugnimi negesinama“. Pažvelkime sąžiningai į savo vidinę būseną ir apsivalykime – liaukimės dauginti negatyvumą.

Tai nereiškia, kad nematysime blogio – tai reiškia, kad keisime savo požiūrį: vietoje begalinių niūrių kalbų mes ieškosime galimybių pozityviai išspręsti iškylančias problemas. Ir, žinoma, išmoksime matyti gyvenime gėrį ir džiaugtis juo.

Ir aišku, kad pradžioje bus nelengva. Taip, veiks senoji inercija, provokuojanti elgtis negatyviai. Traukte trauks paniurgzti, pasiskųsti, paskaitinėti bauginančias antraštes ar pažiūrėti kokią televizijos ginčų šou.. O ir aplinkiniai ne iš karto priims tokius mūsų pasikeitimus.

Bet.. juk pasaulis keičiasi, kai pradeda keistis žmonės. Todėl – keiskimės. Tapkime patys tuo pokyčiu, tapkime kitiems įkvepiančiu pavyzdžiu: dovanokime pasauliui tyrą meilę ir gerumą. Išmokime džiaugtis paprastais kasdieniais dalykais: bendravimu, gamta, kūryba.

Džiaukimės pačiu gyvenimu, kaip tai daro maži vaikai. Pradėkime matyti gėrį – žmonėse, aplinkybėse, pasaulyje. Spinduliuokime savo širdies šilumą..

Švieskime! Tapkime tyros dvasinės šviesos šaltiniais.. Dauginkime ir puoselėkime Gėrį – tuomet negatyvumui tiesiog nebeliks vietos mūsų gyvenime 🙂 ..

Pagal Evos Raj esė, vertė ruvi.lt

Instinktyvi reakcija į pavojų pasireiškia trimis būdais: Kovoti-Bėgti-Sustingti. Tai apsaugos būdai, kuriais naudojasi gyvūnai, kad išgyventų laukinėje gamtoje.

Ir kiekviename žmoguje yra tokie patys instinktyvių apsauginių reakcijų būdai. Vieni sustingsta, kiti bėga, o treti aršiai puola į kovą. O taip yra todėl, kad stresas pradeda augti, ir kam kokia reakcija yra labiau įprasta – tokia ir pasireiškia.

Tie žmonės, kurie įpratę kovoti, pradeda bartis, peštis, kažką įrodinėti, ginčytis, keisti, veikti, įtikinėti, ir – smerkti tuos, kas elgiasi kitaip. Ypač tuos, kurie sustingsta. Nes įpratusiems kovoti ir tuoj pat kažką daryti, labai sunku slopinti savo energiją.

Tiesą sakant, jie todėl ir kovoja, kad negali suvaldyti savo audringų reakcijų. Ir kai mato nuo šoko sustingusius žmones, jie tampa dar aktyvesni ir veržte veržiasi į kovą. Tokie žmonės sugeba priimti labai greitus sprendimus. Ir reikia pripažinti, kad kartais tai labai naudinga.

Tuo tarpu žmonės, kurie įpratę pabėgti, pradeda ieškoti būdų skubiai “nusiplauti“ iš stresinės situacijos. Pavyzdžiui, išvažiuoti, išeiti, pabėgti, išsiskirti arba atsiriboti. Ir tokia reakcija atrodo jiems visai normali, tačiau ji erzina ir gąsdina tuos, kas stresinėje situacijoje yra linkę suartėti, kad visi drauge būtų saugesni.

Kartais toks būdas pabėgti iš karštos zonos – tikrai geras būdas išgelbėti gyvybę. Tik esmė tame, kad toks elgesys gali sugriauti žmonių tarpusavio santykius, jei taikomas neapgalvotai ir automatiškai.

Trečiasis reakcijos būdas – sustingimas. Tokie žmonės tiesiog sustoja vietoje – pasilieka namuose, nieko nesprendžia, nieko neperka ir stabdo viską, ką tik galima sustabdyti. Jie pasislepia tarsi kiškiai aukštoje žolėje ir laukia, kol situacija pasikeis.

Ir ši strategija, kaip ir kitos dvi, tam tikrose situacijose puikiai gelbsti. Jei nejudi, tuomet tavęs niekas neliečia ir negali sužeisti, o kai ateis ateis laikas, tereiks pabėgti į saugią vietą ir vėl pradėti gyvenimą naujose aplinkybėse.

Kritinėje situacijoje naudingos visos strategijos. Tačiau dažnai būna taip, kad viena iš jų dominuoja. Ir ne taip svarbu, kuri būtent. Svarbu suprasti, kad: jei jūs kovojate, bėgate arba sustingote – tai reiškia, kad jūs išgyvenate stiprų stresą.

Ir visos šios apsauginės reakcijos yra automatiškos. Jos valdo jus, o ne jūs jas. Ir kai tik jūs pastebite tokias savo būsenas, labai svarbu padaryti pauzę ir išsiaiškinti, kas gi jums kelia nerimą ir ko jūs bijote. Atsikvėpti.

Pajusti savo kūną, išgirsti savo širdį. Pamatyti realybę. Pajusti žemę po kojomis. Ir tik po to pažvelgti, kas vyksta aplink ir priimti sprendimus.

O dabar tiesiog stebėkite. Beje, tai taip geras būdas atgauti vidinę ramybę.

Pagal Aglajos Datešidzės tekstą, vertė ruvi.lt

Geros ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Aš aptikau spąstus, į kuriuos papuola visi žmonės, kurie nusprendžia keisti save. Tie spąstai guli pačiame paviršiuje, bet taip gudriai užmaskuoti, kad pro juos niekas iš mūsų nepraeis – būtinai įkliūsime ir susipainiosime.

Pati idėja “pakeisti save“ arba “pakeisti savo gyvenimą“ veda mus tiesiu taikymu į tuos spąstus. Nes praleidžiama labai svarbi grandis, be kurios visos pastangos nueis vėjais, o mes galime atsidurti dar blogesnėje situacijoje, nei buvome. Todėl kad norėdami pakeisti save arba gyvenimą, mes pamirštame pagalvoti apie tai, kaip mes sąveikaujame su savimi arba su pasauliu. O nuo to, kaip mes tai darome, ir priklauso, kas gi bus toliau.

Dauguma esame tai patyrę kai sunku, kai iš bejėgiškumo rankos svyra..

Kad būna tas paskutinis lašas, kuris arba mus galutinai prislegia, arba.. netikėtai praskaidrina visą mus kaustantį niūrumą.

Kai žmogui sunku, tuomet bet koks negatyvus kitų žmonių žodis ar veiksmas tik dar labiau apsunkina jo padėtį: tarsi krautume ant išsekusio žmogaus nugaros vis didesnę naštą, kol ant viršaus uždėta nedidelė smiltelė jo nepargriauna..

Tuo tarpu supančių žmonių širdies šiluma – jų geranoriškumas, dėmesys, palaikymas, nuoširdus rūpestis, pagalba – gali tapti tuo praskaidrinančiu realybę lašu, kuris padės žmogui atsigauti ir rasti teisingus sprendimus.

Ir kaip dažnai, bėgdami per gyvenimą, mes nepastebime to “paskutinio lašo“ artėjimo ribos.. Nepastebime kitų kančios.

Kaip dažnai vejame nuo savęs mintis apie savo veiksmų priežastis, guosdamiesi, tuo, kad “visi gi taip bėga..“ Ir kaltiname save, jei atsiliekame, neatitinkame, nespėjame.

Bet kartais žmogui tiesiog būtina sustoti.

Pirmiausiai tam, kad turėtume galimybę ramiai pagalvoti. Apie savo gyvenimą, apie mūsų visų gyvenimą. Apie tai, kur taip bėgame. Kodėl pavargstame. Apie prasmę ir esmę. Ir kodėl tiek kančios pasaulyje, kur tos kančios priežastys.

Ir, svarbiausia, tie sustojimai reikalingi tam, kad bėgdami neprarastume žmoniškumo, kad pastebėtume, jog ne vieni mes susiduriame su sunkumais, kad aplink yra žmonės, kurie taip pat kenčia.. Kad ištiestume pagalbos ranką, sušildytume žodžiu ir gerumu.

Visais laikais žmoniją gelbėjo vienybė. Net sunkiausiu metu abejingumą, žiaurumą ir neteisybę įveikia žmoniškumas. Visų gerų žmonių dvasinė jėga, tarsi švyturys tamsoje, visada tampa kelrodžiu į šviesą, tiesą, harmoniją..

Būkime geri vieni kitiems – tame mūsų jėga ir vienybė. Dovanokime vieni kitiems savo širdies šilumą.. Ir tegul tai bus tas lemiamas šviesos lašas, kuris sušildys kiekvieną kenčiantį žmogų ir galutinai išsklaidys vienatvę, skausmą ir baimę.

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Patiriantis vidinę krizę žmogus dažniausiai kaltina save dėl prislėgtos būsenos, todėl labai svarbu suprasti vidinių krizių atsiradimo priežastis ir, žinoma, atrasti tų varginančių krizių įveikimo būdus.

Vidinė krizė – tai psichikos ilgalaikės įtampos pasekmė: išsekimas, perdegimas. Tačiau dėl ko ji atsiranda? Priežastys gali būti įvairios – ir asmeninės (liga, įtemptas gyvenimo būdas, bedarbystė, avarijos, netektis ir t.t..), ir globalinės (skurdas, nerimas dėl ateities, korupcija, karai ir t.t..).  Bendra yra viena: krizių krečiamo pasaulio problemos neišvengiamai paliečia ir kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Kaip iš to vaduotis? Pirmiausia – suprasti savo būsenos priežastį ir, svarbiausia – sudaryti sau sąlygas atsigauti, psichikai sustiprėti, o ateityje išmokti pajusti psichikos pertempimo pradžią ir neleisti pasiekti išsekimo ribą. Todėl labai svarbu įvertinti – kas šiuo metu mus supa, su kokia informacija ir su kokiais žmonėmis susiduriame, ką jaučiame.

Tokiu periodu jokiu būdu nesižvalgykime į visokius “sėkmingumo“ metodų patarėjus ar laimingą gyvenimą demonstruojančius žmones – jų “žvaigždiškumo“ kontrasto fone mūsų būsena atrodys dar beviltiškesnė ir niūresnė. Tai tik dar labiau demotyvuoja, skatina savigraužą ir gniuždo psichiką.

Dar didesnė klaida manyti, kad prislėgtam žmogui gali būti naudingi skatinantys veikti “spyriai“ ar kitokia grubi motyvacija. Arba – veikla, kuri jį išblaškytų, perjungtų jo dėmesį nuo slegiančios nuotaikos į kažką linksmesnio. Ne, tai tikrai akimirksniu “neišspirs“ žmogaus į palaimingą būseną..

Vidinę krizę patiriančiam žmogui reikalingi ne patarimai, ne spyriai ir ne išblaškymas, o laikas atsigauti – kuomet jis galės atsiriboti nuo įtampos šaltinių, pailsėti, palaipsniui sustiprėti ir po truputį atgauti ir vidinę ramybę, ir pasitikėjimą savimi. Tai vienintelis būdas galutinai nepalūžti.

Labai gerai, jei tokiu metu yra artimų žmonių palaikymas, kurie gali sukurti ramybės ir supratimo atmosferą. Bet ir pačiam žmogui tokiu periodu derėtų suprasti, kad jo sustiprėjimas didele dalimi priklauso nuo jo paties, ir adekvačiai derinti būtiną ramybę su prioritetinių veiksmų minimumu.

Tai reiškia, kad reikia mokytis pajusti savo būsenų svyravimus, tų svyravimų priežastis ir laiku įvertinti savo galimybes, kad neeikvotume savo jėgų tam, ko dabar negalime įveikti, ką galbūt lengvai įveiksime vėliau arba suprasime, kad to mums visai nereikia. Svarbiausia – išmokti išmintingai derinti veiklą ir poilsį.

Turėkime omenyje ir tai, kad mes visi esame skirtingi – esame iš skirtingų šeimų, su skirtingomis gyvenimo traumomis, skirtinga pasaulėžiūra ir patirtimi, skirtingu temperamentu ir charakteriu. Todėl naivu galvoti, kad skleidžiami visuomenėje standartai – visiems priimtini ir būtini, visiems vienodai svarbūs ir vienodai lengvai pasiekiami.

Taip pat svarbu suprasti, kad visų žmonių psichika turi tam tikras kritines pakantumo ribas, kurias peržengę, mes negalime ir toliau gyventi strese ir įtampoje, nes pertempta psichika pradeda negatyviai veikti žmogaus organizmą – prasideda psichosomatiniai negalavimai.

Esmė tame, kad žmogus negali ilgai arba nuolat gyventi negatyvume. Ir mūsų psichika, ir mūsų organizmas normaliai funkcionuoja tik ramioje, pozityvioje būsenoje – tuomet žmogus yra adekvatus, geranoriškas, kūrybingas, iniciatyvus.

Todėl psichologai teigia, kad negatyvi būsena – nenormali žmogui. Ir kai patiriame negatyvias emocijas, mums būtinai reikalinga pozityvių emocijų atsvara (vienai negatyviai – penkios pozityvios emocijos!), kad atgautume normalią, ramią, produktyvią psichikos būseną.

Sutikite, kad šiais laikais retas žmogus gali pasidžiaugti stabiliai ramia psichika.. Kaip sakė išradėjas Žakas Fresko – šiuolaikinės visuomenės būseną formuoja aplinka, t.y., sistema, kurioje mes visi gyvename, ir akivaizdu, kad ji yra ne tik neefektyvi, bet ir negatyvi.

Todėl ištikus vidinei krizei, nepulkime į savigraužą ir neviltį, bet ieškokime vidinės krizės priežasčių. Išmokime įvertinti savo galimybes, atskirti tai, kas iš tiesų yra svarbu ir būtina gyvenime, nuo primetamų šablonų – tuomet turėsime vertybes (kriterijus), kurie padės išsaugoti vidinę stiprybę ir nešvaistyti savo gyvenimo energijos.

Atminkime, kad gyvename dramatiškais permainų laikais, o tai nėra lengva.. Būkime dvasingi, mylintys, kūrybingi – tokie ir bus ateities žmonės.. Išsaugokime save ateinantiems geresniems laikams 🙂 ..

Gražios savaitės mums visiems 🙂 !