Aš aptikau spąstus, į kuriuos papuola visi žmonės, kurie nusprendžia keisti save. Tie spąstai guli pačiame paviršiuje, bet taip gudriai užmaskuoti, kad pro juos niekas iš mūsų nepraeis – būtinai įkliūsime ir susipainiosime.
Pati idėja “pakeisti save“ arba “pakeisti savo gyvenimą“ veda mus tiesiu taikymu į tuos spąstus. Nes praleidžiama labai svarbi grandis, be kurios visos pastangos nueis vėjais, o mes galime atsidurti dar blogesnėje situacijoje, nei buvome. Todėl kad norėdami pakeisti save arba gyvenimą, mes pamirštame pagalvoti apie tai, kaip mes sąveikaujame su savimi arba su pasauliu. O nuo to, kaip mes tai darome, ir priklauso, kas gi bus toliau.
Esmė tame, kad daugumai iš mūsų pagrindinis sąveikos su savimi būdas – prievarta. Nuo pat vaikystės mus mokė, kad reikia save laužyti, kad pasiektume pageidaujamą rezultatą. Valia, griežta disciplina, ir jokių nuolaidžiavimų! Ir ką mes tokiam žmogui bepasiūlytume saviugdai, jis visuomet taikys prievartą.
Joga? Aš taip išsekinsiu save joga, ignoruodamas organizmo signalus, kad paskui savaitę negalėsiu atgauti jėgų.
Reikia išsikelti tikslus ir jų siekti? Nusivarysiu iki ligų, kovodamas vienu metu už penkių tikslų realizaciją.
Vaikus reikia auklėti gerumu? Rodysiu savo meilumą iki isterijų ir tuo pat metu išliesiu savo asmeninius lūkesčius ir susierzinimą ant vaikų.
Prievarta kaip sąveikos būdas – tai nuolatinė kova su savimi ir su kitais. Mes tampame panašūs į žmogų, kuris mokosi daugybės dalykų, mokėdamas tik viena: kalti vinis. Jis ir plaktuku gali kalti, ir mikroskopu, ir knyga, ir keptuve. Todėl kad nieko, išskyrus vinių kalimą, jis nežino. O jei kažkas nesigaus, jis pradės kalti “vinis“ į save…
Yra ir paklusnumas – dar vienas iš prievartos ties savimi būdų. Paklusnumo esmė tame, jog svarbiausia gyvenime – uolus instrukcijų vykdymas. Tai paveldėtas iš vaikystės paklusnumas, tik vietoje tėvų dabar – viršininkai, guru, psichologai, politikai, žurnalistai…
Tarkim, psichologo žodžiai apie tai, kaip svarbu bendravime išreikšti savo jausmus, paklusniojo bus priimti kaip įsakymas vykdyti – ne “svarbu išreikšti“, o “visada išreikšti“. Ir, ignoruodamas savo vidinius prieštaravimus, jis uoliai puola su visais aiškintis santykius.
Bet paklusnumas nesuteikia vidinės stiprybės, todėl žmogus pasineria į depresiją, negailestingai griaudamas ir save, ir savo santykius. Jis kaltina ir baudžia save už nesėkmes: “Man juk pasakė, kaip reikia teisingai, o aš nesugebėjau!..“
Ir kaip retai mumyse pasireiškia kitoks sąveikos su savimi būdas – dėmesingumas. Kai tu atidžiai stebi save, aptinki savo stipriąsias ir silpnąsias puses ir mokaisi su jomis apsieiti. Mokaisi save palaikyti, o ne “nuvaryti“. Rūpestingai, neskubėdamas ir gaudydamas save už rankos, jei tik įprasti seni būdai – prievarta ar paklusnumas – staiga iššoka į paviršių.
Ir, beje: kai tampi dėmesingas, neretai išnyksta ir noras save keisti…
Pagal Iljos Latypovo tekstą, vertė ruvi.lt
ruvi 
Sveiki, Rūta,
Jūsų tekstas leido palyginti mano asmenišką patirtį. Skaičiau ir vis mintyse atgamindavau, kas vyko manyje kai pradėjau stebėti savo asmenybę, ko turėjau “atsisakyti“, kaip atėjo suvokimas kas yra paklusnumas, kas yra valia. O prievarta – va tokio žodžio neteko naudoti, nes ją mačiau vaikystėje, panašiai, kaip aprašyta. Mano siekis pakeisti save kilo iš girdėjimo “mylėkite save“. Aš pradėjau abejoti ar man patinka tokia kokia esu ir patyrinėjusi supratau, kad nelabai, tuomet analizavau toliau. Trumpai tik pasakysiu, kad nuolankumą atradau po savo pačios reakcijų ir emocijų, kilusių minčių tam tikrose situacijose. Valią lygiai taip pat atradau, suvokusi, iš tam tikrų situacijų, įvykių, kad kitaip būsiu “kilimėlis kitam“, “einanti paskui bet kurį nesąmoningą“, ir pan. Beje, “būk savimi“ neperseniausiai atradau sau, nors kritiškai vertinau šį sakinį seniau. Visos tos situacijos ir įvykiai leido suvokti tam tikrų būsenų, emocijų, reakcijų prasmę ir parodė, kad kai kurios, kai kuriais atvejais yra būtinos. Tai vedė prie supratimo, kas gi vadinama “harmonija“. Tapo aišku link ko turėčiau eiti, arba bent susikūrė supratimas tos sąvokos. Viską kuria įvykiai, situacijos – jie sudaro galimybę, sąlygas mums patiems pažinti save, išryškina mūmyse esančias asmenybės savybes (emocijas, jausenas, būsenas, reakcijas) ir jas pažinę galime jas arba priimti, arba taisyti. Tokia ir gaunasi man išvada – sakymas, kad reikalingos visos emocijos, pasitvirtina, kaip kitaip pažinsi kas yra verkimas, liūdesys. Kaip einama savęs pažinimo link – stebėjimu savęs ir aplinkos. Stebi, lygini su buvusiom situacijom, su savaime mintyse iškylančiais buvusiais įvykiais, savo buvusiais jautimais. Tam kad atsigamintų savaime viskas ir reikia ugdyti sąmoningumą, ugdyti mąstymą, plačiau matyti viską, lavinti jį. Tokia štai maždaug grandinėlė nusineria iš mano patirčių. Aš jau sugebu pastebėti kai ką plačiau, iškyla palyginimai, iškyla savaime kai kurios būtinos detalės, kurios parodo kas svarbu naujoje situacijoje ir kaip reikėtų arba nereikėtų elgtis, reaguoti, netylėti, būti stebinčiam ar pasakyti ką nors. Bet viskas yra judėjime, taigi jis tęsiasi. Mąstymą lavinu, plečiu užsirašydama savo mintis, reakcijas, gvildendama įvykius, savo jausenas. Aišku bendraudama, dalindamasi su kitais, klausydama jų. Tai svarbi paties savęs augimo dalis. Pačioje pradžioje savęs auginimo didelę įtaką mąstymo lavėjimui padarė gyvenime netyčia sutiko žmogaus knyga. Knyga kvietė diskutuoti su autoriumi, kėlė savas mintis, kartais net aršiai skatino atstovėti savo supratimą, skaitydama tapdavau autoriaus vos ne realiu pašnekovu, ir buvo tokių momentų, kai mintyse pradėdavo kurtis savo pačios knyga. Pats jos tekstas veikia skaitantįjį, tuo ji skiriasi nuo kitų dabartinių lavinančių knygų. tiek trumpai apie mano kelią :))
Geros dienos mums visiems ir šiltos pavasarėjančios nuotaikos, kurią kuria rytais paukščių čiulbėjimas, ulbėjimas:))
PatinkaPaspaudė "Patinka": 2 asmenims
Labas, Rūta!
Tikrai, nėra paprasta šiame gyvenime susigaudyti, kaip ir kodėl pakliūname ar patys sukuriame vienokias ar kitokias situacijas, ir, apskritai – kas yra žmogus ir ką gi jis čia veikia šioje Žemėje.. Juk iš esmės žmogus jau gimsta su visomis žmogiškomis savybėmis, su prigimtiniu dvasingumu, bet aplinkybės, kuriose mes gimstame, sistema kurioje gyvename, palengva užslopina tas visas žmogaus prigimtines savybes.
Todėl savęs pažinimas – tai nelengvas išsigryninimo kelias, kai turime atsikratyti visko, kas slopina mūsų prigimtines savybes. Būti savimi, tapti savimi, pažinti save tikrąjį, suprasti savo dvasinę prigimtį – štai pagrindiniai klausimai, kuriuos galiausiai visi pradedame aiškintis. Ir straipsnyje pabrėžiami svarbūs dalykai – mūsų sąveika su savimi ir aplinka yra nesveika, griaunanti (prievarta ir paklusnumas..) Jei atidžiau pažvelgsime į žmonių bendravimą, santykius šeimose, santykius tarp valstybių – visur pamatysime tuos pačius nesveikus tarpusavio sąveikos būdus. O kai tarpusavio sąveika yra destruktyvi, tuomet žmonės kenčia ir kankina kitus..
Ir Jūs teisingai pastebėjote – būtent tuomet, kai pradedame stebėti savo ir kitų elgesį, o ypač to elgesio pasekmes – mes aiškiai pamatome visas destruktyvumo priežastis ir galime jų atsisakyti savo pasaulėžiūroje, savo bendravime, savo šeimoje.. Ir tuomet jau pokyčiai – šviesūs, pozityvūs – vyksta savaime, nes keičiame bendravimo pagrindus ir pradedame vadovautis savo prigimtinėmis dvasinėmis savybėmis 🙂 .. Ir, atrodytų, viskas paprasta: vadovaujamės negatyvumu – turime negatyvias pasekmes, vadovaujamės dvasinėmis vertybėmis – turime pozityvias pasekmes..
Ačiū, miela Rūta, kad dalinatės savo patirtimi 🙂 ! Pavasarinės gėlėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !
PatinkaPaspaudė "Patinka": 2 asmenims