Paskutinis lašas

Dauguma esame tai patyrę kai sunku, kai iš bejėgiškumo rankos svyra..

Kad būna tas paskutinis lašas, kuris arba mus galutinai prislegia, arba.. netikėtai praskaidrina visą mus kaustantį niūrumą.

Kai žmogui sunku, tuomet bet koks negatyvus kitų žmonių žodis ar veiksmas tik dar labiau apsunkina jo padėtį: tarsi krautume ant išsekusio žmogaus nugaros vis didesnę naštą, kol ant viršaus uždėta nedidelė smiltelė jo nepargriauna..

Tuo tarpu supančių žmonių širdies šiluma – jų geranoriškumas, dėmesys, palaikymas, nuoširdus rūpestis, pagalba – gali tapti tuo praskaidrinančiu realybę lašu, kuris padės žmogui atsigauti ir rasti teisingus sprendimus.

Ir kaip dažnai, bėgdami per gyvenimą, mes nepastebime to “paskutinio lašo“ artėjimo ribos.. Nepastebime kitų kančios.

Kaip dažnai vejame nuo savęs mintis apie savo veiksmų priežastis, guosdamiesi, tuo, kad “visi gi taip bėga..“ Ir kaltiname save, jei atsiliekame, neatitinkame, nespėjame.

Bet kartais žmogui tiesiog būtina sustoti.

Pirmiausiai tam, kad turėtume galimybę ramiai pagalvoti. Apie savo gyvenimą, apie mūsų visų gyvenimą. Apie tai, kur taip bėgame. Kodėl pavargstame. Apie prasmę ir esmę. Ir kodėl tiek kančios pasaulyje, kur tos kančios priežastys.

Ir, svarbiausia, tie sustojimai reikalingi tam, kad bėgdami neprarastume žmoniškumo, kad pastebėtume, jog ne vieni mes susiduriame su sunkumais, kad aplink yra žmonės, kurie taip pat kenčia.. Kad ištiestume pagalbos ranką, sušildytume žodžiu ir gerumu.

Visais laikais žmoniją gelbėjo vienybė. Net sunkiausiu metu abejingumą, žiaurumą ir neteisybę įveikia žmoniškumas. Visų gerų žmonių dvasinė jėga, tarsi švyturys tamsoje, visada tampa kelrodžiu į šviesą, tiesą, harmoniją..

Būkime geri vieni kitiems – tame mūsų jėga ir vienybė. Dovanokime vieni kitiems savo širdies šilumą.. Ir tegul tai bus tas lemiamas šviesos lašas, kuris sušildys kiekvieną kenčiantį žmogų ir galutinai išsklaidys vienatvę, skausmą ir baimę.

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !