Kategorija: Saviugda

Prarasti dvasinę pusiausvyrą labai lengva. Kažkas pasakė arba padarė kažką nemalonaus, įvyko kažkas blogo, jus įtraukė į konfliktą ar ginčą, parašė jums įžeidžiantį komentarą…

Atrodytų, tai smulkmena. Tačiau dvasinė pusiausvyra sutrikdyta. Ir jūs pajuntate susierzinimą, nerimą, bejėgiškumą…

Dvasinė pusiausvyra – subtilus ir trapus dalykas. Pakanka lengvo postūmio, kad ją pažeistume. Ir tuomet pasipila nemalonumų virtinė, ir sveikata gali sušlubuoti. Ypač jei tas nemalonus įvykis buvo netikėtas, tarsi smūgis į nugarą. Smūgis, nuo kurio jūs praradote pusiausvyrą ir pradėjote kristi. Dar nesuklupote, bet netrukus suklupsite…

Toks smūgis ypatingai pavojingas, jei jūs esate linkę “užstrigti“ negatyvume ir ilgai pergyventi traumuojančius įvykius. Jei tokie pergyvenimai trunka ilgiau nei tris valandas – tai jau kelia pavojų sveikatai.

Katastrofų ir nelaimingų įvykių aukos dažniausiai žūsta būtent per pirmąsias tris valandas. Ne nuo traumų ar žaizdų, jie gali ir visai fiziškai nenukentėti. Jie žūsta nuo streso pasekmių, dėl dvasinės pusiausvyros pažeidimo. 

Žinoma, po konflikto ar ginčo jūs nežūsite, bet sugrąžinti dvasinę pusiausvyrą galima gana greitai, tik reikia suprasti, kaip tai padaryti.

Ar žinote, kad po peštynių ar stresų beždžionės skubiai ieško galimybės apkabinti savo mažylius arba pasidalinti maistu? Jos ieško būdų išreikšti savo prieraišumą ir švelnumą – ir teisingai daro.

Streso metu organizme pasklinda kenksmingi ir griaunantys hormonai. Juos reikia “užgesinti“ teigiamais hormonais. Meilės ir laimės hormonais. Ir šie hormonai pasigamina po švelnių prisilietimų, po jaukaus bendravimo ir gerų santykių su artimais žmonėmis.

Visai nebūtina kažką apkabinti. Bet galima nedelsiant padaryti kažką gero kitiems. Pamaitinti šunį arba katę, paberti lesalo paukščiams, pažymėti draugo straipsnį širdute, pasakyti gerus žodžius bendradarbiui ar giminaičiui, arba – kaimynui.

Padovanoti kam nors mažą dovanėlę. Galima ir didelę! Tiesiog pradėti geranorišką bendravimą savo artimiausioje aplinkoje – štai ką reikia kuo greičiau padaryti. Ir organizmas tą pačią akimirką pradės gaminti “geruosius“ išsigelbėjimo hormonus. Štai taip jis veikia.

Ir dvasinė pusiausvyra sugrįš. Bus atkurtas teisingas balansas. Ir “smūgio“ pasekmės išnyks, išsisklaidys. Jūs nesuklupsite! Dar daugiau – jūs žymiai greičiau pamiršite nemalonų įvykį. Jis išblės jūsų atmintyje, nepavirsdamas kankinančiais prisiminimais.

Todėl trijų valandų bėgyje būtina susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą. Ne skundais ir pasakojimais apie tai, kas įvyko, bet štai tokiu būdu – “gerais darbais“. Gerais žodžiais ir poelgiais galima pilnai nukenksminti nemalonumų pasekmes. Ir išsaugoti savo sveikatą bei jėgas.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Geros ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Žmogiškumas susietas su supratingumu. Tik tuomet, kai mes suprantame kitų žmonių jausmus, jų veiksmus, jų skausmą kaip savo asmeninius – mes sugebame išreikšti užuojautą ir suteikti jiems pagalbą.

Galima daug kalbėti ir cituoti gražias frazes apie dorovę, dvasingumą ir altruizmą, bet jei realiame gyvenime viso šito nėra – tuomet to ir nėra. 

Jei savo kelyje jūs sutikote žmogų, kuriam reikia pagalbos arba jis yra sudėtingoje gyvenimo situacijoje, tai nesvarbu, kas tai per žmogus ir kodėl jis atsidūrė tokioje situacijoje, svarbu tik viena – sugebate jūs išreikšti geraširdiškumą ir užuojautą, ar nesugebate išreikšti šių savybių.

Tai ir yra žmogiškumo testas: žmonių savitarpio pagalba. Adekvatūs santykiai su kitais žmonėmis įmanomi tik tada, kai mes aiškiai suvokiame, kad nesame viršesni už juos ir kai kuriame santykius, grįstus meile, vienybe, rūpesčiu, santarve. 

Iškreiptas karmos dėsnio supratimas taip pat formuoja cinišką požiūrį į realybę. Kai tarsi “kiekvienas gauna tai, ko nusipelnė“ ir “pats kaltas dėl savo kančios“. Taip mes galime pateisinti bet kokį žiaurumą ir prievartą, bet kokius karus ir pjautynes tarp tautų. Niekas neneigia atpildo logikos, tačiau tuo pat metu tai yra ir žmogiškumo testas.

Būti abejingu kitų kančiai – ne humanizmas. Tai asmeninės patirties trūkumas. Tai savęs pažinimo trūkumas ir nesuvokimas, kad bet kurią akimirką ir mes patys galime atsidurti tokioje pat nevilties ir skausmo būsenoje.

Žmogiškumas – tai pagrindinė savybė, apibūdinanti mus kaip žmones. Jei mes prarandame gerumą ir jautrumą kitų kančiai, jei nesugebame įgyvendinti savitarpio pagalbos, tuomet sutelkiame visą dėmesį tik į save: į savo išgyvenimus, emocijas ir problemas, bet tuo pačiu – prarandame ir savo žmogiškumą. Tai tiesus kelias į priešiškumą su kitais.

Žmogiškumas – tyra ir subtili dvasinė savybė, kuri kartais subrandinama nelengvuose išbandymuose, kuriuose gimsta vienybės su visais suvokimas.

Padėdami kitiems, mes padedame ir sau, kurdami sveiką sąveiką tarp žmonių. O vienybėje mes visi, tarsi gėlės žiedai, skleidžiame savo gražiausias dvasines savybes, dovanodami jas visų mūsų bendrai gerovei.

Padėka autorei! Pagal Irinos Konovalovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Aš kiekvieną dieną sutinku žmones, kuriems viskas aišku gyvenime ir kurie viską žino. Jie skaitė daug knygų ir dalyvavo tūkstančiuose mokomųjų kursų. Jie supranta absoliučiai viską. Jie žino, kas teisinga, o kas neteisinga. Ir moka tai paaiškinti sau ir kitiems. Bet kažkodėl laimės jų gyvenime tai neprideda. Na, nei lašelio. Ir apskritai niekur jų nenuveda.

Bet esmė ne žinojime, kaip gyventi, o tame, kad gyventum savo gyvenimą taip, kaip sugebi.

Kad liautumeis bandyti užtempti ant savo neteisingos biografijos knyginius šablonus apie gerovę bei nušvitimą, ir savo kailiu patirtum viską, ką tenka patirti, ir mokytumeis savo pamokas.  ⠀

Kad išeitum už teorinių šablonų ribų ir pradėtum praktikuoti savo asmeninį gyvenimą.

Net jei jūs tiksliai nežinote, kaip reikia, bet jums gaunasi tik taip, kaip gaunasi, tai vis vien geriau, nei žinoti ir nieko nedaryti. Arba daryti ir koneveikti save už tai, kas padaryta.
⠀
Visos psichologinės teorijos sukurtos idealiems žmonėms, kurių tiesiog nėra.

Žinios – tai viso labo žemėlapis, o gyvenimas – tai vietovė. Ir kiekvienas orientuojasi toje vietovėje, kaip sugeba. Ir kuo toliau bei sąžiningiau jūs pragyvenate savo neteisingą gyvenimą, suvokdami tai, kas vyksta, tuo daugiau jūs turite šansų atsidurti ten, kur iš tiesų norite būti, ir pasiekti tų rezultatų, kurių tikitės.
⠀
Arba tiesiog gyventi laimėje, džiaugsme ir harmonijoje, kuri atsiranda ne iš žinių, o iš suvokimo pilnatvės, patirties ir gilaus savęs pažinimo.

Padėka autorei! Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio, pavasarinės šilumos mums visiems 🙂 !

Jei jums gėda dėl kitų žmonių elgesio – jūs ypatingas žmogus su asmenine misija. “Ispaniška gėda“ – tai kuomet gėda dėl kitų. Ką tai reiškia ir kodėl mums gėda dėl kitų?

Kažkas elgiasi palaidai, begėdiškai; grubiai kalba su padavėju; įžūliai meluoja; giriasi; pasakoja nešvankius anekdotus… Arba kažką pagavo vagiant, viešai apkaltino… Kažkas ne pagal amžių rengiasi jaunatviškais drabužiais, nors pats jau seniai pensijoje… Kažkas garsiai traukia į save sriubą, tarsi sugedęs siurblys…  Ir jiems visai ne gėda, tiems žmonėms. Kažkodėl gėda jums. Net jei tai filme vyksta – jūs nusisukate ir stengiatės praleisti nemalonų epizodą. Aplinkiniai juokiasi arba piktinasi, o jums gėda. Kas per nesąmonė?

Tai “ispaniška gėda“; būtent ispanai sugalvojo pavadinimą šio keisto jausmo išraiškai. Psichologai gėdą dėl kito žmogaus skaito projekcija; atseit, kadaise jūs patys pakliuvote į panašią situaciją, jus sugėdino arba išjuokė, štai pasąmonė jums ir priminė tą gėdos momentą, jūsų gėdos, asmeninės. Bet juk jūs nečepsėjote valgydamas; jūsų nekaltino vagyste, jūs neapšaukėte necenzūriniais žodžiais aptarnaujančio personalo! Taip kad tokį paaiškinimą tegul psichologai pasilieka sau; galbūt, jie taiko tai savo asmeniniams prisiminimams.

Tai empatijos išraiška – štai kas yra ta “ispaniška gėda“. Tai ypatinga unikali savybė, kurią ne visi išvysto. Dabar ir mokslininkai patvirtino, kad empatiškų žmonių protas veikia ypatingu būdu. Jie gali pilnai suprasti kitų žmonių būseną, tiesiog “nuskaito“ emocijas ir net mintis.

Bet maža to, kad esate empatas. Jūs dar turite aiškų suvokimą ir pojūtį to, ką Kantas vadino “dorovės įstatymu“. Jūs akimirksniu atskiriate gėrį nuo blogio, teisybę nuo neteisybės. Ir dar jūs esate geraširdiškas; jumyse nėra žiaurumo, jūs nesidžiaugiate net priešų nesėkmėmis… Jūs ypatingas žmogus su savo asmenine dvasine misija, štai kame reikalas.

Ir ši nelengva dalia – gėdintis dėl kitų – tiesus įrodymas, kad jūsų misija gyvenime – saugoti, ginti, padėti, gelbėti, rūpintis, atkurti teisingumą. Tai jūsų pašaukimas.

Pavyzdžiui, žmogus turi absoliučią klausą ir nieko apie tai nežino. Bet kiekviena blogai sugrota nata verčia jį skausmingai susigūžti, nes jis tiesiog fiziškai negali girdėti falšo! Todėl, kad jis yra apdovanotas absoliučia klausa. Jo pašaukimas – muzika, tai akivaizdu. Taip pat, kaip ir pašaukimas tų, kurie jaučia “ispanišką gėdą“ – daryti gerus darbus ir ginti teisingumą. Taikiai ginti. Tai jūsų misija.

Į jus dažnai kreipiasi pagalbos; nepažįstami žmonės atveria jums savo sielą; jūs galite nuraminti ir palaikyti žmones vos keliais žodžiais? Jūs jaučiate, kad kažkam sunku arba nedrąsu ir subtiliai nukreipiate pokalbį kita tema?

Jūs ypatingas žmogus, ir reikia tai žinoti. Su absoliučia sielos klausa. Ir reikia ieškoti savo kelio. Tai nėra lengva, bet svarbiausias brandžios sielos požymis yra – ir kelią jūs tikrai atrasite.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vetė ruvi.lt

Ramios ir geros savaitės mums visiems 🙂 !

Empatija yra viena iš esminių prigimtinių žmogaus savybių, kurios paskirtis – harmoninga sąveika su žmonėmis ir visa gyvybe, visaapimantis vienybės pojūtis, intuityvūs pojūčiai, santarvė ir kūrybinis bendradarbiavimas.

Galimybė suprasti žmogų, pajutus tai, ką jaučia jis – viena iš vertingiausių empatijos savybių. Matyti kitame save, jausti tai, ką kiti jaučia – didelė dovana, bet kartu ir didelė atsakomybė.

Jausdamas visą spektrą savo ir kitų žmonių išgyvenimų, toks žmogus suvokia visą kančios ir skausmo gilumą, todėl niekada nesuteiks kitiems nei skausmo, nei kančios.

Giliai jausdamas kitų žmonių vidinę būseną, empatas negali likti nuošalyje, jei kitas žmogus kenčia. Todėl pasireiškia jo natūralus poreikis dėti visas įmanomas pastangas, kad kenčiantis žmogus pajustų palaikymą, kad patikėtų savo jėgomis, kad jam pasidarytų nors truputį lengviau.

Empatas žino, kad sunkiu gyvenimo periodu žmogui būtina tiesiog žinoti, kad jis ne vienas, kad yra šalia kažkas, kas palaikys ir pagelbės tiek, kiek galės. Juk kartais sunkumų palaužtam žmogui reikia visai nedaug: paguodos, patarimo, bet kartais reikia ir konkrečios pagalbos, kad jo gyvenimas galutinai nesugriūtų.

Tarp kitų empatijos pusių galima išskirti ir kolektyvinių energijų ir jausmų poveikį empatui. Todėl jautriam žmogui sunku būti prekybos centruose ar masiniuose renginiuose, ypač jei juose dominuoja agresija, apgaulė, pyktis ar bet koks kitoks negatyvumas.

Taip pat blogai empatišką žmogų veikia ir kažkokie trumpalaikiai arba ilgalaikiai negatyvūs sukrėtimai, įvykiai ar periodai visuomenėje ir visame pasaulyje: jis negali likti tam abejingas, nes nesijaučia gerai, jei aplink žmonės kenčia. Tokiais atvejais jis jaučiasi sutrikęs, bejėgis, nusivylęs.

Atgauti jėgas, vidinę pusiausvyrą ir ramybę empatui padeda vienatvė, jo asmeninė erdvė. Būtent taip, ir tik taip jis stabilizuoja savo vidinę būseną, nes nenori užkrauti kitiems savo sunkių išgyvenimų. Ypač gerai jis jaučiasi gamtoje, atokiau nuo didmiesčių.

Empato polinkis vienatvei gali kažkam atrodyti kaip išdidumo demonstravimas, kaip vengimas bendrauti, tačiau jam tai retkarčiais tiesiog būtina, kad galėtų sumažinti vidinę įtampą ir pailsėtų. Nes jam kartais tiesiog nebelieka jėgų net mandagaus pokalbio palaikymui.

Labai įdomus bendravimas su empatišku žmogumi: jis labai atviras, nuoširdus, geranoriškas ir puikiai jaučia pašnekovo būseną. Jei žmogus nuliūdęs, susikrimtęs, jis visada suras paguodos žodžius, o jei laimingas – nuoširdžiai kartu pasidžiaugs.

Tačiau yra ir kita bendravimo su juo pusė – empatiškas žmogus labai gerai jaučia apgaulę ir melą, ir atspindi visa tai tarsi veidrodyje, o pašnekovas dėl to pasijunta ne tik nejaukiai, bet ir gali pradėti jausti empatui priešiškumą, nors bendravimo pradžioje empato nuoširdumas jam kėlė simpatiją.

Bet jei būsime su juo nuoširdūs – turėsime geraširdišką ir ištikimą draugą. Su savo artimais ir mylimais žmonėmis empatai sukuria labai ypatingą vidinį ryšį, o savo namuose kuria jaukią geranoriškumo ir meilės atmosferą.

Ir, aišku, kyla klausimas: empatija kažkoks išskirtinis gebėjimas, ar tokią savybę turi kiekvienas žmogus? Žinoma, tai prigimtinė mūsų visų savybė, tačiau… ją užgesina egoizmas. Ir tikrai, jei tik nori, ją gali atgaivinti kiekvienas žmogus.

Tereikia savo gyvenime pradėti įgyvendinti visų šviesuolių kartojamą paprastą mintį: “Nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum patirti“ – tuomet ir skausmo, ir kančios pasaulyje bus vis mažiau, o mes vieni kitiems linkėsime tik gero: skleisime meilę, įkvėpimą ir gerumą 🙂 . Nes esame visi susieti 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros, ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Žinote, net metalas pavargsta. Kaupiasi akiai nematomi pažeidimai, palaipsniui, veikiant išorinėms sąlygoms. O paskui metalas pradeda irti. Subyra. Visiškai netikėtai tiems, kas naudojosi mašina arba mechanizmu. Viskas buvo kaip įprasta, o paskui viens! – ir sulūžo.

Taip ir žmoguje kaupiasi moralinis nuovargis. Smulkūs barniai, nuoskaudos, spaudimas, nesupratimas, išnaudojimas, abejingumas, netektys, praradimai – visa tai žmogus stojiškai ištveria. Ir aplinkiniai skaito jį geležiniu, plieniniu! Kaip ramiai pakelia likimo smūgius ir kitų žmonių smūgius šis žmogus!

O iš tikrųjų, viskas kaupiasi ir sumuojasi. Metalas pavargsta. Ir stiprus žmogus staiga suserga ir nusilpsta, tiesiog mūsų akivaizdoje pradeda byrėti. Arba nutraukia santykius, kuriuos ilgai brangino ir palaikė. Palieka darbą, kuriuo gyveno.

Moralinį nuovargį galima atpažinti gerokai prieš tai, kai žmogus palūžta.

Ir svarbiausias požymis – dingsta džiaugsmas. Džiaugsmas santykiuose, kai lyg ir viskas gerai. Džiaugsmas darbe dėl pasiekimų. Net apdovanojimai nesuteikia ypatingo džiaugsmo. Dingo moralinis pakilimas. Žmogus viskam abejingas.

Antras požymis – reikia save nuolat versti kažką daryti. Žmogui tenka prisiversti daryti tai, ką jis anksčiau darė su įkvėpimu. Jis tiesiog verčia save per jėgą; bet jėgų vis mažiau.

Ir trečias požymis – žmogus pradeda “byrėti“. Tai ten suskausta, tai ten. Nieko rimto! Bet atsigauti pilnai nesigauna. Ir tokie negalavimai atsiranda būtent tuomet, kai reikia sugrįžti į darbą, į santykius, kurie išsekino ir išvargino. Net jei pats žmogus sau to nepripažįsta.

Moralinį nuovargį gali patirti net patys stipriausi žmonės. Ir jiems jis itin pavojingas; jie kenčia iki paskutiniųjų. Ir pačiu netikėčiausiu metu mašina sustoja arba sulūžta. Ir žmogus sulūžta. Todėl kad žmonės ne geležiniai ir ne plieniniai.

Net metalas pavargsta; ir žmogaus siela pavargsta, jei jos netausoti, nepalaikyti ir žaloti smulkiais smūgiais ir pažeidimais…

Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Yra tokia gili vidinė būsena – “vidinė rauda“. Ir turima omenyje ne ašaros tiesiogine prasme, o sielos skausmas, tarsi siela verktų. Ši savybė būdinga empatams ir visiems jautriems žmonėms, kurie turi ypatingą ryšį su supančiu pasauliu.

Bet būti tiesiog jautriam tai vienokia būsena, tačiau turėti globalinio lygio ryšį, kai jautrumas apima visą Žemę ir jausti ją, kaip gyvą esybę, kuri pavargo nuolatiniame balanso ir harmonijos atkūrimo procese – tai jau visai kas kita.

Balanso atkūrimo procesas yra skausmingas – tai būdas atsikratyti visko, kas pažeidžia Kūrinijos tvarką, kurioje viskas idealu ir stebuklingai gražu. Kūrinija saugo savo harmoniją.

Ir žmogus, jei jis sąmoningas, taip pat saugo savo harmoniją ir pilnatvę, ir yra ekologiškas su kitais. O didelis jautrumas ir sukelia būseną, tarsi siela verktų, nes žmogus jaučia visus ir viską, kas jį supa. Jis jaučia globalinį skausmą – kiekvieno žmogaus, kiekvieno gyvūno ir net augalo skausmą.

Jautrūs žmonės atlieka labai svarbų vaidmenį harmonijos ir tvarkos atkūrimo procese savo aplinkoje – jie padeda kitiems, bet patys turi savybę “perdegti“ savo vidinių pergyvenimų sumaištyje.

Juk jie pergyvena ne vien dėl savęs, bet ir dėl savo artimųjų, ir net dėl visai jiems nepažįstamų žmonių. Todėl jiems reikia tausoti save, kad nesudegtų savo jausmų gaisre, bet galėtų ir toliau veikti visuotinei gerovei. Būtent dėl to jie turi išmokti laiku transformuoti savo “vidinę raudą“ į vidinę ramybę ir pusiausvyrą.

Jūs galite padėti kitiems tik tuomet, kai esate stabiliai ramūs ir jautrūs, todėl jūsų emocijos turi būti suvaldomos. Tai labai svarbu, nes empatiški žmonės jaučia ne tik savo vidinio pasaulio, bet ir viso pasaulio pergyvenimus.

Norite išgirsti Kūrinijos širdį? Tuomet įsiklausykite į savąją…

Pagal A. Hofman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Bendraudami su žmonėmis, mes pastebime, kad vieni visiškai pasitiki bet kokia išorine informacija, o kiti –  nuolat ieško patvirtinančių įrodymų, ypač jei informacija atrodo jiems abejotina ar nepatikima.

Ir, žinoma, mums akivaizdus tokių žmonių mąstymo skirtumas – vieni remiasi viešais autoritetais, pakartodami jų nuomonę, o kiti ieško pirminės informacijos šaltinių, įvykių liudininkų pasakojimų arba faktų.

Toks žmonių mąstymo skirtumas sukelia ginčus ir konfliktus. Todėl svarbu suprasti, kodėl taip yra – vieni tiki, o kiti – tikrina? Ypač tai svarbu krizių ar socialinių sukrėtimų metu, nes tokiais atvejais žmonės nori žinoti viską apie vykstančius procesus, o prieštaringa informacija ar ginčai tik dar labiau didina nerimą, įtampą ir nesaugumo pojūtį.

Be to, jau dauguma žmonių suprato, kad ginčuose niekada negimsta tiesa – juk kiekviena pusė gina savo poziciją, o įrodyti greitai kažkam kitokią, dažnai priešingą poziciją, tiesiog neįmanoma, nes žmogus to iš principo nepriims, net jei gaus neginčytinus įrodymus.

Tiesa gimsta taikaus, geranoriško dialogo metu, kai sąmoningi, žingeidūs, kūrybingi žmonės dalinasi savo patirtimi, įžvalgomis, ir jų pokalbio tikslas – pasidalinti žiniomis, sujungti, apibendrinti, atrasti sąlyčio taškus, bendradarbiauti, o ne – pažeminti, susireikšminti, nukrypti į negatyvias emocijas ar asmeniškumus.

Taip ir su informacija: svarbus tikslas (kam ji mums reikalinga) ir informacijos šaltinis – kad netaptume tik nepatikrintos informacijos gavėjais ir perdavėjais, arba, dar blogiau – “sugadintais telefonais“, kurie interpretuoja ar iškreipia informaciją neatpažįstamai, klaidindami kitus žmones. Tai asmeninės atsakomybės klausimas.

Todėl labai svarbu kritiškai vertinti ir tikrinti informaciją – kad neapsigautume ar nebūtume apgauti, nes galime susidurti ir su sąmoningai skleidžiamu melu, ir su iškreipta informacija, kuria aklai tiki ją skleidžiantys žmonės. Juk informacija formuoja ne tik mūsų nuomonę, bet ir mūsų pasaulėžiūrą, o galiausiai – ir mūsų gyvenimą.

Kritinis informacijos vertinimas – tai mąstymo procesas, mąstyti kritiškai gali sąmoningas žmogus. Svarbi detalė – aiškiai mąstyti galime tik būdami visiškai ramūs, kai emocijos neįtakoja ir neblaško mūsų mąstymo. Todėl jei informacija mus sutrikdė, išvedė iš pusiausvyros – nusiraminkime, o tik po to ieškokime patikimų įrodymų ir faktų.

Kritinis mąstymas – tai gebėjimas užduoti teisingus klausimus, surasti ir ištirti patikimus informacijos šaltinius, palyginti informaciją su jau turimomis žiniomis ar savo asmenine patirtimi, naudotis savo intuicija, numatyti įvykių tendencijas, argumentuoti savo poziciją, atpažinti melą ir manipuliacijas. Tai labai vertinga savybė.

O kaip gi atsiranda viskuo aklai tikintys, ir – kritiškai mąstantys žmonės? Gebėjimas kritiškai mąstyti formuojasi vaikystėje, ir jei niekas to neužslopina (nes besivystantis vaikas užduoda labai daug klausimų, yra žingeidus, iniciatyvus, kūrybingas, smalsus, aktyvus..) , tuomet jo sąmoningumas, žingeidumas ir kritinis mąstymas išlieka visam gyvenimui. Jei tik tėvams ir pedagogams pakanka kantrybės, dėmesingumo ir išminties..

Jei ši savybė užslopinama vaikystėje, tuomet žmogaus kritinis mąstymas yra silpnas, dėl to jis lengvai pasiduoda kitų įtakai, yra priklausomas nuo kitų nuomonės, nepasitiki savimi. Bet nežiūrint į tai, jis periodiškai patiria akistatos su savimi akimirkas ir užduoda sau egzistencinius klausimus, todėl gali bet kada pradėti vystyti savo gebėjimą mąstyti kritiškai – juk tai prigimtinė mūsų savybė, kurią galime atgaivinti.

Kritinis mąstymas – labai svarbi žmogaus prigimtinė savybė, kuri suteikia mums laisvę adekvačiai vertinti realybę ir kurti sveiką sąveiką su žmonėmis ir aplinka. Nes tik su Tiesa ir Tiesoje mes galime gyventi harmoningai 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai pabus jūsų sąmoningumas, susiaurės jūsų draugų ratas. Jūs pastebėsite, kad įprasti pokalbiai su draugais ir pažįstamais kažkaip nesiriša. Lyg ir viskas taip, kaip buvo, bet kažkodėl tai jau neįdomu.

Todėl, kad jūs jau negalėsite palaikyti negatyvių pokalbių ir apkalbų: viskas blogai, visi aplink blogi, vyras nervina ir žmona dėl visko kalta. Jūs liausitės žaisti tuos veidmainiškus žaidimus ir tapsite nepatogiu žmogumi savo draugams, nes būsite gyvu priekaištu, nuolat primenančiu jiems, kad karalius – nuogas.

Jums pasidarys sunku dirbti nemėgiamą darbą ir dirbti kažką, kas neturi prasmės. Jūs arba pakeisite požiūrį į savo veiklą, arba kardinaliai ją keisite. Ir jei darbe jus laikė būtinybė, baimė ar įprotis, tuomet tai kaipmat išlįs į paviršių, ir jums teks kažką su tuo daryti.

Jūsų santykiai pradės braškėti per siūles. Nes dauguma santykių – tai ne pilnavertė dviejų žmonių sąjunga, o abipusių priklausomybių ir kompensacijų kamuolys. Jūs pajusite vienatvę. Todėl, kad nutrūks visi nereikalingi ir netikri ryšiai, kurie buvo grįsti egoizmu, savanaudiškumu ir tuštybe.

Jūs daugiau negalėsite meluoti nei sau, nei kitiems. Tiesiog fiziškai negalėsite (kaip Buratinas, kuriam meluojant augo nosis), dabar jūs visa savo esybe jausite apgaulę ir melą – žodžiuose, mintyse ir veiksmuose. Ir tai bus nemalonus pojūtis, tarsi katės nagų įdrėskimai jūsų sieloje. Ir ne, tai neatsijungia.

Jūs staiga pamatysite, kad aplink labai daug kančios. Ir jei anksčiau jūs buvote labai užsiėmę išskirtinai savo pergyvenimais – tai dabar jūs užjausite šalia jūsų kenčiančius žmones. Ir jūs būsite pasirengę padėti kiekvienam, visiems, ir bet kurią akimirką, kaip sugebėsite – nes kitaip jūs tiesiog negalėsite.

Jūs pajusite gėdą. Už savo žodžius ir poelgius praeityje, nes pažvelgsite tiesai į akis ir pripažinsite, kad klydote ir žeidėte kitus, ir esate už tai atsakingi. Kai tik tai pripažinsite – gėda praeis, o jos vietą pagaliau užims vidinė ramybė.

Jūs pradėsite mažiau kalbėti. Nes atkris viskas, ką jūs kalbėjote iš baimės, pavydo, egoizmo ar pykčio. Ir negalėsite daugiau rašyti smerkiančių ar įžeidžiančių komentarų internete, nes jums to jau nebereikės. Jūs suprasite, kad tyla – tai tikrai auksas.

Jūsų pasaulio vaizdinys sugrius. Ir jūs suvoksite, kad yra ne tik jūsų – vienintelė teisingiausia – nuomonė, ir – visos kitos nuomonės, bet – yra objektyvi realybė ir begalė galimybių žmonijai vystytis ir tobulinti šį pasaulį. O visi apribojimai – tėra išgalvotos ir primestos iliuzijos.

Jums teks imtis atsakomybės už savo gyvenimą. Jūs suprasite, kad nėra prasmės laukti gelbėtojų ar lyderių, kad daug kas gyvenime priklauso nuo mūsų pačių. Ir ta atsakomybė nebus jums našta – atvirkščiai, jūs pajusite palengvėjimą, nes pradėsite valdyti savo gyvenimą.

Štai taip, diena po dienos, viskas, kas netikra, primesta, dirbtina, veidmainiška, pradės byrėti, atverdami kelią vidinėms dvasinėms vertybėms. Tuomet viskas, kas tikra – pradės ryškėti, augti, skleistis ir stiprėti. Ir šis procesas – ne visada malonus ir darnus.

Dažniausiai tai skausminga metų metais kauptų įpročių ir iliuzijų griūtis. Bet kuomet jūs išsilaisvinsite iš kaustančių šablonų nuolaužų, jūs aiškiai suvoksite – tai buvo verta patirti.

Pagal E. Bodynos tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Stereotipai – tai ne tik stabilios emocinės reakcijos arba šabloniniai vertinimai, bet ir dominuojanti gyvenimo forma, kur žmogus neturi pasirinkimo galimybės, aiškaus požiūrio ir laisvos jausmų išraiškos.

Stereotipai valdo ribotą sąmonę, atlikdami pasirinkimą už žmogų: kaip ir į ką žiūrėti ir kaip reaguoti į tai, kas vyksta. Stereotipų klasta tame, kad pats žmogus jų nepastebi ir nesuvokia, jis nuoširdžiai tiki, kad šios įprastos mintys ir emocijos yra jo asmeninės.

Ir jei mes atseksime loginę stereotipinio mąstymo ir emocinių reakcijų eigą, mes pamatysime, kad jos yra susietos su “išlikimo programa“, kurioje apsauginės reakcijos į grėsmes visada yra pirmoje vietoje. “Išlikimo programa“ – tai kolektyvinis “žinių ir patirties“ kompleksas gyvenimui nepalankiose sąlygose.

Iš kartos į kartą vaikams buvo perduodamos nuostatos, kad pasaulis yra kupinas pavojų; kad pats gyvenimas – tai begalinis kliūčių ruožas; gyvenimas – tai nuolatinė kova su problemomis. Kovos koncepcija tapo gyvenimo prasme: kol mes kovojame, mes išliekame, bet dėl to greitas kūno ir psichikos susidėvėjimas mums garantuotas; o rūpestis artimaisiais visada vyksta nerimo ir baimės fone: “kad tik kokia bėda neištiktų“, bet tai neturi nieko bendro su meile.

Viso to pasekoje stereotipinis mąstymas yra kupinas negatyvumo, – pirmoje vietoje visada yra nepakantumas, nepasitikėjimas, nerimas ir baimė.

Tuo tarpu gebėjimas gyventi su džiaugsmu, išsaugant vidinę pusiausvyrą, tapo didele retenybe; kad patirtų džiaugsmą, žmonės sugalvojo specifines priežastis, susietas išskirtinai su išoriniais stimulais: palepinti save pirkiniais, apsilankyti kavinėje, gauti dovanų, švęsti šventes, pabendrauti su žmonėmis, kurie gali nudžiuginti…

Bet toks džiaugsmas – trumpalaikis, jis yra ne iš vidinio pasaulio, o iš išorinio, tarsi kažkieno sunormuotas arba suteiktas…

Stereotipai varžo gyvą išraišką, supakuodami sąmonę į dirbtines ribojančias normas ir savęs slopinimą. Tai, prie ko žmogus pripranta, sukuria komforto iliuziją, tačiau ne viskas, ką jis vertina kaip “gėrį ir teisingumą“, atneša gėrį į jo gyvenimą, – taip stereotipai sukuria prieštaravimus, kurdami konfliktus su gyvų jausmų išraiška.

Štai taip džiaugsmas, kaip gebėjimas su džiaugsmu žvelgti į pasaulį, į savo gyvenimą, į save – blokuojamas stereotipais su automatiniu apsauginių reakcijų rinkiniu, kurie sukausto gyvą suvokimą ir gyvą dalyvavimą savo asmeninėje realybėje.

Vystymasis ir tobulėjimas vyksta už stereotipų ribų. Mes patys turime tapti tais pokyčiais, kuriuos taip norime pamatyti pasaulyje.

Gebėjimas gyventi su džiaugsmu – tai sveikas dvasinės sferos pagrindas, tai dažnis, kuris yra aukščiau nerimo, kur jokie stereotipai nepasiekia, ir žmogus yra laisvas nuo iškreipto mąstymo, įtakoto svetimų nuomonių, svetimų reakcijų, svetimų poelgių.

Išsilaisvinimas nuo įprastų “minčių ir emocijų“ įvyksta tuomet, kai žmogus sąmoningai pats nusprendžia žengti už stereotipų ribų, tapusių jo įprasta komforto zona.

Tuomet atsiveria galimybė praplėsti savo horizontus, užmegzti gyvą sąveiką su realybe, kuri visai neprivalo būti problema, bet gali tapti individualia kūrybos erdve pačio žmogaus gebėjimų išraiškai… Šis procesas ir yra vystymasis, tai vidinis judėjimas iš pavojaus – į saugumą, iš problemų – į sprendimus, iš kančios – į ramybę, iš nerimo – į džiaugsmą.

Paleiskite savo džiaugsmą į laisvę, tam nereikia didžiulių pastangų – reikia tik pašalinti kliūtis į natūralią dvasinės sveikatos išraišką ir brandumą…

Pagal Svetlanos Orijos straipsnį, vertė ruvi.lt

Geros savaitės, šiltos rudeninės saulės mums visiems 🙂 !