Kategorija: Saviugda

Dažnai “tinginystė“ – tai visai ne tinginystė, o fizinis ir psichinis nuovargis, stresas. Būtinybė sulėtinti gyvenimą.

O dar – nenoras daryti tai, kuo netiki, ko daryti nenori, tai, kas tau kenkia, bet tu “privalai“.

Ir kuomet tau sako, kad tu “tingi“, tai gali reikšti, kad tu tiesiog nepatenkini kažkieno lūkesčių.

Silpnumas ir jėgų išsekimas kovo mėnesį gali būti avitaminozės simptomais, ypač vitamino D trūkumo, saulės šviesos trūkumo.

Tačiau “tinginystė“ gali būti ir patogus pateisinimas, maskuojantis daugelį neišspręstų klausimų. Pavyzdžiui, nenori kažko matyti, su kažkuo bendrauti – nurašai tinginystei. O iš tiesų jums nėra apie ką kalbėti, nėra kuo dalintis.

“Tingi“ aplankyti nuolat kritikuojančius ir kaltinančius giminaičius. “Tingi“ eiti į darbą, kuris nepatinka.

“Tinginystė“ – tai tarsi šiukšlių krepšys, į kurį išmeti skausmingus, nepatogius, nerimą keliančius klausimus, kurių negali ar tiesiog nenori spręsti.

O dar “tinginystė“ – tai manipuliacijos instrumentas, kuris suaugusiųjų naudojamas vaikų auklėjime. “Tu Nesistengi. Tu tingi“. “Poilsį reikia “užsitarnauti“. Ir, apskritai – “Myli tik tuos, kas daug dirba ir kas netingi“.

Ir tu dirbi iki išsekimo ir namuose, ir darbe, nes nori, kad tave mylėtų ir vertintų.

Atrodytų, kad žmogus, sakydamas tau “tu tiesiog tingi“, lyg ir nori tave paskatinti. O iš tiesų jis tau sako: “Aš noriu, kad tu padarytum tai, ko man reikia. Ir man nerūpi, ką tu jauti. Jei tu to nepadarysi, aš nubausiu tave paniekinimu“.

Tačiau reikia pripažinti, kad, taip, kartais mes iš tikrųjų pernelyg atsipalaiduojame ir tam, kad kažką padarytume, mus reikia truputį pastūmėti…

Bet nenurašykime iš karto visko tinginystei.

Pagalvokime, pasistenkime suprasti, kas gi iš tiesų slypi už to “Aš tiesiog tingiu“…

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip dažnai mes žvelgiame į laimę, lyg į kažkokį miražą, kuris vilioja toli horizonte. Tarsi eitume per dykumą, matytume toli priešakyje iškabą su užrašu “Laimė“ ir sakytume sau: “Jei sugebėsiu ten nukeliauti, tuomet būsiu laimingas“.

Kartais mes sugalvojame sau logišką paaiškinimą: “Kol kas dar negalime gyventi laimingai, nes nesumokėjome kredito už automobilį, bet, galbūt, nuo kitų metų balandžio jau bus gerai.“ Ir štai ilgai lauktas balandis ateina, bet… vaikai netikėtai suserga gripu, vėliau atvažiuoja pasisvečiuoti giminės, ir mes vėl sakome: “Na, kažkur spalio pradžioje tai jau tikrai…“ 

Tačiau mes taip ir nesulaukiame idealių sąlygų laimei! Pavyzdžiui, ilgai mokomės, gauname diplomą ir įsidarbiname ten, kur visą gyvenimą svajojome, bet… prasideda nesutarimai su viršininku.

Arba važiuojame su šeima į ilgai lauktas atostogas, o namuose paslysta ir griūdamas susilaužo koją tėvas… Ir mums vis atrodo, kad kažkada, ten, ateityje, gyvenime nebus jokių sunkumų. O tada tai jau būsime laimingi!

Žinoma, mes galime daug ką išspręsti, tačiau tikėtis ir laukti idealių sąlygų laimei – nerealu. Neatidėliokime savo laimės… Tiesiog atidžiau pažvelkime į savo gyvenimą – net sunkiais laikais yra tyro džiaugsmo akimirkos.

Padėka autoriui! Pagal E. Metjuz esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip dažnai žmonės skaito daugybę pačios įvairiausios dvasinės literatūros, bet vos tik jie susiduria su konkrečia patirtimi, kur reikia visas tas žinias pritaikyti – pasimeta, lyg ir nebūtų nieko nei skaitę, nei sužinoję. 

O juk gyvenimo patirtis daug vertingesnė už visas gautas žinias. Be asmeninės patirties visos žinios tuščios, tai lyg bevertis balastas galvoje.

Tuo tarpu dvasinės žinios per patirtį, per jausmus ir išgyvenimus tarsi atgyja, įgauna prasmę ir tampa mūsų sielos vertybe.

Juk galime nuolat kalbėti apie meilę artimiesiems, meditacijose siųsti visiems šviesos srautus, bet tik gyvenime pamatome, ar meilės energija tampa regima, ar jaučia ją žmonės (namuose, darbe, gatvėje, parduotuvėje…)

Galima daug kalbėti apie tikėjimą, apie pasitikėjimą Kūrėju, savo siela, aukštesniąja valia… bet tik konkrečioje gyvenimo situacijoje galime išreikšti savo dvasinę jėgą (išsigąsti, panikuoti.., ar – pasitikėti ir stengtis įžvelgti optimalius sprendimus).

Galima daugybę kartų svarstyti apie sąmoningo gyvenimo vertingumą, bet tik pačiame gyvenime galima tai patirti. Sąmoningumas – tai kuomet neįsitraukiame į užplūdusias mus emocijas ir audringas mintis. Tiesiog įdėmiai  viską stebime: tai, kas aplink mus ir kas mumyse. Tuomet viskas matoma daug aiškiau ir neprarandamas ryšys su aukštesniuoju aš ir siela.

Gyvenkime sąmoningai, pažinkime gyvenimą per gyvą patirtį! Tegul žinios bus taikomos gyvenime – tik per gyvenimo pažinimą mes atveriame savo tikrąją dvasinę prigimtį ir savo unikalumą.

Padėka autorei! Pagal M. Fjunia tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Būkime atviri…

Jums greičiausiai vargu ar pavyks pradėti levituoti arba vaikščioti vandens paviršiumi.

Ir vargu ar pradės šviesti nimbas virš jūsų galvos. Ir, ko gero, jūsų nepriskirs prie šventųjų.

Bet…

Jūs tikrai galite pažinti save, įveikti savo baimes, suvokti savo unikalumą.

Ir jūs tikrai galite sumažinti savo egoizmą iki mikroskopinių mažumų, atverti savo širdį, išskleisti savo sielos grožį.

Ir tikrai galite praskaidrinti kitų žmonių gyvenimą – daryti paprastus gerus darbus artimiems ir mylimiems žmonėms, paguosti ir įkvėpti nusiminusius, pagelbėti papuolusiems į bėdą, pradžiuginti tėvus, vaikus, draugus ar kaimynus…

Visa tai ir yra “paprasti stebuklai“…

Visa tai ir yra jūsų sielos šviesos išraiška šiame pasaulyje…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Dvasingumas – tai ne paskaitos. Ne atributika. Ne maldų kilimėlis. Ne pasninkas ir ne askezė. Ne sėdėjimas lotoso pozoje.

Dvasingumas – tai kasdieniniai sąmoningi veiksmai mūsų materialiame pasaulyje. Tai kuomet blogis sustoja ties tavimi, kai jis nesklinda toliau.

Bet ne tuomet, kai tu kaupi jį savyje, o kuomet kasdien, kiekvieną sekundę išsklaidai ir transformuoji blogį.

Kaip?

Pasirinkdamas savo būseną. Pasirinkdamas savo mintis. Galvodamas, ką tu galvoji. Būdamas dėmesingu – stebėdamas ir pastebėdamas, kas tiesiog dabar yra priešais tave. Juk ne atsitiktinai gyvenimas būtent taip susiklostė ir viskas tavo gyvenime būtent taip. 

Dvasingumas – kai grįžti namo ir myli pačius artimiausius žmones. Net tada, kai pavargai ar kai nėra jėgų. Kuomet tarp chaoso sugebi išsaugoti savo vidinę jėgą, kai atlikdamas paprastus darbus, tu sugebi atkurti vidinę pusiausvyrą.

Kai padedi, palaikai kitus žvilgsniu, žodžiu, veiksmu arba tiesiog savo buvimu šalia. Savo vidine ramybe ir vidiniu pasitikėjimu padedi kitiems pajusti ramybę.

Kai myli gyvenimą ir savo meile įkvepi kitus. Kai suvoki, kaip skirtingai kiekvienas iš mūsų išreiškia savo meilę…

Kuomet pradedi matyti ir jausti meilę viskame – rytinės kavos puodelyje, mylimo žmogaus akyse, praeivio šypsenoje, pavasariniame atgimime, vasaros žieduose, rudens spalvose, snaigių šokyje…

Dvasingumas – tai pats gyvenimas: sąmoningas, tyras, doras, šviesus, harmoningas … Tai besąlygiškos meilės išraiška, nuoširdus ketinimas pagerinti šį pasaulį.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Labai jautrūs žmonės – tai, akivaizdu, yra ateities žmonės.

Mokslininkai sako, kad jautriais ( HSP, highly sensitive people) žmonės gimsta. Tai ypatinga nervų sistemos ir smegenų organizacija, aktyvūs veidrodiniai neuronai…

Taip ir yra.

Bet esmė ne tik fiziologijoje.

Manau, kad didelis jautrumas – žmogaus ryšio su Dvasia ir su kažkokiais subtiliais pasauliais rodiklis. Iš čia – ir labai didelis kūno jautrumas, ir gebėjimas “skaityti“ ir priimti informaciją iš “niekur“, ir gerai išvystyta intuicija.

Informacija tiesiog ateina. Ir tam net ženklai nereikalingi. Ženklai, greičiau, yra tik patvirtinimas to, ką tu JAU žinai. Žinai, ir tiek. O po to tai įvyksta realybėje.

Dauguma jautrių žmonių yra kūrybingi, turi meninių gebėjimų. Jie rašo nuostabias eiles ir prozą, kuria muziką ir paveikslus, net jei specialiai to nesimokė. Jie sako, kad nesupranta, kaip tai vyksta. Tiesiog kuria “Sraute“.

Dabar toks laikas, kai gebėjimas jausti ir intuicija labai aktyviai vystosi ir išryškėja daugeliui žmonių.

Tačiau tie, kas jau gimė labai jautrūs, tampa dar jautresni, imlesni. Dar geriau jaučia ir priima ne tik praktinę žemišką informaciją, bet ir informaciją iš žymiai subtilesnių lygių.

Aš manau, kad būtent tokie žmonės jau kuria ir kurs naują pasaulį. 

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tam, kad suprasčiau ir priimčiau kažkokią informaciją arba kažkokį pasaulio reiškinį, reikalingas pagrindas, pasiruošimas – žinios, patirtis. Ir iki to pagrindo reikia nueiti tam tikrą kelią.

Pavyzdžiui, aš suprantu, kad nesugebu įvertinti sudėtingos matematikos užduoties sprendimo, suprasti kažkokių literatūros žanrų gilumos, tapybos ar muzikos stilių, todėl nepradėsiu jungtis į diskusijas šiomis temomis. Tam aš neturiu pasiruošimo, raktų supratimui. Ir juo labiau neneigsiu jų vertingumo tik todėl, kad aš jų nesuprantu.

Todėl aš taip pat nelaukiu, kad kiti žmonės supras ir priims tai, ką aš siūlau, kuo dalinuosi. Net tie, kas turi apie tai supratimą – juk gali tiesiog nesutapti mūsų išvados, nuomonės, gali būti skirtinga patirtis, vertybės, pasaulėžiūra. Ir tai natūralu.

Visada įdomu keistis nuomonėmis, kažką patikslinti, išsiaiškinti. Bet bandyti kažką perkalbėti arba kažką įrodyti, manau – neproduktyvus laiko eikvojimas. 

Būna ir taip, kad žmogui neįdomu gilintis į esmę to, ką tu jam siūlai. Jis tiesiog ateina pabūti su tavimi, pabendrauti. Jis dabar neturi jėgų ir noro rimtiems pokalbiams, ir todėl gali pradėti ginčytis, neigti, suirzta.

Kiekvienas žmogus gali suteikti asmeniškai mums kažkokią informaciją. Ir kartais svarbu atkreipti į ją dėmesį. Juk ta informacija gali būti būtent apie tai, kas šiuo metu mums yra svarbu ir reikalinga.

Kiekvienas iš mūsų, ypatingai dabar, turi labai daug ir asmeninių, ir socialinių užduočių, todėl svarbu teisingai paskirstyti energiją ir nukreipti ją į tikrai naudingą veiklą – sau, artimiems žmonėms, pasauliui.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žiūrite pirmą kartą filmą – ir jau žinote, kas bus toliau ir kuo pasibaigs? Girdite apie įvykį ir tiksliai žinote, kaip viskas vystysis toliau? Pažįstamas ar pašalinis žmogus kažką padarė ar pasakė, o jūs jau žinote, kokios bus pasekmės?

Jei taip, tuomet jūs.., ne, ne ekstrasensas ir ne aiškiaregys. Jūs – empatas. Todėl matote toli į priekį neprasčiau už magus. Net stiklinis rutulys ir žvakės jums nereikalingi. Visi jūsų “instrumentai“ visada su jumis. Ir veikia nepriekaištingai.

Tačiau nėra taip jau lengva būti empatu. Sudėtinga įžeisti net blogą žmogų. Sunku. Empatas net priešui nelinki blogo. Jis apskritai niekam blogo nelinki.

Todėl jiems dažnai tenka pasilaikyti savo nuomonę sau, kad netyčiom kažko neįskaudintų. Ir dėl to belieka tik klausytis. O jei reikia duoti patarimą – tuomet patikrina jį iki gramo, kaip ant svarstyklių. Pasako tik tai, kas tikrai nepakenks.

Apskritai, jie dažnai jaučia bejėgiškumą. Lyg ir yra gebėjimas, tačiau pasinaudoti juo pilnai negali. Todėl, kad gali jo nesuprasti. Arba ne taip suprasti.

O ir nelabai malonu matyti žmones kiaurai. Štai žmogus tau šypsosi, o tu matai jo piktas akis, tačiau neparodai, kad matai. O kitas šypsosi – o jo širdyje  toks sunkumas… O trečias visą laiką skundžiasi, tik tam, kad susilauktų dėmesio. Ir tu visa tai matai ir jauti.

Ir dar – empatų nemėgsta melagiai. Jie tiesiog jaučia, kad juos mato kiaurai. Kiti nemato, o empatas mato, nors ir tyli. Empatų nemėgsta piktavaliai žmonės, jų privengia intrigantai ir manipuliatoriai. Tiesiog instinktyviai jaučia, kad šie pavojingi jiems. 

Empatai – tarsi ateiviai iš kitos, labiau dvasiškai išsivysčiusios planetos. Todėl juos mažai kas supranta, kitiems jie atrodo keisti, bet neginčijamai ypatingi. Todėl empatams nelieka nieko kito, tik pasikliauti savimi.

Tačiau vis vien žmonės prie jų šliejasi – na, kas gi geriau juos supras už empatą? Jam galima drąsiai patikėti visus savo pergyvenimus ir paslaptis. Su empatais visada gera bendrauti, bet – gera kitam žmogui. O empatui bendravimas – tai atsakomybė, visiškas atvirumas ir nuoširdus pasiryžimas pagelbėti.

Todėl empatui kartais reikalinga vienatvė. Kad atgautų pusiausvyrą ir savo harmoningą būseną. Bendravimui jis atiduoda visas savo jėgas, o vienatvėje jis vėl atsigauna.

Taip, empatai – tikrai ypatingi. Dvasiškai ir psichologiškai jie žymiai brandesni, nei dauguma žmonių. Ir, ko gero, ateityje visi žmonės bus tokie – jautrūs kitiems, atsakingi, atviri, geranoriški ir sąžiningi.

Ir, ne, tai ne ateiviai – tai tiesiog tyri ir šviesūs žmonės. Ir kaip gerai, kad tokių žmonių vis daugiau…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai užsidaro vienos durys – atsidaro kitos.

Užsidaro pavargusio nuo įvykių vakaro durys – atsidaro žvalus naujos pradžios rytas.

Dar vakar daug kas atrodė taip sudėtinga, o šiandien įkvėpimas beldžiasi į tavo langą, apkabina saulės spinduliais.

Dar vakar tu su liūdesiu stebėjai trumpalaikį šokančių snaigių gyvenimą, o šiandien pavasaris vėl priminė tau: aš čia, pažiūrėk į šį žydėjimą, pažiūrėk į mane tikrąjį.

Dar vakar tu galvojai, kad atėjo laikas atsisveikinti su savo drąsia didele svajone, o šiandien šios svajonės drąsa suteikė tau jėgų žengti nelengvą, ir tuo pačiu paprastą žingsnį link tikslo.

Dar vakar tu jauteisi vieniša, net pamiršta, o šiandien pasaulis prisipažįsta tau meilėje, ir tu jau ieškai atsakymo į kitą klausimą: kam aš galiu padėti, kas dabar jaučiasi vienišas?

Tai, kas buvo vakar, nebūtinai tampa tikrove ir šiandien. Tu nematai visos įvykių vystymosi eigos savo gyvenime.

Viskas taip ir yra. Jei užsidaro vienos durys, žinok: atsiveria kitos. Išsaugok viltį.

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Geriau būti akmeniu, kuris daugeliui neįkandamas, nei minkomu moliu kažkieno rankose. Dar blogiau, kai tokių rankų daug, ir kiekvienos lipdo iš tavęs bet ką, bet tik ne tavo tikrąją esybę.

Kai bando primesti tau svetimą pasaulį, svetimas svajones, svetimus tikslus ir prioritetus. Kai tu savo valia suspaudi savo stipriąsias kosminio mastelio energijas iki mažo oro balionėlio lygio. Kai tu nusprendi, kad nerodyti šių energijų pasauliui bus saugiau ir ramiau.

Tačiau kam saugiau? Akivaizdu, kad ne tau. Tiems, kam tavo vidinės bangos sukelia audrą ir kas negali jų suvaldyti. Kam tavo laisvamaniškumas ir pilnavertiškumas kelia pavojų ir galimybės tave kontroliuoti praradimą.

Tam, kas yra laisvas, kaip ir tu, kas yra betarpiškas, kas jaučia šį pasaulį, kas savyje atspindi šį pasaulį – tavo energijos nekels pavojaus, jos bus jam artimos ir natūralios. Jos skleidžia sąžiningumą, nuoširdumą, meilę, teisingumą ir tiesą.

Ta vidinė jėga visada supurto nedorus ir neprisileidžia jų prie savęs. Ir supurto net neprisiliesdama, vien tik žvilgsniu, suduodama per silpnas vietas, per iliuzijas, per liguistą susireikšminimą, per sielos juodulius ir meilės nebuvimą.

Todėl kad betarpiškai laisvo žmogaus jokios manipuliacijos jau neveikia. Ir neįmanoma nieko iš jo nulipdyti, nes būti kitokiu jis jau niekada negalės.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hoffman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !