Kategorija: Saviugda

Dvasingumas – tai ne paskaitos. Ne atributika. Ne maldų kilimėlis. Ne pasninkas ir ne askezė. Ne sėdėjimas lotoso pozoje.

Dvasingumas – tai kasdieniniai sąmoningi veiksmai mūsų materialiame pasaulyje. Tai kuomet blogis sustoja ties tavimi, kai jis nesklinda toliau.

Bet ne tuomet, kai tu kaupi jį savyje, o kuomet kasdien, kiekvieną sekundę išsklaidai ir transformuoji blogį.

Kaip?

Pasirinkdamas savo būseną. Pasirinkdamas savo mintis. Galvodamas, ką tu galvoji. Būdamas dėmesingu – stebėdamas ir pastebėdamas, kas tiesiog dabar yra priešais tave. Juk ne atsitiktinai gyvenimas būtent taip susiklostė ir viskas tavo gyvenime būtent taip. 

Dvasingumas – kai grįžti namo ir myli pačius artimiausius žmones. Net tada, kai pavargai ar kai nėra jėgų. Kuomet tarp chaoso sugebi išsaugoti savo vidinę jėgą, kai atlikdamas paprastus darbus, tu sugebi atkurti vidinę pusiausvyrą.

Kai padedi, palaikai kitus žvilgsniu, žodžiu, veiksmu arba tiesiog savo buvimu šalia. Savo vidine ramybe ir vidiniu pasitikėjimu padedi kitiems pajusti ramybę.

Kai myli gyvenimą ir savo meile įkvepi kitus. Kai suvoki, kaip skirtingai kiekvienas iš mūsų išreiškia savo meilę…

Kuomet pradedi matyti ir jausti meilę viskame – rytinės kavos puodelyje, mylimo žmogaus akyse, praeivio šypsenoje, pavasariniame atgimime, vasaros žieduose, rudens spalvose, snaigių šokyje…

Dvasingumas – tai pats gyvenimas: sąmoningas, tyras, doras, šviesus, harmoningas … Tai besąlygiškos meilės išraiška, nuoširdus ketinimas pagerinti šį pasaulį.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Labai jautrūs žmonės – tai, akivaizdu, yra ateities žmonės.

Mokslininkai sako, kad jautriais ( HSP, highly sensitive people) žmonės gimsta. Tai ypatinga nervų sistemos ir smegenų organizacija, aktyvūs veidrodiniai neuronai…

Taip ir yra.

Bet esmė ne tik fiziologijoje.

Manau, kad didelis jautrumas – žmogaus ryšio su Dvasia ir su kažkokiais subtiliais pasauliais rodiklis. Iš čia – ir labai didelis kūno jautrumas, ir gebėjimas “skaityti“ ir priimti informaciją iš “niekur“, ir gerai išvystyta intuicija.

Informacija tiesiog ateina. Ir tam net ženklai nereikalingi. Ženklai, greičiau, yra tik patvirtinimas to, ką tu JAU žinai. Žinai, ir tiek. O po to tai įvyksta realybėje.

Dauguma jautrių žmonių yra kūrybingi, turi meninių gebėjimų. Jie rašo nuostabias eiles ir prozą, kuria muziką ir paveikslus, net jei specialiai to nesimokė. Jie sako, kad nesupranta, kaip tai vyksta. Tiesiog kuria “Sraute“.

Dabar toks laikas, kai gebėjimas jausti ir intuicija labai aktyviai vystosi ir išryškėja daugeliui žmonių.

Tačiau tie, kas jau gimė labai jautrūs, tampa dar jautresni, imlesni. Dar geriau jaučia ir priima ne tik praktinę žemišką informaciją, bet ir informaciją iš žymiai subtilesnių lygių.

Aš manau, kad būtent tokie žmonės jau kuria ir kurs naują pasaulį. 

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tam, kad suprasčiau ir priimčiau kažkokią informaciją arba kažkokį pasaulio reiškinį, reikalingas pagrindas, pasiruošimas – žinios, patirtis. Ir iki to pagrindo reikia nueiti tam tikrą kelią.

Pavyzdžiui, aš suprantu, kad nesugebu įvertinti sudėtingos matematikos užduoties sprendimo, suprasti kažkokių literatūros žanrų gilumos, tapybos ar muzikos stilių, todėl nepradėsiu jungtis į diskusijas šiomis temomis. Tam aš neturiu pasiruošimo, raktų supratimui. Ir juo labiau neneigsiu jų vertingumo tik todėl, kad aš jų nesuprantu.

Todėl aš taip pat nelaukiu, kad kiti žmonės supras ir priims tai, ką aš siūlau, kuo dalinuosi. Net tie, kas turi apie tai supratimą – juk gali tiesiog nesutapti mūsų išvados, nuomonės, gali būti skirtinga patirtis, vertybės, pasaulėžiūra. Ir tai natūralu.

Visada įdomu keistis nuomonėmis, kažką patikslinti, išsiaiškinti. Bet bandyti kažką perkalbėti arba kažką įrodyti, manau – neproduktyvus laiko eikvojimas. 

Būna ir taip, kad žmogui neįdomu gilintis į esmę to, ką tu jam siūlai. Jis tiesiog ateina pabūti su tavimi, pabendrauti. Jis dabar neturi jėgų ir noro rimtiems pokalbiams, ir todėl gali pradėti ginčytis, neigti, suirzta.

Kiekvienas žmogus gali suteikti asmeniškai mums kažkokią informaciją. Ir kartais svarbu atkreipti į ją dėmesį. Juk ta informacija gali būti būtent apie tai, kas šiuo metu mums yra svarbu ir reikalinga.

Kiekvienas iš mūsų, ypatingai dabar, turi labai daug ir asmeninių, ir socialinių užduočių, todėl svarbu teisingai paskirstyti energiją ir nukreipti ją į tikrai naudingą veiklą – sau, artimiems žmonėms, pasauliui.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žiūrite pirmą kartą filmą – ir jau žinote, kas bus toliau ir kuo pasibaigs? Girdite apie įvykį ir tiksliai žinote, kaip viskas vystysis toliau? Pažįstamas ar pašalinis žmogus kažką padarė ar pasakė, o jūs jau žinote, kokios bus pasekmės?

Jei taip, tuomet jūs.., ne, ne ekstrasensas ir ne aiškiaregys. Jūs – empatas. Todėl matote toli į priekį neprasčiau už magus. Net stiklinis rutulys ir žvakės jums nereikalingi. Visi jūsų “instrumentai“ visada su jumis. Ir veikia nepriekaištingai.

Tačiau nėra taip jau lengva būti empatu. Sudėtinga įžeisti net blogą žmogų. Sunku. Empatas net priešui nelinki blogo. Jis apskritai niekam blogo nelinki.

Todėl jiems dažnai tenka pasilaikyti savo nuomonę sau, kad netyčiom kažko neįskaudintų. Ir dėl to belieka tik klausytis. O jei reikia duoti patarimą – tuomet patikrina jį iki gramo, kaip ant svarstyklių. Pasako tik tai, kas tikrai nepakenks.

Apskritai, jie dažnai jaučia bejėgiškumą. Lyg ir yra gebėjimas, tačiau pasinaudoti juo pilnai negali. Todėl, kad gali jo nesuprasti. Arba ne taip suprasti.

O ir nelabai malonu matyti žmones kiaurai. Štai žmogus tau šypsosi, o tu matai jo piktas akis, tačiau neparodai, kad matai. O kitas šypsosi – o jo širdyje  toks sunkumas… O trečias visą laiką skundžiasi, tik tam, kad susilauktų dėmesio. Ir tu visa tai matai ir jauti.

Ir dar – empatų nemėgsta melagiai. Jie tiesiog jaučia, kad juos mato kiaurai. Kiti nemato, o empatas mato, nors ir tyli. Empatų nemėgsta piktavaliai žmonės, jų privengia intrigantai ir manipuliatoriai. Tiesiog instinktyviai jaučia, kad šie pavojingi jiems. 

Empatai – tarsi ateiviai iš kitos, labiau dvasiškai išsivysčiusios planetos. Todėl juos mažai kas supranta, kitiems jie atrodo keisti, bet neginčijamai ypatingi. Todėl empatams nelieka nieko kito, tik pasikliauti savimi.

Tačiau vis vien žmonės prie jų šliejasi – na, kas gi geriau juos supras už empatą? Jam galima drąsiai patikėti visus savo pergyvenimus ir paslaptis. Su empatais visada gera bendrauti, bet – gera kitam žmogui. O empatui bendravimas – tai atsakomybė, visiškas atvirumas ir nuoširdus pasiryžimas pagelbėti.

Todėl empatui kartais reikalinga vienatvė. Kad atgautų pusiausvyrą ir savo harmoningą būseną. Bendravimui jis atiduoda visas savo jėgas, o vienatvėje jis vėl atsigauna.

Taip, empatai – tikrai ypatingi. Dvasiškai ir psichologiškai jie žymiai brandesni, nei dauguma žmonių. Ir, ko gero, ateityje visi žmonės bus tokie – jautrūs kitiems, atsakingi, atviri, geranoriški ir sąžiningi.

Ir, ne, tai ne ateiviai – tai tiesiog tyri ir šviesūs žmonės. Ir kaip gerai, kad tokių žmonių vis daugiau…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai užsidaro vienos durys – atsidaro kitos.

Užsidaro pavargusio nuo įvykių vakaro durys – atsidaro žvalus naujos pradžios rytas.

Dar vakar daug kas atrodė taip sudėtinga, o šiandien įkvėpimas beldžiasi į tavo langą, apkabina saulės spinduliais.

Dar vakar tu su liūdesiu stebėjai trumpalaikį šokančių snaigių gyvenimą, o šiandien pavasaris vėl priminė tau: aš čia, pažiūrėk į šį žydėjimą, pažiūrėk į mane tikrąjį.

Dar vakar tu galvojai, kad atėjo laikas atsisveikinti su savo drąsia didele svajone, o šiandien šios svajonės drąsa suteikė tau jėgų žengti nelengvą, ir tuo pačiu paprastą žingsnį link tikslo.

Dar vakar tu jauteisi vieniša, net pamiršta, o šiandien pasaulis prisipažįsta tau meilėje, ir tu jau ieškai atsakymo į kitą klausimą: kam aš galiu padėti, kas dabar jaučiasi vienišas?

Tai, kas buvo vakar, nebūtinai tampa tikrove ir šiandien. Tu nematai visos įvykių vystymosi eigos savo gyvenime.

Viskas taip ir yra. Jei užsidaro vienos durys, žinok: atsiveria kitos. Išsaugok viltį.

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Geriau būti akmeniu, kuris daugeliui neįkandamas, nei minkomu moliu kažkieno rankose. Dar blogiau, kai tokių rankų daug, ir kiekvienos lipdo iš tavęs bet ką, bet tik ne tavo tikrąją esybę.

Kai bando primesti tau svetimą pasaulį, svetimas svajones, svetimus tikslus ir prioritetus. Kai tu savo valia suspaudi savo stipriąsias kosminio mastelio energijas iki mažo oro balionėlio lygio. Kai tu nusprendi, kad nerodyti šių energijų pasauliui bus saugiau ir ramiau.

Tačiau kam saugiau? Akivaizdu, kad ne tau. Tiems, kam tavo vidinės bangos sukelia audrą ir kas negali jų suvaldyti. Kam tavo laisvamaniškumas ir pilnavertiškumas kelia pavojų ir galimybės tave kontroliuoti praradimą.

Tam, kas yra laisvas, kaip ir tu, kas yra betarpiškas, kas jaučia šį pasaulį, kas savyje atspindi šį pasaulį – tavo energijos nekels pavojaus, jos bus jam artimos ir natūralios. Jos skleidžia sąžiningumą, nuoširdumą, meilę, teisingumą ir tiesą.

Ta vidinė jėga visada supurto nedorus ir neprisileidžia jų prie savęs. Ir supurto net neprisiliesdama, vien tik žvilgsniu, suduodama per silpnas vietas, per iliuzijas, per liguistą susireikšminimą, per sielos juodulius ir meilės nebuvimą.

Todėl kad betarpiškai laisvo žmogaus jokios manipuliacijos jau neveikia. Ir neįmanoma nieko iš jo nulipdyti, nes būti kitokiu jis jau niekada negalės.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hoffman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

…Reikia judėti nežiūrint į nieką. Atlikti paprastus ir pasiekiamus dalykus.

Pakloti ryte lovą, valytis dantis ir pasivaikščioti su šunimi. Laistyti gėles, pamaitinti katiną, ruošti maistą ir plauti indus.

Kiekvieną dieną kažkas būtino ir pažįstamo turi palaikyti tave tavo gyvenime, neleisti tau atsigulti ir pulti į neviltį.

Pastebėti kiekvieną savo žingsnį: sugebėjai. Sugebi. Ir numoti ranka į tai, kad kiti šiame maratone tave aplenkė ir net neužduso. Dabar ne laikas lenktynėms.

Dabar reikia laikytis buities, įprastų smulkmenų, net jei jos dabar atrodo beprasmiškos. Jos susiuva suplyšusį gyvenimo audeklą, sulopo, sujungia.

Primena tau: tu kvėpuoji. Tu vaikštai. Tu kažką gali, tegul ir mažiau, nei anksčiau. Tu stovi ant žemės. Žemė tave laiko. Oras pripildo plaučius.

Pasaulis sugriuvo, bet ne visas. Ne galutinai. Planeta toliau sukasi. Kažkas liko. Ir tau reikia išsilaikyti. Reikia įsikibti. Sugrįžti.

Todėl kad patys sunkiausi laikai anksčiau ar vėliau praeis. Ir jei tu pasiduosi ir neištversi, tuomet nepamatysi, kad buvo likę, galbūt, visai nedaug. Visai visai nedaug – ir taptų lengviau…

Padėka autorei! Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Žmogus praranda save, kai praranda ryšį su savo Sąžine.

Nes Sąžinė – tai ryšys su savo  Širdimi.

Sąžinė – tai ryšys su savo Siela.

Sąžinė – tai ryšys su savo Paskirtimi.

Sąžinė – tai ryšys su Gyvenimo Prasme.

Sąžinė – tai Harmoninga Sąveika su žmonėmis ir visa gyvybe.

Sąžinė – tai ryšys su savo Aukštesniuoju Aš.

Sąžinė – tai ryšys su Dievu.

Sąžinė – tai vienintelis Kelias būti Žmogumi.

Sąžinė – tai vienintelis instrumentas, padedantis žmogui įveikti egoizmą ir tapti Žmogumi-Kūrėju.

Sąžinė – tai Sąmoningumas, dvasinis augimas, tai tobulėjimo Pagrindas, Harmonijos garantas.

Praradęs Sąžinę žmogus taip pat gali gyventi, tačiau iš tiesų be Sąžinės – tai ne gyvenimas, o tiesiog egzistavimas, išgyvenimas, kančia ir pilna degradacija. Tačiau pats žmogus, praradęs Sąžinę, savo degradacijos visiškai nesuvokia.

Praradusio Sąžinę “spindesys ir skurdas“ – tai visada žmogaus gyvenimo tragedija. Tačiau net toks žmogus turi galimybę išsigelbėti, todėl kad Sąžinės balsas visada atsiliepia, jei tik žmogus į ją kreipiasi.

Nepraraskime šio svarbaus ryšio. Išlikime Žmonėmis!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gerosios vilties ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kartais atrodo, kad balta – tai akinančiai balta, ir su niekuo to nesupainiosi. O juoda… tai ne mėlyna ar raudona, nes juk akivaizdu – tai juoda.

Su gėriu ir blogiu, atrodytų, viskas taip pat. Tačiau tarp jų yra plona, visai plonytė riba.

Štai, pavyzdžiui, sąžiningumas. Pagirtina savybė. Neginčytinas gėris. Tam reikia drąsos – būti sąžiningu. Ir čia pat – plonytė riba… O už jos – egoizmas ir tiesmukiškumas: “tu niekam tikęs“, arba: “tau trūksta moteriškumo…“ – tai jau ne sąžiningumas, o manipuliacijos, kurių tikslas – pažeminti žmogų, sužlugdyti jo pasitikėjimą savimi.

Arba meilė… Šviesus, tyras jausmas. Vienybės su pasauliu pojūtis ir besąlygiškas palaikymas. Ir – plonytė riba… “Aš juk myliu tave“, todėl galiu pasakyti tai, kas tave skaudina. Galiu nuspręsti, ką privalai daryti, nes “myliu tave“.

Rūpestis… Kai jo nėra, tai labai juntama. Jis sušildo širdį jau vien tuo, kad kitas žmogus kažką dėl tavęs daro. Ir vėl visai šalia – plonytė riba: perdėta globa ir kaustanti laisvę kontrolė.

Santarvė… Nuostabus pojūtis – platus, laisvas. Sveika sąveika su žmonėmis ir įvairovės vienybė. Ir čia pat – nematoma plonytė riba, už kurios – abejingumas: “būk koks nori, man tas pats“, arba smerkimas ir priešiškumas: “tu kvailas, tu mano priešas, jei galvoji ar elgiesi kitaip, nei aš!“

Tarp šviesos ir tamsos, tarp gėrio ir blogio nėra prarajos. Net skiriančios juos linijos nėra. Tik plonytė perregima riba. Lengvai peržengiama: tik vienas neapgalvotas žingsnis – ir tu jau kitoje pusėje…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Labai lengva gailėti ir užjausti tuos, kurie toli nuo tavęs. Tuos, kurių tu nepažįsti asmeniškai…

Įrašas socialiniuose tinkluose, įspūdinga nuotrauka, prašymas pagelbėti. Komentaras apie tai, kad reikia būti geresniais, ir kad žmonės visai sužvėrėjo…

Emocinės energijos pliūpsnis, aptarimai su pažįstamais – koks košmaras ir kur ritasi pasaulis… Dar vienas energijos pliūpsnis… Eilinį kartą pripildėme erdvę negatyvumu… Ir vėl galima ramiai gyventi…

Žymiai sudėtingiau užjausti tuos, kurie šalia… Tėvus. Vaikus.

Tuos, su kuo tu gyveni… Arba tiesiog matai kiekvieną dieną… Jų problemos ne tokios didelės… Bet dėl to jos ne mažiau svarbios.

Vaikui nukritęs lėktuvas ir sulūžęs žaisliukas vienodai svarbūs… Pagyvenusiems tėvams dėmesys svarbesnis, nei konfliktai ir intrigos pasaulyje… Alkanam katinui laiptinėje nesvarbu, kas vyksta Australijoje…  Jis turi išgyventi čia ir dabar…

Lengva padėti, užjausti ir padaryti kažką tiems, kas toli… Nepastebint tų mažų tragedijų, kurios vyksta visai šalia mūsų. Juk dėl to, kad jos mažos, jos ne mažiau svarbios. Ir jos vyksta tiesiog dabar. Visai šalia…

Nusiminęs vaikas, kuris laukia meilės… Mama, kuriai tiesiog reikalingas dėmesys… Mylimas žmogus, kuriam būtinas palaikymas… Alkanas katinas gatvėje… Močiutė parduotuvėje… Sulaužytas medis, šiukšlės kieme, plastikas miške…

Visa tai smulkmenos, jei palyginsime jas su didelėmis tragedijomis. Bet tai ir yra būtent tai, kuo jūs galite pagerinti pasaulį tiesiog dabar… Pasaulį aplink save.

Apkabinę artimą žmogų… Pamaitinę katiną… Sumokėję už nepažįstamos močiutės duoną parduotuvėje… Tyliai surinkę šiukšles miške…

Pagalvokite apie tai. Ir pradėkite nuo tų, apie kuriuos mes paprastai pamirštame… Nuo pačių artimiausių…

Padėka autorei! Pagal Alinos Petuškovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !