Kategorija: Saviugda

Užstrigti tambūre – tarp dviejų durų. Taip kartais nutinka prieš pereinant į naują gyvenimo pakopą.

Tu užėjai, uždarei duris į praeitį, o durų į naująją erdvę dar neatidarei. Todėl ir sėdi tambūre – mažoje blankioje erdvėje. Keisti pojūčiai. Nesupranti, kas vyksta. Lyg ir atlikai viską taip, kaip reikia. Ir rezultatai buvo. O čia staiga viens – ir viskas užstrigo. Sutrikimas, pyktis, apatija, nepasitenkinimas savimi…

Pasitaiko, kad pereini į naują lygmenį nesustodamas. Bet dažniau, o ypač dabar – per sustojimą tambūre. Manau todėl, kad didelių permainų laikais žmonės keičiasi labai greitai. Atlieka kažką svarbaus, o “detalės“ lieka neužbaigtos. Ir va tokie sustojimai kaip tik tam, kad jas galima būtų “subrandinti“. Atlikti ne tik tai, kas svarbiausia, bet ir kitus būtinus veiksmus.

Jei tu supranti, kad esi “tambūre“, nepanikuok – tai normalu. Nebėk į praeitį.  Daugelis galvoja: “Jei nėra judėjimo į priekį, tai bent jau judėsiu nors kažkur, kad tik judėčiau.“

Nesilaužk į kol kas uždaras naujos erdvės duris. Reikia atsisėsti, nusiraminti ir pagalvoti, kas liko neužbaigta, nesuvokta, nepadaryta. Ramybės būsenoje ateina daug vertingos informacijos.

Daryk viską, ką dabar gali. Dažnai tokie sustojimai byloja apie pasitikėjimą ir gyvenimo pilnatvę dabartyje. O galbūt, tu kažką stipriai laikai kumštyje, nenori paleisti, nors žinai, kad seniai reikėjo.

Pabūk tyloje su savimi, su savo vidiniu vaiku. Apkabink jį. Atidaryk “laimės lagaminėlį“, pažiūrėk, kokie instrumentai jame yra. Pritaikyk juos, kurk, pasidžiauk…

O ten, žiūrėk – ir durys į naują erdvę atsivers.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Dažniau sakykite “ačiū“ tiems, ką mylite. Pastebėkite kiekvieną mažmožį, kurį jums padaro.

“Ačiū“  – stebuklingas žodis. Jis byloja: “Aš pamačiau tavo gerumą. Aš vertinu tavo pastangas“.

“Ačiū“ išryškina kiekvieną smulkmeną, padarytą mums. Mus apgaubė šiluma, tegul ir nedidele, o “ačiū“ išdaugins ją, tarsi veidrodis saulės zuikučius. Ir visiems bus šilčiau.

Žmogus, nesulaukęs savo “ačiū“, jaučiasi kaip ligonis, kuriam trūksta jėgų. Jis nuožmus, liūdnas ir niūrus. Padovanokite jam “ačiū“. Padėkokite tyrai, iš širdies. Ir šie sielos vitaminai padarys jį geresniu, švelnesniu, paskatins dažniau šypsotis…

Padėka autorei! Pagal Sigitos Ulskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kartais tam, kad pradėtume naują gyvenimo etapą arba nustotume lieti ašaras dėl nepraeinančio kartėlio, reikia tiesiog susitvarkyti namuose, užvirti šviežią arbatą, iškepti pyragą ir ta tiesiogine prasme išplauti galvą, išvalius ją nuo blogų minčių.

O paskui atsisėsti tyloje ir švaroje… Įpilti į puodelį karštos arbatos. Atpjauti didelį gabalą pyrago. Su pasimėgavimu skanauti ir vieno, ir kito… Ir priimti labai svarbų sprendimą:

Niekada neišduoti savo gyvenimo!

Niekada, mielieji. Kas benutiktų. Kaip beprilenktų prie žemės. Kas mus bepaliktų. Kas mus beįžeistų, O paskui kartą ir visiems laikams pažadėti sau būti tik su tais, kas mūsų nelaužo ir nežemina.

Neiti ten, kur mums nėra ką veikti.

Nesiprašyti į tą gyvenimą, kur mūsų nekvietė.

Netikėti tiems, kas gyvena vien pažadais.

Nelaikyti įsikibus tų, kas nuo mūsų sparčiai bėga, nei tų, kas palengva nutolsta.

Ir tiesiog gyventi taip, kad patiems nebūtų gėda dėl savo gyvenimo, kuriame mes išduodame pačius save.

Kai tai padarysite – pabaikite valgyti pyragą, gerti arbatą ir keliaukite gyventi naujai!

Tai paprasta, net jei dabar jums taip ir neatrodo…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems:) !

Aš praradau bet kokį norą vertinti žmones ne todėl, kad tai yra gerai ar progresyvu. Ne todėl, kad aš “gera ir sąmoninga“. Ne todėl, kad “dievulis neleidžia“. Ne todėl, kad kažkas mane to išmokė.

O tik todėl, kad laikui bėgant aš pamačiau, kaip visiems sunku ir be manęs. Niekas negalvoja apie save: “Ach, koks gi aš nuostabus! Koks nepakartojamai puikus!“ Visi graužia ir baksnoja save ištisomis dienomis. Už kiekvieną nesėkmę, už raukšles ant veido, didelį pagurklį, retus plaukus, kiekvieną viršsvorio kilogramą, už kiekvieną barnį su tėvais ar draugais, už kiekvienus nesėkmingus santykius, už savo nuovargį arba skausmą, už tai, kad “nelabai gražus, nelabai protingas, neuždirbu milijonų“.  

Kiekvienam šito pakanka per akis ir be kitų žmonių pagalbos. Šie nepasitenkinimo indai perpildyti, ten nėra ko pridurti.

Jei jūs manote, kad kažkas neišgyvens be jūsų kritikos ir vertinimų, kurie, žinoma, yra paskutinės instancijos tiesa, tuomet užduokite klausimą sau: “O ar man reikalinga kažkieno kritika ir vertinimai?“

Žinoma, ne! Tuomet ir kitiems – ne.

Kiekvienas ir be manęs turi ką sau pareikšti. O jei ne – tai ir ačiū Dievui!

Dar kartą priminsiu: “Nepasitenkinimo savimi indai perpildyti, ten visiškai nėra ko papildyti dar ir iš išorės“.

Viskas, kas mums belieka – sakyti vienas kitam meilės ir palaikymo žodžius. O jei to negali – geriau patylėti.

Padėka autorei! Pagal N. Ložkinos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žmonės nesikeičia. Tai tiesa.

Bet žmonės sugrįžta į save tikrąjį…

Būtent todėl, kad niekas negimė įkyruoliu, bambekliu, gobšuoliu, pagyrūnu, pikčiurna, niekšu… tęskite šį sąrašą patys.

Mums kažkodėl įprasta smerkti vienas kitą, kad nors tokiame susipriešinime pasijustume truputį geriau, apsigautume su įsitikinimu, tarsi pasaulis iš tiesų yra dalinamas į gerus ir blogus. Ir blogi – visada kiti.

Bet būtent tai ir tampa to negatyvaus mąstymo dalimi, kuris galiausiai nieko negali sukurti. Bet gali visur ir visada susirasti priešų, nekęsti ir kenkti.

O pasaulis, laimei, didesnis už neapykantą.

Ir vieną dieną ji visada pati save sunaikina. Visada.

Štai kodėl būti geresniais vieni kitiems – ne naivus ir pabodęs palinkėjimas, o beveik vienintelis būdas iš tiesų branginti gyvenimą…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

“ – Kaip aš galiu padėti pasauliui? – kartą paklausiau aš išminčiaus.

– Tiesiog prižiūrėk savo sodą… – trumpai atsakė jis.

Aš taip ir padariau.

Ir mano sodas sužydėjo.

O po jo – ir visas pasaulis…“

Kolektyvinės sąmonės lauke yra įvairių energijų. Yra ir meilė, ir agresija, ir gėris, ir blogis, ir neišmanymas, ir išmintis…

Kai mes atviri viskam, kai esame naivūs, išsiblaškę, ir, galbūt, pasąmonėje esame įsitikinę, kad su mumis kažkaip ne taip – tuomet galime iš išorinės informacijos lauko “prisigaudyti“ bet ko… Pakanka tik pradėti klausyti ir žiūrėti į viską iš eilės, be kritinio mąstymo.

Tačiau mes turime ir sąmoningo pasirinkimo galimybę – galime skirti savo dėmesį tam, kam jaučiame pašaukimą, kas iš tiesų mums įdomu dabar ir artimiausioje ateityje, kas atneša ne tik asmeninę, bet ir bendrą gerovę. O tai, kas negauna palaikymo mūsų dėmesiu, lieka už mūsų gyvenimo ribų.

Galima pavadinti tai magnetizmu. Arba sąmoningu energijų valdymu (“kur dėmesys – ten energija…“) arba – sąveika su aplinka, arba… – stebuklu. Tačiau sąmoningai ar ne, bet mes visi vienaip ar kitaip veikiame ir savo, ir mūsų visų bendrą realybę.

Nėra kito būdo mažinti negatyvumą pasaulyje, išskyrus vienintelį – kurti ir plėsti gėrį. Sakoma, kad viskas mūsų rankose. Nenuleiskime jų, kurkime šviesią, harmoningą tikrovę… Kad pasaulis sužydėtų…

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šis metodas labai efektingas, nes tai liečia erdvės variantus. Mūsų tolimesnis gyvenimas gali vystytis trimis kryptimis: pagal “senas vėžes“, pagal negatyvų scenarijų ir pagal geresnę, pozityvią versiją.

Ir jei mes jau dabar parašysime sau laišką iš to varianto, kur jau viskas įvyko palankiai, tuomet mes padėsime vystytis savo ateities modeliavimo projektui.

Datą galima nustatyti metams į priekį, galima ir tokiam laikui, kuris gali padėti išspręsti situaciją, svarbiausia, kad tam būtų pakankamai laiko.

“Labas, tai aš, aš iš ateities, ir aš labai noriu pasakyti tau, kad mano gyvenime viskas labai gerai, o tai reiškia, kad greitai, labai greitai, viskas bus gerai tavo gyvenime. Aš noriu tave palaikyti, noriu padėti tau, papasakojus, kas man padėjo išspręsti sunkumus, su kuriais aš susidūriau. Man padėjo (tas ir tas…), aš kreipiausi pagalbos (į tą ir tą…), išsprendžiau savarankiškai (tą ir tą…), aš sužinojau (tą ir tą…), mane įkvėpė (tai ir tai…), aš dėkoju (tam ir tam..)“. Ir taip toliau… Taip galime pradėti laišką. Tačiau kiekvienas parašys kažką savo, kažką iš širdies.

Parašytą laišką svarbu išsaugoti, retkarčiais perskaityti ir pasimokyti iš jo, sekant nurodymams iš ateities!

Linkiu visiems laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Skirkime kažkiek laiko ir kitiems.

Praktiškai visas mūsų laikas užimtas mintimis, jausmais, darbais, veiksmais, kurie liečia mus pačius: “Aš, aš, aš, man mano…“

Pabandykime, pradėkime dabar – skirkime pradžiai kelioliką minučių kasdien kitiems žmonėms. Skirkime laiko pagyvenusiam kaimynui, savo draugams, savo pažįstamiems.., žmonėms, kuriems reikalinga pagalba, palaikykime geru žodžiu sergančius ar vienišus žmones…

Jei tai neįmanoma, dovanokime savo palaikymą nors mintimis. Nukreipkime savo mintis ir gerus palinkėjimus kažkokiam žmogui, situacijai, arba – visam pasauliui…

Jei mes savo kasdienybėje, savo šeimoje būsime geranoriški, palaikysime ir nuoširdžiai rūpinsimės vieni kitais, tuomet mūsų visų tikrovė iš tiesų pradės keistis į gerąją pusę – kardinaliai…

Nes žmogus be gerumo, be šilto bendravimo su kitais  – kaip be deguonies – negali gyventi…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Galima viską suprasti, viską jausti, nebėgti net nuo pačios karčiausios realybės, bet tuo pačiu kartais žengti ryžtingą žingsnį į šalį, kad būtų kuo kvėpuoti…

Nes kitaip neliks nieko gyvo tavyje, nieko šviesaus, nieko, kas gali tęstis ir tęsti; nesibaigiantis tikrovės skausmas išdegins viską be likučių.

O tai reiškia, kad turi prasmę leisti sau didžiulį puodelį garuojančios arbatos su citrinos griežinėliu, tylų vakarą be naujienų, laimingą abejingumą svetimų gyvenimų inspektorių nuomonei šiuo klausimu, beribį laiką savo nuožiūrai… ir galimybę tiesiog ramiai pasvajoti visiems svajokliams, kaip dainuojama vienoje senoje dainoje, kuri niekada nepasens.

Saugokite save, mielieji… Saugokite ne tik save.

Ir visada pasilikite nors kruopelytę laiko sau, kad praleistumėte ją kiek atokiau nuo didžiulio neramaus pasaulio su jo sekinančiais žiauriais žaidimais.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės, ramybės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Neseniai klausiausi paskaitos apie tai, kad dažniausiai mes kalbame apie užslopintas negatyvias emocijas, kurias reikia savyje atrasti, pajusti, patirti, ekologiškai išlaisvinti, apsivalyti.

Bet, pasirodo, kad mes slopiname taip pat ir pozityvias emocijas, geranoriškus širdies polėkius.

Ir ši energija mumyse taip pat gali kauptis, “slėgti“ sąžinę, sveikatą, gadinti santykius.

Mes kažką savyje užslopinome: laiku nepasakėme, nepadėjome, nepasidalinome žiniomis, kažko gero drovėjomės, nepadarėme gero darbo, neišreiškėme savo meilės. O vėliau, galbūt, labai-labai gailėjomės…

Aš susimąsčiau… Bandžiau prisiminti, būtent kada užslopinau šias pačias pozityviausias emocijas ir ketinimus. 

Pirmiausiai prisiminiau, kaip draudžiau sau išreikšti džiaugsmą. Kažkas iš draugų man pasakė: tu garsiai, pernelyg dažnai juokiesi, tu juk ne kokia kvailelė? Na ir ko gi tu taip mojuoji rankomis, šokinėji, juk tu jau ne vaikas? Ir ko gi čia džiaugtis?

Bet paskui aš vis dėl to išmokau džiaugtis. Savaip. Įvairiai, nežiūrint į nieką.

Džiaugsmas… Tegul džiaugsmas įkvepia, o ne erzina.

Prisiminiau, kaip sunku man buvo išmokti dėkoti balsu. Labai sudėtinga. Mano šeimoje tai nebuvo priimta. “Ačiū“ skambėjo mūsų namuose retai, ir dažniausiai formaliai, ne tarpusavyje, ne tarp giminaičių. Dėkoti reikėjo tik “svetimiems“ (bet ne visiems) už dovanas, už pagalbą.

Ir kaip gi sunku man buvo pasakyti “dėkoju“ sutuoktiniui. Ne, aš ne iš tų moterų, kurios bijo, kad vyras dėl to išpuiks. Aš manau kitaip: mes nesidrovime smerkti, bet drovimės padėkoti. Man tai atrodo nenormalu.

Ne, dėkoti (balsu) aš drovėjausi dėl kitko. Aš bijojau grįžtamojo ryšio. Todėl kad labai dažnai į mano padėką man atsakydavo: na, ką tu, neverta, nėra už ką; tavo “ačiū“ ant duonos neužtepsi; kas man tas tavo “ačiū“; oi, pamiršk; skamba kažkaip nenatūraliai.  

Bet aš vis vien pradėjau mokytis. Iš pradžių – mintimis, raštu. Paskui ir balsu.

Iš pradžių dėkojau “didelėmis“ progomis, vėliau ir “smulkiomis“, už smulkmenas. Nors tai buvo visai ne smulkmenos.

Ir, žinote, gyvenimas pradėjo keistis į gerąją pusę, į palankių permainų pusę, kai aš pradėjau:

– dažniau šypsotis, žavėtis, su nuostaba stebėti;

– dažniau sakyti “dėkoju“ įvairiems žmonėms, giminėje ir šeimoje;

– pasimelsti tą pačią akimirką už kažką, kai širdis to prašo;

– daryti gerus darbus, kai turiu energijos būtent jiems;

– dažniau apkabinti artimuosius, sakyti jiems šiltus žodžius.

Neslopinti savyje džiaugsmo.

Nesidrovėti sielos polėkių.

Neslopinti savyje meilės ir gerumo.

Skleisti visa tai pasauliui.., pasauliui, kuris dar nepriprato prie gėrio. Bet tai įvyks, būtinai įvyks!

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !