Melas panašus į reklamą – graži pakuotė, viliojančios antraštės, daug pažadų.. O iš tiesų – tai tik išoriniai įspūdžiai, kurie pritraukia mūsų dėmesį, sujaukia vidinį pasaulį ir sekina gyvenimo energiją.
Meluojantis žmogus, pats to nesuvokdamas, apgaudinėja ne tik kitus, bet ir save. Jis taip pat sukuria savyje vidinį disbalansą, kai pojūčiai nesutampa su mintimis, o mintys nesutampa su žodžiais.
Žmonės meluoja galvodami, kad tiesa nematoma ar nežinoma kitiems. Tačiau meluodami jie nesuvokia, kad iškreipia realybę, todėl anksčiau ar vėliau tiesa sugrįš su tokia jėga, su kokia buvo iškreipta.
Viskas, kas grįsta melu – galiausiai subyra.
************
Visa šiuolaikinė informacinė erdvė perpildyta pasakojimais apie nusikaltimus, konfliktus, karus, pinigus, kainas, madas, paskalas, intrigas. Ir taip mažai kalbama apie vienybę, harmoniją, taiką, meilę, bendrus tikslus visų gerovei, kūrybinį bendradarbiavimą..
Žmonės skaito ir kalba apie tai, kas sudaro itin negatyvų foną ir nepastebimai veikia jų psichiką, formuoja nuomonę ir pasaulėžiūrą. Negatyvus fonas skatina vidinę įtampą ir agresiją, kuri įtakoja žmonių elgesį – jie tampa pikti, egoistiški, pavydūs, kerštingi, gobšūs.
Taip žmonės pradeda vadovautis informacinės erdvės formuojamais elgesio šablonais: jie kovoja, konkuruoja, meluoja, gyvena vartotojišką gyvenimą, kaupia daiktus, siekia valdžios.. Ir daro visa tai su azartu, prarasdami sveiką nuovoką.
Tuomet ir tai, kas nežmoniška, nesąžininga, neteisinga tampa “normalu“, nes gyvendami negatyviomis nuostatomis, žmonės neigia dvasines vertybes, kurios atrodo jiems tarsi sentimentalios fantazijos.
Tačiau būtent dvasinės vertybės – tiesa, taika, meilė, vienybė, lygybė, darna – gali sugrąžinti žmonėms sveiką nuovoką, pajusti gilų ryšį su aplinka ir atsakomybę už mūsų visų bendrą ateitį.
Todėl turime atmesti tai, kas trukdo mums būti vieningais, gyventi harmonijoje ir pripažinti pagaliau, kad: nenormalu yra meluoti, vogti, kariauti, žeminti ir išnaudoti kitus, niokoti gamtą, skriausti silpnus, parazituoti..
Kai visuomenė pradeda vadovautis dvasinėmis vertybėmis – pasidaro tiesiog neįmanoma ir nereikalinga daryti tai, kas gali pakenkti visuotinei gerovei ir harmonijai.
************
Nušvitimas – ne kažkokia praktika ir ne ypatingas gebėjimas. Visi žmonės gimsta su vidine šviesa, kurią mes vadiname dvasingumu.
Nušvitimas – tos vidinės šviesos, dvasingumo atvėrimas, kurį aptemdo negatyvūs sociumo mąstymo ir elgesio šablonai.
Jei pradedame jais vadovautis – mūsų gyvenimas yra orientuotas tik į išorę: įspūdžius, daiktus, malonumus, turtus, šlovę, valdžią..
Bet kai tik pažvelgiame į savo vidų ir atveriame savo prigimtinę dvasinę šviesą – tampame nušvitusiais, nes nuolat skleidžiame savo vidinę šviesą, harmonizuodami viską, su kuo susiduriame..
************
Daugumai žmonių, žengiančių dvasinio augimo keliu, iškyla natūralus klausimas: ar reikalingas jiems Mokytojas? Ir atsakymas yra vienareikšmiškas: taip, Mokytojas reikalingas!
Tačiau.. tikrasis ir pats geriausias Mokytojas – mūsų vidinė dvasinė esybė, mūsų vidinė šviesa.
Bet gali būti ir kiti Mokytojai – tai žmonės, kurie įkvepia savo pavyzdžiu, kurie padeda pažinti save, kitus žmones ir gyvenimą, ir – pats gyvenimas.
************
Didžiausias skurdas, didžiausia bėda, kokia tik gali būti gyvenime – tai gyvenimas be Meilės.. Galima sakyti, kad mylintis žmogus gyvena rojuje, o žmogus be Meilės gyvena pragare.
Mylėkime.. kurkime rojų savo gyvenimu 🙂 ..
************
Parengė ruvi.lt
ruvi 