Praregėjimai (72)

Ramybė – tai būsena, kuomet mūsų neblaško negatyvios, destruktyvios mintys. Kai nekankina baimė, nerimas, pyktis, godumas, egoizmas, pavydas.. Kai mes pasitikime savimi, gyvenimu ir Kūrėju.

Ramybė – tai būsena, kuomet tai, ką darome, turi prasmę ir teikia džiaugsmą. Kai sugebame išsaugoti ir nešti šviesą net pačiu tamsiausiu metu. Kai gyvename santarvėje su supančiu pasauliu ir visa savo esybe jaučiame, kad esame jo dalis. Kai esame dėl visų.

Kai patiriame tokią vidinę ramybę, tuomet galime ir kitiems dovanoti palaikymą, meilę, padrąsinimą, viltį.. Būti švyturiu tamsoje.

************

Nerimas – natūrali reakcija į nestabilumą, nežinomybę, netikrumą, bet.. būtent tai ir charakterizuoja mūsų epochą. Tarsi eitume nestabiliu pagrindu, neturėdami jokių kriterijų, dvasinių vertybių, protėvių paveldo, pozityvios ateities perspektyvos.. Todėl daugumą kankina klausimas: kaip gyventi? Ir nėra kam užduoti šį klausimą.

Tarsi visi būtume įsukti į kažkokį keistą bėgimą dėl bėgimo. Ir visos naujausios technologijos nepalengvina mūsų gyvenimo, nes laiką, kurį jos sutaupo, mes turime skirti daugybei darbų, pareigų, prievolių.., o ne ramiam poilsiui, kūrybai, bendravimui. Ir mes nieko nespėjame, nes viskam neužtenka laiko, o beprotiškas gyvenimo tempas jau sunkiai pakeliamas mūsų kūnui ir psichikai.

Todėl – dažniau sustokime, skirkime dėmesį savo vidiniam pasauliui, dvasinėms vertybėms, ramiems apmąstymams, gamtai, bendravimui su artimaisiais, kūrybai. Kiek galime, atsiribokime nuo automatizmo, robotizavimo ir technokratijos – juk esame gyvi žmonės.. Todėl mūsų gyvenimą turi motyvuoti ne problemos ir bėdos, o galimybės ir perspektyvos visų gerovei.

************

Kai pinigai tampa didžiausia vertybe visuomenės gyvenime, tuomet žmoniškumas, dvasingumas ir vienybė išnyksta. Pradeda keroti gobšumas, cinizmas, pavydas, siekis pasipelnyti bet kokiais būdais, apgavystės, sukčiavimai..

Pinigai iškreipia visas sritis, kurias paliečia, nes pakeičia pirminį tikslą – tikslu pasipelnyti. Tuomet pagalba virsta paslaugomis, galimybės – skola, santuoka – sandėriu, o būtinieji poreikiai – nepritekliumi..

Todėl matome tiek gyvenimo tragedijų, kai žmonės neturi lėšų sumokėti už operacijas, mokslą ar būstą, kai bylinėjasi dėl turtų su artimiausiais žmonėmis. Sulaužyti likimai, skurdas, netektys.. Bet.. mums ciniškai pareiškia: “nieko asmeniško, tai tik biznis..“ O juk ši frazė – tikrų tikriausias nužmogėjimo simbolis.

************

Kai mes galvojame, kad augame dvasiškai, tobulėjame – mes iš tiesų vis labiau tampame Savimi, atgaiviname savo prigimtinį dvasingumą. Mes tarsi “išlukštename“ save, atmesdami viską, kas netikra, primesta, kas svetima mūsų prigimčiai.

Tai panašu į pabudimą iš sapno – atsibudę jaučiame gyvenimą visa savo esybe: gėrimės jo spalvomis ir gyvybės įvairove, džiaugiamės, galėdami išreikšti savo gražiausias savybes bendravime.. Mes suvokiame, kad atėjome harmonizuoti šį pasaulį, skleisti savo širdies šviesą, mylėti, kurti bendrą gerovę, vienytis..

Ir jei matome dar vis “miegančius“ žmones, nesipiktinkime – nepamirškime, kad ir mes patys neseniai miegojome ir buvome į juos taip panašūs.. Juose taip pat rusena jų vidinė Šviesa, kuri laukia savo valandos.. Ir jie būtinai atsibus. Visi žmonės galiausiai atsibus.

************

Pasaulį išgelbės ne pinigai, ne revoliucijos, ne reformos – pasaulį išgelbės dvasingi žmonės: taikūs, mylintys, darbštūs, sąžiningi, atsakingi.. Tik tokie žmonės gali sukurti pagrindą gyvenimui, kur dvasingumas – pati didžiausia vertybė 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt

3 mintys apie „Praregėjimai (72)“

  1. Laba diena Ruvi,
    Jūsų parašytame tekste matau daug vilties, daug noro ir tikėjimo žmonėmis.
    Leiskite pasidalinti ir savo mintimis, galbūt kartu pavyks pažiūrėti šiek tiek gyliau.
    Nenoriu atimti iš Jūsų viltį, bet noriu parodyti kad viltis ir tikėjimas yra mūsų vidinio nerimo pasekmė. Atskirai nuo nerimo jie neegzistuoja. Ir klausimas “kaip gyventi“ irgi iš tos paties nerimo srities. Kai nėra nerimo ir baimės, nėra ir tikėjimų, nėra vilties ir tik tada atsiranda erdvės laisvei ir kūrybai.
    Nestabilumas, nežinomybė, netikrumas, o todėl ir neviltis, nerimas lydi ne tik mūsų epocha, bet lydėjo mus per visą žmonijos istoriją. Karai, revoliucijos, badas, vergovė, sunkūs darbai, lygos, mirtis, neteisybė, patyčios ir kt. formavo žmogų ir visuomenes. Ir mes esame visos mūsų (žmonijos) istorijos, patirties vaisiai. Mūsų visuomenė – tai mūsų pačių atspindis, nes mes ir kuriam šią visuomenę. Mes siekiam keisti kitus, visuomenę, o ne save, bet tai neįmanoma, nes visuomenė natūraliai, be prievartos pasikeis tik tada, kai pasikeis pats žmogus ir žmonių tarpusavio santykiai… Jokia nauja ar esama socialinė, visuomeninė santvarka nepakeis žmogaus ir bus pasmerkta degradacijai. Ir visiškai nesvarbu ar šios santvarkos santykiams reguliuoti bus naudojami pinigai, žinios, mokslo ar kt. pasiekimai – santvarka bus pasmerkta. Kol žmogus siekia valdžios, dominavimo, statuso, pagarbos, pripažinimo, tol nieko ir nesikeis mūsų tarpusavio santykiuose.
    Aš nežinau ar gali bent kas kartu susitikti su šiuo faktu? Ar gali žmogus pamatyti ir tą faktą, kad jokios religijos ar sektos, jokie guru nepakeitė žmogaus? Kad jokios įgytos žinios ir patirtis nepakeitė žmogaus?
    Ką Jums reikštų priimti nežinomybę, priimti nestabilumą, kuris yra neatsiejama bet kokios gyvenimo formos dalis? Sutikti tai be nerimo, be baimės? Ką reiškia priimti nežinomybę, mirtį, kuri yra kiekvieno iš mūsų neatsiejamas palydovas, be baimės, be paaiškinimų ar tikėjimų? Manau tokie klausimai yra labai svarbūs ir bet kas bent kiek rimtesnis neabejotinai atkeliaus link jų. Ir, deja, tikrai niekas neatvęs kito paėmęs jį už rankos, nes nieko negalima pažinti iš svetimų žodžių…

    Paspaudė "Patinka": 1 person

  2. Perskaičiau įdomią alegoriją. Noriu pasidalinti:
    APIE PRABUDIMĄ IR PABUDIMĄ
    Įsivaizduokite, kad esate didžiuliame sukrypusio ir griūvančio namo kambaryje su begale lovų. Beveik kiekvienoje lovoje – po miegantį žmogų. Aplinka tamsi, niūri, namas avarinės būklės, bet kurią akimirką gali sugriūti. Negana to, kanalizacija užsikimšusi prieš daugybę metų, pro galybę plyšių jos turinys sunkiasi į tą milžinišką kambarį.
    Vienoje tų lovų gulėjote ir jūs. Ir atsibudote. Apsižvalgėte ir pamatėte vaizdą, kuris, švelniai tariant, nedžiugina. Aišku viena – reikia iš to kambario nešdintis. Bet… Iš jo išeiti galima tiktai tada, kai jis bus iškuoptas, išvalytas ir kiekvienas tame kambaryje esantis žmogus bus švarus. Iš karto aišku – darbas milžiniškas, o darbo rankų per mažai…
    Ką darom? Atsibundam, atsimerkiam, pamatome kur esam, duodame sau laiko susivokti. Kas toliau? Užduoties didumas ir padėties beviltiškumas pribloškia. Suprantam, kad išsikuopti neįmanoma, kol prabudusių tik saujelė. Imame žadinti kitus. Bandome atplėšti jų akis. Neveikia! Kol smegenys neprabus, galima tas akis nors ir degtukais paramstyti… Kol žmogus miega, jo akys nemato ir ausys negirdi. Iš to pykčio ir beviltiškumo imame prie kojų atplaukusį š… ir metame į miegantį. Neprabudo. Mėtomės tais š… į kairę ir į dešinę, kol pavargstame ir prisėdame.
    Sėdėdami pradedame žvalgytis ir kai ką pastebime. Yra žmonių, kurie tyliai, ramiai, nesidraskydami tą š… kuopia. Ir ateina supratimas: pažadintas – tai dar ne nušvitęs. Atėjus suvokimui stojamės ir einam apsiprausti, gal net išsimaudyti, išsiskalbti drabužius. Tai nepatogu, nes reikia apsinuoginti, šalta. Kai kas galbūt atidėlioja – nieko tokio!
    Tuo tarpu pastebime dar kai ką – pasirodo, tame kambaryje yra žmonių, kurie taip darbavosi visą tą laiką, kol miegojau aš. Ir ateina supratimas – kito pažadinimas yra ne mūsų darbas, pažadintas žmogus gali būti tik iš vidaus. Vienintelis mūsų darbas – kuopti aplinką, prausti miegančius, kad atsibudę jie greičiau galėtų prisijungti prie atstatančių švarą. Mes esame žadinami TARNYSTEI. Tik atėjus šitam supratimui žmogus jau ne tiesiog prabudo, o iš tiesų pabudo.
    Ir nereikia bijoti! Žmonės tą darbą dirbo tūkstantmečius, taip ir negavę paragauti jo vaisių. O mes gyvename nuostabiais laikais, kai vyksta masinis pažadinimas, kai nuostabusis sodas jau ranka pasiekiamas. Nepraraskime budrumo ir suvokimo, kaip žmogus jaučiasi pažadintas. Skraidantys smirdukai – natūrali pakirdusio žmogaus ėjimo į sąmoningumą eiga. Nesileiskime įtraukiami atgal į vos prabudusios sąmonės žaidimą. Nepaleiskime tikslo iš akių.
    PAŽADINIMAS – NE PRIVILEGIJA, O KVIETIMAS Į KŪRĖJO TVARKOS ATSTATYMO KOMANDĄ, KVIETIMAS TARNYSTEI VISUMOS LABUI. Būkime jo verti. Būkime vieningi. Būkime pavyzdžiu.
    Inga Jokubauske

    Paspaudė "Patinka": 1 person

    1. Sveiki 🙂 !

      Dėkoju, Rolandai už alegoriją – tokios istorijos labai padeda priimti ir pamatyti esmę be pasipriešinimo, ramiai, nes tai lyg ir pasaka, tai neliečia ir nekabina asmeniškai, todėl lengva perskaityti ir suvokti esmę.. Taip, kiekvienam pabudusiam ateina šis, atrodytų, paprastas suvokimas: PABUDIMAS – NE PRIVILEGIJA, O KVIETIMAS Į KŪRĖJO TVARKOS (HARMONIJOS 🙂 ) ATSTATYMO KOMANDĄ, KVIETIMAS TARNYSTEI VISUMOS LABUI. Būtent! AČIŪ, Rolandai 🙂 !

      Miroslav, ačiū, kad dalinatės savo pamąstymais 🙂 ! O vilties iš manęs niekas neatims, greičiau tai jau ne tik viltis, bet aiškus žinojimas, kad viskas bus taip, kaip turi būti – GERAI. O jei pažiūrėsime atidžiai, tai žmonijos istorija – tai nuolatinis išsivadavimo iš tamsos, iš vergystės procesas. Tai palaipsninis sugrįžimas prie ištakų, pirmapradiškumo, harmonijos – mūsų dvasinės prigimties, Kūrėjo amžinųjų vertybių suvokimo, dėka kurių ir gyvuoja Žemė, visa gyvybė ir žmonija. Aišku, tarnaujantys tamsai visomis išgalėmis bei poveikio priemonėmis stabdo pabudimo procesą, bet ne viskas jų galioje. Žmonės jau supranta: kokios mūsų vertybės – toks ir gyvenimas. Kuo toliau esame nuo dvasingumo ištakų – tuo daugiau tamsos, iliuzijų ir nuopolio mūsų gyvenime. Na, o dabar žmonės masiškai bunda ir, žinoma, tai keičia pasaulį 🙂 – palengva (nes greitai daromi tik pikti darbai..), bet pokyčiai žmonių sąmonėje VYKSTA, ir tai jau akivaizdu.

      Meilės, išminties ir kantrybės mums visiems 🙂 !

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s