Atpažinti nušvitusius galime pagal jų būseną – jų vidinę Šviesą.. Nes nušvitimas – tai ne tik sąmonės aiškumas, bet ir vidinės dvasinės Šviesos atvėrimas. Nušvitusieji skleidžia savo vidinę Šviesą nuolat, visada – tokiu būdu jie harmonizuoja viską aplinkui – situacijas, žmones.. viską.
Juos galima sutikti bet kur – nedideliame provincijos miestelyje, mieste, mokslo įstaigoje, žemės ūkio darbuose.. Tai gali būti garbaus amžiaus vyrai ir moterys arba visai jauni žmonės. Ir jų yra žymiai daugiau, nei gali atrodyti.. Tačiau žmonių minioje jie niekuo neišsiskiria, nes jie visada tylūs ir kuklūs.
Bet vos susidūrę su jais gyvenime, būtinai pajusite jų vidinę stiprybę ir širdies šilumą. Ir nors jie supranta, kad yra kitokie, nei dauguma, bet niekada nepabrėžia savo kitoniškumo. Jie gerai suvokia savo misiją – skleisti Šviesą ir harmoniją šiame pasaulyje. Jie žino – tik Šviesa gali išsklaidyti tamsą.
O štai kritinėje situacijoje tokį žmogų jūs kaipmat pastebėsite – kai kiti bus apimti panikos ir blaškysis, jis bus ramus ir santūrus, o jo žodžiai ir veiksmai bus aiškūs, tikslingi ir pagrįsti. Jo širdis kupina meilės, todėl jo veiksmai ir žodžiai suvienija, sutaiko, padeda atrasti teisingus sprendimus, nuramina, įkvepia, paguodžia.
Toks žmogus ne visada garsiai reiškia savo nuomonę, nelinkęs ginčytis ar pasakoti apie save. Jis dažniau stebi arba klauso, o kalba tada, kai to iš tiesų reikia, kai yra reali galimybė harmonizuoti situaciją arba atverti kitame žmoguje jo paties vidinę šviesą. Klausytis jo visada malonu, nes jo žodžiai aiškūs ir tikslūs, iš esmės. Jis kalba tik tai, ką tikrai žino ir ką yra patyręs, ir tuomet, kai jo nuoširdžiai klauso.
Jo būsena, jo vidinė Šviesa ir širdies šiluma harmonizuoja: liūdintys, kenčiantys ar nusivylę pasijunta geriau, pasikalbėję ar pabuvę su juo. Net gyvūnai šalia jo šliejasi, išreikšdami palankumą ir švelnumą. Pati gamta atliepia į tą vidinę Šviesą. Ir vieta, kur jis gyvena, atrodo gražesnė, spalvingesnė, jaukesnė..
Jis mėgsta tylą ir vienatvę. Pasaulio šurmulys ir aistros jam svetimos, nes jis laisvas nuo troškimų ir iliuzijų. Jis gali gyventi name ar bute, bet jo poreikiai visada minimalūs, o gyvenimas paprastas ir kuklus. Kitiems žmonėms toks gyvenimas gali atrodyti keistas ir nuobodus, jiems sunku suprasti, kad nušvitęs gyvena vidinėje dvasinėje pilnatvėje, todėl turi tik tai, kas iš tiesų jam būtina.
Altruizmas, empatija, pasiryžimas pagelbėti, išklausyti – neatsiejamos nušvitusiojo savybės. Jis pats neseniai gyveno šio pasaulio iliuzijose, todėl gerai supranta žmones. Jį dažnai vadina šventuoju, archatu, mokytoju ar guru, bet tai jam sukelia tik šypseną: jis žino, kad kiekvienas gali vieną dieną išeiti už visų iliuzijų ribų ir išsilaisvinti nuo dualumo šablonų, ir tai nėra joks išskirtinumas – tiesiog tas, kuris suprato esmę, turi padėti ją suprasti ir kitiems ieškantiems..
Jokio išskirtinumo ar susireikšminimo, reikalavimų sumokėti ar kitokių sąlygų už dalinamas žinias iš nušvitusiojo neišgirsite – visa tai vartotojiško gyvenimo iliuzijos. Jei paklausite, ką gi reikia daryti, kad pasiektumėte nušvitimą, kiekvienas nušvitęs atsakys, kad tai labai paprasta, tereikia atsakyti į du svarbiausius klausimus: suprasti, kokioje sistemoje žmonės gyvena, ir – atsakyti sau, kas gi yra žmogus.
Nes atsakęs į šiuos klausimus, žmogus atranda ir savąją misiją šioje Žemėje: kiekvieno nušvitusiojo misija – šviesti! Nes tik Šviesa gali išsklaidyti tamsą Žemėje, ir tik Šviesoje mes galime pamatyti visas iliuzijas, nuklydimus ir nuopolius.
Štai tokie jie, nušvitusieji – skleidžiantys visų gerovei savo vidinę Šviesą 🙂 .
Geros savaitės mums visiems 🙂 !
ruvi 
Labas rytas, Rūta, ačiū Jums, štai pirmadienis ir prasidėjo naujų savo supratimų sudėliojimu mintyse ir naujų Jūsų minčių apmąstymu. Aš šiai dienai svarstau ir atradinėju kas yra gyvenimas, ir ateina atsakymas – tai žmonių santykiai, tai vieno žmogaus santykis su kitu ir prieinu tokios minties, kad tai labai svarbu, nes juose mes parodome save, t.y. savo emocijas, savo elgesį, kuris ir apsprendžia ar santykis malonus, ar piktas ar koks kitoks. Aš galvoju, jei žmogus žinotų kas yra jis pats, jei analizuotų savo asmenybės savybes, savo minčių, emocijų savyje buvimą ir atsiradimą, tuomet žinotų, kad santykis su kitu/kitais priklauso nuo jo paties. Žmogus turi žinoti kad žmogui intuicija (nuojauta), jo mintys, jo emocijos, apskritai asmenybės pažinimas – yra labai svarbu. Jei visi tai žinotume, tuomet santykiai tarp mūsų būtų teisingi, ramūs, greičiau suprastume vienas kitą, spręstume klausimus ir gautume atsakymus ramiai, netgi gal tyliai. Aš suvedu, kad santykiai tarp žmonių yra viena iš esminių gyvenimo dalių, tai žinodami, galėtume kurti naują kitokią žmoniją. Jei trumpai mano supratimas toks – gyvenimas tai žmonių tarpusavio santykių vyksmas, kad jie būtų teisingi, būtina pradėti nuo savęs pažinimo (mintys, emocijos, elgesys ir kt). Santykius aš laikau ne tik tarp suaugusiųjų, tai tarp suaugusiųjų ir vaikų, ir visų amžių žmonės. Įdomios mums visiems savaitės ir visų ateinančių dienų :))
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas, Rūta 🙂 !
Taip, pritariu – bendravimas yra vienas iš prigimtinių žmogaus poreikių, nes suprantame tai ar ne, bet mes esame visi susieti kaip vienas organizmas. Na, kol kas tas “organizmas“ veikia labai destruktyviai, nes žmonija yra užkrėsta egoizmo bacila. O egoistas jau savaime priešpastato save visumai, o tai yra nenormalu bet kokiame kolektyve, šeimoje, visuomenėje ar bendruomenėje.
Kad pasveiktume nuo egoizmo, žinoma, turime suprasti savo žmogišką, dvasinę prigimtį. Bendrauti sveikai, pozityviai mes galime tik tuomet, kai patys esame pozityvūs ir harmoningi. Na, net su geriausiais norais bendravime transliuosime tik tai, kas yra mumyse. Kokia žmogaus būsena – toks ir bendravimas. Ir, žinoma, sutinku su Jumis, kad bendraudami galime pamatyti – kokia yra mūsų būsena, nes bendravime visada yra netikėtumo momentai, kurių metu mes parodome tikrąjį savo veidą. Ir dar – galime atsakyti už save, bet ko galima tikėtis iš kito žmogaus – niekada nežinome.
Na, bet manau, kiekvienam reikėtų mokytis harmoningai bendrauti, pažinti save, ir svarbiausia – būti geranoriškai nusiteikus kitų žmonių atžvilgiu, mokytis nepasiduoti negatyvioms emocijoms bendravime. Juk bendravimas turi žmones suartinti, suburti, o ne supriešinti. Todėl savidisciplina yra labai svarbi – kartais geriau patylėti, nes ir neatsargiai išsprūdusiu žodžiu galima įžeisti, įskaudinti ar net sugriauti santykius.. Svarbu suprasti, ko siekiame bendravime – harmonijos, vienybės ar dominavimo.
Ačiū, miela Rūta, už Jūsų pamąstymus ir palinkėjimus 🙂 !
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person