Kategorija: Pamąstymai

Informacinis šuolis atliko svarbų darbą – žmonių sąmoningumas vis auga, ir daugeliui jau ne paslaptis, kad visi visuomeniniai procesai yra valdomi: kainos savaime nekyla, žmonės savaime nelinksta į blogį, valstybės savaime neišyra, karai savaime neprasideda. Visa tai yra valdoma.

Nors žmonėms tebediegiama: viskas vyksta savaime arba mistinių atsitiktinumų dėka, o tu gyvenk šia diena, nesusimąstydamas apie praeities pamokas, nepastebėk dabarties trūkumų, ir jau tuo labiau negalvok apie ateitį, nes.. tu nieko negali įtakoti ar pakeisti.

Tačiau žmonės bunda. Didėjančio sąmoningumo dėka iškyla vis daugiau akis atveriančios informacijos, tame tarpe – ir apie žmonijos valdymo metodus. Galime numoti į tai ranka, pavadinti eiline sąmokslo teorija, bet atidžiau pažiūrėję į savo gyvenimą pamatysime, kad tai paaiškina daugybę dalykų.

Kokie gi tie metodai? Pagal svarbą valdymo metodai skirstomi į informacinius (iš čia posakis “kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį“) ir materialius. Peržvelkime plačiau prioritetinius žmonijos valdymo metodus.

Bazinės žinios apie Kūrinijos, Visatos, mūsų pasaulio ir žmogaus gyvavimo dėsnius. Tai pats svarbiausias prioritetas, nes nežinodamas šių dėsnių, žmogus yra silpnas ir lengvai manipuliuojamas.

Žmogus gali šiame pasaulyje kurti – tai Kūrėjo kelias. Dualiame pasaulyje galimas ir priešingas kelias – griovėjo: dvasinio augimo nebuvimas, degradacija, griūtis.

Sąmoningas žmogus gali rinktis (žinodamas, kad turi pasirinkimą), ir dažniausiai renkasi Kūrėjo kelią. Antruoju – griovėjo keliu, žmonės nukreipiami įvairiomis manipuliacijomis.

Istorinis prioritetas, faktologija. Iškreipiant praeities faktus, trinama tautų atmintis ir naikinama atskiro žmogaus ir visos tautos galimybė pasisemti stiprybės iš pirminių šaltinių. Taip žmogus paverčiamas būtybe be atminties ir Tėvynės. Tokį lengva valdyti ir net užsiundyti ant savo tėvynainių.

Pavyzdžiui, gali būti skiepijamos mintys apie “kvailių, girtuoklių, avinų, runkelių, bailių..“ tautą. Tokios mintys skaldo žmones, daro nepilnaverčiais, sėja svetimėjimą, susipriešinimą – todėl jie negali susivienyti nei prieš blogį, nei geriems darbams.

Valdymas religijos ir filosofijos pagalba. Kūrėjas yra vienas, Jis yra Meilė ir laukia iš savo vaikų Meilės ir ėjimo Tiesos keliu. Tai žmonės suteikė Kūrėjui žmogiškų savybių, tuo tarpu Jam nereikia nei kraujo praliejimo, nei keršto, nei susipriešinimo ar aukų.

O štai religinio fanatizmo pasekmės – kovos tarp įvairių religijų pasekėjų, inkvizicija, kryžiaus žygiai, raganų medžioklė, vergiškas paklusnumas. Įvairios filosofinės mokyklos taip pat gali nuvesti painiais klystkeliais tolyn nuo Tiesos.

Kalbos, mokslo ir meno iškreipimas. Supaprastindami kalbą, manipuliatoriai daro primityvų pavienio žmogaus ir ištisų tautų bendrą mąstymo lygį. Diegiami ir skatinami keiksmažodžiai – pastovus jų naudojimas kalboje veda į pilną žmogaus psichikos degradaciją.

Mokslas ribojamas dogmomis ir postulatais, o idėjos ir projektai, galintys pakylėti žmoniją į naują vystymosi lygmenį ir išspręsti globalias problemas – nuslepiami ir nevystomi.

Menas pridengiamas įvairiomis “modernizmo“ kaukėmis vis primityvinamas, vis atviriau kvailina žmones. Tokiu būdu žmonės nuleidžiami į “protaujančio“ gyvūno lygmenį – kai priimama viskas, kas paskelbiama “moderniu“ ir net nekyla mintis pasakyti, kad “karalius nuogas“.

Tuo tarpu tikroji meno paskirtis – harmonizuoti: žadinti geriausias žmogaus savybes, bendražmogiškas vertybes, skatinti augti dvasiškai ir tobulėti.

(Bus daugiau)

* Kame tokio suskirstymo esmė ir kam ji naudinga? Kai šitai suvokiame, išnyksta visi kiti klausimai apie nelygybę, išskirtinumus ir skirstymus.

* Iš tiesų žmonių skirstymas yra sąmoningas siekis ir lengviausias būdas pažeminti. Kam to reikia? Pažeminus lengviau daryti įtaką ir valdyti.

* Kai žmogus dėl žeminimo pasijunta menkesnis, jis pradeda nepasitikėti ir abejoti savimi. Jis tiesiog nustoja dvasiškai vystytis ir ieško atramos išoriniuose autoritetuose bei tampa priklausomas nuo jų.

* Todėl tiek daug skirstymo į paprastus ir nepaprastus, vertus ir nevertus, protingus ir kvailus, elitą ir prastuomenę ir t.t.. Ir liejasi kaip iš gausybės rago pažeminimo epitetai – kuo daugiau žeidžia, tuo greičiau padaro savo juodą darbą.

* Skaldymo įrankiai – dezinformacija, priešinimas, bauginimas, melas, intrigos, puikybė, veidmainystė, formalumas, falšas, slapti asmeninės naudos motyvai ir t.t..

* Kartais pakanka, kaip toje pasakoje – įmesti akmenį į būsimo mūšio lauko vidurį (šiuo atveju – žeminančius žodžius ar pretekstą rietenoms), ir kiršinimas pasiekiamas be didelių pastangų..

* Rezultatas – susiskaldymas į grupes, grupuotes, kompanijas, gaujas, klanus, tarp kurių nėra tarpusavio ryšio ir bendradarbiavimo. O iš esmės – visuomenės susvetimėjimas ir nuopolis.

* Tai sistema. Tačiau ji sukuria keistą iliuziją – tarsi tas nuopolis vyksta tik ten, kur esame, o štai ten, kažkur, yra civilizuotas pasaulis, kur viskas gerai ir teisinga, ir kuris gali padėti viską išspręsti.

* Nėra jokio civilizuoto pasaulio. Sistema deklaravo įvairias santvarkas, o iš tikrųjų – tiesiog ėjo nuo atviros vergijos iki užslėptos vergystės, praplečiant vergo “laisvės“ rėmus (geriau, kad jų nematytų). Taip buvo kurpiama vystymosi ir laisvėjimo iliuzija.

* Yra šalių, kur žmonės išsireikalavo platesnių rėmų arba su jais susitaikė, tačiau schema visur ta pati: grupė “nepaprastų“ išnaudoja kitą grupę – “paprastus“. Nei vienybės, nei lygių galimybių, nei darbo visų labui.

* Būdami valdžioje, “nepaprastieji“ skaito, kad valstybės resursai, t.y., visos tautos nuosavybė, yra jų asmeninė nuosavybė, kuria jie gali laisvai disponuoti.

* Arogancija – išskirtinis “nepaprastųjų“ bruožas, o valdžia ir įtaka – įrankis asmeninėms ambicijoms ir interesams patenkinti. Jų žmogiškumas išnaikinamas pinigų dominante, o puikybė palaikoma “paprastųjų“ žeminimu.

* “Nepaprasti“ labai mėgsta pamokyti kaip reikia gyventi ir naudoja tam daug skambių frazių, kurios nėra paremtos darbais: žodžiais “rūpinasi“ žmonėmis, o darbais – juos išnaudoja. Visada mato kitų trūkumus, bet savųjų “nepastebi“.

* O “paprasti“? Jie tyliai dirba svarbius kasdieninius darbus, kurių dėka “nepaprasti“ bujoja. “Paprasti“ klaidinami, žeminami, tačiau tik jų dėka išlieka žmogiškumas, padorumas ir nuolat augantis gilus pokyčių troškimas.

* “Nepaprastieji“ įsikandę laikosi savo komforto zonų, todėl bijo permainų. Tačiau pokyčiai neišvengiami: evoliucijos principas – judėjimas į priekį, vystymasis.

* Auga žmonių sąmoningumas, ir žmonės su aukštesniu sąmoningumu jau ne tik aiškiai mato atgyvenusios sistemos apgaulę ir melą, bet ir žino – kaip turi gyventi žmonės ir kaip to pasiekti.

* Baigiasi tamsos ir tironijos metas, Tiesa nenumaldomai apnuogina viską, kas buvo kruopščiai slepiama po melo ir manipuliacijų šydu. Skaldymo ir priešinimo metodas jau neveikia, nes žmonės pajuto didžiulį poreikį vienytis ir veikti bendram labui.

* Dar daugelio žmonių sąmonė užteršta melu taip, kad Tiesa juos baugina. Bet.. baimė daro žmogų žvėrimi, o Drąsa – Kūrėju. Pokyčių nori dauguma, bet kažkas turi juos įgyvendinti! Todėl priekyje žengia drąsiausi.

* Giliai širdyje kiekvienas žmogus labiausiai trokšta Tiesos. Nes žino: tik Tiesa visus išves į Šviesą. Kur vietoje skaldymo į “paprastus“ ir “nepaprastus“ – Vienybė.

Kiekvienas žodis išreiškia tam tikrą informaciją, todėl žodžiais visuomet darome vienokį ar kitokį poveikį. Mes ne tik keičiamės informacija ir išgyvenimais, bet platesne prasme – žodžių pagalba yra formuojama žmonių vertybių sistema ir pasaulėžiūra.

Paradoksalu, bet daugėjant informacijos sklaidos priemonių, žmonės atpranta savarankiškai mąstyti ir tikrinti informaciją, o pasikliauna tuo, ką girdi arba perskaito. Atrodytų – informacijos gausa turėtų žmones skatinti rinktis, tobulėti, kurti.. bet taip nėra.

Kodėl? Ar informacinė lavina atbukina? Tam tikra prasme – taip. Kai daug žodžių, o ypač tuščiažodžiavimo, žmonės pradeda nieko nesuprasti, niekuo nesidomėti, nieko nenorėti.. bet pasidaro įtaigūs tam, ką girdi daug kartų.

Psichologai atliko įdomų eksperimentą, norėdami patikrinti žmonių reakciją į žodžius ir į realybę. Spalvotais dažais buvo surašytos vaivorykštės spalvos žodžiais, bet kiekvienas žodis buvo užrašytas kitokiais dažais, nei reali vaivorykštės spalva. Pavyzdžiui, žalia spalva – geltonais dažais.

Rezultatas – dauguma žmonių skaitė žodį, nors buvo klausiama – kokia spalva užrašytas žodis. Eksperimento išvada – šiuolaikiniai žmonės kreipia daugiau dėmesį į žodžius, o ne į realybę! Jei taip yra, tuomet žmonėms galima įteigti nebūtų dalykų.

Galima teigti, kad toks žmogus yra priklausomas nuo žodžių, ypač jei juos sako socialiniai autoritetai – net jei jie kalba realybę neatitinkančius dalykus. Pavyzdžiui, politikas gali žmonėms sakyti, kad gyvenimas gerėja, nors realybėje viskas vyksta priešingai.

Tikintys politiko žodžiais žmonės neatitikimus su realybe “nurašo“ tų “sudėtingų procesų“ nesuvokimui, savo negabumui, nesugebėjimui prisitaikyti prie gyvenimo, ir pan.. Jiems tampa realu tik tai, kas yra sakoma (nors gali būti kalbamos visiškos nesąmonės), o nutylima realybė – lyg ir neegzistuoja (nepasakė, nors ir.. matoma).

Taip žodžių pagalba formuojama ne tik klausančio (skaitančio) pasyvi sąmonė, bet ir darosi įmantresnis kalbančiųjų tuščiažodžiavimas. Kalbama daug, įtaigiu tonu ir skambiomis frazėmis, bet žodžiai – pompastiški, migloti, neaiškūs. Jų tikslas – sukurti iliuziją, paveikti sąmonę ir protą.

Poveikis žodžiais daromas per tam tikrus raktinius žodžius, sakinių konstrukcijas ir daugybinius kartojimus. Taip veikia ne tik reklama, bet ir įvairios priešrinkiminės kampanijos. Todėl “mas-medijinis“ rinkėjas nesidomi realia situacija šalyje (o tuo labiau pasaulyje) ir plaukia pasroviui su oficialiai pateikiamu politiniu kursu.

Labai dažnai poveikis žodžiais daromas sukeitus sąvokas. Pavyzdžiui, patriotizmą pavadinus nacionalizmu, palaidumą – laisve, karinius veiksmus – taikdarių operacijomis, o nusikaltėlį – auka, ir pan.. Tai psichologinis poveikis, kai kryptingai siekiama suformuoti tam tikrą požiūrį į kažkokį klausimą, įvykį ar reiškinį.

Daug kalbantis visada tuščiažodžiauja, nes žodžiais dangstomi slapti darbai ir norima įtikinti tuo, ko nėra, t.y., sąmoningai meluojama. Ir toks melas lyg mikroskopinės nuodų dozės: iš karto lyg ir nepadaro ryškaus poveikio, bet po kiek laiko apsinuodijimas neišvengiamas.

Tokiu būdu teršiamas žmogaus vidinis pasaulis, nes žodžių lavina galiausiai padaro poveikį mąstymui. Kai prikaupiame nereikalingų žodžių ir vaizdinių šablonų, jie pradeda trukdyti mūsų tikrųjų tikslų ir siekių realizacijai – ir tai viena rimčiausių kliūčių žmonių kūrybingumui ir realizacijai.

Daug kalba tas, kas kažką slepia ar neturi ką pasakyti. Jei kalbama iš esmės, apie konkretų reikalą ir neturima jokių slaptų užmačių – tuščiažodžiavimų nereikia. Tai, kas tikra, pasakoma be išvedžiojimų – ir žmonės jaučia tiesą, todėl jų nereikia įtikinėti.

Tiesa paprasta, atvira ir aiški, jos poveikis – harmonizuojantis ir vienijantis geriems darbams. Būkime atidūs žodžiams – tai ne tušti ženklai ar virpesiai, tai poveikis, galintis pakeisti ne tik žmonių mąstymą, bet ir gyvenimą. Mokykimės klausytis ir kalbėti tik tai, kas reikalinga ir tada kai reikalinga.

Kaip manote?

Kas turi nutikti žmogaus galvoje ar širdyje, kad jis galėtų sąmoningai suteikti kitam žmogui skausmą? Tokį psichikos nukrypimą paprastai įtakoja psichologinės traumos (ilgalaikis žiaurus elgesys, išgyvenimai kritinėse situacijose) arba laikinas proto aptemimas (dėl šoko ar psichotropinių medžiagų).

Psichologijoje žiaurumas apibūdinamas kaip moralinė-psichologinė žmogaus savybė, kuri išreiškiama nežmonišku, šiurkščiu, įžeidžiančiu elgesiu ir požiūriu į kitus žmones, suteikiant jiems skausmą ar net kesinantis į jų gyvybę.

Neatsiejami žiaurumo palydovai – smurtas ir prievarta. Tai jau sąmoningi veiksmai kitų žmonių atžvilgiu – fizinės jėgos ar kitokių priemonių panaudojimas, suteikiantis fizinį ar psichologinį pranašumą.

Tai antihumaniški, nežmoniški veiksmai, kurių, deja, dar tiek daug – ir pridengto įmantriomis manipuliacijomis, ir brutalios jėgos panaudojimo – kad pasaulyje minimos net, pavyzdžiui, dienos kovai su jėgos struktūrų žiaurumu.

Pirmą kartą Tarptautinė kovos su policijos žiaurumu diena pažymėta 1997 metais kovo 15 dieną Kanadoje ir Šveicarijoje. O JAV nuo 1995 metų spalio 22 diena žymima kaip Nacionalinė kovos su policijos žiaurumu diena (National Anti Police Brutaly Day).

Ar įmanoma progresuoti naudojant prievartą? Ji progresuoja tik viena linkme – tampa vis įmantresnė. Ir gimdo vis daugiau žiaurumo, iš kurio gimsta smurtas ir prievarta – tai lyg užburtas ratas, nužmogėjimo ir niekšiškumo kalvė.

Apie tai rašė ir visų laikų mąstytojai:

– Tik pyktis ir baimė verčia naudoti prievartą. F. Bekonas

– Žiaurumas visuomet gimsta iš beširdiškumo ir silpnumo. Seneka

– Pats baisiausias iš visų nusikaltimų – beširdiškumas. Konfucijus

– Pats didžiausias bailys tampa žvėrimi, pajutęs už savo nugaros palaikančią jėgą. S. Cveigas.

– Bendrininkų gausumas nusikaltimo nepateisina. T. Fuleris

– Niekšingam žmogui ir gerumas, ir išmintis atrodo niekšinga: purvui tinka tik purvas. V. Šekspyras

– Žmonės dažnai pykčiu užpildo savo proto spragas. V. R. Oldžeras

– Niekšas visuomet žiaurus, didvyris kilniaširdis. I. Dmitrijevas

– Bjauriausias piktadarys stengiasi pateisinti save ir įtikinti, kad jo padarytas nusikaltimas ganėtinai menkas ir sąlygotas būtinybės. G. E. Lesingas

– Kas sėja blogį – pjauna atgailą. Saadis

– Pyktis – žiaurumo šaltinis. Š. De Kosteras

– Yra pasaulyje trys niekšų rūšys: naivūs niekšai, įsitikinę, kad jų niekšybė yra didžiausia dorybė; niekšai, kurie gėdijasi savo niekšybės, bet vis dėlto linkę ją užbaigti, ir pagaliau niekšai, grynakraujai niekšai. F. Dostojevskis

– Bet kokia prievarta liudija ne apie jėgą, bet apie bejėgiškumą. R. V. Emersonas

– Žiaurumas ir baimė spaudžia viena kitai ranką. O. Balzakas

– Žiaurumo labiausiai reikia vengti, nes, pirma – jis peržengia įprastines ribas, antra – žmogiškas ribas. Seneka

– Humaniškumas – ne mokslas, o veiksmas. R. Rolanas

Žiaurumas ir prievarta – žmonijos rykštė, gėda ir atgyvena, kurios turime ryžtingai atsisakyti, jei norime progresuoti ir kurti visų mūsų šviesią ateitį. Jei norime išlikti žmonėmis..

Kad veikla būtų sėkminga, ji turi būti suderinta tarp visų jos dalyvių. Darniai veiklai reikalinga vienybė, kuri neatsiranda iš niekur – ją reikia organizuoti ir palaikyti. Būtent todėl ir reikalingas vadovas, žinantis, kaip tai padaryti.

Koks turėtų būti geras vadovas? Juk dažniausiai tradiciškai reaguojame ne į žmogų (jo savybes), esantį tam tikrame poste, bet į jo pareigas. Vadovas, savo ruožtu, dažniausiai tradiciškai – savo statuso dėka – siekia visiško pavaldinių paklusnumo.

Vadovas visuomet daro vienokį ar kitokį poveikį pavaldiniams: nuo prašymų ir paskatinimų – iki reikalavimų, intrigų ar psichologinės prievartos. Stipriausias (ir dažniausiai naudojamas) poveikis daromas per baimę, todėl žmonės jai anksčiau ar vėliau pasiduoda – jie bijo nemalonumų, bausmių, kažką prarasti ar netekti.

Nors pripažinta, kad tai atgyvenęs, antihumaniškas valdymo būdas, tačiau jis iki šiol, deja, dar vis tebenaudojamas. Tai ne tik slegia ir žlugdo žmones, nes dėl baimės keliamos įtampos jie negali išreikšti visų savo gebėjimų, bet ir reikalauja didžiulių papildomų kontrolės pajėgų.

Gal todėl mūsų dienomis viena didžiausių žmonių baimių – valdžios veiksmų baimė? Juk ir istorija parodė, kad valdžia nedorų žmonių rankose – baisi poveikio priemonė: tai savivaliavimas, engimas, pasinaudojimas valdžia savo tikslams.

Tačiau toks poveikis buvo veiksmingas tol, kol žmonės neturėjo plačios galimybės lavintis – todėl ir paklusdavo aklai bet kokiam spaudimui. Mūsų dienomis dėl informacinio šuolio sąmoningų, išsilavinusių žmonių vis daugėja, todėl žmonės iš vadovų tikisi kompetentingo vadovavimo.

Be profesinės kvalifikacijos, mūsų dienų vadovas turi mokėti organizuoti vadovaujamos srities veiklą ir motyvuoti žmonės darbui. Išmintingas vadovas suvokia, kad yra tiesiogiai priklausomas nuo savo pavaldinių darbo.

Jis turi suprasti ir numatyti savo poveikių pasekmes ir daryti tokį poveikį, kuris skatintų, motyvuotų, vienytų. Tikrasis vadovas visada yra kūrėjas, bet jokiu būdu – ne griovėjas. Ne išvaizda, ne kalbos, ne turtai įtikina žmones eiti paskui jį, o nuoširdus ketinimas dirbti visų labui.

Ne išsilavinimas ar gražus kabinetas padaro žmogų vadovu, o jo dvasinės savybės ir moralė. Sąžiningumas, atsakomybė, teisingumas – štai kuo pelnomas žmonių pasitikėjimas. Kuo aukštesnis postas, tuo aukštesni moralės kriterijai – tai lyg kelrodis, į kurį galima kiekvienam lygiuotis.

Teisingumas – vadovo veiklos pagrindas, jis turi rūpintis, kad bet kokia neteisybė būtų įvardinta ir kuo greičiau ištaisyta. Vadovas rūpinasi visko, kas geriausia, išsaugojimu ir vystymu – tame bet kokio kolektyvo stiprybė.

Būtina atsakomybė ir drąsa kritinėse situacijose – juk vadovas tarsi ant kalno, nuo kurio nėra nusileidimo, o tik kelias pirmyn ir aukštyn. Argi galima pasitikėti ir gerbti vadovą, kuris neišsprendė nei vieno svarbaus klausimo?..

Keičiasi epochos, keičiasi ir reikalavimai vadovams bei vadovavimui. Baigiasi tuščių kalbų, manipuliacijų, ambicijų ir melo laikas. Atėjo laikas vienytis ir dirbti bendram labui, todėl vienintelis vadovo poveikis bus skatinti bendradarbiavimą, nukreipiant visų pastangas bendrai veiklai.

Bendradarbiavimas sudaro geriausias sąlygas laisvai keistis informacija, kurti vieningą poziciją ir išreikšti kiekvieno geriausias savybes. Kai visi vienodai dalyvauja formuojant tikslą ir ieškant geriausių jo įgyvendinimo būdų, tuomet ir dirbama su įkvėpimu ir didžiausiu kūrybingumu.

O vadovavimo efektyvumą visuomenė labai greitai pajunta savo kasdieniniame gyvenime. Gero vadovavimo dėl gero gyvenimo žmonės nepastebi, čia kaip sveikata: jei ji gera, mes negalvojame – kodėl mes sveiki 🙂 ..

Šiandien dauguma žmonių sėkmę sieja tik su pinigais. Nors intuityviai jaučia, kad taip neturi būti, todėl už deklaruojamų tikslų – kūrybos, laimės, pilnatvės, labai dažnai slepiamas slaptas motyvas – pinigų siekis. Galima sakyti – nieko čia blogo, tokia mūsų gyvenimo realybė.. Bet kodėl ji tokia?

Jei nematome tikrosios situacijos ir sistemos, kurioje gyvename, tuomet rizikuojame paskęsti savigraužoje ir nepilnavertiškumo pojūtyje dėl savirealizacijos problemos. Mes gyvename rinkos sąlygomis, kur pelno gavimas yra pagrindinė visuomenės varomoji jėga. Ne socialinis teisingumas, humaniškumas, kūryba, o pelnas.

Net žmogus ir jo gabumai tapo preke – už kiek sugeba save parduoti, tokią vertę ir turi.. Pinigai tapo ne pragyvenimo priemone, o pagrindiniu tikslu. Todėl visa ko pagrindas – pinigų dominantė, vedanti į kovą dėl įtakos sferų ir valdžios, konkurenciją, išnaudojimą, gamtos niokojimą ir visa tai lydinčią dvasinę degradaciją.

Kadangi tai yra sistema, pinigai dominante tampa ir turtingiems, ir nepasiturintiems. Vieniems – kaip azartas “daryti“ pinigus, neribotai vartoti ir daryti įtaką politikoje ir ekonomikoje. Kitiems – kad galėtų tiesiog išgyventi.

Visuomenė suskaldoma: iš vienos pusės – mažai apmokami darbai, kuriuose atlyginimas – lyg “didžiųjų“ teikiama malonė (bet ir išgyvenimo sąlyga), iš kitos – veikėjai, kurių veikla apima viską, iš ko galima gauti didelį pelną leistinais ir neleistinais būdais.

Net patys turtingiausi pripažįsta, kad rinka iš esmės yra amorali, nes pelnas svarbesnis už dvasinius dalykus. Todėl visos žmogaus gyvenimo sritys paverčiamos pelno darymu. Ypač tos, kurios yra gyvybiškai svarbios kiekvienam žmogui – taip garantuojamas pelnas.

Pavyzdžiui, maisto pramonė ir kitos būtinos prekės – čia visiems pažįstamas raktinis žodis “kyla“. Suprantama, pačios kainos negali kilti, jos sąmoningai keliamos. Maža to – mums dar “sumaitinamos“ tonos chemikalų, kurios kažkam taip pat neša pelną.

Arba medicina – taip tampriai susieta su farmacijos pramone, kad be šūsnies receptų iš gydytojo kabineto neišeisi. Švietimas taip pat palaipsniui atiduodamas pelno siekiantiems, todėl jaunas žmogus jau savo gyvenimo pradžioje klampinamas į skolas. Skaudi tema – ekologija, nes gamtos resursai niokojami dėl pelno.

Darbas – apibrėžti šią sąvoką darosi vis sunkiau, nes sąžiningai dirbantis žmogus menkinamas mažu atlyginimu, o štai pinigų “darytojai“ garbinami, nors jų veiklos rezultatai dažnai žinomi ir juntami tik jiems patiems. Sandėriai ir išskaičiavimas paplito net asmeniniuose žmonių santykiuose..

Beje, įdomus faktas: 12-ojo (2004m) Europos Psichiatrų Kongreso pagrindinis klausimas buvo “Apie interesų konfliktą psichiatrijoje“. Šis klausimas iškilo todėl, kad vadinamieji antriniai interesai psichiatrijoje (finansai, politika, draugų ir giminių protegavimas) pradėjo dominuoti aukščiau pirminių interesų (pacientų sveikata, studentų mokymas, mokslo progresas).

Buvo konstatuota, kad tokia situacija – ne tik psichiatrijoje, bet ir visose kitose žmogaus veiklos sferose: mene, moksle, politikoje, ekologijoje, medicinoje ir t.t.. Mokslas daugelyje šalių pavirto bizniu – jis “dirba“ tam, kas daugiau moka, o galutinis (mokslinis) tikslas pasidaro nesvarbus.

Tai ką gi daryti, ir ar įmanoma kažką padaryti – juk ilgą laiką buvo formuojama ir palaikoma būtent pinigų dominantė? Kaip teigia biologijos mokslų daktarė I. Jermakova, tyrinėjusi dominantės principą – ji gali būti pakeista tik nauja, stipresne dominante.

Akivaizdu, kad žmonija vis aiškiau suvokia tikrąją situaciją, nes žmonės pavargo nuo neteisingumo, melo ir išnaudojimo – todėl permainos tikrai trokštamos ir įmanomos. Tam turėtų būti formuojama naujoji dvasinė-intelektualinė dominantė pagal šiuos esminius principus:

1. Gamtoje ir visuomenėje vykstančių procesų aiškus supratimas.
2. Dvasinis ir dorovinis žmonių auklėjimas.
3. Žmogaus, kaip visumos daleles suvokimas – visuomenės, valstybės, planetos, visatos.
4. Naujoji sistema turi remtis aukštomis ekologiškai saugiomis technologijomis, saugančiomis biosferą ir pačią civilizaciją.
5. Atsakomybė ir griežta kenksmingos žmogui ir gamtai veiklos kontrolė.

Aišku, sunku įsivaizduoti tai, ko niekada nebandėme, bet, manau, būtinai išbandysime, nes pasaulis alsuote alsuoja permainų troškimu :). Pinigų dominantės sistema yra atvirai parazitinė, vedanti žmoniją į pražūtį. Pinigai gali būti pragyvenimo priemonė, sąžiningo atlygio už darbą priemonė, bet ne tikslas.

Kaip manote?

Kaip manote – progresuoja žmonija ar ne? Ir nuo ko priklauso progresas? Jei lyginsime vežimaitį, pakinkytą arkliais ir reaktyvinį lėktuvą – taip, čia skirtumas akivaizdus. Tačiau negalime vadinti progresu tik technikos tobulinimą – tai turi būti visaapimantis procesas, nukreiptas visos žmonijos labui.

Lotyniškai “progressus“ – pažanga, vystymosi kryptis iš žemesnio į aukštesnį, į tobulesnės formas. Platesne prasme – aukštesnė organizacija, harmoninga adaptacija aplinkoje, evoliucinių galimybių augimas; priešingybė – regresas. Progresas įmanomas tuomet, kai nėra regreso – kaip, pasirodo, paprasta..

Sociologų teigimu, šiuolaikinės visuomenės progresas – vienpusis, technokratinis. Žinoma, kalbame apie pastarųjų 200 metų mokslinį-techninį progresą. Jis buvo vystomas nepaisant moralės ir gamtos dėsnių – todėl šiandien turime tiek ekonominių, ekologinių ir dvasinių-moralinių problemų.

Pavyzdžiui, mokslininkai daug padirbėjo, išrasdami atominę energiją, ir galėtume tai pavadinti progresu, jei ne išradimo panaudojimas piktam – atominiai ginklai, kurie skirti žmonių ir net pačios planetos naikinimui. Todėl tai – akivaizdus regreso pavyzdys.

Taip pat ir išradimai, kurie dubliuoja tai, ką žmogus pats gali lengvai padaryti. Niekas neginčija buitinės technikos, informacinių technologijų ar transporto reikalingumo – tačiau tai turi būti adekvati pagalba, o ne priemonės, be kurių mes jaučiamės bejėgiai.

Antraip tai tarsi ramentai sveikam žmogui, su kuriais jis įpranta nejudėti, neskaityti, neskaičiuoti, nemąstyti.. O juk gamtoje veikia visiems žinomas dėsnis: viskas, kas nenaudojama arba mažai naudojama – palaipsniui atrofuojasi.

Progresu negalima vadinti ir veiklos tik dėl pelno – tai skatina žmogų ar grupę žmonių pavojingoms manipuliacijoms dėl asmeninės naudos. Tai, deja, tapo mūsų kasdienybe visose gyvenimo srityse, todėl tebeklesti apgavystės, susipriešinimas, konkurencija, išnaudojimas, ciniškumas.

Ir tai tik nedidelė dalis mūsų problemų.. Ar galime problemas vadinti pažanga? Žinoma, ne. Šiandien vis daugiau žmonių supranta, kad būtent visuotinė gerovė yra progreso kriterijus. Naivu tikėtis, kad vienas žmogus ar grupė žmonių gali būti laimingi nelaimingoje visuomenėje. Individas negali gyvuoti be visuomenės, o visuomenė – be individo.

Todėl jei iš tiesų norime progreso, turime kurti socialiai orientuotą gyvenimo sistemą, kurioje mokslinis-techninis vystymas nukreiptas visuotiniam gėriui. Pažangos kriterijai paprasti: ar tampa žmonės visuomenėje fiziškai sveikesni, dvasiškai stipresni ir laimingesni?

Yra tam tikros bazinės žmogiškos vertybės, kurių dėka gali būti kuriama laiminga visuomenė. Tai:

– Laisvė;
– Teisingumas;
– Gyvenimo trukmė;
– Gyvenimo tikslas;
– Socialinis optimizmas;
– Šeimos tvirtumas;
– Gimstamumas, rūpestis vaikais;
– Pozityvumas žmonių santykiuose;
– Pagarba pagyvenusiems žmonėms.

Jokiais valdžios veiksmais neturi būti pažeidžiamos šios bazinės žmogiškos vertybės, antraip blogėja visos visuomenės gyvenimas, nes šios vertybės įgauna priešingas savybes ir tampa visuomenės problemomis.

Tuo tarpu šių vertybių vystymas ir palaikymas veda į progresą, nes atskleidžia geriausias žmogiškas savybes – vienybės pojūtį, dvasinį ir kūrybinį potencialą, dorovingumą.

Progresas yra pasikeitimai į gera ir siekis visapusiškai tobulėti, todėl turime pirmiausiai aiškiai pamatyti – kas yra kas. Ir, žinoma, atsisakyti neefektyvių ir pavojingų veiksmų bei nustoti savo veiksmais palaikyti atgyvenusią vienpusio (technokratinio) vystymosi sistemą.

Kaip manote?

Harmoniją nėra paprasta apibrėžti. Tačiau atpažįstame ją visuomet pagal nenusakomą gilią ramybę ir palaimą. Taip yra todėl, kad visi mes turime poreikį harmonijai ir intuityviai jos siekiame – nes esame visumos dalis ir mumyse įdėtas siekis veikti harmoningai.

Žodyne harmonija (gr. harmonia – darna) įvardinama kaip visumos ir jos dalių, vidaus ir išorės, turinio ir formos atitikimas, santaika, vienybė. Nuo senų laikų įvairūs dvasiniai mokymai ir filosofai ieškojo harmonijos principų.

Pavyzdžiui, Dao filosofai ir budistai harmoniją vadino vidurio keliu, pusiausvyros būsena – pagrindiniu gyvenimo tikslu, vedančiu į vienybę su Dangaus ir Žemės dėsniais. Kaip atpažinti harmoniją? Juk tai nėra subjektyvus suvokimas gražu-negražu, patinka-nepatinka. Tai pirmiausiai visuotinis darnos principas.

Harmonijai priskiriami šie požymiai:

1. Vienybė ir darna – nuoseklumas, visų elementų sąveika. Tai aiškiai matome gamtoje: Saulė ir Žemė, oras ir vanduo visapusiškai sąveikauja sudarydami harmoningą sistemą ir palaikydami gyvybę.

2. Priešybių vienybė, kontrastai (poliariškumas). Priešingų savybių susijungimas vienybės vardan, gyvybės gimimas. Harmonijos atpažinimas per kontrastus.

3. Saikas. Tai, kas žemiau ar aukščiau saiko principo – nėra harmoninga. Viskas, kas pernelyg – griauna, o kas nepakanka – gesina.

4. Proporcingumas. Harmoninga sistema visuomet susideda iš dviejų ar daugiau elementų, tarp kurių turi būti tam tikras santykis, arba proporcija. Gamtoje tai išreikšta sakraline geometrija, kurios proporcijas galime matyti ir žmogaus kūne. Harmonija visuomet išreiškiama lakoniškomis ir griežtomis formomis.

5. Pusiausvyra. Ideali pusiausvyra – simetrija, stabilumas. Simetriją matome gamtoje ir žmogaus kūne. Pusiausvyra – tai ir metų laikai bei įvairūs ciklai, apykaitos procesai.

6. Aiškumas – neatsiejamas harmonijos požymis, kuriam svetimas slaptumas ir chaotiškumas. Tai sistemos logiškumas, akivaizdi struktūra ir organizacija, aiškiai matomi ir suprantami dėsningumai.

7. Tikslingumas, atitikimas, sutapimas. Sistema, kurioje kiekvienas elementas giminingas kitiems ir priklauso vienas nuo kito, kiekvienas savo vietoje (ten, kur ir turi būti) – jei kurį nors pašalinsime – suardysime harmoniją.

8. Grožis. Jį apibrėžti taip pat sunku, kaip ir pačią harmoniją. Grožį matome arba jaučiame kaip kažką nuostabaus, kame nėra nieko negatyvaus – tai gali būti jausmai, žmogus, vietovė, gamta, mintys, meno ar muzikinis kūrinys, bendravimas, poelgiai..

9. Didingumas. Viskas, kas sukurta remiantis aukščiausiomis dvasinėmis savybėmis, kas visada pakylėja dvasiškai ir įkvepia.

10. Tobulumas. Jį galima apibrėžti taip: tobula tai, kas neturi nei trūkumų, nei pertekliaus – nei atimti, nei pridėti; tiek, kiek reikia. Tai pilnatvė, kur nėra dviprasmiškumų.

Atpažinti harmoniją lengva – ji visuomet sukelia gražius jausmus, įkvepia geriems darbams, bendradarbiavimui ir kūrybai. O harmonijos pažeidimas (disharmonija), atvirkščiai – sukelia visą gamą negatyvių jausmų. Bet kokių negatyvių būsenų ir nesėkmių priežastis yra neharmoningumas.

Būti harmoningais galime išmokti taip pat, kaip ir visų kitų dalykų. Tai reiškia harmonizuoti, o ne griauti ir nepasiduoti negatyvioms proto nuostatoms. Harmonijos siekis palengva išstumia visas neharmoningas būsenas ir keičia gyvenimą.

Ir pirmiausiai tai atsispindi mūsų santykiuose – su pačiu savimi, su savo šeima, artimaisiais ir giminėmis, su draugais ir kolegomis, kaimynais ir tėvynainiais, su savo miestu, valstybe, su supančia gamta, Visata ir Kūrėju.. Jei esame harmoningi, reiškia, esame bendrakūrėjai – pilnavertė didelės visumos dalis 🙂 .

Gal ir patogu galvoti, kad vienas žmogus nieko negali, tuomet nereikia nieko daryti – galima sudėjus rankas laukti stebuklų. Arba piktintis, kad nieko nesikeičia, nors viskas aplink blogai, arba mestelėti vis populiarėjančią ledinę frazę: “tai ne mano problemos“.

Tačiau visi žinome, kad dideli darbai prasideda nuo mažų žingsnių, o visos idėjos gimsta iš pradžių vieno žmogaus mintyse. Be to, gyvenime yra daug problemų, kurias sukuriame mes patys ir kurias galime lengvai išspręsti, tereikia jas pamatyti – kartais tokie paprasti veiksmai pagerina ne tik mūsų, bet ir aplinkinių gyvenimą.

Kodėl problemas visi matome, bet jaučiamės bejėgiai kažką pakeisti? Matyt, todėl, kad gyvename susvetimėjimo ir abejingumo laikais, kai kiekvienas stengiasi tik dėl savęs. Mes nesusiejame savo asmeninės gerovės ir bendros gerovės, todėl visų žmonių šviesi ateitis daugeliui atrodo utopinė idėja.

Paradoksalu, bet galvodami, kad vienas žmogus nieko negali pakeisti, mes patys tampame bet kokių pokyčių stabdžiais. Kaip pakeisti šią nuostatą? Tiesiog atidžiai pažiūrėkime į pagrindines savo gyvenimo sritis ir pamatysime, kiek daug galime pagerinti – ne tik savo ir aplinkinių gyvenimą, bet ir tapti geru užkrečiančiu pavyzdžiu :)!

Pradėkime nuo savęs. Kiekvienas žmogus turi prigimtinį poreikį tobulėti ir augti dvasiškai. Šioje Žemėje per dualumą mes mokomės ne tik skirti gėrį ir blogį, bet ir naudoti laisvą valią sąmoningai rinktis. Turėtume išgryninti savo geriausias savybes – vystyti kūrybingumą ir dvasingumą, mokytis ir tobulėti profesijoje. Viską, kas yra mūsų vidiniame pasaulyje, mes transliuojame į aplinką: kuo esame harmoningesni, tuo geresnį darome ir poveikį. Todėl nuolat tobulėkime, švieskimės ir taikykime įgytas žinias gyvenime.

Šeimyninis gyvenimas. Tai yra būtent ta sritis, kur galime kurti “rojų Žemėje“ ir įgyvendinti gražiausius bendravimo modelius – tokius, apie kokius svajojome. Juk daugelis prieš tuokiantis pagalvodavome: “na, savo šeimoje tai jau sukursiu pačius nuostabiausius santykius“.. Tai ir kurkime – kasdien, nuoširdžiai, kantriai, dėmesingai, su meile 🙂 . Būsime ne tik laimingi, bet ir dovanosime savo vaikučiams gražios šeimos pavyzdį jų ateičiai.

Profesija, visuomeninė veikla. Dažnai girdime: “tiek daug nesąžiningų, abejingų, neatsakingų darbuotojų“ – taip, kol kas taip yra, bet tai neturi tapti sektinu pavyzdžiu. Atminkime, kad geras pavyzdys taip pat užkrečia – tapkime gerais savo srities specialistais! Jei dirbame su žmonėmis – stenkimės visuomet nuoširdžiai padėti, o ne apsunkinti ar atsainiai atlikti pareigą. Būkime sąžiningi ir atsakingi – tai labai svarbu.

Gamta, ekologija. Pirmiausiai turime pajusti, kad Žemė – visų mūsų namai. Šiandien pasaulyje pernelyg daug patogumų, prie kurių žmonės įprato ir kurių nėra lengva atsisakyti. Tačiau visi galime suvokti paprastą principą: “nekenk“, ir pradėti saugoti gamtą. Pradėkime nuo smulkių veiksmų: nešiukšlinkime gatvėje, “negaminkime“ šiukšlių (atsisakykime vienkartinių indų, maišelių, pakuočių), tausokime daiktus (taisykime, jei įmanoma, o ne išmeskime), pirkime vietinių gamintojų prekes, mažinkime chemines buitines prekes (keiskime natūraliomis), sodinkime gėles ir medžius, mokykime ekologijos vaikus, ir t.t..

Akivaizdu – vienas žmogus gali labai daug! O jei tokius gerus pokyčius pradės daug žmonių – įsivaizduojate, kaip pasikeis pasaulis?.. Ir tai ne utopija, taip pradedami visi dideli pokyčiai, taip “lašas po lašo net dideles uolas pratašo“ 🙂 .. Juk veikdami sąmoningai bendram labui, mes įgauname pasitikėjimą, orumą ir stimulą siekti daugiau.

Tiesiog turime žinoti: viskas prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Visuomet žiūrėkime, ką galime padaryti konkrečioje situacijoje, o ne ko negalime – tai aktyvi sąmoningo ir pozityvaus žmogaus gyvenimo pozicija. Tuomet ir vienas žmogus gali tapti gero pokyčio pradžia :).